Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2. Patikslintame pareiškime nurodyta, kad nuo 1990 m. gruodžio 1 d. Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į atskiras valstybines įmones, įskaitant ir valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Talša“, kurios laikinuoju direktoriumi paskirtas H. E.. Šiaulių statybos treste esantis valstybinis turtas buvo paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Reorganizuotoms įmonėms buvo paliktas gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumas. VĮ „Talša“ (vėliau reorganizuota į UAB „Talša“) buvo priskirtas mobiliojo ryšio bokštas, bendromis komunikacijomis susietas su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini). Bokštas buvo naudotas VĮ „Talša“, vėliau ir UAB „Talša“ mobiliam ryšiui palaikyti. Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose yra matoma 1968 metų Administr. ryšio stotis, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena. Minėta mobilaus ryšio antena ir aikštelė bei atraminės sienelės sudaro vientisą objektą, nes aikštelė ir atraminės sienutės yra skirtos mobilaus ryšio antenos stabilumui išlaikyti. Pareiškėja nurodo, jog nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, kuris yra įregistruotas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai yra 1953 m., bei nuosavybės teise valdo Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį mobilaus ryšio bokštą, statybos metai – 1970 m., o visas toje teritorijoje esantis turtas, tiek įregistruotas, tiek neįregistruotas registre, sujungtas neatsiejama jungtimi – kabeliu ir sudaro vieną visumą. Minėtus daiktus pareiškėja atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. pagal 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymą Nr. 72. Papildomai nurodė, jog nekilnojamojo turto kilmė ir finansavimo šaltiniai yra Šiaulių statybos trestas, nes Šiaulių statybos trestas iki 1968 metų savo lėšomis pastatė ir apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje šiai bylai aktulius nekilnojamuosius daiktus, kuriems statybos metu registracija atskirame registre nebuvo reikalinga, o tuomet Lietuvos Respublikos Respublikinis valstybinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras, kuris vėliau reorganizuotas į VĮ Registrų centras, dar neegzistavo. Pareiškėja valdo nuosavybės teise statinį, adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai 1953 m., kuriame anksčiau buvo Šiaulių statybos tresto kontora ir kurie (pastatas ir mobilaus ryšio bokštas) yra sujungtas kabeliu, kuris šiuo metu nebeatlieka funkcinio ryšio, nes būtent tokio ryšio, koks buvo naudojamas anksčiau, šiuo metu pareiškėja nebenaudoja, bet išlikusi jungtis patvirtina objektų vientisumą. Papildomai pažymėjo, jog Šiaulių regioninio valstybės archyvo pateiktuose Šiaulių statybos tresto dokumentuose yra matoma 1968 metų Administr. ryšio stotis, kurios vienas iš komponentų buvo mobilaus ryšio antena, kurio unikalus numeris dabar būtų (duomenys neskelbtini), t. y. byloje buvo pateiktas rašytinis įrodymas, kad 1968 metais objektas jau buvo įtrauktas į Šiaulių statybos tresto apskaitą, todėl rašytiniu įrodymu yra įrodyta, kad mobilaus ryšio antenos statybos metai buvo dar iki 1968 metų, o iki 1968 metų galiojusius teisės aktus, jokie statybos leidimai statant mobiliojo ryšio anteną nebuvo reikalingi.

3. Pareiškėjos atstovas Ramūnas Jankauskas patvirtino patikslintame pareiškime išdėstytas aplinkybes, papildomai paaiškino, kad iš Šiaulių statybos tresto slėptuvės avarinio išėjimo brėžinių matyti, kad buvo statomas pastatas, buvo lokacija – 156, tik vėliau pastatas įgavo du atskirus adreso žymėjimus: 154 ir 156. Požeminio išėjimo iš rūsio, iš pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), yra suformuota atraminė sienutė, kuri saugo išėjimą (slėptuvė) iš rūsio, o rūsį valdo UAB „Talša“. Todėl laiko, jog atraminės sienutės ir aikštelė yra statytos kartu su statiniais, o statiniai yra įregistruoti VĮ Registrų centras, tačiau minėta institucija neturi šių pastatų statybos leidimų. Šios aplinkybės rodo, kad statybos pradžios metu objektams: atraminėms sienelėms ir aikštelei statybos leidimų nereikėjo. Negali įvardinti, kada sienelių ir aikštelės statybų pradžia buvo. Pareiškėja atramines sienutes ir aikštelę valdo nuosekliai nuo 1990 m., kuomet Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į atskiras įmones. Priėmimo perdavimo aktų nebuvo, buvo savivaldybės atskiri potvarkiai, kurių pagrindu buvo nuosekliai perduotas turtas. Yra potvarkis, jog VĮ „Talša“, kuri vėliau tapo UAB, perduotas pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Kartu yra perduotas ir pareiškėja valdo pastato rūsį ir išėjimą iš rūsio. Prieš išskaidymą turtas priklausė Šiaulių statybos trestui, turtas statytas minėtos įstaigos lėšoms. Statiniai nuosavybės teise fiziniams asmenims tikriausiai nepriklausė, mano, kad viską valdė valstybė, ji buvo Šiaulių statybos tresto savininkė. Nuo kada valstybinė įstaiga keitėsi į (duomenys neskelbtini), pasakyti negali. Turtas formaliai perduotas pareiškėjai ir buvo įtrauktas į bendrovės apskaitą, tačiau neregistruotas. Išardžius atraminę sienelę ir aikštelę, būtų grėsmė požeminiam išėjimui iš rūsio ir mobiliojo ryšio bokštui. UAB „Talša“ tvarkė, valė sienelę ir aikštelę, savivaldybei rašė raštus, kad perduotų prižiūrėti žemės sklypą, nes ten yra pareiškėjos valdomi du objektai, kada rašė, tiksliai pasakyti negali. Savivaldybė atsisakė tai daryti. Kadangi statiniai buvo brėžiniuose, buvo įmonės apskaitoje, tai vadovas visada galvojo, kad tai įmonės nuosavybė, nors viešajame registre neregistruota. Pareiškėja kiek galėjo, tiek prižiūrėjo, kad statiniai nesugriūtų. Norint renovuoti sienutes ir aikštelę, reikėjo statybos leidimo. Pareiškėja kažkada turėjo statybos padalinį, jai buvo lengva susitvarkyti statinius, bet vėliau norint susitvarkyti, jis nerado registracijos, todėl negalėjo gauti projekto. Archyve rado, kad 1968 metais buvo įregistruota Administracinio ryšio stotis, ji buvo įtraukta prie kilnojamojo turto, o pati antena nekilnojama. Tai yra metai, kai šie objektai įtraukti į Šiaulių statybos tresto apskaitą, kada tiksliai buvo pradėta statyti, negali pasakyti. Administracinio ryšio stotis buvo įrengta pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo vientisas su 154, buvo įrengta radijo ryšio stotis, įrengta tam tikra aparatūra, vidiniame kieme buvo pastatyta radijo ryšio antena ir laidais buvo privesta su stotimi ir ryšys iš Administracinio ryšio stoties buvo perduodamas į Šiaulių statybos tresto nutolusius objektus. 1968 m. visas tas kompleksas buvo laikomas kilnojamuoju turtu, o dabar matininkė nustatė, kad turi būti nekilnojamas turtas. Pasikeitus laikmečiui, statinys vadinamas ne radijo ryšio antena, bet mobilaus ryšio antena. Archyvo dokumentuose matyti, kad Šiaulių statybos trestas valdė Administracinio ryšio stotį, tada valstybės įmonė „Talša“ perėmė visą šį objektą, atsiradus GSM ryšiui, radijo ryšio įranga buvo išmontuota, bet laidai nuo pastato dar nėra atjungti. Bokštas veikia, nebeduoda jam signalo, ryšys pasikeitęs, jo viršūnė yra pasvirusi, reikia renovuoti, tam reikia įregistruoti nuosavybę. Dėl konstrukcijos pakeitimo pirmiausia bokštą reikia įsiregistruoti, kad galėtų padaryti projektą. Mobilaus ryšio bokštą jie prižiūrėjo, tvarkė konstrukciją, kol pasikeitė laikmetis ir nebeliko statybos padalinio. Nebelikus padalinio, jie siekė bokštą įsiregistruoti, kad galėtų padaryti objekto remonto projektą. Pagal dabartinį laikmetį objektas pasidarė kaip sudėtingas statinys, o anksčiau buvo kilnojamo turto dalis. Prieš keletą metų atsirado remonto poreikis. Jie nori įsiteisinti statinį, kad galėtų remontuoti. Mano, kad yra visos sąlygos įgyti statinius pagal įgyjamąją senatį. Dabartinė mobilaus ryšio antena anuomet buvo kilnojamas turtas, jos statybai leidimų nereikėjo, jis buvo Šiaulių statybos tresto apskaitoje kaip administracinio ryšio sistemos dalis, pati pastotė buvo (duomenys neskelbtini), nuo antenos matosi jungtis su šiuo pastatu, šį pastatą valdė Šiaulių statybos trestas, vėliau VĮ „Talša“ ir UAB „Talša“. Šiai antenai nėra jokių pamatų, ją buvo galima išardyti, laikmečiui pasikeitus, reikalinga registracija. Tai yra stulpas be pamatų, bet reikalinga jį įregistruoti VĮ Registrų centre. Teigė, jog pareiškėja kiek galėjo, tiek prižiūrėjo objektą. Atraminės sienutės sujungtos su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), kurie statybos metu nebuvo suskaidyti, sienutės ir aikštelės statytos Šiaulių statybos tresto ir skirtos, kad apsaugotų slinkimą, jie yra vientisi objektai. Statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pradėti statyti tada, kai statybos leidimai neegzistavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad objektai pastatyti neteisėtai.

8. Suinteresuotų asmenų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir Šiaulių miesto savivaldybės atstovė teisme paaiškino, kad Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės, kad Šiaulių statybos trestas buvo reorganizuotas į devynias įmones, iš kurių viena buvo VĮ „Talša“, Šiaulių statybos treste esantis valstybinis turtas buvo paskirstytas pagal priklausomybę toms įmonėms, tačiau nėra jokių duomenų, kad mobilaus ryšio bokštas Šiaulių statybos trestui priklausė nuosavybės teise ir buvo perduotas pareiškėjai. Nepavykus pareiškėjai kitoje byloje įrodyti juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėja kelia priklausomybės klausimą įgyjamosios senaties pagrindu. Šios aplinkybės tarp abiejų bylų yra akivaizdžiai susijusios. Mobilaus ryšio bokšto pastatymo metu (1970 metais) galiojo 1964 m. civilinis kodeksas, kuriame buvo nustatyta, kad valstybė yra vienintelė viso turto savininkė. Jei Šiaulių statybos trestas ir valdė mobilaus ryšio bokštą, tai tikėtina, kad ne nuosavybės teise. Įmonėms buvo perduodamas valstybinis turtas, ir per eilę metų kam turtas priklausė, tai savivaldybė laiko, kad tai yra bešeimininkis turtas. Tokio savininko savivaldybė nėra atradusi. Pareiškėjas apie konkrečius aktyvius veiksmus nurodė, kad ėmėsi kažkokių priemonių ir rašė savivaldybei prašymus dėl leidimų prižiūrėti, tačiau tokių prašymų byloje nėra. Yra vienintelis 2021 m. prašymas, kuomet pareiškėja prašė savivaldybės išnuomoti žemės sklypą, nes neva tame sklype yra jai priklausantis rūsys ir ryšio bokštas. Tik nuo 2021 m. ir prasidėjo ryšio bokšto apžiūros, situacijos sprendimas, savivaldybės administracijos statybos skyriaus atstovams, užsakius ekspertinę išvadą, matyti, kad ryšio bokštas yra avarinės būklės, kelia pavojų žmonių sveikatai. Pareiškėja per 30 metų aktyvių veiksmų nesiėmė, nuo 2021 m. pradėjo domėtis, kelti bylas teismuose, 30 metų neregistravo šių ginčo objektų kaip savo nuosavybės, savivaldybei nėra mokėjusi nei nekilnojamojo turto, nei valstybinės žemės nuomos mokesčio. Tikėtina, kad ji savęs daikto savininke nelaikė. Nuosavybės teise gali tapti ne bet kokie objektai, o tie, kurie sukurti teisėtu būdu. Tokiam statiniui buvo reikalingas gauti statybos leidimas ir statinys turėjo būti priimtas naudoti valstybinės priėmimų komisijos. Laikantis šių reikalavimų, statyba galėjo būti laikoma teisėta, o tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta. Nėra sąlygų visumos pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Tokioje situacijoje, kai objektai tapo avarinės būklės, mano, kad pareiškėjas nelaiko savęs savininku. Šiai diena savivaldybė turi rūpintis, kad nekiltų pasekmės dėl statinio avarinės būklės. Pareiškėjos siekis yra pretenduoti į valstybinės žemės sklypą, ką akivaizdžiai parodo ir 2021 m. pateiktas prašymas, tikėtina, kad jai bokštas nereikalingas, jis nenaudojamas pagal funkcinę paskirtį, pareiškėjai reikalinga išsinuomoti žemės sklypą. Prašo pareiškėjos patikslintą pareiškimą atmesti.

15. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 72 „Dėl Šiaulių statybos tresto reorganizavimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 72) įsakyta nuo 1990 m. gruodžio 1 d. reorganizuoti Šiaulių statybos trestą į atskiras valstybines įmones, įskaitant ir į valstybinę įmonę „Talša“; Šiaulių statybos treste esantį valstybinį turtą paskirstyti įmonėms pagal priklausomybę, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį; reorganizuotoms įmonėms palikti gamybinių, sutartinių ir kitų ryšių tęstinumą (1 t., b. l. 15).

16. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. sausio 4 d. įsakyme Nr. 5 „Dėl pastatų teisinio įregistravimo“ nurodyta, kad VĮ „Talša“ reorganizavus į UAB „Talša“ pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priėmimo – perdavimo aktu buvo perduoti į UAB „Talša“ balansą bei įsakė leisti UAB „Talša“ juos įregistruoti Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (2 t., b. l. 154-155).

17. Iš UAB „Talša“ 2021 m. balandžio 19 d. prašymo Šiaulių miesto savivaldybės administracijai matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydama išnuomoti žemės sklypą, esantį pastato (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, nes šiame žemės sklype yra bendrovės ryšių bokštas ir avarinis išėjimas iš pastato (duomenys neskelbtini), rūsio, priklausančio bendrovei (2 t., b. l. 6).

18. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo pastatą – Administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai 1953 m. (1 t., b. l. 50-51).

19. Šiaulių regioninis valstybės archyvas 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. PŽI-1(8.3) „Dėl mobilaus ryšio bokšto“ nurodė, kad duomenų apie mobilaus ryšio bokšto priklausymą Šiaulių statybos trestui minėto tresto archyvinio fondo dokumentuose nerasta bei pateikė Šiaulių statybos tresto 1972 m. sausio 1 d. duomenimis sudarytą Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių perkainojimo ir nusidėvėjimo nustatymo žiniaraštį, kurio 32 punkte įrašytas turtas – „Administr. ryšio stotis“, pagaminta 1968 metais, pradinė vertė – 1860 rublių (1 t., b. l. 16-19, 2 t., b. l. 15).

20. Pareiškėjos pateiktose Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylose, parengtose žemės sklypui su statiniais (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad mobilaus ryšio bokšto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1970 m., aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atraminės sienutės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atraminės sienutės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atraminės sienutės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metai yra nurodyti 1968 m. (1 t., b. l. 20-36).

21. VĮ Registrų centro 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. CSPR-238 „Dėl Kadastro tvarkytojo ir teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų“ nurodyta, kad Įsakyme Nr. 72 nėra duomenų apie mobilaus ryšio bokštą ar kitą UAB „Talša“ priskirtą turtą <...>, todėl mobilaus ryšio bokšto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą nėra teisinio pagrindo (1 t., b. l. 37-39).

22. 2023 m. vasario 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Statybos ir renovacijos skyriaus specialistai, patikrinę žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini) (kieme), surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. VST2-B, kuriame nurodė, kad minimame sklype yra keli statiniai, kurie neregistruoti nekilnojamojo turto registre ir savininkas nežinomas: ryšio bokštas, betoninis inžinerinis statinys su ventiliaciniu kaminėliu, atraminė sienelė. Statiniai galimai nenaudojami, priežiūra akivaizdžiai nevykdoma. Atraminės sienelės betoninė dalis yra ardoma augmenijos ir samanų, dalis akmenų iškritę, laiptų pakopos nelygios, nutrupėję. Betoninis inžinerinis statinys su ventiliaciniu kaminėliu yra apleistas, betonas aptrupėjęs, ardomas augmenijos ir samanų, stogo dangoje matosi atvira armatūra. Durelės netvarkingos, surūdiję, viduje matosi šiukšlės. Ryšio bokšto statinys yra netvarkingas ir galimai nėra saugus, kelia grėsmę aplinkinių sveikatai ir turtui, yra tikimybė nelaimingiems atsitikimams, gali sužaloti pro šalį einančius žmones. Vieno įtempto troso galas (iš trijų) yra netvarkingas, kitas trosas yra įaugęs į medį. Kyla pavojus aplinkinių žmonių saugumui, jeigu atsilaisvintų ar nutruktų trosas. Ryšių bokštas gali nugriūti ir mirtinai sužaloti žmones, apgadinti šalia stovinčius automobilius, pastatus, statinius. Išvados: statinys – ryšio bokštas yra netvarkingas, kelia grėsmę aplinkinių sveikatai ir turtui (1 t., b. l. 183-201).

23. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2023 m. kovo 27 d. rašte Nr. (22.29 Mr)SST-90 „Dėl statinio savininko nustatymo“ nurodė, kad ji 2023 m. kovo 28 d. atliko antenos įrangos, sumontuotos ryšio bokšte, kuris yra (duomenys neskelbtini), teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir surašė aktą, kuriame užfiksuota, kad ant ryšio bokšto sumontuota radijo ryšio antena yra apgadinta, antenos radijo dažninis kabelis nuo antenos atjungtas, duomenų apie antenos įrangos savininką neturi (1 t. , b. l. 151).

24. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos užsakymu UAB „Pastatų rekonstrukcijos“ atliko inžinerinio statinio – bokšto ekspertizę ir surašė 2024 m. balandžio 15 d. Statinio dalies ekspertizės aktą Nr. SE24-07, kuriame nurodyti apžiūros metu užfiksuoti statinio defektai, išvados ir rekomendacijos: 1) nutrūkusi viršutinės dalies atotampa, dėl ko nebeužtikrinamas viršutinės bokšto dalies pastovumas, matomos atsipalaidavusios atotampos. Atliekant apžiūrą vėjuotu metu, pastebėti viršutinės bokšto dalies didesni svyravimai ir tvirtinimo jungties ties gelžbetonine dalimi laisvumas; 2) Atotampų inkaravimo mazgai – inkaravimo strypai, templės, lynai, sąvaržos – stipriai paveikti korozijos. Dėl korozijos lyno vielutės lengvai lūžta. Užfiksuota, kad vietoj lynų sąvaržų panaudotos plokštelės su varžtais. Plokštelės yra liaunos, todėl neužtikrinamas tinkamas lyno suveržimas; 3) Viena iš atotampų įsiveržusi į medžio šaką, dėl to neužtikrinamas tolygus bokšto atotampų įveržimas bei jų darbas. Judant medžiui perduodamos papildomos apkrovos bokštui bei trinama atotampa. Atotampos negali kontaktuoti su pašaliniais elementais, neskirtais tai sistemai 4) Užfiksuoti defektai turi esminės įtakos statinio atsparumui bei pastovumui – statinys netenkina reglamento (ES) Nr. 305/2011 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ bei Esminis statinio reikalavimas. Sauga ir galimybė patekti į statinį naudojimo metu“ reikalavimų. Statinys yra avarinis ir nesaugus eksploatuoti; 5) Būtinas statinio kapitalinis remontas arba jo demontavimas; 6) Nusprendus atlikti statinio kapitalinį remontą, visi sprendiniai turi būti pagrįsti inžineriniais skaičiavimais, atotampų sistemai gali būti naudojami tik sertifikuoti tai paskirčiai tinkami sudėtiniai elementai; 7) Iki statinio remonto ar jo demontavimo techninėmis priemonėmis būtina apriboti pašalinių žmonių patekimą prie statinio bei būvimą saugiu atstumu nuo jo (2 t., b. l. 39-42, 43-46).

25. Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašo ir Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos akto matyti, kad Ryšių (telekomunikacijų) tinklai – bokštas, kitas statinys ir kiti inžineriniai statiniai – atraminė sienutė, esantys šalia (duomenys neskelbtini), 2023 vasario 23 d. įtraukti į Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą (1 t., b. l. 132).

26. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Šiuo teisiniu pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016).

28. Pareiškėja prašo nustatyti, kad įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamuosius daiktus – mobilaus ryšio bokštą, aikštelę ir tris atramines sienutes (toliau ir ginčo objektai), kuriuos, kaip nurodė pareiškėja, atvirai, nepertraukiamai valdo nuo 1990 m. gruodžio 1 d. Įsakymo Nr. 72 pagrindu. Kaip matyti, šiuo įsakymu, reorganizavus Šiaulių statybos trestą, jame esantis turtas paskirstytas įmonėms pagal priklausomybę, įskaitant VĮ „Talša“, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Vėliau keičiantis VĮ „Talša“ teisinėms formoms, pareiškėja perėmė šios įmonės teises, pareigas ir turtą, ir nuo 1994 m. sausio 18 d. pareiškėjos teisinė forma įregistruota UAB „Talša“. Faktą, kad VĮ „Talša“ buvo priskirtas mobiliojo ryšio bokštas, bendromis komunikacijomis susietas su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini), pareiškėja įrodinėja remdamasi Šiaulių statybos tresto 1972 m. sausio 1 d. duomenimis sudarytu Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių perkainojimo ir nusidėvėjimo nustatymo žiniaraščiu (toliau – ir Žiniaraštis), kurio 32 punkte įrašytas turtas – „Administr. ryšio stotis“. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad Administracinio ryšio stotis buvo įrengta pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo vientisas su 154 pastatu, ir nurodė, kad buvo įrengta radijo ryšio stotis, tam tikra aparatūra, vidiniame kieme buvo pastatyta radijo ryšio antena ir laidais buvo privesta su stotimi, 1968 m. visas tas kompleksas buvo laikomas kilnojamuoju turtu.

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-41/2011, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

34. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

35. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Jeigu ginčo objektas nebuvo privatizuotas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, toks turtas vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir jis negali būti įgyjamas pagal įgyjamą senatį dėl jo ilgalaikio valdymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Todėl nepaisant to, ar valstybės turtas buvo valdomas atvirai, nepertraukiamai daugiau nei 10 metų, imperatyvus draudimas įsigyti valstybei priklausantį daiktą eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

36. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, parengtoje žemės sklypui su statiniais (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad mobilaus ryšio bokšto statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1970 m., o atraminių sienučių ir aikštelės – 1968 m. Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti tikslių ryšio bokšto bei atraminių sienučių ar aikštelės pastatymo metų (nurodė nuo 1964 m. iki 1968 m.), bei tvirtino, kad bokštas pastatytas Šiaulių statybos tresto lėšomis. Akivaizdu, kad ginčo statiniai pastatyti dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, kad ginčo statiniai buvo sukurti ne kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, bet privačios nuosavybės objektas, todėl ginčo objektai priklausė valstybei ir po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir galėjo pereiti privačion nuosavybėn tik teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis).

41. Visų pirma pastebėtina, jog pareiškėjos atstovai teisminiame procese nebuvo nuoseklūs ir pareiškėjos atstovas Ramūnas Jankauskas teismo posėdžio metu teigė, jog administracinio ryšio stotis, ji buvo įtraukta prie kilnojamojo turto, o pati antena nekilnojama, vėliau teigė, jog 1968 m. visas kompleksas buvo laikomas kilnojamuoju turtu, o dabar matininkė nustatė, kad turi būti nekilnojamas turtas; dabartinė mobilaus ryšio antena anuomet buvo kilnojamas turtas, jos statybai leidimų nereikėjo, jis buvo Šiaulių statybos tresto apskaitoje kaip administracinio ryšio sistemos dalis. Pareiškėjos atstovai taip pat teigė, kad ginčo statiniai buvo pradėti statyti tada, kai statybos leidimai neegzistavo, teigė, jog tuo metu bokštas buvo priskiriamas prie kilnojamųjų daiktų, todėl nėra pagrindo teigti, kad objektai pastatyti neteisėtai, nes nei dabar, nei anksčiau statiniui be pamatų (kilnojamajam daiktui) nereikėjo statybos leidimo. Dėl šių pareiškėjų atstovų nurodytų argumentų, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civiliniame kodekse, kuris galiojo nuo 1965 m. sausio 1 d., nebuvo numatyta ir reglamentuota, kas yra kilnojamasis daiktas, kas yra nekilnojamasis daiktas. Pagal dabartinį reglamentavimą matyti, jog nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 straipsnio 2-3 dalys). Iš šio reglamentavimo matyti, jog ginčo inžinerinis statinys (bokštas) negali būti priskiriamas prie kilnojamojo daikto, kadangi pagal savo prigimtį, jis negali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties, kadangi išlaikyti statinio stabilumą, yra įrengtos plieninės atotampos, kurios apačioje pritvirtintos į inkarinius pamatus, atitinkama dalis bokšto yra požeminėje dalyje. Pareiškėjos atstovas Ramūnas Jankauskas teismo posėdžio metu itin akcentavo bokšto pamato (ne)buvimą ir su juo labiau siejo statybos leidimo (ne)reikalingumą. Tačiau teismas šioje apimtyje pastebi, jog pareiškėja pareiškimu siekia nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą ne tik ryšio bokštui, bet ir kitiems nekilnojamiesiems daiktams: 3 atraminėms sienutėms bei aikštelei, dėl kurių galimą statybos leidimo (ne)reikalingumą, jo turėjimą ir pan., nenurodė nė vienos aplinkybės. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas Henrikas Elenbergas teikdamas paaiškinimus netiesiogiai pripažino faktą, jog statant ginčo objektus, statybos leidimai buvo reikalingi, t. y. nurodė, jog jis supranta, kad senais laikais statybos leidimo stulpui nereikėjo, o pačiai aikštelei gal ir reikėjo, nes buvo įrengtos trys sienutės su šaligatviais ir praėjimais.