Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“ ieškinį atsakovui M. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – Š. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šios apeliacijos objektas – Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei iš apelianto priteistas 32 448,77 Eur žalos atlyginimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

19. UAB „Modek“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2007 m. spalio 30 d., apeliantas ėjo įmonės vadovo pareigas. Taip pat jis nuo 2007 m. spalio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo įmonės akcininkas.

22. Apeliantas perdavė bankroto administratoriui E. K. 2020 m. vasario 9 d. priėmimo–perdavimo akte nurodytus ieškovės dokumentus: sutrumpintas balansų, pelno (nuostolių) ataskaitas, ilgalaikio ir trumpalaikio turto, pinigų, griežtos atskaitomybės blankų, pagrindinių dokumentų, antspaudo perdavimo–priėmimo aktus, ieškovės kreditorių, debitorių, galiojančių sutarčių sąrašus, ilgalaikio turto pirkimų, pardavimų, nurašymų, sandorių, sudarytų per paskutinius 60 mėnesių, suvestines.

Dėl naujų įrodymų

23. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aptariamoje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54, 55 punktai; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-421/2021, 44 punktas).

25. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2021 m. balandžio 30 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apeliantas teigia, kad nurodytas įrodymas reikšmingas, pasisakant dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 15 d. nutarties. Ieškovė teigia, kad baudžiamosios teisės normomis ginamos vertybės nėra nagrinėjamo civilinio ginčo dalis, įrodymas nesusijęs su byla.

Dėl įrodymų vertinimo

28. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato faktinius šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010).

30. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

31. Apeliantas teigia, kad ieškovė grindė skaičiavimus, kiek lėšų išduota apeliantui, ne pirminiais ar suvestiniais ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais (registrais), bet ieškovės bankroto administratoriaus E. K. parengtomis suvestinėmis, kurios neatitinka apskaitos registrams keliamų reikalavimų.

32. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas sudaromas, įmonei vykdant ūkines finansines operacijas. Tai – sąskaitos faktūros, pajamų, išlaidų orderiai, aktai ir kt.

33. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas deliktinės civilinės atsakomybės klausimas ir vertinami apelianto veiksmai (neveikimas), atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo įsigaliojimo, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinas ĮBĮ. Įstatymų leidėjas nustatė įmonės vadovui (bendrovės valdymo organams) pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, turtą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ūkio subjekto vadovo atsakomybė už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą, 21 straipsnyje – už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (BAĮ 4 straipsnis).

34. Taigi, teismui iškėlus ieškovės bankroto bylą, apeliantui, kaip įmonės vadovui, kilo pareiga perduoti visus ieškovės finansinius dokumentus, turtą teismo paskirtam bankroto administratoriui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas perdavė ne visus duomenis bankroto administratoriui. Pastarasis teigia, kad apeliantas iki šiol jam neperdavė buhalterinės apskaitos registrų, kasos pajamų orderių, atsakovo ir trečiojo asmens banko sąskaitų išrašų. Nurodyti dokumentai taip pat laikytini įmonės pirminiais apskaitos dokumentais, nes jie patvirtina atliktas ūkines operacijas.

35. Bankroto administratorius pateikė į bylą duomenis, kokius dokumentus ir turtą apeliantas perdavė bankroto administratoriui (šios nutarties 22 punktas). Bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą pareigą patikrinti juridinio asmens sandorius, parengė suvestines pagal apelianto perduotus finansinius dokumentus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nurodytos suvestinės parengtos, remiantis pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais.

36. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netenkino jo prašymo išreikalauti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, bet taip pat ir atsisakė juos priimti, kai juos pateikė ieškovė. Akcentuotina tai, kad aptariamos suvestinės parengtos pagal apelianto bankroto administratoriui pateiktus dokumentus. Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad jam nežinomi dokumentai, kurių duomenys apibendrinti suvestinėse. Apeliantui buvo sudaryta galimybė atvykti į ieškovės bankroto administratoriaus būstinę ir susipažinti su visais turimais dokumentais. Apeliantas nenurodė aplinkybių, dėl kurių nepasinaudojo šia teise. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovės bankroto administratorius ar kiti asmenys būtų kliudę apeliantui susipažinti su bankroto administratoriaus turimais ieškovės dokumentais. Taigi apeliantui sudarytos galimybės išanalizuoti administratoriaus į bylą pateiktas suvestines, palyginti jų duomenis su pirminiais dokumentais ir pateikti konkrečius argumentus dėl konkrečių suvestinėse nurodytų duomenų neatitikties pirminiams dokumentams.

37. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad apeliantas negalėjo ginčyti suvestinių duomenų, nes jie nepateikti į bylą. Apeliantas, nesutikdamas su administratoriaus suvestinėse įrašytais duomenimis, turėjo būti aktyvus, pasinaudoti galimybe susipažinti su duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais ir pateikti pirmosios instancijos teismui argumentus, kurie būtų pagrindas abejoti pateiktų duomenų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs suvestines pagrindžiančių dokumentų apimtis, sudarė apeliantui sąlygas nuvykti ir susipažinti su dokumentais, kurių pagrindų parengtos suvestinės, t. y. ėmėsi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, apeliantui būtų sudarytos sąlygos pateikti atsikirtimus į ieškovės reikalavimus. Apeliantas nevykdė CPK 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos bendradarbiauti su ieškove ir teismu.

38. Bankroto administratorius susistemino ieškovės finansinius duomenis iš darbo užmokesčio žiniaraščių, sąskaitų išrašų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ataskaitų, kitų dokumentų ir sudarė suvestines, kurios laikytinos tinkamais rašytiniais įrodymais (CPK 199 straipsnio 7 dalis).

39. Teismų praktikoje dėl įrodymų išreikalavimo laikomasi pozicijos, kad, negalėdami pateikti įrodymų, kuriais remiasi, asmenys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 178, 179 straipsniai, 199 straipsnio 1 dalis, 205 straipsnis). Tokį prašymą teismui privaloma ne tik motyvuoti, bet ir paremti pridedamais įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-813-464/2020, 70 punktas).

40. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą išaiškinimą, pažymėtina, kad apeliantas, kaip buvęs įmonės vadovas, žinojo (turėjo žinoti) ieškovės finansinius dokumentus. Aplinkybė, kad asmeniui sunku įsidėmėti 1 050 apskaitos dokumentų duomenis, nepatvirtina to, jog apeliantas negalėjo su jais susipažinti toje vietoje, kur jie laikomi. Apeliantas nenurodė argumentų, nepateikė kitų rašytinių įrodymų, paneigiančių administratoriaus suvestinių duomenis. Tai, kad į bylą nepateikti ieškovės pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, savaime nepaneigia suvestinėse įrašytų duomenų teisingumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog bankroto administratoriaus sudarytos lentelės nepatikimos, o jose esatys įrašai neatitinka tikrovės, nepagrindė būtinybės išreikalauti į bylą pirminius buhalterinius dokumentus (CPK 205 straipsnis).

42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020, 59 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 115 punktas).

43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė sąmoningai atsisakė pateikti į bylą pirminius buhalterinius dokumentus, pagal kuriuos bankroto administratorius sudarė ir pateikė į bylą duomenų suvestines. Priešingai – pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šių duomenų apimtis didelė (1 050 dokumentų), atsisakė priimti juos į bylą. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta aplinkybė, kad į bylą pateikti susisteminti duomenys, nepagrindžia, jog apeliantui buvo užkirstas kelias šiuos duomenis patikrinti, nuvykus į bankroto administratoriaus buveinę, kur saugomi pirminiai buhalteriniai dokumentai. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas spręsti, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, sunaikino kokius nors bendrovės finansinius duomenis ar juos tyčia paslėpė. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas spręsti, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų, pagrįstai netaikė contra spoliatorem prezumpcijos.

44. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atskaitingiems asmenims pervestų lėšų paskirtį, netyrė būtinumo pagrįsti, kaip jos panaudotos, neįvertino, jog bankroto administratorius į ieškinio 9 priedą nepagrįstai įtraukė 26 620 Eur sumą. Teisėjų kolegija sutinka, kad avansas – darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio dalis. Nors avanso ar darbo užmokesčio paskirtis aiški, šios paskirties pervestų lėšų darbuotojas neturi grąžinti įmonei, bet avanso mokėjimo pagrįstumas turi būti patvirtintas rašytiniais įrodymais (darbuotojo prašymu, darbdavio įsakymu ar įmonės vidiniu aktu). Nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose užfiksuotas darbuotojams nustatytas ir išmokėtas pareigybės atlyginimas, nurodytos iš darbo užmokesčio atliktos išskaitos, paskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokesčio avansas. Akcentuotina tai, kad darbo užmokesčio avansas mokėtas tik dviem ieškovės darbuotojams: R. A. ir G. S.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui, taip pat kitiems darbuotojams buvo mokamas avansas, kaip darbo užmokesčio dalis.

45. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad, pagal 2017 metų darbo užmokesčio žiniaraščius, trečiojo asmens darbo užmokestis buvo 1 250 Eur per mėnesį, išmokama suma – 980 Eur per mėnesį. Iš banko sąskaitų pervestų avansų atskaitingiems asmenims suvestinės (ieškinio 9 priedas) nustatyta, kad 2016 m. kovo mėn. ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui 1 370 Eur avansą devyniais mokėjimo pavedimais (2016 m. kovo 9 d. – 300 Eur, 2016 m. kovo 14 d. – 300 Eur ir 150 Eur, 2016 m. kovo 21 d. – 70 Eur, 2016 m. kovo 22 d. – 200 Eur, 100 Eur, 100 Eur, 2016 m. kovo 29 d. – 50 Eur ir 2016 m. kovo 30 d. – 100 Eur); 2016 m. balandžio mėn. – 1 500 Eur avansą keturiais mokėjimo pavedimais (2016 m. balandžio 11 d. – 450 Eur, 2016 m. balandžio 25 d. – 700 Eur, 2016 m. balandžio 28 d. – 150 Eur, 2016 m. balandžio 3 d. – 200 Eur); 2017 m. rugpjūčio mėn. – 4 690 Eur avansą dviem mokėjimo pavedimais (2017 m. rugpjūčio 25 d. – 2 390 Eur, 2017 m. rugpjūčio 28 d. – 2 300 Eur); 2017 m. rugsėjo mėn. – 4 580 Eur avansą dviem mokėjimo pavedimais (2017 m. rugsėjo 26 d. – 1 750 Eur ir 2017 m. rugsėjo 29 d. – 2 830 Eur); 2017 m. gruodžio mėn. – 3 760 Eur avansą keturiais mokėjimo pavedimais (2017 m. gruodžio 18 d. – 750 Eur, 810 Eur ir 2 150 Eur, 2017 m. gruodžio 20 d. – 50 Eur). Taigi trečiajam asmeniui mokėtas avansas (darbo užmokesčio dalis) viršija jam mokėtiną darbo užmokestį. Pastebėtina taip pat ir tai, kad kai kuriais mėnesiais trečiajam asmeniui pervestas avansas beveik lygus jo darbo užmokesčio dydžiui. Pavyzdžiui, 2017 m. spalio mėn. trečiajam asmeniui pervestas 800 Eur avansas trimis mokėjimo pavedimais. Pervestų lėšų paskirtis nesutampa su darbo užmokesčio žiniaraščio duomenimis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių trečiajam asmeniui išmokėto avanso dydžio paskaičiavimą ir pagrįstumą, todėl nurodytos sumos negali būti laikomos darbo užmokesčio dalimi. Nesant tokių duomenų, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atskaitingas asmuo privalėjo grąžinti 26 620 Eur sumą bendrovei arba pateikti įrodymus (įmonės vadovo įsakymus, darbuotojų darbo sutartis), patvirtinančius jų panaudojimą.

46. Apeliantas teigia, kad ieškovė vykdė veiklą Norvegijos Karalystėje per įregistruotą bendrovę „NUF Modek“, todėl mokėjo darbuotojams dienpinigius, kurių dydis nustatytas įstatyme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių ieškovės ir bendrovės „NUF Modek“, kuri nėra savarankiškas juridinis asmuo, veiklos Norvegijos Karalystėje ryšį.

47. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnį, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Darbuotojo komandiruotė įforminama dokumentais, kuriuose nurodoma darbo vieta, komandiruotės trukmė, darbo laiko režimas, valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu, komandiruotės išlaidos ir kiti duomenys. Įprastai darbdavys priima įsakymus, kuriais darbuotojai išsiunčiami į komandiruotes. Apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių darbuotojų, siųstų į komandiruotes, darbo sąlygas. Apeliantas, kaip buvęs ieškovės vadovas, atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, neperdavė bankroto administratoriui šių duomenų, taip pat kitų duomenų apie ieškovės veiklą Norvegijos Karalystėje. Aplinkybė, kad 2016 metais įmonėje komandiruočių išlaidos mokėtos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nustatytą tvarką, savaime nepaneigia įmonės vadovo pareigos užtikrinti tinkamą komandiruočių išlaidų apskaitą. Bankroto administratorius į sumestinę įtraukė ieškovės darbuotojams išmokėtą 6 200 Eur sumą (G. S. – 700 Eur, A. S. – 650 Eur, P. M. – 400 Eur, A. O. – 2 300 Eur, S. P. – 400 Eur, S. G. – 1 000 Eur, A. R. –750 Eur), kurios paskirtis ?– komandiruotės išlaidos (kuras). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad šios išlaidos yra darbuotojų darbo užmokesčio dalis, todėl įmonės vadovas turėjo jas pagrįsti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog bendrovės darbuotojams pagrįstai išmokėti 6 200 Eur, todėl bankroto administratorius turėjo pagrindo šią sumą įtraukti į prašomų atlyginti nuostolius dydį, kaip nepateisintai panaudotas lėšas.

48. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bankroto administratorius nepateikė duomenų apie apelianto ir trečiojo asmens įneštas nepanaudotas lėšas į ieškovės sąskaitą, į gautų sumų suvestinę neįtraukė 5 144 Eur sumos, gautos iš atskaitingų asmenų. Iš bendrovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad apeliantas 2017 m. gegužės 8 d. pervedė į įmonės sąskaitą 60 Eur. Tą pačią dieną į apelianto sąskaitą pervesta 150 Eur, nurodant mokėjimo paskirtį – 60 Eur skolos grąžinimas (90 Eur avansas). Trečiasis asmuo 2017 m. gegužės 26 d. įmokėjo 200 Eur į bendrovės sąskaitą, kitą dieną (2017 m. gegužės 27 d.) ta pati suma išmokėta trečiajam asmeniui. Apelianto ir trečiojo asmens įmokėtų sumų pagrįstumo negalima nustatyti, nes ieškovė vykdė ūkines finansines operacijas taip pat ir grynaisiais pinigais. Apeliantas neperdavė visų įmonės finansinių, taip pat ir kasos duomenų bankroto administratoriui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantas ir trečiasis asmuo įnešė į bendrovės sąskaitą savo lėšas, kurios nebuvo jiems išmokėtos anksčiau kaip atskaitingiems asmenims arba grąžintos vėliau. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovė neturi teisės iš jo reikalauti negrąžintų lėšų, apelianto argumentai, kad bendrovė iš atskaitingų asmenų gavo daugiau lėšų negu patyrė išlaidų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

50. Apeliantui, kaip buvusiam įmonės vadovui, taikytina deliktinė civilinė atsakomybė. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2022 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-403/2022, 30 punktas).

52. Kasacinis teismas, aiškindamas bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas).

53. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, kasacinio teismo vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23, 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 22, 23 punktai).

54. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais UAB „Modek“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (šios nutarties 21 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad UAB „Modek“ buhalterinės apskaitos pažeidimai nėra mažareikšmiai, bankrutavusios įmonės vadovas (apeliantas nagrinėjamoje byloje), bendrovei esant nemokiai, vykstant priverstiniam išieškojimui iš jos turto, buhalterinę apskaitą organizavo tokiu būdu, kad kreditoriai negalėtų patenkinti savo finansinių reikalavimų iš įmonės turto. Bendrovės vadovas sąmoningais veiksmais blogino bendrovės turtinę padėtį, nes bendrovės turtas mažėjo, o finansiniai įsipareigojimai – santykinai didėjo. Be to, jau įmonei faktiškai esant nemokiai, vadovas neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, nesiėmė priemonių buhalterinei apskaitai atkurti (jeigu ji buvo prarasta), o tai sudaro prielaidas spręsti dėl tyčinių, sąmoningų veiksmų, siekiant apsunkinti galimybes nustatyti ir įvertinti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsiskaitymai su bendrove vyko per atskaitingus asmenis, tačiau į bylą nepateikti išsamūs atskaitingų asmenų asmeninių sąskaitų išrašai, nepateikti duomenys apie bendrovės „NUF Modek“ veiklą ir dėl to šiuo metu nebeįmanoma nustatyti bendrovės vykdytos veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-545-407/2021, 52 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nustatyti tokie prejudiciniai faktai: atskaitingi asmenys kiekvieno mėnesio pabaigoje negrąžindavo lėšų į bendrovės sąskaitą, t. y. pažeidė UAB „Modek“ kreditorių interesus, nes eliminavo galimybę išieškoti skolas iš bendrovės gaunamų lėšų (pajamų). Nurodyti apelianto veiksmai, kurie privedė ieškovę prie bankroto, laikomi nustatytais, jie neįrodinėtini iš naujo. Taip pat nustatyta kita civilinės atsakomybės sąlyga – apelianto kaltė (CK 6.248 straipsnis). Apeliantas nepateikė duomenų, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes.

55. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė apelianto galbūt padarytos žalos dydžio, jo apskaičiavimo, nenurodė neteisėtų veiksmų. Minėta, kad netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimas – neteisėtas veiksmas, dėl kurio vadovui kyla prievolė atlyginti žalą, nustatytas byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir jis nagrinėjamoje byloje yra prejudicinis faktas. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto veiksmais padarytos žalos dydžio, įvertino bankroto administratoriaus pateiktus apskaičiavimus (suvestines), kurie atlikti pagal paties apelianto perduotus įmonės dokumentus (įmonės balansą, turto sudėtį, grynuosius pinigus, sutartis, turto nurašymo suvestines, kt.), apelianto su procesiniais dokumentais pateiktus rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nustatė įmonei padarytos žalos dydį – 32 448,77 Eur (ginčijamo sprendimo 35 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas netinkamai organizuodamas buhalterinę apskaitą, netinkamai organizuodamas piniginių lėšų įtraukimą į buhalterinę apskaitą, nuslėpdamas lėšas bei jų panaudojimo duomenis, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių įmonė patyrė 32 448,77 Eur žalos. Bendrovei padarytą žalą ir apelianto neteisėtus veiksmus sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Apeliantas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, t. y. to, kad, jeigu jis būtų neatlikęs neteisėtų veiksmų, įmonės buhalterinėje apskaitoje tinkamai apskaitęs visas įmonės išmokėtas ir jai grąžintas nepanaudotas lėšas, vis tiek būtų susidaręs atskaitingiems asmenims išmokėtų, bet vėliau negrąžintų (nepanaudotų) lėšų skirtumas ir jis būtų susidaręs pagrįstai bei teisėtai. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir konstatavo visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, įtvirtintas CK 6.246–6.249 straipsniuose.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kuriose reglamentuota įmonės vadovui taikytina civilinė atsakomybė, įrodymų vertinimas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ginčijamą teismo sprendimą. Dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

57. CPK 93 straipsnyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui iš ieškovės nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalys). Ieškovė nepateikė įrodymų apie jos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo spręsti tokių išlaidų paskirstymo klausimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.