Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovams G. M. ir A. M. dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pasibaigusia, sumokėto avanso grąžinimo ir sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. A. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) pripažinti 2022 m. rugsėjo 16 d. preliminariąją sutartį pasibaigusia (nutrūkusia) nuo 2022 m. lapkričio 7 d. preliminariosios sutarties 6.1 punkto pagrindu; 2) priteisti ieškovei iš atsakovų G. M. ir A. M. (toliau – atsakovai) 9 300 Eur sumą, ieškovės sumokėtą atsakovams kaip avansą, t. y. 4 650 Eur sumą priteisti iš atsakovo, 4 650 Eur sumą priteisti iš atsakovės; 3) alternatyvus reikalavimas – pripažinti preliminariosios sutarties 6.1 punkto sąlygą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pasibaigus preliminariajai sutarčiai ieškovei negrąžinamas jos sumokėtas 9 300 Eur dydžio avansas, niekine ir negaliojančia nuo preliminariosios sutarties sudarymo momento; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 5) priteisti ieškovei iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovų 2022 m. rugsėjo 16 d. buvo sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – preliminarioji sutartis), kurios pagrindu ieškovė išreiškė ketinimus dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Pažymėjo, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovė sumokėjo atsakovams 9 300 Eur avansą (lygiomis dalimis kiekvienam iš atsakovų). Anot ieškovės, preliminariosios sutarties 6.1 punkte numatyta, jog jei pirkimo-pardavimo sutartis per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudaroma dėl pirkėjos (ieškovės) kaltės, preliminarioji sutartis laikoma nutrūkusia ir pardavėjams (atsakovams) kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas, išskyrus atvejį, kai ieškovė turi galimybę susigrąžinti įmokėtą avansą tuo atveju, jeigu bent trys iš Lietuvoje veikiančių bankų (Šiaulių bankas, Swedbank bankas, Luminor bankas, SEB bankas, Citadele bankas) pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą, dėl pardavėjų (atsakovų) ar perkamo turto kaltės, kitu atveju avansas nėra grąžinamas. Ieškovė nurodo, kad kiekviena iš preliminariosios sutarties 6.1 punkte įtvirtintų sąlygų yra savarankiška avanso grąžinimo sąlyga, visų pirma dėl to, kad tokios nuostatos nepateikiamos preliminariojoje sutartyje (nėra jokių nuorodų į dviejų sąlygų būtinumą), antra, toks aiškinimas lemtų, kad esant atsakovų kaltei ir esant kredito įstaigos sutikimui finansuoti turtą (bei nesudarius pagrindinės sutarties), ieškovė negalėtų susigrąžinti avanso, nes nebūtų dviejų būtinų sąlygų avansui susigrąžinti.

3. Ieškovė aiškina, kad ji 2022 m. spalio 24 d. informavo atsakovą G. M., jog gavo neigiamą vieno iš potencialių kreditorių (bankų) atsakymą dėl ieškovės finansavimo ir davė sutikimą atsakovams vykdyti potencialių ginčo buto pirkėjų paiešką, tačiau atsakovai, nepaisant šio sutikimo, buto pardavimo skelbimą iš interneto tinklalapio nedelsiant pašalino. Teigia, kad 2022 m. lapkričio 7 d. ieškovė pateikė atsakovams trijų Lietuvoje veikiančių bankų atsisakymus finansuoti ginčo turto įsigijimą bei pranešimą dėl preliminariosios sutarties pagrindu atsakovams sumokėto avanso grąžinimo, egzistuojant sąlygai, numatytai ginčo sutarties 6.1 punkte, ir atitinkamai dėl preliminariosios sutarties nutraukimo. Taigi, anot ieškovės, ginčo sutartis laikoma pasibaigusia nuo šios dienos, o ieškovė – įvykdžiusi preliminariosios sutarties sąlygą, lemiančią atsakovų pareigą grąžinti avansą. Pažymi, kad atsakovų atstovas 2022 m. lapkričio 10 d. pateikė atsakymą į ieškovės pranešimą, kuriuo nesutiko su ieškovės reikalavimais, t. y. avansą grąžinti atsisakė. Ieškovė mano, kad ji ginčo santykiuose laikytina vartotoja, ketinusia ginčo turtą įsigyti asmeniniams poreikiams, o atsakovai laikytini verslininkais, nuolat besiverčiančiais nekilnojamojo turto prekybos veikla (nuolat perkantys ir parduodantys nekilnojamojo turto objektus, veikiantys pagal individualios veiklos pažymas, be to, savo veikloje naudojantys juridinio asmens (duomenys neskelbtini) logotipą), atitinkamai preliminarioji sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis ir neaiškių preliminariosios sutarties nuostatų aiškinimas turi būti atliekamas jos, kaip vartotojos, naudai, kadangi šiuo atveju jos kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nėra (ieškovė negalėjo žinoti, jog bankai atsisakys suteikti jai finansavimą ginčo buto įsigijimui).

4. Teigia, kad ginčo sutarties 6.1 punkto su ieškove niekas individualiai nederino, priešingai – atsakovas G. M. pabrėžė, kad esminių sutarties sąlygų pakeitimų, be kita ko, susijusių ir su sutarties 4.6, 6.1 punktais, negali būti, nes tai su jų teisininkais suderintas šablonas. Aiškina, kad ieškovė nesirėmė teisininkų pagalba ir ginčo sutartį skaitė pati su sutuoktiniu, todėl atsakovų teiginiai apie tai, jog ieškovė sutartį peržiūrėjo su teisininku, neatitinka tikrovės. Ieškovės nuomone, tai, kad ji peržiūrėjo ginčo preliminariosios sutarties sąlygas su sutuoktiniu, turinčiu teisinį išsilavinimą, nelemia vartotojo apsaugos normų netaikymo, atsakovams taikytinų teisinių prezumpcijų paneigimo ir juo labiau nesudaro pagrindo netaikyti vartojimo sutartis reglamentuojančių teisės normų. Be to, ginčo sutarties pasirašymo dieną atsakovas G. M. dar kartą patikino ieškovę, jog bankams atsisakius finansuoti turto įsigijimą, avansas bus grąžintas. Taigi, ieškovės vertinimu, dėl šių aplinkybių ginčo sutarties sąlygos laikomos individualiai neaptartomis, o atsakovai turi pareigą įrodyti, kad jos buvo aptartos individualiai. Be to pažymėjo, kad preliminarioje sutartyje nebuvo atskleista aplinkybė apie ginčo buto baigtumą (85 proc.), sutartyje tik nurodant, jog butas įrengtas. Anot ieškovės, ši aplinkybė galimai ir lėmė bankų atsisakymą finansuoti ginčo turto įsigijimą. Ieškovės vertinimu, ginčo preliminariąja sutartimi buvo susitarta dėl visiškai baigto statyti buto įsigijimo, tačiau ginčo butas taip ir liko su 85 proc. baigtumu.

5. Atsakovai G. M. ir A. M. atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad preliminariosios sutarties 6.1 punktas nustato du avanso grąžinimo pagrindus, t. y. pardavėjo kaltė ar perkamo turto kaltė, dėl kurių bent trys iš Lietuvoje veikiančių bankų pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą. Taigi, anot atsakovų, šiuo atveju ieškovės 2022 m. lapkričio 7 d. atsiųsti bankų atsakymai neatitinka nurodytų sąlygų – Šiaulių bankas atsisakė finansuoti turtą dėl ieškovės kreditingumo reitingo, Luminor banko atsisakymo finansuoti pagrindas buvo banko vidinės tvarkos, Medicinos bankas nurodė atsisakantis finansuoti turtą dėl abejotino ieškovės ilgalaikio pajamų tvarumo, Citadele bankas – dėl turto nelikvidumo, t. y. tik pastarasis bankas atsisakė suteikti kreditą motyvuodamas buto baigtumo pagrindu, nors buto baigtumo procentas nebuvo kriterijumi ginčo preliminariojoje sutartyje; tuo tarpu Šiaulių banko ir Medicinos banko atsisakymai buvo tiesiogiai susiję su ieškovės kreditingumo reitingu. Pažymėjo, kad preliminariosios sutarties 4.6 punktu ieškovė patvirtino, jog yra finansiškai pajėgi sumokėti preliminariojoje sutartyje numatytą turto kainą, o tuo atveju jei dėl šios garantijos neatitikimo nebus sudaryta pagrindinė sutartis, bus laikoma, kad ji nesudaryta dėl ieškovės kaltės. Taigi, atsakovų vertinimu, ieškovė, sudarydama preliminariąją sutartį, sumokėdama avansą, sukūrė atsakovams pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, tačiau būtent dėl ieškovės kaltės pagrindinis sandoris nebuvo sudarytas ir ieškovė turėtų atlyginti atsakovams nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą.

6. Taip pat pažymi, kad pagal naujoje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) redakcijoje įtvirtintą prekės sąvoką, preliminarioji sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Akcentuoja, kad ieškovė ir jos nurodytas teisininkas turėjo visas galimybes peržiūrėti, papildyti, pakoreguoti preliminariosios sutarties projektą, ir atitinkamai šiomis galimybėmis pasinaudojo. Aiškina, kad tarp ieškovės ir atsakovų niekada nebuvo jokio pokalbio apie tai, jog avansas bus grąžinamas, jei ieškovė negaus finansavimo, nes tokiu atveju preliminariosios sutarties pasirašymas ir avanso sumokėjimas neturėtų reikšmės. Pabrėžė, jog tarėsi taip, kad avansas bus grąžinamas tik tuo atveju, jei bankai atsisakys finansuoti dėl atsakovų arba turto kaltės (arešto, baigtumo ir pan.). Aiškina, kad 6.1 punkto sąlyga buvo įtraukta tik dėl ieškovės abejonių, susijusių su turto baigtumo ir turto finansavimo tarpusavio santykiu, t. y. jeigu bent trys bankai nefinansuotų ginčo turto dėl atsakovų ar turto kaltės.

7. Teigia, kad ieškovės teiginiai apie sutarties sąlygų derinimą neatitinka tikrovės – preliminarioji sutartis buvo siųsta ieškovei du kartus, atsakovai niekada nenurodė, jog jos sąlygų koreguoti negalima, atvirkščiai, ieškovei buvo siūloma parengti su teisininkais savo sutarties projektą ir atsiųsti jį peržiūrėti atsakovams, kadangi svarbiausia buvo tai, kad preliminariojoje sutartyje būtų nurodytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, mokėtinas avansas ir šalių atsakomybė, jei pagrindinė sutartis nesudaroma dėl šalių kaltės, t. y. kad avansas negrąžinamas jei pirkėjas atsisako pirkti turtą, o jei pardavėjai atsisako parduoti, avansas grąžinamas ir sumokama avanso dydžio bauda; tačiau, anot atsakovų, ieškovė prašė atsakovų naudojamos standartinės preliminariosios sutarties. Pažymi, kad po preliminariosios sutarties išsiuntimo, ieškovė el. paštu informavo atsakovus, jog persiuntė ją teisininkui ir laukia atsakymo, o vėliau atsiuntė jo pakoreguotą preliminariąją sutartį; su jos koregavimu atsakovai sutiko. Anot atsakovų, visos preliminariosios sutarties sąlygos su ieškove buvo individualiai aptartos, atsakovai dėjo maksimalias pastangas įtvirtinti ieškovei naudingas sąlygas, tuo pačiu buvo suteiktos galimybės keisti sutarties turinį. Paaiškino, kad ieškovė telefonu minėjo, jog bankai atsisako finansuoti ieškovę kaip vieną asmenį, tačiau galimai sutiktų finansuoti, jei ši kreiptųsi kartu su sutuoktiniu; vis dėlto ieškovė, supratusi, kad bankai nesuteikia kredito dėl jos kreditingumo reitingo, vienašališkai bei nesąžiningai siekė nutraukti preliminariąją sutartį, kadangi ieškovės kreditingumo reitingo nepakankamumas neturi įtakos preliminariosios sutarties tinkamam vykdymui.

8. Ieškovė teismo posėdžio metu laikėsi savo pozicijos išdėstytos procesiniuose dokumentuose. Paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškojo būsto gyvenimui, nes ketino išsikraustyti iš šeimos būsto (dėl nesutarimų su sutuoktiniu). Patvirtino, kad apžiūrėjo ginčo butą ir tarėsi dėl preliminariosios sutarties sudarymo; anot ieškovės, ji iš karto akcentavo, jog butas bus perkamas iš skolintų lėšų (imant būsto kreditą), todėl jai buvo svarbu numatyti, kad bankams atsisakius suteikti jai finansavimą, preliminariojoje sutartyje nurodytas avansas jai būtų grąžinamas. Teigė, kad atsakovai sutiko su tokia sąlyga ir parengė preliminariosios sutarties projektą, kuriame įtraukė nurodytą sąlygą (kurią ne kartą patvirtino ir bendraujant žodžiu). Pažymėjo, kad atsakovai, parengę preliminariosios sutarties projektą, nurodė, jog esminių jos sąlygų negalima keisti, nes jo tekstas suderintas su teisininkais, todėl ieškovės atlikti tam tikri minėtos sutarties pataisymai/patikslinimai buvo minimalūs, labiau techninio pobūdžio, kuriuos atliko jos sutuoktinis (kuris turi teisinį išsilavinimą); kita vertus, ginčijama sutarties 6.1 punkto sąlyga ieškovės nebuvo keičiama (praplėstas tik 6.2 punktas). Anot ieškovės, Luminor bankas iš karto pasakė, kad neteikia kredito 85 proc. baigtumo turtui, todėl ieškovė laukė AB Šiaulių banko atsakymo; gavus minėto banko neigiamą atsakymą, ieškovė teikė paraiškas (taip pat kreipėsi ir žodžiu) kitiems bankams bei laukė jų atsakymų, tačiau visi bankai atsisakė teikti jai ginčo buto finansavimą. Nurodė, kad šalys tiek žodžiu, tiek preliminariojoje sutartyje (4.4 punktas) tarėsi dėl ginčo buto 100 proc. baigtumo.

9. Atsakovai teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą savo poziciją. Pabrėžė, kad šalys nei sudarant sutartį, nei pačioje sutartyje nesitarė dėl buto baigtumo. Nurodė, kad sutarties 6.1 punkto sąlygos turi būti aiškinamos bendrai t. y. kad bankai atsisako suteikti ieškovei finansavimą dėl atsakovų ir/ar ginčo buto kaltės; nagrinėjamu atveju bankai nesuteikė ieškovei finansavimo dėl kitų priežasčių (tik vienas iš bankų – dėl buto baigtumo), todėl atsakovų kaltės dėl šių aplinkybių nėra. Mano, kad ieškovė galimai teikė bankams neteisingą informaciją/duomenis apie savo pajamas/išlaidas, siekdama formaliai gauti finansavimo atsisakymus iš bankų bei susigrąžinti sumokėtą avansą.

10. Liudytojas M. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra ieškovės L. A. sutuoktinis; turi teisinį išsilavinimą, tačiau dirba ne pagal specialybę. Teigė, kad nors sutuoktiniai su vaikais gyvena viename būste, tačiau sutuoktiniai nemato bendros ateities, dėl to ieškovė nusprendė išsikraustyti. Nurodė, kad jis nežinojo, kad ieškovė ieškosi kito būsto; apie ginčo butą sužinojo, kai ieškovė kreipėsi į jį dėl turto vertintojo suradimo, vėliau dėl preliminariosios sutarties projekto peržiūrėjimo. Pažymėjo, kad ginčo preliminariosios sutarties projekte darė tam tikras minimalias korekcijas (papildė tik dėl atsakovų atsakomybės), nes ieškovė buvo pranešusi, jog pardavėjai uždraudė koreguoti esmines sąlygas. Liudytojo vertinimu visos sutarties sąlygos yra naudingos tik atsakovams. Aiškino, kad kartu su ieškove dalyvavo preliminariosios sutarties pasirašyme ir atsakovai tuo metu dar kartą patikino, jog jeigu bankai nesuteiks ieškovei finansavimo, avansas bus grąžinamas. Liudytojo vertinimu, ginčo sutarties 6.1 punkte nurodytos sąlygos turėtų būti aiškintinos kaip atskiros.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

12. Teismas nustatė, kad atsakovams G. M. ir A. M. nuo 2022 m. liepos 5 d. lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį, kaip nustatyta iš bylos duomenų, atsakovai nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pradėjo pardavinėti – patalpino skelbimus viešuose portaluose. Ieškovė ir atsakovai 2022 m. rugsėjo 16 d. pasirašė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog pagrindinė ginčo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), su pilna apdaila, baldais ir buitine technika, pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 31 d. (sutarties 1.1, 2.1 punktai). Sutartyje, be kita ko, numatyta, jog sutarties 2.1 punkte numatytu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties, be kita ko, ieškovei nespėjus gauti atsakymo dėl turto įsigijimo finansavimo iš banko, nustatytas terminas iki 2022 m. spalio 31 d. automatiškai pratęsiamas vienam mėnesiui (sutarties 2.3 punktas). Iš sutarties sąlygų taip pat matyti, kad atsakovai neprieštarauja, jog turto kaina ar jos dalis pagal pagrindinę sutartį būtų dengiama paskolos (kredito) lėšomis (sutarties 1.3 punktas); ieškovė pareiškė, kad yra finansiškai pajėgi sumokėti šioje sutartyje numatytą turto kainą; tuo atveju, jei dėl šios garantijos neatitikimo nebus sudaryta pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis, bus laikoma, kad ji nesudaryta dėl ieškovės kaltės (sutarties 4.6 punktas). Jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šioje sutartyje nustatytą terminą dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjams (atsakovams), kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas, išskyrus atvejį, kai pirkėjas turi galimybę susigrąžinti įmokėtą avansą tuo atveju, jeigu bent trys iš Lietuvoje veikiančių bankų (Šiaulių bankas, Swedbank bankas, Luminor bankas, SEB bankas, Citadele bankas) pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą, dėl pardavėjo ar perkamo turto kaltės, kitu atveju avansas nėra grąžinamas.

13. Ieškovė 2022 m. spalio 24 d. elektroniniu laišku informavo atsakovą, jog gavo pirmą neigiamą atsakymą iš banko dėl ginčo buto finansavimo; be kita ko, nurodė, jog jeigu negaus finansavimo, reikės nutraukinėti preliminariąją sutartį ir grąžinti avansą; taip pat nurodė, jog neprieštarauja, kad atsakovai toliau pardavinėtų ginčo butą. Atsakovas 2022 m. spalio 25 d. elektroniniu laišku, atsakydamas į ieškovės laišką, nurodė, kad pagal sutartį ji gali būti pratęsiama vienam mėnesiui bei pažymėjo, jog sutarties nuostatos nenumato galimybės vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti avanso grąžinimo. Ieškovė 2022 m. lapkričio 7 d. elektroniniu laišku informavo atsakovus, kad bankai atsisakė finansuoti ginčo buto įsigijimą; taip pat, remdamasi sutarties 6.1 punktu, nurodė, jog preliminarioji sutartis laikoma nutrūkusia, o atsakovai iki 2022 m. lapkričio 11 d. privalo grąžinti jai sumokėtą avansą; prie minėto laiško pridėjo bankų raštus. Atsakovai 2022 m. lapkričio 10 d. rašte su ieškovės reikalavimais (dėl avanso grąžinimo) nesutiko. Ieškovė 2022 m. lapkričio 17 d. raštu pakartotinai pareikalavo, kad atsakovai iki 2022 m. lapkričio 23 d. sugrąžintų avansą. Atsakovai 2022 m. lapkričio 23 d. pranešimu ragino ieškovę 2022 m. lapkričio 30 d. 15.00 val. atvykti į nurodytą notaro biurą sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė nurodytu laiku į notarų biurą neatvyko, tuo tarpu atsakovai atvyko; apie savo neatvykimą ieškovė notarą ir atsakovus informavo 2022 m. lapkričio 30 d. elektroniniu laišku.

14. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Citadele bankas 2022 m. lapkričio 4 d. ir 2022 m. lapkričio 14 d. raštais/elektroniniais laiškais informavo ieškovę, kad dėl turto nelikvidumo (perkamas butas yra pastate, kurio baigtumas nėra 100 proc.) finansavimo pasiūlyti negali; Luminor bankas 2022 m. lapkričio 3 d. ir 2022 m. lapkričio 16 d. elektroniniame laiške/rašte nurodė, kad ieškovės būsto kredito finansuoti negalės dėl vidinės ir išorinės banko grynųjų pinigų politikos; Šiaulių bankas 2022 m. spalio 5 d. rašte nurodė, kad bankas priėmė sprendimą kredito ieškovei nesuteikti (įvertinęs ieškovės kreditingumo informaciją); Medicinos bankas 2022 m. spalio 26 d. rašte nurodė, jog, įvertinus ieškovės kreditingumą, atsisako suteikti ieškovei kreditą. Į bylą pateiktos ieškovės paraiškos būsto kreditui gauti, teiktos Citadele bankui (2022 m. spalio 20 d. paraiška), Luminor bankui (2022 m. spalio 24 d. paraiška), Šiaulių bankui (2022 m. rugsėjo 7 d. paraiška), Medicinos bankui (2022 m. spalio 11 d. paraiška). Taip pat nustatyta, kad atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, vykdė brokerių veiklą pagal išduotas individualios veiklos vykdymo pažymas.

15. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, pažymėjo, kad ir po CK 6.2281 straipsnio 4 dalyje nurodytos prekės sąvokos nustatymo/pakeitimo, preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo gali būti pripažinta vartojimo sutartimi, jei ji atitinka vartojimo sutarties požymius. Taip pat nurodė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl tais atvejais, kai tokia sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, ir pirkėjui (fiziniam asmeniui), esant pažeistai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai, turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga. Vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga turi būti užtikrinta sudarant ne tik pagrindinę sutartį, bet ir preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, kuri, kaip minėta, laikytina organizacine sutartimi ir priskirtina ikisutartinių santykių stadijai.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė ginčo butą siekė įsigyti savo poreikių tenkinimui. Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės veiksmuose, sudarant preliminariąją sutartį, buvo versliškumo požymių, atsakovai tokių aplinkybių ir neįrodinėjo. Teismas nustatė, kad atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, vykdė brokerių veiklą pagal išduotas individualios veiklos vykdymo pažymas; laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2022 m. (pabaigos) atsakovai buvo nusipirkę ir pardavę bent 5 nekilnojamojo turto objektus; taip pat pardavinėjo/pardavinėja ir kitus nekilnojamojo turto objektus; atsakovai neginčijo, jog ginčo bute niekada faktiškai negyveno. Taigi, nurodytų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad atsakovai nagrinėjamu atveju veikė kaip verslininkai (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Todėl atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai pripažintini verslininkais, o ieškovė – vartotoja, todėl šalių sudarytą preliminariąją sutartį pirmosios instancijos teismas kvalifikavo vartojimo sutartimi ir atitinkamai ieškovei, kaip vartotojai, taikė įstatyme nustatytą teisių apsaugą.

17. Dėl sutarties ir jos sąlygų aiškinimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl preliminariosios sutarties 6.1 punkto nuostatų, numatančių avanso grąžinimo ieškovei aplinkybes, aiškinimo – anot ieškovės, avansas, pagal nurodytą sutarties punktą, turi būti grąžintas ieškovei esant bent vienai iš šių sąlygų – 1) bent trys bankai pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą; 2) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl atsakovų kaltės; 3) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl turto kaltės; tuo tarpu atsakovai aiškino, kad minėtos sąlygos turi būti vertinamos bendrai – jeigu bent trys bankai nefinansuotų ginčo turto dėl atsakovų ar turto kaltės. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių pozicijas, taip pat įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė laikytina vartotoja, be to, tai, kad ginčo preliminariosios sutarties 6.1 punktą (bent jau jo dalį, dėl kurios šalys nesutaria) parengė atsakovai, sprendė, kad preliminariosios sutarties 6.1 punkto formuluotė nėra visiškai aiški ir suprantama, t. y. tiek sistemiškai, tiek lingvistiškai galėtų būti aiškinama iš esmės dviem būdais – taip, kaip ją siekia aiškinti ieškovė (kad avanso grąžinimo sąlygos turėtų būti aiškinamos atskirai), tiek ir taip, kaip ją aiškina atsakovai (kad nurodytos sąlygos būtų aiškinamos bendrai). Teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad kiekviena iš šalių, sudarydama ginčo preliminariąją sutartį, minėtą 6.1 punktą ir jame nurodytas avanso grąžinimo sąlygas aiškino savaip – taip, kaip nurodė ir nagrinėjant šią bylą, t. y. skirtingai, todėl sprendė, kad teismas iš esmės negali nustatyti šalių tikrųjų ketinimų sudarant minėtą sutartį (CPK 178, 185 straipsniai). Tačiau pažymėjo ir tai, kad būtent atsakovai parengė preliminariąją sutartį (įskaitant ir jos 6.1 punktą); vien ta aplinkybė, jog ieškovė iki sutarties pasirašymo buvo supažindinta su jos projektu ir atliko (su sutuoktinio, turinčio teisinį išsilavinimą, pagalba) tam tikrus jos pataisymus/pakeitimus (bet nekeisdama 6.1 punkto sąlygų), nesudarė pagrindo vertinti, jog būtent ieškovė laikytina sutarties (įskaitant ir 6.1 punkto) rengėja ir/ar vertinti, jog ji su ginčijama 6.1 punkto sąlyga sutiko (su tokiu jos aiškinimu, kaip ją siekė/siekia aiškinti atsakovai). Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtent atsakovai, kurie parengė visą sutartį ir atitinkamai įrašė 6.1 punkto sąlygą, turi prisiimti jos turinio neaiškumų riziką, t. y. minėto punkto nuostatos aiškintinos jų nenaudai – o būtent, kad preliminariosios sutarties 6.1 punkte nustatytos avanso grąžinimo sąlygos aiškintinos atskirai, t. y. kad ieškovei avansas grąžinamas tokiais atvejais: 1) bent trys bankai pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą; 2) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl atsakovų kaltės; 3) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl turto kaltės (CPK 12, 178, 185 straipsniai; CK 6.193 straipsnis, CK 6.2284 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtos sąlygos vertinimą ir į tai, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad bent trys bankai atsisakė suteikti ieškovei finansavimą ginčo buto įsigijimui, todėl sprendė, jog įvyko viena iš sąlygų preliminariosios sutarties 6.1 punkto nuostatų taikymui, t. y. preliminarioji sutartis laikytina nutrūkusia nuo ieškovės nurodytos datos – 2022 m. lapkričio 7 d. (kai ieškovė pateikė atsakovams bent trijų bankų atsisakymus suteikti jai finansavimą), ir atitinkamai atsakovams atsirado pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtą 9 300 Eur dydžio avansą (kuris buvo sumokėtas atsakovams lygiomis dalimis – po 4 650 Eur), todėl šiuo pagrindu tenkino ieškovės ieškinį pilna apimtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Atsakovai G. M. ir A. M. (toliau – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovų statuso vertino ne konkretų ginčo sandorį ir atsakovų siekiamus konkrečius tikslus, o bendrą atsakovų vykdomą veiklą, kas sudarė savarankišką materialiosios teisės taikymo ir aiškinimo pažeidimą. Kaip atsakovai paaiškino bylos nagrinėjamu metu, jie yra brokeriai, t. y. jie tarpininkauja parduodant nekilnojamąjį turtą ir jį padeda išnuomoti. Pažymi, kad šiuo atveju butas priklausė ne tretiesiems asmenims (pvz. atsakovų klientams), o patiems atsakovams asmeninės nuosavybės teise. Taigi, jie šiuo atveju neteikė jokios tarpininkavimo paslaugos ir veikė dėl savo asmeninių interesų ir šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Taip pat pažymi, kad net ir pripažinus ieškovę vartotoja, jai yra taikomi rūpestingo, apdairaus ir atsakingo asmens kriterijai, kuris privalo vertinti pasirašomą sutartį, jos sąlygas ir prisiimamą riziką. Mano, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus ieškovę vartotoja visos ginčo aplinkybės buvo automatiškai aiškinamos ieškovės naudai, nepriklausomai nei nuo šalių derybų, nei nuo susiklosčiusių aplinkybių, ieškovės elgesio bei apdairumo ir pan., neįvertinus pirmiau minėtos aplinkybės.

18.2. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neakcentavo ir išsamiai bei pagrįstai neįvertino, to kad ieškovė konsultavosi su teisininku, koregavo tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, galėjo daryti joms visapusišką įtaką bei pakeitimus. Atkreiptinas dėmesys ir į ieškovės pasirinkto teisininko M. A., kuris yra ne tik, kad ieškovės sutuoktinis, bet ir pasirinktas teisininkas, galimą nesąžiningumą. Liudytojas apklausiamas teismo posėdžio metu teigė, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą ir yra įgijęs teisininko specialybę, eina juridinio asmens direktoriaus pareigas. Visgi, teigia, kad pagal specialybę nedirba. Mano, kad nagrinėtinu atveju abejotina liudytojo sąžiningumu. Nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (liudytojo atliktos sutarties korekcijos) patvirtina, kad yra naudojamas el paštas (duomenys neskelbtini), o pats liudytojas teigė, kad sutarties projektas buvo jam atsiųstas į el. paštą: (duomenys neskelbtini). Iš abiejų el. pašto adresų, galima spręsti, kad liudytojas užsiima aktyvia teisininko veikla, nes naudoja atitinkamai su tuo siejamus el. paštus. Pažymi, kad net ir sprendžiant, kad dabar jis nevykdo teisinės veiklos, tai akivaizdu, kad tokią aktyvią veiklą jis vykdė ir turi profesinę patirtį, kurios tikrai pakanka įvertinti sutarties sąlygas ir atlikti korekcijas. Pamini ir tai, kad ieškovė teismo posėdžio metu teigė, kad jos vyras teisininkas, dirba pagal specialybę. Taip pat aiškina, kad atlikus paiešką tarp viešai prieinamų duomenų, įskaitant ir VĮ „Registrų centras“ duomenis, buvo pastebėta, kad M. A. nuo 2014 m. gegužės 19 d. eina (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovo pareigas. Šios įmonės veiklos rūšis: teisinė ir apskaitos veikla, o M. A. ne tik užsiima teisine veikla, priešingai nei jis teigė, tačiau ir šią vykdo nuo 2014 m. gegužės 9 d. ,t. y. liudytojas yra teisininkas su ilgamete patirtimi. Todėl mano, kad vien šiuo pagrindu negalima pripažinti, kad ieškovė yra silpnesnė ar mažiau informuota šalis ir sudarytos preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos negaliu būti aiškinamos palankiau ieškovei.

18.3. Dėl ginčo sutarties ir jos sąlygų aiškinimo apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą sutartį atsakovų atžvilgiu aiškino taip, kad susidarė akivaizdus nesąžiningumas bei neproporcingumas tarp šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Tokiu išaiškinimu, iš ginčo sutarties kylanti rizika buvo visiškai perkelta tik atsakovams, kurie bet kokiu atveju, t. y. nesant jų kaltės, esant ieškovės kaltei ir panašiai, turi prisiimti pagrindinės sutarties nesudarymo riziką. Tai jų manymu neatitinka nei protingos rizikos standartų, nei rinkoje esančių protingumo dėsnių. Pažymi, kad ieškovė laisva valia, pasikonsultavusi su teisininku ir suprasdama pasekmes prisiėmė riziką, kad jai nebus grąžinamas avansas, jeigu dėl aplinkybių, kuriuos nepriklauso nuo atsakovų kaltės ar veiksmų, nebus sudaryta pagrindinė nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė negavo finansavimo buto įsigijimui, todėl sutartis nebuvo sudaryta dėl jos veiksmų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutarties 6.1. punktą aiškindamas lingvistiškai sutiko su ieškovės pozicija, kad neva šioje sąlygoje yra trys aplinkybės, dėl kurių sumokėtas avansas nėra grąžinamas. Mano, kad toks aiškinimas iš esmės neatitinka nei šios sąlygos lingvistinio aiškinimo, nei ginčo sutarties esmės. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties 6.1. punktas aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai nurodo, kad avanso grąžinimas yra siejamos su aplinkybės kilimu. Naudojama vienaskaita, o ne daugiskaita. Tai rodo, kad ginčo sąlyga buvo siekiama nustatyti ne kelias galimas aplinkybes, o vienos aplinkybės kilimą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog aiškinant, kad šioje sąlygoje yra numatytos neva kelios aplinkybės, susidaro net irgi sąlygos sakinio nelogiškumai, pvz. aiškinimas, kad avansas negrąžinamas dėl turto kaltės. Daiktas negali įvykdyti veiksmo, todėl ir turėti kaltės. Akivaizdu, kad aiškinimas, kad ginčo sutarties 6.1. punkte numatytos trys sąlygos ne tik, kad nelogiškas, tačiau ir prieštarauja sakinio struktūrai. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog kad pirmosios instancijos teismas tokiu ginčo sąlygos aiškinimu iš esmės sukūrė ir esminį ginčo šalių nelygiateisiškumą. Pagal tokį nelygiateisišką aiškinimą, ieškovei iš esmės yra sukuriama privilegija (teisė be pareigos). Akcentuoja, kad apeliantai turėjo teisėtą ir pagrįstą teisinį lūkestį, kuris atitiko ir ginčo sutarties sąlygas, jog rezervavus butą išimtinai ieškovei, pastaroji, arba jį įsigys, ar atsisakius, tai padaryti atlygins nuostolius. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę ieškovės atsakomybė buvo panaikinta ir bet kokiu atveju visą riziką privalėjo prisiimti tik atsakovai. Taigi, apeliantų vertinimu, yra nesąžiningas sutarties aiškinimas, kuris ieškovei suteikia nepagrįstą pranašumą prieš apeliantus, nors tam nėra jokio pagrindo. Pažymi ir tai, jog sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas - jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė.

18.4. Taip pat mano, kad tikrąją ginčo esmę sudaro tai, kad ieškovė elementariai pakeitė savo valią ir norą įsigyti butą. Apeliantų teigimu tai atspindi jos veiksmai, pvz. kredito įstaigoms nurodymas, kad jos išlaidas per mėnesį sudaro 100 Eur, nors ji augina du nepilnamečius vaikus. Tai rodo siekė gauti atsisakymus, o ne realų ketinimą. Be to, jeigu tikrai neva kreditas nebuvo išduotas dėl to, kad avansas buvo sumokėtas grynaisiais, kaip to prašė pati ieškovė, arba dėl pastato baigtumo procento, tai ieškovė būtų siekusi pratęsti sutartį arba susitarti su apeliantais dėl pinigų perdavimo pavedimu ir pan. Visgi, sutartis radus minimalų pretekstą buvo nutraukta, o tai rodo, kad ieškovės realūs ketinimai pasikeitė ir buvo siekiama pasipelnyti atsakovų sąskaita, kurie patyrė nuostolius.

19. Ieškovė L. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Ieškovės vertinimu apeliantai yra nesąžiningi ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad po apeliacinio skundo pateikimo jai tapo aišku, jog apeliantai sąmoningai suklaidino ieškovę tiek skubindami pasirašyti ginčo sutartį, tiek ir ikisutartiniuose santykiuose teigdami, jog avansą grąžins tuo atveju, jeigu 3 iš Lietuvoje veikiančių bankų atsisakys finansuoti buto įsigijimą. Pažymi, kad net ir po ginčo sutarties sudarymo apeliantai ir toliau publikavo ginčo sutartyje nurodyto buto skelbimus, tiek savo tinklapyje (duomenys neskelbtini), tiek ir nekilnojamojo turto pardavimo portale www.aruodas.lt. Šios aplinkybės yra konstatuotos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliantų neneigiamos. Tai reiškia, kad net ir po avanso gavimo, apeliantai nenutraukė aktyvių buto pardavimo veiksmų ir toliau jį faktiškai pardavinėjo. Kadangi ginčo sutartyje nebuvo nustatyta jokių pardavėjų pareigų dėl buto rezervacijos ar įsipareigojimų neparduoti tretiesiems asmenims, nėra jokių abejonių, kad atsiradus kitam buto pirkėjui neabejotinai jį ir būtų pardavę, tačiau akivaizdu, kad tokių pirkėjų neatsirado. Todėl mano, kad pirmiau pateiktos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad apeliantai dėl ginčo sutarties sudarymo net objektyviai negalėjo patirti jokios realios žalos ar nuostolių.

19.2. Paaiškina, kad apeliantai, nuo pat ieškovės pranešimo apie pirmąjį neigiamą atsakymą iš banko, tiek ir vėliau, kai ieškovė pateikė 3 bankų atsisakymus finansuoti buto įsigijimą, buvo nenuoseklūs ir keitė savo poziciją, siekdami pasilikti gautą avansą: pradžioje teikdami, jog bankų atsisakymai neatitinka jų turiniui keliamų reikalavimų (nors jokie reikalavimai banko atsisakymo turiniui ginčo sutartyje nebuvo nustatyti), vėliau jau ėmė teigti, esą avanso grąžinimui reikalingas visų 3 sąlygų, numatytų ginčo sutarties 6.1 p., egzistavimas. Galiausiai, apeliaciniame skunde, apeliantai dar kartą pakeitė savo poziciją, teigdami, esą avanso grąžinimui pagal ginčo sutarties 6.1 punktą reikalingos jau ne 3, o 2 sąlygos. Pažymi, kad apeliantui G. M., dar iki preliminariosios sutarties sudarymo buvo žinoma, jog ieškovė būstą gali įsigyti tik su būsto kreditu. Pastarajam taip pat buvo žinoma, jog bankams kelia rizikų parduodamo buto baigtumas, jis netgi siūlėsi tarpininkauti derantis su Luminor AS banku dėl kredito išdavimo sąlygų. Galiausiai, apeliantas G. M. ne tik skubino ieškovę sudaryti ginčo sutartį, esą butą pageidauja pirkti ir kiti klientai, bet ir įtikinėjo, jog negavus bankų finansavimo, nepriklausomai nuo aplinkybių, ieškovės sumokėtas avansas bus nedelsiant grąžintas. Tą pačią poziciją dėl avanso grąžinimo G. M. patvirtino Ieškovei ir ginčo sutarties pasirašymo dieną, tą patvirtina ir liudytojo parodymai teismo posėdžio metu. Papildomai nurodo ir tai, kad iš duomenų NTR matyti, kad apeliantai šiuo metu yra įsigiję dar vieną butą ir tokį įsigijimą atliko nedelsiant po to, kai pardavė ginčo sutartyje aptartą butą, t. y. naujo nekilnojamojo daikto įsigijimas buvo atliktas 2023 m. balandžio 18 d., t. y. likus dviem savaitėms iki apeliacinio skundo pateikimo. Dar daugiau – kaip ir ginčo sutartyje nurodytu atveju – šis butas jau pardavinėjamas. Todėl visi apeliantų teiginiai apie butų įsigijimus savo asmeniniams poreikiams neatitinka tikrovės; akivaizdu, kad apeliantai prekiauja nekilnojamuoju turtu.

19.3. Dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo ieškovė nurodo, kad byloje įrodyta, ir skundžiamame sprendime pagrįstai nustatyta, kad apeliantai ginčo sutartį sudarė veikdami kaip verslininkai. Nurodo, kad iš byloje esančio įrodymo (duomenys apie atitinkamų sandorių sudarymą buvo pateikti su ieškiniu, ieškinio priedas Nr. 8), matyti, kad apeliantai per pakankamai trumpą laikotarpį, sudarė visą eilę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorių, iš kurių net 5 buvo sudaryti 2022 metais, tą kaip ir minėta pagrįstai nustatė ir teismas. Aplinkybę, kad apeliantai yra verslininkai, vykdantys prekybos nekilnojamuoju turtu veiką, patvirtinta ir viešojo registro duomenys, pagal kuriuos matyti, jog apeliantai veikia įregistravę individualią veiklą (nuo 2016 metų pabaigos, ieškinio priedai Nr. 11-12), ir tinklapyje (duomenys neskelbtini) nurodo tarpininkaujantys parduodant eilę nekilnojamojo turto objektų (ieškinio priedas Nr. 13). Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo sutartyje apeliantai taip pat talpino (duomenys neskelbtini) logotipą taip sudarydami ir palaikydami savo, kaip nekilnojamojo turto prekybą vykdančių verslininkų, įvaizdį, todėl ieškovės vertinimu teismo išvada, kad apeliantai, sudarydami ginčo sutartį, veikė kaip verslininkai, yra visiškai pagrįsta.

19.4. Taip pat teigia, kad ieškovės sutuoktinio išsilavinimas ar einamos pareigos neturi įtakos ginčo sutarties kvalifikavimui. Nurodo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad net jei būtų manoma, kad advokatas turi aukšto lygio specialiųjų žinių, tai neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019). Todėl atitinkamai mano, kad ieškovės sutuoktinis, peržiūrėjęs sutartį, turi teisinį išsilavinimą, jokia apimtimi nekeičia ir negali keisti aplinkybės, kad ginčo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Be to, ieškovės sutuoktinio įgytas teisinis išsilavinimas nekeičia aplinkybės, kad ieškovė laikytina silpnesniąja ginčo sutarties šalimi.

19.5. Mano, kad apeliantų siūlomas ginčo sutarties 6.1 p. aiškinimas yra nelogiškas, todėl ginčo sutarties 6.1 p. aiškintina būtent Skundžiamame sprendime nurodytu būdu. Nagrinėjant ginčo sutarties 6.1 p. turinį, svarbu paminėti ir tai, kad nei viena iš Ginčo sutarties 6.1 p. nurodytų ginčo sutarties pasibaigimo sąlygų nesujungta konjukcija (žodžiu „ir“), sąlygos atskirtos viena nuo kitos (kableliais), o tarp sutarties sąlygų vartojama disjunkcija (jungtukas „ar“), todėl, ir gramatiniu bei loginiu požiūriu, visos aukščiau nurodytos sąlygos yra savarankiškos. Apeliantų pasirinktas sutarties aiškinimas neatitinka CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies reikalavimų, jog bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai, t. y. tokių reikalavimų neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Mano, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas ginčo sutarties aiškinimo būdas yra protingas, sąžiningas, ir logiškas, t. y. pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad ieškovei pakako pateikti bent trijų bankų atsisakymus finansuoti ir jokios papildomos sąlygos pagal 6.1 punktą nėra keliamos tam, kad ginčo sutartis pasibaigtų, o ieškovei būtų grąžintos ginčo sutarties pagrindu sumokėtos lėšos. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog patys apeliantai nurodo, kad ginčo sutarties 6.1 punkto formuluotė yra neaiški, turinti gramatinių klaidų.

19.6. Nurodo, kad ieškovė, vykdydama ginčo sutartį, veikė sąžiningai. Pažymi, kad tam, kad ginčo sutartis pasibaigtų, ir ieškovei būtų grąžintas jos sumokėtas avansas pakako trijų bankų atsisakymo finansuoti turto įsigijimą. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad paraišką dėl kredito suteikimo AB „Šiaulių bankas“ ieškovė pateikė 2022 m. rugsėjo 7 d. (dar iki ginčo sutarties sudarymo); AB „Šiaulių bankas“ 2022 m. spalio 5 d. pateikė atsisakymą finansuoti Ieškovę. Netrukus po neigiamo atsakymo gavimo, ieškovė pateikė paraišką UAB „Medicinos bankui“ (2022 m. spalio 11 d.), apie kurio neigiamą atsakymą žodžiu ji buvo informuota telefonu 2022 m. spalio 20 d. (atsakymas raštu buvo gautas 2022 m. spalio 26 d., todėl nedelsiant, 2022 m. spalio 20 d. pateikė paraišką AS „Citadele banka“ Lietuvos filialui (atsisakymas suteikti kreditą buvo pateiktas 2022 lapkričio 4 d., o 2022 m. lapkričio 14 d. buvo gautas patikslinimas, kad finansavimą suteikti atsisakoma dėl neregistruoto buto 100 proc. baigtumo, ir jo nelikvidumo); be to, papildomai (2022 m. spalio 24 d.) kreipėsi į Luminor Bank A/S Lietuvos filialą, kuris 2022 m. lapkričio 16 d. pranešimu informavo, kad atsisako svarstyti kredito suteikimo klausimą. Taigi ieškovė remiantis pirmiau aptartomis aplinkybėmis, mano, kad šios patvirtina tai, jog ieškovė vykdė ginčo sutartį, siekė gauti kreditą, reikalingą buto įsigijimui, kreipėsi net į 4 kredito įstaigas.

19.7. Dėl sutuoktinio byloje pateiktų paaiškinimų nurodo, kad ieškovės sutuoktinis užima vadovaujančias pareigas visoje eilėje įmonių, kurios verčiasi prekybine, gamybine ir kita komercine veikla, o vadovo pareigos (duomenys neskelbtini) jam nėra pagrindinės. Paaiškina, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) pagrindinė veikla yra apskaitos paslaugų, kurio ekonominės veiklos klasifikatoriuje žymimos tuo pačiu veiklos kodu, teikimas, kurias, be kita ko, teikia net ne M. A., o kitas samdomas darbuotojas / - ai. Pažymi ir tai, kad be šios veiklos, VšĮ (duomenys neskelbtini) vykdo įvairius socialinius projektus, bei turi teisę vykdyti įvairaus pobūdžio veiklas, skirtas tenkinti viešuosius interesus. Pažymi ir tai, kad apeliantų atstovui, tikrinusiam juridinių asmenų registro duomenis, neabejotinai turėjo būti žinoma, kad ieškovės sutuoktinis M. A.: yra UAB (duomenys neskelbtini) vadovas (Bendrovės pagrindinės veiklos objektas yra nekilnojamojo turto valdymas, investavimas ir kita įstatymams neprieštaraujanti veikla. Teisinių paslaugų Bendrovė neteikia); yra UAB (duomenys neskelbtini) vadovas (Bendrovės veiklos objektas yra grūdų malimo produktų gamyba; aliejaus ir riebalų gamyba; grūdų, neperdirbto tabako, sėklų ir pašarų gyvuliams didmeninė prekyba; gyvūninių ir augalinių riebalų bei aliejaus gamyba; augalininkystei būdingų paslaugų veikla; grūdinių, ankštinių ir aliejingų sėklų augalų auginimas. Teisinių paslaugų bendrovė neteikia); yra UAB (duomenys neskelbtini) vadovas (Bendrovės veiklos objektas cukraus, šokolado ir cukraus saldumynų didmeninė prekyba; duonos, bandelių, konditerijos gaminių ir cukraus saldumynų mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse; gėrimų mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse; maisto, gėrimų ir tabako gaminių mažmeninė prekyba kioskuose ir prekyvietėse). Todėl apeliantų atstovas: 1) nepagrįstai juridinį asmenį sutapatina su jos vadovu; 2) nutyli nepalankias aplinkybes apie tai, kad ieškovės sutuoktinis nėra vieninteliu VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotoju; 3) nutyli apeliantams absoliučiai nepalankias aplinkybes, kad ieškovės sutuoktinio pagrindinė veikla yra susijusi su vadovavimu prekybos ir gamybos įmonėms, nesusijusioms su teisinių paslaugų teikimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

22. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovų ieškinys atsakovams dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pasibaigusia, sumokėto avanso grąžinimo ir sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

23. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo suformuota praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).

24. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai, kartu su apeliaciniu skundu, teismui pateikė: 1) 2023 m. balandžio 4 d. Pirkimo - pardavimo sutarties kopiją, 2) VšĮ (duomenys neskelbtini) metinių finansinių ataskaitų teikimo kopiją, 3) VĮ „Registrų centras“ išrašą apie VšĮ (duomenys neskelbtini), 4) UAB „Okredo“ išrašą apie VšĮ (duomenys neskelbtini), 5) VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gegužės 10 d. informacinį leidinį Nr. 2014-130, 6) PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimų kopijas pagrindžiančias bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo rengimą. Šiais įrodymais apeliantai siekia įrodyti, kad ieškovei nutraukus preliminarią sutartį, apeliantai patyrė didelę žalą, kadangi ginčo turtas buvo parduotas vėliau, t. y., 2023 m. balandžio 4 d., už žymiai mažesnę kainą kitiems pirkėjams nei buvo susitarta su ieškove. Apeliantai taip pat pateiktais naujais įrodymais siekia įrodyti, jog ieškovės sutuoktinis suklaidino pirmosios instancijos teismą, būdamas galimai nesąžiningas nuslėpė bylai esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad ieškovės sutuoktinis turi teisininko kvalifikaciją ir verčiasi ilgalaike teisinio darbo praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantų pateikti įrodymai: 1) VšĮ (duomenys neskelbtini) metinių finansinių ataskaitų teikimo kopija; 2) VšĮ (duomenys neskelbtini) metinių finansinių ataskaitų teikimo kopija, 3) VĮ „Registrų centras“ išrašas apie VšĮ (duomenys neskelbtini), 4) UAB „Okredo“ išrašas apie VšĮ (duomenys neskelbtini), nors ir datuoti vėlesne data nei priimta skundžiamas teismo sprendimas, tačiau pažymėtina, jog paiešką apie ieškovės sutuoktinio turimą įmonę VšĮ (duomenys neskelbtini) apeliantai galėjo atlikti dar nepabaigus nagrinėti bylos iš esmės ir pateikti šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismo procese, taip pat pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės sutuoktinis yra turintis teisinį išsilavinimą, todėl papildoma informacija, kad pastarasis verčiasi teisine veikla nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai spręsti, kad neprijungus šių naujų įrodymų nebūtų galima priimti atitinkamo sprendimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai pateikė naują įrodymą: VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gegužės 10 d. informacinis leidinys Nr. 2014-130, kuris datuotas vėlesne data nei buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl atsižvelgiant į tai, šie nauji įrodymai nepriimti ir dėl jų nepasisakoma (CPK 314 straipsnis).

26. Ieškovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat teismui pateikė naujus įrodymus: 1) Atsiliepimus apie apeliantus esančius www.rekvizitai.lt tinklapyje, 2) Elektroninį laišką bei preliminarios sutarties projektą, 3) NRT išrašą apie butą, apeliantų įsigytą 2023 m. balandžio 18 d. 4) www.aruodas.lt tinklapio išrašą, 5) JAR išrašą apie VšĮ (duomenys neskelbtini), 6) VšĮ (duomenys neskelbtini) finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, 7) JAR išrašus apie UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Šiais pateiktais naujais įrodymais ieškovė siekia atsikirsti į apeliaciniu skundu išdėstytus apeliantų teiginius: 1) Įrodyti, jog apeliantai, priešingai nei jie teigia, veikė kaip verslininkai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi ir taikyti ieškovės, kaip vartotojos (silpnesniosios šalies) teisių apsaugą, 2) Papildomai pagrįsti kodėl jos sutuoktinio (teisinį išsilavinimą turinčio asmens) atlikti atitinkami ginčo sutarties pataisymai, neliečiant ginčo sutarties 6.1 punkto nėra laikytini kaip sutikimas/susipažinimas su 6.1 punkte esančiomis ginčo sutarties nutraukimo sąlygomis.

27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė taip pat pažymi, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų taikyti naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje priėmimo išimtį, tuomet turėtų būti priimami ir šios pateikti nauji įrodymai, kadangi šie skirti atsikirsti į apeliaciniame skunde išdėstytus apeliantų argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog kaip ir apeliantų pateikti nauji įrodymai, nors dalis jų ir datuoti vėlesne data nei priimtas skundžiamas teismo sprendimas, sprendžia, jog esant nesutarimams dėl ieškovės sutuoktinio teisinio išsilavinimo, jo atliktų pakeitimų ir kt., dėl ieškovės pripažinimo ginče kaip vartotojos, matytina, jog pateikti įrodymai galėjo būti gaunami ir pateikti teismui anksčiau (pvz. www.rekvizitai.lt tinklapyje esantys atsiliepimai apie apeliantus, UAB (duomenys neskelbtini) JAR išrašas ir kt.). Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog elektroninis laiškas bei preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties projektas datuotas vėlesne data nei priimtas skundžiamas teismo sprendimas, todėl atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija ieškovės teismui pateiktų naujų įrodymų nepriima ir dėl jų taip pat nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovams G. M. ir A. M. nuo 2022 m. liepos 5 d. lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį, kaip nustatyta iš bylos duomenų, atsakovai nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pradėjo pardavinėti – patalpino skelbimus viešuose portaluose.

29. Ieškovė ir apeliantai 2022 m. rugsėjo 16 d. pasirašė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog pagrindinė ginčo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), su pilna apdaila, baldais ir buitine technika, pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 31 d. (sutarties 1.1, 2.1 punktai). Sutartyje, be kita ko, numatyta, jog sutarties 2.1 punkte numatytu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties, be kita ko, ieškovei nespėjus gauti atsakymo dėl turto įsigijimo finansavimo iš banko, nustatytas terminas iki 2022 m. spalio 31 d. automatiškai pratęsiamas vienam mėnesiui (sutarties 2.3 punktas). Iš sutarties sąlygų taip pat matyti, kad apeliantai neprieštarauja, jog turto kaina ar jos dalis pagal pagrindinę sutartį būtų dengiama paskolos (kredito) lėšomis (sutarties 1.3 punktas); ieškovė pareiškė, kad yra finansiškai pajėgi sumokėti šioje sutartyje numatytą turto kainą; tuo atveju, jei dėl šios garantijos neatitikimo nebus sudaryta pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis, bus laikoma, kad ji nesudaryta dėl ieškovės kaltės (sutarties 4.6 punktas). Jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šioje sutartyje nustatytą terminą dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjams (apeliantams), kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas, išskyrus atvejį, kai pirkėjas turi galimybę susigrąžinti įmokėtą avansą tuo atveju, jeigu bent trys iš Lietuvoje veikiančių bankų (Šiaulių bankas, Swedbank bankas, Luminor bankas, SEB bankas, Citadele bankas) pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą, dėl pardavėjo ar perkamo turto kaltės, kitu atveju avansas nėra grąžinamas.

30. Ieškovė 2022 m. spalio 24 d. elektroniniu laišku informavo apeliantus, jog gavo pirmą neigiamą atsakymą iš banko dėl ginčo buto finansavimo; be kita ko, nurodė, jog jeigu negaus finansavimo, reikės nutraukinėti preliminariąją sutartį ir atsakovams grąžinti avansą; taip pat nurodė, jog neprieštarauja, kad apeliantai toliau pardavinėtų ginčo butą. Apeliantas 2022 m. spalio 25 d. elektroniniu laišku, atsakydamas į ieškovės laišką, nurodė, kad pagal sutartį ji gali būti pratęsiama vienam mėnesiui bei pažymėjo, jog sutarties nuostatos nenumato galimybės vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti avanso grąžinimo. Ieškovė 2022 m. lapkričio 7 d. elektroniniu laišku informavo apeliantus, kad bankai atsisakė finansuoti ginčo buto įsigijimą; taip pat, remdamasi sutarties 6.1 punktu, nurodė, jog preliminarioji sutartis laikoma nutrūkusia, o apeliantai iki 2022 m. lapkričio 11 d. privalo grąžinti jai sumokėtą avansą; prie minėto laiško pridėjo bankų raštus. Apeliantai 2022 m. lapkričio 10 d. rašte su ieškovės reikalavimais (dėl avanso grąžinimo) nesutiko. Ieškovė 2022 m. lapkričio 17 d. raštu pakartotinai pareikalavo, kad apeliantai iki 2022 m. lapkričio 23 d. sugrąžintų avansą. Apeliantai 2022 m. lapkričio 23 d. pranešimu ragino ieškovę 2022 m. lapkričio 30 d. 15.00 val. atvykti į nurodytą notaro biurą sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė nurodytu laiku į notarų biurą neatvyko, tuo tarpu apeliantai atvyko; apie savo neatvykimą ieškovė notarą ir apeliantus informavo 2022 m. lapkričio 30 d. elektroniniu laišku.

31. Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Citadele bankas 2022 m. lapkričio 4 d. ir 2022 m. lapkričio 14 d. raštais/elektroniniais laiškais informavo ieškovę, kad dėl turto nelikvidumo (perkamas butas yra pastate, kurio baigtumas nėra 100 proc.) finansavimo pasiūlyti negali; Luminor bankas 2022 m. lapkričio 3 d. ir 2022 m. lapkričio 16 d. elektroniniame laiške/rašte nurodė, kad ieškovės būsto kredito finansuoti negalės dėl vidinės ir išorinės banko grynųjų pinigų politikos; Šiaulių bankas 2022 m. spalio 5 d. rašte nurodė, kad bankas priėmė sprendimą kredito ieškovei nesuteikti (įvertinęs ieškovės kreditingumo informaciją); Medicinos bankas 2022 m. spalio 26 d. rašte nurodė, jog įvertinus ieškovės kreditingumą, atsisako suteikti ieškovei kreditą. Avansas iki šiol ieškovei nėra grąžintas.

Dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo

32. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi ir atitinkamai apeliantus laikyti verslininkais, o ieškovę – vartotoja, taip užtikrinant silpnesniosios sutarties šalies interesus. Apeliantai mano, jog šie negali būti laikomi verslininkais, kadangi ginčo sutartimi siekė parduoti butą ne kaip verslininkai, o kaip ginčo turto savininkai.

33. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015). Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015).

34. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą sutarties laisvės principą, šalys gali sudaryti ir įvairias sutartis, kurias leidžia sudaryti įstatymas, kurios atitikus tam tikrus bruožus, gali būti laikomos vartojimo sutartimis. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys sudarė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, kuria buvo siekiama ieškovei parduoti nekilnojamą turtą, t. y. butą esantį (duomenys neskelbtini), su pilna apdaila, baldais ir buitine technika, įsipareigojant pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 31 d. (sutarties 1.1, 2.1 punktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog remiantis bendrosiomis pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatomis preke gali būti laikomas tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas daiktas. Kai nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra pirkėjas (fizinis asmuo), perkantis iš verslininko (fizinio ar juridinio asmens) nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ir ši sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, būtina užtikrinti fizinio asmens (vartotojo), kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus. Todėl šiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojančios CK normos (CK 6.305–6.349 straipsniai), specialiosios normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.392–6.401 straipsniai), taip pat vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK 1.39 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios teisės normos tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyse yra individualiai neaptartų sąlygų. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokia praktika taikoma ne tik pagrindinėms pirkimo – pardavimo sutartims, tačiau ir esant ikisutartiniams santykiams, t. y. šalių sulygtoms preliminarioms pirkimo – pardavimo sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Taigi iš pirmiau išdėstytos kasacinio teismo praktikos seka, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo gali būti pripažinta vartojimo sutartimi, jei ji atitinka vartojimo sutarties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 m. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

35. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Iš tiek CK 6.228¹ straipsnio 2, 3 dalių, tiek VTAĮ 2 straipsnio 20, 25 dalių matyti, kad vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Teismų praktikoje, vadovaujantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Taigi iš aptarto seka, jog teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020).

36. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, sprendė, jog nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė ginčo butą siekė įsigyti savo asmeninių poreikių tenkinimui (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės veiksmuose, sudarant preliminariąją sutartį, buvo versliškumo požymių, atsakovai tokių aplinkybių ir neįrodinėjo; atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, vykdė brokerių veiklą pagal išduotas individualios veiklos vykdymo pažymas; laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2022 m. (pabaigos) atsakovai buvo nusipirkę ir pardavę bent 5 nekilnojamojo turto objektus; taip pat pardavinėjo/pardavinėja ir kitus nekilnojamojo turto objektus; atsakovai neginčijo, jog ginčo bute niekada faktiškai negyveno, todėl remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, kuri pasižymi vartojimo sutarties bruožais, todėl apeliantai laikyti verslininkais, o ieškovė – pirkėja, todėl pirkėjai (ieškovei) taikyta įstatyme nustatyta šios teisių apsauga.

37. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, kurioje, sprendžiant klausimą dėl gyvenamųjų patalpų (buto) nuomos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, buvo suformuluoti išaiškinimai dėl verslininko sampratos, kurie svarbūs nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 kasacinis teismas pažymėjo, kad verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) praktika. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. Boto (Y. Bot) išvados byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C 59/12, 41 ir 42 punktus). Atitinkamai Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (žr. ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C 59/12, 32 punktą; 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, 30 punktą) (taip pat žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 37–39 punktus).

38. Taigi, ESTT minėtame sprendime Kamenova įtvirtino nebaigtinių ir neišimtinių kriterijų sąrašą, kuriuos reikėtų įvertinti, siekiant nustatyti, ar atitinkama veikla atitinka verslo veiklą, t. y.: ar pardavimas internetinėje platformoje įvykdytas organizuotai; ar jį vykdant siekta pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių (žr. ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, 38, 40 punktus).

39. Remdamasis pirmiau nurodyta ESTT praktika, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, spręsdamas klausimą dėl gyvenamųjų patalpų (buto) nuomos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, konstatavo, kad vien verslo liudijimo turėjimo faktas nesudaro pagrindo spręsti, kad fizinis asmuo veikia siekdamas verslo tikslų ir todėl gali būti laikomas verslininku (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 41 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog be byloje esančio įrodymo (ieškinio priedas Nr. 8), iš kurio galima spręsti, kad apeliantai per pakankamai trumpą laikotarpį, sudarė visą eilę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorių, iš kurių net 5 buvo sudaryti 2022 metais ir dėl to galėtų būti laikomi verslininkais, taip pat matyti, jog apeliantai nuo 2016 metų pabaigos veikia įregistravę individualią veiklą (ieškinio priedai Nr. 11-12), tai įrodo ir apeliantams priklausančiojoje internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) esanti informacija iš kurios matyti, kad apeliantai tarpininkauja parduodant nekilnojamojo turto objektus (ieškinio priedas Nr. 13). Taip pat į bylą pateiktoje ginčo preliminariojoje pirkimo – pardavimo sutartyje akivaizdžiai matomas ir (duomenys neskelbtini) logotipas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog ieškovė siekė butą įsigyti asmeniniams poreikiams patenkinti, siekdama turėti gyvenamąją vietą išsikrausčius iš bendro šeimos buto. Taigi iš aptartų bylos duomenų visumos, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis turi vartojimo sutarties bruožų, apeliantai sudarydami šią sutartį, veikė kaip verslininkai, ieškovė laikytina vartotoja, todėl pagrįstai taikė įstatyme nustatytą silpnesnes šalies teisių apsaugą. Be to, kaip minėta, atsakovai G. M. ir A. M. ginčo butą įsigijo 2022 m. liepos 5 d. lygiomis dalimis (po ½ dalį), atsakovai šiame turte niekuomet negyveno, juo pagal paskirtį iš esmės nesinaudojo, nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pradėjo šį turtą pardavinėti – patalpino skelbimus viešuose portaluose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės visiškai atitinka tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, susijusią su verslininko (versliškumo) sąvoka.

Dėl ginčo sutarties sąlygų aiškinimo

40. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismo ginčo sutarties sąlygų aiškinimas, kad šios buvo trys atskiros sąlygos, dėl kurių neva sumokėtas avansas nėra grąžinamas, iš esmės neatitinka ginčo sutarties esmės. Pažymi, jog ginčo sutarties 6.1 punktas aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai nurodo, kad avanso grąžinimas yra siejamas su atitinkamos aplinkybės kilimu.

41. CK 6.193 – 6.195 straipsniuose reglamentuojamos sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės. Iš šių seka, kad teismui taikant sutarčių aiškinimo būdus, šis turi kiek įmanoma tiksliau išaiškinti išreikštą šalių valią šalims sudarant sutartis ir prisiimant iš šių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau ir būtinybę įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutartys turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

42. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ir apeliantai 2022 m. rugsėjo 16 d. pasirašė preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog pagrindinė ginčo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), su pilna apdaila, baldais ir buitine technika, pirkimo – pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 31 d. (sutarties 1.1, 2.1 punktai). Sutarties 2.1 punktu įtvirtino, kad jei numatytu pirmiau paminėtu terminu (ne vėliau kaip iki 2022 m. spalio 31 d.) nesudarius pagrindinės turto pirkimo – pardavimo sutarties, be kita ko, ieškovei nespėjus gauti atsakymo dėl turto įsigijimo finansavimo iš banko, nustatytas terminas iki 2022 m. spalio 31 d. automatiškai pratęsiamas vienam mėnesiui (sutarties 2.3 punktas). Iš sutarties sąlygų taip pat matyti, kad apeliantai neprieštarauja, jog turto kaina ar jos dalis pagal pagrindinę sutartį būtų dengiama paskolos (kredito) lėšomis (sutarties 1.3 punktas); ieškovė pareiškė, kad yra finansiškai pajėgi sumokėti šioje sutartyje numatytą turto kainą; tuo atveju, jei dėl šios garantijos neatitikimo nebus sudaryta pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis, bus laikoma, kad ji nesudaryta dėl ieškovės kaltės (sutarties 4.6 punktas). Jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šioje sutartyje nustatytą terminą dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjams (apeliantams), kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas, išskyrus atvejį, kai pirkėjas turi galimybę susigrąžinti įmokėtą avansą tuo atveju, jeigu bent trys iš Lietuvoje veikiančių bankų (Šiaulių bankas, Swedbank bankas, Luminor bankas, SEB bankas, Citadele bankas) pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą, dėl pardavėjo ar perkamo turto kaltės, kitu atveju avansas nėra grąžinamas.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pozicijas, sudarytos ginčo sutarties turinį, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė laikytina vartotoja bei į tai, kad ginčo preliminariosios sutarties 6.1 punktą parengė atsakovai, sprendė, kad preliminariosios sutarties 6.1 punkto formuluotė nėra visiškai aiški ir suprantama. Todėl teismas įvertinęs tai, kad būtent atsakovai parengė preliminariąją sutartį, šios 6.1 punktą, sprendė, jog apeliantai turi prisiimti jos turinio neaiškumų riziką, t. y. minėto punkto nuostatos aiškintinos jų nenaudai – o būtent, kad preliminariosios sutarties 6.1 punkte nustatytos avanso grąžinimo sąlygos aiškintinos atskirai, t. y. kad ieškovei avansas grąžinamas tokiais atvejais: 1) bent trys bankai pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą; 2) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl atsakovų kaltės; 3) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl turto kaltės (CPK 12, 178, 185 straipsniai; CK 6.193 straipsnis, CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija su tokia ginčo sutarties sąlygų aiškinimu sutinka.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė iki sutarties pasirašymo buvo supažindinta su jos projektu ir atliko (su sutuoktinio, turinčio teisinį išsilavinimą, pagalba) tam tikrus jos pataisymus/pakeitimus (bet nekeisdama 6.1 punkto sąlygų), nesudaro pagrindo vertinti, jog būtent ieškovė laikytina sutarties (įskaitant ir 6.1 punkto) rengėja ir/ar vertinti, jog ji su ginčijama 6.1 punkto sąlyga sutiko (su tokiu jos aiškinimu, kaip ją siekė/siekia aiškinti atsakovai). Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad abi ginčo šalys ginčo sutarties 6.1 punktą aiškina skirtingai, todėl atsižvelgiant į tai, jog preliminari pirkimo – pardavimo sutartis buvo rengta pagal šabloną, šį faktą pripažino patys apeliantai, šie turėjo suprasti riziką, jog minėtas sutarties punktas gali sukelti tam tikrų šio aiškinimo neaiškumų, kadangi sutarties sąlygos turi būti nedviprasmiškos, šalių suprantamos vienodai, todėl būtent dėl šio punkto neaiškumo apeliantai, kaip ginčo sutarties rengėjai, turėjo numatyti riziką, kad, kilus ginčui, sutarties sąlygos gali būti aiškinamos ne jų naudai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantai, kaip ginčo sutarties ir šios sąlygų rengėjai, verslininkai, galėjo sutartyje atlikti pakeitimus ir numatyti dėl kokių priežasčių ieškovė galėjo negauti finansavimo turtui įsigyti (pvz. 85 proc. buto baigtumas), patikslinti neaiškumus susijusius su ginčijamomis sutarties sąlygomis, tačiau to nepadarė. Todėl atsižvelgdama į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismo posėdžių metu teiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog sudarytos ginčo preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties 6.1 punktas yra neaiškus, o ginčo sutartį rengę apeliantai turi prisiimti jos turinio neaiškumo riziką, aiškinant taip, kad ieškovei avansas grąžinamas tokiais atvejais: 1) bent trys bankai pateikia atsisakymą finansuoti turto įsigijimą; 2) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pardavėjų (atsakovų) kaltės; 3) pagrindinė sutartis nesudaroma dėl turto kaltės.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, šių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

48. Ieškovė teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2023 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 1 959,9 Eur. Rekomendacijos įtvirtina, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamą civilinėse bylose priteistinas užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalus dydį sudaro 1,5 koeficiento. Taigi šiuo metu maksimalus bylinėjimosi išlaidų priteistinas dydis yra 2 939,85 Eur. Atsižvelgiant į ieškovės pateiktą 2023 m. birželio 9 d. sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas spręstina, kad 2 834,50 Eur neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, o atsižvelgus pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, ši suma yra proporcinga bylos sudėtingumui, todėl šios patirtos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis , t. y. po 1 421,75 Eur priteisiamos iš apeliantų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantų (atsakovų) G. M. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės L. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai iš apeliantų (atsakovų) G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis po 1 421,75 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt vieną eurą 75 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.