Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-161-861/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-07
Bylos Nr.: 2A-161-861/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-06007-2023-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Donata Kravčenkienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Talša“
Suinteresuotas asmuo: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonei Registrų centras, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių miesto savivaldybei, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

Kategorijos

3.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 2A-161-861/2025Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06007-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.2; 3.2.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonei Registrų centras, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių miesto savivaldybei, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja uždaroji akcinės bendrovė (toliau – UAB) „Talša“ patikslintu pareiškimu prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, jog pareiškėja įgyjamosios senaties teise valdo mobilaus ryšio bokštą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris būtų Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios unikalus būtų (duomenys neskelbtini), atraminę sienutę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios unikalus būtų (duomenys neskelbtini), atraminę sienutę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios unikalus būtų (duomenys neskelbtini), atraminę sienutę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios unikalus būtų (duomenys neskelbtini).

2. Nurodo, kad nuo 1990 m. gruodžio 1 d. Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į atskiras valstybines įmones, įskaitant ir valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Talša“. Šiaulių statybos treste esantis valstybinis turtas buvo paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Reorganizuotoms įmonėms buvo paliktas gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumas. VĮ „Talša“ (vėliau reorganizuota į UAB „Talša“) buvo priskirtas mobiliojo ryšio bokštas, bendromis komunikacijomis susietas su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini). Bokštas buvo naudotas VĮ „Talša“, vėliau ir UAB „Talša“ mobiliam ryšiui palaikyti. Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose yra matoma 1968 metų administracinio ryšio stotis, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena. Minėta mobilaus ryšio antena ir aikštelė bei atraminės sienelės sudaro vientisą objektą, nes aikštelė ir atraminės sienutės yra skirtos mobilaus ryšio antenos stabilumui išlaikyti. Teigia, jog nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, kuris yra įregistruotas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai yra 1953 m., bei nuosavybės teise valdo Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį mobilaus ryšio bokštą, statybos metai – 1970 m., o visas toje teritorijoje esantis turtas, tiek įregistruotas, tiek neįregistruotas registre, sujungtas neatsiejama jungtimi – kabeliu ir sudaro vieną visumą. Minėtus daiktus pareiškėja atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. pagal 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymą Nr. 72. Papildomai nurodė, jog nekilnojamojo turto kilmė ir finansavimo šaltiniai yra Šiaulių statybos trestas, nes Šiaulių statybos trestas iki 1968 metų savo lėšomis pastatė ir apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje šiai bylai aktulius nekilnojamuosius daiktus, kuriems statybos metu registracija atskirame registre nebuvo reikalinga, o tuomet Lietuvos Respublikos Respublikinis valstybinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras, kuris vėliau reorganizuotas į VĮ Registrų centras, dar neegzistavo. Pareiškėja valdo nuosavybės teise statinį, adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai 1953 m., kuriame anksčiau buvo Šiaulių statybos tresto kontora ir kurie (pastatas ir mobilaus ryšio bokštas) yra sujungtas kabeliu, kuris šiuo metu nebeatlieka funkcinio ryšio, nes būtent tokio ryšio, koks buvo naudojamas anksčiau, šiuo metu pareiškėja nebenaudoja, bet išlikusi jungtis patvirtina objektų vientisumą. Nurodo, jog Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose yra matoma 1968 metų ryšio stotis, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena, kurio unikalus numeris dabar būtų (duomenys neskelbtini), t. y. byloje pateiktas rašytinis įrodymas, kad 1968 metais objektas jau buvo įtrauktas į Šiaulių statybos tresto apskaitą, todėl rašytiniu įrodymu yra įrodyta, kad mobilaus ryšio antenos statybos metai buvo dar iki 1968 metų, o iki 1968 metų galiojusius teisės aktus, jokie statybos leidimai statant mobiliojo ryšio anteną nebuvo reikalingi.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė spręsti dėl patikslinto pareiškimo teismo nuožiūra.

4. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą su juo nesutiko ir prašė netenkinti, nurodydama, kad pareiškėja neįrodė juridinę reikšmę turinčio fakto.

5. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į patikslintą pareiškimą su juo nesutiko ir prašė netenkinti, nurodydama, kad pareiškėja neįrodė juridinę reikšmę turinčio fakto.

6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašo teismą priimti sprendimą savo nuožiūra, jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad turi būti nustatyta, jog statiniai buvo statomi laikantis tuo metu galiojančios tvarkos. Šias aplinkybes turi įrodyti pareiškėja, tačiau šiai dienai tokių aplinkybių nemato. Jeigu tai yra statinys, tai pagal tuometinį reguliavimą jam buvo reikalingas statybos leidimas, jei tai yra įrenginys, tada leidimo nereikėjo. Šiaulių apygardos teismas šia tema jau yra pasisakęs. Inspekcija atsiliepime nurodė to laikmečio statybos reikalavimus. Ten nėra nurodyta, ar su pamatais, ar be pamatų, ten nurodyta bet kokia nauja statyba. Neturi duomenų, kad pareiškėjos pateiktoje kadastrinių matavimų byloje nurodyti duomenys būtų neteisingi. Inspekcija nerado duomenų apie šių statinių projektus.

7. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė teismą sprendimą šioje civilinėje byloje priimti teismo nuožiūra, suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nurodė, kad VĮ Registrų centras neturi duomenų, kad pareiškėjo nurodomi statiniai kam nors priklausytų nuosavybės teise. Pastebėjo, jog kadastriniai matavimai atliekami tik nekilnojamiems daiktams.

8. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašo teismą priimti sprendimą savo nuožiūra, bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

9. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašo teismą priimti sprendimą savo nuožiūra, bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

10. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašo teismą priimti sprendimą savo nuožiūra, bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

11. Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašo teismą priimti sprendimą savo nuožiūra, bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

12. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

12.1. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo nustatyti, kad įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamuosius daiktus – mobilaus ryšio bokštą, aikštelę ir tris atramines sienutes (toliau ir ginčo objektai), kuriuos, kaip nurodė pareiškėja, atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. Įsakymo Nr. 72 pagrindu. Kaip matyti, šiuo įsakymu, reorganizavus Šiaulių statybos trestą, jame esantis turtas paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, įskaitant VĮ „Talša“, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Vėliau keičiantis VĮ „Talša“ teisinėms formoms, pareiškėja perėmė šios įmonės teises, pareigas ir turtą, ir nuo 1994 m. sausio 18 d. pareiškėjos teisinė forma įregistruota UAB „Talša“. Faktą, kad VĮ „Talša“ buvo priskirtas mobiliojo ryšio bokštas, bendromis komunikacijomis susietas su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini), pareiškėja įrodinėja remdamasi Šiaulių statybos tresto 1972 m. sausio 1 d. duomenimis sudarytu Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių perkainojimo ir nusidėvėjimo nustatymo žiniaraščiu (toliau – ir Žiniaraštis), kurio 32 punkte įrašytas turtas – „Administr. ryšio stotis“. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad Administracinio ryšio stotis buvo įrengta pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo vientisas su 154 pastatu, ir nurodė, kad buvo įrengta radijo ryšio stotis, tam tikra aparatūra, vidiniame kieme buvo pastatyta radijo ryšio antena ir laidais buvo privesta su stotimi, 1968 m. visas tas kompleksas buvo laikomas kilnojamuoju turtu;

12.2. Byloje nėra ginčo, kad patys ginčo objektai ir nuosavybės teisės į juos nėra registruotos, stovi valstybiniame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nuo 2024 m. sausio 31 d. patikėjimo teise valdo Šiaulių miesto savivaldybė. Tačiau bylai pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, koks konkrečiai turtas po Šiaulių statybos tresto reorganizavimo buvo perduotas valdyti VĮ „Talša“, t. y. iš pateiktų duomenų negalima nustatyti, kad būtent mobilaus ryšio bokštas (radijo ryšio antena) kartu su atraminėmis sienelėmis ir aikštele po reorganizacijos buvo perleisti valdyti VĮ „Talša“, o vėliau – ir pareiškėjai. Teismas nustatė, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad mobilaus ryšio bokštas (radijo ryšio antena) įeina į „Administrac. ryšio stoties“, įvardintos Žiniaraščio 32 punkte, sudėtį. Šias aplinkybes patvirtino ir Šiaulių apygardos teismas 2023 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-453-650/2023 (18 punktas), kurioje apeliacine tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo tą patį mobilaus ryšio bokštą, esantį Šiaulių mieste, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog minėta Šiaulių apygardos teismo nutartis nagrinėtinoje byloje turi res judicata reikšmę ir ji galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui;

12.3. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjos atstovai pripažino, kad po Šiaulių statybos tresto reorganizavimo perduodant turtą VĮ „Talša“, jis priklausė valstybei. Be to, ir Įsakymo Nr. 72, 3 punkte, kuriuo remiasi pareiškėja, nurodyta, jog Šiaulių statybos treste esantį valstybinį turtą paskirstyti įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Iš minėto Įsakymo Nr. 72, nuostatų lieka neaišku, koks konkrečiai valstybinis turtas buvo perduotas VĮ „Talša“. Taip pat ir byloje nėra konkrečių duomenų, kad ginčo objektai buvo perduoti valdyti konkrečiai VĮ „Talša“ ar kad jai buvo perleista nuosavybės teisė į šiuos nekilnojamuosius daiktus;

12.4. Nurodė, kad nors pareiškėja siekia įrodyti, jog ginčo objektus pareiškėja atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. pagal 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymą Nr. 72, tačiau nagrinėtinu atveju, nėra jokių duomenų (ginčo objektų priėmimo – perdavimo aktų ar pan.), kurie konkrečiai pagrįstų, jog ginčo objektų valdymas pareiškėjai buvo perduotas;

12.5. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, parengtoje žemės sklypui su statiniais (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad mobilaus ryšio bokšto statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1970 m., o atraminių sienučių ir aikštelės – 1968 m. Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti tikslių ryšio bokšto bei atraminių sienučių ar aikštelės pastatymo metų (nurodė nuo 1964 m. iki 1968 m.), bei tvirtino, kad bokštas pastatytas Šiaulių statybos tresto lėšomis. Teismo vertinimu, ginčo statiniai pastatyti dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, kad ginčo statiniai buvo sukurti ne kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, bet privačios nuosavybės objektas, todėl ginčo objektai priklausė valstybei ir po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir galėjo būti perleista kaip privati nuosavybė tik teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis);

12.6. Teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti aplinkybes, jog VĮ „Talša“ priklausęs turtas įstatymų nustatyta tvarka buvo perduotas UAB „Talša“ ir jį pareiškėja valdė kaip savo, pateikė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. 5 „Dėl pastatų teisinio įregistravimo“, kuriame nurodyta, kad VĮ „Talša“ reorganizavus į UAB „Talša“ pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priėmimo – perdavimo aktu buvo perduoti į UAB „Talša“ balansą. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad jie nepagrindžia aplinkybių, jog ginčo objektai privatizuoti (perduoti) pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi minėtame įsakyme konkrečiai nurodyta, koks nekilnojamas turtas buvo perduotas pareiškėjai, o ginčo objektai minėtame įsakyme nėra nurodyti;

12.7. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ginčo objektai yra likę valstybės nuosavybėje ir yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybė turi daugiausia teisių į šiuos objektus, todėl jų įgijimas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdu nėra galimas;

12.8. Nagrinėtinu atveju, pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ginčo objektus realiai valdė, juos valdė atvirai ir nepertraukiamai kaip savus. Pareiškėjos atstovas vadovas H. E. teismo posėdžio metu deklaratyviai nurodė, jog įmonė valdė ne tik tą bokštą, bet visą kompleksą, ir valytojai dirbo, ir žolę pjovė, ir bokštą prižiūrėjo, kiek galėjo; laiptai gali būti apžėlę, keli sienelių akmenys dingę, bet žole neapaugę. Tačiau pareiškėja konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jų atvirą, nepertraukiamą ginčo objektų valdymą byloje nepateikė. Priešingai, jog ginčo objektai nėra ir nebuvo tinkamai valdyti ir valdymas yra pertrauktas, įrodo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės pateikti įrodymai, t. y. 2024 m. balandžio 15 d. Statinio dalies ekspertizės aktas Nr. SE24-07, 2023 m. vasario 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Statybos ir renovacijos skyriaus Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. VST2-B bei Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2023 m. kovo 27 d. raštas Nr. (22.29 Mr)SST-90, kuriuose užfiksuota, kad mobilaus ryšio bokštas yra su vienu nutrūkusiu pritvirtinimo elementu (nutrūkusi viršutinės dalies atotampa), kitas – įaugęs į medį, atotampų dalys stipriai paveiktos korozijos ir t.t., dėl ko statinys yra avarinis ir nesaugus eksploatuoti, taip pat radijo ryšio antena yra apgadinta, kabelis nuo antenos atjungtas, atraminės sienelės betoninė dalis yra ardoma augmenijos ir samanų, dalis akmenų iškritę, laiptų pakopos nelygios, nutrupėję. Teismas vertino ir į bylą pateiktas foto nuotraukas, iš kurių teismas nustatė, jog ginčo objektai nėra tinkami prižiūrėti: matosi aptrupėjusių sienelių fragmentai, bokšto konstrukcijos surūdijusios, pasidengusios kerpėmis, dalis trosų nutrūkę, aikštelė, kuri yra grįsta plytelėmis, yra apaugusi žole, kur nebelabai ir matosi esamos plytelės;

12.9. Byloje esant tik deklaratyvioms pareiškėjų atstovų išdėstytoms aplinkybėms bei nesant kitų pagrįstų duomenų apie konkrečius ryšio bokšto, trijų atraminių sienelių ir aikštelės statybos metus, negalima daryti išvados, jog iš tiesų ginčo objektai buvo pastatyti ženkliai anksčiau nei iki 1970 m.;

12.10. Vertinant ginčo objektams statybos leidimų (ne)reikalingumą, teismas nurodė, kad šios bylos kontekste Šiaulių apygardos teismas 2023 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-453-650/2023, nustatytos aplinkybės bei teismo nurodyti motyvai turi prejudicinę reikšmę, t. y. kad ginčo statinys, t. y. mobilaus ryšio bokštas, turėjo būti pastatytas turint statybos leidimą bei priimtas naudoti valstybinės priėmimo komisijos – tik laikantis minėtų reikalavimų statyba laikyta teisėta (nutarties 23-24 punktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas), šioje byloje dėl bokšto statybos leidimų (ne)reikalingumo, plačiau nebepasisakė;

12.11. Nurodė, jog atskirai vertinant trijų sienučių ir aikštelės (ne)teisėtą sukūrimą, statymą, atkreiptinas dėmesys, jog minėti ginčo objektai neginčytinai yra nekilnojamieji daiktai;

12.12. Nagrinėtinu atveju, byloje nėra pateikta duomenų, papildomų dokumentų, kurie pagrįstų aplinkybes, jog VĮ Šiaulių statybos trestui buvo leista statyti pareiškėjos nurodytus ginčo nekilnojamuosius objektus, kurie, pasak pareiškėjos, laikytinas kaip vienas kompleksas. Pareiškėjos į bylą pateiktas Šiaulių statybos tresto slėptuvės avarinio išėjimo įrengimui gen. planas ir darbo brėžiniai neleidžia teismui daryti išvados, jog tai gali būti laikytinas kaip įrodymas, jog trys sienutės bei aikštelė įrengti laikantis tuometinių teisės aktų reikalavimų ir statybos buvo vykdomos pagal statybos leidimus. Byloje nėra duomenų, jog minėtoms statyboms būtų suteiktas atitinkamas žemės sklypas ar jo dalis. Priešingai, iš VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2015 m. spalio 23 d. nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, buvo kaip daiktas suformuotas tik 2015 m., kas teismui leido daryti išvadą, jog pareiškėja neįrodė trijų sienučių ir aikštelės statybos teisėtumo, nes statomiems ginčo objektams, tuo metu nebuvo skirtas konkretus žemės sklypas;

12.13. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose išvardytų sąlygų viseto, todėl pareiškėjos pareiškimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Pareiškėja UAB „Talša“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos raštu atsakyti į pareiškėjos pateiktus klausimus. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

13.1. Nurodo, jog Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į keletą valstybinių įmonių, tame tarpe ir Valstybinę įmonę „Talša“. Šiaulių statybos treste esantis valstybinis turtas paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį, Reorganizuotoms įmonėms palikti gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumą. Valstybinė įmonė „Talša“ buvo reorganizuota Valstybinę akcinę įmonę „Talša“. Valstybinė akcinė įmonė „Talša“ buvo reorganizuota į UAB „Talša“;

13.2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-534-1119/2024 nustatė, kad Valstybės įmonė „Talša“ vėliau reorganizuota į UAB „Talša“. Valstybinėje akcinėje įmonėje „Talša“ įmonės kapitalą sudarė ir nominalus akcinis kapitalas, o tolesnio reorganizavimo į UAB „Talša“ metu per akcijų įgijimą buvo įgytas ir Valstybės akcinės bendrovės „Talša“ turėtas turtas, būtent tuo pagrindu per akcijų įgijimą buvo įgytas ir akcinės bendrovės turtas;

13.3. Pirmosios instancijos teiginys jog šiai bylai aktualūs ginčo objektai gali būti viešosios nuosavybės teise priklausantis turtas yra išimtinai teisėjos fantazijos vaisius, atsietas nuo byloje esančių įrodymų, nes byloje yra akivaizdu, jog šiai bylai aktualius ginčo objektus sukūrė Šiaulių statybos trestas savo ūkinei veiklai realizuoti, o pats Šiaulių statybos trestas buvo nuosekliai reorganizuotas į UAB „Talša“;

13.4. Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose, t. y. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių perkainojimo ir nusidėvėjimo žiniaraštyje (Patvirtinta TSRS Centrinės statistikos valdybos 1970-01-01) yra matoma 1968 metų ,,Administr. ryšio stotis“, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena, kurio unikalus numeris dabar būtų (duomenys neskelbtini);

13.5. Iš archyvinio dokumento matoma, kad mobilaus ryšio antena, kurios bokštas (stulpas) neturi pamato, šio turto sukūrimo metu buvo kilnojamas turtas ir tai atitiko TSRS Centrinės statistikos valdybos 1970-01-01 patvirtintam aukščiau nurodytam žiniaraščiui. Pagal iki 1968 metų galiojusius teisės aktus, jokie statybos leidimai statant mobiliojo ryšio anteną nebuvo reikalingi, nes mobiliojo ryšio antena turto vieneto sukūrimo metu buvo įrenginio,- ,,Administr. ryšio stoties“ sudedamoji dalis. Akcentuoja, kad mobiliojo ryšio antenos bokšto stulpas neturi pamato ir todėl statybos pradžios metu nebuvo laikomas statiniu, kas savo konstrukcija atitinka elektros energijos perdavimo linijos stulpus, kuriems jokie statybos leidimai nebuvo reikalingi;

13.6. Pareiškėja valdo nuosavybės teise statinį adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai 1953, kuriame anksčiau buvo Šiaulių statybos tresto kontora ir visą statinio rūsį adresu (duomenys neskelbtini), o statybos pradžios metu abu šie statiniai, t. y. šiuo metu turintis adresą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo vieno adreso statinys, kurio adresas buvo (duomenys neskelbtini), nes pagal faktą tai yra vienas statinys, turintis du adresus;

13.7. Šios bylos nagrinėjimo metu Valstybės įmonės Registrų centras atstovas patvirtino jog Valstybės įmonėje Registrų centre nėra statinių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), statybos leidimų, kas įrodo jog šių statinių (statybos metu buvo vienas statinys adresu (duomenys neskelbtini)) statybos pradžios metu jokių statybos leidimų nereikėjo, nes statybos pradžios metai yra prieš 1958 m. gruodžio 13 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybai priimant nutarimą Nr. 570 dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje;

13.8. Akcentuoja, kad aikštelės ir atraminių sienučių paskirtis jų statybos metu buvo užtikrinti požeminio išėjimo iš rūsio funkcionalumą. Be to pastačius mobilaus ryšio bokštą, aikštelės ir atraminės sienutės saugo (stabilizuoja) mobilaus ryšio bokšto požemines konstrukcijas;

13.9. Iš Šiaulių statybos tresto (duomenys neskelbtini) slėptuvės avarinio išėjimo įrengimui gen. plano ir darbo brėžinių yra matoma, kad atraminės sienutės statytos vienu metu su požeminiu išėjimu iš rūsio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), t. y. tuomet kai statybos leidimų nereikėjo;

13.10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog bokštas yra neprižiūrėtas, nes šiai bylai svarbi aplinkybė yra ta, jog šiai bylai aktualūs nekilnojamojo turto objektai egzistuoja ir nėra sunykę, ką patvirtina 2024 m. balandžio 15 d. Statinio dalies ekspertizės aktas Nr. SE24-07;

13.11. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad funkcinis ryšis yra išlikęs per antenos radijo dažninį kabelį;

13.12. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad negalima daryti išvados jog iš tiesų ginčo objektai buvo pastatyti ženkliai anksčiau nei iki 1970 m. Nurodo, kad byloje yra Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktas Šiaulių statybos tresto dokumentas, t. y. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių perkainojimo ir nusidėvėjimo žiniaraštis, kuriame yra matoma 1968 metų ,,Administr. ryšio stotis“, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena, kurio unikalus numeris dabar būtų (duomenys neskelbtini), patvirtinantis jog šis objektas egzistavo jau 1968 metais. Šiai bylai aktualios atraminės sienutės ir aikštelė tuomet jau taip pat egzistavo, nes be šių objektų saugančių mobilaus ryšio bokšto stabilumą, negalėtų egzistuoti mobilaus ryšio bokštas vertikalioje padėtyje. Taip pat byloje yra Šiaulių statybos tresto (duomenys neskelbtini) slėptuvės avarinio išėjimo įrengimui gen. plano ir darbo brėžiniai, kur yra matoma, kad atraminės sienutės statytos vienu metu su požeminiu išėjimu iš rūsio, nes be aikštelės ir atraminių sienučių nebefunkcionuotų požeminis išėjimas iš rūsio bei žemė slinkų link ir ant pastato, kuris statybos pabaigos metu turėjo adresą (duomenys neskelbtini);

13.13. Pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino byloje nustatytos aplinkybės, jog Šiaulių apskrities viršininko administracija iki 2009-12-31 Šiaulių apskrities viršininko administracijos turėtų fizinių ar juridinių asmenų pateiktų pareiškimų, prašymų, susirašinėjimo tarp institucijų dokumentų, statinio projektų, statybos leidimų, Inspekcijai neperdavė, kas paneigia pirmosios instancijos teismo teiginius, kad neva statybos leidimų nėra, nes yra skirtumas tarp tos faktinės aplinkybės jog statybos leidimų nėra ir tos aplinkybės jog negalima patikrinti ar statybos leidimai yra dėl dingusio archyvo;

13.14. Šioje civilinėje byloje suinteresuotais asmenimis be kita ko yra Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuriuos pagal įgaliojimą atstovauja Ž. R.. Kadangi Ž. R. nedirba Šiaulių miesto savivaldybėje ir nėra jokiais darbo santykiais susijusi su Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir nėra Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, tai Ž. R. negalėjo būti šio juridinio asmens atstovė pagal pavedimą teisme;

Žemesnės instancijos teismas

13.15. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio metu pareiškėjai UAB „Talša“ nustatė terminą iki 2024-08-29 pateikti teismui raštu suformuluotus klausimus skirtus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento Vakarų Lietuvos teisės skyrius į nei vieną pateiktą teisėjos klausimą neatsakė.

Atsiliepimas

14. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

14.1. Nurodo, kad apeliantės apeliacinio skundo motyvai ir argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir pagrįsto skundžiamo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, pilnai atskleidė jos esmę ir priėmė teisėtą sprendimą.

15. Suinteresuoti asmenys Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir Šiaulių miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjos UAB „Talša“ apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Teismo sprendimo motyvai neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, o tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl įrodymų, nesudaro pagrindo abejoti teismo padarytų išvadų bei motyvų tinkamumu;

15.2. Nurodo, kad Savivaldybė byloje buvo atstovaujama tinkamo atstovo, veikiančio pagal Šiaulių miesto savivaldybės mero 2023 m. gegužės 10 d. potvarkiu Nr. M-216 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ suteiktus įgaliojimus atstovauti Savivaldybės interesus. Savivaldybės administracijos Teisės skyriaus specialistai savivaldybės mero potvarkiais yra įgalioti atstovauti Savivaldybės interesus teismuose;

15.3. Suinteresuoti asmenys bylose nuosekliai laikėsi pozicijos, jog toks reikalavimas negali būti tenkinamas nesant sąlygų, būtinų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį konstatuoti, visumos. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas tik įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus;

15.4. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu;

15.5. Apelianto skundo argumentai, susiję su tolesne Šiaulių statybos tresto reorganizacijų seka, nėra pagrindas teismui vertinti, jog ginčo turtas šioje eigoje galutinai perėjo apeliantei, nes jau pirminiame 1990-11-30 Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakyme Nr. 72 nėra nurodyta, koks konkretus turtas buvo paskirstytas įsakyme nurodytoms įmonėms;

15.6. Apeliantė konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jų atvirą, nepertraukiamą ginčo objektų valdymą byloje nepateikė;

15.7. Teismas pagrįstai sprendė, jog tai, kad ginčo objektai nėra ir nebuvo tinkamai valdyti, įrodo 2024 m. balandžio d. Statinio dalies ekspertizės akto Nr. SE24-07, 2023 m. vasario 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Statybos ir renovacijos skyriaus Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. VST2-B, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2023 m. kovo 27 d. rašto Nr. (22.29 Mr)SST-90 bei į bylą pateiktų fotonuotraukų duomenys. Šie duomenys patvirtina aplinkybes, jog ginčo objektai nėra ir nebuvo tinkamai prižiūrimi, nebuvo tvarkomasi su jais kaip savo. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis, statiniai yra netvarkingi, ryšio bokštas yra nesaugus ir keliantis grėsmę aplinkinių sveikatai ir turtui;

15.8. Apeliantė, jausdamasi teisėta statinių valdytoja bei neva valdydama statinius kaip savo daugiau kaip 33 metus, natūralu, kad privalėjo rūpintis minėtų statinių technine priežiūra, atlikti periodines statinių apžiūras, skirti lėšų ir atlikti pastebėtų statinio būklės defektų šalinimą ar pan., kad užtikrintų tinkamą statinių naudojimą pagal paskirtį, tačiau į bylą nepateikė nei vieno tokias aplinkybes patvirtinančio dokumento;

15.9. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu laikėsi dviprasmiškos pozicijos, neva, mobilaus ryšio bokštas yra kilnojamasis daiktas, tačiau, pastebėtina, kad kilnojamiesiems daiktas teisinė registracija viešajame registre nėra atliekama, tuo tarpu pati apeliantė pareiškime nurodė, kad fakto, jog jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius, nustatymas jam yra reikalingas tikslu įregistruoti statinius ir daiktines (nuosavybės) teises į juos Nekilnojamojo turto registre;

15.10. Nesutinka su apeliacinio skundo dalimi, kuria teigiama, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vakarų Lietuvos teisės skyrius neatsakė nei į vieną apeliantės užduotą klausimą, bei dalimi, kuria apeliantė aukštesnės instancijos teismui kelia prašymą įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos atsakyti į apeliaciniame skunde nurodytus klausimus. Teismo nurodytus klausimus Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos į bylą pateikė rašytinį atsakymą, o tai, kad atsakymo turinys netenkina apeliantės ir ji nori kitokio turinio atsakymo, nėra sąlyga laikyti, kad nebuvo pateiktas atsakymas į klausimus.

16. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašė sprendimą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-1337-1184/2024 panaikinimo priimti savo nuožiūra.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos patikslintas prašymas atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, klaidingai vertino arba visiškai nevertino byloje esančius įrodymus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teiginys, jog šiai bylai aktualūs ginčo objektai gali būti viešosios nuosavybės teise priklausantis turtas, yra nepagrįstas, atsietas nuo byloje esančių įrodymų, nes byloje įrodyta, jog aktualius ginčo objektus sukūrė Šiaulių statybos trestas savo ūkinei veiklai realizuoti.

20. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

22. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, paremtos įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas priėmė sprendimą neištyręs ir neišsiaiškinęs visų esminių bylos aplinkybių, nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

24. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos pareiškimą, padaręs išvadą, kad pareiškėja neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties būdu, kad yra sąžiningai įgijusi ginčo objektus bei sąžiningai ir realiai juos valdo visą valdymo laiką.

26. Asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, turi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindą, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

27. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

29. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

30. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad mobilaus ryšio antena, kurios bokštas (stulpas) neturi pamato, šio turto sukūrimo metu buvo kilnojamas turtas. Mobiliojo ryšio antenos bokšto stulpas neturi pamato ir todėl statybos pradžios metu nebuvo laikomas statiniu, kas savo konstrukcija atitinka elektros energijos perdavimo linijos stulpus, kuriems jokie statybos leidimai nebuvo reikalingi. Pareiškėja valdo nuosavybės teise statinį adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai 1953, kuriame anksčiau buvo Šiaulių statybos tresto kontora ir visą statinio rūsį adresu (duomenys neskelbtini), o statybos pradžios metu abu šie statiniai, t. y. šiuo metu turintis adresą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo vieno adreso statinys, kurio adresas buvo (duomenys neskelbtini), nes pagal faktą tai yra vienas statinys, turintis du adresus. Taip pat nurodo, kad aikštelės ir atraminių sienučių paskirtis jų statybos metu buvo užtikrinti požeminio išėjimo iš rūsio funkcionalumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti.

31. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, patys ginčo objektai ir nuosavybės teisės į juos nėra registruotos, stovi valstybiniame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nuo 2024 m. sausio 31 d. patikėjimo teise valdo Šiaulių miesto savivaldybė. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 72 buvo nuspręsta nuo 1990 m. gruodžio 1 d. reorganizuoti Šiaulių statybos trestą į keletą valstybinių įmonių, įskaitant valstybinę įmonę „Talša“, o Šiaulių statybos treste esantį valstybinį turtą paskirstyti įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Nėra ginčo, kad tiek Šiaulių statybos trestas, tiek valstybinė įmonė „Talša“ buvo valstybės įmonės. Darytina išvada, kad bet koks joms valdyti priskirtas turtas buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe pagal 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymą netapo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja kaip privatus juridinis asmuo įregistruota 1994 m. sausio 18 d., todėl nepagrįstas jos argumentas, jog ginčo objektus pareiškėja atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. pagal 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymą Nr. 72. Išanalizavus visus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie konkrečiai pagrįstų, jog pareiškėjai buvo perduotas ginčo objektų valdymas. Pritariant pirmosios instancijos teismui, iš pateiktų duomenų negalima nustatyti, kad būtent mobilaus ryšio bokštas (radijo ryšio antena) kartu su atraminėmis sienelėmis ir aikštele po reorganizacijos buvo perleisti valdyti VĮ „Talša“, o vėliau – ir pareiškėjai. Pateikti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog mobilaus ryšio bokštas (radijo ryšio antena) įeina į „Administrac. ryšio stoties“, įvardintos Žiniaraščio 32 punkte, sudėtį.

32. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, mobilaus ryšio bokštas yra neprižiūrėtas. Teigia, jog šiai bylai aktualūs nekilnojamojo turto objektai egzistuoja ir nėra sunykę. Tai patvirtina 2024 m. balandžio 15 d. Statinio dalies ekspertizės aktas Nr. SE24-07. Taip pat nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad funkcinis ryšis yra išlikęs per antenos radijo dažninį kabelį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

33. Priešingai nei nurodo apeliantė, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ryšio bokštas yra neprižiūrėtas ir nesaugus. Tokią išvadą patvirtina 2024 m. balandžio 15 d. Statinio dalies ekspertizės aktas Nr. SE24-07, 2023 m. vasario 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Statybos ir renovacijos skyriaus Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. VST2-B, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2023 m. kovo 27 d. raštas Nr. (22.29 Mr)SST-90 bei į bylą pateiktos fotonuotraukos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad mobilaus ryšio bokštas yra su vienu nutrūkusiu pritvirtinimo elementu (nutrūkusi viršutinės dalies atotampa), kitas – įaugęs į medį, atotampų dalys stipriai paveiktos korozijos ir t. t., dėl ko statinys yra avarinis ir nesaugus eksploatuoti, taip pat radijo ryšio antena yra apgadinta, kabelis nuo antenos atjungtas, atraminės sienelės betoninė dalis yra ardoma augmenijos ir samanų, dalis akmenų iškritę, laiptų pakopos nelygios, nutrupėję. Ekspertizės akte nurodyta, kad statinys netenkina reglamento (ES) Nr. 305/2011 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas bei Esminis statinio reikalavimas. Sauga ir galimybė pateikti į statinį naudojimo metu“ reikalavimų, kad ryšio bokšto būklė kelia pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei bei gretimų pastatų saugumui. Pritariant pirmosios instancijos teismui, pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog šiai dienai bokštas nefunkcionuoja, bokštas nebefunkcionuoja nuo 1995-2000 metų, kai atsirado mobilūs telefonai. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog mobilaus ryšio bokšto valdymas, naudojimasis juo yra senai nutrūkęs, jau daugiau nei prieš 20 metų.

34. Apeliantė nurodo, kad iš Šiaulių statybos tresto (duomenys neskelbtini) slėptuvės avarinio išėjimo įrengimui gen. plano ir darbo brėžinių yra matoma, kad atraminės sienutės statytos vienu metu su požeminiu išėjimu iš rūsio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), t. y. tuomet kai statybos leidimų nereikėjo. Bylos nagrinėjimo metu Valstybės įmonės Registrų centras atstovas patvirtino jog Valstybės įmonėje Registrų centre nėra statinių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), statybos leidimų, kas įrodo jog šių statinių (statybos metu buvo vienas statinys adresu (duomenys neskelbtini)) statybos pradžios metu jokių statybos leidimų nereikėjo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

35. Byloje teisingai nustačius, jog minėti ginčo objektai yra nekilnojamieji daiktai, jų sukūrimui (1968 m.), analogiškai turėjo būti taikomi teisės aktai: t. y. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) 1 punktas, kuris reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimą. Leidimų statybai išdavimo ir sklypų skyrimo tvarką nustato Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas, suderinęs šį klausimą su statybos kolūkiuose valdyba. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos.

36. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad VĮ Šiaulių statybos trestui buvo leista statyti ginčo nekilnojamuosius objektus. Įvertinus į bylą pateiktus duomenis, t. y. Šiaulių statybos tresto slėptuvės avarinio išėjimo įrengimui gen. planą ir darbo brėžinius, nėra pagrindo išvadai, jog tai gali būti laikytinas kaip įrodymas, jog trys sienutės bei aikštelė įrengti laikantis tuometinių teisės aktų reikalavimų ir statybos buvo vykdomos pagal statybos leidimus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog minėtoms statyboms būtų suteiktas atitinkamas žemės sklypas ar jo dalis (CPK 178, 185 straipsniai). Žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. spalio 23 d. nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, vadinasi, statomiems ginčo objektams, tuo metu nebuvo skirtas konkretus žemės sklypas. Apeliantė nepateikė įrodymų pagrindžiančių mobilaus ryšio bokšto statybos teisėtumą.

37. Apeliantė nurodo, kad byloje suinteresuotais asmenimis be kita ko yra Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuriuos pagal įgaliojimą atstovauja Ž. R.. Atstovė nedirba Šiaulių miesto savivaldybėje ir nėra jokiais darbo santykiais susijusi su Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir nėra Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, todėl negalėjo būti šio juridinio asmens atstovė pagal pavedimą teisme. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip deklaratyvius.

38. Savivaldybė byloje buvo atstovaujama tinkamo atstovo, veikiančio pagal Šiaulių miesto savivaldybės mero 2023 m. gegužės 10 d. potvarkiu Nr. M-216 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ suteiktus įgaliojimus atstovauti Savivaldybės interesus. Į bylą pateikti atstovavimą pagrindžiantys duomenys.

39. Apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento Vakarų Lietuvos teisės skyrius į nei vieną pateiktą teismo klausimą neatsakė, atmestini kaip nepagrįsti. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos į bylą pateikė rašytinį atsakymą, kurio turinį pirmosios instancijos teismas vertino. Vertinant tai, kas išdėstyta aukščiau, apeliantės prašymo apeliacinėje instancijoje įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pateikti atsakymą į apeliantės klausimus, tenkinti pagrindo nėra.

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

43. Suinteresuoti asmenys neteikė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (pareiškėjos) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis neskundžiama.

Teisėja Donata Kravčenkienė