Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-271-817/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-11-14
Bylos Nr.: 1A-271-817/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00092-2018-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Cininas, Ieva Gavelytė-Kalytienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nuteistasis: J. B.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos, UAB „A.“
Nukentėjusysis: I. P.
Advokatai: Ingrida Botyrienė, Jurga Pšikockė

Kategorijos

1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-271-817/2023Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00092-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1.; 1.1.8.10.3.; 1.2.4.4.2.7.; 1.2.22.1.1.; 1.2.23.1.1.; 1.2.23.2.1.; 1.2.26.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Cinino, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Kristinai Čepaitei, Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorams Rolandui Jurkevičiui, Rolandui Imbrasui,nuteistajam J. B., jo gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte (perkvalifikuotą iš BK 138 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktų), ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, 6 dalimi, paskiros bausmės subendrintos bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu, ir J. B. paskirta galutinė subendrinta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. 21.10 val. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. 16.55 val. (2 paros), suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d., nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo J. B. faktinio sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

J. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta nepakeista.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista civilinio ieškovo naudai iš J. B. 137,58 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo UAB „A.“ civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista civilinio ieškovo naudai iš J. B. 185,95 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios I. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista I. P. naudai iš J. B. 5 000 Eur nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Pripažintos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtos J. B. ekstradicijos išlaidos proceso išlaidomis ir iš J. B. priteistos 3 129,26 Eur dydžio išlaidos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai, nurodant, jog minėta suma turi būti įmokėta į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT04 7044 0600 0782 1039, AB SEB bankas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo netenkinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. B. nuteistas už tai, kad jis pardavė narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent:

jis, 2015 metų vasarą, tyrimo nenustatytu laiku, per kelis kartus, prie (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei prie (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą pardavė R. N. 329,845 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), 0,285 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 2,975 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ir šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos 2015 m. rugsėjo 7 d. kratos metu buvo rastos pas R. N. namuose, (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Be to, J. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, o būtent:

jis, neteisėtai, neturint tikslo platinti, 2015 m. rugsėjo 20 d., apie 21.00 val., restorano „H.“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už nenustatytą pinigų sumą iš M. R. įgijo 255,6 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir laikė su savimi iki 2015 m. rugsėjo 20 d. 22.50 val., kai Vilniaus miesto Trečiajame policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), atliekant J. B. asmens kratą, jo rankinėje buvo rasta ir paimta jam priklausanti minėta narkotinė medžiaga.

Be to, J. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir jį panaudojo, o būtent:

jis, 2017 m. vasarą, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens ir nenustatytoje vietoje, už 250 Eur neteisėtai įgijo ir iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei nenustatytu laiku ir vietose neteisėtai nešiojo su savimi fabrikinės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m.m. pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos (TT) pistoletą, kuris priskiriamas prie B kategorijos šaunamųjų ginklų su ne mažiau kaip 8 šaudmenimis, po ko šaunamąjį ginklą panaudojo viešojoje vietoje, t. y. 2017 m. rugpjūčio 21 d., apie 18.45 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu iššovė į A. V. bei kitus ten buvusius asmenis ir bėgdamas iš įvykio vietos, (duomenys neskelbtini), iššovė vieną kartą į tyrimo metu nenustatytą asmenį ir aukščiau minėtą ginklą išmetė prie toje vietoje stovėjusio automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai, 2017 m. rugpjūčio 21 d., apie 21.20 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, atliekant įvykio vietos apžiūrą, rado ir paėmė minėtą, J. B. išmestą, šaunamąjį ginklą.

Be to, J. B. nuteistas už tai, kad jis sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent:

jis, 2017 m. rugpjūčio 21 d., apie 18.45 val., viešoje vietoje, prie maitinimo įstaigos – picerijos „C.“, esančios (duomenys neskelbtini), kurios lauko terasoje tuo metu buvo lankytojai, o (duomenys neskelbtini) – praeinantys žmonės bei pravažiuojantys automobiliai, daugelio žmonių susibūrimo vietoje ir jų akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – asmeninius nesutarimus su F. M., nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu panaudodamas neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą – konflikto metu iš neteisėtai laikomo fabrikinės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m.m. pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos (TT) pistoleto, nukreipdamas jį į besiartinančio A. V. pusę, iššovė ne mažiau keturių kartų į jį (A. V.), kuris stovėjo 4-6 metrų atstumu, dėl ko konflikte dalyvavusiam ir toliau buvusiam F. M. dėl šūvių buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kaktos dešinės pusės muštinė žaizda, dešinės šlaunies, kairės blauzdos odos nubrozdinimai, dešinės šlaunies odos nubrozdinimas su svetimkūniu, kurie galėjo būti padaryti tiek iš šaunamojo ginklo iššauto sviedinio (sviedinių) (galimai kulkos arba kulkų) dalimis, tiek ir iš po šūvio iš aplinkos daiktų (šaligatvio, sienų, grindų, baldų) atsiskyrusiomis dalimis arba skeveldromis, o konflikte nedalyvavusiai I. V. – picerijos lankytojai, tuo metu vakarieniavusiai picerijos „C.“ lauko terasoje, buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – aklas šautinis kairės čiurnos sužalojimas, pasireiškęs šūvio įėjimo žaizda kairės čiurnos išorinio paviršiaus srityje, kulka kairės čiurnos minkštuosiuose audiniuose bei peršautos ir tokiu būdu sugadintos A., UAB priklausančio restorano „C.“, (duomenys neskelbtini), lauko durys, t. y. J. B., šaudydamas iš šaunamojo ginklo, peršovė aukščiau paminėto restorano lauko duris, padarydamas 185,95 Eur turtinę žalą, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, bėgdamas iš įvykio vietos, (duomenys neskelbtini), kieme įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pakartotinai panaudojo neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą fabrikinės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m.m. pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos (TT) pistoletą, nukreipdamas jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuo jo stovėjo 10-15 m atstumu, iššovė į jį vieną kartą, tokiu būdu, J. B. dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, panaudodamas neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą, nežymiai ir nesunkiai sutrikdė žmonių sveikatą bei padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnyje; prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; prašo iš naujo paskirti jam bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 253 straipsnio 1 dalyje bei 259 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę ne didesnę nei jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, pripažįstant jį atlikusiu bausmę; prašo nukentėjusiosios I. P., UAB „A.“, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais; prašo atlikti įrodymų tyrimą ir iš naujo apklausti liudytojus A. V., D. G., D. S., F. M. bei S. E., kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį prašo palikti nepakeistą.

2.1 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, pripažindamas J. B. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį, grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą, padarė nepagrįstas ir bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 4 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį ir paskirdamas jam bausmes už atskirus nusikaltimus bei galutinę subendrintą bausmę, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir paskyrė jam neteisingą – aiškiai per griežtą – bausmę (BPK 328 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos, priteistos nukentėjusiajai I. P., dydžio klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Visa tai, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą naikinti bei keisti atitinkamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.

2.2 Apeliaciniame skunde dėl proceso kaltinamajam nedalyvaujant ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nurodoma, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta nuteistajam J. B. dalyje proceso nedalyvaujant, konstatavus, jog „kaltinamajam apie teismo procesą yra žinoma, pakankamai ilgą laiką dalyvavo procese, gauti duomenys, kad asmuo yra pasislėpęs (duomenys neskelbtini)“. Apeliantas akcentuoja, kad baudžiamoji byla nedalyvaujant kaltinamajam gali būti nagrinėjama tik, kai to primygtinai reikalauja teisingumo interesai ir yra įvykdyti procesiniai reikalavimai nedalyvaujančio kaltinamojo teisėms ir proceso teisingumui apsaugoti. EŽTT praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad, esant teisėtiems pagrindams ir papildomoms kaltinamojo teisių apsaugos priemonėms, procesas in absentia (už akių) gali būti taikomas nepažeidžiant kaltinamojo teisės dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime. EŽTT išskiria tokias in absentia taikymo sąlygas: kaltinamojo teisė būti informuotam apie baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu (esant realiai galimybei jam pranešti ar sužinoti (pvz.: sprendimas byloje S. prieš Kroatiją; 2017-01-26 sprendimas byloje L. A. prieš Bulgariją)); kaltinamojo teisė turėti gynėją (pvz.: 2001-02-13 sprendimas byloje K. prieš Prancūziją; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. prieš Italiją ir kt.); kaltinamojo teisės į bylos peržiūrėjimą užtikrinimas, t. y. asmuo, nuteistas in absentia, sužinojęs apie procesą (kai jam apie tai anksčiau nebuvo žinoma), pagal nacionalinę teisę turi turėti realią galimybę pasiekti, kad jam pareikšti kaltinimai būtų iš naujo išnagrinėti iš esmės fakto ir teisės aspektais (pvz.: Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. prieš Italiją (81-85 punktai); 2008-02-28 sprendimas byloje D. prieš Bulgariją; S. prieš Kroatiją (68 punktas); 2020-07-23 sprendimas byloje C. C. prieš Andorą (29 punktas) ir kt.). Taigi, pats savaime procesas in absentia nelaikomas kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimu, tačiau jis turi atitikti visas jam keliamas taikymo teisėtumo sąlygas: 1) tinkamas kaltinamojo informavimas apie vykstantį jo atžvilgiu procesą (nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad jam buvo žinoma apie jo atžvilgiu vykstantį baudžiamąjį procesą); 2) būtinas gynėjo dalyvavimas (nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad jam po jo pasislėpimo nuo baudžiamojo proceso buvo paskirta valstybės garantuojama gynėja, tačiau, apelianto teigimu, paskirta gynėja tik formaliai vykdė jo gynybą, dėl ko nuteistojo teisė į gynybą iš esmės nebuvo užtikrinta); 3) neribojama bylos peržiūrėjimo galimybė (kai bet kuriuo baudžiamojo proceso metu (net ir sprendimo vykdymo procese) gali būti pateikiamas apeliacinis skundas). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą jam nedalyvaujant buvo atlikti šie veiksmai: apklaustas liudytojas A. V., pagarsinti liudytojų D. G., D. S., F. M., S. E. parodymai. Atsižvelgiant į tai, kad paminėti įrodymai buvo tirti nuteistajam nedalyvaujant procese, šiuos įrodymų tyrimo veiksmus – liudytojų apklausas – yra būtina iš naujo atlikti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

2.3 Apeliaciniame skunde dėl esminių BPK pažeidimų ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių pripažįstant J. B. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. B. kaltės įvykdžius šį nusikaltimą yra padarytos dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Apelianto vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas selektyviu ir netinkamu įrodymų šaltinių vertinimu, įrodymai, kurių pagrindu grindžiama J. B. kaltė, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto patikimumo reikalavimo, nesudaro nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės. Apeliantas akcentuoja, kad lemiamas ir iš esmės vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už tai, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. kratos metu pas R. N. namuose, (duomenys neskelbtini), rastas narkotines ir psichotropines medžiagas pastarajam išplatino J. B.), yra liudytoju apklausto R. N. parodymai. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas R. N. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-81-270/2019 buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, be kita ko, dėl disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kurias jam, neva, išplatino J. B.. Šioje baudžiamojoje byloje liudytojo R. N. parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai lygiagrečiai buvo vykdomas baudžiamasis procesas jo paties atžvilgiu, o J. B. tariamai atlikti veiksmai turėjo esminės įtakos jo paties (liudytojo) veiksmų teisiniam vertinimui. Todėl šiuo atveju svarbūs EŽTT praktikoje suformuluoti principai, reikalaujantys tokius įrodymų šaltinius vertinti itin kruopščiai. Be to, liudytojas R. N. turėjo suinteresuotumą savo veiksmus ir atitinkamai teisinę atsakomybę už juos perkelti J. B., o taip pat J. B. buvo skolingas jam. Kaip matyti, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų liudytojo R. N. parodymus apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimą iš J. B.. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į liudytojo policijos pareigūno A. (A.) B. duotus parodymus apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų, rastų R. N. gyvenamojoje vietoje, atsiradimo pas pastarąjį aplinkybes, kurie duoti tik teisminio šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, praėjus net pusšeštų metų nuo tiriamo įvykio, be to, kaip nurodo apeliantas, šie liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šis liudytojas aptariamas aplinkybes sužinojo iš R. N. žodžių, kuris, kaip jau minėta, nuo pat jo sulaikymo ir kratos atlikimo jo gyvenamojoje vietoje momento turėjo aiškų siekį – kaip galima labiau sušvelninti savo teisinę padėtį ir gresiančią atsakomybę. Tuo tarpu pats policijos pareigūnas A. B. savarankiškai nenustatė jokių aplinkybių, kurios įrodytų, iš kur pas R. N. atsirado narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurias jis platino kitiems asmenims. Aplinkybė, jog buvo nustatytas J. B. bendravimas su M. R. ir faktas, jog J. B. įsigijo narkotinių medžiagų – kanapių – iš M. R. savo vartojimui taip pat niekaip neįrodo, kad R. N. namuose rastas draudžiamas medžiagas (ar jų dalį) jis (R. N.) įsigijo būtent iš J. B., nes J. B. įsigijo narkotines medžiagas iš M. R. savo asmeniniam naudojimui nenustačius tikslo jų platinti. Taip pat pažymima, jog liudytojas J. S. nurodė, kad R. N. jam buvo žinomas kaip narkotinių medžiagų platintojas, iš kurio J. B. pirkdavo „žolę“. Apeliantas pažymi, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis (J. B.) būtų kam nors pardavęs ar ketinęs parduoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Taip pat ant jokių draudžiamų medžiagų pakuočių ar kitų objektų, rastų pas R. N., nebuvo rasta nei J. B. biologinių, nei jo rankų pėdsakų. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodyta, jog būtent J. B. pardavė R. N. narkotines ir psichotropines medžiagas, J. B. veiksmuose nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, dėl ko skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir J. B. atžvilgiu šioje dalyje priimtinas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.

2.4 Apeliaciniame skunde dėl esminių BPK pažeidimų, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pripažįstant J. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išvados dėl J. B. veiksmų teisinio vertinimo, jo tyčios turinio yra padarytos netinkamai įvertinus byloje ištirtų įrodymų visetą, jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos. Apeliantas akcentuoja, jog jis viso proceso metu neneigė, kad viešoje vietoje panaudojo neteisėtai laikytą šaunamąjį ginklą ir, kad dėl jo veiksmų kilo baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. P. sveikata, be to, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju ginklas buvo panaudotas kaip savigynos priemonė konflikto su F. M. metu, kuomet J. B., išsigandęs dėl savo sveikatos ir gyvybės, išsitraukė kartu su savimi turėtą neteisėtai laikomą ginklą, norėdamas F. M. su jo draugais atgrasyti, ir šovė į žemę, o ne į žmogų, po ko, J. B. stengėsi pasišalinti, bet pastarieji jį vijosi. Taigi, nuo žemės atšokusi kulka netyčia pataikė į tuo metu kavinės terasoje, už atidarytų durų, sėdėjusios, su konfliktu niekaip nesusijusios, I. P. koją ir taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Visos šios aplinkybės, apelianto vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. B. tyčia sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei, kad jis tyčia nesunkiai sutrikdė I. P. sveikatą, nes J. B. veiksmai buvo susijęs su jam gresiančiu pavojumi ir nukreipti ne į visuomenės narius, bet atlikti siekiant apsiginti, kas neatitinka BK 284 straipsnyje numatytų objektyviųjų bei subjektyvių šios nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos. Nagrinėjamu atveju J. B. veiksmai vertintini kaip veiksmai, atlikti būtinosios ginties situacijoje, kas laikytina baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe (BK 28 straipsnis). Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas net nevertino, ar nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija atitinka ar neatitinka būtinosios ginties situaciją, dėl ko ne tik tinkamai – visapusiškai ir objektyviai – neįvertino byloje esančių įrodomųjų duomenų visumos, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko priėmė prieštaringą nuosprendį, tuo padarydamas esminius BPK pažeidimus, bet ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas taip pat pažymi, jog, nors šiuo atveju I. P., kuri nebuvo susijusi su vykusiu konfliktu, padaryta žala nepatenka į būtinosios ginties situaciją, tačiau tai savaime nereiškia, kad jai padaryta žala buvo sukelta dėl tyčinių J. B. veiksmų, įvykdytų jos atžvilgiu. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl tokio materialinio – teisinio pobūdžio byloje turi būti nustatytas objektyvusis šios veikos sudėties požymis – priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju netiksliai nustačius priežastinį ryšį (ir net nebandžius to padaryti), Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisingai nustatė J. B. kaltės formą, neteisingai jo veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamus. Kadangi nagrinėjamu atveju J. B. veiksmų sukelti padariniai I. P. nebuvo ir negalėjo būti jo numatyti, taigi, jo veiksmų, įvykdytų atitolus nuo kavinės, ir padarinių, kilusių kavinės terasoje, už durų sėdėjusiai I. P., priežastinis ryšis yra atsitiktinis, nes apelianto veiksmuose nėra ne tik tyčinės, bet ir neatsargios kaltės formos, kas baudžiamosios teisės teorijoje apibūdinama (suprantama) kaip kazusas. Tokiu atveju konstatuojama, kad asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (pvz.: kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020 ir kt.). Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju jis, gindamasis nuo realaus ir akivaizdaus F. M. ir kartu su juo buvusių asmenų pavojingo kėsinimosi, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad egzistuoja galimybė, jog gali būti padaryta fizinė žala nuo įvykio vietos nutolusiems pašaliniams asmenims, buvusiems kavinėje už durų. Taigi, jo veiksmai I. P. atžvilgiu laikytini kazusu, šalinančiu jo baudžiamąją atsakomybę dėl jos nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

2.5 Apeliaciniame skunde dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą ir bendrinimą, bei paskyrė J. B. neteisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei neteisingą – aiškiai per griežtą – galutinę subendrintą bausmę. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymo, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o būtent – kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų. Apeliantas nurodo, kad jis nuo pat proceso pradžios prisipažino dėl atliktų savo veiksmų (nepaisant to, kad nesutinka su teismo pateiktu jų teisiniu įvertinimu), davė išsamius parodymus apie jam inkriminuojamų veikų aplinkybes. Tai, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, rodo ne tik jo žodžiai, bet ir tas faktas, kad nors ir nedidele dalimi, bet pagal galimybes iš dalies atlygino nukentėjusiajai I. P. atsiradusią žalą, bylos nagrinėjimo teisme metu jos viešai atsiprašė, o tai, kad jis pabėgo nuo baudžiamojo proceso, kas buvo sąlygota objektyvių aplinkybių, nepaneigia nei jo atgailos, nei jo nuoširdumo. Apeliantas akcentuoja, kad už atitinkamas nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmių rūšis, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė ne tik išimtinai laisvės atėmimo bausmes, kas jau savaime laikytina itin griežtu jo veiksmų įvertinimu, tačiau ir nustatė itin griežtus šių laisvės atėmimo bausmių dydžius, o paskirta galutinė subendrinta bausmė yra neadekvačiai griežta. Nors jo ankstesni teistumai, administracinių nuobaudų turėjimas bei jo elgesys baudžiamojo proceso metu apibūdina jį neigiamai, tačiau toks jo impulsyvus ir neapgalvotas elgesys yra nulemtas tik jo jauno amžiaus bei nepatyrimo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nebuvo baustas laisvės atėmimo bausme, nėra atlikęs realios laisvės atėmimo bausmės, o nuo 2017 m., kuomet buvo įvykdytos nusikalstamos veikos, dėl kurių skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, jis nepadarė jokių naujų teisės pažeidimų, stengiasi pasitaisyti, vesti tokį gyvenimo būdą, kuris atitinka visuomenėje priimtas teisės ir moralės normas, be to, jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad net ir už nusikaltimus, už kurių įvykdymą įstatymų leidėjas numato alternatyvias bausmių rūšis ir kuriuos jis įvykdė pirmą kartą, jam reikėtų taikyti itin griežtas laisvės atėmimo bausmes bei laikyti jį izoliuotą nuo visuomenės tokį ilgą laiką. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kokią įtaką apeliantui gali turėti ilgalaikis įkalinimas. Apeliantas prašo iš naujo įvertinti bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą ir sušvelninti jam paskirtas bausmes už atskirus nusikaltimus bei atitinkamai sušvelninti galutinės subendrintos bausmės dydį. Be to, apeliantas pažymi, jog jam nėra aišku, kokiu būdu buvo subendrinta bausmė, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Taip pat apeliantui nėra aišku, kokiu būdu bausmės buvo subendrintos tiek apėmimo, tiek dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie kokios bausmės buvo pridėta kita bausmė, kokia bausmės dalis buvo pridėta ir pan. Neabejotina, kad toks bausmių bendrinimas, kurio eigoje viena bausmė pamirštama, kai neįmanoma įvertinti tokio bendrinimo turinio, neatitinka BK 63 straipsnio nuostatų bei atitinkamai reikalavimų, jog teismo nuosprendis turi būti aiškus, kad jame išsprendžiami klausimai nekeltų abejonių. Taigi, ištaisius pirmiau aptartus esminius BPK pažeidimus bei teisės taikymo klaidas, iš naujo spręstinas klausimas dėl J. B. skirtinų bausmių dydžių. Apelianto nuomone, tai, kad baudžiamasis įstatymas už nusikaltimus, numatytus BK 253 straipsnio 1 dalyje bei 259 straipsnio 1 dalyje, numato alternatyvias bausmių rūšis, už šias veikas jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės lygios ar artimos minimaliai atitinkamų BK straipsnių sankcijose numatytai laisvės atėmimo bausmei, o galutinė subendrinta bausmė skirtina ne didesnė nei jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

2.6 Apeliaciniame skunde dėl neturtinės žalos dydžio nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios I. P. civilinį ieškinį ir jos naudai priteisė 5 000 Eur jos patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, apelianto vertinimu, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes, I. P. patirto sužalojimo pobūdį ir lokaciją, o taip pat į teismų praktiką analogiškos kategorijos bylose, į apelianto turtinę padėtį, laikytina, jog priteistos neturtinės žalos dydis – 5 000 Eur – yra nepagrįstai didelis, todėl ši suma turi būti mažinama. Apeliantas akcentuoja, kad būtina įvertinti tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl tyčinio nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, nes jo atlikti veiksmai, nenustačius juose kaltės, turėjo būti vertinami kaip kazusas, o I. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Taip pat net ir neginčijant bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo nuostatų neatitinkančio jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas akivaizdžiai neteisingai. Apeliantas neginčija savo veiksmų dėl nukentėjusiajai padarytos žalos, nemenkina nukentėjusios patirtos žalos, tačiau šie padariniai yra ne tyčiniai, bet atsitiktiniai, o neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas. Apeliantas nurodo, kad aukštesnės instancijos teismų formuojamoje praktikoje priteisiamos neturtinės žalos, patirtos dėl nusikalstamo nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur, tačiau paprastai priteisiama suma neviršija 2 800 Eur sumos (pvz.: kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/202011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017, Nr. 2K-24-895/2017, Nr. 2K-139-895/2017, Nr. 2K-105-222/2019, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-70-932/2023, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-96-348/2023). Taigi, net jei laikyti, kad žala I. P. atsirado dėl apelianto kaltų veiksmų, kas suponuoja būtinybę civilinį ieškinį išspręsti šioje baudžiamojoje byloje, tai atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, į apelianto turtinę padėtį (jis neturi jokio turto bei pastovaus ir stabilaus pragyvenimo šaltinio, be kita ko, iš jo priteistos didelės sumos, susijusios su proceso išlaidomis), veikos aplinkybes, sužalojimo pobūdį ir lokaciją, neabejotina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti suma yra nepagrįstai didelė ir turėtų būti mažinama, neperžengiant teismų praktikoje nusistovėjusios 2 800 Eur sumos.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo J. B. apeliacinį skundą nukentėjusiosios I. P. atstovė advokatė Jurga Pšikockė prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendį dalyje dėl J. B. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir dalyje dėl nukentėjusiosios I. P. civilinio ieškinio tenkinimo 5 000 Eur sumai palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti 300 Eur išlaidas advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

3.1 Atsiliepime dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą nurodoma, jog kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018). Asmuo, šaudydamas viešoje vietoje, gali ir turi numatyti, jog jo paleisti šūviai gali sužeisti ar nužudyti netoliese esančius žmones, apgadinti turtą ir pan. Nagrinėjamu atveju nuteistasis J. B. ginklą įgijo ir juo naudojosi nelegaliai, taigi jis privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes, o ne teigti, neva neteisėtai disponuodamas ginklu, jis negalėjęs net bendrais bruožais numatyti galimų pasekmių (sutrikdytos visuomenės rimties ir tvarkos, padarytų nesunkių sveikatos sutrikdymų, sugadinto turto). Nuteistojo J. B. paleistas šūvis tapo vienintele ir pagrindine priežastimi, dėl kurios nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Faktas, ar nuteistasis J. B. siekė sužeisti būtent nukentėjusiąją (tikėtinai ne), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi BK 138 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma netiesiogine tyčia, kokia ir buvo inkriminuota nuteistajam J. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taip pat ši tyčia gali būti nekonkretizuota, kas taip pat konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Galimai paleisdamas šūvį, nuteistasis norėjo išgąsdinti/parodyti savo pranašumą/sužeisti jam priešiškus asmenis (ne nukentėjusiąja), tačiau vien ta aplinkybė, kad nuteistojo J. B. šūvio trajektorija buvo kitokia nei jis tikėjosi, nereiškia, jog nuteistasis, būdamas pakaltinamu, negalėjo suvokti savo elgesio pasekmių, apimant tikimybę, jog dėl šūvio trajektorijos nukentės pašaliniai žmonės. Be to, kad savo veiką nepagrįstai traktuoja kazusu, nuteistasis teisinasi veikęs būtinosios ginties situacijoje, tačiau tokie teiginiai taip pat neatitinka baudžiamojo įstatymo bei aktualios teismų praktikos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Nuteistasis pavojingu kėsinimusi įvardija tai, kad F. M. kartu su kitais asmenimis ėjo link jo ir kažką šaukė. Nukentėjusios atstovės vertinimu, pavojingas kėsinimasis buvo tik nuteistojo J. B. vaizduotėje, dėl ko už padarytą veiką jis turi atsakyti pagal kilusias pasekmes. Pažymima, jog nuteistojo J. B. pasirinktas būdas ne tik neatitiko tariamo kėsinimosi pavojingumo, bet apskritai buvo socialiai nepateisinamas, o tai, kad nuteistasis J. B. į susitikimą su jam priešišku asmeniu vyko pasiėmęs nelegalų šaunamąjį ginklą, rodo dar iki susitikimo buvus ketinimą šį ginklą panaudoti.

3.2 Atsiliepime dėl žalos dydžio nurodoma, jog nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008 ir kt.). Nukentėjusiosios atstovė pažymi, jog nukentėjusioji buvo nedarbinga nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. spalio 13 d. (pusantro mėnesio), visą tą laiką ji negavo jokių pajamų, buvo priversta palikti (duomenys neskelbtini), į kurį buvo neseniai atsikrausčiusi, ir grįžti į tėvų namus. Tėvai, siekdami, kad ji neprarastų (duomenys neskelbtini) išsinuomoto buto, savo lėšomis mokėjo nuomos mokestį ir komunalinius patarnavimus. Nukentėjusioji patyrė gėdą, socialinę izoliaciją, jautėsi apsunkinusi savo artimuosius, dėl jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos bijojo lankytis viešose vietose, todėl 5 000 Eur suma atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Be to, nors nukentėjusioji patyrė ir turtinę žalą, tačiau jos nepagrįsdama (dėl teisinių žinių stokos ir atstovo nedalyvavimo pirmosios instancijos teisme), civilinis ieškinys šioje dalyje buvo laikomas nepagrįstu ir atmestas. Nors nuteistasis J. B. tvirtina siekęs atlyginti neturtinę žalą, tačiau jis ją nedidele dalimi atlygino dar iki pareiškiant civilinį ieškinį, o skundžiamu nuosprendžiu priteistos sumos nemokėjo, nors nuo nuosprendžio priėmimo iki Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo praėjo beveik 1,5 metų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad priteistą neturtinę žalą 3 920 Eur sumai nukentėjusiajai atlygino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir, jei apeliacinės instancijos teismas paliktų nukentėjusiosios civilinį ieškinį nenagrinėtu ir/ar sumažintų neturtinę žalą iki mažesnės nei 3 920 Eur sumos, nukentėjusioji turėtų grąžinti atitinkamą sumą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kas būtų socialiai neteisinga.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. B., jo gynėja advokatė Ingrida Botyrienė prašė nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino J. B. kaltu padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytus nusikaltimus. Vis dėlto apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išanalizavus bylos duomenis, byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne visas bylos aplinkybes, todėl pripažindamas J. B. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį padarė neteisingas, byloje surinktais įrodymais nepagrįstas išvadas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį naikinama, dėl šios veikos jis išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, keistina ir J. B. paskirta bausmė.

Dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu bei byloje surinktais duomenimis, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad lemiamas ir iš esmės vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas pripažino J. B. kaltu padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra R. N. parodymai, todėl šio asmens parodymui patikimumui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

8. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. R. N. gyvenamojoje vietoje, tai yra, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikus kratą, radus jame įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, sulaikius R. N. ir pareiškus jam įtarimus, 2015 m. rugsėjo 8 d. apklaustas kaip įtariamasis R. N. nurodė, kad kratos metu pas jį bute rastas narkotines ir psichotropines medžiagas, įgijo iš J. B. (t. 2, b . l. 82-83). 2015 m. rugsėjo 30 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. N. nurodė, jog narkotines medžiagas įsigijo iš J. B., paaiškino, jog J. B. maždaug prieš vienerius metus R. N. susirado gatvėje ar kieme, tiesiog pasiūlė įsigyti „žolės“, iš jo R. N. šias medžiagas perka nuolat, už kokią sumą pirko 300 g. kanapių nepamena, liko J. B. skolingas, už ekstazio tabletes sumokėjo J. B. 200 eurų. Šioje apklausoje R. N. taip pat nurodė, kad jo suėmimo terminas baigiasi 2015 m. spalio 10 d., tyrėjas jo paprašė pasakyti teisme apie J. B., žadėjo, kad po to išleis, žadėjo, kad sankcijos nepratęs (t. 2, b. l. 91-94).

Žemesnės instancijos teismas

9. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžio (baudžiamoji byla Nr. 1-81-270/2019) matyti, kad R. N. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Minėtoje baudžiamojoje byloje apklaustas kaip kaltinamasis R. N. nurodė, jog pripažįsta, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas, kurias policijos pareigūnai rado atlikdami kratą bute, kuriame gyveno kartu su A. Ž. ir L. L.. Narkotines medžiagas jis nusipirko iš savo pažįstamo J. B.. Iš J. B. pirko įvairias narkotines medžiagas: dažniausiai pirkdavo „žolę“. Vienas gramas kanapių kainavo apie 7-8 Eur (pirkdavo po kelis šimtus gramų). Daugiausia, yra pirkęs 500 g „žolės“. Taip pat iš J. B. pirko vadinamuosius „ratus“, po 4-4,50 Eur už tabletę. Dažniausiai jis pirkdavo po 100 tablečių („ratų“). Į savaitę iš J. B. narkotinių medžiagų įsigydavo apie 2-3 kartus. Iš bute visų rastų narkotinių medžiagų jam priklausė tik tos, kurios rastos dešiniame buto kambaryje. Jis bute laikė 300 g „žolės“, kokaino, jo buvo mažiau nei gramas. Taip pat laikė ekstazi, apie 30 tablečių, MDMB buvo kristalais. Kokainą pirko klube iš nepažįstamo asmens, o tabletes pirko iš J. B., vasaros pradžioje, už 200 eurų, įsigijo apie 100 tablečių. Viena tabletė kainavo 2-3 Eur. Jis neprisimena, už kokią sumą pirko kokainą, maždaug už 60 eurų. Narkotikus įgijo 2015 metų liepą arba rugpjūtį. Kokainą pirko klube „Loftas“. Jam priklausė šaldytuve, trečioje nuo viršaus lentynoje, rastos 33 įvairių formų ir spalvų tabletės su įvairiais logotipais paviršiuje, skardinėje su užrašu „S.“ (t. 2, b. l. 112-120). Pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko R. N. skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Skiriant R. N. bausmę kaip jo atsakomybę švelninanti aplinkybė buvo įvertinta jo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

10. Atsižvelgdama į šias aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindo išvadai apie R. N. tam tikrą suinteresuotumą duoti J. B. kaltinančius parodymus, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju R. N. procesinė padėtis iš esmės atitiko procesinę situaciją, kai parodymus duoda bendrakaltinamasis. Dėl to šiuo atveju yra aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose akcentuojamas argumentas, kad yra didelis pavojus, jog toje pačioje byloje kartu kaltinamo asmens parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03; 2012 m. spalio 23 d. sprendimas P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03). Aptartas suinteresuotumas įpareigoja teismą itin atidžiai ir kruopščiai vertinti R. N. parodymų patikimumą, analizuoti jų nuoseklumą bei tai, kiek jo parodymus patvirtina ar paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugpjūčio 14 d. apklaustas kaip liudytojas (neįspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą) R. N. parodė, kad 2019 m. sausio 9 d. buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos epizodai). Vienas epizodas buvo dėl to, kad jo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tuo metu, t. y. 2015 m. rugsėjo 7 d. kratos metu, buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme davė parodymus, kad tame bute rastas narkotines ir psichotropines medžiagas pirko iš J. B.. Šiuos parodymus tvirtina ir jų laikosi. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. neapkalbėjo, tokio tikslo neturėjo, sakė tiesą. Liudytojas nurodė, kad J. B. nėra jam skolinga pinigų, taip pat liudytojas nėra jam skolingas (t. 2, b. l. 108-109).

12. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. N. nurodė, kad atsisako duoti parodymus, tačiau sutinka atsakyti į klausimus, tarp jų ir apie parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Visų aplinkybių šiuo metu jau nepamena, nes viskas buvo senai. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 108-109). Atsakydamas į teismo bei proceso dalyvių klausimus, liudytojas nurodė, kad ne visas jo namuose rastas narkotines ir psichotropines medžiagas pirko iš J. B., tačiau kokias tiksliai pirko iš J. B. – dabar jau nepamena. Teismui pagarsinus 2017 m. balandžio 13 d. duotus parodymus, liudytojas nurodė, kad tvirtina šiuos parodymus, apklausiamas sakė tiesą. Kolekcines tabletes, apie kurias davė parodymus, įsigijo ne vienu metu, jis pirkdavo jas festivaliuose, klubuose, t. y. įgijo skirtingais būdais iš nepažįstamų asmenų. Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (2015 m. rugsėjo 30 d. apklausa, t. 2, b. l. 91-94), liudytojas nurodė, jog mano, kad šie parodymai teisingi. Teismui pagarsinus 2015 m. rugsėjo 8 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 83), liudytojas nurodė, kad nepanašu, jog tai jo parodymai, didelė apklausos apimtis. Atsakydamas į klausimus, liudytojas nurodė, kad skardinėje buvusios tabletės tai ir yra tos kolekcinės, apie kurias davė parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu suklydo, sakydamas, kad jas pirko iš J. B., nes tas tabletes jis susirinko iš festivalių. Atsisako atsakyti į klausimą, kokias konkrečiai medžiagas pirko iš J. B.. Teismui pagarsinus R. N. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nagrinėjant jo atžvilgiu baudžiamąją bylą (t. 2, b. l. 114), liudytojas nurodė, kad sakė tiesą. Atsakydamas į klausimus, liudytojas nurodė, kad tikrai nepamena, jog iš J. B. būtų pirkęs tabletes. Kokius kiekius žolės pirko iš J. B., taip pat nepamena. Visus tuos įvykius pamena miglotai. Iš J. B. pirko žolės, iš ko pirko kanapių dervą – nepamena. Nepamena, kad būtų turėjęs psichotropinės medžiagos – MDMA, taip pat nepamena rusvų tablečių. Atsakydamas į teismo klausimus, liudytojas nurodė, kad jo kambarys, bute adresu (duomenys neskelbtini), buvo dešinysis. Šaldytuve rastos tabletės galėjo būti jo. Jei tame dešiniajame kambaryje buvo rastos tabletės, tai turbūt irgi buvo jo, tačiau kokiomis aplinkybėmis įsigijo šias tabletes – nepamena. Nemano, kad tą tablečių kolekciją, apie kurią davė parodymus, būtų pasipildęs iš J. B. įgytomis tabletėmis. Kanapių buvo įsigijęs iš J. B., tačiau kada ir kiek – šiuo metu jau neatsimena. Kuomet buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo aplinkybes atsiminė geriau. R. N. taip pat nurodė, kad nepamena kaip susisiekdavo su J. B., nemano, kad tuo laikotarpiu su J. B. būtų turėję bendrų draugų. R. N. nurodė, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad pareigūnas prašė duoti parodymus apie J. B., tačiau kaip prašė, kas prašė ir, ar iš viso prašė, šiuo metu jau nepamena.

13. Vertinant R. N. parodymų patikimumą, svarbu ir tai, jog nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė jokių konkrečių narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo iš J. B. aplinkybių, be to apklausiamas teisme, nors ir nurodė tvirtinantis dalį ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau taip pat teigė, kad nepamena, kad iš J. B. būtų pirkęs tabletes, taip pat nepamena iš kur pirko kanapių dervą, o to, jog būtų turėjęs psichotropinės medžiagos – MDMA iš viso neprisimena. Apibendrindama R. N. parodymus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl paminėtų šioje byloje reikšmingų faktinių aplinkybių jie nėra nuoseklūs, o tuo labiau išsamūs. Sutiktina, kad dalies aplinkybių liudytojas galėjo neprisiminti, nes apklausos buvo vykdomos nuo nagrinėjamų įvykių praėjus vis daugiau laiko. Tačiau šioje byloje, ypač įvertinus ir pirmiau jau aptartą R. N. suinteresuotumą, yra itin svarbu, kiek ir kokius jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

14. Nuteistasis J. B. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neigė pardavęs R. N. narkotines bei psichotropines medžiagas, taip pat paaiškino, jog pažįsta R. N. kaip narkotikų platintoją, iš kurio pirkdavo žolę, nurodė, kad su juo susirašydavo trumposiomis žinutėmis, nueidavo prie R. N. namų, prie (duomenys neskelbtini) ir nusipirkdavo. J. B. nurodė, kad pas R. N. žolė kainuodavo apie 7 Eur už gramą, jis pirkdavo apie 20-30 g., buvo pastovus pirkėjas. Jis R. N. buvo skolingas pinigų, apie 700 Eur, dėl šios priežasties mano, kad R. N. jį apšneka, sakydamas, kad tai neva jis (R. N.) pirko iš nuteistojo narkotikus. Iš R. N. gaudavo žinutes, kad jis jam (kaltinamajam) pakenks, pridarys bėdų, jeigu jis neatiduos skolos. J. B. taip pat nurodė, kad 2017 m. jautė grasinimus, pas jį buvo atvykę žmonės, kurie sakė, jog jie yra nuo R. N., jo skola R. N. buvo apie 15 tūkstančių eurų, kuri susidarė dėl pridarytų problemų. Realiai jis buvo skolingas tik 700 Eur. Šiuo nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo J. S. parodymai teisme, kai jis nurodė, jog J. B. parūkydavo žolės, kiek liudytojui žinoma, J. B. žolės įsigydavo iš tokio R., kuris gyveno kažkur (duomenys neskelbtini). Kiek liudytojas žino J. B. ir R. pykosi, nes R. grasino J. B. dėl kažkokių pinigų. Be to, kaip nurodė liudytojas A. B. iš kelių su narkotikais sulaikytų jaunuolių policijos pareigūnai sužinojo apie asmenį, vardu „R.“, kuris vėliau buvo sulaikytas kaip vieno iš jaunuolių turėtų narkotikų tiekėjas, ir kuris buvo būtent R. N.. Aplinkybę, jog J. B. vartodavo narkotines ir psichotropines medžiagas patvirtina ir byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 134). Taigi, kaltinamojo iškelta versija, kad tai jis savo reikmėms iš R. N. įsigydavo narkotines medžiagas nėra paneigta, kaip ir nėra kategoriškai paneigti jo parodymai dėl tarp jų kilusių nesutarimų.

15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad joje nėra duomenų, kurie patvirtintų liudytojo R. N. parodymus apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimą iš J. B.. Tokių parodymų nepatvirtina ir liudytojo policijos pareigūno A. B. parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes šiam liudytojui aptariamas aplinkybes taip pat nurodė R. N.. Pats liudytojas jokių duomenų, kad pas R. N. rastas narkotines ir psichotropines medžiagas jam pardavė J. B. nenustatė. Kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, ant jokių draudžiamų medžiagų pakuočių ar kitų objektų, rastų pas R. N., nebuvo rasta J. B. biologinių, rankų pėdsakų. Taip pat aplinkybė, jog buvo nustatytas J. B. bendravimas su M. R., taip pat tai, jog J. B. asmeniniam vartojimui įsigijo narkotinių medžiagų (kanapių) iš M. R. neįrodo, kad R. N. namuose rastas draudžiamas medžiagas R. N. įsigijo būtent iš J. B..

16. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tuomet, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Tuo pačiu tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo surinkti įrodymai, kurie leistų daryti patikimas, abejonių nekeliančias išvadas, kad J. B. pardavė R. N. skundžiamame nuosprendyje nurodytas narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl jis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.

Dėl kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

18. Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, kad jo veiksmai viešoje vietoje panaudojant šaunamąjį ginklą bei nežymiai sutrikdant sveikatą F. M., A. V., buvo atlikti realizuojant savo teisę į būtinąją gintį ir neperžengiant jos ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia apelianto pozicija negalima sutikti, kadangi ją paneigia byloje užfiksuoti duomenys.

19. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022). Taigi, tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

20. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius.

21. Iš liudytojų S. E., R. K., iš dalies paties J. B. parodymų nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d. į kavinę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), susitikti su J. B. turėjo atvykti F. M.. Savo buvimo vietą F. M. nurodė pats J. B.. Liudytojas S. E. paaiškino, kad jis ir J. B. pasikvietė R. K., nes suprato, jog su F. M. vyksta kažkoks konfliktas. R. K. teisme nurodė, kad jam buvo pasakyta, jog F. M. atvažiuos dėl kažkokių kilusių nesutarimų. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė (šiuos parodymus patvirtino ir teisme), jog užėjęs į kavinę, joje pamatė J. B., S. E., J. S., R. K. paklausus kad čia vyksta, jie vienas po kito pradėjo sakyti, kad jų kažkas ieško, rėkavo, kad tuoj atvažiuos tie asmenys, su kuriais sutarta susitikti, o išėjus į lauką J. B. parodė turtintis ginklą – pistoletą.

Žemesnės instancijos teismas

22. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S. E. parodė, kad būdamas „C.“ picerijoje, prie kazino aikštelėje pamatė 4 automobilius, iš automobilių išlipo gal kokie 10 vaikinų ir prie jų pradėjo eiti 4, F. M. su dar dviem ėjo šiek tiek vėliau, irgi link jų. F. M. su vaikinais užėjo į picerijos terasą, ten kur liko sėdėti liudytojas ir J. S.. F. M. jau ėjo link liudytojo su kovine pozicija, pasiruošęs muštis, liudytojui nieko kito nebeliko kaip gintis, o po kelių susikumščiavimų jis išgirdo šūvius, jų buvo 4. Liudytojas matė, kad šovė J. B., šovė į tą vyriausiąjį vyrą, matė kaip kulkos rikošetu skrido į juos. Tuomet liudytojas ėmė bėgti. Liudytojas R. K. nurodė, kad jis, pajutęs pavojų, atsiskaitė, atsisveikino ir išėjo. Eidamas link mašinos pagalvojo, kad iškart nevažiuos, nes bijojo, kad J. B., S. E. ir J. S., pamatę, kad išvažiuoja automobiliu, įlips į vidų, arba apdaužys, nes jie buvo neadekvatūs. Liudytojas apėjo pastatą, buvo prie „I.“ parduotuvės ir stebėjo, ar bus kas nors, ar ne. Prie „I.“ parduotuvės vėl sutiko „P.“ ir staigiai pastebėjo apie 10 vaikinų bėgančių link restorano, tiksliai pro jį prabėgo trys, tačiau kitur buvo dar daugiau kitų vaikinų, jam nepažįstamų. Visus juos matė pirmą kartą. Tada tarp J. B., J. S. ir S. E. bei tų atbėgusių vaikinų, kilo konfliktas. Tuo metu liudytojas išgirdo gal 4 šūvius, tuomet visi pradėjo bėgti į skirtingas puses. Liudytojas J. S. teisme nurodė, kad būnant picerijoje, prie jų iš kazino pusės nuo „I.“ parduotuvės atėjo vyrai, kurie atrodė konfliktiški, agresyvių manierų, tačiau tuo metu J. B. nebuvo. Vyrams priėjus prasidėjo šūkavimai ir pasigirdo šūviai, tačiau, kas šaudė liudytojas nematė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. S. nurodė, kad būdamas picerijoje, pamatė link kavinės ateinančius 3-4 vaikinus, pro jį praėję vaikinai puolė S. E., J. B., liudytojui nuėjus į vidines picerijos patalpas, liudytojas girdėjo ne mažiau kaip 3 šūvius, bet kas šaudė nematė.

23. Liudytojas F. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš draugo sužinojęs, kad J. B., kurio asmeniškai nepažįsta ir yra tik porą kartų matęs, negražiai apie jį kalba ir norėdamas tai išsiaiškinti 2017 m. rugpjūčio 21 d. parašė J. B. su prašymu susitikti, J. B. paskambino per „Messenger“ ir pasakė, kad F. M. gali atvažiuoti prie kazino, kuris yra (duomenys neskelbtini), priešais „C.“ piceriją. Tuo metu F. M. buvo savo automobilyje, su juo buvo D. G., A. V. su savo draugu, kurį liudytojas matė pirmą kartą. Jis A. V., D. G. ir tam nepažįstamam vyrui konkrečiai nesakė, kad važiuoja aiškintis santykių. A. V. išleidęs iš automobilio, jis nuvažiavo prie „I.“, pastatė automobilį, tada su D. G. nuėjo prie „C.“. Priėjus prie picerijos, pamatė, kad terasoje nėra J. B.. Tada išgirdo šūvius, gal kokius 7 ir jam pataikė rikošetu į galvą prie dešiniojo smilkinio ir pakaušyje dešinėje pusėje, taip pat į dešinę koją, du kartus. Jis nematė, kas šaudė. Iš pirmo jam pataikė į pakaušį, tada išgirdo, kad aimanuoja moteris. Jis prie moters priėjo, paklausė, ar viskas gerai, tada rikošetu kulka pataikė jam prie smilkinio. Tada jis staigiai nubėgo prie automobilio ir išvažiavo. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. V. nurodė, kad jam būnant kartu su F. M., šis su kažkuo telefonu ginčijosi, po to pasakė: „važuojam pasikalbėti“, tai jie susėdo ir nuvažiavo. Jis vienas nenorėjo važiuoti, paprašė važiuoti kartu. Važiavo keturiese, į (duomenys neskelbtini). Liudytojas nurodė, kad atvažiavus, išlipo iš automobilio, ėjo kalbėtis, bet nedaėjo, fizinio smurto tikrai nevartojo. Liudytojas pažymėjo, kad buvo girtas, todėl smulkmenų neatsimena. Liudytojas A. G. teisme nurodė, kad į įvykio vietą važiavo keturiese – liudytojas, jo draugas A. V., bei liudytojui nepažįstami du jaunuoliai (tas, kuris konfliktavo, ir jo draugas). Liudytojas paaiškino, kad jaunuolis, kuris konfliktavo su J. B., į tą susitikimą buvo pasikvietęs dar kažkokių draugų, kurie jiems atvykus jau buvo vietoje ir laukė prie kavinės. Liudytojas stovėjo prie parduotuvės, maždaug 5 metrų atstumu nuo kavinės. Jaunuolis susitiko su tais draugais, A. V. ir dar vienas nuėjo prie J. B., kuris sėdėjo prie paskutinio staliuko ir, kuris taip pat buvo su draugais. A. V. buvo prie pat J. B. priėjęs, gavosi toks kaip provokavimas. Jis priėjo, tūptelėjo, užsimojo ir J. B. pradėjo šaudyti. Ką A. V. sakė prieš užsimodamas, liudytojas negirdėjo. Kokiu atstumu A. V. šaudymo metu buvo nuo J. B., liudytojas nematė, o tas vaikinas, kuriam į galvą pateikė – gal apie 1 – 1,5 m. Šaudymas vyko maždaug 1 metras nuo terasos, kurioje tuo metu buvo žmonių. Buvo daug šūvių. Ginklas buvo celofaniniame maišiuke, kai maišiukas nukrito – tuomet ir pamatė ginklą. Tuomet visi pradėjo bėgioti, matė, kad vieną moterį nuvedė į kavinę, o kita moteris buvo užsiėmusi už sprando. Buvo peršautas durų stiklas – tuo metu kavinės durys į terasą buvo atidarytos. Liudytojas D. G. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d. apie 17 val., jam paskambino pažįstamas F. M., pasiūlė pažaisti pokerį ir pasakė, kad atvažiuos jo pasiimti. Netrukus F. M. atvažiavo automobiliu „Audi A8“. Kartu su F. M. atvažiavo jo pažįstamas A. V., kurį matė pirmą kartą. Jiems važiuojant pas F. M., pastarajam kažkas paskambino ir jis pradėjo šaukti į ragelį, pasiūlė susitikti ir išsiaiškinti santykius. Jie privažiavo prie picerijos, esančios (duomenys neskelbtini). Automobilį F. M. pastatė prie prekybos centro „I.“ ir jie visi nuėjo link picerijos. F. M. su A. V. ėjo priekyje, o jis ėjo paskutinis, jam nepriėjus iki lauko terasos vidurio, išgirdo šūvius. Matė žiežirbas nuo asfalto. Matė, kad vaikinas, kuris iš pradžių sėdėjo lauko terasoje, o po to atsistojo prie įėjimo į terasą, pradėjo šaudyti į jų pusę. Pamena, kad galimai 3 vaikinai, su kuriais sėdėjo prieš tai J. B., pašoko nuo staliuko ir pradėjo bėgti nuo jų į kitą pusę. J. B. rankos buvo ištiestos ir nukreiptos į F. M. ir A. V. pusę, tačiau jam pasirodė, kad J. B. šaudė į kojas, mažiausiai jis girdėjo 6 šūvius. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. G. nurodė, kad atvažiavę į (duomenys neskelbtini), sustojo prie kavinės priešais „A.“, išlipo iš automobilio, F. buvo agresyvus, jis su draugu nuėjo į priekį, liudytojas ėjo paskui juos, gal 5 ar daugiau metrų atstumu, nedaėjus iki galo, kažkas pradėjo šaudyti, liudytojas apsisuko ir bėgo atgal į mašiną.

24. Apklausiamas teisme nuteistasis nurodė, kad jis panaudojo šaunamąjį ginklą, nes link jo artėjantys asmenys jam pasirodė agresyvūs. Kaip nustatyta byloje, tarp J. B. ir F. M. buvo kilęs konfliktas, kuriam išsiaiškinti jie ir susitarė susitikti. Pats J. B. nurodė F. M. savo buvimo vietą ir pasakė šiam atvažiuoti. Be to, tikėdamasis, kad aiškinantis situaciją teks panaudoti smurtą, abu su S. E. pasikvietė ir R. K.. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad J. B. žinojo, jog turi su savimi neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą ir dar iki susitikimo su F. M. parodė jį S. E. bei R. K., nors, kaip nurodė S. E., anksčiau J. B. šio ginklo liudytojo akivaizdoje niekada nenešiojo ir, kad jį turi nedemonstravo. Taigi smurto panaudojimas buvo numanomas iš anksto. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad F. M. į sutartą susitikimą atvažiavo ne vienas, o liudytojas A. G. nurodė, kad, prieš pasigirstant šūviams, A. V. buvo priėjęs prie J. B. pakankamai arti, tūptelėjo, užsimojo ir J. B. pradėjo šaudyti. Šiuo atveju svarbu tai, kad iš liudytojų parodymų, vaizdo įrašų protokoluose užfiksuotų duomenų, kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad J. B. iššovė ne vieną, o ne mažiau kaip keturis kartus. Liudytojo S. E., iš dalies liudytojo D. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, vaizdo įrašų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad J. B. ginklas šūvių metu buvo nukreiptas į A. V. pusę. Byloje nėra jokių duomenų, jog A. V., F. M. ar kitų su jais buvusių asmenų veiksmai buvo išties tokie pavojingi, nuo kurių būtų reikėję gintis šaunant net keturis kartus. Pažymėtina ir tai, kad pats J. B. sužalotas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šūvių kiekis, šaudymo intensyvumas bei kryptingumas, o taip pat ir paties įvykio eiga ir aplinkybės, parodo, kad J. B. veiksmai viešoje vietoje panaudojant šaunamąjį ginklą buvo atlikti ne gynybos, bet puolimo tikslais. Šios išvados nepaneigia ir tolimesni J. B. veiksmai, kai jis pabėgęs iš įvykio vietos, kieme (duomenys neskelbtini), vėl šovė neteisėtai laikomu šaunamuoju ginklu į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį. Liudytojos G. S., B. K. nurodė, kad išgirdusios triukšmą, rėkavimą, matė, kaip vienas iš vyrų šovė į kitą, liudytoja B. K. patikslino, kad šis asmuo nuo šaudžiusiojo buvo apie 10 – 15 metrų atstumu. Liudytoja G. S. taip pat nurodė, kad po šūvio tie asmenys miškelyje ginčijosi, o po to išsiskyrė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo J. B. kaltės konstatavimui dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka. Byloje nustatyti bei tinkamai įvertinti objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties pusės požymiai patvirtina, kad J. B. suvokė, kad viešoje vietoje, kurioje be jo paties buvo ir pašalinių asmenų, kavinės darbuotojų bei pro minėtą kavinę gatve einančių, su nagrinėjamu konfliktu nesusijusių žmonių, taip pat ir prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo ir galėjo atsirasti kitų asmenų, kurie dėl jo veiksmų galėjo patirti nepatogumų, išgąstį, ar, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, būti netgi sužaloti, panaudodamas šaunamąjį ginklą, suvokė tiek savo veiksmų pavojingumą, tiek galimas kilti pasekmes bei tai, jog įžūliu elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei tokiais veiksmais sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nedetalizavo, kokį tiksliai poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, tačiau viešoje vietoje, matant aplinkiniams, panaudodamas neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą, bendrais bruožais numatė, jog visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija iš byloje surinktų duomenų būtinosios ginties situacijos nenustatė, tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir tokį būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-489/2021, 2K-159-976/2021).

26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jo I. P. padarytas kūno sužalojimas laikytinas kazusu, šalinančiu jo baudžiamąją atsakomybę dėl nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo. Byloje nustatyta, kad I. P. sėdėjo tos pačios kavinės lauko terasoje, kurioje laiką leido ir F. M. laukė J. B.. I. P. teisme nurodė, jog vaikinų kompanija sėdėjo prie stalo šalia, tik arčiau gavės. Lauko kavinės durys buvo atidarytos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jos buvo permatomo stiklo. Atsižvelgiant į tai, spręsti, kad J. B. negalėjo nukentėjusiosios matyti nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi jis viešoje vietoje, kur akivaizdžiai buvo pašalinių asmenų, ne mažiau kaip keturis kartus šaudamas neteisėtai laikomu šaunamuoju ginklu, kurį buvo nukreipęs ne į viršų, o į A. V. pusę, suprato, kad jo veika yra pavojinga ir gali sužaloti be kurį netoli esantį asmenį, tačiau šių padarinių nekonkretizavo, jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti. Būtent dėl neteisėtų ir pavojingų J. B. veiksmų, kilo žalingi padariniai – nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. P. sveikata. Todėl baudžiamasis įstatymas J. B. veikoje nustačius visus BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pirmosios instancijos teismo buvo pritaikytas tinkamai.

Dėl I. P. priteisto neturtinės žalos dydžio

27. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Nuteistojo teigimu, priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neatitinkanti teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija nepritaria apelianto argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes neturtinės žalos dydžiui nustatyti.

28. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės, visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015).

29. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Kaip jau minėta, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas svarbus neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 eurų iki 7 240,50 eurų, tačiau įprastai priteistina suma siekia iki 2 800 eurų (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017, Nr. 2K-24-895/2017, Nr. 2K-139-895/2017, Nr. 2K-105-222/2019). Tačiau pažymėtina, jog visiškai suvienodinti teismų praktiką dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Be to, nagrinėjamu atveju buvo padarytas kvalifikuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą – aklą šautinį kairės čiurnos sužalojimą, pasireiškusį šūvio įėjimo žaizda kairės čiurnos išorinio paviršiaus srityje, kulka kairės čiurnos minkštuosiuose audiniuose. Po įvykio tą pačią dieną iš nukentėjusiosios kojos pašalinta kulka, atliktas pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas, vėliau nukentėjusiajai kurį laiką koja išliko patinusi, skausminga, paskirtas gydymas antibiotikais. Nukentėjusioji net ir praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo patirto sužalojimo skundėsi pėdos tirpimu, sutrikusiais jutimais. 2017 m. rugsėjo 26 d. jai diagnozuotas potrauminis kairio šeivikaulio ir pėdos nervų uždegimas. Taigi, akivaizdu, jog dėl patirto sužalojimo nukentėjusioji neabejotinai patyrė fizinį skausmą, išgąstį, stresą, dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, nepatogumus, negalėjo pakankamai ilgą laiką gyventi įprasto gyvenimo, teko keisti gyvenimo įpročius, lankytis gydymo įstaigose. Svarbu ir tai, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, šviesiu paros metu, nukentėjusiajai būnant kavinėje, nuteistajam panaudojus šaunamąjį ginklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos formuojamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, nukentėjusiosios sužalojimo laipsnį, gydymo eigą, patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kitas faktines aplinkybes, bei nustatė teisingą ir pagrįstą nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį. Galima sutikti su apeliantu, kad teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos sumos neturtinei žalai atlyginti yra mažesnės nei šiuo konkrečiu atveju, vis dėlto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, be to konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Dėl to teismų praktikoje nustatomas ir priteisiamas žalos atlyginimo dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas ir negali būti vienodas, o įstatymas nenustato konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio visiems atvejams.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį nesuteikia pagrindo ir apeliaciniame skunde akcentuojama nuteistojo turtinė padėtis bei jo pareiga atlyginti iš jo priteistas proceso išlaidas. Pažymėtina, kad nuteistojo turtinė padėtis, taip pat pareiga atlyginti tik dėl jo paties kaltės valstybės patirtas išlaidas negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą. Svarbesne aplinkybe šiuo atveju yra tai, kad J. B. yra jauno amžiaus, sveikas ir ateityje dirbdamas galėtų žalą atlyginti. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, mažinti iš nuteistojo priteistos neturtinės žalos dydžio nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

32. Nuteistojo skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai dėl jų gailėjosi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir bent vieną iš alternatyvių aplinkybių – 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

33. Teisiamojo posėdžio metu J. B. nurodė, jog prisipažįsta padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas nusikalstamas veikas bei dėl jų padarymo gailisi, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį J. B. gailėjimąsi, įvertinęs kaltinamojo elgesį bylos nagrinėjimo metu (bylos nagrinėjimo eigoje nuo teismo pasislėpė, nuolat pažeidinėjo jam paskirtas kardomąsias priemones, nukentėjusiajai žalą atlygino tik iš dalies ir tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžioje, vėliau, net ir tuomet, kai buvo paleistas iš suėmimo ir turėjo realią galimybę dirbti ir už darbą gaunamas lėšas skirti žalos atlyginimui, to nedarė) pripažino deklaratyviu, nenuoširdžiu, paremtu ne realaus savo teisės aktams prieštaraujančio elgesio suvokimu ir neigiamu tokio elgesio vertinimu, o siekiu sušvelninti savo padėtį ir atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka tik iš dalies. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad J. B. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, papasakojo jų įvykdymo aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis išreiškė gailėjimąsi dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų, nurodė, kad savo veiksmus vertina labai blogai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai dėl jų gailisi ir kritiškai vertina savo elgesį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismo nurodyti argumentai, jog bylos nagrinėjimo eigoje nuteistasis pasislėpė nuo teismo, pažeidinėjo jam paskirtas kardomąsias priemones, savaime nepaneigia aplinkybės jog J. B. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailėjosi.

34. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nepripažino šios J. B. atsakomybė lengvinančios aplinkybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Iš J. B. parodymų pirmosios instancijos teisme turinio matyti, kad, nors jis nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, tačiau taip pat teigė, kad tai buvo ne tyčinis nusikaltimas, jis iššovė gindamasis nuo link jo bėgančių ir puolančių agresyvių asmenų. Apeliaciniame skundė J. B. savo kaltę dėl įvykdytų nusikaltimų taip pat neigė, teigdamas, jog veikė realizuodamas teisę į būtinąją gintį, o nukentėjusiąją sužalojo be kaltės. Taigi, tokia nuteistojo pozicija atskleidžia, kad iš esmės savo kaltės dėl jam inkriminuotų BK 284 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytų nusikaltimų jis nepripažino. Be to, vertindamas J. B. gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad jis nukentėjusiajai žalą atlygino tik iš dalies, net ir tuomet, kai buvo paleistas iš suėmimo ir turėjo realią galimybę dirbti ir už darbą gaunamas lėšas skirti žalos atlyginimui, to nedarė, todėl J. B. deklaruojamą gailestį šiuo atveju visiškai pagrįstai pripažino deklaratyviu ir nenuoširdžiu.

Dėl paskirtų bausmių, jų bendrinimo ir J. B. skirtinos bausmės

35. Nuteistojo skunde taip pat nurodoma, kad jam buvo paskirtos per griežtos bausmės, tinkamai neįvertinus nei nuteistojo asmenybės, nei jo padarytų nusikaltimų pavojingumo. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.

36. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, į kokias aplinkybes teismas turi atsižvelgti, skirdamas bausmę. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Pažymėtina, ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-172/2008, Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K- 276-1073/2020).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės: bauda arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, BK 253 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) nustatytos baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės. BK 284 straipsnyje įtvirtinta viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų skyrimo galimybė. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtinta laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas J. B. už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę, už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

38. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, parinkdamas nurodytas bausmes, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistąjį J. B., jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Skiriant bausmes atsižvelgta į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte, J. B. atsakomybę sunkiančia aplinkybe pripažinta tai, jog šias nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos tokių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos J. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta ir tai, jog ši nusikalstama veika padaryta, panaudojant šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į J. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, J. B. kaltės formą, nusikaltimų baigtumą. Skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir J. B. charakterizuojančius duomenis - nors yra pakankamai jauno amžiaus, iki nusikaltimų padarymo buvo teistas, tame tarpe ir už viešosios tvarkos sutrikdymą, baustas administracine tvarka, paskirtų administracinių nuobaudų nevykdė – baudų nemokėjo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas J. B. už jo įvykdytus nusikaltimus skyrė griežčiausias – laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis buvo nustatytas artimas sankcijų vidurkiui. Pažymėtina ir tai, kad praeityje J. B. už nusikalstamų veikų padarymą buvo skirtos ir baudos, ir areštas, tačiau akivaizdu, jog šios bausmės rūšys pakankamos teigiamos įtakos jam nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir dėl nusikaltimų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, pripažinus J. B. atsakomybę lengvinančią, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, švelninti už šias nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismo jam skirtas bausmes, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas visapusiškai įvertino tiek nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, J. B. paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas bei neprieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

39. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokiu būdu yra subendrinta bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, be to, neaišku, kokiu būdu bausmės buvo subendrintos tiek apėmimo, tiek sudėjimo būdu. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bausmės bendrintinos tarpusavyje vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu (nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte), 5 dalies 2 punktu (nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje), 4 dalimi, 6 dalimi (iš dalies sudedamų bausmių dydis nustatytinas, atsižvelgus į šiame nuosprendyje jau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes). Taigi skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodytos BK 63 straipsnio dalys, kuriomis vadovaujamasi bendrinant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, taip pat nurodyta, kad teismas, bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, pridedamas bausmių dalis parinko atsižvelgdamas į nuosprendyje nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį naikinama ir dėl šios veikos jis išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, sprendžia J. B. skirtinos bausmės klausimą.

41. Kaip jau buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas J. B. už padarytas nusikalstamas veikas parinko tinkamą bausmės rūšį bei nustatė teisingus laisvės atėmimo bausmės terminus, keisti bausmių nėra jokio pagrindo, todėl teisėjų kolegija sprendžia tik bausmių bendrinimo klausimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. B. inkriminuoti nusikaltimai, numatyti BK 284 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės bendrinamos apėmimu būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, atsižvelgiant į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, J. B. charakterizuojančius duomenis, su kitomis paskirtomis bausmėmis bendrinama dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pridedant už kitas nusikalstamas veikas paskirtų laisvės atėmimo bausmių dalis, kurių dydis yra lygus įstatyme įtvirtintam minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios, civilinės ieškovės I. P. atstovė advokatė Jurga Pšikockė prašė priteisti iš nuteistojo I. P. turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme 300 Eur. Toks prašymas grindžiamas advokatės Jurgos Pšikockės pateiktais dokumentais – PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir banko išrašu, iš kurių matyti, kad I. P. buvo suteiktos teisinės paslaugos – teisinė konsultacija, atsiliepimo į J. B. apeliacinį skundą paruošimas ir pateikimas teismui.

43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-628/2021, Nr. 2K-19-697/2022). Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame buvo ginčijamas ir nukentėjusiajai, civilinei ieškovei priteistos neturtinės žalos bei jos dydžio klausimai. I. P. atstovė pateikė atsiliepimą į J. B. apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti išlaidų suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus advokatės atliktiems veiksmas bei darbo sąnaudoms, todėl minimos I. P. patirtos išlaidos priteistinos iš nuteistojo J. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 – 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir J. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

J. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. B. paskirtų bausmių subendrinimo ir paskirti naują subendrintą bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti J. B. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią subendrintą bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje iš dalies bausmes sudedant, ir paskirti J. B. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo J. B. nukentėjusiajai, civilinei ieškovei I. P. 300 Eur (tris šimtus eurų) atstovo advokato išlaidoms atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Audrius CininasIeva Gavelytė-KalytienėVirginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė