Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti ir jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, išteisinti. Pripažinti J. Š. kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje. Paskirti laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams jos vykdymą atidedant. Taip pat prašo palikti nenagrinėtą L. B. civilinį ieškinį, pripažįstant Klaipėdos teritorinės ligonių kasos teisę į reikalavimų patenkinimą civiliniame procese.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Apeliantas teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog veika pirties viduje ir veika lauke turi būti vertinamos kaip atskiros veikos, neapjungtos bendros grupės ir jų vieningos tyčios. Be to, pasak apelianto, byloje nėra patikimų įrodymų, jog pirties viduje nusikalstamą veiką padarė daugiau nei vienas asmuo, kaip ir nėra patikimų įrodymų, jog kieme prie pirties nusikalstamą veiką padarė būtent J. Š., A. P. ir M. M.. Apeliantas taip pat teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrodymai įvertinti neobjektyviai. Pažymi, jog BPK 276 straipsnyje nustatyta teisė pagarsinti anksčiau duotus parodymus, nenumato selektyvaus parodymų pagarsinimo. Sprendžiant klausimą dėl parodymų patikimumo turi būti vertinami visi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

2.2. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl nesirėmė ikiteisminio tyrimo metu duotais L. B. parodymais dalyje apie tai, kad pirties viduje jį mušė M. M.. Fakto, kad pirties viduje M. M. sudavė smūgius L. B. teismas nekonstatavo.

2.2.1. Nukentėjusysis L. B. 2018 m. lapkričio 27 d. pareiškime nurodė, kad 2018 m. lapkričio 25 d. jį sumušė S. B. (vėliau nustatyta, kad J. Š.) ir I. T. (vėliau nustatyta, kad M. M.). Šių asmenų duomenis jis sužinojo iš draugų. Tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas L. B. parodė, kad S. B. jam sudavė smūgį kumščiu į veidą. Po to jam sudavė I. T., o po to dar spyrė S. B.. L. B. pabėgus į lauką, S. B. ir I. T. jį pasivijo ir toliau mušė. Jam nukritus, spardė į galvą, o kas vyko toliau neprisimena.

2.2.2. 2018 m. gruodžio 14 d. L. B. parodė, kad pirties viduje jam dešine ranka į kairę galvos pusę smogė S. B., po to sekė smūgis iš šono, tačiau kas smūgiavo, jis nematė. Pabėgo iš pirties patalpos. Jį pasigavo I. T., S. B. ir A. A.. I. T. parvertė ant žemės, po to mušė dviese – I. T. ir S. B.. Po muštynių sužinojo, kad mušė trise.

2.2.3. 2018 m. gruodžio 14 d. atpažinimo iš nuotraukų metu L. B. atpažino T. P. ir parodė, kad šis asmuo prašė D. D. „neįvelti” jo į nusikaltimą dėl L. B. sužalojimo. Tą pačia dieną L. B. iš nuotraukų kategoriškai atpažino S. B., kaip asmenį, kuris pirmas pirties viduje jam sudavė kumščiu į galvą. Taip pat L. B. atpažino I. T., kaip jį spardžiusį asmenį.

2.2.4. Apelianto nuomone, nurodyti atpažinimai kelia pagrįstą abejonę dėl L. B. parodymų patikimumo. Yra aišku, kad duodamas parodymus jis siekė nepasakyti apie T. P. ir nurodė asmenis, kurie nusikaltimo nebuvo padarę. Iš to nuteistasis daro išvadą, kad L. B. yra linkęs apkalbėti.

2.2.5. 2018 m. sausio 29 d. L. B. atpažino M. M. kaip asmenį, kuris trenkė jam į veidą pirtyje, o kai L. B. pabėgo į lauką – spyrė jam į veidą.

2.2.6. Teismo posėdžio metu L. B. davė parodymus, kurie neatitinka ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kuriuose parodė, kad J. Š. pirties patalpoje du kartus kumščiu jam sudavė į galvą. Gavo smūgių ir ne iš J. Š., tačiau negali pasakyti, kas sudavė. Lauke gavo smūgį iš M. M. ir nugriuvo. Tada atbėgo J. Š., spyrė jam ir po šito spyrio jis prarado sąmonę, Teismo posėdžio metu L. B. taip pat parodė, kad J. Š. buvo su megztiniu, atsiraitojęs rankoves, todėl jis matė tatuiruotę ant dilbio ir pagal ją atpažįsta J. Š.. Pasak nuteistojo, šie parodymai svarbūs tuo, kad anksčiau L. B. apie tai nekalbėjo. Taip pat svarbūs tuo, kad L. B. pripažino, jog muštynių metu J. Š. buvo be striukės, todėl pasiimti striukę po L. B. pabėgimo J. Š. elementariai reikėjo laiko, o per tą laiką L. B. galėjo sumušti kiti asmenys.

2.2.7. Apelianto nuomone, apygardos teismas privalėjo pasisakyti, kodėl viso proceso metu duoti prieštaringi L. B. parodymai buvo selektyviai atrinkti apkaltinamuoju aspektu ir jais paremtas skundžiamas nuosprendis. Teismas negalėjo nukrypti nuo esminio baudžiamojo proceso principo abejones aiškinti kaltinamųjų naudai. Toks pirmosios instancijos teismo elgesys apelianto vertinamas šališku kaltinimo pusei. Kilus abejonėms dėl parodymų patikimumo nešališkas teismas visų pirma turėjo vadovautis objektyviais įrodymais ir nesuinteresuotų liudytojų parodymais.

2.2.8. Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvada Nr. PKG 60/2019(01) nustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai padaryti vienu stipriu trauminiu poveikiu buku daiktu, tikėtina spyriu, į kairio antakio sritį.

2.2.9. Vienintelė nesuinteresuota nagrinėjamoje byloje liudytoja R. G. viso proceso metu parodymų nekeitė, teismo posėdyje parodė, kad L. B. pirties viduje mušė du ar trys vaikinai rankomis, o kiti lakstė aplink. Pusė tų vaikinų pabėgo per duris, o L. B. išbėgo iš paskos, o paskui L. B. dar kokie trys vaikinai. Lauke vienas vaikinas trenkė L. B. į veidą, o kiti iš paskos spyrė į kojas. Po to pribėgo dar vienas ir spyrė L. B. į gaivą iš pakaušio pusės. Be to, R. G. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie itin svarbią aplinkybę – muštynių trukmę. Ji parodė, kad muštynės vyko porą minučių. Šis laiko tarpas, pasak nuteistojo, yra labai svarbus vertinant jo (J. Š.) parodymus ir jo galimybę suduoti nukentėjusiajam smūgį, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

2.2.10. Nuteistasis teigia, jog R. G. parodymai paneigia L. B., J. A., E. K. ir D. D. parodymus.

2.2.11. Nuteistasis taip pat nurodo, jog apygardos teismas pagrindiniu liudytoju laikė J. A., tai yra asmenį, kuris pagal byloje surinktus įrodymus turėjo būti laikomas vienu iš pagrindinių įtariamųjų. Anot apelianto, pastarojo parodymai yra nenuoseklūs ir kito be jokio realaus paaiškinimo.

2.2.12. Antai 2019 m. sausio 25 d. J. A. parodė, kad pirties viduje J. Š. L. B. sudavė smūgį į veidą. A. P. L. B. irgi sudavė smūgį į veidą. L. B. pabėgus iš pirties patalpos, jį vijosi tik J. Š.. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog šioje dalyje J. A. parodymai iš esmės nesutampa su minėtos liudytojos parodymais, kad L. B. vijosi trys asmenys. Vienas iš tų asmenų galėjo būti J. A.. J. A. taip pat parodė, kad lauke L. B. į galvą spyrė A. P., po to pribėgo J. Š. ir stipriai koja iš viršaus bato padu spyrė į galvą L. B.. Be to, J. A. parodė, kad prie nukentėjusiojo buvo ir D. G., o M. M. buvo per porą žingsnių šone.

2.2.13. Nuteistasis teigia, jog nurodyti J. A. parodymai nesutampa nei su R. G., nei su L. B. parodymais ir, tikėtina, jie yra išgalvoti siekiant nuslėpti savo galimai nusikalstamus veiksmus.

2.2.14. 2019 m. vasario 6 d. J. A. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad A. P. nukentėjusiojo nespardė, o spardė D. G. ir J. Š.. Jo žiniomis, M. M. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį.

2.2.15. 2019 m. balandžio 2 d. akistatos su A. P. metu, J. A. dar kartą pakeitė parodymus ir nurodė, kad iš M. M. žino, kad jis nukentėjusiajam lauke smogė vieną kartą. J. Š. besikeliančiam nukentėjusiajam spyrė į kūno dalį nuo galvos iki juosmens. Nukentėjusiajam spyrė tik J. Š.. 2019 m. balandžio 3 d. akistatos su J. A. metu nuteistasis (J. Š.) parodė, kad L. B. pirties patalpoje smūgius sudavė J. A., kuris pirmas išbėgo iš pirties patalpos paskui L. B.. Antras paskui L. B. išbėgo T. P.. Jis (J. Š.) pasiėmė striukę, išbėgo į lauką ir tuo metu L. B. jau gulėjo terasoje ant betono. J. A. iš dalies patvirtino jo (J. Š.) parodymus ir parodė, kad paskui L. B. galimai išbėgo ir T. P.. Taip pat parodė, kad J. Š. L. B. spyrė vieną kartą į kūno dalį nuo galvos iki liemens.

2.2.16. Apelianto nuomone, apygardos teismas nepagrįstai J. A. parodymus duotus ikiteisminiame tyrimo metu įvertino kaip patikimus, kadangi nurodytų įrodymų objektyvus dėstymas ir vertinimas suponuoja priešingą išvadą – kad J. A. yra nepatikimas liudytojas.

2.2.17. Teismo posėdyje J. A. parodė, kad pirties viduje J. Š. susistumdė su L. B. ir sudavė jam smūgį. Išbėgusį iš pirties L. B. išsivijo tik J. Š.. A. P. smūgių L. B. nesudavė ir jo nespardė. L. B. vieną kartą į galvos sritį spyrė J. Š.. Teismui pagarsinus 2019 m. sausio 25 d. ir 2019 vasario 6 d. parodymus, J. A. pareiškė, kad parodymus davė savarankiškai. Apelianto nuomone, šis paaiškinimas J. A. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų prieštaringumo nepašalino. Be to, apeliantas pažymi, kad proceso metu valstybinis kaltintojas J. A. darė neleistiną spaudimą pareiškęs, kad jis (J. A.) gali pats tapti kaltinamuoju.

2.2.18. Be to, apeliantas nurodo, jog apygardos teismas, vertindamas J. A. parodymus, rėmėsi elektroninių ryšių tinklais gauta informacija, jog 2019 m. sausio 25 d. pokalbio metu J. A. nurodė, kad apklausoje policijoje pasakė „vos ne visą tiesą”. Nuteistojo nuomone, šis teiginys turi būti vertinamas, kad J. A. policijoje visos tiesos nepasakė ir, tikėtinai, nuslėpė savo ir T. P. vaidmenį.

2.2.19. Liudytoja D. D. teisme parodė, kad pirties patalpoje L. B. mušė J. Š. ir dar du asmenys. Tie patys asmenys L. B. mušė lauke. Spardė J. Š. ir M. M.. Iš viso spardė trys asmenys. Nuteistasis pažymi, kad liudytoja parodymus davė naudodamasi užrašais.

2.2.20. 2018 m. gruodžio 27 d. D. D. parodė, kad pirties patalpoje S. B. smogė L. B. į galvos sritį ir koja spyrė į galvą. Šalia L. B. buvo trys asmenys. L. B. po gautų smūgių išbėgo iš pirties patalpos. Jį išsivijo S. B., o A. A. ir I. T. į lauką išėjo per kitas duris. Lauke visi trys apstojo L. B., pargriovė jį ir spardė po 3-5 spyrius į veido ir galvos sritį. T. P. buvo šalia, bet nespardė.

2.2.21. Pasak nuteistojo, šie D. D. parodymai nesutampa nei su L. B., nei su R. G., nei su nuteistųjų parodymais, nei su J. A. parodymais ir turi būti vertinami kritiškai.

2.2.22. 2018 m. gruodžio 27 d. D. D. atpažino nusikaltimo nedariusį asmenį A. A., kaip tą, kuris L. B. 2018 m. lapkričio 25 d. spardė lauke prie pirties. Tą pačią dieną ji atpažino L. T. ir nurodė, kad šis asmuo kartu su A. A. ir S. B. spyrė į galvą L. B.. Taip pat ji atpažino S. B. kaip asmenį pirties viduje smogusį L. B. ir po to lauke spardžiusį jį (L. B.) kartu su L. T. ir A. A..

2.2.23. Nuteistasis mano, kad vien tas faktas, kad D. D. apkalbėjo nusikaltimo nepadariusius asmenis, reikalauja jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme vertinti kritiškai. Be to, jos parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais ir objektyvia bylos medžiaga.

2.2.24. Nuteistasis taip pat nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais E. K. parodymais. Pastarojo elgesys teisminio proceso metu kelia pagrįstą abejonę dėl jo adekvatumo viso proceso metu.

2.2.25. 2018 m. vasario 5 d. E. K. parodė, kad lauke M. M. trenkė L. B. į žandikaulį, po ko L. B. prarado sąmonę (,,atsijungė”) ir smilkiniu trenkėsi i žemę. J. Š. į lauką išėjo per tas pačias duris kaip ir M. M. ir tris kartus spyrė L. B. į pakaušį.

2.2.26. Apeliantas teigia, jog E. K. parodymai nesutampa su R. G., D. D., L. B. parodymais ir turėjo būti vertinami kritiškai. Teismo išvada, kad E. K. parodymai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes yra nepagrįsta. Jei vertinti E. K. parodymus kaip iš dalies patikimus, buvo būtina spręsti ir aiškintis kaip L. B. atsimušė smilkiniu į tvirtą betoninį pagrindą ir ar tai nebuvo jo kaulų lūžio priežastis.

2.2.27. Apeliantas taip pat teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kritiškai, nesulyginęs jų su kita bylos medžiaga.

2.2.28. M. T. teisme parodė, kad muštynių ji nematė, buvo antrame pirties aukšte ir iš jo nusileido tik tada, kai L. B. jau gulėjo lauke sumuštas.

2.2.29. I. S. teisme parodė, kad L. B. pirties viduje mušė tik vienas asmuo, o ji pati pirties viduje išbuvo iki to laiko, kol atvyko policija. Nukentėjusysis tuo metu buvo pirties viduje. Ikiteisminiame tyrime ji parodė, kad L. B. mušė trys asmenys, kurie sudavė daug smūgių kumščiais ir spyrė koja. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą striukę. Ji išėjo pasiimti telefono, kad iškviesti pagalbą, ir kai po dešimties minučių sugrįžo atgal, L. B. sėdėjo lauke prie židinio, o jį mušusių vaikinų nebuvo. I. S. teisme savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrime metu, nepatvirtino. Nuteistojo nuomone, I. S. parodymai, jog muštynių pirties viduje metu vienas asmuo buvo apsirengęs juoda striuke, vertintini kritiškai. Ji susijusi giminystės ryšiais su nukentėjusiojo drauge D. D. (L. B. drauge) ir parodymus galėjo duoti pastarosios prašymu. L. B. parodė kitaip nei L. S.. Jis pripažino, kad muštynių pirties viduje metu J. Š. vilkėjo megztinį. Apelianto nuomone, šioje byloje drabužiai yra labai svarbūs. Jei jis (J. Š.) vilkėjo megztinį, L. B. pabėgus, jam reikėjo pasiimti striukę. Šiam veiksmui sugaištas laikas yra pakankamas, kad kiti asmenys (ne J. Š.) lauke sumuštų L. B., tame tarpe padarant jam sunkų kūno sužalojimą.

2.2.30. Teismo posėdyje I. S. parodė, kad ji muštynių eigos atpasakoti negali ir iš viso nesiorientuoja, kas ir kokia seka tuo metu vyko.

2.2.31. D. G. ikiteisminio tyrimo metu, kai J. Š. nebuvo Lietuvoje ir jis neturėjo galimybės liudytojui padaryti įtaką, parodė, kad paskui L. B. išbėgo T. P.. Jis taip pat parodė, kad pirties viduje mušėsi tik J. Š. ir L. B.. Apelianto nuomone, D. G. parodymai patvirtina jo (J. Š.) parodymus, kad nukentėjusįjį vijosi T. P.. Tačiau viso proceso metu nesiaiškinta, kokiu tikslu T. P. vijosi nukentėjusįjį, nors tai išsiaiškinti buvo būtina dėl to, kad iki apeliantui susimušant su L. B., T. P. siūlė L. B. išeiti iš pirties pasimušti.

2.2.32. T. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirties viduje mušėsi J. Š. ir D. D. draugas L. B.. L. B. išbėgus per duris į lauką, jį nusivijo J. Š., o pats T. P. į lauką išėjo paskutinis.

2.2.33. Teisme T. P. parodė, kad A. P. L. B. nemušė. Pirties viduje mušėsi J. Š. su L. B.. Kai T. P. išėjo į lauką, L. B. jau gulėjo.

2.2.34. Apeliantas teigia, jog T. P. parodymai nesutampa su kitų asmenų parodymais. D. D. parodė, kad T. P. tuo metu, kai lauke buvo mušamas L. B., buvo per metrą nuo besimušančių. Jei tikėti D. D., T. P. davė melagingus parodymus galimai dėl to, kad neatskleisti savo veiksmų muštynių eigoje. Jei yra priešingai – D. D. parodymais nuteistųjų kaltės grįsti negalima.

2.2.35. Nuteistasis taip pat nurodo, jog teisme buvo apklausta tyrimą atlikusi B. B.. Apeliantas įsitikinęs, kad B. B. parodymais apie tai, kad tyrimas vyko nepažeidžiant proceso normų, negalima tikėti, nes tokia padėtis, kai „nustatomi” nusikaltimą padarę asmenys, kurie realiai nusikalstamų veikų nepadarė, šie asmenys atpažįstami nukentėjusiojo ir liudytojų, negali susiklostyti, jei yra laikomasi procesinių teisės normų reikalavimų ir tyrimo metodikos, reikalaujančios, kad parodymus duodantis ar atpažįstantis asmuo būtų įsitikinęs tuo, ką jis teigia tyrėjui. Apeliantas mano, jog šioje byloje buvo renkami tariami kaltės įrodymai pagal T. P. nurodymą D. D., dėl asmenų, kurie nusikalstamų veikų nepadarė.

2.2.36. Be to, apeliantas nurodo, kad po nusikalstamų veikų padarymo jis buvo išvykęs iš Lietuvos ir jokios įtakos liudytojų ir kaltinamųjų parodymams negalėjo padaryti. Grįžęs į Lietuvą, jis (J. Š.) davė parodymus, kad iš tiesų pirties viduje sudavė du smūgius L. B.. Jam būnant susikibus su L. B., smūgius nukentėjusiajam sudavė ir J. A.. L. B. iš pirties patalpos išbėgo. Paskui jį išbėgo J. A. ir T. P.. J. Š. liko pirties patalpoje, susirado savo striukę ir taip pat išbėgo į lauką. Jam išbėgus, L. B. gulėjo ant betono, jis jį peršoko ir nubėgo į automobilį. Šiuos savo parodymus jis (J. Š.) patvirtino akistatos su J. A. metu.

2.2.37. Byloje nustatyta, kad pirties viduje įvyko muštynės tarp J. Š. ir L. B.. Dėl to, kas be J. Š. pirties viduje sudavė smūgius L. B., nėra nustatyta. J. Š. parodė, kad L. B. smūgius sudavė J. A.. J. A. parodė, kad pirties viduje smūgius L. B. sudavė A. P.. L. B. ikiteisminio tyrimo parodė, kad pirties viduje jį mušė J. Š. ir M. M.. Teisme savo parodymų dėl to, kad pirties viduje jį mušė M. M., L. B. nepatvirtino. A. P. nepripažino, kad pirties viduje mušė L. B.. Liudytojas T. P. parodė, kad pirties viduje mušėsi tik J. Š. ir L. B.. Jis taip pat parodė, kad muštynių pirties viduje metu M. M. pirties viduje iš viso nebuvo. Liudytoja I. S. teisme parodė, kad L. B. pirties viduje mušė tik vienas asmuo.

2.2.38. Nuteistasis teigia, jog bylą nagrinėjant teisme prieštaravimai parodymuose pašalinti nebuvo ir nebuvo nustatyta, kas be J. Š. pirties viduje sudavė smūgius L. B.. Ši aplinkybė nesuderinama su teismo išvada, kad pirties viduje L. B. mušė J. Š., A. P. ir M. M., tokios pačios sudėties grupė mušė L. B. ir pirties kieme.

2.2.39. Apelianto nuomone, įrodymų vertinimui svarbi aplinkybė yra tai, kaip muštynių su L. B. pirties viduje metu jis buvo apsirengęs. Nuteistasis yra parodęs, kad vilkėjo megztinį, o jo striukė buvo padėta pirties patalpoje. Jo (J. Š.) parodymus patvirtino liudytoja S. J., kad J. Š. buvo nusiėmęs striukę ir ji matė tatuiruotę ant jo rankos netyčia atsismaukus megztinio rankovei. Kad J. Š. vilkėjo megztinį, patvirtino ir L. B. ir D. G..

2.2.40. Be to, nuteistasis teigia, jog bylos duomenys patvirtina jo parodymus, kad po smūgių sudavimo L. B. pirties viduje, jis (J. Š.) liko pirties viduje, susirado savo striukę ir tik po to išbėgo į lauką. Vertindamas šią aplinkybę kartu su R. G. parodymais dėl muštynių trukmės (apie 2 minutes) apeliantas laiko įrodyta, kad J. Š. nukentėjusiajam L. B. lauke smūgių kojomis nesudavė ir sunkaus sveikatos sutrikdymo nepadarė.

2.3. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo padarytas veikas, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad buvo trys nusikalstamos veikos: J. Š. ir L. B. konfliktas pirties viduje, kurio metu J. Š. sudavė du smūgius L. B. ir sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje; L. B. sumušimas lauke prie pirties, kurio metu L. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ir ją padarę asmenys yra nenustatyti, surinkti įrodymai tik dėl M. M. veiksmų suduodant L. B. smūgį ranka, tačiau kas būtent spardė L. B. ir ar vieno iš spyrių metu sunkiai sutrikdė jo sveikatą, nenustatyta, taip pat netirta, ar L. B. sunkiai susižalojo galvą atsitrenkdamas į betoną, todėl apeliantas turi būti išteisintas; viešosios tvarkos pažeidimas, dėl kurios padarymo J. Š. prisipažino kaltu, o atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis praeityje neteistas, jam turi būti atidėtas bausmės vykdymas.

2.3.1. Pagrįsdamas tokius argumentus nuteistasis nurodo, jog A. P. parodė, kad nei pirties viduje, nei lauke nukentėjusiojo nemušė. A. P. parodymus teismas vertino kritiškai ir rėmėsi J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taip pat teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais E. K. parodymais, tačiau, kritikuodamas A. P. parodymus, šiais parodymais teismas nesirėmė. Tuo tarpu E. K. ir J. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl svarbios faktinės aplinkybės nesutampa. J. A. parodė, kad iš pirties patalpos išėjo prieš paskutinis, po jo išėjo E. K.. Išėjimo ar išbėgimo iš pirties laikas ypatingai svarbus tuo, kad gali leisti nustatyti asmenis realiai padariusius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. E. K. J. A. parodymų dėl J. A. išėjimo iš pirties momento nepatvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodė, kad buvo lauke, kai iš pirties patalpos išėjo M. M. ir išbėgo L. B.. Tai reiškia, kad J. A. parodymai apie išėjimo iš pirties momentą melagingi ir reikia tikėti J. Š. parodymais, kad J. A. išbėgo paskui L. B., o paskui J. A. išbėgo T. P., ir tik vėliau, susiradęs striukę, išbėgo J. Š.. Apeliantas mano, kad meluodamas apie išėjimo iš pirties laiką J. A. siekė ir siekia išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės.

2.3.2. Be to, nuteistasis nurodo, jog E. K. ikiteisminio tyrimo metu tokių parodymų, kad nukentėjusįjį spardė A. P., nedavė, tačiau parodė, kad L. B. spardė tik vienas asmuo – J. Š.. Vertindamas E. K. parodymus teisme, apeliantas daro išvadą, kad realius parodymus jis davė tik apie savo buvimo vietą ir laiką, kai iš pirties išėjo M. M. ir išbėgo L. B.. Svarbu tai, kad jis nepatvirtino J. A. parodymų dėl išėjimo iš pirties momento, kas leidžia kritiškai vertinti visus J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

2.3.3. Ikiteisminio tyrimo metu J. A. parodė, kad M. M. L. B. nespardė. Šalia gulinčio L. B. buvo J. Š., A. P. ir D. G.. Kituose parodymuose J. A. jau kalbėjo tik apie J. Š. ir A. P., kaip asmenis, spardžiusius L. B..

2.3.4. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjant teisme pakankamų įrodymų, kad A. P. pirties viduje ir pirties kieme mušė L. B., surinkta nebuvo, todėl šio asmens įtraukimas į bendrininkų grupę, mušusių L. B. pirties viduje ir kieme, yra nepagrįstas.

2.3.5. Apeliantas taip pat nurodo, jog M. M. bylos proceso metu parodė, kad L. B. sudavė tik vieną smūgį ranka lauke. Teismas, spręsdamas klausimą dėl M. M. veiksmų bendrininkų grupėje, padarė prielaidą, kad M. M. buvo konfliktavusių asmenų grupėje ir tuo pagrindu M. M. veiksmus susiejo su J. Š. veiksmais pirties viduje. M. M. kaltę dėl L. B. spardymo teismas grindė D. D. parodymais. Nuteistasis teigia, jog teismas nevertino R. G. ir D. D. parodymų prieštaringumo. Be to, apeliantas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu D. D. apkalbėjo su nusikalstama veika nesusijusius asmenis, o tai rodo jos siekį L. B. sumušimu apkaltinti bet kurį asmenį. Tuo tarpu kritiškai įvertinus pastarosios parodymus, įrodymų, kad M. M., veikdamas bendrininku grupe spardė L. B., nėra. Be to, apeliantas teigia, jog sprendžiant M. M. kaltės klausimą, vertintina ir L. B. parodymų kaita. Pirminiuose parodymuose pastarasis nurodė nusikalstamų veikų nepadariusius asmenis, vėliau L. B. teigė, jog M. M. jį mušė rankomis pirties viduje, mušė ir spardė lauke. Teisme L. B. nepatvirtino, kad M. M. jį mušė pirties viduje ir spardė lauke.

2.3.6. Galiausiais nuteistasis teigia, jog M. M. dalyvavimas bendrininkų grupėje neįrodytas. Jo atsakomybė siejama su vienu jo padarytu nusikalstamu veiksmu. Aplinkybė, ar šio veiksmo pasėkoje L. B. nukritus ir atsitrenkus į betoną nelūžo L. B. kaulai, ištirta nebuvo.

2.4. Nuteistasis J. Š. taip pat nurodo, jog Teismo medicinos eksperto išvadoje nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas L. B. buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu, galimai batu. Tuo tarpu nešališka ir nesuinteresuota liudytoja R. G. parodė, kad L. B. į galvą buvo suduotas vienas smūgis koja iš pakaušio pusės. Liudytojų, kurie davė parodymus apie L. B. spardymą, parodymų nepatikimumas nurodytas šiame skunde. Nuteistasis pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriama, ar sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo kilti dėl to, kad L. B. griūdamas galva atsitrenkė į betono nelygumus ir dėl to lūžo kaulai prie akies.

2.5. Galiausiai apeliantas daro išvadą, jog šioje byloje: nenustatyta, kas būtent lauke spardė L. B., neatmesta galimybė, kad tai padarė J. A. ir T. P.; nepašalinta tikimybė, kad L. B. sunkiai susižalojo atsitrenkęs galva į betono nelygumus, t. y. kad buvo padaryta veika, numatyta BK 137 straipsnyje (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo); nesurinkta pakankamai įrodymų, kad J. Š., M. M. ir A. P. veikdami bendrininkų grupe sumušė L. B. pirties viduje ir tęsdami nusikalstamą veiką lauke tos pačios sudėties bendrininkų grupe padarė L. B. sunkų kūno sužalojimą.

2.6. Nuteistasis taip pat nurodo, jog tuo atveju, jei jo apeliacinis skundas būtų patenkintas, civilinės atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas civiliniame procese, kuriame būtų įvertintas jo (J. Š.) kaltės dydžio ir civilinės atsakomybės dydžio santykis, nes asmuo, nepadaręs nukentėjusiajam sunkaus sveikatos sutrikdymo, neturi nešti civilinės atsakomybės, susijusios su šia veika. Be to, apeliantas teigia, jog civilinės atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas civiliniame procese dėl per didelių ribojimų, susijusių su Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškiniu

3. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Nuteistasis teigia, jog nagrinėjamoje byloje, priešingai nei nurodyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, apygardos teismas visų bylos aplinkybių objektyviai ir nešališkai neišnagrinėjo, byloje surinktų įrodymų visumos netyrė ir nevertino, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nuosprendis pagrįstas iš esmės prieštaringais J. A. parodymais. Tuo tarpu bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. A. 2019 m. sausio 25 d. parodymai yra gauti naudojant neteisėtas priemones – psichologinį spaudimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad net ir teismo posėdžio metu, kai J. A. pateikė paaiškinimus, valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras replikavo: ,,nu pažiūrėsim ar dabar išvažiuosi”, taip, apelianto nuomone, išreikšdamas savo nepasitenkinimą liudytojo pateiktais parodymais.

3.2. Aptardamas praktiką dėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų parodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006; Europos Žmogaus Teisingumo Teismo sprendimas V. Romanovas prieš Rusiją) apeliantas pažymi, kad 2020 m. sausio 13 d. J. A. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nebuvo surinkta objektyvių įrodymų patvirtinančių jo kaltę (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis teigia, jog minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroras iš esmės pripažino, kad J. A. galimai padarė jam inkriminuojamą veiką, tačiau prokurorui nepakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, kurie pagrįstų J. A. kaltę.

3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu iš esmės grindžiamas prieštaringais, baudžiamosios atsakomybės išvengusio liudytojo (buvusio įtariamojo) J. A. parodymais. Nuteistojo nuomone, apygardos teismas turėjo įvertinti J. A. parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, o įrodymais galėjo pripažinti tik tokius jo parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų patvirtinti ir kita bylos medžiaga. Tačiau pastarojo parodymų, kurie net keletą kartų buvo keičiami dėl A. P. veiksmų, jokie kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina. Tuo tarpu byloje pateikti objektyvūs duomenys – specialisto išvada Nr. PKG 60/2019 (01) ir kitų liudytojų parodymai paneigia aplinkybę, kad jis (A. P.) sudavė nukentėjusiajam L. B. smūgius kurių pasekoje L. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. padarė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą veiką.

3.4. Cituodamas skundžiamame nuosprendyje pateiktą liudytojo J. A. parodymų vertinimą, apeliantas nurodo, jog apygardos teismas iš esmės netyrė ir nevertino kitos bylos medžiagos, o teismo išvadoms pagrįsti iš esmės perkėlė 2020 m. vasario 7 d. kaltinamajame akte pateiktą valstybės kaltintojo poziciją. Tuo tarpu pagal byloje surinktus duomenis matyti, kad:

3.4.1. Nukentėjusysis L. B. parodė, kad ,,<...> ir tuomet J. Š. sudavė jam du smūgius kumščiu į kairę veido sritį, vieną smūgį – prie akies, kitą – prie smilkinio. <...> Nukentėjusysis nurodė, jog buvo apsuptas, įspraustas į kampą, bet „nutaikęs progą” nuo kaltinamųjų iš pirties pabėgo per kitas duris. Jam bėgant kaltinamieji su draugais bandė jį pagauti, smūgiuoti, todėl, kad jo nepagautų, iš pirties bėgo zigzagais. Išbėgęs į pirties terasą, jis norėjo pasislėpti, bet terasoje sutiko M. M.. Jis norėjo pro M. M. praslysti, tačiau M. M. sudavė jam kumščiu į galvą ir jis nuo smūgio nukrito ant žemės. Nuo M. M. smūgio jis nukrito ant žemės. Nuo M. M. smūgio jis trumpam, iki penkių sekundžių, apsvaigo, paaiškino, jog jam ,,sužaibavo akyse”. <...> terasoje nuo M. M. smūgio nukritus, atbėgęs J. Š. spyrė jam koja į galvą. Nukentėjusysis patvirtino, jog šį J. Š. smūgį jis pats matė, matė pastarojo veidą, po ko, nuo J. Š. smūgio prarado sąmonę”. Apeliantui yra nesuprantama, kaip teismas pagal nukentėjusiojo parodymus nenustatė fakto, kad A. P. nukentėjusiajam smūgių nesudavė. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino faktus, kad: pirties viduje konfliktas kilo tarp jo ir J. Š.; pirties viduje smūgius sudavė J. Š.; jam išbėgus iš pirties į lauką jam smūgį sudavė M. M.; jam nugriuvus ir bandant keltis pribėgęs į galvą spyrė J. Š.. Be to, nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, jog negali tvirtinti, kad jam smūgius sudavė ir A. P..

3.4.2. Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis L. B. atpažino A. P. kaip asmenį, kuris buvo pirtyje, o mušimo momentu jo veiksmų nurodyti negali.

3.4.3. Liudytoja D. D. nurodė, kad „<...> tikrai prisimenanti, jog nukentėjusįjį lauke spardė vaikinas su tatuiruote – J. Š. ir M. M., A. P. nurodė neprisiminanti, dėl jo veiksmų nėra tikra, bet tiek konfliktui vykstant pirties viduje, tiek ir lauke jis buvo su kitais kaltinamaisiais. Viso bylos proceso metu D. D. fakto, kad A. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam, nepatvirtino. Liudytoja nurodė, kad lauke nukentėjusįjį spardė trys asmenys, tačiau įvardino tik vieną – J. Š.. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu liudytoja A. P. neatpažino. Apeliantas mano, jog apygardos teismas turėjo padaryti išvadą, kad asmuo, matydamas įvykį 2 metrų atstumu, apšviestoje teritorijoje, būtų atpažinęs asmenį, jei jis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Remiantis išdėstytu nuteistasis daro išvadą, jog liudytojos D. D. parodymai negali būti pagrindas jį pripažinti kaltu.

3.4.4. Liudytoja R. G. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, kad ,,<...> keli 4-5 ant L. ,,užsišokę” mušė, spardė, D. bandė išskirti, 2-3 žiūrėjo, apie 5 mušė. <...> kas būtent mušė, nepastebėjo, <...>. Dar matė kaip vienas vaikinas bėgdamas spyrė L. į galvą, kad galva tiesiog pakilo, ir vėl į asfaltą trenkėsi”.

3.4.5. Asmens parodymo atpažinti metu R. G. atpažino A. P., kuris buvo pirtyje, bet jo jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nenurodė.

3.4.6. Nesutikdamas su teismo liudytojos R. G. parodymų vertinimu, apeliantas pažymi, kad liudytojos parodymai nėra informatyvūs, iš dalies prieštarauja kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, t. y. J. A. parodė, kad pirtyje iš esmės konfliktas vyko tik tarp nukentėjusiojo ir J. Š., kuris ir sudavė smūgius nukentėjusiajam pirtyje, L. B. bėgant iš pirties, jį nusivijo T. P. ir J. Š.. Iš nukentėjusiojo, liudytojų ir paties M. M. parodymų matyti, kad nukentėjusysis nugriuvo nuo M. M. smūgio ranka. Be to, apeliantas teigia, jog liudytojos parodymai neatitinka kitų asmenų parodymų, todėl teismas turėjo spręsti klausimą, kiek minėti parodymai yra objektyvūs. Be to, apeliantas pažymi, kad liudytoja viso bylos proceso metu iš esmės negalėjo įvardinti konkrečių asmenų veiksmų, nors kaip pati teigė, įvykį matė kelių metrų atstumu. Apeliantas mano, jog teismas turėjo padaryti išvadą, kad asmuo, matydamas įvykį kelių metrų atstumu, gali tiksliai paaiškinti konkretaus asmens veiksmus ir atpažinti konkretų asmenį, jei tas asmuo buvo atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju liudytoja nurodė, kad negali įvardinti A. P. veiksmų, todėl jos parodymai negali būti pagrindas apeliantą pripažinti kaltu.

3.4.7. Be to, nuteistasis nurodo, jog liudytojai I. S., K. T., S. J. iš vis nieko nepaaiškino, o A. P. net neatpažino. Liudytojas T. P. pateikė paaiškinimus, o teismas nustatė, kad L. B. ir J. Š. tarpusavyje susimušė, jie mušėsi ir rankomis, ir kojomis. <...> Liudytojas nurodė, jog M. M. ir A. P. konflikte nedalyvavo”. Liudytojas D. G. pateikė paaiškinimus, o teismas nustatė, kad kai nukentėjusysis ir J. Š. konfliktavo tarpusavyje, A. P. šalia tikrai nebuvo, ir A. P. nukentėjusiajam smūgių nesudavė”. J. Š. iš esmės patvirtino aplinkybes, kad pirties viduje kilo konfliktas tarp jo ir L. B., kad jis jam sudavė. Taip pat nurodė, kad kai L. B. išbėgo į lauką, jis pribėgo prie jo, peršoko per jį ir nubėgo į automobilį. Taip pat patvirtino, kad A. P. nukentėjusiajam nieko nedarė. M. M. patvirtino aplinkybes, kad pirties viduje kilo konfliktas tarp J. Š. ir L. B.. Taip pat nurodė, kad kai L. B. išbėgo į lauką, jis sudavė vieną smūgį L. B. į galvą. Taip pat patvirtino, kad A. P. nukentėjusiajam nieko nedarė.

3.4.8. Specialisto išvada Nr. PKG 60/2019 (01) nustatyta, kad sunkų sveikatos sužalojimą atitinkantys sužalojimai padaryti vienu stipriu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, tikėtina spyriu, į kairio antakio sritį ir nėra būdingas griuvimui. Apeliantas mano, jog apygardos teismas, įvertinęs įrodymus, turėjo nustatyti, kuris iš nuteistųjų sudavė smūgį, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

3.5. Remdamasis nurodytu, apeliantas daro išvadą, jog apygardos teismas visų byloje surinktų duomenų nevertino, o A. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą iš esmės sprendė iš esmės tik pagal J. A. parodymus.

3.5.1. Tuo tarpu J. Š. nurodė, kad J. A. dar pirties viduje trenkė L. B. keturis kartus pirties viduje. L. B. nurodė, kad konflikto su J. Š. metu, jam pirties viduje kažkas trenkė iš nugaros. Todėl aplinkybė, kad J. A. nesmurtavo prieš L. B., apelianto nuomone, nėra paneigta. J. Š. nurodė, kad L. B. išbėgus iš pirties būtent J. A. ir T. P. išbėgo iš paskos. Tuo tarpu J. A. nurodė, kad iš paskos išbėgo J. Š.. Pasak apelianto, šie prieštaravimai kitais bylos duomenimis nėra panaikinti, o J. A. parodymų kiti liudytojai nepatvirtino. Be to, apeliantas pažymi, jog J. A. nurodė, kad lauke prie gulinčio L. B. buvo J. Š., A. P. ir D. G.. Tačiau vienu atveju jis nurodė, kad negali paaiškinti ką J. Š., A. P. ir D. G. darė nukentėjusiajam. Kitu atveju jis aiškino, kad A. P. spyrė ,,į kūną nukentėjusiajam tarp galvos ir krūtinės ląstos”, o ,,J. Š. koja iš viršaus du kartus stipriai smūgiavo nukentėjusiajam į veido sritį”. Tačiau D. G. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas taip pat nutrauktas. D. G. nepripažino, kad smurtavo prieš L. B. ir kt. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu J. A. paaiškino, kad A. P. ir D. G. nespyrė L. B., t. y. patvirtino, kad A. P. nesmurtavo prieš L. B.. Apeliantas teigia, jog J. A. parodymus, kad A. P. nesmurtavo, patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, bei atitinka ne tik nuteistųjų, bet ir nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus.

3.5.2. Vertindamas apygardos teismo pateiktą įrodymų vertinimą dėl A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliantas nurodo, jog teismas J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino dėl dviejų priežasčių, t. y. dėl to, kad J. A. nurodė planus ir schemas su tiksliomis įvykyje dalyvavusių asmenų vietomis, ir, kad J. A. neva tai yra kaltinamųjų draugas.

3.5.3. Nesutikdamas su teismo išvadomis, apeliantas pažymi, kad teismo nurodytos schemos nėra parengtos J. A., be to, schemos ne patvirtina, o paneigia liudytojo parodymų teisingumą bei objektyvumą. Trečia, schemos yra parengtos tyrimą atlikusios tyrėjos, kuri, siekdama atkurti įvykio aplinkybes, sukūrė galimą įvykio eigą ir pateikė liudytojui pasirašyti. Tyrėjos parengtos schemos pagrindu buvo surašyta ir J. A. 2019 m. sausio 25 d. apklausa. Tokią išvadą apeliantas daro tiek iš J. A. apklausos teisme, kai jis patvirtino, kad parodymus surašė tyrėja, o jis tik pasirašė, ir iš elektroninio ryšio tinklais perduodamos informacijos, t. y. J. A. pokalbių išklotinės (t. 6, b. l. 71-76). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja netinkamai vykdė procesinius veiksmus, patvirtina ir E. K. parodymai, kad ,,<...> ikiteisminio tyrimo metu atpažinimų metu jis nurodė į M. M. ir J. Š., nes iš atpažinimui pateiktų asmenų nuotraukų būtent jų nuotraukos buvo apibrauktos. Apeliantas teigia, jog nurodyta aplinkybė patvirtina, kad tyrimo metu nebuvo siekiama nustatyti objektyvios tiesos, todėl tyrimas nebuvo objektyvus ir nešališkas.

3.5.4. Be to, teisiamojo posėdžio metu J. A. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2019 m. sausio 25 d. duoti parodymai nėra teisingi, nes ikiteisminio tyrimo metu jam duodant parodymus pareigūnai darė spaudimą. Pasak apelianto, vertindamas tokius liudytojo J. A. parodymus kaip nepagrįstus jokiais duomenimis, apygardos teismas visiškai nevertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotos informacijos, t. y. kad 2019 m. sausio 25 d. protokole Nr. 194 J. A. ir nenustatyto asmens pokalbiu metu, t. y. iš karto po J. A. apklausos, užfiksuota, kad J. A. sako: ,,<...> antrankėlius nori dėti, viską ten, būtų dviem mėnesiam sodinę, jeigu būčiau nesąmones šnekėjęs, kokias šnekėjau”; tai ką aš žinau, aš vos ne visą tiesą sakiau kas buvo, nu kad realiai jie viską žino <...>”; ,,tokį baisų spaudimą davė”; ,,vienas mentas geras, kitas blogas”.

3.5.5. Nuteistojo nuomone, užfiksuotas pokalbis patvirtina, jog apklausoje dalyvavo ne vienas pareigūnas, jos metu buvo daromas spaudimas, be to, akivaizdu, jog J. A. apklausos metu nepasakė visos tiesos. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas net nesiaiškino, kokios tiesos jis nepasakė, kokia apimtimi jo parodymai yra tiesa, o kurie – melas. Be to, nuteistasis teigia, jog teismas nevertino J. A. parodymų kritiškai, neatliko ikiteisminio tyrimo metu J. A. duotų parodymų ir teisiamojo posėdžio metu gautų duomenų lyginamosios analizės, nesiaiškino parodymų pakeitimo priežasčių, o tik deklaratyviai nurodė, kad J. A. parodymus vienareikšmiškai pakeitė įtakotas kaltinamųjų ar jiems artimos aplinkos, siekdamas padėti apeliantui (A. P.) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad jis jokios įtakos J. A. nedarė ir daryti negalėjo, nes tuo metu buvo suimtas ir buvo tardymo izoliatoriuje. Be to, pats J. A. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jam A. P. jokios įtakos nedarė.

3.5.6. Nesutikdamas su apygardos teismo užfiksuoto pokalbio tarp jo (A. P.) ir M. M. vertinimu, apeliantas pažymi, kad bylos proceso metu, nei teismas, nei prokuroras nuteistajam A. P. nepateikė jokių klausimų dėl užfiksuotų pokalbių ir jų turinio, nesiaiškino ir pokalbio esmės. Priešingai, teismas iš pakankamai didelės pokalbio apimties paėmė kelias kelių žodžių formuluote iš konteksto ir pateikė subjektyvų vertinimą. Tuo tarpu jei teismas būtų įvertinęs Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos visumą, būtų nustatęs faktą, kad A. P. buvo suimtas ir jam pareikšti įtarimai be pagrindo. Be to, teismas netyrė ir nevertino užfiksuotų faktų, kuriuose akivaizdžiai nustatyta, kad A. P. jokių neteisėtų veiksmų L. B. atžvilgiu neatliko.

3.5.7. 2019 m. vasario 23 d. suvestinėje užfiksuota, kad: A. P. prašo J. Š. ,,a girdi tu tik pasakyk dėl manęs, nes matai kas čia dedasi visi laisvėj, o aš uždarytas”.; J. Š. atsako ,,Aš sakiau, aš sakiau, aš jau šnekėjau”; A. P. klausia ,,jau davei parodymus?”; J. Š. atsako ,,nea, aš pirmadienį eisiu duot parodymus”; A. P. klausia ,,bet tai čia (keiksmažodis) ragas, o tu prisipažinsi?”; J. Š. – ,, nu aš sakysiu, kad ... tą, tą, kad tu .... ir viskas ką man dar sakyti?”; A. P. – ,,nu, jo, jo nu, tai kaip buvo viską teisybę žinai sakyk draugas viską”. Apelianto nuomone, pateikto pokalbio turinys patvirtina, jog jis (A. P.) prašė duoti parodymus policijos pareigūnams ir papasakoti tiesą kaip buvo.

3.5.8. Be to, apeliantas nurodo, jog 2019 m. kovo 8 d. suvestinėje užfiksuota, kad: M. M. sako A. P. „žiauriai, tave už nieką vapše laiko karoče”; A. P. – „a girdi, o tu pasakei, davei Modi parodymus, tu sakei, kad aš nieko nedariau?”; A. P. – ,,o tu sakiai a ne? O tu sakiai, kad aš nieko jam nedariau?”; A. P. – o tai girdi, tai tipo sakai man prisiųs tą nesąmonę?”.

3.5.9. Nuteistasis mano, jei pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs aukščiau pateiktus duomenis iš fiksuotų telefoninių pokalbių, būtų nustatęs faktą, kad apeliantas jokių smurtinių veiksmų, lėmusių sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, neatliko, kad buvo suimtas bei apkaltintas nepagrįstai.

3.5.10. Apibendrindamas nurodytą, apeliantas teigia, jog nuosprendyje padarytos išvados ir surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nuosprendis paremtas vien prielaidomis, abejotinais duomenimis bei nepatikimų liudytojų parodymais.

3.6. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog apygardos teismas privalėjo įvertinti ir nustatyti visų nuteistųjų konkrečius veiksmus, t. y. individualizuoti kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Liudytojai L. B., D. D., G. G., T. P., D. G. apelianto veiksmų nurodyti negalėjo, jį prisiminė tik kaip asmenį, buvusį pirtyje, jokių smurtinių veiksmų, kuriuos būtų atlikęs A. P., nenurodė. Vieninteliai ikiteisminio tyrimo metu duoti J. A. parodymai, apelianto nuomone, jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, neįrodo. J. A. parodė, kad A. P. spyrė ,,į kūną nukentėjusiajam tarp galvos ir krūtinės ląstos”, o ,,J. Š. koja iš viršaus du kartus stipriai smūgiavo nukentėjusiajam į veido sritį”. Taip pat nurodė, kad nukentėjusysis gulėjo ant nugaros. Apeliantas teigia, jog liudytojo parodymai patvirtina, kad jis nespyrė į kairę antakio sritį ir nepadarė L. B. sunkaus sveikatos sužalojimo. Be to, pasak nuteistojo, teismas objektyviai neįvertino ir tyrėjos padarytų schemų, kurios tariamai padarytos liudytojo J. A.. Iš pateiktų schemų ir iš liudytojo J. A. parodymų matyti, kad A. P. stovėjo dešinėje pusėje nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu, kuris gulėjo ant nugaros, tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. PKG 60/2019 (01) yra aiškiai nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienu spyriu į kairę antakio sritį. Iš to seka, kad net ir tuo atveju, jeigu apeliantas būtų buvęs šalia nukentėjusiojo, objektyviai jis nebūtų galėjęs sužaloti kairio antakio ir padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Todėl akivaizdu, kad apygardos teismas, net ir remdamasis J. A. parodymais, juos vertino neteisingai, ko pasekoje jis (A. P.) nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.

3.7. Galiausiai apeliantas daro išvadą, jog apygardos teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, neobjektyviai ir šališkai, nenustatė visų bylos aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų, nuosprendis pagrįstas prielaidomis, tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o vadovaujantis in dubio pro reo principu visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

4. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria M. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnį panaikinti ir jį dėl šių nusikalstamų veikų padarymo išteisinti. Nusikalstamas veikas nustatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, BK 284 straipsnyje perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti M. M. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (baudą, laisvės apribojimą). Taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistuosius M. M. ir A. P., nukentėjusįjį L. B., liudytoją D. D. bei teismo ekspertą D. Vitkų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais

4.1. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, nekreipė dėmesio į eksperto išvadą ir suformulavo logiškai nepagrįstas ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas dėl M. M. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

4.2. Apeliantai teigia, jog M. M. ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme neatskleidė visų įvykio aplinkybių ir nuoširdžiai neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes buvo pasirinkęs tokią gynybinę poziciją nenorėdamas pakenkti kitam kalinamajam J. Š.. Šiuo metu M. M. suprato, jog pasielgė negerai, kad neatskleidė visų įvykio aplinkybių, kad nepripažino visiškai savo kaltės, ko pasėkoje teismas priėmė iš dalies teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. M. M. nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, o jas padarė J. Š., kuris, sudavęs keletą smūgių nukentėjusiajam pirtyje bei spyręs du kartus nukentėjusiajam į galvos sritį lauke, sunkiai sutrikdė L. B. sveikatą.

4.2.1. M. M. neginčija fakto, kad 2018 m. lapkričio 25 d. apie 7 val. buvo atvykęs į pirtį kur įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo L. B. ir J. Š., bei matė, kaip J. Š. keletą smūgių sudavė nukentėjusiajam į veidą bei galvos sritį. Nenorėdamas veltis į konfliktinę situaciją ir muštynes, M. M. išėjo iš pirties patalpos į lauką. Jam būnant lauke, pamatė, kaip iš pirties išbėgo L. B., kuris norėjo pabėgti, o jam iš paskos bėgo J. Š. ir dar vienas vaikinas, kurio nepažįsta. Matydamas, kad jį gaudo J. Š., bėgančiam pro jį nukentėjusiajam tyčia sudavė vieną smūgį kaire ranka į nukentėjusiojo galvos sritį, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Sudavęs smūgį M. M. nuo nukentėjusiojo atsitraukė, o pribėgęs J. Š. gulinčiam nukentėjusiajam du kartus spyrė kojomis į galvos sritį. Bylos proceso metu šių aplinkybių M. M. nenurodė, nes nenorėjo pakenkti J. Š.. Šias aplinkybes taip pat matė ir A. P., tačiau ir jis jų nenurodė, nes nenorėjo išduoti J. Š.. Tiek M. M., tiek A. P. matė, kad gulintį L. B. spardė į galvos sritį tik J. Š.. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis L. B., kuris parodė, jog jį gulintį spardė tik J. Š., o M. M. vieną kartą sudavė kumščiu į galvos sritį, tačiau nespardė.

4.3. Apeliantai nesutinka, kad M. M. nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir bendrininkų grupe. Teigia, jog įvykio vakarą M. M. alkoholio nevartojo. Be to, tarp nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo padaryti nusikalstamą veiką bendrais veiksmais. Įvykus konfliktui tarp J. Š. ir nukentėjusiojo L. B., kuriam J. Š. pirties patalpoje sudavė keletą smūgių į galvos sritį, M. M., nenorėdamas jame dalyvauti, pasišalino į lauką. Būdamas lauke pamatė iš pirties išbėgantį L. B. ir jam iš paskos J. Š. bei kitus nepažįstamus asmenis. Nusprendęs nukentėjusįjį sulaikyti, M. M. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į kaktos sritį ties antakiu, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Daugiau jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Apeliantų nuomone, toks M. M. smūgis galėjo sukelti tik fizinį skausmą, tačiau tikrai negalėjo būti sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi. Pasak apeliantų, šias aplinkybes patvirtino ir teismo ekspertas D. Vitkus, specialisto išvadose nurodęs, kad: ,,L. B. patirtas atviras kaukolės skliauto (kaktikaulio) ir pamato priekinės duobės kaulų lūžis, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymų, negalėjo gautis nuo M. M. smūgio kumščiu į kaktos sritį ties antakiu,,. Be to, apeliantai nurodo, jog šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis L. B..

4.4. Apeliantai taip pat nurodo, jog M. M. suduotas smūgis nukentėjusiajam L. B. nebuvo siekis ir noras pažeisti viešąją tvarką, nuteistasis to nesiekė, jo nusikalstami veiksmai buvo nukreipti tik į nukentėjusįjį, sukeliant jam fizinį skausmą. Apeliantų nuomone, M. M. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4.5. Apeliantų nuomone, atsižvelgus į tai, kad M. M. šiuo metu visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. tyčia sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam L. B. į kaktos sritį ties antakiu, ir padėjo teismui atskleisti padaryto nusikaltimo aplinkybes, kurio metu nukentėjusiajam L. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, teismas turi pripažinti M. M. lengvinančią aplinkybę.

4.6. Apeliantai taip pat nurodo, jog teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. M. atžvilgiu remdamasis tik prielaidomis ir abejonėmis, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžių metu nė vienas iš kaltinamųjų nepripažino, kas spardė nukentėjusįjį L. B.. Apeliantų nuomone, M. M. atskleidus tiesą dėl padaryto nusikaltimo, būtina individualizuoti kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus. Už padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą turi atsakyti J. Š., kadangi būtent jis spyrė du kartus L. B. gulinčiam ant žemės į galvos sritį, taip pat iš jo turi būti priteisti ir byloje pareikšti civiliniai ieškiniai. Tuo tarpu M. M. turi atsakyti tik už fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą, suduodant vieną smūgį kumščiu į kaktą ties antakiu.

4.7. Šias M. M. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojas J. A., kuris parodė, jog matė, kaip gulinčiam L. B. du kartus į galvą stipriai spyrė J. Š., nuo kurio smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

4.8. Be to, apeliantai nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. D. nenuosekliais, abejones keliančiais parodymais. Iš pradžių liudytoja nurodė kitus prieš nukentėjusįjį naudojusius smurtą asmenis, vėliau parodymus keitė ir parodė, kad jau kiti asmenys naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o galiausiai teisme parodė, kad J. Š. ir M. M. spardė nukentėjusįjį lauke. Apeliantai sutinka, kad liudytoja galėjo matyti kaip J. Š. spyrė du kartus gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau teigti, kad ir M. M. spardė lauke gulintį nukentėjusįjį, negali, kadangi M. M. jo nespardė ir buvo toliau atsitraukęs. Šios liudytojos parodymus iš dalies paneigė liudytojas J. A., kuris parodė, jog matė, kaip lauke gulinčiam nukentėjusiajam J. Š. stipriai du kartus spyrė į galvą, bei nurodė, kad M. M. nukentėjusiojo nespardė, o buvo toliau atsitraukęs. Nukentėjusysis L. B. taip pat nurodė, kad jį lauke gulintį spardė J. Š. ir patvirtino, kad M. M. jo nespardė, o tik prieš tai sudavė vieną smūgį į galvos sritį, nuo kuriuo jis nugriuvo ant žemės.

4.9. Apeliantų nuomone, tuo atveju, jei M. M. ir A. P. bylos proceso metu būtų sakę tiesą ir nurodę, jog matė, kaip gulinčiam L. B. du kartus stipriai spyrė J. Š. į galvos sritį, būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo tik J. Š. atžvilgiu.

4.10. Apeliantai teigia, jog dėl nurodytų aplinkybių M. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį turi būti išteisintas, nes šių nusikalstamų veikų nepadarė, ir pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, M. M. atžvilgiu turi būti atmesti nukentėjusiojo ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Be to, apeliantai nurodo, jog M. M. už sukeltą fizinį skausmą nukentėjusiajam L. B. atlygino 500 Eur, todėl mano, kad M. M. padaryta neturtinė žala nukentėjusiajam yra visiškai atlyginta. Jeigu teismas manys, kad ši suma yra per maža neturtinei žalai atlyginti už nukentėjusiajam sukeltą fizinį skausmą, nuteistasis M. M. neprieštarauja, kad iš jo būtų priteista papildoma suma neturtinei žalai atlyginti.

4.11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog M. M. yra puikiai charakterizuojamas, dirba, turi gyvenamą vietą, draugę, su kuria planuoja sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Šiuo metu M. M. yra nepagrįstai nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė, jo padaryta veika buvo netinkamai kvalifikuota ir paskirta labai griežta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, prisipažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi, mano, kad už šią nusikalstamą veiką turi būti paskirta nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė. Apeliantai taip pat mano, kad įvertinus nuteistojo M. M. nuoširdų prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi, įvertinus lengvinančias aplinkybes dėl žalos atlyginimo ir prisipažinimo, galima vadovautis BK 62 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir paskirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, piniginę baudą.

Teismo posėdžio metu nuteistieji M. M., A. P. ir J. Š. bei jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų A. P., J. Š. bei nutiestojo M. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.