Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio, Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Ž. ir S. A. ieškinį atsakovei J. R. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai I. Ž. ir S. A. kreipėsi su ieškiniu atsakovei J. R., kurio reikalavimus patikslino teismo posėdžio metu, prašydami atidalyti ieškovams ir atsakovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos atsakovei priteisiant natūra, o iš atsakovės ieškovams priteisiant kiekvienam po 7 716,50 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį, taip pat priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ginčo turtas ieškovams ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise – ieškovams po 1/6 dalį (2019 m. rugsėjo 3 d. ir 2023 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu), o atsakovei 2/3 dalys (2011 m. liepos 14 d., 2020 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų ir 2015 m. spalio 29 d., 2020 m. lapkričio 16 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu). Šiuo metu ginčo turtu naudojasi išskirtinai atsakovė, kuri naudojasi kaip savo turtu ir ieškovų turimomis dalimis. Ieškovai ginčo turtu nesinaudoja, nes jie gyvena (duomenys neskelbtini) ir labai retai grįžta į Lietuvą, todėl tam iš esmės netgi neturi poreikio. Ginčo turtą dėl ieškovams priklausančios dalies dydžio nėra galimybės atidalinti be neproporcingos žalos. Ieškovai kreipėsi į atsakovę siūlydami jai arba išsipirkti ieškovams priklausančias turto dalis, arba turtą parduoti, tačiau šalims geranoriškai nepavyko susitarti.

3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, jog su pareikštu ieškiniu sutinka iš dalies, t. y. su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovams išmokant kompensaciją sutinka, tačiau pageidauja kompensacijos sumokėjimą išdėstyti lygiomis dalimis 3 metų laikotarpyje. Be to, nesutinka su išmokamos kompensacijos dydžiu. Mano, jog atsakovė ieškovams turėtų sumokėti kompensaciją po 4 557 Eur. Nurodė, kad turto vertinimo ataskaitoje nurodyta ginčo turto vertė – 49 700 Eur yra per didelė. Ginčo turtas yra prastos būklės, žemės sklypas – menkavertis. Nekilnojamojo turto registro duomenys, pagal kuriuos ginčo turto vertė yra 28 337 Eur, yra realūs ir patikimi, todėl būtina vadovautis jais. Taip pat atsakovė turėjo išlaidų dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto priežiūros, nes mokėjo mokesčius bendrijai, turėjo išlaidų tvarkant žemės sklypo kadastrinius dokumentus ir pan.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 11 d. sprendimu (2024 m. birželio 13 d. nutartimi ištaisyti sprendime padaryti rašymo apsirikimai) nusprendė ieškinį tenkinti ir atidalinti ieškovams ir atsakovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos atsakovei priteisiant natūra, o iš atsakovės ieškovams priteisiant po 7 716,50 Eur piniginę kompensaciją kiekvienam už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį bei priteisti ieškovei I. Ž. 2 821,70 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovės į valstybės biudžetą 12,25 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

5. Teismas nurodė, kad negali sutikti su atsakovės nurodyta ginčo turto verte – 28 337 Eur, nes ši suma yra paskaičiuota ne teismo eksperto ar nekilnojamojo turto vertintojo. Atsakovė atstovas apskaičiuodamas ginčo turto rinkos vertę rėmėsi VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 16 d. atlikto masinio vertinimo duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 22 400 Eur, sodo namo – 10 100 Eur, ūkinio pastato – 1 890 Eur, papildomai taikydamas pastatams Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytą fizinio nusidėvėjimo procentą. Tačiau atliekant masinį vertinimą ir apskaičiuojant vidutinę rinkos vertę fizinio nusidėvėjimo procentas jau yra įvertintas. Be to, byloje yra pateikti VĮ Registrų centro 2023 m. rugsėjo 25 d. masinio turto vertinimo duomenys, pagal kuriuos vidutinė žemės sklypo rinkos vertė 27 100 Eur, sodo namo – 9 860 Eur, ūkinio pastato – 2 030 Eur.

6. Teismas vadovavosi teismo eksperto Š. V. 2024 m. balandžio 9 d. teismo ekspertizės aktu Nr. E24/04-08:01, kuriame nurodyta, jog 2024 m. kovo 27 d., t. y. vertinamo nekilnojamojo turto apžiūrėjimo dieną turto rinkos vertė buvo 46 300 Eur. Nurodė, kad šio turto rinkos kaina nustatyta pavedus teismui. Ekspertizė atlikta teismo eksperto, kuriuo kvalifikacija ir patirtimi, o taip pat ir nešališkumu abejoti nėra pagrindo. Ekspertizės aktas yra sudarytas atlikus individualų nekilnojamojo turto vertinimą, t. y. turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimą atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Tai neabejotinai patvirtina tokių duomenų objektyvumą. Tuo tarpu, atsakovės atstovo teismui teikiamas VĮ Registrų centro taikomas masinis turto vertinimas – tai toks nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Akivaizdu, jog toks vertinimo būdas nėra patikimesnis.

7. Teismas nurodė, kad eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai. Šiuo atveju, ekspertas, atlikdamas ekspertizę taikė lyginamąjį metodą, dėl ko teismui nekyla abejonių dėl eksperto pasirinkto metodo ir išvados pagrįstumo. Savarankiško individualaus turto vertinimo metodo, kaip atskiros rūšies, teisės aktai nenustato. Darytina išvada, kad ieškovų ieškinio reikalavimai atitinka šalių interesus, nepažeidžia bendraturčių interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Atsakovė dėl mokėtų mokesčių bendrijai, turėtų išlaidų tvarkant žemės sklypo kadastrinius dokumentus ir pan. turėjo teisę teikti teismui priešieškinį ieškovams, tačiau šia teise nepasinaudojo, savo reikalavimą ieškovams pareiškė nesilaikydama teisės aktuose nustatytos tvarkos, nors naudojosi kvalifikuoto teisininko pagalba. Todėl šioje byloje atsakovės prašymas nespręstas. Nors atsakovė išreiškė prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo 3 metų laikotarpiui, tačiau jo nepagrindė, todėl prašymas netenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą ir visą bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pageidauja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad lyginamasis metodas nėra tikslus konkretaus nekilnojamojo turto vertės nustatymas, nes nėra žinomos jau parduoto turto charakteristikos, lėmusios turto kainą taikant šį palyginamąjį metodą. Nagrinėjant byla teisme ir priteisiant ieškovams piniginę kompensaciją, nebuvo žinoma ginčo nekilnojamojo turto tiksli kaina, nes šis turtas dar neparduotas, nesudarytas joks sandoris, o individualiai šis nekilnojamas turtas nebuvo įvertintas. Sandorio tikslią kainą nustato sandorio šalys, atsižvelgiant į perkamo turto lokalizacijos vietą, turto buvimo vietos ekonominius ir socialinius rodiklius, atstumą nekilnojamojo turto iki mokymų įstaigų, parduotuvių autotransporto sustojimų, kelių būklę, vandens telkinius ir pan., o svarbiausią į perkamo turto būklę, nusidėvėjimą, statybos medžiagų kokybę, išplanavimą ir kitus rodiklius, todėl ir buvo būtinas individualus ginčo turto įvertinimas. Teismo sprendime neteisingai nurodyta, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nenurodyta individualus vertinimo metodas, nes jis nurodytas. Teismo ekspertizės akto Nr. E24/04-08:01 išvados, priimtos taikant palyginamąjį vertinimo metodiką ir kuriomis teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, grindžiamos vien prielaidomis. Taigi, ginčo turto rinkos vertė nustatyta tik apytikriai.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ekspertizes akte nurodomos ginčo turto inžinerinių tinklų, žemės sklypo ir pastatų charakteristikos ir įvertinimas, taip pat vertinama pagrindinės sodo namo konstrukcijų medžiagos, patalpų įranga, apdaila ir pan. Tvirtinama, kad šis nekilnojamas turtas yra menkavertis (taip įvertinta ir pirminėje atskaitoje), tik nesuprantama, kodėl toks turtas taip brangiai įvertintas. Kuomet šio turto vertė buvo nustatinėjama lyginant su įvykusių sandorių kaina, tai tas palyginamas turtas pagal sandorius nebuvo menkavertis ir taikant vidurkinius skaičiavimus bei palyginamąjį metodą atsakovės turto vertė nerealiai užaukštinta. Šio ginčo turto vertė negali būti įvertinta vidurkiniais, santykiniais ar kokiais tai palyginamais skaičiais, o absoliutiniais skaičiais, nustatant tikslią šio turto kainą, nes atsakovė privalės ieškovams išmokėti piniginę kompensaciją, todėl būtina nustatyti šio turto tikrą realią kainą. Ekspertizės akte nurodomas pastatų konstrukcijų fizinis ir funkcinis nuvertėjimas, reikalingas remontas, nėra jokios įrangos, kuri didintų turto vertę, o kaina nustatoma labai didelė. Todėl ekspertizės aktas prieštaringas. Mano, kad reikėjo vadovaujantis VĮ Registrų cento duomenų bazės duomenimis ir paskaičiuoti ginčo nekilnojamojo turto vertę, o ne taikyti palyginamąjį metodą. Teismas pateiktų eksperto išvadų neanalizavo, nevertino ir šias išvadas priėmė kaip absoliučiai teisingas. Taikant palyginamąjį metodą neaišku kokia pastatų vertė, koks nusidėvėjimas, jų likutinė vertė, žemės sklypo vertė ir pan.

11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovė teismo prašė paskirti teismo ekspertizę įvertinant ginčo nekilnojamojo turto vertę, atliekant individualų vertinimą ir įsipareigojo surasti kvalifikuotą ekspertą, savo lėšomis sumokėti už ekspertizės atlikimą, tačiau teismas atsakovės prašymą atmetė, tuo buvo pažeistos jos teisės ir įstatymų saugomi interesai, kas taip pat sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. Nesuprantama teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovų ieškinio reikalavimai atitinka šalių interesus, nepažeidžia jų interesų ir pan. Priešingai – atsakovės interesai grubiai pažeisti, neteisingai nustatyta nekilnojamojo turto vertė, ženkliai užaukštinta taikant netinkamą metodiką turto vertei nustatyti ir jai iš savo nedidelės pensijos reikės ieškovams mokėti nepagrįstai dideles pinigines kompensacijas. Nesutinka su teismo nuomone, kad turėjo būti pateiktas priešieškinis dėl lėšų priteisimo, kurias atsakovė sumokėjo už dokumentų forminimą už bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrą. Tos lėšos turi būti įskaitytos mažinant priteistos kompensacijos išmokėjimą, atsižvelgiant į koncentracijos ir ekonomiškumo principus.

12. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš atsakovės ieškovės I. Ž. naudai priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad vertinimo metodų pasirinkimas yra eksperto specialiųjų žinių sritis, kurių nei atsakovė, nei jos atstovas neturi. Visgi apeliaciniame skunde nėra aiškiai nurodyta, koks tuomet vertinimo metodas atsakovės teigimu turėjo būti taikomas ir šio metodo netinkamumo parinkimas motyvuojamas tik pačios atsakovės ir jos atstovo samprotavimais, o ne kitomis byloje pateikiamomis specialistų išvadomis, paneigiančiomis atliktos ekspertizės rezultatus ir kt. Turto vertinimo metodas kiekvienu atveju parenkamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Tokio kaip nurodoma apeliaciniame skunde individualaus turto vertinimo metodo nėra. Tuo tarpu vienas iš metodų ir yra būtent lyginamasis metodas, kuris paprastai yra taikomas tokio pobūdžio bylose. Kaip matyti iš ekspertizės akto, teismo ekspertas pasirinko lyginamuoju metodu nustatytą turto rinkos vertę kaip objektyviau atspindinčią turto rinkos vertę, atsižvelgiant į vertinamo nekilnojamojo turto pagrindines naudojimo paskirtis, nekilnojamojo turto fizines, funkcines ir ekonomines charakteristikas bei tikėtiną skaičiavimų tikslumą. Ekspertizės akte detaliai aprašytas vertinamasis objektas, pateikiama jo lokalizacija, aplinkos charakteristikos. Vertinamasis objektas palygintas su kitų panašioje vietoje ir panašių statybos metų objektų pardavimo sandorių kainomis. Taip pat teismo ekspertas aiškiai pagrindė, kodėl kiti turto vertinimo būdai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl eksperto pasirinkto metodo ir ekspertizės išvadų pagrįstumo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas aptarė ekspertizės aktą, jo išvadas ir motyvuotai pagrindė, kodėl juo buvo vadovautasi.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog akivaizdu, kad visose tokio pobūdžio bylose yra atliekami ginčo objektų individualūs turto vertinimai (ekspertizės) ir turtas nėra bandomas parduoti, kad sužinoti kokią kainą būtų galima gauti už jo pardavimą. Skirti papildomai ar pakartotinei ekspertizei turi būti objektyvūs pagrindai, o ne tik atsakovės ar jos atstovo pasamprotavimai dėl per didelės kainos ar netinkamai pritaikyto metodo, kuris netgi nenurodytas Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės pateiktas prašymas nebuvo motyvuotas, nebuvo nurodyti įstatyme numatyti pagrindai papildomai ar pakartotinei ekspertizei skirti, todėl teismas netenkinęs atsakovės prašymo dėl ekspertizės skyrimo, procesinės teisės normų nepažeidė. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė buvo prašiusi atidėti 2024 m. balandžio 16 d. teismo posėdį, kadangi žadėjo pateikti papildomus įrodymus dėl turto vertės, ir byla iš esmės tame posėdyje nebuvo pradėta nagrinėti. Teismas sudarė galimybę atsakovės prašomus įrodymus dėl ekspertizės akto netinkamumo pateikti, tačiau viso proceso metu jie taip ir nebuvo pateikti. Apskaičiuodama ginčo turto vertę apeliantė rėmėsi tik VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 16 d. atlikto masinio vertinimo duomenimis, kurie šiai dienai yra pasikeitę ir nebeaktualūs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks vertinimo būdas nėra ir negali būti patikimesnis už individualiai atliktą turto vertinimą.

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad byloje be ekspertizės akto buvo atliktas ir kitas individualus ginčo turto vertinimas, kuriuo turto vertė labai neženkliai besiskiriant buvo nustatyta kito nekilnojamojo turto vertintojo. Vertė turi būti kaip galima artimesnė bendrosios nuosavybės pasibaigimo momentui. Nėra nei teisinių motyvų, nei faktinio pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog turėjo būti pateiktas priešieškinis dėl lėšų priteisimo, kurias atsakovė sumokėjo už dokumentų forminimą, už bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrą atitinka tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodo visiškai jokių motyvų bei išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės J. R. prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimas (2024 m. birželio 13 d. nutartimi ištaisyti sprendime padaryti rašymo apsirikimai), kuriuo nuspręsta tenkinti ieškovų I. Ž. ir S. A. ieškinį atsakovei J. R. ir atidalinti ieškovams ir atsakovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos atsakovei priteisiant natūra, o iš atsakovės ieškovams priteisiant po 7 716,50 Eur piniginę kompensaciją kiekvienam už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį bei priteisti ieškovei I. Ž. 2 821,70 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovės į valstybės biudžetą 12,25 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

19. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi iš esmės yra neteisingas, nes taikant netinkamą turto įvertinimo metodiką nenustatyta atidalinto ginčo nekilnojamojo turto tikra rinkos kaina ir todėl nepagristai iš atsakovė buvo priteistos per didelės kompensacijos ieškovams.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

20. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), ieškovams ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise – ieškovams po 1/6 dalį, o atsakovei – 2/3 dalys. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009, 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019).

22. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

23. Nagrinėjamu atveju byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nekeliamas klausimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo. Abi šalys sutinka, jog nagrinėjamu atveju racionaliausia ginčo turtą atidalinti išmokant ieškovams kompensaciją, tačiau nesutinkama su priteistu kompensacijos dydžiu.

24. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016). Esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017). Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad, dalijant turtą, būtų nustatyta jo tikroji vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

26. Teisės aktai nenustato, kaip konkrečiai atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant kitam bendraturčiui kompensaciją pinigais būdu turi būti nustatoma daikto rinkos vertė. Pagal įstatymo analogiją gali būti taikoma panašius santykius reglamentuojanti norma, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį teisinį santykį (CPK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.8 straipsnis). Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kriterijus. Turto vertinimo ataskaita ar turto vertės nustatymo ekspertizės aktas yra pagrindinis įrodymas byloje dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai atidalijama teismo sprendimu, išmokant kompensaciją, šalys teikia teismui įrodymus dėl atidalijamo turto vertės, vertė teismo nustatoma taikant CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Tačiau tokiu atveju individualus turto vertinimas, nors ir labiausiai atitinkantis tikrąją turto vertę, yra vienas iš turto vertės nustatymo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-611/2023).

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

28. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, pažymima tai, kad įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021).

29. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

30. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi paskyrė ekspertizę ir teismo ekspertui Š. V. pavedė atsakyti į klausimą: kokia yra bendra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ekspertizės atlikimo dieną. Teismo ekspertas Š. V. 2024 m. balandžio 9 d. pateikė teismo ekspertizės aktą Nr. E24/04-08:01, kuriame nurodyta, jog 2024 m. kovo 27 d., t. y. vertinamo nekilnojamojo turto apžiūrėjimo dieną, ginčo turto rinkos vertė yra 46 300 Eur.

31. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

32. Eksperto išvada, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti teismą apklausti ekspertą. Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK tvarka teismo paskirtos ekspertizės aktas (išvada), preziumuojant, kad jai atlikti buvo parinktas byloje dalyvaujantiems asmenims priimtinas nešališkas ekspertas, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti ekspertui klausimus, susipažinti su ekspertinio tyrimo išvadomis ir, esant reikalui, prašyti atlikti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024).

33. CPK 219 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Taigi pakartotinė ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016). Tačiau, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo abejoti byloje atliktos ekspertizės objektyvumu. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl byloje atliktos ekspertizės neišsamumo ar neobjektyvumo. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje tinkamai išnagrinėjo atsakovės prašymą dėl pakartotinės ekspertizės byloje skyrimo ir pagrįstai jo netenkino. Be to, kaip teisingai nurodyta ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė galėjo pateikti papildomus įrodymus dėl turto vertės, tačiau viso proceso metu jie taip ir nebuvo pateikti.

34. Pažymėtina ir tai, kad kartu su ieškiniu ieškovai pateikė teismui UAB „Marleksa“ atliktą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą iš kurios matyti, jog turto rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu ir vertinimo dieną, t. y. 2023 m. liepos 20 d., jo rinkos vertė buvo 49 700 Eur. Be to, byloje yra pateikti VĮ Registrų centro 2023 m. rugsėjo 25 d. masinio turto vertinimo duomenys, pagal kuriuos ginčo adresu esančio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 27 100 Eur, sodo namo – 9 860 Eur, ūkinio pastato – 2 030 Eur, viso ginčo turto – 38 990 Eur. Tuo tarpu atsakovės atstovas grįsdamas savo poziciją paaiškino, jog apskaičiuodamas ginčo turto rinkos vertę rėmėsi VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 16 d. atliekant masinį turto vertinimą nustatyta turto rinkos verte, pagal kurią ginčo adresu esančio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 22 400 Eur, sodo namo – 10 100 Eur, ūkinio pastato – 1 890 Eur, viso ginčo turto – 34 390 Eur, taip pat papildomai taikė pastatams Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytą fizinio nusidėvėjimo procentą pastatams, todėl viso ginčo turto vertę gavo 28 337 Eur.

35. Turto vertintojo vertinimas ir teismo eksperto parengtas ekspertizės aktas yra sudaryti atlikus individualų nekilnojamojo turto vertinimą, t. y. atliekant turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimą atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu, VĮ Registrų centro taikomas masinis turto vertinimas – tai toks nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Sutiktina, jog toks vertinimo būdas nėra patikimesnis, nei minėtas individualus nekilnojamojo turto vertinimas. Be to, kaip ir nurodoma ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovės prašoma nustatyti turto vertė (28 337 Eur) yra labai ženkliai nutolusi nuo to, kas buvo įvertinta tiek teismo eksperto, tiek ir kito atlikto vertinimo, kurie nustatė palyginus su atsakovės nurodyta nedaug besiskiriančias sumas, atitinkamai 46 300 Eur (vertės nustatymo data – 2024 m. kovo 27 d.) ir 49 700 Eur (vertės nustatymo data – 2023 m. liepos 20 d.).

36. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 54 punkte įtvirtinta, jog vertinant turtą taikomi: 54.1. lyginamasis metodas; 54.2. išlaidų (kaštų) metodas; 54.3. pajamų metodas; 54.4. šios metodikos 54.1-54.3 punktuose nustatytų metodų deriniai. Tokio kaip nurodoma apeliaciniame skunde individualaus turto vertinimo metodo nėra. Tuo tarpu, vienas iš metodų ir yra būtent lyginamasis metodas, kuris buvo taikomas atliekant ieškovų pateiktą turto vertinimą ir teismo ekspertizę. Be to, minėtos metodikos 55 punkte nustatyta, jog turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais; jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Kaip matyti iš ekspertizės akto, teismo ekspertas pasirinko lyginamuoju metodu nustatytą turto rinkos vertę kaip objektyviau atspindinčią turto rinkos vertę, atsižvelgiant į vertinamo nekilnojamojo turto pagrindines naudojimo paskirtis, nekilnojamojo turto fizines, funkcines ir ekonomines charakteristikas bei tikėtiną skaičiavimų tikslumą. Ekspertizės akte detaliai aprašytas vertinamasis objektas, pateikiama jo lokalizacija, aplinkos charakteristikos. Vertinamasis objektas palygintas su kitų panašioje vietoje ir panašių statybos metų objektų pardavimo sandorių kainomis. Taip pat teismo ekspertas ekspertizės akto 1.9 dalyje „Turto vertinimo metodų parinkimas / turto vertinimo metodų taikymo ar netaikymo pagrindimo aplinkybės“ aiškiai pagrindė, kodėl kiti turto vertinimo būdai nagrinėjamu atveju nėra taikomi.

37. Atsakovė teigia, jog teismo ekspertizės akto išvados yra grindžiamos vien prielaidomis, ko pasėkoje rinkos vertė nustatoma tik apytikriai. Tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės argumentai, jog ginčo turtas iš tiesų yra menkavertis ir dėl to turėjo būti nustatyta žymiai mažesnė jo vidutinė rinkos vertė laikytini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl eksperto pasirinkto metodo ir ekspertizės išvadų pagrįstumo.

39. Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015, 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-378/2024). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovei laikantis pozicijos, kad ji turėjo išlaidų tvarkant ir prižiūrint ginčo turtą, kas sudaro tik paskutiniais metais 995 Eur ir dėl to ieškovams priteistinų kompensacijų dydžiai už atidalintą turtą turi būti atitinkamai mažinami, ji turėjo tai nurodyti ne atsiliepime į ieškinį, o pareikšti priešieškinį. Kitaip tariant, atsakovei laikant, kad ieškovai yra jai skolingi už ginčo turto priežiūrą, tvarkymą ar kt. ir siekdama, kad skola šioje byloje būtų įskaityta į ieškovams priteistinas kompensacijas, atsakovė turėjo reikšti priešieškinį.

40. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 it kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

41. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomasi principo „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

45. Ieškovė I. Ž. apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė duomenis, patvirtinančius, jog patyrė 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šis nurodytas apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija nustatytų Rekomendacijose. Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, todėl ieškovei I. Ž. iš atsakovės priteistina 1 016,40 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti atsakovės J. R. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. R. ieškovei I. Ž. 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.