- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-11
- Bylos Nr.
- e2-4204-1171/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00100-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Brazinskienė
- Atsakovas
- J. R.
- Ieškovas
- I. Ž., S. A.
- Advokatai
- Kristina Raulinaitienė, Kazimieras Baranauskas
viešame teismo posėdyje mišriu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. Ž. ir S. A. ieškinį atsakovei J. R. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovai I. Ž. ir S. A. kreipėsi į teismą, pareikšdami ieškinį atsakovei J. R. ir, teismo posėdyje patikslinę ieškinio reikalavimus, prašo atidalyti ieškovams ir atsakovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064; sodo namą, unikalus Nr. 1397-6070-1017; bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos atsakovei, J. R., priteisiant natūra, o iš atsakovės ieškovams, I. Ž. ir S. A., priteisiant po 7 716,50 Eur piniginę kompensaciją kiekvienam už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį bei priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, jog ieškovams ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064; sodo namas, unikalus Nr. 1397-6070-1017; bei ūkinis pastatas, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai po 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064, įgijo 2019 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 8-6771 pagrindu, po 1/6 dalį sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017, bei po 1/6 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206 2636, įgijo 2023 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 8-9528 pagrindu. Tuo tarpu atsakovė 2/3 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064, įgijo 2011 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 5993 pagrindu ir 2015 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7377 pagrindu, o 2/3 dalis sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017, bei 2/3 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206-2636, įgijo 2020 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 6394 pagrindu ir 2020 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 9444 pagrindu. Šiuo metu bendrąja daline nuosavybe priklausančiu sodo namu naudojasi išskirtinai atsakovė, kuri naudojasi kaip savo ne tik jai priklausančia turto dalimi, tačiau ir ieškovų turimomis dalimis. Ieškovai ginčo turtu nesinaudoja, nes jie gyvena Jungtinėje Karalystėje ir labai retai grįžta į Lietuvą, todėl tam iš esmės netgi neturi poreikio. Negana to, sodo namas nėra dalus, todėl jame gyventi kelioms šeimoms yra tikrai neįmanoma, nes jis turi vieną virtuvę, vieną sanitarinį mazgą. Negana to, pagal tenkantį plotą ieškovai negalėtų netgi įsirengti šių patalpų, nes nebeliktų ploto gyvenamojo kambario įsirengimui, kuris yra būtinas formuojant atskirą turtinį vienetą - butą. To pasekoje ieškovai kreipėsi į atsakovę siūlydami jai arba išsipirkti ieškovams priklausančias turto dalis, arba turtą parduoti. Kadangi šalims geranoriškai nepavyko susitarti dėl turto atidalijimo išmokant kompensaciją arba jo pardavimo, todėl ieškovai kreipėsi į teismą. Pažymėjo, jog šalims priklauso nevienodos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje (ieškovams priklausanti nuosavybės dalis yra 14,11 kv. m. (kiekvienam po 7,05 kv. m.), o atsakovei 28,23 kv. m. viso namo ploto) ir šis skirtumas yra ženkliai didesnis. Akivaizdu, jog atidalinti sodo namą į atskirus vienetus, kuriems būtų atskirai priskirtos pagalbinės patalpos – virtuvė bei sanitarinis mazgas, be neproporcingos žalos nėra galimybės. Net jei tokia galimybė ir būtų, norint įrengti kitas tokios paskirties patalpas, reikėtų patirti neprotingai dideles išlaidas. Todėl atidalijimas priteisiant kompensaciją šiuo atveju yra racionaliausias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitiktų šalių interesus ir nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Mano, kad atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra nagrinėjamu atveju nėra galimybės, netikslinga ir šis atidalijimo būdas neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, todėl racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažintinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, priteisiant atsakovei turtą natūra, o ieškovams – kompensaciją pinigais.
Ieškovų atstovė advokatė Kristina Raulinaitienė teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu sutinka iš dalies: su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovams išmokant kompensaciją sutinka, tačiau nesutinka su išmokamos kompensacijos dydžiu, kuris yra ženkliai per didelis. Paaiškino, kad turtas įvertintas gan didele kaina, net 49 7000 Eur, nors vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad sodo namo sienos medžio su karkasu, pertvaros medinės lentos, pertvara medinė ir pan., patalpos naudojamos sandėliavimui ir daroma išvada, kad vertinamas turtas yra prastos būklės. Vertinimo ataskaitoje žemės sklypas apibūdinamas, kad jis yra pirmoje eilėje nuo neasfaltuoto kvartalo kelio. Sklypas yra vidinis kitų sklypų atžvilgiu, keturkampio formos, lygaus reljefo, besiribojantis su gretimomis užstatytomis teritorijomis ir pravažiavimo gatve. Esant tokiems faktiniams duomenims, žemės sklypas taip pat yra menkavertis. Teigia, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės yra realūs ir patikimi, todėl mano, jog jais būtina vadovautis, o nustatant nekilnojamojo turto vertę palyginamuoju būdu, leisti nemaži nukrypimai nuo realios turto rinkos vertės. Teigia, jog akivaizdu, kad vertinimo ataskaitoje nustatant turto vertę palyginamuoju būdu, padaryta klaida ir jokiu būdu negali būti toks didelis skirtumas nuo turto vertės nustatytos nekilnojamojo turto registro. Išreiškė nuomonę, jog ieškovams priklauso išmokėti kompensaciją po 4723 Eur, nes jiems šio turto priklauso 1/6 dalis, nes viso nekilnojamoji turto vertė yra 28337 Eur. Taip pat pažymėjo, jog atsakovė turėjo išlaidų dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto priežiūros, nes toks turtas, kuris neprižiūrimas, jo vertė mažėja kiekvienais metais. Be to, atsakovė mokėjo mokesčius bendrijai, turėjo išlaidų tvarkant žemės sklypo kadastrinius dokumentus ir pan., kas sudaro tik paskutiniais metais 995 Eur. Todėl galutinė ieškovams išmokėtina piniginė kompensacija sudaro po 4557 Eur. Atsakovė prašo piniginės kompensacijos sumokėjimą ieškovams išdėstyti lygiomis dalimis laike 3 metų.
Atsakovės atstovas advokatas Kazimieras Baranauskas teismo posėdyje su ieškiniu sutiko tik iš dalies, sutiko su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovams išmokant kompensaciją, tačiau nesutiko su išmokamos kompensacijos dydžiu. Papildomai paaiškino, jog turto vertės nustatymas lyginamuoju metodu neatspindi realios objekto vertės. Pažymėjo, jog ekspertas turėjo atlikti ekspertizę taikydamas individualų turto vertinimą. Atstovo paaiškinimais, lyginamasis metodas atspindi tik brokerių sudaromų sandorių vertes. Pastebėjo, jog ekspertas išvadoje dažnai daro prielaidas. Atkreipė teismo dėmesį, jog žemės sklype esantys statiniai menkaverčiai, prastos būklės, statinių statyboje netgi panaudotos kancerogeninės medžiagos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Ginčas tarp šalių kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, išmokant piniginę kompensaciją, dydžio.
Byloje nustatyta, kad šalys yra bendraturčiai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064; sodo namą, unikalus Nr. 1397-6070-1017; bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai po 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064, įgijo 2019 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 8-6771 pagrindu, po 1/6 dalį sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017, bei po 1/6 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206 2636, įgijo 2023 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 8-9528 pagrindu. Tuo tarpu atsakovė 2/3 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064, įgijo 2011 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 5993 pagrindu ir 2015 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7377 pagrindu, o 2/3 dalis sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017, bei 2/3 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206-2636, įgijo 2020 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 6394 pagrindu ir 2020 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 9444 pagrindu. Tai įrodo valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas. Minėtuoju turtu šiuo metu faktiškai naudojasi atsakovė J. R..
Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (LAT 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 24 p.).
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais (LAT 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021, 33 p.).
Kasacinio teismo praktika dėl teismo taikytinų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų yra išplėtota, suformuluoti jų parinkimo kriterijai. Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (LAT 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (LAT 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012).
Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir yra neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (LAT 2006 m. spalio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-213/2011).
Atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrąja daline nuosavybe turimo turto atidalinti natūra nėra įmanoma, nes nebūtų galimas racionalus tokio atidalinto turto naudojimas pagal jo paskirtį, būtų padaryta neproporcinga žala turtui (šalims, tikėtina, būtų apsunkinta galimybė bendrai naudotis jiems priklausančiu turtu). Todėl lieka tik galimybė turtą atidalinti vienam iš bendrasavininkų, priteisiant viso turto nuosavybės teisę ir už tai kitam bendrasavininkui išmokant piniginę kompensaciją. Ieškovai prašo priteisti kompensaciją pinigais. Tuo tarpu atsakovei toks turto atidalijimo būdas, pagal kurį jai tektų turto dalis natūra, taip pat yra priimtinas, tačiau nesutinka su prašomos priteisti kompensacijos dydžiu.
Kartu su ieškiniu, ieškovai pateikė teismui UAB „Marleksa“ atliktą žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017, ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esančių adresu (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą iš kurios matyti, jog turto rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu, ir vertinimo dieną, t. y. 2023 m. liepos 20 d. jo rinkos vertė yra 49 700 Eur. Atsižvelgiant į tai pradiniame ieškinyje ieškovai prašė priteisti po 8283 Eur piniginę kompensaciją kiekvienam už tenkančią turto dalį. Tačiau atsakovė su tokiu turto rinkos įvertinimu nesutiko, paaiškindama, jog tokia turto vertė, nustatant kainas lyginant su prestižinėje Antakalnio teritorijoje gyvenamųjų patalpų sandorių kainomis, nepagrįstai padidinta. Atsakovės paskaičiavimais, minėto turto kaina, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei įvertinus sodo pastato ir ūkinio pastato fizinį nusidėvėjimą sudaro 28 337 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikus su ieškovų nurodyta ginčo turto rinkos verte, ieškovai išreiškė prašymą byloje skirti ekspertizę, šiam prašymui atsakovė neprieštaravo, todėl teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi paskyrė ekspertizę, pavedus ją atlikti teismo ekspertui Š. V.. Teismo ekspertui Š. V. pavesta atsakyti į klausimą: kokia yra bendra žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064; sodo namo, unikalus Nr. 1397-6070-1017; bei ūkinio pastato, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esančių adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė jų ekspertizės atlikimo dieną.
Teismo ekspertas Š. V. 2024 m. balandžio 9 d. pateikė teismo ekspertizės aktą Nr. E24/04-08:01, kuriame nurodyta, jog 2024 m. kovo 27 d., t. y. vertinamo nekilnojamojo turto apžiūrėjimo dieną turto rinkos vertė yra 46 000 Eur.
Teismas negali sutikti su atsakovės nurodytu kompensacijos dydžiu - 28 337 Eur, nes ši suma yra paskaičiuota ne teismo eksperto, nekilnojamojo turto vertintojo. Atsakovės atstovas pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, jog apskaičiuodamas ginčo turto rinkos vertę jis rėmėsi VĮ Registrų centras nustatyta turto rinkos verte, atlikta masiniu būdu. Tačiau būtina pastebėti, jog jis rėmėsi VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 16 d. atlikto masinio vertinimo duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 22400 Eur, pastato - sodo namo – 10100 Eur, pastato - ūkinio pastato – 1890 Eur, papildomai taikydamas pastatams Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytą fizinio nusidėvėjimo procentą pastatams. Tačiau teismas su tokiais argumentais nesutinka, nes apskaičiuojant vidutinę rinkos vertę fizinio nusidėvėjimo procentas jau yra įvertintas ir atliekant masinį turto vertinimą. Be to, atsakovė vadovavosi senais masinio vertinimo duomenimis, t. y. 2019 m. liepos 16 d., nors šioje byloje yra pateikti VĮ Registrų centras 2023 m. rugsėjo 25 d. masinio turto vertinimo duomenys. Minėto vertinimo duomenimis, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė 27100 Eur, pastato - sodo namo – 9860 Eur, pastato - ūkinio pastato –2030 Eur.
Tokiu būdu, teismas vadovaujasi teismo ekspertizės aktu apie ginčo turto vidutinę rinkos kainą – 46300 Eur, nes šio turto rinkos kaina nustatyta pavedus teismui, ekspertizė atlikta teismo eksperto, kuriuo kvalifikacija ir patirtimi, o taip pat ir nešališkumu abejoti nėra pagrindo. Be to pažymėtina, jog teismo eksperto parengtas ekspertizės aktas yra sudarytas atlikus individualų nekilnojamojo turto vertinimą, t.y. turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), kas neabejotinai patvirtina tokių duomenų objektyvumą. Tuo tarpu atsakovės atstovo teismui teikiamas kaip patikimesnis VĮ Registrų centras taikomas masinis turto vertinimas – tai toks nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis), todėl akivaizdu, jog toks vertinimo būdas nėra patikimesnis.
Pasak atsakovės atstovo, eksperto išvada negalima vadovautis, nes išvados dažnai duotos vadovaujantis prielaidomis. Atsakant į šį argumentą pastebėtina, jog teismai yra suformavę praktiką, kurioje nuosekliai nurodoma, jog eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių eksperto padarytas išvadas.
Be to, atsakovės atstovas viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog šiuo atveju atliekant ginčo turto rinkos vertinimą turėjo būti taikomas individualus turto vertinimas. Pažymėtina, jog turto vertinimo metodus (jų rūšis) nustato Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika, kurios 54 punkte nustatyta, kad vertinant turtą taikomi: lyginamasis metodas; išlaidų (kaštų) metodas; pajamų metodas; šios metodikos 54.1-54.3 punktuose nustatytų metodų deriniai (Metodikos 54.1-54.4 p.). Iš to seka, jog savarankiško individualaus turto vertinimo metodo, kaip atskiros rūšies, teisės aktai nenustato, nors pasak atsakovės atstovo, toks metodas yra nurodytas ekspertizės akte, t. y. jos 5 lape, kur nurodytos bendrosios sąvokos, nustatant, kad individualusis turto arba verslo vertinimas. Taigi, šiuo atveju, ekspertas, atlikdamas ekspertizę taikė lyginamąjį metodą, dėl ko teismui nekyla abejonių dėl eksperto pasirinkto metodo ir išvados pagrįstumo.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, kad ieškovų ieškinio reikalavimai atitinka šalių interesus, nepažeidžia bendraturčių interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Esant šioms aplinkybėms, ieškovų reikalavimai iš bendros dalinės nuosavybės natūra atidalyti jiems priklausančią iš viso 1/3 dalį (46000 x 1/3) abiem priteisiant po 7716,50 (15433,33/2) Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį, tenkintini visiškai.
Atsakovė atsiliepime į prašymą nurodė, jog mokėjo mokesčius bendrijai, turėjo išlaidų tvarkant žemės sklypo kadastrinius dokumentus ir pan., kas sudaro tik paskutiniais metais 995 Eur. Todėl galutinė ieškovams išmokėtina piniginė kompensacija, anot atsakovės, sudaro po 4557 Eur. Pastebėtina, jog atsakovė turėjo teisę teikti teismui priešieškinį ieškovams, tačiau šia teise nepasinaudojo, savo reikalavimą ieškovams pareiškė nesilaikydama teisės aktuose nustatytos tvarkos, nors naudojosi kvalifikuoto teisininko pagalba. Todėl šioje byloje atsakovės prašymas nespręstinas.
Atsakovė taip pat prašo piniginės kompensacijos sumokėjimą ieškovams išdėstyti lygiomis dalimis laike 3 metų. Pastebėtina, jog CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Kiekvienu atveju vertinant prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, iškyla poreikis įvertinti, ar prašymo patenkinimas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju, nors atsakovė išreiškė prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo 3 metų laikotarpiui, tačiau jo nepagrindė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, jog atsakovė yra senatvės pensininkė, pajamos nedidelės, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, kaip tai nustatyta CPK 284 straipsnio 1 dalyje. Todėl prašymas dėl kompensacijos sumokėjimo išdėstymo 3 metams netenkinamas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).
CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys patenkintas pilnai, ieškovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl 109 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, 450 Eur ekspertizės atlikimo išlaidų bei 2262,70 Eur advokato išlaidų. Advokato išlaidos patirtos už ieškinio parengimą, eksperto paiešką, prašymo teismui dėl ekspertizės rengimą, prašymo dėl eksperto kandidatūros teismui rengimą, teisines konsultacijas ir atstovavimą teismo posėdžiuose.
Sprendžiant dėl advokato pagalbai apmokėti išlaidų dydžio, teismas atsižvelgia į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinės pagalbos teikimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų dydžių, atsižvelgiant į tai, jog prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos išlaidos patirtos už žyminio mokesčio sumokėjimą ir ekspertizę, į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovės ieškovų naudai priteistina 2821,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Valstybė patyrė 12,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu). Šios išlaidos priteitinos valstybei iš atsakovės, nes ieškinys patenkintas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti.
Atidalinti ieškovams I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovei J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. 0101-0036-1064, kadastro Nr. 0101/0036:1064; sodo namą, unikalus Nr. 1397-6070-1017; bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-5206-2636, esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos atsakovei, J. R., priteisiant natūra, o iš atsakovės J. R. ieškovams, I. Ž. ir S. A., priteisiant po 7 716,50 Eur (septynių tūkstančių septynių šimtų šešiolikos eurų 50 ct) piniginę kompensaciją kiekvienam už atsakovei tenkančią ieškovų turto dalį bei priteisti ieškovei I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2821,70 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovės J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 12,25 Eur (dvylikos Eur 25 ct) dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (priteista suma mokėtina į vieną iš nurodytų biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų). Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.