Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. M. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 11 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-77-1180/2024 pagal ieškovo Z. M. ieškinį atsakovui S. M. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, piniginės kompensacijos priteisimo, pagal atsakovo S. M. patikslintą priešieškinį ieškovui Z. M. dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. pareiškimą dėl pareiškimo dėl palikimo atsisakymo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, notarė N. B., priimto dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. M. savarankiškų reikalavimų dėl pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsakovo S. M. patikslinto priešieškinio reikalavimo dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2023 m. kovo 30 d. teisme priimti trečiojo asmens A. M. savarankiški reikalavimai. Trečiasis asmuo prašo:

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. sausio 11 d. nusprendė priimti dalinį sprendimą dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. M. savarankiškų reikalavimų dėl pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsakovo S. M. patikslinto priešieškinio reikalavimų dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Trečiojo asmens A. M. savarankiškus reikalavimus dėl pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Atsakovo S. M. patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo A. M. pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo pasirašė 2015 m. birželio 18 d. ir šią dieną notarė jį priėmė. Teismas sutinka su trečiojo asmens ir atsakovo pozicijomis, kad pareiškimas dėl atsisakymo nuo palikimo notarės buvo priimtas jau praėjus 3 mėnesių terminui nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau tokių notarės veiksmų trečiasis asmuo neskundė per įstatymo nustatytą 20 dienų terminą (CPK 512 straipsnis). Ginčą trečiasis asmuo iškėlė praėjus daugiau negu 7 metams. Nurodo, jog buvo suklaidintas, įkalbėtas kitų asmenų taip pasielgti ir nesuprato tokio savo veiksmo esmės bei pasekmių.

Nors trečiasis asmuo A. M. nurodo, kad jo vienašalis palikimo atsisakymo sandoris negali būti laikomas galiojančiu, nes jis yra sudarytas jam iš esmės suklydus, teigia norintis paveldėti jam priklausančią po mamos mirties turto dalį, tačiau, viena vertus, kitokios A. M. valios, nei buvo išreikšta ginčijamu pareiškimu dėl atsisakymo priimti motinos palikimą, nepatvirtina jo paties faktinis elgesys, t. y. dar 2017 m. nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2YT-182-904/2017 A. M. teismui nurodė, jog jis nors ir gyvena name, tačiau jokių mokesčių už namą nemoka, vienintelis savininkas namų turėtų būti S. M.. Antra vertus, jokių duomenų spręsti apie buvusį A. M. esminį suklydimą, jo suklaidinimą ar apgaulę nėra.

Teismas vertina, jog A. M., atsižvelgiant į jo amžių, sveikatos būklę (veiksnumas neapribotas), negalėjo nesuvokti, kokį sandorį jis sudaro, kokia šio sandorio esmė ir kokie teisiniai padariniai atsiranda jį sudarius. Palikimo atsisakymas yra visiškai paprastas (nesudėtingas) sandoris, suprantamas bet kuriam, net ir neturinčiam jokio specialaus išsilavinimo, asmeniui, taigi nėra jokio pagrindo pritarti A. M., kad jis nesuvokė tokio elementaraus vienašalio sandorio esmės – nesuprato, kad, jį pasirašydamas, atsisako pretenduoti į palikimą po savo motinos mirties.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, jog tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties, tačiau vien to nepakanka, faktiškas jo valdymas reiškia ir namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.). O pastarųjų veiksmų, kaip ir pats A. M. pripažino, jis po mamos mirties neatliko.

Teismas, remdamasis tuo, kas aptarta, daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens A. M. savarankiškus reikalavimus dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šie trečiojo asmens reikalavimai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo S. M. patikslinto priešieškinio reikalavimo dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir išvestinio reikalavimo dėl paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo konstatavo, jog teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu galioję teisės aktai, o ne paveldėjimo bylos užvedimo ar paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu galioję teisės aktai ir kad CK 5.50 straipsnio 3 dalis palikimo atsiradimo momentu – 2015 m. kovo 10 d. – negaliojo. Tačiau teismas taip pat pažymi, jog CK 5.2 straipsnio (paveldėjimo pagrindai) 2 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Ši norma galiojo ir palikimo atsiradimo momentu (2015 m. kovo 10 d.). Todėl, teismo vertinimu, notarė žinodama, kad 2017 m. gruodžio 5 d. teismas sprendimu byloje Nr. e2YT-182-904/2017 nusprendė, jog Z. M. ir S. M. palikimą priėmė faktiškai pradėję turtą valdyti, teisėtai ir pagrįstai atsižvelgė į tai, jog yra galiojantis J. M. testamentas ir Z. M. (testamentiniam įpėdiniui) išdavė 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą.

Nagrinėjamu atveju testamentinis įpėdinis Z. M. palikimą priėmė, testamentas apėmė visą paveldimą turtą, todėl paveldėjimas įstatymo pagrindu nebebuvo įmanomas.

Teismas, remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, todėl šis atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, jog atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu teismas remiasi ir ieškinio senatimi, kurią prašo taikyti ieškovas (CK 5.8 straipsnis). Šiuo atveju atsakovas, nenuginčijęs ieškovo teisių į priimtą visą mamos palikimą, negali įgyvendinti savo paveldėjimo teisės. Atsakovas apie ginčijamą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą galėjo ir turėjo žinoti jau 2018 m. rugsėjo mėn., kai šio paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu viešajame registre buvo įregistruotos ieškovo nuosavybės teisės į paveldėtą mamos turtą, tačiau atsakovas į teismą su priešieškiniu kreipėsi tik 2023 m. vasario 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams.

Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, atmestinas ir išvestinis reikalavimas (du alternatyvūs) dėl paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Nesant pagrindo 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo iš naujo nustatinėti paveldėto turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą ir priimti naują dalinį sprendimą – A. M. pareiškimą tenkinti, S. M. priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismo privalėjo konstatuoti 2015 m. birželio 18 d. pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo negaliojimą nuo jo sudarymo momento, kadangi ginčijamas vienašalis sandoris negalėjo būti sudarytas, nes buvo praleistas CK 5.60 straipsnyje nustatytas naikinamasis 3 mėnesių terminas. Be to, dėl šio sandorio sudarymo buvo iš esmės suklysta, t. y. nesuprato ginčijamo pareiškimo jam sukelsiančių pasekmių ir šiuo metu supranta, kad jis buvo apgautas.

1.2. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, koks juridinis faktas buvo pirmesnis, t. y. palikimo priėmimas ar jo atsisakymas. Nustačius, kad įpėdinis priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, bei per 3 mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo momento nepateikęs pareiškimo dėl palikimo atsisakymo, teismas privalėjo pripažinti, kad ginčijamas 2015 m. birželio 18 d. pareiškimas apskritai negalėjo būti sudarytas ir jis faktiškai neatitinka A. M. valios.

1.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog trečiasis asmuo A. M. neįrodė, kad po mamos mirties jis priėmė palikimą pradėjęs faktiškai jį valdyti.

1.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, kadangi neteisingai aiškino ir taikė CK 5.8 straipsnio nuostatas. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas kaip įpėdiniai yra įgyvendinę savo teises į palikimą įstatymo nustatyta tvarka – CK 5.51 straipsnio pagrindu. Todėl jų ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

1.5. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl to, kokiu būdu (pagal testamentą ar pagal įstatymą) priimtas palikimas, turėjo aiškinti ir taikyti palikimo atsiradimo metu galiojančias teisės normas.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame prašo atsakovo S. M. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:

1.6. Ieškovas nurodo, kad notarė nepažeidė CK 1.80 straipsnio 1 dalies normos, kadangi A. M., per nustatytą 3 mėnesių terminą nepriėmęs mirusios mamos palikimą, savo valią atsisakyti nuo mirusios mamos palikimo patvirtino ir išreiškė raštu 2015 m. birželio18 d. pareiškime. Įstatymas tokių veiksmų notarams nedraudžia.

1.7. Ieškovas nurodo, kad A. M. teismui nurodo nepagrįstas faktines aplinkybes, kad neva A. M. įkalbėjo ar suklaidino Z. M., šios trečiojo asmens nurodytos faktinės aplinkybės civilinėje byloje nebuvo pagrįstos įrodymais.

1.8. A. M. nėra pateikęs nė vieno įrodymo, kad yra faktiškai priėmęs mirusios mamos J. M. palikimą, šiuo atveju nepakanka parašyti, kad palikimas yra faktiškai priimtas, turi būti pateikti objektyvūs įrodymai. Pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-YT-182-904/2017 visapusiškai ir objektyviai vertino faktines aplinkybes ir nustatinėjo, kuris iš brolių faktiškai priėmė palikimą – S., Z. ar A., ir kokiu būdu šis palikimas buvo priimtas.

1.9. Atsakovas S. M. nėra mirusios mamos įpėdinis, jo valios išraiška priimti mirusios mamos palikimą notarui išreikšta nebuvo, vien teismo sprendimo, kuriame yra konstatuota, kad S. M. yra faktiškai priėmęs palikimą, tam neužtenka. Viešame testamentų registre S. M. nėra įregistruotas kaip mirusios mamos įpėdinis, todėl atsakovas S. M. netinkamai taiko Civilinio kodekso 5.8. straipsnio normą teigdamas, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti 10 metų.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Ieškovas Z. M., atsakovas S. M. ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M. yra broliai – J. M. ir A. M. sūnūs. Tėvas A. M. mirė (duomenys neskelbtini), mama J. M. mirė (duomenys neskelbtini).

Po tėvo A. M. mirties palikimą priėmė atsakovas S. M., jam išduotas 2002 m. sausio 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo atsakovas paveldėjo 5/12 dalis pastatų, kitų statinių bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r.

J. M. 2006 m. spalio 6 d. sudarė testamentą, kuriuo visą jai nuosavybės teise priklausiusį turtą paliko ieškovui bei trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus.

Po J. M. mirties nei testamentiniai, nei įpėdiniai pagal įstatymą pareiškimų dėl palikimo priėmimo / palikimo atsisakymo per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento notarui nepateikė.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, 2015 m. birželio 18 d. Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biure pasirašė ginčijamą pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo.

Ieškovas 2015 m. lapkričio 4 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė atnaujinti Z. M. praleistą įstatymų nustatytą terminą mirusios mamos J. M. palikimui priimti. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-259-941/2016 nutarė pareiškimą tenkinti, Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-642-163/2016 nutarė panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atsisakyti tenkinti pareiškėjo Z. M. prašymą atnaujinti įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti.

Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-182-904/2017 nusprendė: pareiškėjo S. M. pareiškimą tenkinti. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. M. priėmė 2015 m. kovo 10 d. mirusios mamos J. M. palikimą. Suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Z. M. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais tenkinti. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. M. priėmė 2015 m. kovo 10 d. mirusios mamos J. M. palikimą. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti siekiant paveldėti ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-531-613/2018 Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Ieškovas Z. M. 2018 m. birželio 25 d. pateikė notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Ieškovui 2018 m. rugsėjo 5 d. išduotas ginčijamas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Palikimo atsisakymas, taip pat kaip ir palikimo priėmimas, turi būti išreikštas aktyviais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Pagal CK 5.60 straipsnio 3 dalį palikimo atsisakymas yra raštu sudaromas sandoris, apie kurį įpėdinis praneša palikimo atsiradimo vietos notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2009).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2014). Įpėdinio pareiškimas apie palikimo nepriėmimą, paduotas pasibaigus CK 5.60 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, nepripažįstamas vienašaliu sandoriu, kuriuo atsisakoma palikimo, tačiau turi būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir apie jo įrodomąją reikšmę sprendžiama visų konkrečios bylos aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-693-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-313/2019).

Šioje byloje nustatyta, jog J. M. mirė 2015 m. kovo 10 d., terminas pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo baigėsi 2015 m. birželio 10 d. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pateikė notarei 2015 m. birželio 18 d., tai yra, praleidęs CK 5.60 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl, vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, toks pareiškimas neteko jokios teisinės reikšmės. Kadangi toks trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, pareiškimas nepripažįstamas vienašaliu sandoriu, nepasisakytina dėl jo teisėtumo trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-684/2020, 23 punktas). Kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019, 25 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 31 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, bylos dalis pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. reikalavimą pripažinti 2015 m. birželio 18 d. pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tačiau minėtas pareiškimas bus įvertintas kaip įrodymas kartu su kitais šioje byloje pateiktais įrodymais sprendžiant dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. M. palikimą, atsiradusį po motinos J. M. mirties (2015 m. kovo 10 d.), priėmė, pradėdamas faktiškai valdyti turtą.

Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas, daiktų perkėlimas į kitą vietą, jų naudojimas kaip nuosavų tam tikroje veikloje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, neįrodė, kad po mamos mirties priėmė palikimą pradėjęs faktiškai jį valdyti.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ginčo turte gyveno tiek iki mamos mirties, tiek po jos mirties, tiek šiuo metu ten gyvena, prižiūrėjo ir rūpinosi namu. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, patvirtino, jog nuo 2006 m. gyveno su mama ginčo turte ir iki šios dienos gyvena. Prižiūrėjo tiek namą, tiek prieš mirtį sunkiai sergančią mamą. Mokesčius, susijusius su ginčo turtu, pagal susitarimą su broliais mokėjo ieškovas su atsakovu, tačiau ūkio darbus atliko trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Atsakovas S. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog tiek iki mamos mirties, tiek po jos mirties namu rūpinosi trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M., ir visus klausimus, susijusius su namu, derina tik su A. M.. Ieškovas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M. rūpinosi ginčo turtu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išvadą, jog trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, faktiniu valdymu nepriėmė palikimo, siejo tik su ta aplinkybe, jog minėtas asmuo nemokėjo mokesčių, susijusių su ginčo turtu. Kaip jau minėta anksčiau, mokesčių mokėjimas, bendru sutarimu, buvo perduotas ieškovui bei atsakovui. Be to, visų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, jog ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M., tiek iki mamos mirties, tiek po jos mirties ir iki šios dienos gyvena ginčo turte, juo rūpinasi, prižiūri, tvarkosi.

Šiame kontekste vertinant anksčiau paminėto 2015 m. birželio 18 d. pareiškimo dėl palikimo atsisakymo įrodomąją reikšmę, pažymėtina, jog išklausius teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, jog 2015 m. birželio 18 d. pareiškimą dėl palikimo atsisakymo trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, pasirašė tik todėl, jog jam buvo paaiškinta, jog paveldėti po mamos mirties likusį turtą gali tik vienas iš brolių. Tačiau nurodė, jog negalvojo ir neturėjo tikslo apskritai atsisakyti palikimo. Todėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, pozicija dėl palikimo nepriėmimo išdėstyta 2015 m. birželio 18 d. pareiškime dėl atsisakymo nuo palikimo, nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog minėtas asmuo palikimą priėmė pradėjęs faktiškai valdyti turtą.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M. palikimą, atsiradusį po motinos J. M., gim. 1931 m. balandžio 6 d., mirties (2015 m. kovo 10 d.), priėmė, pradėdamas faktiškai turtą valdyti.

Dėl atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimo dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo

Atsakovas prašė pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. NB2-2384. Savo reikalavimą atsakovas iš esmės grindė dviem argumentais – paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą ieškovui negalėjo būti išduotas, nes palikimas buvo priimtas CK 5.51 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. palikimo priėmimas pradėjus turtą faktiškai valdyti; vadovaujantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, palikimą priėmė pradėjus turtą faktiškai valdyti du įpėdiniai, todėl paveldėjimo teisės liudijimas ieškovui galėjo būti išduotas tik į ½ dalį palikimą sudarančio turto, o ne į visą palikimą.

Pirmosios instancijos teismas netenkino minėto atsakovo reikalavimo dviem pagrindais – suėjus senaties terminui bei konstatuodamas, jog nepaisant to, jog teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ieškovas ir atsakovas palikimą priėmė pradėję faktiškai jį valdyti, tačiau, esant testamentui, pagrįstai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ieškovui pagal testamentą.

CK 5.8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas palikimui priimti ir išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumui ginčyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas taikytinas, kai palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).

Vadovaujantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Palikimo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas, kadangi tik nuo jo atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas turto paveldėjimas, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-182-904/2017 konstatavo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti, konstatuotina, kad jie tapo atitinkamos turto dalies savininkais nuo palikimo atsiradimo momento. Tokiu atveju tarp šalių kilęs ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimo dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, suėjus senaties terminui.

Kadangi patenkinus trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis palikimą, atsiradusį po motinos J. M., gim. (duomenys neskelbtini), mirties ((duomenys neskelbtini)), priėmė, pradėdamas faktiškai turtą valdyti, tai yra, nustačius, jog po mamos mirties turtą paveldėjo visi trys broliai, darytina išvada, jog nepagrįstai visas palikėjos turtas perėjo vieninteliam įpėdiniui ieškovui. Dėl šios priežasties yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. NB2-2384 (CK 5.11 straipsnis, 5.51 straipsnis). Notaras turės išduoti naujus paveldėjimo teisės liudijimus dėl paveldėtino turto dalių po J. M. mirties, iš naujo įvertinant įpėdiniams tenkančias paveldimo turto dalis (CK 5.11 ir 5.51 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepatenkintu priešieškinio reikalavimu pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. NB2-2384.

Atsakovas taip pat prašė nustatyti paveldėto turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo, konstatavęs, jog, atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, atmestinas ir išvestinis reikalavimas (du alternatyvūs) dėl paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl šio reikalavimo pagrįstumo, kadangi paveldimo turto dalys nustatomos paveldėjimo proceso metu. Šių dalių nustatymas atliekamas paveldėjimo byloje ir yra atliekamas notaro. Todėl atsakovo priešieškinio reikalavimas nustatyti paveldimo turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog esant pareikštiems reikalavimams dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmiausia turi būti išspręsti klausimai dėl paveldėjimo procedūrų užbaigimo paveldėjimo byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant visų anksčiau paminėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl toks netinkamas teisės normų taikymas lėmė nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, reikalavimų nepagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo dalinis sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas dalinis sprendimas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

57. Kadangi šioje byloje sprendžiama dėl dalinio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, šioje stadijoje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, dėl jų bus pasisakyta išnagrinėjus visą bylą iš esmės ir priimant galutinį sprendimą byloje dėl visų byloje pareikštų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u sprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 11 d. dalinį sprendimą ir priimti naują dalinį sprendimą.

Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. reikalavimus tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M. palikimą, atsiradusį po motinos J. M., gim. (duomenys neskelbtini), mirties ((duomenys neskelbtini)), priėmė, pradėdamas faktiškai turtą valdyti.

Bylos dalį pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. reikalavimą dėl 2015 m. birželio 18 d. pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu nutraukti.

Atsakovo S. M. patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2018 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. NB2-2384.

Palikti reikalavimą dėl paveldėto turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo nenagrinėtą.