Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-73-1042/2024 Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00831-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.8; 2.3.2.10; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)

2024 m. vasario 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) D. B. – D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6130-952/2023 pagal ieškovės D. B. – D. ieškinį atsakovui M. D. dėl santuokos įrašo panaikinimo, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. B. – D. patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Radviliškio savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apie ieškovės D. B. – D. ir atsakovo M. D. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) B. ŠVČ T. parapijos bažnyčioje, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo M. D. kaltės; 2) po įrašo panaikinimo ieškovei D. B. – D. palikti prigimtinę pavardę – „B.“, o atsakovui M. D. palikti jo prigimtinę pavardę – „D.“; 3) priteisti iš atsakovo M. D. ieškovei D. B. – D. 3000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės; 4) pripažinti, kad D. B. – D. ir M. D. santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas – 3,11 kv. m. sandėlis, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 2400,00 Eur, yra asmeninė ieškovės D. B. – D. nuosavybė; 5) priteisti ieškovei D. B. – D. iš atsakovo M. D. visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) B. Š.. T. parapijos bažnyčioje. Bendrą ūkį sutuoktiniai vedė iki 2023 m. sausio mėnesio. Santuokos metu vaikų nesusilaukė, neįgijo kreditorinių įsipareigojimų, apie kuriuos būtų žinoma ieškovei. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovė iš asmeninių lėšų, sukauptų iki santuokos, įgijo nekilnojamąjį turtą – 3,11 kv. m. sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Santuokos metu sutuoktiniai kilnojamojo turto neįgijo. (duomenys neskelbtini) m. gruodžio mėnesį ieškovė atsakovo telefone pamatė atsakovo netinkamą bendravimą susirašinėjant su kitomis moterimis, atliktus mokėjimus, kad jis galėtų pasižiūrėti internetiniuose socialiniuose tinkluose transliuojamus įvairių moterų pasirodymus. Pažymėjo, kad atsakovas nuo 2022 m. lapkričio mėnesio pradėjo naudotis ir itin aktyviai ieškoti seksualinių pažinčių įvairiose seksualinių pažinčių svetainėse, dėl ko ieškovė patyrė ir iki šios dienos patiria labai didelį dvasinį skausmą ir išgyvenimus, pažeminimą ir ženklų savivertės sumažėjimą, panikos atakas, nerimą ir nemigą. Ieškovės vertinimu atsakovas savo, kaip sutuoktinio, pareigas iš esmės pažeidė apgaudinėdamas sutuoktinę su kitomis moterimis, ieškodamas naujų trumpalaikių ir ilgalaikių ar seksualinio pobūdžio pažinčių. Pažymėjo, kad dėl atsakovo neištikimybės ir nuolatinių naujų pažinčių ieškojimo ieškovė buvo pažeminta kaip moteris, buvo sužlugdytos jos viltys ir lūkesčiai gyventi darnioje bei harmoningoje santuokoje, kartu susilaukti vaikų bei drauge sulaukti senyvo amžiaus.

3. Atsakovas M. D. su ieškiniu sutiko iš dalies. Teigė, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų kaltės ir neturtinė žala nepriteistina. Prašė santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą – sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo padalinti šalims natūra, priskiriant kiekvieno asmeninei nuosavybei turto po ½ dalį, o santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus – siurblį, komodą, sofą-kampą, po santuokos nutraukimo palikti asmeninei ieškovės nuosavybei, priteisiant atsakovui – 504,50 Eur kompensaciją. Nurodė, kad ieškovės argumentai yra deklaratyvūs, minimi duomenys ir faktai niekaip nepagrindžia atsakovo nelojalumo ar neištikimybės. Atsakovas patvirtino, kad iki pažinties su ieškove galėjo turėti susikūręs paskyrų socialinio pobūdžio tinklalapiuose, galėjo būti ir suaugusiems asmenims skirtose platformose, dalis platformų buvo mokamo turinio, todėl periodiškai buvo nuskaitomos įmokos. Pažymėjo, kad vien registracija ir apsilankymas suaugusiems asmenims skirtose elektroninėse erdvėse savaime nelemia ir nepagrindžia neištikimybės fakto buvimo. Atsakovas nurodė, kad pati ieškovė nesielgė lojaliai, nepaisė atsakovo privatumo (slapta tikrinant telefoną, paskyras), kas rodo, kad ieškovei būdingas nepagrįstas ir padidintas pavydumas, išgalvoti scenarijai, siekiant dirbtinai apkaltinti atsakovą dėl santuokos iširimo, neprisiimant kaltės dėl savo veiksmų, kurie nulėmė šalių bendro gyvenimo kartu pabaigą. Pažymėjo, kad ieškovė visais esminiais gyvenimo klausimais tarėsi ne su juo, bet su savo tėvais, jos tėvai kišosi į šalių bendro gyvenimo reikalus. Ieškovė taip pat reikalavo, kad atsakovas nutrauktų ryšius su savo tėvais ir nebendrautų, todėl atsakovo vertinimu santuoka laikytina iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino Radviliškio savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos, informacinių technologijų ir komunikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apie D. B. – D. ir M. D. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) B. Š.. T. parapijos bažnyčioje, dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo ieškovei D. B. – D. paliko iki santuokos turėtą pavardę „B.“, atsakovui M. D. paliko pavardę „D.“. Padalino D. B. – D. ir M. D. santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, t. y. priteisė ieškovei D. B. – D. asmeninės nuosavybės teise 3,11 m² negyvenamąsias patalpas – sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovės D. B. – D. atsakovui M. D. 1200,00 Eur kompensaciją už ieškovei po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę turto dalį. Priteisė iš atsakovo M. D. ieškovei D. B. – D. 639,57 Eur ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė D. B. – D. ir atsakovas M. D. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) B. Š.. T. parapijos bažnyčioje, santuokos sakramento Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos metu vaikų nesusilaukė, neįgijo kreditorinių įsipareigojimų. Šalys (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 3,11 kv. m. sandėliuką, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

6. Teismas konstatavo, kad šalių santuoka faktiškai iširo, sutuoktiniai gyvena skyrium, santuokinių ryšių nepalaiko. Sprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo. Pažymėjo, kad šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas. Teismas vertino, kad abi šalys nedėjo pakankamai pastangų išsaugoti santuoką, kaltė pasireiškė jų abiejų nesutarimais, lojalumo stoka, dėl ko jų bendras gyvenimas tapo negalimas. Šalys neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso, kaip išspręsti šeimoje kilusius nesutarimus, sustiprinti šeimą. Teismas sprendė, jog abu sutuoktiniai buvo nepakankamai atidūs vienas kitam, lojalūs, rūpestingi ir siekiantys stiprinti šeiminius santykius, visapusiškai rūpintis šeimos gerove ir šeimos išsaugojimu, todėl teismo vertinimu nėra teisinės reikšmės jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas - mažiau. Lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėl to turėjo įtakos santuokos iširimui.

7. Teismas nustatė, kad šalys gyvendamos santuokoje, (duomenys neskelbtini) įgijo 3,11 m² ploto nekilnojamąjį turtą – sandėlį, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris VĮ Registrų centre įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas vertino, kad tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė iš savo banko sąskaitos sumokėjo 2 400 Eur už sandėliuką. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas pervesdavo pinigus ieškovei, nes abu taip buvo nusprendę taupyti pinigus, t. y. pradžioje vestuvėms, vėliau būdavo tenkinami kasdieniai šeimos poreikiai, todėl teismas konstatavo, kad nekilnojamasis turtas – sandėliukas buvo įsigytas iš abiejų sutuoktinių bendrų lėšų, o ne iš asmeninių ieškovės lėšų. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad sandėliukas yra 3,11 m² ploto, todėl šio turto padalinimas lygiomis dalimis natūra neatitiktų nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, naudojimasis šio turto dalimis šalims nebūtų patogus ir efektyvus, todėl laikė, kad šis turtas nėra dalus daiktas, negali būti padalintas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, todėl konstatavo, kad ieškovė privalo sumokėti atsakovui kompensaciją pinigais už jai tenkančią ½ atsakovo dalį.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui priešieškinio dėl jo vertinimu santuokos metu su ieškove įgytų kilnojamųjų daiktų: siurblio-roboto, komodos, sofos, kitų pirktų smulkių daiktų, bei nepateikė šių daiktų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, todėl teismas dėl šių daiktų padalijimo nepasisakė. Teismas padarė išvadą, kad santuokos metu sutuoktiniai kito bendro dalintino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįgijo, bendrų kreditorinių įsiskolinimų neturi, apie jų asmeninius kreditorius byloje duomenų nėra, todėl konstatavo, kad nei viena šalis kreditorinių įsipareigojimų neturi.

9. Teismas sprendė, jog konstatavus, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo neturtinę žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) D. B. – D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės D. B. – D. patikslintą ieškinį atsakovui M. D. tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau apeliantės, kaip sutuoktinės, kaltė nebuvo įrodyta ir nebuvo teismo konstatuota. Teismas neteisingai nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

10.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo, kaip sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, o rėmėsi tik savo parodymais. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų (dėl atsakovo bankinių pavedimų pažinčių portaluose, dėl pavedimų kitoms moterims ir t.t.), kurie įrodo atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo.

10.3. Apeliantės vertinimu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo teismų praktikos, dėl ko nepriteisė ieškovei jos prašomos 3000,00 Eur neturtinės žalos. Ji pažymėjo, kad dėl atsakovo neištikimybės ir nesirūpinimo šeimos interesais, apeliantė patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, pažeminimą bei moralinį sukrėtimą, pablogėjo jos sveikata, sutriko miegas, prasidėjo depresija, prarado gyvenimo džiaugsmą, bendravimo galimybes. Atsakovas nebandė išsaugoti šeimos.

10.4. Apeliantė nesutinka su teismo pozicija dėl nekilnojamojo turto ir kompensacijos pasiskirstymo už 3.11 kv. m. sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2400,00 Eur, bei tuo, kad ieškovė neįrodė, kad šį turtą ji įgijo už savo asmenines lėšas. Pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus. Apeliantė nurodė, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog atsakovui priklauso kompensacija už apeliantei liekančią didesnę bendro turto dalį, tai ji turėtų būti 323,94 Eur.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. D. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas vertino abiejų šalių paaiškinimus ir parodymus procese, apie jų abipusius santykius, jų pobūdį ir teisingai vertino, kad ieškovė neprisidėjo prie šeimos darnos, keliant nepagrįstas pavydo scenas, dirbtinai kaltinant atsakovą dėl santuokos iširimo, neprisiimant kaltės dėl savo veiksmų. Pažymėjo, kad teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog dėl santuokos iširimo kaltos abi šalys, nes nedėjo pakankamai pastangų išsaugoti santuoką, kaltė pasireiškė jų abiejų nesutarimais, lojalumo stoka. Teismas vertino, kad sutuoktiniai buvo nepakankamai atidūs vienas kitam, lojalūs, rūpestingi ir siekiantys stiprinti šeimyninius santykius, visapusiškai rūpintis šeimos gerove ir šeimos išsaugojimu. Teismui pripažinus santuokai iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo iš atsakovo. Teigia, kad tai, jog pas notarą sandoris dėl sandėlio pirkimo buvo sudarytas tik vienai ieškovei dalyvaujant ir mokant iš jos sąskaitos, nėra pagrindo teigti, kad jį ieškovė pirko tik iš savo asmeninių lėšų ir savo asmeniniams poreikiams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

14. Apeliaciniu skundu ieškovė D. B. – D. nesutinka su teismo sprendime konstatuotomis aplinkybėmis, jog jos ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė savo nesutikimą grindžia tuo, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, kaltė teismo konstatuota nebuvo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo, kaip sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, o rėmėsi tik savo parodymais. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų (dėl atsakovo bankinių pavedimų pažinčių portaluose, dėl pavedimų kitoms moterims ir t.t.), kurie įrodo atsakovo neištikimybę. Teismas, nuspręsdamas, kad neįrodyta atsakovo neištikimybė ieškovei, rėmėsi atsakovo paaiškinimais, tačiau nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad atsakovas prisipažįsta buvęs neištikimas. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais.

15. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

16. Pagal CPK 177 straipsnį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktiniai kartu nebegyvena nuo 2023 metų sausio mėnesio, nes atsakovas išsikraustė iš ieškovės, atsakovas jungėsi į tinklalapius, skirtus suaugusiems, buvo bendrauta su merginomis, bendraujantysis asmuo prisistatė „M.“ vardu. Dėl ieškovės elgesio teismo buvo nustatyta, kad ji elgėsi savo sutuoktinio atžvilgiu neleistinai, jį nuolat kontroliuodavo, po ieškovės konflikto su atsakovo tėvais, jam neleido su jais bendrauti. Dėl ieškovės reiškiamų priekaištų santykiai buvo įtempti. Taigi abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs – dėl jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius; abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokai iširti. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiem sutuoktiniams trūko supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino viena kitą nesąžiningumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių, t. y. atsakovas išsikėlė iš namų, kuriuose sutuoktiniai gyveno, ieškovė prieštaravo dėl atsakovo bendravimo su jo tėvais, pati su jais konfliktavo, dėl ko šeimos santykius gadino jų abiejų nesutarimai, lojalumo, pagarbos, tolerancijos stoka. Šalys savo elgesiu sudarė prielaidas santuokiniams ryšiams nutrūkti galutinai. Abu sutuoktiniai nesugebėjo siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba, todėl bylą nagrinėjusio teismo pagrįstai pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

19. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo pagrindus, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus teisės išaiškinimus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog dėl iširusios santuokos yra kalti abu sutuoktiniai. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo dėl atsakovo neištikimybės ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ieškovės pateikti įrodymai nebuvo pakankami vieno sutuoktinio kaltei nustatyti ir tai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui priimtą sprendimą pakeisti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

20. CK 3.70 straipsnio 2 dalis numato, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

21. Teisėjų kolegija pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri šioje byloje negali būti priteisiama.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas – sandėlis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas iš abiejų sutuoktinių bendrų lėšų, o ne iš asmeninių ieškovės lėšų ir priteisė atsakovui ½ dalį nekilnojamojo turto vertės, t. y. 1200,00 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį.

23. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog ieškovė neįrodė, kad šį turtą ji įgijo už savo asmenines lėšas. Pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus. Apeliantė taip pat nurodė, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog atsakovui priklauso kompensacija už apeliantei liekančią didesnę bendro turto dalį, tai ji turėtų būti 323,94 Eur, o ne 1200,00 Eur.

24. CK 3.87 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu.

25. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti paneigta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

26. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos šios kumuliatyvios sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 15 punktą). Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, kad tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, toks turtas į dalytino turto masę nepatenka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-381/2022 ).

27. CK 3.116 straipsnio 1 dalis numato, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).

28. Kasacinio teismo praktikoje dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso nustatytais atvejais. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją (3 dalis). CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos.

30. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas lygiai taip pat prisidėdavo prie kasdienių šeimos poreikių tenkinimo, todėl nekilnojamasis turtas – sandėlis buvo įsigytas iš abiejų sutuoktinių bendrų lėšų, o ne iš asmeninių ieškovės lėšų. Vertindamas ieškovės teiginius, kad ji minėtą sandorį sudarė viena be atsakovo, dėl turto įsigijimo su pardavėju tarėsi viena ir už jį sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, teismas pažymėjo, kad santuokos metu abiejų sutuoktinių teisės ir pareigos yra lygios, abu sutuoktiniai, pagal savo galimybes turi prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo tiek finansiškai, tiek savo darbu, todėl padarė išvadą, kad ieškovė sandėlį pirko šeimos poreikiams tenkinti.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir neįrodė abi teisiškai reikšmingas sąlygas – jog ginčo turtas (sandėlis) buvo įsigytas už jos asmenines lėšas ir ieškovė išreiškė valią įsigyti šį turtą asmeninės nuosavybės teise. Teismas išvadą dėl pirmosios sąlygos neegzistavimo padarė įvertinęs tai, kad atsakovas pagal galimybes prisidėdavo prie šeimos poreikių tenkinimo finansiškai, t. y. kiekvieną mėnesį ieškovei pervesdamas pinigus ne tik santuokos metu, bet ir iki santuokos sudarymo. Išvadą dėl antrosios sąlygos nustatymo teismas grindžia bylos duomenimis, kurie patvirtina faktą, kad ginčo turtas yra įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ieškovė sandorio sudarymo metu neišreiškė valios šį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad ieškovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada ir teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog ginčo sandėlis įgytas už asmenines ieškovės lėšas, jai išreiškiant valią šį turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, nesuponuoja pagrindo pripažinti tokią teismo išvadą nepagrįsta.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad šis turtas laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nepažeidžia sutuoktinių turto teisinio režimo ir turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentuojančių teisės normų, atitinka kasacinio teismo pateiktų šių teisės normų išaiškinimus. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo teismų praktikos.

33. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso nustatytais atvejais. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją (3 dalis). CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos.

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog padalyti sutuoktiniams tenkančių sandėlio dalių natūra nėra galimybės, nes sandėliukas yra 3,11 m² ploto, todėl šio turto padalinimas lygiomis dalimis natūra neatitiktų nei teisingumo, nei protingumo kriterijų. Teismas, nustatęs ginčo sandėlio vertę, kurios šalys neginčijo, šį objektą padalijo ginčo sandėlį priteisdamas ieškovei, o atsakovui iš ieškovės 1200,00 Eur dydžio kompensaciją už ieškovei po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę turto dalį.

35. Teisėjų kolegija pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog nekilnojamasis turtas – sandėlis buvo įsigytas iš abiejų sutuoktinių bendrų lėšų, o ne iš asmeninių ieškovės lėšų, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo bei nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu.

36. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

37. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.