Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu P. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams ir BK 284 straipsnį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 1, 2 punktais, 7 dalimi, laisvės apribojimo laikotarpiu P. Z. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, nukentėjusiajam K. M. per vienerius metus atlyginti 2249,48 Eur turtinę žalą ir 3000 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, per visą laisvės apribojimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam K. M. 10 000 Eur, o nukentėjusiajam A. K. – 300 Eur neturtinę žalą, civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai ? 1810,33 Eur turtinę žalą. Iš nuteistojo P. Z. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. M. priteista 2249,48 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. K. – 300 Eur neturtinei žalai, civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligoninių kasai – 1810,33 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo P. Z. nukentėjusiajam K. M. priteista 3000 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo P. Z. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo K. M. atstovo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą atmetus, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam P. Z. paskirtas įpareigojimas nukentėjusiajam K. M. per vienerius metus atlyginti jo turėtas 3000 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam K. M. 10 000 Eur, o nukentėjusiajam A. K. – 300 Eur neturtinę žalą;

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš nuteistojo P. Z. nukentėjusiajam K. M. priteista 500 Eur jo apeliacinio proceso metu turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. Z. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 17 d. apie 1.30 val. viešoje vietoje, prie Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančio kazino „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, konflikto su nukentėjusiuoju A. K. metu tyčia kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

2. P. Z. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties, atlikęs nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį A. K., ne mažiau kaip vieną kartą tyčia spyrė nukentėjusiajam K. M. į kairę koją, taip padarė jam kairio blauzdikaulio bei šeivikaulio kūnų spiralinį atvirą lūžį, t. y. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.11. Taigi tikrojo sveikatos sužalojimo nukentėjusiajam K. M. atsiradimo būdo nustatymas svarbus ne tik išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, bet ir teisingam jo veikos kvalifikavimui, nes tuo atveju, jei sužalojimas atsirado K. M. griūnant, sukantis esant fiksuotai kojos čiurnai į kliūtį (šaligatvio bortelį, grindinio plytelę ir pan.), būtų pagrindas daryti išvadą apie jo neatsargią kaltę dėl K. M. kojos lūžio ir atitinkamai keisti veikos kvalifikavimą.

8.2. Vertinant kasacinio skundo argumentus, kad nepagarbos demonstravimas buvo šalutinis veikos aspektas, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

Motyvuojamoji dalis

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo P. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

10. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to nuteistojo P. Z. kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

14. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

15. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį P. Z., nukentėjusiuosius A. K., K. M., liudytojus L. M., E. D., U. V., E. V., T. B., A. B., K. B., O. O., D. O. (D. O.), O. G., A. Z. (A. Z.), A. Č., D. S., ekspertą O. Detiukevičių, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus įtariamojo P. Z., liudytojų L. M., E. D., E. V., T. B., K. B., O. O., D. O. parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, peržiūrėjo vaizdo įrašus, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, tyrė bei analizavo tiek jį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išsamiai išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, vaizdo įrašo duomenų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia P. Z. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (priežasties, konflikto eigos, nukentėjusiajam K. M. padarytų sužalojimų ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.

17. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą (peržiūrėjo vaizdo įrašą, apklausė nuteistąjį P. Z., nukentėjusįjį K. M., liudytoją K. B.) ir dar kartą įvertino byloje esančius įrodymus. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje motyvuotai atsakė į esminius apelianto P. Z. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų, ir paaiškino, kodėl jo apeliacinio skundo dalis dėl P. Z. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį pagrįstumo atmetama, o apeliacinio skundo dalis dėl nukentėjusiajam A. K. padaryto sužalojimo nuteistojo veiksmais tenkinama, pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, kurių papildomai nekartoja.

18. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė argumentus ir išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas daug dėmesio skyrė proceso dalyvių parodymų ir jų patikimumo analizei: motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų U. V., A. B., E. V., T. B., K. B. parodymų dalis dėl P. Z. ir K. M. konflikto eigos nereikšminga (šie liudytojai tarp jų kilusio konflikto nematė), kodėl ir kokia apimtimi vadovaujasi nukentėjusiojo A. K. parodymais (jo parodymai dėl P. Z. ir K. M. konflikto tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu iš esmės buvo nuoseklūs), taip pat ir nukentėjusiojo K. M., liudytojų L. M. ir E. D. parodymais (jų nurodomas aplinkybes patvirtino vaizdo įrašo duomenys), kodėl nesivadovauja nuteistojo P. Z. parodymų dalimi dėl smūgių nesudavimo K. M. (šiuos jo parodymus paneigia byloje surinktų įrodymų, tarp jų ir vaizdo įrašo duomenų, visuma), aptarė nuteistojo gynybos versijas, kad jis nebuvo šalia nukentėjusiojo K. M. tuo metu, kai jis nugriuvo, ir todėl jam negalėjo suduoti smūgių, kad nukentėjusysis K. M. galėjo susižaloti pats griūdamas, ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė.

19. Nors kasatorius skunde detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, jo nuomone, paneigiančius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą ar kai kurių jam inkriminuotų aplinkybių buvimą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje.

21. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad nukentėjusiojo K. M., iš dalies nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų L. M., E. D. parodymai dėl K. M. padaryto sveikatos sutrikdymo yra nepatikimi, nes, anot kasatoriaus, tik po to, kai jiems buvo parodytas vaizdo kameros įrašas, jie pradėjo duoti kasatorių kaltinančius parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai; apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas minėtų proceso dalyvių parodymus, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų L. M., E. D. parodymus, taip pat apklausė jų apklausas atlikusius ikiteisminio tyrimo pareigūnus (O. G., A. Z.); apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, buvo apklaustas nukentėjusysis K. M.. Teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad jų parodymai buvo vertinami tiek atskirai, tiek lyginami tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, ir padaryta išvada, kad jų nurodytos aplinkybės yra pakankamai objektyvios, jomis nesiekiama išskirtinai sustiprinti P. Z. atliktų veiksmų prieš nukentėjusiuosius, šios aplinkybės tarpusavyje sutampa, esminių prieštaravimų nenustatyta, jų parodymus patvirtina byloje esantys vaizdo ir garso įrašų duomenys. Taigi, kasatoriaus nurodomų proceso dalyvių parodymų patikimumą teismai įvertino, tinkamai laikydamiesi jų vertinimui BPK keliamų reikalavimų. Papildomai pažymėtina, kad vien tai, jog proceso dalyviai, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nenurodo ar netiksliai nurodo kai kurias aplinkybes, savaime nepaneigia jų parodymų patikimumo. Apklausiami pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji nurodė, kad po gautų smūgių ar patirtų sužalojimų kai kurių aplinkybių nematė arba neprisimena, liudytoja L. M. – kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną atsakinėjo į jo klausimus, buvo nemiegojusi, vėliau – kai ko nebeatsiminė, gal per mažai papasakojo, liudytoja E. D. – kad pasakojo viską, plačiai, tačiau parodymai buvo užrašyti glaustai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nurodė, kad apklausiamos liudytojos buvo sunerimusios, jų savijauta nebuvo labai gera, išgyveno dėl įvykio ir sužalotų nukentėjusiųjų, kai kurias aplinkybes galėjo pamiršti nurodyti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju vyko muštynės, kilo chaosas, abu nukentėjusieji patyrė sužalojimus, o įvykyje dalyvavusios liudytojos buvo nukentėjusiųjų sutuoktinė ir draugė, todėl dėl patirto šoko, skausmo ir pan. kai kurių įvykio detalių galėjo neprisiminti ir (ar) iš pradžių nepapasakoti.

23. Pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-499/2010, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).

24. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų turinio matyti, kad minėtus nuteistojo ir jo gynėjų prašymus teismas nagrinėjo ir dėl jų argumentuotai pasisakė. Teismas, atsižvelgdamas į proceso dalyvių nuomonę, šiuos prašymus, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, atmetė, nes, kaip pagrįstai nurodė teismas, kortelės išreikalavimas ir gydytojos apklausimas teismo posėdyje yra pertekliniai veiksmai – kortelės įrašai yra perteikti teismo medicinos ekspertizės akte, gydytojos parodymai gali būti subjektyvūs arba atkartoti kortelės įrašą, o skirti papildomą teismo medicinos ekspertizę nėra pagrindo, nes byloje yra pateikta teismo medicinos specialisto išvada, pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas buvo detaliai apklaustas, be to, specialisto išvada nėra vienintelis įrodymų šaltinis byloje, ji bus vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

25. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju tai, kad kasatoriaus ir jo gynėjų prašomi tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, savaime nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai ar kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

26. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai, nekaltumo prezumpcijos principų. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio taikymo

28. Kasaciniame skunde nuteistasis P. Z. nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose priimtomis išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį. Kasatoriaus manymu, jo veiksmai prieš nukentėjusįjį A. K. nebuvo chuliganiški, tai buvo tik atsakas į paties nukentėjusiojo žeminančius veiksmus – sugriebė jo draugei U. V. už sėdmenų, dėl tos pačios priežasties jo veiksmai ir prieš nukentėjusįjį K. M., kuris į konfliktą nukentėjusiojo A. K. pusėje įsitraukė kiek vėliau, taip pat negali būti kvalifikuojami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

32. Veika, nustatyta BK 284 straipsnyje, yra padaroma tyčia. Viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir pan. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117-303/2016, 2K-54-222/2017, 2K-382-1073/2017).

33. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nuosprendžiuose aptardami kasatoriaus padarytos veikos prieš nukentėjusįjį A. K. kvalifikavimo klausimą, nurodė, kokius konkrečiai veiksmus atliko kasatorius bei kokio pobūdžio veiksmus, nurodytus BK 284 straipsnio dispozicijoje, jie atitinka. Būtent P. Z. fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį A. K. viešoje vietoje, suduodant jam ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, pripažintas įžūliu elgesiu ir kad būtent toks jo pasirinktas tyčinis veikimo būdas, kuriuo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius – realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Nuteistojo nurodoma versija dėl tokio elgesio motyvų – nukentėjusysis A. K. palietė jo sugyventinės U. V. sėdmenis ir dėl to jis siekė paaiškinti nukentėjusiajam, kad taip elgtis nedera ir jis turi atsiprašyti U. V., – teismų buvo išsamiai išanalizuota, konstatuojant, kad tai menkavertė neteisėto nuteistojo elgesio priežastis. Nors, kaip minėta, veikos motyvas tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi, tačiau tokia mažareikšmė dingstis nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad kasatorius, pasirinkdamas veikti neteisėtai ir neteisėtu elgesiu išsiaiškinti kilusį konfliktą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 284 straipsnyje nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog šiuo konkrečiu atveju P. Z. veiksmų kvalifikavimui neturi esminės reikšmės, kuris iš jų – nukentėjusysis A. K. ar nuteistasis P. Z. – buvo agresyvesnis konflikto metu, nes konfliktas tarp jų buvo abipusis, jo metu abu asmenys veikė puolamai; dalyvaudamas muštynėse, nuteistasis neabejotinai suvokė, kad savo neteisėtais veiksmais pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką (veikė tyčia), tačiau neteisėto elgesio nenutraukė. Tai, kad dėl P. Z. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš kitą žmogų buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, jog dėl tokių jo veiksmų kilo sumaištis ir chaosas, aplinkiniai asmenys buvo priversti sureaguoti, į konfliktą buvo įtrauktas didelis žmonių skaičius, jie buvo šokiruoti, jautėsi nepatogiai, nesaugiai, bijojo, buvo nutrauktas jų poilsis, kviečiamos specialios tarnybos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių bei kasatoriaus P. Z. veikos prieš nukentėjusįjį A. K. ir daryti priešingų išvadų.

34. Kasatorius taip pat nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir už tai, kad po to, kai atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį A. K., toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties ne mažiau kaip vieną kartą tyčia spyrė nukentėjusiajam K. M. į kairę koją ir taip dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

35. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2013, 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016).

36. Kasatoriaus nurodomų argumentų dėl chuliganiškų paskatų nebuvimo, sunkiai sutrikdant sveikatą nukentėjusiajam K. M., kontekste pažymėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, jog po to, kai dėl menkavertės priežasties kilo konfliktas tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo A. K. ir kasatorius prieš jį panaudojo fizinį smurtą, į lauką, gavęs sutuoktinės skambutį, jog mušamas jo draugas A. K., iš kazino išbėgo nukentėjusysis K. M., kuris stengėsi nustumti prie A. K. buvusius žmones, susikibo su jais, gavo smūgius į galvą, o vėliau P. Z. jam spyrė į koją, jis nugriuvo. Taigi minėtos teismų nustatytos sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybės faktiškai patvirtina, kad nukentėjusiajam K. M. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas be jokios aiškios priežasties, nes, kaip pagrįstai nurodė teismai nuosprendžiuose, jokio preteksto sužaloti K. M. P. Z. nebuvo. Būtent tai parodo, kad nuteistasis tokiais veiksmais ir toliau, po visuomenes rimties ir tvarkos sutrikdymo sukonfliktavęs su nukentėjusiuoju A. K., demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Taip pat nėra pagrindo teigti, kaip nurodoma kasaciniame skunde, kad P. Z. veiksmus prieš nukentėjusįjį K. M. nulėmė paties K. M. provokaciniai veiksmai, t. y. kad tai pats nukentėjusysis pirmas sudavė smūgius kasatoriui, ar kitokie jo veiksmai, – kaip teismai nustatė nuosprendžiuose, to nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai P. Z. padarytą veiką prieš nukentėjusįjį K. M. kvalifikavo kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patvirtino tokias pirmosios instancijos teismo išvadas.

37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. Z. veiksmams baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 284 straipsnis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai.

38. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. Z. kasacinį skundą atmesti.