Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio Gota“ dėl piniginės prievolės priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

25. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. kovo 19 d. sudaryta 46,41 kv. m bendro ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Sutartyje nurodyta, jog mėnesinis nuomos mokestis – 600 Eur + gyventojų pajamų mokestis (nuomos sutarties 1.2 punktas). Sutarties terminas – 5 metai (nuomos sutarties 4.1 punktas).

27. Byloje kyla ginčas ar atsakovė ieškovei nuomos sutarties pagrindu turi sumokėti:

1) 1 200 Eur nuomos mokestį už 2024 m. liepos–rugpjūčio mėnesius;

2) 420 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 22 d.;

3) 243 Eur gyventojų pajamų mokesčio;

4) 22,68 Eur komunalinių mokesčių, t. y. mokesčio už sunaudotas dujas;

5) 83,78 Eur delspinigių;

6) 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) XXVIII skyrius reglamentuoja nuomos teisinius santykius. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis).

29. Nuomos sutarties dalykas (iš esmės pateikiant objekto apibrėžimą) detalizuotas CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai. Įstatymai gali nustatyti daiktų, kurių nuoma draudžiama arba ribojama, rūšis. Nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta.

30. Taigi nuomos sutarties dalykas ir tikslas yra daikto, atitinkančio sutarties sąlygas bei daikto paskirtį, perdavimas laikinai valdyti ir naudoti arba tik naudoti. Nuomotojo pareiga perduoti daiktą laikinai valdyti ir (ar) naudoti reiškia priešpriešinę nuomininko pareigą mokėti nuomos mokestį už laikiną daikto valdymą ir (ar) naudojimą. Šios pagrindinės nuomos sutarties savybės ją atskiria nuo kitų sutarčių rūšių (Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

33. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis, tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).

35. CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009, 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

36. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

37. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

38. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

39. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

40. Nagrinėjamu atveju šalys sutartimi buvo sutarusios, kad sutartis gali būti pakeista arba papildyta tik raštišku abiejų šalių susitarimu (nuomos sutarties 6.1 punktas). Byloje nėra ginčo, kad jokių raštiškų susitarimų pakeičiančių nuomos sutarties nuostatas dėl nuomos kainos nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju atsakovė yra juridinis asmuo – verslo subjektas, todėl jai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-467/2025).

42. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.183 straipsnį nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46. Nuomos sutarties 6.2 punkte nustatyta, jog visi su sutartimi susiję pranešimai, prašymai ar kiti dokumentai yra siunčiami el. paštu, jų originalus visais atvejais įteikiant pasirašytinai ar siunčiant registruotu ar kurjeriniu paštu; apie adresų pasikeitimą šalys nedelsdamos informuoja viena kitą; kol apie pasikeitusį adresą nustatyta tvarka nebuvo pranešta, ankstesniu adresu pristatyti laiškai (pranešimai) yra laikomi pristatytais tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip teisingai nurodo atsakovė, ieškovė ant ginčo nuomos sutarties nenurodė nei savo el. pašto adreso, nei gyvenamosios vietos adreso. Vis dėl to, nėra duomenų, jog ieškovė būtų prašiusi pateikti reikiamus kontaktus ar apskritai būtų siekusi sudaryti kokį nors rašytinį susitarimą dėl ginčo nuomos sutarties pakeitimo. Pastebėtina, kad net ir turint telefono numerį galima bendrauti trumposiomis SMS žinutėmis, kuriuos išlieka ir vėliau gali patvirtinti atitinkamas aplinkybes.

47. Atsižvelgiant į visą tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad labiau tikėtina, jog susitarimas dėl nuomos mokesčio nemokėjimo už 2024 m. liepos mėn. – rugpjūčio mėn. laikotarpį buvo sudarytas.

49. Byloje nėra ginčo, kad ginčo nuomos sutartis šalių susitarimu nutraukta nuo 2024 m. lapkričio 1 d. ir kad patalpų perdavimo–priėmimo aktas buvo pasirašytas 2024 m. lapkričio 22 d.

50. Nuomos sutarties 3.1.3 punktas nurodo, kad nuomininkas, be kita ko, įsipareigoja nutraukus šią sutartį, priimti iš nuomininko nuomojamas patalpas. Nuomos sutarties 4.6 punkte nurodyta, kad pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, patalpas grąžinti per 10 kalendorinių dienų. Nuomos sutarties 5.4 punkte nurodyta, kad nuomininkui vėluojant perduoti turtą, nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui dvigubo dydžio bendrąjį nuomos mokestį arba proporcingą dvigubo dydžio bendrojo nuomos mokesčio dalį, tuo atveju, jeigu vėlavimas trunka mažiau, nei pilną mėnesį. Kaip minėta, nuomos sutarties 6.2 punkte nustatyta, jog visi su sutartimi susiję pranešimai, prašymai ar kiti dokumentai yra siunčiami el. paštu, jų originalus visais atvejais įteikiant pasirašytinai ar siunčiant registruotu ar kurjeriniu paštu; apie adresų pasikeitimą šalys nedelsdamos informuoja viena kitą; kol apie pasikeitusį adresą nustatyta tvarka nebuvo pranešta, ankstesniu adresu pristatyti laiškai (pranešimai) yra laikomi pristatytais tinkamai.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog taip pat, kaip minėta, ieškovė ant ginčo nuomos sutarties nenurodė nei savo el. pašto adreso, nei gyvenamosios vietos adreso. Be to, byloje pateikti duomenys, jog atsakovė dar 2024 m. spalio 7 d. sudarė kitą nuomos sutartį. Ieškovė neteikia duomenų, kad kokiu nors būdu turėdama ant ginčo nuomos sutarties nurodytą atsakovės tiek telefono numerį, tiek elektroninį paštą, tiek adresą, būtų kvietusi ar raginusi atsakovę ginčo patalpas perduoti anksčiau, o atsakovė būtų atsisakiusi tai padaryti. Vertinant visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė po nuomos sutarties nutraukimo nuo 2024 m. lapkričio 11 d. dėl savo kaltės vėlavo perduoti ginčo patalpas ieškovei kaip tai numatyta nuomos sutarties 4.6, 5.4 punktuose.

53. Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimų dalį dėl 420 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 22 d. priteisimo.

54. Kaip minėta, ginčo nuomos sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog Bendras mėnesio nuomos mokestis yra 600 Eur plius GPM. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį yra pateikusi duomenis, patvirtinančius, kad už ieškovę yra sumokėjusi 529,40 Eur GMP, t. y. 15 proc. tarifu nuo 3 529,40 Eur sumos. Konstatavus, kad iš viso ieškovė be atsakovei sumokėto 3 000 Eur mokesčio dar turėjo sumokėti 1 200 Eur nuomos mokesčio, darytina išvada, kad atsakovė už ieškovę iš viso turėjo sumokėti 630 Eur (4 200 x 0,15) GPM. Taigi, ieškovės reikalavimas priteisti 243 Eur gyventojų pajamų mokesčio yra pagristas 100,60 Eur (630-529,40) sumoje, o kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

58. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo nuomos sutarties 3.2.8 punkte nurodyta, kad turto pagerinimai, atlikti nuomininko, jokiu atveju nėra kompensuojami. Iš ginčo turto perdavimo–priėmimo aktų matyti, kad ginčo patalpose atsakovės nuomos laikotarpiu buvo išnaudota 14 kubų dujų. Iš atsakovės nenuoseklių paaiškinimų, be kita ko, paaiškinimo, jog atsakovė apskritai nebuvo sudariusi sutarties su dujų tiekėju, ir įrodymų, jog už išnaudotas dujas buvo apmokėta, neteikimo spręstina, jog atsakovė nėra apmokėjusi mokesčių už dujas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog iš tiesų iš ieškovės teismui pateikto čekio, kuriame nurodyta, jog ieškovė sumokėjo UAB „Ignitis“ už dujas sumokėjo 22,68 Eur, nėra aišku nei už kokį objektą, nei už kokį laikotarpį, nei už kokį kiekį, nei kokiu tarifu ieškovė mokėjo, taip pat ar tai buvo tik mokestis už išnaudotas dujas ar ir abonentinis mokestis, ar buvo paskaičiuoti delspinigiai.

59. Įvertinęs, tai kad Lietuvoje 2024 metais gamtinių dujų kubo kaina buvo 1,05 Eur, o mėnesinis abonementinis mokestis 0,56 Eur, taip pat tai, kad atsakovė ginčo patalpas nuomojosi 7 mėnesius (nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 1 d.) ir, kaip minėta, nesumokėjo mokesčių už 14 kubų išnaudotų dujų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 22,68 Eur komunalinių mokesčių, t. y. mokesčio už sunaudotas dujas, yra pagristas 18,62 Eur (14 x 1,05 + 7 x 0,56) sumoje, o kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

60. Ginčo nuomos sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad Bendrasis nuomos mokestis mokamas kiekvieno mėnesio 10 d. už einamąjį mėnesį. Ginčo nuomos sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos nuomos ar kitų mokesčių pagal sutartį sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

61. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybas nustatančios sutarčių sąlygos yra sutarties šalių plačiai naudojama tinkamo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Taip netesybų ir nuostolių santykis (kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų) aiškinamas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020 51 punktas; 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021 28 punktas).

62. Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018 79 punktas). Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022 41 punktas).

63. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju vadovaudamasi ginčo nuomos sutarties 5.2 punktu skaičiuoja delspinigius už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 22 d. (patalpų perdavimo diena) iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. 2025 m. kovo 4 d., viso 102 dienos ir reikalauja iš atsakovės 83,78 Eur delspinigių. Atsakovė dėl delspinigių skaičiavimo iš esmės ginčo nekelia.

64. Iki šiol šiuo sprendimu konstatuota, kad atsakovė ieškovei nepagrįstai nesumokėjo 1 200 Eur nuomos mokesčio, 100,60 Eur GPM bei 18,62 Eur komunalinių mokesčių. Taigi, delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už ieškovės nurodomą laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. kovo 4 d., viso 102 dienas, sudarytų 67,28 Eur (1 319,22 Eur x 0,05 proc. x 102 d.). Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 83,78 Eur delspinigių yra pagristas 67,28 Eur sumoje, o kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

65. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais; be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą.

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-378/2023, 26 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-378/2023, 25 punktas). Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pavyzdžiui, delspinigių, palūkanų ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008).

67. Šiuo sprendimu konstatuota, kad atsakovė ieškovei nepagrįstai nesumokėjo 1 200 Eur nuomos mokesčio, 100,60 Eur GPM bei 18,62 Eur komunalinių mokesčių, 67,28 Eur delspinigių, iš viso 1 386,50 Eur. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad abi šalys būtų verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, todėl taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto penkių procentų dydžio metinės palūkanos, o ne šio straipsnio 2 dalyje nustatytos šešių procentų dydžio metinės palūkanos. CPK 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją; šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo priimtas 2025 m. kovo 7 d., todėl ši diena laikytina civilinės bylos iškėlimo data. Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagristas iš dalies, t. y. ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (1 386,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo .

68. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl teismas jų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

69. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuomos sutarties vykdymu, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties

70. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovė ieškinys tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovei iš atsakovės priteistina 1 200 Eur nuomos mokesčio, 100,60 Eur GPM, 18,62 Eur komunalinių mokesčių, 67,28 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (1 386,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kita ieškinio dalis atmestina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

72. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomasi principo „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

74. Ieškovė byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, jog pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso patyrė 487 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 37 Eur žyminis mokestis ir 450 Eur teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovė byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, jog pirmosios instancijos teisme patyrė 1 306,80 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

75. Ieškovė byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 338 Eur išlaidų, kurias sudaro 38 Eur žyminis mokestis ir 300 Eur teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovė byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

76. Šalių nurodytų pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiai neviršija nustatytųjų Rekomendacijose. Apeliaciniu skundu panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą tenkinta 70,4 proc. ieškovės pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme pareikštų reikalavimų. Taigi ieškovė turi teisę gauti iš atsakovės 70,4 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 580,80 Eur. Tuo tarpu, atsakovė turi teisę gauti iš ieškovė 29,6 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 537,24 Eur.

77. Atlikus įskaitymą (CPK 93 straipsnio 2 dalis) ieškovei iš atsakovės priteistina 43,56 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti visą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškovei E. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio Gota“ priteisti 1 200 Eur nuomos mokesčio, 100,60 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 18,62 Eur komunalinių mokesčių, 67,28 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (1 386,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Ieškovei E. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio Gota“ priteisti 43,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.