Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.1.5.3; 1.1.3.2; 1.1.7.1; 1.1.9.5; 1.2.14.5.2.3; 1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.2; 1.2.18.10; 2.1.3.7; 2.4.6.3.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4 (S)

2022 m. rugsėjo 27 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. D. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo B. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 208 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant B. D. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, B. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent ½ dalį priteistos žalos (236 561 Eur) civiliniam ieškovui VĮ „T. b. “.

Iš B. D. priteista civiliniam ieškovui VĮ „T. b. “ 236 561 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.1. apgaule įmonės S., UAB (toliau – Bendrovė arba UAB „S.“) naudai išvengė didelės vertės – 236 561 Eur dydžio turtinės prievolės, o būtent:

būdama S., UAB, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, turėdama teisę atstovauti Bendrovę, kontroliuodama Bendrovės veiklą, siekdama išvengti UAB „S.“ naudai mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. pateikė UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą samdomos įmonės UAB „M.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atstovei Ž. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įmonės UAB „S.“ uždarajai akcinei bendrovei „P. “ (toliau – UAB „P.“) išrašytus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas:

- 2015 m. sausio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 514,28 Eur sumai (17 780,40 Eur ir 3 733,88 Eur PVM);

- 2015 m. sausio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 58 773,62 Eur sumai (48 573,24 Eur ir 10 200,38 Eur PVM);

- 2015 m. vasario 26 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 137 214,30 Eur sumai (113 400,25 Eur ir 23 814,05 Eur PVM);

- 2015 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 97,20 Eur sumai (97,20 Eur ir 0,00 Eur PVM);

- 2015 m. kovo 24 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 160 564,58 Eur sumai (132 698,00 Eur ir 27 866,58 Eur PVM);

- 2015 m. balandžio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 23 508,98 Eur sumai (19 428,91 Eur ir 4 080,07 Eur PVM);

- 2015 m. balandžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 57 693 Eur sumai (47 680,17 Eur ir 10 012,83 Eur PVM);

- 2015 m. gegužės 11 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 000 Eur sumai (19 834,71 Eur ir 4 165,29 Eur PVM);

- 2015 m. gegužės 28 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 98 654 Eur sumai (81 532,23 Eur ir 17 121,77 Eur PVM);

- 2015 m. birželio 22 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 430 Eur sumai (355,37 Eur ir 74,63 Eur PVM);

- 2015 m. birželio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 40 886,38 Eur sumai (33 790,40 Eur ir 7 095,98 Eur PVM);

- 2015 m. liepos 15 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 37 219,99 Eur sumai (30 760,32 Eur ir 6 459,67 Eur PVM);

- 2015 m. liepos 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 45 036,20 Eur sumai (37 220 Eur ir 7 816,20 Eur PVM);

- 2015 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 514,28 Eur sumai (15 293,52 Eur ir 3 211,64 Eur PVM);

- 2015 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 245,50 Eur sumai (20 037,60 Eur ir 4 207,90 Eur PVM);

- 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 67 465,27 Eur sumai (55 756,42 Eur ir 11 708,85 Eur PVM);

- 2015 m. rugsėjo 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 67 204,68 Eur sumai (55 541,06 Eur ir 11 663,62 Eur PVM);

- 2015 m. spalio 9 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 42 000 Eur sumai (34 710,74 Eur ir 7 289,26 Eur PVM);

- 2015 m. spalio 16 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 34 636,35 Eur sumai (28 625,08 Eur ir 6 011,27 Eur PVM);

- 2015 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 19 358,06 Eur sumai (15 998,41 Eur ir 3 359,65 Eur PVM);

- 2015 m. lapkričio 6 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 60 916,41 Eur sumai (50 344,14 Eur ir 10 572,27 Eur PVM);

- 2015 m. lapkričio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 30 738,84 Eur sumai (25 404 Eur ir 5 334,84 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 426,85 Eur sumai (4 485 Eur ir 941,85 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 957,85 Eur sumai (4 923,84 Eur ir 1 034,01 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 43 641,89 Eur sumai (36 067,65 Eur ir 7 574,21 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 110,57 Eur sumai (19 926,09 Eur ir 4 184,48 Eur PVM);

- 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 11 924,55 Eur sumai (9 855 Eur ir 2 069,55 Eur PVM),

bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas.

Ž. K., apskaičiusi minėtas PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis mažesnėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis bei kreditines PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis didesnėmis kreditinėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis (su minuso ženklu) nei pirkėjos UAB „P.“ gautose iš UAB „S.“ PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose su analogiškais dokumentų numeriais, vadovaudamasi UAB „S.“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. sausio–gruodžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo UAB „S.“ 1 021 925 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 214 626 Eur pardavimo PVM ir 213 692 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

Taip pat B. D. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K. ne visas UAB „S.“ laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas įmonei UAB „P.“ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

- 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 67 974,44 Eur sumai (56 177,22 Eur ir 11 797,22 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 2 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 211,92 Eur sumai (175,14 Eur ir 36,78 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 22 587,60 Eur sumai (18 667,44 Eur ir 3 920,16 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 9 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 43,45 Eur sumai (35,91 Eur ir 7,54 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 19 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 181,43 Eur sumai (149,94 Eur ir 31,49 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 268,92 Eur sumai (20 056,96 Eur ir 4 211,96 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 903,25 Eur sumai (4 878,71 Eur ir 1 024,54 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 9 918,61 Eur sumai (8 197,20 Eur ir 1 721,41 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

ir pateikė nevisas UAB „P. “ išrašytas įmonei UAB „S.“ debetines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 66 519,25 Eur sumai (54 974,59 Eur ir 11 544,66 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 8 399,47 Eur sumai (6 941,71 Eur ir 1 457,76 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 6 595,30 Eur sumai (5 460,66 Eur ir 1 144,64 Eur PVM).

Ž. K., apskaičiusi jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras bei kreditines PVM sąskaitas faktūras ir vadovaudamasi įmonės UAB „S.“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2016 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose su neteisingais duomenimis, nedeklaravo įmonės UAB „S.“ 108 900 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 22 869 Eur pardavimo PVM ir 22 869 Eur mokėtino į biudžetą PVM, tai yra iš viso už 2015 m. sausio – 2016 m. kovo mėnesių laikotarpį UAB „S.“ nedeklaravo 236 561 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

B. D., tęsdama savo nusikalstamą veiką, siekdama apgaule išvengti UAB „S.“ prievolių valstybės biudžetui vykdymo, tyčia, sukurdama fiktyvią teisinę padėtį, kad UAB „S.“ iš anksto taptų beturtė ir į Bendrovę nebūtų galima nukreipti reikalavimo, neketindama vykdyti realios UAB „S.“ vardu kosmetikos pardavimo veiklos, pagal 2014 m. spalio 1 d. Tiekimo sutartį Nr. 2014/01, pagal kurią UAB „S.“ sutiko pirkti, o jos, B. D., kontroliuojama ir vadovaujama kita įmonė UAB „B. m.“ sutiko parduoti prekes, iš UAB „S.“ banko sąskaitos į UAB „B. m.“ banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. dalimis pervedė 234 583,69 Eur bei pagal jos, B. D., avanso apyskaitą 2015 m. kovo 31 d. sumokėjo 7 260 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „S.“ skolina UAB „B. m.“ 92 200 Eur, bei pagal 2016 m. sausio 5 d. UAB „B. m.“ įmonei UAB „S.“ išrašytą 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Eur baudos už sutarties nevykdymą, iš UAB „S.“ banko sąskaitos į UAB „B. m.“ banko sąskaitą dalimis pervedė 122 126 Eur, kuriuos UAB „B. m.“ panaudojo savo vykdomoje ūkinėje-komercinėje veikloje, dėl tokių B. D. veiksmų Valstybinė mokesčių inspekcija prarado realią galimybę išieškoti iš UAB „S.“ skolas ne ginčo tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir patyrė 236 561 Eur turtinę žalą.

Tokiu būdu B. D. UAB „S.“ naudai apgaule išvengė didelės 236 561 Eur (6 225,29 MGL) dydžio vertės turtinės prievolės.

1.2. dėl UAB „S.“ sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė UAB „S.“ didelės vertės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent:

būdama S., UAB, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, turėdama teisę atstovauti Bendrovę, kontroliuodama Bendrovės veiklą, žinodama, kad 2016 m. sausio 1 dienai Bendrovėje buvo sunki ekonominė padėtis, nes 2015 m. liepos 1 d. datai UAB „S.“ įsipareigojimai kreditoriams buvo 843 184 Eur, tai yra viršijo 1,188 karto visą Bendrovės turtą, 2015 m. gruodžio 31 d. datai UAB „S.“ įsipareigojimai kreditoriams buvo 754 912 Eur, tai yra viršijo 1,777 karto visą Bendrovės turtą, UAB „S.“ akivaizdžiai gresia bankrotas ir Bendrovė atsiskaityti su visais kreditoriais galimybės neturi, užimamų pareigų pagrindu, turėdama teisę valdyti ir disponuoti jos žinioje buvusiu UAB „S.“ turtu – piniginėmis lėšomis, siekdama iššvaistyti UAB „S.“ turtą ir melagingai pagrįsti tariamai teisėtą UAB „S.“ priklausančių piniginių lėšų panaudojimą, 2016 m. sausio 1 d. UAB „S.“ vardu sudarė paskolos sutartį su UAB „B. m.“, pasirašytą paskolos davėjo (UAB „S.“ direktorės B. D.) ir paskolos gavėjo (UAB „B. m.“ direktorės B. D.), kuria buvo siekiama teisėtu būdu pervesti pinigus iš UAB „S.“ į UAB „B. m.“, kurios pagrindu įmonei UAB „B. m.“ iki 2019 m. sausio 1 d. įmonė UAB „S.“ suteikė ilgalaikę 92 200 Eur paskolą, su 3 procentų metinėmis palūkanomis, mokamomis paskolos grąžinimo dieną, kurios pagrindu UAB „S.“ paskolos gavėjai UAB „B. m.“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. pervedė 92 126 Eur piniginių lėšų, be to, žinodama, kad taip pat B. D. vadovaujama UAB „B. m.“ neturint teisėto pagrindo išrašė 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Eur dydžio baudos skyrimo įmonei UAB „S.“, iš UAB „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios Nordea banke, 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. sausio 19 d. pavedimais pervedė dalimis bendrai 30 000 Eur į UAB „B. m.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią Danske banke, tokiu būdu B. D. iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą, UAB „S.“, didelės vertės turtą – 122 126 Eur dydžio pinigines lėšas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti ir dėl to padarė 122 126 Eur dydžio žalą UAB „S.“ kreditoriams.

1.3. apgaulingai tvarkė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

būdama S., UAB, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, turėdama teisę atstovauti Bendrovę, kontroliuodama Bendrovės veiklą, organizuodama Bendrovės komercinę veiklą, žinodama, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui“, pažeisdama minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžiui arba struktūros pasikeitimu“, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. pateikė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, UAB „S.“ įmonei UAB „P. “ išrašytus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas: 2015 m. sausio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 26 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. kovo 24 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 11 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 28 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 22 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 28 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 15 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugsėjo 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 9 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 16 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 6 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat B. D. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K. ne visas UAB „S.“ laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas įmonei UAB „P. “ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 67 974,44 Eur sumai (56 177,22 Eur ir 11 797,22 Eur PVM), 2016 m. vasario 2 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 211,92 Eur sumai (175,14 Eur ir 36,78 Eur PVM), 2016 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 22 587,60 Eur sumai (18 667,44 Eur ir 3 920,16 Eur PVM), 2016 m. vasario 9 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 43,45 Eur sumai (35,91 Eur ir 7,54 Eur PVM), 2016 m. vasario 19 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 181,43 Eur sumai (149,94 Eur ir 31,49 Eur PVM), 2016 m. vasario 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 268,92 Eur sumai (20 056,96 Eur ir 4 211,96 Eur PVM), 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM), 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 903,25 Eur sumai (4 878,71 Eur ir 1 024,54 Eur PVM), 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 9 918,61 Eur sumai (8 197,20 Eur ir 1 721,41 Eur PVM), 2016 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM), 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM), 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM),

ir pateikė ne visas UAB „P. “ išrašytas įmonei UAB „S.“ debetines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 66 519,25 Eur sumai (54 974,59 Eur ir 11 544,66 Eur PVM), 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 8 399,47 Eur sumai (6 941,71 Eur ir 1 457,76 Eur PVM), 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 6 595,30 Eur sumai (5 460,66 Eur ir 1 144,64 Eur PVM).

UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, 2015 metais įtraukus į buhalterinę apskaitą pateiktus UAB „S.“ įmonei UAB „P. “ išrašytus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas, bei 2016 m. sausio–kovo mėnesiais neįtraukus visų šio laikotarpio UAB „S.“ išrašytų įmonei UAB „P. “ PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų ir UAB „P. “ išrašytų įmonei UAB „S.“ debetinių PVM sąskaitų faktūrų, buvo iškreipta tikroji UAB „S.“ ūkinė, finansinė būklė bei duomenys apie turtą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Tokiu būdu B. D. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. per UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę Ž. K., nežinojusią apie daromą nusikalstamą veiką, apgaulingai tvarkė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Nuteistosios B. D. gynėjas advokatas Giedrius Danėlius apeliaciniame skunde prašo:

1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį ir B. D. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba atmetus šį prašymą,

2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį ir panaikinti B. D. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 118 280,50 Eur turtinės žalos atlyginimą ar sumažinti atlygintinos žalos dydį iki 20 000 Eur, įpareigojant žalą sumokėti per 5 (penkerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir vertindamas byloje surinktas faktines aplinkybes, padarė neteisingas išvadas. Skunde akcentuojama teismų praktikoje nusistovėjusi pozicija, kad veikų, susijusių su netinkamu mokesčių sumokėjimu, dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (taip pat ir pagal normas, nustatančias atsakomybę už nusikaltimus bei baudžiamuosius nusižengimus ekonomikai ir verslo tvarkai) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-746/2017, 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016). Kita vertus, net ir nustačius atitinkamos veikos požymių, tokia veika ne visada vertinama kaip nusikalstama. Dėl mažesnio tokio pobūdžio veikų pavojingumo gali būti taikomos kitų teisės šakų nustatytos priemonės, pavyzdžiui, administracinė atsakomybė (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016, 2K-109-746/2017). Be to, paprastai baudžiamosiose bylose, vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui, tokios veikos yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį, taip pat, priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-270-942/2015, 2K-185-942/2016 ir kt.). Deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas mokesčių administratoriui, pareigos įsiregistruoti mokesčių mokėtoju nevykdymas, neteisėtai gautų pajamų nedeklaravimas, taigi ir atitinkamų mokesčių nesumokėjimas teismų praktikoje taip pat nelaikomi turtiniu sukčiavimu (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-189/2014, 2K-515/2014 ir kt.). Nepaisant to, kad kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai (pavyzdžiui, į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ir taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę) pripažįstami sukčiavimu, visgi tai nereiškia, jog bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip sukčiavimas (nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

2.2. Anot skundo autoriaus, tarp nuteistosios B. D., UAB „S.“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos susiklostė teisiniai santykiai, turintys administracinės teisės, mokesčių teisės ir civilinės teisės bruožų. Teisiniai santykiai ir teisinė atsakomybė pagal kitų teisės šakų normas gali peraugti į baudžiamąją atsakomybę tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-697/2017). Vertinant, ar kaltininko veika iš tikrųjų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Taip pat svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus.

2.3. Skunde pažymima, kad Bendrovės nurodyti duomenys apie parduotų prekių (kiaušinių) vertę bei pritaikytas nuolaidas, kurie kito prekybos metu, buvo teisingi, atitiko rinkos sąlygas. UAB „S.“ pagrindinė veikla buvo didmeninė prekyba kiaušiniais su prekybos tinklais, bet kartu Bendrovė prekiavo ir kitomis prekėmis (šunų maistu, vaisiais, kosmetika, aliejais). Buvęs UAB „S.“ vadovas V. M. teisme patvirtino, kad Bendrovė prekiavo su UAB „G. v.“ ir kitais subjektais, taip pat ir prekybos tinklais, kad vyko prekyba tarp Bendrovės ir UAB „B. m.“. Nuteistoji B. D. paaiškino, kad kiaušiniai yra specifinė, biržinė prekė, kurios kainai įtakos turi daug veiksnių (pavyzdžiui, metų laikas, paukščių ligos tam tikruose regionuose, teisinis reglamentavimas ar konkurentų veiksmai), todėl būsimą kiaušinių kainą galima tik nuspėti. Šias aplinkybes nurodė ir liudytojas V. M.. Tačiau UAB „P. “ kiaušinių pirkimo konkursą skelbdavo per metus kartą ir juos pirkdavo už fiksuotą kainą visiems metams. Dėl šios priežasties Bendrovė kiaušinius UAB „P. “ parduodavo arba už mažesnę, arba už didesnę nei rinkos kaina, pagal sutartį su UAB „P. “ papildomai kiekvieną mėnesį būdavo išrašomos kreditinės sąskaitos priklausomai nuo apyvartos, taip pat jeigu būdavo vėluojama pristatyti prekes arba pristatytos prekės būdavo su pažeidimais (nekokybiškos). Bendrovėje dirbusi V. G., kuri buvo atsakinga už bendravimą (užsakymų pateikimas, sąskaitų išrašymas) tiek su kiaušinių tiekėjais iš Lenkijos, tiek su kiaušinių pirkėjais, šiuo atveju UAB „P. “. Su UAB „P. “ suderintos ir išrašytos sąskaitos paprastai vieną kartą per mėnesį būdavo siunčiamos UAB „M.“ atstovei Ž. K., vedusiai Bendrovės buhalterinę apskaitą. Liudytoja apklausta Ž. K. parodė vienu metu gaudavusi 20–35 sąskaitas, taip pat ir kreditines sąskaitas, bei patvirtino, jog vienam sandoriui galėjo būti išrašomos dvi sąskaitos – pradinė ir ją koreguojanti. Paprastai išrašytas sąskaitas tekdavo koreguoti (išrašyti naujas sąskaitas ar kreditines sąskaitas) dėl vėluojančio prekių pristatymo ar jų nepristatymo, besikeičiančios kiaušinių kainos rinkoje, kadangi UAB „P. “ reikalaudavo taikyti vis didesnes nuolaidas ar vienašališkai nurodydavo mokėsianti mažesnę kainą nei nurodyta sutartyje. Atitinkamai dėl koreguojamų sąskaitų vėliau būdavo teikiamos pataisytos ataskaitos Valstybinei mokesčių inspekcijai. 2016 metų pradžioje susidarė tokia situacija, kai dėl kiaušinių kainos pokyčio rinkoje ir tiekėjams Lenkijoje vėluojant tiekti sutartą kiaušinių kiekį, UAB „P. “ nutraukė kiaušinių pirkimą, pritaikė baudas ir reikalavo taikyti geresnes kainas, o 2016 metų pavasarį nesutarus su UAB „P. “ dėl baudų panaikinimo ir naujos sutarties sudarymo, prekyba kiaušiniais nutrūko. Šias aplinkybes patvirtina susirašinėjimas elektroniniais laiškais su UAB „P. “ atstove K. S., kuriame minimos „perkainojimo kreditinės sąskaitos“ (2016 m. balandžio 13 d. laiškas), „baudos“, kurių suma 61 768,84 Eur (2016 m. balandžio 11 d. laiškas), „bonusai (mėnesio ir logistikos)“, kuriuos skolinga UAB „S.“ (2016 m. balandžio 4 d. laiškas), „nuolaidos“ (2016 m. balandžio 12 d. laiškas), taip pat UAB „P. “ pateiktas apskaitos sistemos registruotų dokumentų sąrašas, kuriame daugiau nei 20 įrašų per metus, keitusių ūkinių operacijų kainas tokiais apskaitos veiksmais kaip „nuolaida už mokėjimą anksčiau laiko“, „prekių tiekėjų nuolaidos“, „logistikos nuolaida“, „mėnesio apyvartos nuolaida“.

2.4. Atsižvelgiant į tokį bendradarbiavimo pobūdį, kai UAB „P. “ vienašališkai išrašinėjo baudas, reikalavo išrašyti kreditines sąskaitas, atsirasdavo nesutapimai Bendrovės ir UAB „P. “ buhalterijoje. 2016 metų pradžioje, sutikrinus buhalteriją už 2015 metus paaiškėjo, kad Bendrovė dėl klaidų netinkamai buvo deklaravusi mokėtiną PVM, dėl ko atsirado nepriemoka, tačiau klaidos, pasinaudojant Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta teise, nedelsiant buvo ištaisytos ir patikslintos Bendrovės teiktose deklaracijose Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo metu Bendrovės finansiniai srautai buvo sutrikę, todėl Bendrovė neturėjo galimybės iškart sumokėti jau deklaruoto PVM, bet Bendrovė dar tikėjosi gauti pardavimo pajamų (2016 m. sausio 18 d., 2016 m. kovo 16 d. teikė pasiūlymus UAB „P. “ dėl naujos sutarties sudarymo), bet su UAB „P. “ nesudarius naujos sutarties ir nepanaikinus išrašytų baudų, Bendrovės veikla nutrūko.

2.5. Skundo autoriaus nuomone, iš nurodytų aplinkybių dėl Bendrovės nesumokėto PVM mokesčio akivaizdu, kad B. D. tyčia ir iš anksto nesiekė išvengti prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. parodymus, kad sąskaitos, kuriomis UAB „P. “ skyrė baudas Bendrovei, buvo išrašytos jau po Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo, kurio metu nustatyta, jog UAB „P. “ skolinga Bendrovei, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija siekė, kad skola už Bendrovės mokesčių nepriemoką būtų pervesta tiesiai į valstybės biudžetą, bet tada UAB „P. “ išrašė kreditines sąskaitas, kurioms savo įsipareigojimus Bendrovei panaikino.

2.6. Skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos – PVM sukčiavimo aprašyme nurodytos faktinės aplinkybės paneigia bet kokį apgaulės panaudojimą, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti. Pagal kaltinimą, sukčiavimo veika, susijusi su PVM, baigta iki 2016 m. sausio 31 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravus 2015 metų sausio–gruodžio mėnesių laikotarpio PVM dydį bei iki 2016 m. balandžio 22 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravus 2016 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM dydį. Tačiau UAB „S.“ patikslintas PVM deklaracijas deklaravo ir pateikė jas Valstybinei mokesčių inspekcijai 2016 m. kovo 30 d. UAB „S.“ mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. baigtas tik 2016 m. gegužės 17 d., o mokestinis tyrimas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. baigtas tik 2016 m. spalio 6 d. Taigi, dar iki tariamo sukčiavimo pabaigos Bendrovė pateikė patikslintas PVM deklaracijas, kurių turinys atitiko UAB „P. “ deklaruotas mokesčių sumas, todėl nesuprantama, kodėl iki mokestinio patikrinimo ir mokestinio tyrimo pabaigos mokesčio mokėtojo atlikti veiksmai, kuriais siekta ištaisyti tam tikrus netikslumus, nebuvo įvertinti kaip nuteistosios atsakomybę šalinanti aplinkybė.

2.7. Nurodoma ir tai, kad pagal kaltinimo formuluotę nuteistosios B. D. buhalterei pateikti dokumentai buvo tikri, nebuvo suklastoti, tiesiog juose buvo nurodyta netiksli informacija, kuri vėliau buvo ištaisyta, pateikus patikslinančias deklaracijas, arba dalis dokumentų tiesiog nebuvo pateikti. Byloje net nebuvo įrodinėjama, kad į Bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos suklastotos PVM sąskaitos faktūros, kai teismų praktikoje apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM, išvengiant pelno mokesčio ar panaikinant prievolę jį mokėti pasireiškia suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip šią suklaidinant. Todėl nuteistosios B. D. veiksmų teisinis vertinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį neatitinka nei teismų praktikos, nei baudžiamojo įstatymo nuostatų.

2.8. Be to, teismų praktikoje, nagrinėjant PVM grobstymo bylas, laikomasi nuostatos, kad paprastai tokia veika laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM ir kita) (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-363-746/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje B. D. pripažinta kalta ir nuteista dėl didelės vertės – 236 561 Eur dydžio turtinės prievolės išvengimo, skundžiamame nuosprendyje visiškai neatskleidus šio požymio turinio, nepateikus motyvų, kodėl buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos tokius veiksmus kvalifikuoti kaip turtinės prievolės panaikinimą.

2.9. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tariamo B. D. siekio Bendrovę padaryti beturte, t. y. neva siekiant išvengti prievolių valstybės biudžetui, sukūrus fiktyvią situaciją, kad Bendrovė iš anksto taptų beturte ir nebūtų galima nukreipti reikalavimo į Bendrovę. Galiojančiame teisiniame reguliavime turtas yra suprantamas plačiai ir apima ne tik pinigines lėšas, bet ir daiktus, turtines ir neturtines teises, vertybinius popierius, reikalavimo teises ir kita. UAB „S.“ užsiėmė prekyba, todėl faktiškai ilgalaikiu turtu nedisponavo, Bendrovės turtą sudarė atsargos, kuriomis nuolat buvo prekiaujama, ir iš pirkėjų gautinos sumos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai vertino, kad turtas yra tik piniginės lėšos, nes avanso sumokėjimas B. D., kaip ir paskolos suteikimas UAB „B. m.“ įvertintas kaip pinigų (turto) praradimas. Taigi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį visiškai neatsižvelgta į tai, kad vienos formos turtas tiesiog transformavosi į kitos formos turtą – pinigai į materialiųjų turtą arba į turtines teises. UAB „S.“, išmokėjusi B. D. 7 260 Eur avansą, neprarado šio turto, o įgijo reikalavimo teisę į B. D., kuri vėliau buvo realizuota ir ši suma grąžinta Bendrovei. Taip pat ir dėl 92 200 Eur paskolos, kuri buvo suteikta UAB „B. m.“ ir kurios laiku negrąžinus, Bendrovė realizavo savo turtinę teisę prisiteisdama skolą. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „B. m.“ už 92 200 Eur suteiktą paskolą yra pilnai atsiskaičiusi. UAB „B. m.“ dalį skolos (10 000 Eur) grąžino bankrutuojančiai Bendrovei, likusią sumą pagal Bendrovės bankroto administratoriaus ieškinį Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-3038-661/2019 priteisė Bendrovei, po to Bendrovė reikalavimo teisę į UAB „B. m.“ pardavė viešose varžytynėse. Liudytoja I. G. nurodė, kad UAB „B. m.“ yra atsiskaičiusi ir pretenzijų jai nebeturi. Be to, Bendrovės bankroto administratorius kreipėsi į UAB „B. m.“, siekdamas nuginčyti 30 000 Eur baudą už sutarties nevykdymą, šio kreipimosi pagrindu buvo sudaryta taikos sutartis, kurią patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas, pagal kurią UAB „B. m.“ nustatytais terminais įsipareigojo grąžinti 30 000 Eur baudą. Ši reikalavimo teisė taip pat buvo parduota per varžytines, kurią įsigijęs M. G. raštu patvirtino, kad UAB „B. m.“ 30 000 Eur įsiskolinimą yra pilnai padengusi. Dėl 234 583,69 Eur pinigų sumos pervedimo UAB „B. m.“ laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tiriama, ar Bendrovė sumokėjusi šią pinigų sumą gavo prekes. Apelianto teigimu, tarp Bendrovės ir UAB „B. m.“ vyko realūs sandoriai, kurių metu Bendrovei buvo perduotos prekės, kurios buvo realizuojamos tretiesiems asmenims ir iš jų gautos pajamos. Šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys į tai, kad po UAB „S.“ bankroto bylos iškėlimo B. D. Bendrovės bankroto administratoriui fiziškai perdavė turto už 111 961,894 Eur, kurį sudarė aliejai ir kitos prekės, kitą dalį įsigytų prekių UAB „S.“ tiriamuoju laikotarpiu paprasčiausiai realizavo. Tuo labiau kad sandoriai tarp UAB „S.“ ir UAB „B. m.“ vyko dar ir iki 2015 metų, kai 2014 m. spalio 1 d., UAB „S.“ vadovu buvus V. M., iš UAB „B. m.“ buvo įsigyta prekių už 77 379,15 Eur.

2.10. Kaip teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiama specialistė patvirtino, kad pagal galiojusią Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkto redakciją nemokumą turėjo vertinti pagal pradelstus įmonės įsipareigojimus, tačiau išvadoje pateikė duomenis įvertinus visus įsipareigojimus, net ir tuos kurie nepradelsti. Nagrinėjamoje byloje tai yra itin aktualu, nes UAB „P. “ atsiskaitydavo su atidėjimu, todėl UAB „S.“ visada turėjo įsipareigojimų savo tiekėjams, bet tai negalėjo ir neturėjo būti vertinama kaip nemokumo veiksnys.

2.11. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes apeliaciniame skunde daroma išvada, kad B. D. nepardavė Bendrovės akcijų, nekeitė Bendrovės registracijos vietos, atstovo, nekeitė gyvenamosios vietos, buvo pasiekiama visiems kreditoriams, tarėsi su jais dėl mokesčių sumokėjimo, bendradarbiavo ir su bankroto administratoriumi, netgi tarėsi su VĮ „T. b. “ atstovais dėl įmanomai palankesnių kompensavimo mechanizmų. Taip pat byloje nenurodyta, kuriems konkrečiai Bendrovės kreditoriams ir kokio dydžio turtinė žala (kiekvienam iš jų) buvo padaryta.

2.12. Analogiškai ir vertinant nuteistosios B. D. veiksmus turto iššvaistymo nusikaltimo prasme, skunde remiamasi teismų praktika, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-7-388/2007, 2K-46-699/2018).

2.13. Gynėjo teigimu, B. D., būdama Bendrovės vadove, neprarado ir neišvaistė jos žinioje buvusio turto – tiek B. D. išmokėtas 7 260 Eur avansas, tiek UAB „B. m.“ paskolinta 92 200 Eur suma ar Bendrovei paskirta 30 000 Eur dydžio bauda buvo grąžintos ar priteistos Bendrovei. Suteikus atlygintinę paskolą UAB „B. m.“, už kurią buvo skaičiuojamos palūkanos ir kurią UAB „B. m.“ turėjo pareigą grąžinti, Bendrovė įgijo lygiavertę reikalavimo teisę, kuri yra faktiškai ir realiai įgyvendinama. Dėl UAB „B. m.“ Bendrovei paskirtos baudos atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek Bendrovę, tiek UAB „B. m.“ siejo ilgalaikiai komerciniai teisiniai santykiai, įmonėse dirbo skirtingi darbuotojai, įmonės vykdė skirtingas veiklas, taip pat (įmonės) turėjo skirtingus akcininkus, nagrinėjamu atveju Bendrovei buvo skirta bauda už sutartinių santykių nevykdymą, bet Bendrovės bankroto administratoriui pateikus pretenziją, tarp įmonių buvo sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „B. m.“ įsipareigojo Bendrovei grąžinti 30 000 Eur, tokiu būdu civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginčas buvo išspręstas. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant būtų galima konstatuoti B. D. veiksmų neteisėtą pobūdį ir kurios sudarytų pagrindą B. D. veiksmus vertinti kaip turto iššvaistymą BK 184 straipsnio prasme.

2.14. Skunde pažymima ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, tai yra visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-514-942/2015, 2K-74-719/2020, 2K-23-648/2021, 2K- 7-32-719/2021). Nagrinėjamoje byloje kaltinime dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nurodyta, kad šią veiką sudaro ne tik galimai neteisingų deklaracijų pateikimas buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, ar jų nepateikimas, bet ir kiti nuteistosios B. D. veiksmai, kurie galimai buvo nukreipti vieningam tikslui pasiekti ir kurie sutampa su B. D. inkriminuotomis veikomis, numatytomis BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje. Tiek sukčiavime, tiek turto iššvaistyme ir skolininko nesąžiningume nurodytas tapatus laikotarpis (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 26 d.), pagal tą pačią 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį UAB „B. m.“ paskolintos (pervestos) pinginės lėšos (92 126 Eur), ta pati UAB „B. m.“ Bendrovei išrašyta 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaita faktūra dėl 30 000 Eur baudos už sutarties nevykdymą. Esant šiems sutapimams, B. D. elgesys antrą kartą negali būti vertinamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.

2.15. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas B. D. dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, padarė neteisingas išvadas tiek dėl veikos padarinių atsiradimo, tiek dėl nuteistosios tyčinės kaltės formos. 2016 m. pradžioje, sutikrinus buhalteriją už 2015 metus, paaiškėjo, kad Bendrovė dėl klaidų netinkamai buvo deklaravusi mokėtiną PVM, dėl ko atsirado nepriemoka daugiau kaip 200 000 Eur. Klaidos tik jas pastebėjus iš karto buvo ištaisytos ir patikslintos Bendrovės teiktose deklaracijose Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio tvarka. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. parodymai patvirtina, kad pirminiai dokumentai ne visada laiku pasiekdavo apskaitą vedančius asmenis, buvo teikiami dalimis ir pavėluotai, dėl Bendrovės veiklos specifikos sąskaitos faktūros dažnai būdavo koreguojamos, dėl ko atsirasdavo netikslumai, be to, UAB „M.“ buvo sustabdžiusi paslaugų teikimą Bendrovei, dėl asmeninių priežasčių ir Ž. K. ilgą laiką nebuvo darbe, o pagalbinis personalas dokumentus ne visada suvesdavo teisingai, metų gale su didžiaisiais klientais tikslinant galutines sumas ir tarpusavio įsipareigojimus bei nustačius nesutapimus tarp Bendrovės ir UAB „P. “ registrų, nedelsiant buvo pataisytos mokestinės ataskaitos ir pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Priešingai, nei nurodoma kaltinime, Bendrovė deklaravo visus mokėtinus mokesčius, buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai, buvo išsaugotos visos gautos ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros, galima atsekti visas Bendrovės ūkines operacijas, nustatyti Bendrovės finansinę situaciją bet kuriame jos veiklos etape. Bendrovės patikrinimą 2016 metų pradžioje atlikusi Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidimų nenustatė. Vien tai, kad į apskaitą buvo įtraukta su UAB „P. “ nesuderinta 2015 m. vasario 26 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) vertintina kaip paprasta apskaitos klaida, netikslumas. Kita vertus, šios vienintelės kreditinės sąskaitos suma yra visiškai aiški. Tuo tarpu S. V. įmonės „S.“ 2016 m. kovo 1 d. – 2016 m. kovo 25 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (iš viso 10 vnt.) dėl prekių pirkimo už 2 738,06 Eur į apskaitą neįtrauktos dėl objektyvių priežasčių, nes B. D. tuo metu dėl gimdymo negalėjo atlikti jokių veiksmų. Įvertinus nuteistosios B. D. ir liudytojos Ž. K. parodymus, tai, kad nebuvo vedama dviguba buhalterija, nebuvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, registrai, kiti su tuo susiję dokumentai, kad byloje konstatuoti elementarūs apskaitos netikslumai, pirmiausia sąlygoti ne Bendrovės ar nuteistosios veiksmų, o faktiškai UAB „P. “ iš dalies nesąžiningo elgesio, kad nustatyti Bendrovės buhalterinės apskaitos pažeidimai, susiję su PVM deklaravimu, buvo ištaisyti, pateikiant patikslintas deklaracijas, akivaizdu, jog nuteistosios B. D. veiksmuose nebuvo tyčios apgaulingai tvarkyti Bendrovės buhalterinę apskaitą.

2.16. Taip pat skundo autorius nurodo, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl jomis siekiama tų paties tikslų kaip ir kriminaline bausme. BK 69 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemone – turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu siekiama užtikrinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta kaltininko nusikalstama veika padaryta žala. Skirdamas BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas turi ją individualizuoti, be kita ko, atsižvelgdamas tiek į nukentėjusiojo interesą garantuotai gauti žalos atlyginimą, tiek į kaltininko turtinę padėtį, atlygintinos žalos dydį, kartu ir realias kaltininko galimybes atlyginti žalą ar tik jos dalį per tam tikrą terminą ir kt. Paskyrus realiai neįgyvendinamą ar proporcingumo principo neatitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę, jos tikslų visuma nebus įgyvendinta (nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-511/2021). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinama kaip visuma, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019). Pirmosios instancijos teismas už visas nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo kaltinama B. D., skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Sąlyginai pavertus nuteistajai B. D. paskirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę į baudą, B. D. tektų sumokėti 109 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad B. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 118 280,50 Eur turtinės žalos atlyginimas, kuri turėtų tik padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, yra griežtesnė ir didesnė už paskirtą laisvės atėmimo bausmę, toks apygardos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Be to, teismas, skirdamas tokio poveikio priemonę ir nustatydamas jos įgyvendinimo tvarką (sumokėjimo laikotarpį), nepateikė, kaip to reikalauja BK 69 straipsnio nuostatos, jokių motyvų dėl jos skyrimo ir individualizavimo. B. D. anksčiau neteista, teigiamai charakterizuojama, išlaiko keturis nepilnamečius vaikus, nors ir dirba, bet jos pajamos minimalios ar artimos vidurkiui, todėl nuteistoji niekaip objektyviai negalėtų įgyvendinti jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgus į paskirtos bausmės rūšį ir dydį, manytina, kad vien tik tokios bausmės paskyrimas yra pakankamai efektyvus veiksnys, todėl B. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė naikintina kaip neproporcinga arba sumažintina iki 20 000 Eur, įpareigojant šią sumą sumokėti per 5 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

3. Civilinis ieškovas VĮ „T. b. “ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistosios B. D. gynėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus, teismo išvados nuoseklios ir logiškos, pagrįstos įrodymais ir teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad B. D. 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. sausio 31 d. UAB „S.“ buhalterinę apskaitę tvarkančiai Ž. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pateikė įmonei UAB „P. “ išrašytus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), kuriuose nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas, taip pat 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. balandžio 22 d. pateikė ne visas UAB „S.“ išrašytas įmonei UAB „P. “ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, ko pasėkoje B. D. UAB „S.“ naudai apgaule neteisėtai išvengė 236 561 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Nurodyta 236 561 Eur PVM suma sudaro dalį Valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniam ieškovui VĮ „T. b. “ perduotos ir BUAB „S.“ bankroto byloje patvirtintos 397 103,93 Eur mokestinės nepriemokos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino byloje pareikštą civilinį ieškinį ir iš nuteistosios priteisė turtinės žalos atlyginimą.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji B. D. ir jos gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios B. D. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir tokio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina B. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių ir nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad nors ir pritartina ne visiems skundžiamo nuosprendžio motyvams, bet pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė pagrindines B. D. inkriminuotų veikų (sukčiavimo, turto pasisavinimo, skolininko nesąžiningumo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo) faktines aplinkybes ir nuteistosios kaltę, dėl ko B. D. veikos teisingai buvo kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Visgi, nepaisant teisingo B. D. nusikalstamų veikų teisinio kvalifikavimo, nuosprendį priėmęs Vilniaus apygardos teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, jog B. D. siekė išvengti ir išvengė turtinės prievolės – PVM sumokėjimo, priešingai, pagal bylos aplinkybes darytina išvada, jog nusikalstama veika buvo padaryta siekiant panaikinti (ir panaikinant) turtinę prievolę. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad B. D. jau buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už tų pačių 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių PVM deklaracijų su neteisingais duomenimis pateikimą, dėl ko konstatuotina, jog baudžiamasis procesas dėl tos pačios veikos yra negalimas ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutrauktina. Atitinkamai iš B. D. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo šalintinos veikos aplinkybės, susijusios su 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių PVM deklaracijų pateikimu, ir mažintina B. D. nusikalstama veika padaryta turtinė žala bei iš jos priteistas turtinės žalos atlyginimo dydis. Taip pat, pašalinus veikos aplinkybes, susijusias su 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių PVM deklaracijų pateikimu, sankcijos ribose turi būti švelninama ir už šios veikos padarymą paskirta bausmė. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendis keičiamas BPK 327 straipsnio 1 punkto, 328 straipsnio 1 ir 4 punktų pagrindais.

Dėl sukčiavimo

6. Sukčiavimas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus (turtinės prievolės turėtojus), teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-303-693/2019, 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).

7. B. D. inkriminuotas sukčiavimas pasireiškė jos vadovaujamos UAB „S.“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų UAB „P. “ pateikimu buhalterinę apskaitą tvarkiusiai Ž. K., nurodant šiose sąskaitose faktūrose neteisingus duomenis apie suteiktų prekių vertę ir nuolaidų sumas (laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), taip pat UAB „S.“ išrašytų UAB „P. “ PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų bei UAB „P. “ išrašytų debetinių PVM sąskaitų faktūrų (2016 m. kovo 8 d.) nepateikimu buhalterinę apskaitą tvarkiusiai Ž. K. (laikotarpis nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.), dėl ko Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. sausio–gruodžio mėnesių ir 2016 m. sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose su neteisingais duomenis UAB „S.“ nedeklaravo 236 561 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

8. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad UAB „S.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose, kurios buvo įtrauktos į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir kurių pagrindu buvo pateiktos PVM deklaracijos, nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie parduotas prekes ir suteiktas nuolaidas bei kad dalis 2016 metais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir UAB „P. “ išrašytos debetinės PVM sąskaitos faktūros nebuvo pateiktos įtraukti į buhalterinę apskaitą ir atitinkamai dėl to pateiktose PVM deklaracijose buvo nurodyti neteisingi duomenys.

8.1. Šios aplinkybės objektyviai ir neginčijamai nustatytos Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus UAB „S.“ mokestinį patikrinimą dėl PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei UAB „S.“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., surašytuose 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. (4.65) FR-0680-360 (1 t., b. l. 53–59) ir 2016 m. spalio 6 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. FR0686-1977 (1 t., b. l. 8–13).

8.2. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta kad UAB „S.“ buhalterinės apskaitos registruose apskaityta ir PVM deklaracijose deklaruota bendra pardavimų UAB „P. “ vertė (1 833 582,50 Eur) ir pardavimo PVM (385 052,47 Eur) neatitiko UAB „P. “ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registruose apskaitytos įsigijimų iš UAB „S.“ bendros vertės (2 853 261,52 Eur) bei į PVM atskaitą įtraukto pirkimo iš UAB „S.“ PVM (599 185,06 Eur). Pagal UAB „P. “ banko operacijų/mokėjimų UAB „S.“ žurnalą nustatyta sumokėta suma (3 380 644,36 Eur) neatitiko UAB „S.“ 2015 metų PVM deklaracijose deklaruotos ir buhalterinės apskaitos registruose apskaitytos pardavimų UAB „P. “ sumos (2 218 634,97 Eur), nors į UAB „S.“ banko sąskaitas gauti mokėjimai iš UAB „P. “ atitinka šios įmonės apskaitytą sumą – 3 380 644,36 Eur. Sulyginus UAB P. “ ir UAB „S.“ pateiktus pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras), nustatyta, kad UAB „S.“ operatyviniam patikrinimui pateiktose išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ženkliai mažesnės pardavimo vertės ir pardavimo PVM, o išrašytose kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose, atvirkščiai, nurodytos ženkliai didesnės pardavimo vertės ir pardavimo PVM (su minuso ženklu) nei UAB „P. “ pateiktose (gautose iš UAB „S.“) PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose (mokestinio patikrinimo akto 1 lentelė (1 t., b. l. 54)). Esant šioms aplinkybėms, konstatuota, kad UAB „S.“ 2015 m. sausio–gruodžio mėnesio PVM deklaracijose turėjo būti deklaruota 1 021 925 Eur didesnė PVM apmokestinamų sandorių vertė, 214 626 Eur didesnis pardavimo PVM, todėl UAB „S.“ nepagrįstai sumažinus PVM apmokestinamąsias pajamas ir mokėtiną į biudžetą PVM, nedeklaravo ir nesumokėjo 213 692 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

8.3. Vėliau atlikto mokestinio tyrimo metu sulyginus UAB „P. “ pateiktą informaciją iš įmonės buhalterinės apskaitos registrų su UAB „S.“ deklaruotais duomenimis, nustatyta, kad UAB „S.“ 2016 m. sausio–kovo mėnesiais nedeklaravo dalies išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų bei UAB „P. “ išrašytų debetinių PVM sąskaitų faktūrų, todėl UAB „S.“ pateiktose PVM deklaracijose nebuvo deklaruota 108 900,37 Eur pardavimų ir 22 869 Eur PVM.

8.4. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašytoje 2018 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 04/10-2-7-12041 nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, atskirai detalizuojant UAB „S.“ deklaruotą ir turėtą deklaruoti PVM už kiekvieną tiriamojo laikotarpio mėnesį (už 2015 metus skaičiavimai pateikti specialisto išvados 8–9 lapuose esančioje lentelėje, už 2016 metus – specialisto išvados 11 lape esančioje lentelėje) (11 t., b. l. 13–36).

8.5. Pirmosios instancijos teisme apklaustos mokestinį patikrinimą atlikusi G. P. ir UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė V. G. patvirtino pirmiau nurodytas tyrimų metu padarytas išvadas.

9. Nuteistoji B. D. iš esmės neneigė jau aptartų aplinkybių, kad į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą įtrauktose PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytos neteisingos sandorių ir PVM vertės, o dalis sąskaitų faktūrų galėjo būti iš viso neįtrauktos į buhalterinę apskaitą. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Tačiau nuteistoji kaltės dėl jai inkriminuoto sukčiavimo, apgaule išvengiant PVM mokesčio sumokėjimo, nepripažįsta. Apklausiama B. D. kategoriškai tvirtino, kad jos vadovaujama UAB „S.“ mokėtinų mokesčių nuslėpti nesiekė, taip pat ji neslėpė Bendrovės turto, nesudarė jokių objektyvių kliūčių tiek mokesčių, tiek kitų įsipareigojimų išieškojimui, todėl, nuteistosios manymu, susidariusi situacija laikytina civiliniais teisiniais santykiais bei neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

9.1. Kaip paaiškino B. D., UAB „S.“ prekiavo vaisiais, šunų maistu, maistiniais ir kosmetiniais aliejais, kosmetika, bet pagrindinė Bendrovės veikla buvo kiaušinių tiekimas prekybos tinklams. Nuteistosios teigimu, kiaušiniai yra biržinė prekė, jų kainos nuolat keičiasi priklausomai nuo situacijos rinkoje, tuo tarpu Bendrovė konkursus tiekti kiaušinius prekybos tinklams (pastaruoju metu UAB „P. “ valdomam „I.“ prekybos tinklui) laimėdavo už fiksuotą kainą metams arba pusei metų, todėl keičiantis situacijai rinkoje, UAB „P. “ įvairiais būdais spausdavo padaryti nuolaidas, kurios atsispindėdavo per išrašomas kreditines sąskaitas. Taip pat UAB „P. “ dažnai kiaušinių pirkimo kainą sumažindavo per išrašomas baudas, kurios buvo skiriamos už tai, kad kiaušiniai būdavo atvežami ne laiku arba atvežami ne tie kiaušiniai, kurie buvo užsakyti, netinkamos kokybės, su defektais. B. D. nurodė, kad derindavo esminius tarpusavio bendradarbiavimo klausimus su UAB „P. “, o kasdieniais (einamaisiais) klausimais su UAB „P. “ bendraudavo V. G., kreditines sąskaitas taip pat išrašinėjo V. G. arba Ž. K..

9.2. Anot B. D., byloje nustatyti neatitikimai tarp UAB „S.“ ir UAB „P. “ PVM sąskaitų faktūrų (taip pat ir kreditinių) galėjo atsirasti dėl chaotiško buhalterinės apskaitos tvarkymo. Tai sąlygojo pirmiausia tai, jog Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės Ž. K. darbo vieta buvo Klaipėdoje, todėl buhalterei visi pirminiai apskaitos dokumentai dažniausiai būdavo pateikiami (vieną) kartą per mėnesį, po dokumentų pridavimo vis atsirasdavo naujų PVM sąskaitų faktūrų ar dėl įvairiausių priežasčių tekdavo tikslinti jau išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Anot nuteistosios, einamojo mėnesio metu su UAB „P. “ dar vykdavo praėjusio mėnesio pardavimų derinimai arba, pavyzdžiui, jei ankstesniu pirkimu būdavo nupirkta kiaušinių už 30 000 Eur, bet dalis likdavo neparduota, UAB „P. “ prašydavo sumažinti kiaušinių kainą. Tokiais atvejais ne tik būdavo išrašomos kreditinės PVM sąskaitos faktūros, bet ir taisomos pirminės PVM sąskaitos faktūros. Kartais išrašytos PVM sąskaitos faktūros ar kreditinės PVM sąskaitos faktūros buvo taisomos ne po vieną kartą. Dėl to galutinės PVM sąskaitos faktūros tiesiog galėjo pasimesti ar dėl kitų priežasčių nebūti perduotos buhalterei Ž. K.. Be to, netikslumus buhalterinėje apskaitoje galėjo lemti ir tai, kad buhalterė Ž. K. dėl asmeninių priežasčių dalį laiko pati asmeniškai buhalterinės apskaitos netvarkė, o tai daryti buvo pavedusi pavaduojančioms darbuotojoms, kurios dėl patirties stokos buhalterinę apskaitą tvarkė nepakankamai tiksliai. Tačiau 2016 metų pradžioje nutarus susitikrinti buhalterinę apskaitą ir pastebėjus neatitikimus su UAB „P. “ buhalterinės apskaitos duomenimis, visos klaidos buvo ištaisytos ir viskas deklaruota tinkamai.

10. Nors nuteistoji B. D. savo kaltės dėl sukčiavimo nepripažįsta, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, B. D. parodymai yra paneigti byloje apklaustų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga (Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinių patikrinimų metu ir specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat UAB „P. “ pateiktais duomenimis). Pažymėtina, kad nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojami tik tam tikri byloje surinktų įrodymų (liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos) fragmentai, išskirtinai atitinkantys B. D. pateiktą versiją, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek ir visumoje, juos tarpusavyje palygindamas ir kartu patikrindamas jų patikimumą, taip nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kiek jos yra susijusios su faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

10.1. Liudytoja Ž. K., kaip UAB „M.“ įgaliota atstovė tvarkiusi UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, patvirtino, kad pagal nusistovėjusią tvarką pirminius dokumentus gaudavo elektroniniu paštu arba jai atveždavo dokumentus iš centrinio biuro dažniausiai vieną kartą per mėnesį, gautus pirminius dokumentus suvesdavo į buhalterinės apskaitos programą, taip pat suvesdavo pateiktus banko išrašus. Kaip nurodė minėta liudytoja, būtent įmonės vadovas turi rūpintis, jog buhalterė laiku gautų dokumentus, taip pat kad gautų visus reikalingus dokumentus, tačiau UAB „S.“ atveju dokumentai būdavo teikiami pavėluotai, kartais net reikėdavo priminti, jog kažkokių dokumentų trūksta (pavyzdžiui, banko išrašo). Be to, liudytoja nurodė ir tai, kad UAB „S.“ ne visada laiku atsiskaitydavo už teikiamas paslaugas, todėl pagal sutartį UAB „M.“ turėjo teisę sustabdyti paslaugų teikimą, kas kelis kartus ir buvo padaryta, vėliau jau apmokėjus įsiskolinimą, buhalterinė apskaita būdavo suvedama už visą praėjusį laikotarpį. Taip pat Ž. K. teigimu, bendradarbiavimas su UAB „S.“ 2015 m. antrojoje pusėje nebuvo sklandus ir dėl to, kad B. D. laukėsi, o pati liudytoja turėjo daug asmeninių rūpesčių (artimųjų ligos, jų slaugymas) ir tuo metu retai būdavo darbe, ją pavaduojančios darbuotojos neteisingai suvesdavo gaunamus dokumentus. Anot liudytojos, tik mokestinio patikrinimo metu iš Valstybinės mokesčių inspekcijos buvo gauta informacija apie neatitikimus dėl sandorių su UAB „P. “ apskaitymu, todėl iš karto buvo imtasi taisyti klaidas. Ž. K. paaiškino ir tai, jog UAB „S.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros vėliau buvo koreguojamos, kaip pavyzdį pateikė situaciją, kad nuvežus kiaušinius su viena sąskaita, UAB „P. “ atsisakydavo juos priimti į sandėlius dėl brokuotos paletės, dalies kiaušinių sudužimo ir pan. bei reikalaudavo padaryti nuolaidą, tada sąskaitos ir būdavo koreguojamos. Be to, UAB „P. “ skirdavo ir baudas, buhalteriškai jos būdavo forminamos per nuolaidas, per kiekius, todėl vėl turėdavo būti išrašoma PVM sąskaita faktūra. Dėl šių aplinkybių kartais UAB „S.“ pateikdavo kelias PVM sąskaitas faktūras tuo pačiu numeriu, todėl reikėdavo tikslintis, kuri PVM sąskaita faktūra yra teisinga. Vis dėlto, apklausiama liudytoja negalėjo prisiminti, kad pati būtų taisiusi UAB „S.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

10.2. Liudytoja V. G., dirbusi UAB „S.“ vadybininke, paaiškino, kad į jos pareigas įėjo užsakymų priėmimas, sąskaitų faktūrų išrašymas ir tvarkymas, užsakymų pateikimas tiekėjams, užsakymo vykdymo ir logistikos prižiūrėjimas. Kaip paaiškino liudytoja, pirminė PVM sąskaita faktūra būdavo vežama prekybos tinklui kartu su pristatomais kiaušiniais, bet būdavo atvejų, kai prekių kokybė buvo bloga ar būdavo sudužusių kiaušinių, todėl tekdavo išrašyti kreditines PVM sąskaitas faktūras. Liudytoja negalėjo prisiminti konkrečių atvejų, kai būdavo perrašomos jau išrašytos PVM sąskaitos faktūros, bet neatmetė galimybės, jog PVM sąskaitos faktūros galėjo būti perrašomos tais atvejais, kai būdavo nurodyta ne ta kaina, kiekis ar panašiai. V. G. teigimu, kiekvienu atveju dėl kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ar dėl PVM sąskaitų faktūrų perrašymo tardavosi su B. D., tokiais atvejais į buhalteriją būdavo pateikiama tiek pirminė PVM sąskaita faktūra, tiek kreditinė PVM sąskaita faktūra.

10.3. Pirmosios instancijos teisme, tikrinant nuteistosios B. D. nurodytas aplinkybes apie bendradarbiavimą su UAB „P. “, buvo iškviestos ir apklaustos UAB „P. “ darbuotojos. Liudytoja V. K., UAB „P. “ dirbusi su prekių užsakymais, paaiškino, kad iš tiekėjo UAB „S.“ užsakinėdavo kiaušinius, siųsdama užsakymą per el. sistemą, nurodant užsakomų kiaušinių kiekį ir rūšį, dėl užsakymų vykdymo daugiausia bendraudavo su V. G., pristatytų prekių kokybę tikrindavo sandėlio darbuotojai, kurie apie rastą broką informuodavo šią liudytoją, o ji (V. K.) persiųsdavo informaciją V. G., nustačius broką, UAB „S.“ išrašydavo kreditinę sąskaitą faktūrą. Anot liudytojos, jei ir pasitaikydavo broko, tai netinkamų prekių kiekis, palyginti su pristatomu kiekiu, buvo nedidelis. Liudytoja V. K. nurodė ir tai, kad kreditinė PVM sąskaita faktūra būdavo siunčiama jai, bet per visą laiką nepastebėjo, jog būtų atsiųstos kelios kreditinės PVM sąskaitos faktūros tuo pačiu numeriu. Liudytoja E. V., dirbusi UAB „P. “ komercijos vadybininke, parodė, kad kaip vadybininkė tardavosi su tiekėjais dėl pradinio bendradarbiavimo, sąlygų, kainos, vienu metu UAB „S.“ tiekdavo didelę dalį kiaušinių apyvartos, bet paskui prasidėjo nesklandumai (vėluodavo pristatymas, atvykdavo ne visas kiekis ir pan.), vis būdavo prašoma daryti išankstinius mokėjimus už prekes nesilaikant sutarties sąlygų. Kaip ir V. K. liudytoja nurodė, kad pirmiausia produkcija buvo vežama į sandėlį, kur būdavo forminamas prekės pristatymas, nustačius trūkumus, vadybininkai informuodavo prekės tiekėjus, be to, paprastai sąskaitų nebūdavo prašoma perrašyti, nebent kažkoks neatitikimas (pavyzdžiui, nurodytas neteisingas kiekis, kaina) būdavo nustatomas dar pristatymo metu ir tiekėjo PVM sąskaita faktūra dar nebūdavo užpajamuota, kitais atvejais, visada būdavo reikalaujama išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Liudytojos E. V. parodymus patvirtino ir liudytoja K. S., UAB „P. “ skyriaus vadovė, nurodžiusi, kad tiekėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros galėjo būti keičiamos tik jei dar būdavo neužpajamuotos. Liudytojos E. V. ir K. S. paaiškino ir tai, jog dėl tiekimo kainos atskiroms prekėms būdavo sutariama atskirai, paprastai prie sutarties nurodytuose prieduose arba elektroniniuose laiškuose (jei kainos kinta pakankamai greitai), o įvairios baudos ir nuolaidos (jų dydžiai, skyrimo tvarka) būdavo iš anksto aptartos bendradarbiavimo su tiekėju sutartyje ir savavališkai nebuvo jų reikalaujama sumokėti.

10.4. UAB „P. “ darbuotojų parodymus patvirtina ir UAB „P. “ pateikti dokumentai, susiję su sutartinių santykių su UAB „S.“ įgyvendinimu. UAB „P. “ ir UAB „S.“ bendradarbiavo pagal dar 2013 metais sudarytą Didmeninio prekių pirkimo–pardavimo sutartį, kurios prieduose aiškiai nurodytos taikytinos nuolaidos (logistikos nuolaida, mėnesio apyvartos nuolaida, ketvirčio apyvartos nuolaida, metinė apyvartos nuolaida – Priedas Nr. 3), jų procentiniai dydžiai (Priedas Nr. 8) bei sutarties šalių atsakomybė už sutarties nuostatų pažeidimą (pagrindai baudai skirti, baudos dydis, išreikštas tikslia suma, arba jos skaičiavimo tvarka, jei baudos dydis numatytas procentine išraiška – sutarties 9 punktas) (3 t., b. l. 136–139, 141–183; 4 t., b. l. 1–32). Tai, kad baudos buvo skiriamos konkrečiai pagal sutarties nuostatas matyti ir iš UAB „P. “ pateiktų dokumentų dėl baudų UAB „S.“ skyrimo – sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo aktuose nurodyta pažeidimo esmė (pavėluotas pristatymas, prekių trūkumas (dalies ar viso užsakymo nepristatymas), nekokybiška prekė ir kita), skiriamos baudos dydis ir konkretus sutarties punktas, pagal kurį buvo skirta bauda (3 t., b. l. 77–126). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat buvo pateikti UAB „P. “ duomenys, iš kurių matyti, kad kreditinės PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos už taip įvardijamas nuolaidas, pavyzdžiui, už mokėjimą anksčiau termino, logistiką, perkainavimą (akcijas) ir pan. (14 t., b. l. 173).

10.5. Iš ikiteisminio tyrimo metu išsireikalauto UAB „P. “ ir UAB „S.“ susirašinėjimo elektroniniu paštu (esančio baudžiamosios bylos 8–10 tomuose) matyti, kad visa UAB „P. “ informacija, susijusi su skelbiamais konkursais kiaušinių tiekimui, tiekiamų kiaušinių kokybiniais kriterijais ir produkcijos ženklinimu, kiaušinių pristatymo ir apmokėjimo už patiektus kiaušinius terminais, taip pat ir tiekimo nesklandumais (vėlavimais, dalies užsakymo nepristatymu ar pristatytų kiaušinių kokybe (dūžiai, apvarvėjimas, nešvarumas ir pan.)) pirmiausia buvo siunčiama B. D. naudoto elektroninio pašto adresu. Taip pat byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina būtent UAB „P. “ darbuotojų parodymus, kad kreditinės PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos dėl nuolaidų taikymo (8 t., b. l. 39), dėl netinkamo ženklinimo (8 t., b. l. 42) ar brokuotos (nustatytas dūžis) produkcijos (8 t., b. l. 181–183; 9 t., b. l. 3, 135), kad dar į sandėlį nepriėmus atvežtų kiaušinių būdavo perrašoma PVM sąskaita faktūra (atvejai, kai būdavo pristatomas mažesnis kiekis nei nurodyta sąskaitoje, atvežta dalis kiaušinių ne pagal užsakymą, kurie būdavo grąžinami, sąskaitoje suklysta nurodant kiaušinių kiekius) (8 t, b. l. 66–71, 111, 176–177; 9 t., b. l. 3, 35–36).

10.6. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į nenuoseklią B. D. kaip UAB „S.“ direktorės poziciją teikiant paaiškinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai. 2016 m. vasario 4 d. paaiškinime (operatyvaus patikrinimo metu) nurodyta, kad UAB „S.“ kompensuoja UAB „P. “ patirtus nuostolius suteikdama nuolaidas, t. y. išrašant kreditines PVM sąskaitas faktūras, skirtumai tarp abejose bendrovėse apskaitytų sąskaitų faktūrų susidarė todėl, kad apskaitą vedančiai įmonei buvo ne laiku pateiktos tiek pirkimų, tiek pardavimų PVM sąskaitos faktūros, iš tiekėjų pirkimo PVM sąskaitos faktūros gaunamos pavėluotai, įtakos turėjo ir vėliau išrašomos kreditinės PVM sąskaitos faktūros, išrašomos suderinus su UAB „P. “ už sutarties pažeidimus, dūžius, kainų mažinimą, suteikiant nuolaidas per kreditines PVM sąskaitas faktūras (2 t., b. l. 1). Tačiau 2016 m. gegužės 26 d. paaiškinime (jau po atlikto mokestinio patikrinimo) B. D. pozicija keitėsi – ji nurodė, kad derinant užsakymus pasitaikydavo, jog UAB „P. “ buvo nusiunčiama elektroninė PVM sąskaitos faktūros versija su užsakymo kiekiu, tuo pat metu sąskaitą gaudavo ir buhalterija, bet derybų metu, pasikeitus užsakomiems kiekiams, būdavo perrašoma sąskaita pirkėjui, nepateikiant atnaujinto užsakymo sąskaitos buhalterijai (2 t., b. l. 90). Taigi, iš pradžių nustatytus neatitikimus buvo bandoma paaiškinti pavėluotai buhalterijai teikiamomis PVM sąskaitomis faktūromis, vėliau jau buvo teigiama, kad keičiantis užsakymo kiekiams būdavo pakeičiama elektroninė (ne popierinė) PVM sąskaitos faktūros versija, kas prieštarauja aptartiems apklaustų asmenų parodymams, jog PVM sąskaita faktūra jau būdavo atvežama kartu su pristatomu užsakymu ir jokių išankstinių PVM sąskaitų faktūrų nebuvo išrašoma.

11. Įvertinus anksčiau aptartus įrodymus akivaizdu, kad bet koks UAB „S.“ ir UAB „P. “ bendravimas dėl sutartinių santykių vykdymo pirmiausia vyko dalyvaujant B. D.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, UAB „P. “ atstovų bendravimas su nuteistąja B. D. taip pat apėmė ir susirašinėjimą dėl užsakymų vėlavimo, nustatytų trūkumų bei atitinkamai PVM sąskaitų faktūrų perrašymo ir/ar kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad UAB „S.“ PVM sąskaitos faktūros ir kreditinės PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos tik su B. D. žinia – nei V. G., nei Ž. K. savarankiškai nepriimdavo sprendimų dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo (atskirais atvejais perrašymo). Anksčiau aparti įrodymai paneigia ir B. D. paaiškinimus apie neva kartais net ir po kelis kartus perrašomas PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tokius nuteistosios teiginius, priešingai, byloje nustatyta, kad jau prekių (kiaušinių) pristatymo metu būdavo pateikiama ir UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra, kuri galėjo būti pakeista tik kiaušinių priėmimo į sandėlį metu nustačius prekių trūkumą ar neteisingai nurodytus kiekius, kitais atvejais, kai PVM sąskaita faktūra būdavo užpajamuota, PVM sąskaitos faktūros niekas neprašydavo keisti, o nurodydavo išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą.

12. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad visos kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros ir kreditinės PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie parduotų prekių vertę ir PVM, buvo išrašytos tik su B. D. žinia ir nurodymu. Todėl net ir nenustačius, kas tiksliai kurią iš kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, kurios po to buvo pateiktos įtraukti tik į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, išrašė, tai nepaneigia B. D. kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo.

13. Vertinant, kokiu tikslu į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukiamos PVM sąskaitos faktūros ir kreditinės PVM sąskaitos faktūros su jose nurodytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, pastebėtina, kad tiek iš UAB „P. “ pateiktų dokumentų, tiek iš 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte esančios lentelės, kurioje susisteminti duomenys apie UAB „P. “ ir UAB „S.“ apskaitytų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų skirtumus, matyti, kad kreditinės PVM sąskaitos faktūros (apskaitytos UAB „P. “ buhalterinėje apskaitoje) paprastai būdavo išrašomos sąlyginai nedidelei pinigų sumai (išskyrus atvejus, kai kreditinė PVM sąskaita faktūra būdavo išrašoma už apyvartos nuolaidą). Tuo tarpu į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą įtrauktose kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose (analogišku numeriu kaip ir UAB „P. “ buhalterinėje apskaitoje) pardavimo sumos (su minuso ženklu) nurodytos ženkliai didesnės.

13.1. Pavyzdžiui, 2015 m. sausio 29 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 661,16 Eur vertei ir 138,84 Eur PVM, o UAB „S.“ apskaityta net 48 573,24 Eur vertei ir 10 0651,54 Eur PVM; 2015 m. kovo 24 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 495,87 Eur vertei ir 104,13 Eur PVM, o UAB „S.“ – 132 698 Eur vertei ir 27 866,58 Eur PVM; 2015 m. balandžio 29 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 2 899,98 Eur vertei ir 609 Eur PVM, o UAB „S.“ – 19 428,91 Eur vertei ir 2 899,98 Eur PVM; 2015 m. balandžio 30 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 661,16 Eur vertei ir 138,84 Eur PVM, o UAB „S.“ – 47 680,17 Eur vertei ir 10 012,83 Eur PVM; 2015 m. gegužės 11 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 330,58 Eur vertei ir 69,42 Eur PVM, o UAB „S.“ – 19 834,71 Eur vertei ir 4 165,29 Eur PVM; 2015 m. birželio 30 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 330,58 Eur vertei, 69,42 Eur PVM, o UAB „S.“ – 33 790,40 Eur vertei ir 7 095,98 Eur PVM; 2015 m. liepos 15 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 32,34 Eur vertei ir 6,79 Eur PVM, o UAB „S.“ – 30 760,32 Eur vertei ir 6 459,67 Eur PVM; 2015 m. liepos 30 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 330,58 Eur vertei ir 69,42 Eur PVM, o UAB „S.“ – 37 220 Eur vertei ir 7 816 Eur PVM; 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 347,11 Eur vertei ir 72,89 Eur PVM, o UAB „S.“ – 55 756,42 Eur vertei ir 11 708,85 Eur PVM; 2015 m. rugsėjo 29 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 347,11 Eur vertei ir 72,89 Eur PVM, o UAB „S.“ – 55 541,06 Eur vertei ir 11 663,62 Eur PVM; 2015 m. spalio 9 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 347,11 Eur vertei ir 72,89 Eur PVM, o UAB „S.“ – 34 710,74 Eur vertei ir 7 289,26 Eur PVM; 2015 m. spalio 16 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 15,40 Eur vertei ir 3,23 Eur PVM, o UAB „S.“ – 28 625,08 Eur vertei ir 6 011,27 Eur PVM; 2015 m. lapkričio 6 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 60,72 Eur vertei ir 12,75 Eur PVM, o UAB „S.“ – 50 344,14 Eur vertei ir 10 572,27 Eur PVM; 2015 m. gruodžio 30 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. “ apskaityta kaip išrašyta 19 926,09 Eur vertei ir 4 184,48 Eur PVM, o UAB „S.“ – 36 067,68 Eur vertei ir 7 574,21 Eur PVM.

13.2. Be to, tik į UAB „S.“ apskaitą įtrauktos kreditinės PVM sąskaitos faktūros 2015 m. vasario 26 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (išrašyta 113 400,25 Eur vertei ir 23 814,05 Eur PVM), 2015 m. gegužės 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (išrašyta 81 532,23 Eur vertei ir 17 121,77 Eur PVM), 2015 m. lapkričio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (išrašyta 25 404 Eur vertei ir 5 334,84 Eur PVM), 2015 m. gruodžio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (išrašyta 19 926,09 Eur vertei ir 4 184,48 Eur PVM).

14. Neatitikimų yra ir išrašytose PVM sąskaitose faktūrose: 2015 m. kovo 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 97,20 Eur vertė ir 0 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 97 200 Eur vertė ir 20 412 Eur PVM; 2015 m. rugpjūčio 11 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 15 293,52 Eur vertė ir 3 211,64 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 34 420,32 Eur vertė ir 7 228,27 Eur PVM; 2015 m. rugpjūčio 25 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 20 037,60 Eur vertė ir 4 207,90 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 35 283,60 Eur vertė ir 7 409,56 Eur PVM; 2015 m. gruodžio 11 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 4 485 Eur vertė ir 941,85 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 38 158,56 Eur vertė ir 8 013,30 Eur PVM; 2015 m. gruodžio 15 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 4 923,84 Eur vertė ir 1 034,01 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 38 158,56 Eur vertė ir 8 013,30 Eur PVM; 2015 m. gruodžio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) apskaitytoje UAB „S.“ nurodyta 9 855 Eur vertė ir 2 069,55 Eur PVM, kai UAB „P. “ – 38 158,56 Eur vertė ir 8 013,30 Eur PVM. Taip pat į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta viena 2016 m. sausio mėnesio PVM sąskaita faktūra (2016 m. sausio 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini) išrašyta 56 177,22 Eur vertei ir 11 797,22 Eur PVM), o 2016 metų vasario ir kovo mėnesiais UAB „S.“ iš viso deklaravo, jog neturėjo pardavimo pajamų. Bendra 2016 m. sausio–kovo mėnesių UAB „S.“ PVM deklaracijose nedeklaruotų pardavimų UAB „P. “ vertė – 108 900,37 Eur, o PVM – 22 869,08 Eur.

15. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog tokiais veiksmais siekta gana ženkliai sumažinti mokėtinų mokesčių sumą. Toks siekis paaiškinamas UAB „S.“ finansine padėtimi. Duodama parodymus nuteistoji B. D. nurodė, kad 2015 metais Bendrovėje buvo labai sudėtinga situacija. Iš byloje esančio nuteistosios ir UAB „P. “ atstovų susirašinėjimo taip pat matyti, jog B. D. ne kartą prašė atlikti išankstinį mokėjimą už dar tik turimus atvežti kiaušinius, nes priešingu atveju negalės laiku pristatyti kiaušinių (pavyzdžiui, 8 t., b. l. 128; 9 t., b. l. 52, 113–118, 121–122, 125, 127–128). Iš šių aplinkybių matyti, kad UAB „S.“ tiesiog trūkdavo apyvartinių lėšų normaliai veiklai vykdyti, todėl ir buvo tikslinga buhalterinėje apskaitoje atspindėti mažesnius pardavimus nei iš tikrųjų.

16. Taigi, įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atlikdama jai inkriminuotus veiksmus B. D. turėjo tikslą nesumokėti mokesčių (šiuo atveju PVM) valstybei. Nuteistoji neabejotinai suprato, kad į buhalterinę apskaitą įtraukiant PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, ir kurių pagrindu bus pildomos bei teikiamos PVM deklaracijos, taip pat dalies PVM sąskaitų faktūrų į apskaitą neįtraukiant, bus sudarytos sąlygos nesumokėti dalies PVM mokesčio, todėl B. D. veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia.

17. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš anksčiau aptartų aplinkybių matyti, kad PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų su neteisingais duomenimis įtraukimas į buhalterinę apskaitą ir dalies PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, taip pat UAB „P. “ išrašytų debetinių sąskaitų faktūrų neįtraukimas į buhalterinę apskaitą, patvirtina tikslingą (PVM sąskaitos faktūrose nurodant mažesnes vertes (ir nuo jų apskaičiuotinas pardavimo PVM sumas), o kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose – didesnes kreditines vertes (ir nuo jų apskaičiuotinas pardavimo PVM sumas)) nuteistosios veikimą, o ne atskiras pavienes klaidas, kurios buvo nulemtos Bendrovės veiklos specifikos ir nepakankamai atidaus buhalterinės apskaitos dokumentų išrašymo bei įtraukimo į apskaitą.

17.1. Atmetami kaip nepagrįsti tiek B. D., tiek UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. parodymai, kad paskutinių UAB „P. “ išrašytų debetinių sąskaitų faktūrų nuteistoji net nebuvo gavusi ir apie jas nežinojo. Iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad dar 2016 m. kovo 3 d. B. D. nurodė, jog sužinojo apie UAB „P. “ išrašytas baudas, bet nors ir nepristatė užsakymų, visgi tikėjosi, jog baudos bus anuliuotos (8 t., b. l. 14).

17.2. Taip pat byloje paneigti tiek B. D., tiek Ž. K. parodymai, jog neva iš karto paaiškėjus netikslumams tarp UAB „S.“ ir UAB „P. “ apskaitytų PVM sąskaitų faktūrų savanoriškai buvo imtasi priemonių šiuos netikslumus ištaisyti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2016 m. vasario 10 d. elektroniniame laiške UAB „P. “ atstovai pranešė, jog niekas neatsakė dėl skolų suderinimo aktų, kurie buvo siųsti dar 2015 m. gruodžio mėnesį (8 t., b. l. 40–41). Byloje esančiame Skolų suderinimo akte (datuotame 2015 m. vasario 3 d.) UAB „P. “ nesumokėta suma nurodyta 97 152,14 Eur, aktas pasirašytas Ž. K. (2 t., b. l. 2–3), nors mokestinio patikrino metu nustatyta, kad tuo metu pagal UAB „S.“ buhalterinius apskaitos registrus UAB „S.“ įsipareigojimai UAB „P. “ sudarė 1 120 365,56 Eur (mokestinio patikrinimo akto 2 lapas (1 t., b. l. 53)). Taigi, buhalterijoje buvę neatitikimai buvo žinomi dar 2016 m. vasario mėnesį surašius skolų suderinimo aktą, kurie taisomi iki Valstybinės mokesčių inspekcijos pradėto mokestinio patikrinimo nebuvo. Akivaizdu, jog buhalterinės apskaitos duomenų taisymas ir PVM deklaracijų tikslinimas buvo nulemtas išimtinai Valstybinės mokesčių inspekcijos pradėto patikrinimo (tai rodo ir duomenų taisymo data), taip tikintis išvengti atsakomybės, o vien tai, kad tarpusavio įsipareigojimų suderinimo metu UAB „S.“ duomenys nesutapo su UAB „P. “ duomenimis, netikslumų pašalinti neskatino, nes nebuvo jokios grėsmės dėl galinčios kilti atsakomybės.

18. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad net ir nustačius, jog B. D. sąmoningais veiksmais į UAB „S.“ apskaitą buvo įtrauktos PVM sąskaitos faktūros ir kreditinės PVM sąskaitos faktūros su tikrovės neatitinkančiais duomenimis bei nepateikta įtraukti dalis išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, taip pat UAB „P. “ išrašytų debetinių sąskaitų faktūrų, pirmiausia tokie B. D. veiksmai kvalifikuotini kaip mokestinis nusikaltimas, o ne kaip sukčiavimas.

18.1. Apeliaciniame skunde remiamasi teismų praktika, jog vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui, taigi ir atitinkamų mokesčių nesumokėjimą, tokie veiksmai paprastai yra kvalifikuojami pagal BK 220 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-99/2013, 2K-16/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-185-942/2016, 2K-270-942/2015, 2K-7-304-976/2016). Visgi, net ir apeliantas pripažįsta, kad atskirais atvejais kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai gali būti pripažįstami ir sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai, kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-304-976/2016).

18.2. Formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant klausimą dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) atribojimo, atsižvelgiama į tokius pagrindinius kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016). Taip pat ir paskutiniu metu kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose yra pažymėta, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pagrindinis objektas yra nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Tuo tarpu BK 219 ir 220 straipsniuose nustatytomis nusikalstamomis veikomis yra kėsinamasi į valstybės finansų sistemą ir veikos pagrindinis objektas yra finansų sistemos reikalavimų pažeidimas, svetimo turto, turtinės teisės neteisėto įgijimo, taip pat turtinės prievolės išvengimo ar jos panaikinimo BK 219 ir 220 straipsniai nenustato. Tokios nusikalstamos veiklos, kai įgyjama fiktyvi teisė į PVM atskaitą, organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs turtinę žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-697/2020).

18.3. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad B. D. nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas neapėmė vien paprasto neveikimo neinformuojant buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. apie UAB „S.“ pardavimus ar pritaikomų nuolaidų dydžius. B. D., žinodama sunkią vadovaujamos Bendrovės finansinę padėtį, siekdama, kad Bendrovė turėtų papildomų apyvartinių lėšų, tikslingai nurodė įtraukti į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys (sąskaitas iškreipiant Bendrovei naudinga linkme, t. y. atitinkamai sumažinant ir padidinant vertes), o dalies PVM sąskaitų faktūrų nepateikė įtraukti į buhalterinę apskaitą, tokie nuteistosios veiksmai truko daugiau nei metus, dėl ko buvo neapskaičiuota ir į valstybės biudžetą nesumokėta itin didelė PVM mokesčio suma. Veikiant pagal apgalvotą nusikalstamos veikos padarymo schemą, sąmoningai neapskaitant buhalterinėje apskaitoje pardavimų ir gautų pajamų, jų nedeklaruojant, t. y. panaudojus apgaulę, objektyviai buvo apsunkintos Valstybinės mokesčių inspekcijos galimybės nustatyti pardavimo sandorius bei mokėtiną mokestį. Neteisėta B. D. veika paaiškėjo tik Valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant operatyvų patikrinimą dėl kitų UAB „S.“ sandorių ir tik nustačius neatitikimus tarp nuteistosios vadovaujamos UAB „S.“ ir UAB „P. “ apskaitos registrų.

18.4. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nusikalstamų veiksmų apimtį, panaudotą suklaidinimo būdą ir kitas nustatytas aplinkybes, B. D. veika negali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama veika finansų sistemai (BK 220 straipsnio 1 dalis ar 222 straipsnio 1 dalis) ir vertintina kaip sukčiavimas BK 182 straipsnio prasme. Taip pat darytina išvada, jog pagal savo pavojingumą B. D. veika atitinka būtent baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, todėl B. D. veiksmai negali būti vertinami administracinės ar mokestinės teisės kontekste.

19. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip jau buvo minėta, nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. B. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už sukčiavimą apgaule išvengiant turtinės prievolės.

19.1. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016, 2K-170-895/2018). Vienas iš išvengimo būdų – fiktyvus savo turto perleidimas kitiems asmenims, kad nebūtų galima nukreipti į šį turtą teismo priteisto išieškojimo pagal neįvykdytą prievolę ir pan. Tačiau pastebėtina, jog išvengiant realaus pavojaus būti teisiškai priverstam vykdyti savo pareigą teisės turėtojo atžvilgiu, pati pareiga turi egzistuoti dokumentiškai ir nebūti panaikinta.

19.2. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje situacijoje galimas ir kito nusikalstamos veikos alternatyvaus požymio taikymas – turtinės prievolės panaikinimas. Savo ar kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas, kuomet dėl kaltininko panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad kaltininkas ar trečiasis asmuo neskolingas iš viso arba kad jo turtinė prievolė yra mažesnio dydžio (tai yra pati prievolė ar jos dalis dokumentiškai nustoja egzistuoti). Pavyzdžiui, iš nukentėjusiojo apgaule išgaunamas pakvitavimas apie skolos grąžinimą, suklaidintas nukentėjusysis atleidžia kaltininką ar trečiąjį asmenį nuo prievolės įvykdymo ir pan. Apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM, išvengiant mokesčio ar panaikinant prievolę jį mokėti paprastai pasireiškia suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Pažymėtina, kad PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į sąskaitą), bet likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016).

19.3. Nagrinėjamoje byloje turtinės prievolės išvengimas B. D. inkriminuotas tuo pagrindu, kad nuteistoji ne tik pateikė į apskaitą įtraukti PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ar iš viso nepateikė įtraukti į apskaitą dalies PVM sąskaitų faktūrų, bet kartu ir atliko veiksmus, kuriais, anot kaltinimo, vengė vykdyti savo prievolę. Siekis išvengti turtinės prievolės įvykdymo siejamas su tokios situacijos, kad UAB „S.“ faktiškai neturėtų turto, iš kurio būtų galima patenkinti savo reikalavimą, sukūrimu, kas pasireiškė UAB „S.“ piniginių lėšų pervedimu UAB „B. m.“ pagal 2014 m. spalio 1 d. Tiekimo sutartį Nr. 2014/01 (bendrai sumokėta 234 583,69 Eur), taip pat pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį dėl 92 200 Eur paskolos suteikimo bei pagal 2016 m. sausio 5 d. UAB „B. m.“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Eur baudos paskyrimo bendrai pervesta 122 126 Eur suma.

19.4. Neneigiant to, kad tam tikri veiksmai, kurie kaltinime įvardinti kaip prievolės išvengimas, buvo padaryti, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, dėl ko padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas apie įrodytą turtinės prievolės išvengimo apgaule požymį. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas veikiant tiesiogine tyčia, todėl turi būti neginčytinai nustatytas tikslas veikti apgaule siekiant išvengti turtinės prievolės, o nagrinėjamoje byloje toks tikslas nėra neginčijamai nustatytas, be to, pats kaltinimas dėl turtinės prievolės išvengimo yra nelogiškas ir prieštaringas.

19.5. Nors Tiekimo sutartis Nr. 2014/01 tarp UAB „S.“ ir UAB „B. m.“, kurioms vadovavo B. D., buvo sudaryta dar 2014 m. spalio mėnesį ir, pagal bylos duomenis, nuo to laiko iki 2015 m. pabaigos UAB „B. m.“ išrašydavo PVM sąskaitas faktūras UAB „S.“ už įsigyjamą įvairią kosmetikos produkciją, bet nei UAB „S.“ vadybininke dirbusi V. G., nei UAB „B. m.“ dirbę A. M., V. L. nieko nežinojo apie UAB „S.“ ir UAB „B. m.“ sutartinius santykius. Taip pat ir tuometinis UAB „S.“ akcininkas S. Š. parodė, kad nieko nežino apie UAB „S.“ įsipareigojimus UAB „B. m.“, kaip akcininkas nebuvo davęs leidimo šalia pagrindinės Bendrovės veiklos papildomai užsiimti ir įvairių kosmetikos priemonių perpardavimu. Tik liudytojas V. M. (ankstesnis UAB „S.“ savininkas ir direktorius) parodė, kad būtent B. D. buvo pasiūliusi bendradarbiauti su jos įsteigta ir vadovaujama UAB „B. m.“, tai buvo daroma 2014 metų pirmoje pusėje, bendradarbiavimo esmė buvo ta, kad UAB „B. m.“ kaip naujai įsteigta įmonė neturėjo jokių kontaktų, įdirbio, todėl šiai įmonei su savo produkcija buvo sunku pasirašyti sutartis su dideliais prekybos tinklais, tuo aspektu UAB „S.“ turėjo padėti platinti UAB „B. m.“ produkciją.

19.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „S.“ buvo įsigijusi didelį kiekį UAB „B. m.“ produkcijos, bet jos (produkcijos) perpardavė tik mažą dalį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie UAB „S.“ veiklą, kuria būtų siekta perparduoti UAB „B. m.“ produkciją. Taigi, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kyla pagrįstų abejonių dėl minėtos tiekimo sutarties naudingumo UAB „S.“. Kita vertus, pagal minimą tiekimo sutartį PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos ir mokėjimai atliekami dar 2014 metais (12 t., b. l. 22–26, 28), bet neaišku kodėl kaltinimas pasinaudojant tiekimo sutartimi išvengiant PVM mokesčio sumokėjimo inkriminuotas tik nuo 2015 metų. Pastebėtina ir tai, kad UAB „S.“ ekonomiškai nenaudingos sutarties vykdymas, pervedant dideles piniginių lėšų sumas, kurios galėjo būti panaudotos Bendrovės apyvartinėms lėšoms, kurių UAB „S.“ trūko, skirtingai nuo kitų sandorių (paskolos sutarties su UAB „B. m.“ sudarymas, baudos skyrimas) nebuvo įvertinti kitų baudžiamojo įstatymo nuostatų kontekste, bet teisėjų kolegija šiuo aspektu tiekimo sutarties naudingumo plačiau neanalizuoja, nes tai peržengtų bylos nagrinėjimo ribas.

19.7. Negalima sutikti su nuteistosios B. D. paaiškinimais, jog tiekimo sutartis tarp UAB „B. m.“ ir UAB „S.“ buvo sudaryta siekiant paskirstyti verslo riziką ir atskirti produkcijos sukūrimo ir pardavimo veiklas. Iš byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti priešingai, jog B. D. nesugebėjo atskirti skirtingų savo verslų. Visgi, nepaisant to, jog tuo pačiu metu, kai pagal tiekimo sutartį buvo pervedamos piniginės lėšos UAB „B. m.“, UAB „S.“ buhalterinėje apskaitoje įtraukiant PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras su tikrovės neatitinkančiais duomenimis buvo siekiama sumažinti mokėtiną PVM mokestį, tai savaime nereiškia, kad ir tiekimo sutarties sudarymas bei vykdymas buvo skirtas mokėtinų mokesčių išvengimui. Šiuo aspektu reikšmingi nuteistosios B. D. parodymai, siekiant paaiškinti, kodėl 2016 metais buvo sudaryta paskolos sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „B. m.“ ir kodėl B. D. kaip UAB „B. m.“ vadovė skyrė kitai savo vadovaujamai įmonei UAB „S.“ 30 000 Eur baudą. Kaip nurodė nuteistoji, tuo metu tiek UAB „B. m.“, tiek UAB „S.“ buvo susidūrusios su finansiniais sunkumais, jai kaip abiejų įmonių vadovei reikėjo priimti sunkius sprendimus kaip gelbėti verslą, tuo metu atrodė, jog abiejų įmonių išsaugoti nepavyks, todėl pripažindama, jog paskolos sutarties sudarymas ir baudos skyrimas buvo nelogiški sprendimai, iš esmės pripažino, kad pirmiausia piniginės lėšos buvo skirtos UAB „B. m.“ veiklos gelbėjimui. Iš UAB „B. m.“ PVM sąskaitų registrų matyti, kad 2014 m. lapkričio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra 75 000 Lt sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių vertė siekė 76 488 Lt; 2014 m. gruodžio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra 70 000 Lt sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių vertė siekė 77 454,26 Lt; 2015 m. sausio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaitų faktūrų 25 000 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 25 800,50 Eur; 2015 m. vasario mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaitų faktūrų 25 000 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 26 251,51 Eur; 2015 m. kovo mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaitų faktūrų 21 000 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 25 040,97 Eur; 2015 m. balandžio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaitų faktūrų 10 892,44 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 14 009,78 Eur; 2015 m. birželio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaitų faktūrų 112 553,72 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 113 297,95 Eur; 2015 m. spalio mėnesį UAB „S.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra 5 001 Eur sumai, kai bendra UAB „B. m.“ sandorių suma buvo 10 676,97 Eur (12 t., b. l. 27, 29, 31, 33, 38, 40, 42). Taigi, didžioji dalis UAB „B. m.“ gaunamų pajamų sudarė pajamos, gautos iš UAB „S.“ pagal tiekimo sutartį. Taigi, tiekimo sutartis buvo sudaryta pateisinti piniginių lėšų pervedimus iš UAB „S.“ į UAB „B. m.“, ne padarant UAB „S.“ beturte, bet suteikiant UAB „B. m.“ veiklai reikalingų apyvartinių lėšų, kartu be jokio objektyvaus pagrindo tikintis, jog UAB „S.“ piniginės lėšos grįš pardavus kosmetikos produkciją, bet realiai dėl to nesiimant jokių veiksmų.

19.8. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog vien mokėjimai pagal tiekimo sutartį išrašytas PVM sąskaitas faktūras 2015 metais nulėmė tokią UAB „S.“ finansinę padėtį, kad Bendrovė nebegalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, o Valstybinė mokesčių inspekcija nebeturėjo galimybės išsiieškoti įsiskolinimo iš UAB „S.“. Ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neanalizuojant tikrosios tuo metu buvusios UAB „S.“ finansinės padėties. Bendrovės bankroto byloje nustatyta, kad UAB „S.“ įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai sudarė 337 265,33 Eur pridėtinės vertės mokesčio, susidaręs byloje nagrinėjamos veikos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d., kai nagrinėjamoje byloje nusikalstamais veiksmais PVM buvo sumažintas 236 561 Eur (3 t., b. l. 35–36). Todėl net ir be nusikalstamai sumažinto į valstybės biudžetą mokėtino PVM, UAB „S.“ vis vien dar turėjo daugiau nei 100 000 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo už akių matyti, kad UAB „S.“ įsiskolinimas (duomenys neskelbtini) (pagrindiniam kiaušinių tiekėjui) buvo 327 153,42 Eur ir susidarė už 2015 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. spalio 15 d. parduotus kiaušinius (1 t., b. l. 137–138). Taigi, UAB „S.“ dar 2015 m. rudenį, kartu ir įvertinus apyvartinių lėšų trūkumo faktą, jau nebuvo pajėgi sumokėti daug didesnės pinigų sumos nei tuo metu buvo skolinga valstybės biudžetui. Specialisto išvadoje, ištyrus UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, kad apskaičiuotas UAB „S.“ finansinis rodiklis einamojo likvidumo koeficientas 2015 m. gruodžio 31 d., t. y. trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis, sudarė 0,55, kai rodiklio reikšmė turi būti ne mažesnė nei 1,2. Toks rodiklis rodo, kad UAB „S.“ neturėjo pakankamai trumpalaikio turto, kurį realizavus galėtų grąžinti trumpalaikes skolas ir atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat specialisto išvadoje, apskaičiuojant Bendrovės bankroto rizikos veiksnį, nustatyta, kad UAB „S.“ bankroto rizikos veiksnys 2015 m. liepos 1 d. datai, t. y. visų įsipareigojimų santykis su puse viso turto buvo lygus 2,38, kai koeficiento reikšmė turi būti mažesnė už 1, tuo metu visi Bendrovės įsipareigojimai (843 184 Eur) 1,188 karto viršijo visą Bendrovės turtą (709 521 Eur), šiuo aspektu finansinės būklės rodiklis ekonomine prasme yra neigiamas ir UAB „S.“ 2015 m. liepos 1 d. datai buvo nemoki, o 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti rodikliai buvo dar prastesni. Taigi, UAB „S.“ finansinė padėtis jau 2015 m. viduryje iki kaltinime nurodytų veiksmų atlikimo buvo tokia prasta, kad Bendrovė nebūtų galėjusi padengti visų savo įsipareigojimų.

19.9. Pažymėtina ir tai, kad B. D. inkriminuotas sukčiavimas aprašytas kartu kaip turtinės prievolės panaikinimas (į buhalterinę apskaitą įtraukiant PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, dalies PVM sąskaitų faktūrų neįtraukiant į apskaitą, pateikiant PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai) bei kaip turtinės prievolės išvengimas (pervedant pinigines lėšas UAB „B. m.“). Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje suformuluotą kaltinimą toks dvigubas atskirų alternatyvių požymių inkriminavimas B. D. yra negalimas. Kaip jau buvo nurodyta išvengti galima tik galiojančios, nepanaikintos prievolės, tuo tarpu pirmiausia B. D. tikslingi veiksmai buvo nukreipti į mokėtino mokesčio sumažinimą, t. y. turtinės prievolės panaikinimą. Todėl tuo pačiu metu negalima panaikinti turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 236 561 Eur PVM ir tokio pat dydžio turtinės prievolės išvengti. Skirtingas teisinis vertinimas būtų galimas tuo atveju, jei B. D. būtų kaltinta vienos mokesčio sumos panaikinimu ir kitos mokesčio sumos išvengimu, bet toks kaltinimas B. D. nebuvo pateiktas.

19.10. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. D. nusikalstami veiksmai kaip sukčiavimas buvo padaryti panaikinant turtinę prievolę – pareigą sumokėti į valstybės biudžetą PVM, o ne jos išvengiant, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu, pakeičiant B. D. nusikalstamos veikos aprašyme nurodytą turtinės prievolės išvengimo požymį turtinės prievolės panaikinimo požymiu bei pašalinant iš nusikalstamos veikos aprašymo perteklines aplinkybes apie turtinės prievolės išvengimą (kartu atsakant į nuosprendžio 2.14. pastraipoje aprašytus apeliacinio skundo argumentus).

20. Be to, pripažindamas B. D. kalta dėl sukčiavimo pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino bylos duomenų, reikšmingų sprendžiant dėl galimybės B. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už padarytą nusikalstamą veiką.

20.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje yra įtvirtintas draudimo antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą principas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Tai reiškia, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo.

20.2. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose ne kartą konstatavo, kad administracinių pažeidimų mažesnis pavojingumas ir švelnesnė sankcija (palyginti su nusikalstamomis veikomis) nereiškia, kad dėl to Konvencijos požiūriu jie netenka baudžiamųjų pažeidimų statuso (pvz., Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03, p. 54–57; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką non bis in idem principo pažeidimas konstatuojamas ne tik tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas, bet ir kai antrą kartą persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). Vertinant veikų tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jų teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 66602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.).

20.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, taip pat yra išaiškinęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administraciniai teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių, neatsižvelgiant į veikų teisinį kvalifikavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-64-511/2021, 2K-171-976/2021, 2K-2-697/2022). Dar daugiau, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinių teisės pažeidimo kodekso straipsnio sankcijoje nustatyta vienintelė ir pati švelniausia nuobauda – įspėjimas, nepaneigia administracinio baudimo reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019).

20.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vėliausioje teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika pripažįstama, kad diskrecinės ar ypatingos priemonės, kaip antai prašymas atnaujinti procesą, nelaikomos veiksmingomis priemonėmis Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies prasme, taigi jomis nereikia pasinaudoti (Didžiosios kolegijos 2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Pisano prieš Italiją, peticijos Nr. 36732/97, 36 punktas; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11, 33 punktas). EŽTT manymu, prašymas panaikinti administracinę nuobaudą – ne tik ypatinga priemonė, kurios pareiškėjai pagal Teismo reikalavimus imtis neprivalo, bet ji nesuteikia pareiškėjui galimybės pasiekti, kad jo pažeistos teisės būtų apgintos (sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, 34 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-719/2022).

20.5. Iš Administracinių nusižengimo registro išrašo matyti, kad B. D. 2016 m. gegužės 31 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o 2016 m. birželio 30 d. ir nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje už tai, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintose PVM deklaracijose pateikti neteisingi duomenys apie Bendrovės (UAB „S.“) gautas pajamas ir mokėtiną PVM (13 t., b. l. 111–116). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš Valstybinės mokesčių inspekcijos buvo išreikalauta administracinio teisės pažeidimo byla kartu su 2016 m. gegužės 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu ir 2016 m. birželio 30 d. nutarimu, kurie patvirtina, kad B. D. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 21 218 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. birželio mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 7 101 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. liepos mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 14 200 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 18 854 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 11 591 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. spalio mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 10 300 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 31 d. pateiktoje 2015 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 15 996 Eur mokėtino į biudžetą PVM, 2016 m. sausio 25 d. pateiktoje 2015 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijoje nedeklaravo 19 087 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Pagal Administracinių nusižengimo registro išrašo duomenis B. D. paskirta 57 Eur bauda buvo sumokėta 2016 m. lapkričio 17 d.

20.6. Susipažinus su administracinio teisės pažeidimo byla matyti, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstos jau anksčiau nuosprendyje minėto 2016 m. gegužės 17 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte Nr. (4.65) FR0680-360 nustatytomis aplinkybėmis. Šio akto 12 lape konstatuota, kad B. D. pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 172¹ straipsnio 1 dalyje, iš ko akivaizdu, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės buvo pagrindas administracinio teisės pažeidimo teisenai pradėti. Administracinio teisės pažeidimo padarymo data nurodyta 2016 m. sausio 25 ir 31 d., siejama su patikslintų PVM deklaracijų pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikimu. Šių patikslintų PVM deklaracijų pateikimas B. D. inkriminuotas ir kaip sukčiavimas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. lapkričio 21 d. (1 t., b. l. 1, 4) remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu apie mokestinio patikrinimo ir mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. 2018 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje dėl UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo 8–9 lapuose esančioje lentelėje nurodytos PVM mokesčio nedeklaruotos sumos už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpį visiškai atitinka (yra identiškos) administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodytas nedeklaruotas PVM mokesčio sumas.

20.7. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nors B. D. veiksmai administracine tvarka buvo įvertinti kaip neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimas, o baudžiamojo proceso tvarka vertinti kaip sukčiavimas, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, teisinis kvalifikavimas (idem crimen) neturi esminės reikšmės sprendžiant ar asmuo yra traukiamas atsakomybėn už tą pačią veiką. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra tai, kad tiek baudžiamasis procesas, tiek administracinė teisena vyko dėl tų pačių faktinių aplinkybių – tiek administracinio teisės pažeidimo, tiek baudžiamojo proceso metu pagrindas atsakomybei kilti buvo būtent tų pačių PVM deklaracijų su neteisingai nurodyta apskaičiuoto mokėti PVM mokesčio suma pateikimas. Nors administracinio teisės pažeidimo teisenoje aprašant padarytą administracinės teisės pažeidimą apsiribota tik PVM deklaracijų su neteisingais duomenimis pateikimu, o baudžiamajame procese tirtos ir PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į buhalterinę apskaitą aplinkybės, bet būtent PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į buhalterinę apskaitą ir nulėmė VMI pateiktų PVM deklaracijų neteisingumą, todėl tai iš esmės yra vienas ir tas pats veiksmas siekiant sumažinti mokėtinų mokesčių sumą. Taigi, B. D. baudžiamojoje byloje ir administracinio teisės pažeidimo byloje inkriminuotos esminės ir teisiškai reikšmingos faktinės veikų aplinkybės – padarymo vieta, laikas ir padarymo būdas – yra tos pačios. Be to, ikiteisminis tyrimas, o kartu ir baudžiamasis procesas, buvo pradėtas jau įsiteisėjus administracinio teisės pažeidimo nutarimui ir įvykdžius šiuo nutarimu paskirtą nuobaudą, bet nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei tyrimą kontroliavęs prokuroras nesiėmė jokių teisinių priemonių administracinei nuobaudai panaikinti.

20.8. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. D. pripažinus kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesio laikotarpiu padarytus veiksmus buvo pažeistas draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką principas, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra panaikinama ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas), kartu pašalinant iš B. D. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesio laikotarpį, atitinkamai iš 2015 metų laikotarpio paliekant tik sausio–balandžio mėnesių laikotarpį ir sumažinant už 2015 metus nedeklaruotą UAB „S.“ PVM apmokestinamų sandorių vertę iki 453 926 Eur, pardavimo PVM iki 95 345 Eur, mokėtino į biudžetą PVM iki 95 345 Eur.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog B. D. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta šiomis aplinkybėmis:

B. D. apgaule įmonės UAB „S.“ naudai panaikino didelės vertės – 118 214 Eur dydžio turtinę prievolę, o būtent:

būdama UAB „S.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, turėdama teisę atstovauti Bendrovę, kontroliuodama Bendrovės veiklą, siekdama panaikinti UAB „S.“ naudai turtinę prievolę – pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. pateikė UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą samdomos įmonės UAB „M.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atstovei Ž. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įmonės UAB „S.“ uždarajai akcinei bendrovei „P. “ (toliau – UAB „P. “) išrašytus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas:

- 2015 m. sausio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 514,28 Eur sumai (17 780,40 Eur ir 3 733,88 Eur PVM);

- 2015 m. sausio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 58 773,62 Eur sumai (48 573,24 Eur ir 10 200,38 Eur PVM);

- 2015 m. vasario 26 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 137 214,30 Eur sumai (113 400,25 Eur ir 23 814,05 Eur PVM);

- 2015 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 97,20 Eur sumai (97,20 Eur ir 0,00 Eur PVM);

- 2015 m. kovo 24 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 160 564,58 Eur sumai (132 698,00 Eur ir 27 866,58 Eur PVM);

- 2015 m. balandžio 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 23 508,98 Eur sumai (19 428,91 Eur ir 4 080,07 Eur PVM);

- 2015 m. balandžio 30 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 57 693 Eur sumai (47 680,17 Eur ir 10 012,83 Eur PVM);

bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas.

Ž. K., apskaičiusi minėtas PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis mažesnėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis bei kreditines PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis didesnėmis kreditinėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis (su minuso ženklu) nei pirkėjos UAB „P. “ gautose iš UAB „S.“ PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose su analogiškais dokumentų numeriais, vadovaudamasi UAB „S.“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. sausio–balandžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo UAB „S.“ 453 926 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 95 345 Eur pardavimo PVM ir 95 345 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

Taip pat B. D. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K. ne visas UAB „S.“ laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas įmonei UAB „P. “ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

- 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 67 974,44 Eur sumai (56 177,22 Eur ir 11 797,22 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 2 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 211,92 Eur sumai (175,14 Eur ir 36,78 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 22 587,60 Eur sumai (18 667,44 Eur ir 3 920,16 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 9 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 43,45 Eur sumai (35,91 Eur ir 7,54 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 19 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 181,43 Eur sumai (149,94 Eur ir 31,49 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 19 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 268,92 Eur sumai (20 056,96 Eur ir 4 211,96 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 903,25 Eur sumai (4 878,71 Eur ir 1 024,54 Eur PVM);

- 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 9 918,61 Eur sumai (8 197,20 Eur ir 1 721,41 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 24 350,91 Eur sumai (20 124,72 Eur ir 4 226,19 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 21 820,95 Eur sumai (18 033,84 Eur ir 3 787,11 Eur PVM);

ir pateikė nevisas UAB „P. “ išrašytas įmonei UAB „S.“ debetines PVM sąskaitas faktūras, tai yra nepateikė:

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 66 519,25 Eur sumai (54 974,59 Eur ir 11 544,66 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 8 399,47 Eur sumai (6 941,71 Eur ir 1 457,76 Eur PVM);

- 2016 m. kovo 8 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 6 595,30 Eur sumai (5 460,66 Eur ir 1 144,64 Eur PVM).

Ž. K., apskaičiusi jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras bei kreditines PVM sąskaitas faktūras ir vadovaudamasi įmonės UAB „S.“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2016 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose su neteisingais duomenimis, nedeklaravo įmonės UAB „S.“ 108 900 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 22 869 Eur pardavimo PVM ir 22 869 Eur mokėtino į biudžetą PVM, tai yra iš viso už 2015 m. sausio–balandžio mėnesių ir 2016 m. sausio–kovo mėnesių laikotarpį UAB „S.“ nedeklaravo 118 214 Eur mokėtino į biudžetą PVM.

Tokiu būdu B. D. UAB „S.“ naudai apgaule panaikino didelės 118 214 Eur dydžio vertės turtinę prievolę.

Dėl turto iššvaistymo ir skolininko nesąžiningumo

22. Taip pat B. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta dėl UAB „S.“ turto iššvaistymo, padaryto išmokėjus Bendrovės pinigines lėšas UAB „B. m.“ pagal sudarytą paskolos sutartį ir pagal UAB „B. m.“ paskirtą baudą, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, tuo padarant turtinės žalos Bendrovės kreditoriams. B. D. inkriminuotos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra aprašytos bendrai kaip padarytos idealiąja sutaptimi, todėl dėl šių veikų bus pasisakoma bendrai.

23. BK 184 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už patikėto ar žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Buvęs kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymo neatlygintinumas pasireiškia tuo, jog turtas iššvaistomas neatlyginant jo vertės arba ją atlyginant aiškiai neteisingai, dėl ko padaroma žalos turto savininkui.

24. BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Nusikaltimo dalyku yra turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Aptariama veika pasireiškia aktyviais veiksmais, tarp jų turto iššvaistymu, kas reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai šis įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesams ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to mažėja skolininko įmonės turto abstrakti vertė. Dėl šių veiksmų sumažėja nemokios įmonės bendroji turto masė, kuri sąžiningo ūkininkavimo atveju būtų išsaugota kreditorių reikalavimams tenkinti. Pagal komentuojamos veikos prasmę iššvaistomas kaltininkui savas turtas, o jei iššvaistomas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje, tačiau jam svetimas turtas, tokia veika papildomai kvalifikuojama ir pagal BK 184 straipsnį.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos dvi alternatyvios sąlygos, kurioms esant normoje nurodyti veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tai yra esant sunkiai ekonominei padėčiai ar nemokumui, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Sunki ekonominė padėtis – įmonės būklė, kai jos veiklos efektas nepadengia šios veiklos sąnaudų ir dėl to įmonė negali sukurti reikiamo savo skolų ekonominio padengimo. Pažymėtina, kad priešingai nei nemokumas, kuris vertinamas pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą (anksčiau Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą), sunki ekonominė padėtis yra bendresnio pobūdžio požymis – tai padėtis, kai įmonė dar nepraranda mokumo, bet ekonominiai jos veiklos rodikliai rodo, kad bankrotas neišvengiamas arba labai tikėtinas.

26. Priešingai nei teigiama skunde, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje inkriminuota ir B. D. nuteista už tai, jog veika padaryta esant sunkiai UAB „S.“ ekonominiai padėčiai, o ne nemokumui. Šis požymis konstatuotas atlikus UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašytoje specialisto išvadoje. Šioje išvadoje nustatyta, kad apskaičiuotas UAB „S.“ finansinis rodiklis einamojo likvidumo koeficientas 2015 m. gruodžio 31 d. datai, t. y. trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis, sudarė 0,55, kai rodiklio reikšmė turi būti ne mažesnė nei 1,2; taip pat pagal UAB „S.“ 2015 metų didžiosios knygos buhalterinių sąskaitų duomenis apie turtą ir įsipareigojimus, apskaičiuotas UAB „S.“ bankroto rizikos veiksnys 2015 m. liepos 1 d. datai, t. y. visų įsipareigojimų 843 184 Eur santykis su puse viso turto 709 521 Eur, buvo lygus 2,38, kai koeficiento reikšmė turi būti mažesnė už 1; apskaičiuotas rizikos veiksnys 2015 m. gruodžio 31 d. datai buvo lygus 3,55 (754 912 Eur įsipareigojimų su puse 424 742 Eur turto). Kaip apklausiama paaiškino tyrimą atlikusi specialistė, tokie rodiklių rezultatai reiškia, tai, kad UAB „S.“ neturėjo pakankamai trumpalaikio turto, kurį realizavus galėtų grąžinti trumpalaikes skolas ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl Bendrovės ekonominė padėtis buvo neabejotinai sunki. Be to, pagal rodiklių duomenis jau 2015 m. liepos 1 d. UAB „S.“ buvo nemoki. Kaip jau buvo minėta, 2015 m. rudenį UAB „S.“ jau nebegalėjo atsiskaityti su pagrindiniu tiekėju (plačiau 19.8 pastraipoje), taip pat Bendrovei trūko apyvartinių lėšų, todėl UAB „S.“ akivaizdžiai grėsė bankrotas. Tiek specialisto išvadoje nurodyta, tiek tyrimą atlikusi specialistė V. G. paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo gauti duomenys apie UAB „S.“ pradelstus įsiskolinimus, t. y. nepateikti UAB „S.“ apskaitos registrai, kuriuose būtų fiksuojamos Bendrovės skolų sumos su atsiskaitymo terminais ar būtų nurodyti UAB „S.“ terminai įsipareigojimams vykdyti už gautas prekes ir paslaugas, todėl skaičiuojant Bendrovės finansinės būklės rodiklį, bankroto rizikos veiksnį, visi įsipareigojimai (o ne tik pradelsti) buvo lyginti su visu turtu, nurodytu UAB „S.“ buhalterinės apskaitos registruose, bet tai savaime nepaneigia specialisto išvados pagrįstumo dėl UAB „S.“ sunkios ekonominės padėties.

27. Byloje nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, jog B. D. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „S.“ skolina UAB „B. m.“ 92 200 Eur, bei pagal 2016 m. sausio 5 d. UAB „B. m.“ įmonei UAB „S.“ išrašytą 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Eur baudos už sutarties nevykdymą paskyrimą, pervedė UAB „B. m.“ 122 126,00 Eur sumą.

28. Tačiau nuteistoji B. D. savo kaltės dėl jai inkriminuoto turto iššvaistymo, o taip pat ir skolininko nesąžiningumo nepripažįsta ir parodė, kad pasirašant paskolos sutartį su UAB „B. m.“ dar nežinojo, jog buvo susidariusi tokia didelė nepriemoka valstybės biudžetui, tuo labiau nebuvo prasidėjęs joks mokestinis ar ikiteisminis tyrimas. Nuteistosios teigimu, UAB „B. m.“ nevengė grąžinti paskolos, tik neturėjo galimybių grąžinti visą (paskolos) sumą iš karto, nes būtų tiesiog bankrutavusi. Prasidėjus UAB „S.“ bankroto procesui B. D. teigė bandžiusi tartis su bankroto administratoriumi dėl paskolos grąžinimo dalimis, galiausiai reikalavimo teisė buvo parduota per varžytines ir paskola buvo grąžinta. Dėl UAB „S.“ paskirtos baudos B. D. aiškino, jog UAB „S.“ ir UAB „B. m.“ buvo dvi skirtingos įmonės, kurios turėjo skirtingus akcininkus ir joms buvo keliami skirtingi tikslai. Kadangi UAB „S.“ tikslų neįvykdė, todėl nusprendė paskirti baudą. Siekiant išvengti bylinėjimosi su bankroto administratoriumi buvo pasirašyta taikos sutartis dėl 30 000 Eur grąžinimo, buvo sudarytas mokėjimo grafikas, bet nelaukęs pinigų grąžinimo bankroto administratorius reikalavimo teisę pardavė per varžytines, visgi pagal šį reikalavimą taip pat buvo atsiskaityta.

29. Pažymėtina, kad nei BK 184 straipsnio, nei BK 208 straipsnio normos nedraudžia įmonės, net ir esančios sunkioje ekonominėje padėtyje, vadovui sudaryti sandorių. Tačiau ūkinėje veikloje atlikto sandorio neteisėtumas identifikuojamas ne vien pagal formalią teisę atlikti vieną ar kitą sandorį, bet ir pagal tai, kiek šie sandoriai atitinka patikėtojo valią ir realius interesus. Tai ypač aktualu, kai nagrinėjamas įmonės administracijos vadovo, siejamo su įmone pasitikėjimo (fiduciariniais) santykiais, sudarytas sandoris. Tokio sandorio teisėtumas ar neteisėtumas dažnai nustatinėjamas pagal vadinamąjį rūpestingos šeimos galvos elgesio standartą, suponuojantį pareigą elgtis apdairiai ir protingai. Todėl vertinant sandorius, sudarytus ūkinėje veikloje, kaip teisėtus ar neteisėtus būtina kruopščiai įvertinti ekonominę jų logiką ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-518/2014, 2K-302-489/2017, 2K-38-788/2019). Taip pat ir BK 208 straipsnio prasme nelaikytini nusikalstamais sandoriai, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų pozityvių tikslų. Kitaip vertinami stambūs ir didelę žalą kreditoriams sukeliantys nesąžiningi ir savanaudiški verslo sandoriai, kuriais sąmoningai siekiama pažeisti kreditorių interesus. Tokie įmonės vadovo sandoriai, sudaryti gresiančio bankroto akivaizdoje, nustačius visus būtinus nusikaltimo sudėties požymius, atitinka BK 208 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo prasmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-181-895/2015, 2K-404-895/2015).

30. Nepaisant to, kad pati savaime paskolos sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „B. m.“ atitinka tokiam sandoriui civilinėje teisėje keliamus reikalavimus, bet, kaip jau buvo nurodyta, pati B. D. pripažino, jog paskolos sutartis sudaryta tik dėl to, kad UAB „B. m.“ neturėjo iš kur kitur gauti paskolos. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, 2016 m. sausio mėnesį ne tik UAB „B. m.“, bet ir UAB „S.“ jau buvo susidūrusi su mokumo problemomis ir Bendrovei pačiai trūko apyvartinių lėšų. Apie tai galima spręsti ir iš to, kad paskolos suma nebuvo išmokėta iš karto, o dalimis, atsiradus atsiskaitomojoje sąskaitoje laisvų piniginių lėšų. Galiausiai, paskutinis mokėjimo pavedimas padarytas 2016 m. gegužės 26 d. prieš tai 2016 m. gegužės 19 d. atsidarius UAB „S.“ vardu naują sąskaitą UAB „Paysera LT“ (taip siekiant, kad pinigai nepatektų į Bendrovės sąskaitą) ir gavus į šią sąskaitą UAB „P. “ pervestą skolos likutį – 26 426,68 Eur. Nors B. D. ir teigė, jog tikėjosi tęsti UAB „S.“ veiklą, bet jos veiksmai liudija priešingai, nes nuteistoji ne tik visas pinigines lėšas skyrė kitai savo įmonei UAB „B. m.“, bet ir nesiėmė jokių savo deklaruojamų veiksmų veiklai vykdyti – pvz. kviečiama nedalyvavo UAB „P. “ skelbtuose konkursuose. Pervesdama pinigus ir suprasdama, jog UAB „S.“ savo veiklos nebetęs, B. D. neabejotinai tikėjosi, jog UAB „B. m.“ nebereikės grąžinti pasiskolintos pinigų sumos, tuo labiau kad pastaroji įmonė net neturėjo finansinių pajėgumų šią paskolą grąžinti. Taip pat B. D. negalėjo logiškai paaiškinti ir 30 000 Eur baudos skyrimo UAB „S.“. Duodama parodymus nuteistoji pripažino, kad dabartiniu metu tokie sprendimai (tiek paskolos suteikimas, tiek baudos skyrimas) yra sunkiai logiškai paaiškinami ir verslo požiūriu nepasiteisinę. Tuo labiau, kad sprendimas dėl baudos paskyrimo pagal su bankroto administratoriumi pasirašytą taikos sutartį buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Teisėjų kolegijos nuomone, visos byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai rodo tik vieną B. D. siekį – UAB „S.“ pinigines lėšas panaudoti ne šios Bendrovės veiklai, o kitos savo įmonės UAB „B. m.“, kurios finansinė padėtis tuo metu buvo geresnė, veikloje. Specialistė V. G. paaiškino, kad bendra daugiau nei 120 000 Eur suma galėjo būti panaudota UAB „S.“ veikloje ir padėjusi gauti pajamų ar atsiskaityti su kreditoriais, tuo tarpu B. D. šias pinigines lėšas iš esmės neatlygintinai perleido UAB „B. m.“.

31. Nuteistosios B. D. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama tai, kad neva UAB „B. m.“ yra grąžinusi tiek gautą paskolą, tiek nepagrįstai UAB „S.“ paskirtą baudą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir B. D. parodymų, UAB „S.“ reikalavimo teisė į UAB „B. m.“ išduotą paskolą ir į nepagrįstai paskirtą baudos sumos išsiieškojimą bankroto procedūros metu buvo parduotos per varžytines. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vėlesnis piniginių lėšų išsiieškojimas nepaneigia B. D. veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir nešalina jos atsakomybės. Juolab, kad byloje nustatyta, jog bankrutuojanti UAB „S.“ realiai atgavo tik mažą dalį B. D. veiksmais išvaistytų piniginių lėšų. Liudytoja I. G., kuri neneigė pažinties su B. D., parodė, kad reikalavimo teisę į išduotą paskolą nusipirko už 20 100 Eur, paskui kreipėsi į UAB „B. m.“ ir susitarė, jog pastaroji sumokės 22 450 Eur ir liudytoja atsisakys savo reikalavimo teisės. Dėl iš varžytinių parduotos reikalavimo teisės į nepagrįstai paskirtą baudą B. D. nurodė, jog pagal sudarytą susitarimą su bankroto administratoriumi dar nebuvo suėjęs terminas nepagrįstai paskirtai baudai grąžinti, bet su reikalavimo teisę už 10 000 Eur nusipirkusiu M. G. susitarė, jog sumokėjus 11 000 Eur šis atsisakys bet kokių pretenzijų UAB „B. m.“.

32. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad B. D. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, požymiai. B. D., nepaisydama nei vadovaujamos UAB „S.“, nei Bendrovės kreditorių interesų, sudarė paskolos sutartį ir be jokio teisėto pagrindo paskyrė vadovaujamai Bendrovei baudą, šiais veiksmais siekdama neatlygintinai, nesant tam jokio pagrindo pervesti pinigines lėšas į kitą savo vadovaujamą įmonę UAB „B. m.“. Nuteistoji neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad padarys turtinę žalą tiek UAB „S.“, tiek jos kreditoriams, ir norėjo taip veikti.

Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo

33. Apeliaciniame skunde ginčijama ir B. D. kaltė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kadangi šioje dalyje kaltinimas yra grindžiamas tų pačių PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, įtraukimu į apskaitą, taip pat dalies PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimu į apskaitą, kaip ir sukčiavime, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra analogiški sukčiavimo epizodui.

34. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas BK 222 straipsnio 1 dalies prasme – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, pvz., dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių ir finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – kai dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamajame įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

35. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-202-303/2020). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-162-489/2022). Nenustačius šių padarinių baudžiamoji atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nekyla, o asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn.

36. Atlikus UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad tvarkant UAB „S.“ buhalterinę apskaitą buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, kadangi nagrinėjamu atveju į apskaitą įtrauktos pirkėjai UAB „P. “ išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir kreditinės PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip buvo iškreipti duomenys apie turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį, dėl to negalima iš dalies nustatyti šių rodiklių už tikrintą laikotarpį.

37. B. D. nepripažįsta kaltės ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, buvusius netikslumus siejo su chaotišku buhalterinės apskaitos tvarkymu, kurie neva buvo ištaisyti tik paaiškėjus visiems netikslumams bei pateikus patikslintas deklaracijos. Tačiau ši nuteistosios gynybinė versija jau buvo paneigta ankstesnėje nuosprendžio dalyje, atmetant analogiškus paaiškinimus dėl PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, įtraukimo į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą bei dalies PVM sąskaitų faktūrų nepateikimo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Pakartotinai tie patys motyvai nebedėstomi, tik pažymima, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nė viena PVM sąskaita faktūra ar kreditinė PVM sąskaita faktūra nebūdavo išrašoma be B. D. žinios. Bylos duomenys nepatvirtina nuteistosios B. D. parodymų apie galimą buhalterinės apskaitos netinkamą (aplaidų) tvarkymą, dėl kurio kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros būtų įtrauktos į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą.

38. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis ar asmenimis. Įmonės vadovas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 21 straipsnio 1 dalį, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą. Taigi, nors pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar asmuo), tačiau pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (duomenų) turinį ar už tokių dokumentų (duomenų) nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (duomenų) ar pateikia dokumentus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-430/2013, 2K-202-303/2020, 2K-59-788/2022).

39. Tiriamuoju laikotarpiu UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkė Ž. K., kuri formaliai ir turėtų atsakyti už buhalterinės apskaitos pažeidimus. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausta Ž. K. nurodė, kad į buhalterinę apskaitą įtraukdavo tik tuos dokumentus, kuriuos gaudavo iš UAB „S.“. Byloje nenustatyta jokių buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. tyčinių neteisėtų veiksmų. Iš esmės netinkamą UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą lėmė ne padarytos klaidos, kaip tvirtina nuteistoji, bet pačios B. D., kuri kaip įmonės vadovės sąmoningi veiksmai, todėl B. D. pagrįstai pripažinta tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

40. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad B. D. veikoje nustatyti visi objektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, įtraukti į buhalterinę apskaitą buvo būtina siekiant kito B. D. nusikalstamo sumanymo – panaikinti prievolę sumokėti dalį PVM mokesčio. Todėl B. D. neabejotinai suprato, kad dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „S.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo sistemingumas rodo kryptingą siekį apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, todėl B. D. pagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

41. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmes B. D. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad B. D. yra aukštojo išsilavinimo, ištekėjusi, turi keturis vaikus, charakterizuojama teigiamai, anksčiau neteista, kad bausta administracine tvarka, neatlygino padarytos žalos, dirba, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai padarė du sunkius nusikaltimus, vieną apysunkį bei vieną nesunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, apimtį, nėra pagrindo keisti nuteistajai B. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių. Nuteistajai už šių veikų padarymą paskirtos bausmės, kartu įvertinus taikytą paskirtos galutinės subendrintos (apėmimo būdu) bausmės vykdymo atidėjimą, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Tačiau panaikinus nuosprendžio dalį, kuria B. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, sumažėja nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, apimtis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose turi būti švelninama ir už šios veikos padarymą paskirta bausmė. Sušvelninus bausmę (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) iš naujo skiriama ir subendrinta bausmė.

42. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent ½ dalį priteistos žalos (236 561,00 Eur) VĮ „Turto bankui“, paskyrimu ir teigia, jog atsižvelgus į B. D. paskirtos bausmės rūšį ir dydį, vien tik tokios bausmės paskyrimas yra pakankamai efektyvus veiksnys bausmės tikslams pasiekti, todėl prašo nuteistajai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę panaikinti kaip neproporcingą arba sumažinti iki 20 000 Eur, įpareigojant šią sumą sumokėti per 5 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

43. Pagal BK 75 straipsnio nuostatas, atidedant bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Viena iš BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas. Tokią baudžiamojo poveikio priemonę teismas skiria tada, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai, ir ši žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą (BK 69 straipsnio 1, 3 dalys).

44. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, jomis siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 69 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas, be to, padeda įgyvendinti atkuriamąjį teisingumą, ją taikant kaltininkas turi realiai švelninti nusikalstamos veikos, kuria nukentėjusiajam padaryta turtinė žala, padarinius, dėti savo pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti žalą, to nevengti. Taigi, šia priemone, be kita ko, siekiama labiau užtikrinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta kaltininko nusikalstama veika padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-511/2021). Tačiau kartu sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog skirdamas BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas turi ją individualizuoti atsižvelgdamas tiek į nukentėjusiojo interesą garantuotai gauti žalos atlyginimą, tiek į kaltininko turtinę padėtį, atlygintinos žalos dydį, kartu ir realias kaltininko galimybes atlyginti žalą ar tik jos dalį per tam tikrą terminą ir kt. Paskyrus realiai neįgyvendinamą ar proporcingumo principo neatitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę, jos tikslų visuma nebus įgyvendinta.

45. Sutiktina ir su nuteistosios gynėjo skundo argumentu, jog Vilniaus apygardos teismas, skirdamas šią poveikio priemonę ir nustatydamas jos įgyvendinimo tvarką (sumokėjimo laikotarpį), nepateikė jokių motyvų dėl jos skyrimo ir individualizavimo. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje (43 pastraipoje), atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Nekyla abejonių, kad asmeniui savo nusikalstamais veiksmais padariusiam turtinę žalą, tokia poveikio priemonė tikrai turės teigiamos įtakos, ne tik skatins B. D. dėti visas pastangas švelninti nusikalstamos veikos pasekmes, bet kartu ir padės įtikinti nuteistąją, jog nusikalstamas elgesys yra nepriimtinas bei privers savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Todėl tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas buvo teisėtas ir pagrįstas, jos naikinti nėra pagrindo.

46. Teismas, skirdamas tokią priemonę, be kita ko, turi įvertinti ar kaltininkas turi realių galimybių atlyginti padarytą žalą. Nuteistoji B. D. buvo įpareigota iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent ½ dalį priteistos žalos (236 561 Eur) civiliniam ieškovui VĮ „T. b. “. Kaip jau anksčiau nuosprendyje nustatyta, nuosprendžio dalis, kuria B. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, naikinama ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukiama (plačiau apie tai bus pasisakyta nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio). Atitinkamai sumažėja ir priteistinas civilinio ieškinio dydis (lieka 118 214 Eur). ½ šios sumos – 59 107 Eur. Nuteistoji, nors ir turi keturis vaikus, tačiau yra jauno amžiaus, turi išsilavinimą, dirba (yra bendrovės direktorė), kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos yra iniciatyvi, veikli, todėl įpareigojimas atlyginti bent ½ ieškinio, atsižvelgiant ir į civilinio ieškovo teisėtus interesus, nėra neteisingas ar per didelis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo proceso klausimai gali būti sprendžiami BK 74 straipsnyje, BPK 357, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

47. Skundo autorius taip pat prašo leisti šią sumą sumokėti per 5 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių įvykdymo terminas negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Tai vienintelis baudžiamojo poveikio priemonių taikymo apribojimas laiko prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39/2010, 2K-117-697/2017). Tokią išvadą leidžia daryti ir Probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad jeigu probuojamasis dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdo probacijos sąlygų, teismas probacijos tarnybos teikimu šį laiką gali pratęsti. Paskirtas ir pratęstas laikas negali būti ilgesnis už bausmės vykdymo atidėjimo ar likusios bausmės laiką. Todėl šis nuteistosios B. D. gynėjo prašymas atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio

48. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistosios B. D. VĮ „T. b. “ naudai buvo priteista 236 561,00 Eur (pareikštą civilinį ieškinį tenkinant visiškai).

49. Kaip jau buvo minėta, nuosprendžio dalis, kuria B. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, naikinama ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

50. Baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamoji byla nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, tad, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Dėl to, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–260/2006, 2K-21/2010).

51. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, VĮ „T. b. “ civilinis ieškinys dalyje 118 347 Eur (2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijų su neteisingais duomenimis pateikimas) paliekamas nenagrinėtu ir tenkinamas tik likusioje dalyje – sumoje 118 214 Eur (236 561 – 118 347 = 118 214).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš B. D. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymį, kad B. D. apgaule išvengė turtinės prievolės, bei aplinkybes, susijusias su turtinės prievolės išvengimu, ir nurodyti, kad B. D. apgaule panaikino turtinę prievolę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria B. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

Pašalinti iš B. D. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo aplinkybes, susijusias su 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimu.

B. D., nuteistai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir B. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Iš B. D. priteistą VĮ „T. b. “ civilinį ieškinį sumažinti iki 118 214 Eur. Likusioje dalyje (118 347 Eur) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.