Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko, Boleslovo Kalainio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant bausmės laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kartu paskirta BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant priemonę įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nuteistasis G. J. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nustatytų faktinių aplinkybių bei veikos juridinės kvalifikacijos neginčija. Apeliantas prašo, pritaikius BK 38 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Dėl prašymo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pritaria pirmos instancijos teismo teiginiams ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas, pagrįstas bei išsamiai motyvuotas išvadas ir G. J. atžvilgiu pagrįstai netaikė BK 38 straipsnio nuostatų.

9. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma.

10. G. J. padarė nusikalstamą veiką, kuri, vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, priskiriama nesunkiems nusikaltimams. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme tiek pats nuteistasis G. J., tiek nukentėjusioji prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nukentėjęs asmuo ir kaltininkas susitaiko, nurodė, kad jiedu susitaikė, nukentėjusioji atleido jam, nereiškia civilinio ieškinio. Šios aplinkybės rodo, kad G. J. atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas sąlygas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis neatitinka sąlygų, nurodytų BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, t. y. negalima laikyti, kad jis pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo manyti, kad jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-176-303/2018, 2K-261-489/2018). Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018).

12. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. J. jo, kaip įtariamojo, apklausų metu, įvykio aplinkybes aiškino skirtingai: vienoje iš apklausų, jis teigė, kad jo sutuoktinė pirma jį pastūmė, po ko jis griuvo ant grindų ir prasikirto kaktą, ir tada atsikėlęs paėmė stiklinę ir metė į sutuoktinę (1 t., b. l. 140-141), papildomos apklausos metu, G. J. jau nurodė, kad galėjo žmonai suduoti, nepamena kiek kartų, po ko ji jį pastūmė ir jis nugriuvęs ant grindų trenkė galvą į žoliapjovę, o tada jis atsikėlęs paėmė stiklinę ir metė į žmoną, apeliaciniame skunde nuteistasis vėlgi nurodo, kad „<...> žmona pripažino, kad ji pirmoji mane stūmė, nugriovė ant grindų <...>“ (2 t. b. l. 71-72). Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu, skirtingai aiškino aplinkybes ir dėl stiklinės metimo trajektorijos: „<...> paėmiau stiklinę ir ją mečiau į sutuoktinę <...>“ (1 t., b. l. 140-141), „<...> pasitaikė po ranka stiklinę ir sviedžiau ją, bet kur nežinau, tik nuo savęs <...>“ (2 t., b. l. 51-55). Taip pat, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis teigė, jog „<...> neprisipažįstu, kad tyčia stiklinę mečiau į žmoną, nes tikrai tyčia netaikiau <...>“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei aukščiau nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokioje situacijoje jo išreikštas prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir sudarančiu pagrindą konstatuoti, jog G. J. atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygą, taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsni 1 dalies 2 punkte.

13. Teismų praktikoje konstatuota, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2007, 2K-589/2011). Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606/2006). Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis G. J. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. J. žmonos atžvilgiu smurtauja nebe pirmą kartą (2017 m. gegužės 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu), be to, 2013 m. lapkričio 22 d. teismas yra patvirtinęs prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, t. y. kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius), teistumas jam išnyko tik 2021 m. sausio 23 d., o naują nusikalstamą veiką padarė jau 2022 m. birželio 25 d. Aukštesnysis teismas pažymi, kad, kaip minėta, G. J. už 2013 m. įvykdytą nusikalstamą veiką jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas, tačiau nuo to laiko yra teisiamas jau antrą kartą už to paties pobūdžio nusikalstamas veikas, o tai rodo, kad nuteistasis savo elgesio nekeičia, teigiamų išvadų nepadarė ir vėl įvykdė analogišką smurtinį nusikaltimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima daryti išvados, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą

14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. kovo 28 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria prašoma priteisti valstybei iš G. J. 63,66 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Genadijaus Lukmino nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

16. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendį apskundė nuteistasis G. J.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. J. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. nutartimi, kuri buvo išsiųsta ir įteikta nuteistajam G. J., nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Genadijus Lukminas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą G. J. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 63,66 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. J. apeliacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo G. J. 63,66 Eur (šešiasdešimt šešis eurus, 66 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.