Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Kristinos Domarkienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. M., E. M. ieškinį atsakovams R. T., V. T. dėl pažeistų teisių atkūrimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

20. Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

22. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

23. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teikia papildomus įrodymus – atkasto pamato fotonuotrauką, 2024 m. rugsėjo 5 d. sklypo ribos nužymėjimo schemą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovės pateikti papildomi įrodymai gali turėti reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui, be to, dėl jų šalys turėjo galimybę pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su apeliacinius skundu pateikti papildomi įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

24. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovų žemės sklypas iš pietinės pusės ribojasi su atsakovų žemės sklypu.

25. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. lapkričio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2022 m. lapkričio mėn. rašte „Dėl statybų (duomenys neskelbtini)“, be kita ko, nurodyta, kad pagal ieškovų skundą atlikus patikrinimą vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir išnagrinėjus atsakovės pateiktus dokumentus ir paaiškinimus nustatyta, jog statybos darbai minėtu adresu pradėti 2022 m. spalio mėnesį, t. y. statytoja R. T., be kita ko, vykdo ar vykdė naujo inžinerinio statinio – 3,24 m x 3,64 m x 2,25(H) m dydžio voljero, kuris statomas vidutiniškai 0,24 m atstumu nuo ieškovų sklypo ribos, statybą.

26. Ieškovai nurodo, kad ginčo statinys – voljeras 2022 m. spalio mėn. buvo statomas be jų sutikimo arčiau nei 1 m atstumo nuo jų žemės sklypo ribos, todėl ieškiniu prašo įpareigoti atsakovus atitraukti ginčo statinį nuo jų žemės sklypo ribos 1 m atstumu.

27. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovų ieškinys kvalifikuotinas kaip negatorinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.98 straipsnis). Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas pažeistas teises gali ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria). Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008, 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Vadinasi, bylose, kuriose pareikštas negatorinis ieškinys, atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovas nurodo kaip pažeidžiančius jo nuosavybės teisę, (ne)teisėtumą teismai privalo vertinti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo nuosavybės teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-403/2023).

28. Šioje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovų negatorinis ieškinys iš esmės tenkintas. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

29. Visų pirma, atsakovai nesutikdami su ieškovų ieškinio reikalavimu nurodo, kad 2022 m. spalio mėn. buvo vykdoma tik ginčo statinio – voljero rekonstrukcija, o ginčo statinys pastatytas dar iki 2014 m. kovo 24 d. Ieškovai niekada neprieštaravo ginčo statiniui, be to, praleido vienerių metų terminą tokiems prieštaravimams pareikšti. Rekonstruojant ginčo statinį ant esamų pamatų buvo atlikti voljero stogo šlaito pakėlimo darbai, tačiau atstumas iki atsakovų žemės sklypo ribos nebuvo mažinamas, todėl pakartotinio ieškovų sutikimo 2022 m. spalio mėn. vykdytiems rekonstrukcijos darbams atsakovai gauti neprivalėjo.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalį statybos darbai – tai darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Pagal šio straipsnio 26 dalį naujo statinio statyba – statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Pagal šio straipsnio 51 dalį statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – suardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus). Šio straipsnio 72 dalyje nustatyta, jog statinio rekonstravimas – tai statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.).

31. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – ir STR 1.01.08:2002) 8.5 punktą statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę, arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos. Pagal šio reglamento 9 punktą statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Pagal šio reglamento 9.6 punktą, be kita ko, laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai pakeičiamos bet kurios laikančiosios konstrukcijos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, pašalinama dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų. Pagal šio reglamento 9² punktą, jeigu rekonstruojamo pastato tūris padidėja daugiau kaip 100 procentų, jam taikomi įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti naujo statinio projektavimui ir statybai keliami reikalavimai; pastato tūris apskaičiuojamas vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis.

32. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

33. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

34. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

35. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus: 2014 m. kovo 24 d. atsakovų žemės sklypo planą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2022 m. lapkričio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, 2022 m. lapkričio mėn. rašytinį atsakymą, byloje pateiktas fotonuotraukas, sutinka, jog byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų apie anksčiau ginčo statinio vietoje stovėjusi statinį – nėra duomenų apie buvusio statinio matmenis, posūkio taškų koordinates, pamatus ir kt.

36. Pagal pateiktas fotonuotraukas, darytas iki 2022 m. spalio mėn. vykdytų statybos darbų, ir kitus duomenis matyti, jog ginčo statinio vietoje prie pagalbinio ūkio pastato – daržinės, žymimos indeksu 2I1m, pabaigos šalia ieškovų žemės sklypo ribos į vakarinę pusę buvo pailgintas ūkinio pastato stogas, kurio nuolydis toks pat, kaip ir ūkinio pastato stogo, t. y. dalis stogo buvo pailginta link žemės praktiškai iki šalimais stovinčios šuns būdos aukščio. Nuo ūkinio pastato nutolusiuose pailginto stogo kampuose matyti atramos, sienų nėra. Kas toje vietoje pažymėta 2014 m. kovo 24 d. atsakovų žemės sklypo plane, nėra aišku – ar tai minėtas pailgintas stogas, ar nuotraukose matoma plytelių aikštelė, ar dar kt.

37. Atsakovai nurodo, kad 2022 m. spalio mėn. ant esamų pamatų buvo atlikti voljero stogo šlaito pakėlimo darbai, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pamatų buvimą iki 2022 m. spalio mėn. Iš atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktos atkasto pamato fotonuotraukos nėra galimybės nuspręsti, jog joje matyti būtent iki 2022 m. spalio mėn. buvęs pamatas ar jo dalis ir kad jis visas nebuvo įrengtas 2022 m. spalio mėn. Taip pat nėra galimybės spręsti, kad anksčiau būtent ant šio pamato stovėjo kitas statinys.

38. Iš fotonuotraukų, darytų po ginčo statinio pastatymo 2022 m. spalio mėn., matyti, kad ginčo statinio stogo laikančiosios konstrukcijos yra gerokai aukštesnės nei buvusio statinio, t. y. apie 2 metrų aukščio. Tai patvirtina tiek Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovo, tiek pačių atsakovų atlikti matavimai. Be to, iš fotonuotraukų matyti, kad ginčo statinio stogo nuolydis palyginti su ūkinio pastato stogo nuolydžiu yra daug horizontalesnis, stogo laikančiosios konstrukcijos yra jau nebe statinio stogo kampuose, o maždaug per jo vidurį. Lyginant su šalimais esančios tvoros stulpeliais matyti, kad ginčo statinio stogas, palyginti su ankstesnio statinio stogu, tęsiasi gerokai toliau nuo ūkinio pastato pagal ieškovų žemės sklypo ribą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes taip pat nėra pagrindo spręsti, kad ginčo statinio tūris, palyginti su statinio (ūkinio pastato dalies), kuris toje vietoje stovėjo iki 2022 m. spalio mėn. tūriu, nepadidėjo 100 proc.

39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad byloje esantys įrodymai labiau pagrindžia tą aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo nugriautas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre statinys (ūkinio pastato – daržinės dalis) ir vietoje jo 2022 spalio mėn. buvo pastatytas naujas inžinerinis ginčo statinys su stogu – voljeras.

40. Antra, atsakovai nesutikdami su ieškovų ieškinio reikalavimu taip pat nurodo, jog faktiniai voljero matmenys (metrais) yra 3,07 m x 2,60 m x 2,18 (H) m. Be to, teigia, jog, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistams žymint duomenis, galėjo būti netiksliai įvertintas atstumas tarp voljero ir ieškovų sklypo ribų. Vis dėlto iš esmės tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad stogą turintis ginčo inžinerinis statinys – voljeras 2022 m. spalio mėn. buvo statomas (atsakovų teigimu, rekonstruojamas) mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovų žemės sklypo ribos ir būtent šiems statybos (atsakovų teigimu, rekonstrukcijos) darbams ieškovų sutikimas nebuvo duotas.

41. Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyta, kad statytojas (užsakovas), kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento ir (ar) pranešimo apie statybos pradžią, privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad kai numatoma statinius statyti ar rekonstruoti mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiama sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju.

42. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.05.01:2017) 55 punkte nurodyta, kad atvejai, kada privaloma gauti besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus, nurodyti šio reglamento 7 priede. STR 1.05.01:2017 7 priedo „Besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų privalomumo atvejai“ 4 punkte nustatyta bendra taisyklė, kad statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos. Šio priedo 8 punkte nurodyta, kad statinio rekonstravimo atveju rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų ir (ar) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų.

43. Aiškindamas tokio sutikimo teisinę reikšmę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog besiribojančio žemės sklypo savininko duodamas rašytinis sutikimas išreiškia jo valią dėl statybos (rekonstrukcijos) ir yra viena iš prielaidų sukurti statymo teisę tokį interesą turinčiam asmeniui (galimam statytojui). Toks rašytinis sutikimas traktuotinas kaip vienašalis sandoris, įpareigojantis jį sudariusį asmenį. Kitaip tariant, rašytinį sutikimą davusiam asmeniui atsiranda pareiga netrukdyti įgyvendinti tų teisių, kurias rašytiniu sutikimu jis suteikė šio sutikimo adresatui, o šis įgyja teisę nekliudomai įgyvendinti rašytiniu sutikimu suteiktą teisę (CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69-1075/2024).

44. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl statybą reglamentuojančių teisės normų, nustatančių atstumus nuo pastatų iki gretimų sklypų ribų, yra išaiškinęs, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus minimalius atstumus, yra imperatyviosios, jų statytojas privalo laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-7-230/2010, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-611/2015, 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2019 ir kt.). Išimtis galima tik vienu atveju – jeigu su tuo savanoriškai sutinka kaimyninio žemės sklypo savininkas, t. y. jeigu jis laisva valia atsisako tam tikros savo kaip savininko teisių apsaugos. Teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę asmeniui sutikti, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius mažesniu nei nustatytu atstumu iki jo sklypo ribos, rodo, jog atstumų iki kaimyninių žemės sklypų nustatymas, siekiant viešųjų statybos proceso teisėtumo tikslų, visų pirma siejamas su trečiųjų asmenų interesų apsauga. Taigi, sutikti ar nesutikti su tuo, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius arčiau, nei nustatyta iki sklypo ribos, yra asmens teisė, kurios jis, suprantama, gali atsisakyti, tačiau niekas kitas to negali padaryti už jį. Tik besiribojančio sklypo savininkas turi teisę spręsti, ar duoti sutikimą ir kokiomis sąlygomis tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2011, 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2013, 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69-1075/2024). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 pateiktas su naujos statybos teisėtumu susijęs išaiškinimas, kad kai gretimo sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu nei teisės aktuose nustatytas atstumu iki gretimo sklypo ribos, šio sklypo savininkas neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti.

45. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvada, jog atsakovai prieš 2022 m. spalio mėn. vykdydami naujo stogą turinčio ginčo inžinerinio statinio – voljero statybą, vadovaujantis STR 1.05.01:2017 55 punktu, 7 priedo 4 punktu, privalėjo gauti rašytinį besiribojančio žemės sklypo savininkų (ieškovų) sutikimą.

46. Kita vertus, kaip minėta, rekonstrukcija yra viena iš statybos rūšių (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72, 90 dalys). Analizuojant STR 1.05.01:2017 7 priedo 8 punkto nuostatas, darytina išvada, kad statinio rekonstravimo atveju rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) neprivalomi tik esant šioms sąlygoms: 1) jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų; 2) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų.

47. Kaip minėta, atsakovai 2022 m. spalio mėn. statydami (atsakovų teigimu, rekonstruodami) mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovų žemės sklypo ribos stogą turintį ginčo inžinerinį statinį – voljerą įrengė naujas gerokai aukštesnes stogo laikančiąsias konstrukcijas nei anksčiau buvusio statinio, taip pat įrengė stogą su daug mažesniu nuolydžiu, kuris pagal ieškovų žemės sklypo ribą tęsiasi gerokai toliau nei anksčiau buvusio statinio. Taigi, net jei ir būtų sutinkama su atsakovų pozicija, kad 2022 m. spalio mėn. jie mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovų žemės sklypo ribos vykdė tik ginčo statinio – voljero rekonstrukciją ir nemažino statinio atstumo iki ieškovų žemės sklypo ribos, vadovaujantis STR 1.05.01:2017 7 priedo 8 punktu, atsakovai vis tiek turėjo gauti ieškovų sutikimą, kadangi nagrinėjamu atveju arčiau nei teisės aktų nustatytais atstumais iki ieškovų žemės sklypo ribų buvo įrengiamos naujos konstrukcijos (STR 1.05.01:2017 7 priedo 8 punktas). Priešingas vertinimas leistų susidaryti situacijai, kad statinio rekonstrukcijos atveju, nemažinant atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos, arčiau nei teisės aktų nustatytais atstumais žemės sklypo ribų būtų galima neribotai keisti statinio matmenis be gretimo žemės sklypo savininko sutikimo. Kitaip tariant, pavyzdžiui, jei gretimo žemės sklypo savininkas anksčiau sutiko leisti vieno metru atstumu nuo jo žemės sklypo ribos statyti 1 m ar 2 m aukščio statinį, tai nereiškia, kad vėliau rekonstrukcijos metu, be jo sutikimo nors ir nemažinant atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos, galima šį statinį ar jo dalis aukštinti iki 2 m ar 4 m aukščio ir pan., nes tai akivaizdžiai gali pažeisti gretimo žemės sklypo savininko interesus.

48. Pažymėtina, kad ieškovai atsižvelgdami į ginčo statinio – voljero aukštį, kuris buvo nustatytas tiek pačių atsakovų matavimais, tiek ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovo (virš 2 m), vadovaujantis STR 1.05.01:2017 7 priedo 4 punktu, turėtų teisę ginti savo teises reikalaudami statinį patraukti didesniu nei 1 m atstumu nuo savo žemės sklypo ribos. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovai prašo apginti jų pažeistą teisę statinį patraukiant tik 1 m atstumu nuo jų žemės sklypo ribos, t. y. atlaisvinant tik artimiausią ir griežčiausiai reguliuojamą zoną. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovų reikalavimas patraukti ginčo statinį 1 m atstumu yra siekiamam tikslui neproporcinga priemonė.

49. Atsakovei apeliaciniu skundu nekeliant ginčo dėl kitų skundžiamo sprendimo dalių, t. y. dėl ieškovų pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo (patraukti ginčo statinį), nustatyto termino sprendimui įvykdyti, bylinėjimosi išlaidų dydžio ar kt., apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiose skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse išdėstytiems motyvams ir argumentams, plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

50. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

51. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

54. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas ieškovų naudai.

55. Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme ieškovas E. M. patyrė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir teismui pateikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina iš atsakovės ieškovui. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus priimti.

Apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui E. M. iš atsakovės R. T. priteisti 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovės R. T. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.