- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-453-650/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05716-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- "Talša"
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, " Turto bankas "
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Talša“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys procese - Šiaulių miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ Turto bankas,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Talša“ patikslintu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji nuosavybės teise valdo mobilaus ryšio bokštą, esantį Šiaulių mieste, žemės sklypo kadastro Nr.(duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1990 m. gruodžio 1 d. Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į atskiras valstybines įmones, įskaitant ir VĮ „Talša“. Šiaulių statybos treste esantis valstybinis turtas buvo paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Reorganizuotoms įmonėms buvo paliktas gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumas. VĮ „Talša“ (vėliau reorganizuota į UAB „Talša“) buvo priskirtas mobiliojo ryšio bokštas, bendromis komunikacijomis susietas su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini), bokštas buvo naudotas VĮ „Talša“, vėliau ir UAB „Talša“ mobiliam ryšiui palaikyti. Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose yra matoma 1968 metų ryšio stotis. Pareiškėja nuosavybės teise valdo Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį - mobilaus ryšio bokštą, statybos metai – 1970, o visas toje teritorijoje esantis turtas, tiek įregistruotas, tiek neįregistruotas registre, sujungtas neatsiejama jungtimi – kabeliu ir sudaro vieną visumą. Mobilaus ryšio bokštas yra pareiškėjos ilgalaikis turtas, apskaitytas bendrovės balanse. Archyve nerasta duomenų apie tai, kad mobilaus ryšio bokštas priklausė Šiaulių statybos trestui. Iš archyvo gautuose dokumentuose matyti 1968 metų objektas - Administr. ryšio stotis, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena. Nuo pat mobilaus ryšio bokšto statybos iki 1990 m. gruodžio 1 d. šį objektą valdė (naudojosi) tik Šiaulių statybos trestas, o vėliau – pareiškėja. Mobilaus ryšio bokšto priklausomybę pareiškėjai patvirtina 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymas Nr. 72, kurio nepakanka įregistruoti minimą turtą Nekilnojamojo turto registre, o kitų dokumentų gauti ne teismo tvarka nėra galimybės.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą su juo nesutiko ir prašė netenkinti, nurodydama, kad pareiškėja neįrodė juridinę reikšmę turinčio fakto. Nurodė, kad dėl pareiškime nurodyto ryšio bokšto pradėta bešeimininkio turto perdavimo valstybei procedūra, bokštas yra nenaudojamas, netvarkingas, primesta šiukšlių, kelia pavojų aplinkai. Patį bokštą eksploatuoti būtų pavojinga. Bokšto antena sugadinta, atjungta, nebenaudojama. Statinys neturi savininko, o pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, nepatvirtina, kad bokštas priklausė Šiaulių statybos trestui. Administracinio ryšio stotis neidentifikuoja šio mobilaus ryšio bokšto. Archyve, Registrų centre nėra duomenų apie bokšto priklausomybę, jo savininką.
4. Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimuose į patikslintą pareiškimą prašė teismą priimti sprendimą savo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. birželio 5 d. sprendimu netenkino UAB „Talša“ pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
6. Teismas sprendė, kad 1990 m. lapkričio 30 d. įsakyme Nr. 72 nėra nurodyti, aptarti pareiškėjai Šiaulių statybos tresto reorganizacijos metu perduoti kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai. Šiaulių statybos tresto 1971 m. birželio 3 d. matavimo ir reguliavimo prietaisų ir laboratorinių įrengimų sąraše „Kitos mašinos ir įrengimai“ nurodyti daiktai nepatvirtina, jog jame įrašytas daiktas „Administr. ryšio stotis“ yra nekilnojamasis daiktas ir būtent objektas, pareiškėjo nurodomas kaip mobilaus ryšio bokštas. Teismas vertino, kad sąraše nurodyti daiktai (mašinos ir įrengimai) yra kilnojamieji, nedidelės vertės, o nurodyta daikto „Administr. ryšio stotis“, pagaminto 1968 metais, 1860 rublių pradinė vertė iš esmės atitinka kilnojamųjų daiktų vertę, todėl konstatuota, kad pareiškėjos pateikti duomenys nepatvirtina, jog minimuose dokumentuose esanti informacija susijusi su mobilaus ryšio bokštu.
7. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių mobilaus ryšio bokšto statybos teisėtumą, kad bokšto statybai pagal 1968 metais galiojusią tvarką tuometinių kompetentingų valstybinių institucijų buvo patvirtintas techninis projektas, išduotas statybos leidimas, statinys buvo statomas naudojant atitinkamas medžiagas, statinys buvo baigtas priėmimo naudoti aktu, inventorizuotas, taip pat nepateikė jokių dokumentų, kad teisės aktų nustatytais pagrindais valdytų žemės sklypą, kuriame yra ginčo objektas – mobilaus ryšio bokštas. Pareiškėjai neįrodžius mobilaus ryšio bokšto statybos teisėtumo, nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl objekto valdymo nuosavybės teise, kadangi nebūtų įrodytas teisėtas nuosavybės objekto sukūrimas.
8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2023 m. kovo 28 d. aktu Nr. (58.3E) IP-, kuriame nurodyta, jog radijo ryšio antena, sumontuota ant ryšio bokšto, esančio teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), yra apgadinta, antenos radijo dažninis kabelis nuo antenos atjungtas ir nutiestas nuo radijo ryšio bokšto iki (duomenys neskelbtini) namo stogo ir sprendė, kad radijo dažninis kabelis nebenaudojamas, neatlieka funkcinės paskirties, o jo fizinis nutiesimas iki (duomenys neskelbtini) namo stogo nepatvirtina bokšto ir kabelio funkcinio ryšio su minimu pastatu.
III. Apeliacinio skundo esmė
9. Apeliantė (pareiškėja) UAB „Talša“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Mobilaus ryšio bokštas nebūdamas pastatu, neturėjo būti ir nebuvo teisiškai registruotas.
9.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino H. E. parodymų, kuris paaiškino, kad būtent mobilaus ryšio bokštas ir kiti įrenginiai sudarė Šiaulių statybos trestui priklausiusią administracinio ryšio stotį ir nuosekliai paaiškino visas šiai bylai svarbias aplinkybes, nes tuomet dirbo Šiaulių statybos treste. Nevertinti suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovės darbuotojus paaiškinimai, kad mobilaus ryšio bokšto teisinė registracija nesukurs pagrindų valdyti žemės sklypą. Nevertinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teismui šioje byloje pateikti duomenys. Pirmosios instancijos teismas supainiojo mobilaus ryšio bokšto valdymo nuosavybės teisės fakto įrodymą su galėjimu pateikti mobilaus ryšio bokšto statybos dokumentus. Negalėjimas pateikti pirminių statybos dokumentų nepaneigia vėliau esančių Šiaulių statybos tresto dokumentų, kaip ir nepaneigia nuosavybės teisės į mobilaus ryšio bokštą.
9.3. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad mobiliojo ryšio bokštas jau nebeatlieka funkcinės paskirties neturi jokios reikšmės, nes suremontavus bokštą bus atkurta funkcinė paskirtis, o kad atlikti remontą reikalinga mobilaus ryšio bokšto teisinė registracija, kuri šiuo metu yra reikalinga.
9.4. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuoto pareiškime dalyko, nes šioje byloje buvo sprendžiamas nuosavybės klausimas, o ne tam tikro objekto statybos teisėtumo klausimas Mobilaus ryšio bokštas stovi nuo 1968 metų ir per visą laikotarpį mobilaus ryšio bokšto statybos teisėtumo klausimo niekas nekėlė.
9.5. Pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. t.y. pirminiu dokumentų, kurie neabejotinai buvo, jei tokie tuo metu buvo reikalingi, nes mobiliojo ryšio bokštas priklausė Šiaulių statybos trestui, kuris buvo valdomas Valstybės ir todėl laikėsi tuomečių teisės aktų, o nebelikus Šiaulių statybos tresto, nėra aišku kur ir kokie dokumentai galėjo išlikti, nes mobilaus ryšio bokštas jau egzistavo 1968 metais, tai po daugiau nei po 55 metų tam tikrų pirminių dokumentų paiešką, kai tam tikrus leidimus tuomet turbūt galėjo duoti ir tam tikra ministerija, kurios žinioje iki 1968 metų buvo Šiaulių statybos trestas, o projektavimo ir kitus darbus galėjo atlikti ne Šiaulių statybos trestas, tokia pirminių dokumentu paieška negali būti rezultatyvi, bet tam ir yra teismas, kad išspręstu pareiškėjui aktualų klausimą, kai pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, nes kitu atveju į c i pareiškėjui būtų pavykę rasti tam tikrus dokumentus, tai šį klausimą būtų išsprendęs ne teismas, o Valstybės įmonė Registrų centras.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė sekančius argumentus:
Šalies argumentai
10.1. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad mobilaus ryšio bokšto statybos metai yra 1970. Mobilaus ryšio bokšto pastatymo metu, galiojo Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtinta Leidimų statyti, rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka. Ši tvarka galiojo iki 1994 m. gruodžio 22 d. ir joje buvo nustatyta, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi tik gavus nustatyta tvarka leidimus. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad buvo išduotas toks leidimas, todėl pareiškėjas neįrodė, kad mobilaus ryšio bokštas buvo pastatytas laikantis nustatytos tvarkos.
10.2. LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakyme Nr. 72 „Dėl Šiaulių statybos tresto reorganizavimo“ nėra nurodyti, aptarti pareiškėjai Šiaulių statybos trestas reorganizacijos metu perduoti kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus archyve saugomose žemės sklypų bylose nėra duomenų apie tai, kam ankščiau pareiškėjos nurodytas bokštas priklausė, ar pareiškėjai buvo perduotas, todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjos nuosavybės teisių į minėtą bokštą, taip pat įvertinti visų pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos UAB „Talša“ surašytoje 2022 m. spalio 20 d. pažymoje nurodyta, kad mobilaus ryšio bokštas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendrovės ilgalaikis turtas, apskaitytas bendrovės balanse (1 t., b. l. 18); Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 72 „Dėl Šiaulių statybos tresto reorganizavimo“ įsakyta nuo 1990 m. gruodžio 1 d. reorganizuoti Šiaulių statybos trestą į atskiras valstybines įmones, įskaitant ir į VĮ „Talša“; Šiaulių statybos treste esantį valstybinį turtą paskirstyti įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį; reorganizuotoms įmonėms palikti gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumą (1 t., b. l. 19). VĮ Registrų centras 2022 m. liepos 12 d. ir liepos 18 d. pažymose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 72 nepatvirtina mobilaus ryšio bokšto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumo, o UAB „Talša“ pateikti duomenys nepatvirtina jos nuosavybės teisių atsiradimo į nekilnojamąjį daiktą – mobilaus ryšio bokštą (1 t., b. l. 20, 21); Šiaulių regioninis valstybės archyvas 2023 m. sausio 3 d. pateikė Šiaulių statybos tresto 1971 m. birželio 3 d. matavimo ir reguliavimo prietaisų ir laboratorinių įrengimų sąrašą „Kitos mašinos ir įrengimai“, šio sąrašo 32 punkte įrašytas turtas – „Administr. ryšio stotis“, pagaminta 1968 metais, pradinė vertė – 1860 rublių (1 t., b. l. 55-58); Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba rašte „Dėl statinio savininko nustatymo“ nurodė, kad ji 2023 m. kovo 28 d. atliko antenos įrangos, sumontuotos ryšio bokšte teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir surašė aktą, kuriame užfiksuota, kad ant ryšio bokšto sumontuota radijo ryšio antena yra apgadinta, antenos radijo dažninis kabelis nuo antenos atjungtas, duomenų apie bokšto savininką neturi (2 t., b. l. 3-9); Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2023 m. balandžio 3 d. informavo, kad neturi informacijos apie ryšio bokšto valdytoją/ savininką/naudotoją (2 t., b. l. 13).
16. Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, o būtent, kad tokiam faktui nustatyti būtina konstatuoti visas sekančias keturias sąlygas: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais), 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę, 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka, 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
17. Pirmąją sąlygą (nuosavybės teisės įgijimą į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu) pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 72 dėl Šiaulių statybos tresto reorganizavimo (toliau tekste - įsakymas) bei Šiaulių statybos tresto 1971 m. birželio 3 d. matavimo ir reguliavimo prietaisų ir laboratorinių įrengimų sąrašu „Kitos mašinos ir įrengimai“, kurio 32 punkte įvardintas objektas - „Administr. ryšio stotis“.
18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su šiais įrodymais, konstatuoja, kad šiuo dokumentuose nėra jokių duomenų, kad mobilaus ryšio bokštas iki reorganizacijos priklausė Šiaulių statybos trestui ir būtent šis objektas kaip statinys buvo po reorganizacijos perleistas pareiškėjai. Įsakyme (I t. 19 b.l.) nėra nurodyta, koks konkretus turtas buvo paskirstytas pareiškėjai. Sąrašo ( I t. 56-58 b.l.) 32 punkte nurodyta „stotis“ priskirtina mašinų ir įrengimų kategorijai ir, įvertinus kitus sąraše esančius objektus bei jų vertes (pvz. radijo stotis, televizorius, skalbimo mašina, stomatologinė kėdė ir t.t.), kas leidžia spręsti apie sąraše esančių objektų, kaip kilnojamųjų daiktų, pobūdį, sutiktina, kad šis sąrašas taipogi nepatvirtina fakto, kad statinys – mobilaus ryšio bokštas – nuosavybės teise priklausė Šiaulių statybos trestui. Šie duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad vienas iš stoties komponentų buvo mobilaus ryšio antena. Laikytina, kad pareiškėja neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų – nei fakto, kad mobilaus ryšio bokštas priklausė Šiaulių statybos trestui, nei aplinkybės, kad jis buvo perleistas pareiškėjai po reorganizavimo.
19. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino H. E. paaiškinimų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad H. E. yra pareiškėjos atstovas – UAB „Talša“ (duomenys neskelbtini), todėl jo paaiškinimai, nesant kitų jo paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, vertintini kritiškai, kaip bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuoto asmens.
20. Atmestini apeliantės argumentai, kad nepagrįstai nevertinti Nacionalinės žemės tarnybos atstovės paaiškinimai, jog mobilaus ryšio bokšto teisinė registracija nesukurs jokių pagrindų valdyti žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie paaiškinimai pareiškėjos prašymo pagrįstumui įtakos neturi, todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pagrindo šių paaiškinimų išskirti.
21. Konstatuodamas ketvirtosios sąlygos (nekilnojamojo daikto sukūrimą ir įforminimą įstatymų nustatyta tvarka) nebuvimą, teismas skundžiame sprendime rėmėsi Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 281 (Žin. 1962, Nr. 13– 30) patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktu, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) 1 punktu, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktu bei Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) patvirtinta instrukcija. Apeliantės teigimu, minėta instrukcija taikytina tik pastatų registracijai, o mobilaus ryšio bokštas nelaikytinas statiniu, todėl jis neturėjo būti registruotas.
22. Atmestini apeliantės argumentai, kad buvo nukrypta nuo pareiškimo dalyko, nes byloje neturėjo būti sprendžiamas klausimas dėl objekto statybos teisėtumo. Kaip jau minėta, norint nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, būtina konstatuoti ir tai, kad mobilaus ryšio bokštas buvo sukurtas (pastatytas) ir registruotas laikantis jo statymo metu galiojusiuose įstatymuose nustatytos tvarkos, tad nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismas nukrypo nuo pareiškimo dalyko. Pažymėtina, kad pastatas (statinys) gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, o neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių.
23. Pareiškėja nurodė, kad mobilaus ryšio bokštas priklausė Šiaulių statybos trestui ir buvo pastatytas apie 1970 metus. Taigi mobilaus ryšio bokštas priskirtinas prie pramonės ir gamybinės paskirties statinių kategorijos ir šių statinių statybos bei kontrolės tvarka jo pastatymo laikotarpiu reglamentuota Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114), kuriuo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimą bei Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudoti tvarkos“ (Žin. 1962, Nr. 32-295), kuriame įtvirtinta, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius turi priimti naudoti valstybinės komisijos. Pirmosios instancijos teismo nurodytas Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2 „Dėl Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) taikytinas individualių namų su jų savininkų naudojamų žemės sklypų registracijai, tad nagrinėjamu atveju jame reglamentuota tvarka nėra pagrindo vadovautis, tačiau tai teisinio aplinkybių vertinimo byloje nekeičia, nes ginčo statinys turėjo būti pastatytas turint statybos leidimą bei priimtas naudoti valstybinės priėmimo komisijos, t.y., tik laikantis minėtų reikalavimų statyba laikyta teisėta, o tokių įrodymų byloje nėra pateikta.
24. Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas, jog nagrinėjamu atveju iš bylos įrodymų negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu buvo leista statyti nekilnojamąjį daiktą - mobilaus ryšio bokštą, todėl apeliantei neįrodžius ginčo statinio teisėtumo, jo priklausymo Šiaulių statybos trestui ir perleidimo pareiškėjai po reorganizavimo, nėra pagrindo nustatyti ir tokio statinio valdymo nuosavybės teise faktą.
25. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nagrinėjamos bylos specifika yra tokia, jog šalis neturi jos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrindžiančių įrodymų bei įrodinėjimas pagrinde remiasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kartu pažymėtina, kad iš netiesioginių įrodymų kylanti prielaida turi būti motyvuota, t. y. pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti labiau tikėtinos išvados, jog mobilaus ryšio bokštas buvo pastatytas pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą tvarką, kaip nekilnojamasis daiktas priklausė Šiaulių statybos trestui ir po reorganizacijos perleistas pareiškėjai.
26. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
27. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.