- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2K-444/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius (pran.)
- Nuteistasis
- N. L.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo N. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, kuria nuteistojo N. L. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
N. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 8 d., apie 18.30 val., viešoje vietoje – UAB „Langminga“ kavinėje, esančioje prekybos ir pramogų centre „Bruklinas“, Šiauliuose, Pramonės g. 6, įžūliu elgesiu – išplūsdamas necenzūriniais žodžiais, apspjaudamas, trenkdamas kumščiu į veidą ir sukeldamas skausmą nukentėjusiajam T. V., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis N. L. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį ir jį išteisinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis N. L. teigia, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes vertindami įrodymus vadovavosi tik nukentėjusiųjų T. V. ir L. L. parodymais, bet nepasisakė dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Iš byloje esančios vaizdo medžiagos ir liudytojų parodymų duomenų nustatyta, kad būtent T. V. apsisukęs grįžo koridoriumi ir palietė kasatorių, taip rodydamas ketinimus išsiaiškinti santykius. Taigi byloje turėjo būti konstatuota, kad būtent T. V. veiksmai nulėmė konfliktą. Teismai pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Byloje abu nukentėjusieji policijos pareigūnai, o teismų praktikoje pareigūnų parodymai vertinami kaip patikimesni už kitų asmenų parodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatė, jog nukentėjusieji būtų turėję asmeninių konfliktų ar priežastį apkalbėti kasatorių, todėl pagrindo netikėti jų parodymais nėra. Tačiau atmesdamas kasatoriaus nurodomą įvykių versiją, teismas jau sprendė, kad jis ir nukentėjusysis T. V. buvo pažįstami kaip policijos pareigūnas ir nusikaltimą padaręs asmuo, todėl kasatorius, galėdamas jausti praeities nuoskaudą, užkalbino jį necenzūriniais žodžiais ir buvo nusiteikęs priešiškai. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiųjų, kurie nebuvo tarnyboje ir nevykdė jokios užduoties, parodymų patikimumas turėjo būti vertinamas taip pat kaip ir jo parodymų patikimumas. Kasatorius pažymi, kad prokurorės kaip liudytojas apklausiamas T. V. atsisakė akistatos su kasatoriumi, nors to nenumato BPK. Prokurorė akistatos nesurengė, nors toks procesinis veiksmas esant prieštaravimams tarp T. V. ir kasatoriaus parodymų buvo būtinas. Teismai pažeidė BPK 10 straipsnio nuostatas, nes ignoravo šią aplinkybę, neužtikrino kasatoriaus teisės į gynybą (atimta teisė užduoti klausimus T. V. ) ir nelaikė akistatos nebuvimo BPK pažeidimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes bylą 2013 m. kovo 12 d. posėdyje išnagrinėjo nepranešęs N. L. apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuojami tiesiogine tyčia padaryti veiksmai, kai panaudojamas nedidelis smurtas, elgiamasi įžūliai ir pan. (kasacinės nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273/2013, 2K-542/2013, 2K-430/1999), bet tokių požymių buvimas kasatoriaus veiksmuose neįrodytas. Šioje byloje, nėra jokių objektyvių duomenų (teismo medicinos ekspertų išvadų, liudytojų parodymų) apie prieš nukentėjusįjį T. V. panaudotą smurtą ir jam padarytus sužalojimus, apie kasatoriaus įžūlų elgesį (kad jis T. V. plūdo, spjovė į veidą), išskyrus T. V. parodymus, kuriais teismai vadovavosi. Priešingai, liudytojai A. D., M. B., R. L., L. G., T. Y. nurodo, kad kasatorius necenzūrinių žodžių nevartojo, nespjovė į T. V., ir jam nesmūgiavo, tik bandė atstumti nuo savęs, o teismo medicinos išvada byloje patvirtina, kad sužalotas buvo kasatorius N. L. Taigi, nors ir suvokdamas, kad yra viešoje vietoje, kasatorius neatliko jokių įžūlių veiksmų, bet, atsistodamas ir bandydamas išvengti didesnių fizinių konflikto pasekmių, reagavo į T. V. elgesį, priėjo prie jo ir sudavė jam per sprandą. Dėl to teismai neturėjo teisinio pagrindo daryti išvados, kad jis norėjo žalingų ir priešingų teisei padarinių – sutrikdytos visuomenės rimties ar tvarkos. Jeigu kasatorius ir būtų kreipęsis į nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, tai galėtų būti vertinama tik kaip kėsinimasis į jo garbę ir orumą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo nuteistojo N. L. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad teismai išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, tinkamai juos įvertino, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi, o kuriais ne. Teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, nes nukentėjusysis T. V. viso bylos proceso metu davė iš esmės aiškius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, jo parodymus patvirtino nukentėjusioji L. L., be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad nukentėjusieji būtų apkalbėję nuteistąjį, nepagrįstai jį apkaltinę. Teismai kritiškai įvertino liudytojų T. Y., L. G., A. D. parodymus, nes T. Y. įvykio metu dirbo su N. L. žmona A. D., taip pat byloje yra duomenų, kad N. L. prašė L. G. duoti parodymus byloje. Teismų išvada, kad N. L. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, teisinga, todėl kvalifikuojant N. L. padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. N. L. viešoje vietoje – prekybos centre ,,Bruklinas“ darbo metu, matant pašaliniams asmenims, be jokios priežasties išplūdo T. V. necenzūriniais žodžiais ir prieš jį smurtavo, dėl to T. V. jautėsi įžeistas ir pažemintas, L. L. dėl vyrų susistumdymo ir neadekvataus N. L. elgesio patyrė šoką, liudytoja A. D. išsigando, šaukė apsaugos darbuotoją, besibarantys vyrai patraukė ir liudytojos L. G. dėmesį, parduotuvės ,,Sabra“ darbuotoja R. L. girdėjo didelį triukšmą, kuris trukdė dirbti, todėl ji kvietė apsaugos darbuotoją, skubėjo, nes buvo palikusi parduotuvę, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Prokurorė pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai byloje nepažeisti, byloje pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusių teismų teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra. Byla išnagrinėta laikantis BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, nes teismo posėdžiuose ne tik kaltinimo šalis, bet ir N. L., ir jo gynėjo advokato padėjėjas S. Šuminas turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojams ir šia procesine teise pasinaudojo. Byloje esančio pranešimo apie apeliacinio skundo nagrinėjimą turinys patvirtina, kad nuteistajam N. L. buvo tinkamai pranešta apie apeliacinės bylos nagrinėjimą, jam buvo paskirtas advokatas, todėl teigti, kad buvo suvaržyta teisė į gynybą, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nešališkumo, įrodymų vertinimo ir N. L. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis N. L. nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios jo bylą išnagrinėjusių teisėjų šališkumą.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012,2K-719/2013 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir įvertino kasatoriaus N. L., nukentėjusiųjų T. V., L. L., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Y. L., liudytojų T. Y , A. D., M. B., M. M., E. P., A. L., L. G., R. L. parodymus teisme ir viso bylos proceso metu. Teismas atmetė kaip nepatikimus liudytojo T. Y. parodymus, nenustatęs, kad šis liudytojas tikrai matė visą konflikto eigą, ir atsižvelgęs į tai, kad jis yra kaltinamojo N. L. žmonos bendradarbis, todėl iš esmės gali siekti padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas kritiškai vertino liudytojos L. G. parodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi, nebuvo tvirti ir kategoriški, prieštaravo nuosekliai nukentėjusiųjų T. V. ir L. L. pozicijai. Atsižvelgęs į tai, kad liudytoja A. D. yra N. L. žmona ir gali būti šališka, teismas rėmėsi tik ta jos parodymų dalimi, kuri neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas nenustatė, kad nukentėjusieji T. V. ir L. L. prieš šį įvykį būtų turėję asmeninių konfliktų su N. L., taigi neturi jokio pagrindo apkalbėti N. L. , todėl teismui netikėti nukentėjusiųjų T. V. ir L. L. duotais parodymais nebuvo pagrindo. Be to, teismas nurodė, kad, be nukentėjusiųjų T. V., L. L. parodymų teisme, N. L. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo patvirtino ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti ir įrodymais pripažinti įvykio vietos ir CD disko apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo protokolai.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus bei įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad iki konflikto N. L. ir policijoje dirbęs nukentėjusysis T. V. buvo pažįstami kaip policijos pareigūnas ir nusikaltimą padaręs asmuo, kuris atliko laisvės atėmimo bausmę. N. L., galėdamas jausti nuoskaudą dėl policijos atskleisto nusikaltimo ir buvimo įkalinimo įstaigoje, pro šalį praėjusį buvusį policijos pareigūną užkalbino necenzūriniais žodžiais ir buvo nusiteikęs prieš jį. Nukentėjusiajam T. V. atėjus į kavinę ir pabandžius priešiškai nusiteikusį N. L. nuraminti, t. y. liečiant jo sprandą, N. L. įžūlūs veiksmai vis aštrėjo, N. L. pašoko, spjovė T. V. į veidą, o kai šis stumtelėjo N. L., pastarasis smūgiavo T. V. į veidą, kuriam po smūgių skaudėjo žandikaulį. N. L. veiksmai buvo įžūlūs, akivaizdžiai prieštaravo visuomenės elgesio taisyklėms ir rodė visišką jų nepaisymą, nes jis be jokios pateisinamos priežasties kitų žmonių akivaizdoje (matant A. D. , L. L.) T. V. išplūdo necenzūriniais žodžiais, spjovė į veidą ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą. T. V. buvo pažemintas, jautėsi bjauriai, įvykį stebėjusi L. L. patyrė neigiamas emocijas, A. D. buvo išsigandusi, pro šalį einantys jaunuoliai atsisuko pažiūrėti, kas vyksta kavinėje. N. L. savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes į įvykį reagavo aplinkiniai, buvo iškviestas apsaugos darbuotojas, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. N. L. šiuos veiksmus atliko viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centre „Bruklinas” esančioje UAB „Lanminga“ kavinėje. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, įvertinęs N. L. veiksmų pobūdį, padarymo vietą ir aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad N. L. suvokė, jog viešoje vietoje be jokios priežasties išplūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį, apspjaudamas bei naudodamas prieš jį fizinį smurtą, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams asmenims ir aplinkai, numatė, jog dėl tokių jo veiksmų sutriks viešoji rimtis ir tvarka, ir to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Įvertinęs visą konflikto eigą, atsižvelgęs į įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį dėl T. V. veiksmų vertinimo, kuria nėra pripažinta, kad T. V. veiksmai pažeidė atitinkamas BK normas teismas argumentuotai atmetė teisiamojo posėdžio metu N. L. nurodytą versiją (šią versiją N. L. kartoja ir kasaciniame skunde), kad būtent jis buvo sumuštas T. V.
Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo N. L. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei pripažinti, kad šis teismas nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo nepatikrino, kad, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų priimtoje nutartyje nepasisakė, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga rodo, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų patikimumo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistojo kaltės buvo vertinami, dėl jų nutartyje išsamiai pasisakyta, nuteistojo pateikta įvykių versija motyvuotai paneigta. Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad nuteistajam N. L. apie apeliacinio skundo nagrinėjimą 2013 m. vasario 7 d. ir apie teismo sprendimo paskelbimą 2013 m kovo 12 d. buvo tinkamai pranešta pranešimais, jam buvo paskirtas gynėjas, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.
Kasaciniame skunde nuteistasis N. L. BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą grindžia tuo, kad, pasak jo, teismai, vertindami įrodymus, vadovavosi tik nukentėjusiųjų T. V. ir L. L. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nei liudytojams, nei nukentėjusiesiems nebuvo taikomas anonimiškumas. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami N. L. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Kolegija konstatuoja, kad byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, pagal teismų nustatytas ir sprendimuose aprašytas nusikalstamos veikos aplinkybes N. L. veika teisingai kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti byloje priimtus teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo N. L. kasacinį skundą atmesti.