Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo tvarkos nustatymo, sutuoktinių bendro turto padalinimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Teismas taip pat nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), nei kiti teisės aktai nenumato tokios laikinosios apsaugos priemonės kaip įpareigojimas netrukdyti asmeniui naudotis savo turtu. Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, jog 0,0934 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Tai reiškia, jog iki teismas sprendimu padalys šalių santuokoje įgytą turtą, šalys turi teisę jį valdyti ir juo naudotis, nepažeisdamos kito sutuoktinio teisės naudotis bendru turtu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė atvykdama į šalims priklausantį jungtinės nuosavybės teise būstą pažeistų ieškovo interesus, taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovės elgesys akivaizdžiai keltų grėsmę ieškovui ir šalių nepilnamečių vaikų interesams (CPK 178, 185 straipsniai), todėl įpareigoti atsakovę nesilankyti jai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame turte nėra pagrindo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes ir būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl jo teiginiai šiuo atveju vertintini kaip deklaratyvūs. Taip pat iš ieškovo prašymo turinio nėra aišku, kokiais veiksmais atsakovė ieškovui „trukdo“ naudotis turtu, kokius konkrečius veiksmus reikia uždrausti atlikti atsakovei, nuo kokių veiksmų atsakovė turėtų susilaikyti, kad „netrukdytų“ ieškovui naudotis turtu. Šiuo atveju ieškovo prašymo įpareigoti atsakovę nesilankyti minėtame name be ieškovo sutikimo tenkinimas reikštų draudimą ieškovei patekti į bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausantį turtą. Toks draudimas (įpareigojimas), nesant pateiktų jokių įrodymų, pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus valdyti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Jei ieškovas mano, kad jo nuosavybės teisės į turtą yra apribotos neteisėtai, tai yra be teisėto pagrindo, ieškovas neturi galimybės patekti į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, ieškovas savo pažeistas teises gali ginti ginčo teisenos tvarka, pareikšdamas ieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo (CPK 5 straipsnis), arba klausimai dėl nuosavybės teisių ir naudojimosi turtu gali būti išspręsti šioje santuokos nutraukimo byloje sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimus.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atsakovė R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir išspręsti klausimą iš esmės: atmesti ieškovo prašymą nustatyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais R. B. ir T. B. tvarką.

8. Atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovė kategoriškai nesutinka su priimta 2020 m. gruodžio 21 d. teismo nutartimi, nes ji priimta: pernelyg skubotai, tinkamai neišsiaiškinus visų klausimo išsprendimui aktualių faktinių aplinkybių, negavus vaiko teisių apsaugos institucijos išvadų ir, svarbiausia, – net nesužinojus pačių paauglių vaikų nuomonės, ar jie iš tiesų pageidauja pradėti gyventi būtent tokiomis nuolatinio kilnojimosi sąlygomis, kas savaitę persikeliant gyventi iš vienų tėvų namų į kitus; remiantis tik deklaratyviais ir, svarbiausia, – tikrovės neatitinkančiais ieškovo teiginiais; pritaikytos ypatingai plačios laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinosioms apsaugos priemonėms taikytinų reikalavimų ir jomis iš esmės yra išsprendžiami šie ieškinio reikalavimai. Pats ieškovas pripažįsta, kad sutuoktiniai jau ilgą laiką negyvena kartu. Kaip matoma iš ieškinio, ieškovas neneigia fakto, kad vaikai visą tą laiką gyveno su mama ir kad atsakovė tinkamai ir visapusiškai rūpinosi vaikais. Vaikai lanko mokyklas Klaipėdos mieste, kur gyvena su mama. Vaikų mama, iš esmės viena visą laiką besirūpinusi vaikų ugdymu ir mokymu, jų popamokine veikla, pasiekimais moksle, užklasinėje veikloje ir pan., geriausiai žino vaikų rutiną tiek vaikams fiziškai lankant mokyklą, tiek prižiūri vaikus jiems mokantis nuotoliniu būdu ir pan. Šalių vaikai niekada negyveno taip blaškomi tarp dviejų namų, ir, ieškovės įsitikinimu, tai yra labai nepalanku ir netinkama vaikams. Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukels dar didesnę painiavą ir sumaištį vaikų gyvenime, vaikų buitį ir rutiną visiškai išbalansuos, nes vaikai iki šiol taip negyveno. Kiek yra suprantama ir žinoma ieškovei, patys vaikai nenori taip gyventi, nuolat besikraustydami iš mamos namų į tėvo namus ir pagyvendami po savaitę. Ieškovės nuomone, prieš pritaikant tokią laikinąją apsaugos priemonę, nulemsiančią gana dramatišką ir radikalų abiejų vaikų gyvenimo būdo pasikeitimą, mažų mažiausiai reikėjo tinkamai išsiaiškinti pačių vaikų nuomonę, tinkamai išsiaiškinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvus poreikis tokią bendravimo tvarką nustatyti. Kadangi tai nebuvo padaryta, skundžiama nutartis turi būti panaikinta. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos bet kurioje proceso stadijoje, teismui nustačius, jog vis tik egzistuoja objektyvios priežastys nustatyti vienokią ar kitokią skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką, objektyviai reikalingos ir labiausiai vaikų interesus atitinkančios laikinosios apsaugos priemonės, tarp jų ir tėvo bendravimo su vaikais tvarka, galės būti pritaikytos ateityje, tačiau tai nereiškia pritaikytų skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir reikalingumo.

9. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovė pareiškia, jog ieškovas savo prašymą teismui pagrindė melagingais, tikrovės neatitinkančiais ir išimtinai deklaratyviais teiginiais. Ieškovė niekada netrukdė atskirai nuo šeimos pasirinkusiam gyventi tėvui bendrauti su savo vaikais, dargi priešingai – skatino tėvo ir vaikų bendravimą, ypatingai dukters, su kuria tėvas buvo susipykęs ir nebendravo kone pusę metų. Tik ieškovės prašymu ir pastangomis tėvas pagaliau vėl pradėjo bendrauti su dukra, tad tokie melagingi ieškovo pareiškimai, kuriais šis siekia taip vaidinamų „laikinųjų apsaugos priemonių“, nes neva mama kažkaip kažkada trukdė paaugliams vaikams bendrauti su tėvu, nuteikinėjo juos prieš tėvą ar pan., yra visiškas akibrokštas atsakovei ir neturi nieko bendro su tikrove. Tokį visiškai netikėtą ieškovo elgesį, reikalaujant vaikams gyventi pas abu tėvus pakaitomis kas savaitę, atsakovė supranta kaip akivaizdų psichologinį spaudimą asmeniškai jai – ieškovas puikiai žino, kaip labai vaikų mokslu ir ugdymu rūpinasi atsakovė ir kaip stipriai ją neraminti turės nustatytas toks nestabilus ir išbalansuojantis vaikų gyvenimo būdas. Taip pat toks ieškovo elgesys ir reikalavimas galbūt yra susijęs ir su savanaudiškais ieškovo išskaičiavimais, ieškovui siekiant išvengti pareigos tinkamai finansiškai išlaikyti vaikus, teikti jiems išlaikymą, kas taip pat sudaro tam tikrą psichologinį spaudimą atsakovei, ieškovui siekiant savo tikslų dalijantis sutuoktinių turtą (su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka ir visus savo nesutikimo motyvus išdėstys rengiamame atsiliepime į ieškinį). Tai, kad prašoma nustatyti laikina „bendravimo su vaikais tvarka“ ieškovas, be kita ko, siekia išvengti tinkamai išlaikyti savo vaikus, teikti jiems būtiną ir adekvatų išlaikymą, patvirtina taip pat ir tos aplinkybės, jog ieškovas jau du mėnesius neteikė vaikams apskritai jokio išlaikymo, dėl to atsakovė savo ruožtu yra priversta teismo pati prašyti atskiru prašymu nustatyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

10. Atskirajame skunde nurodoma, jog šiuo atveju yra akivaizdžiai matoma, kad objektyvus poreikis nustatyti ieškovo prašomą bendravimo tvarką ir būtent tokia „bendravimo“ apimtimi, faktiškai reiškiančia dviejų gyvenamųjų vietų vaikams nustatymą, ieškovo nėra niekaip įrodytas. Be ieškovo deklaratyvių teiginių apie galimus įtemptus ir (ar) konfliktiškus pačių tėvų tarpusavio santykius, jokių objektyvių duomenų, kad vaikams yra trukdoma bendrauti su tėvu, byloje nėra, kaip ir nėra duomenų, jog tokia nuolat besikaitaliojanti gyvenamoji vieta geriausiai atitinka paauglių vaikų interesus, nepažeis jų teisių į stabilią gyvenamąją aplinką. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei veiksnys, todėl kai vaikas ilgą laiką gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo ar reguliaraus kaitaliojimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje, ramioje ir stabilioje aplinkoje. Atsakovės nuomone, šiuo atveju šie vaikų poreikiai būtų šiurkščiai pažeisti. Atsakovė apskritai nesutinka ir su atitinkamais ieškovo ieškinyje suformuluotais reikalavimais dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, kaip visiškai neatitinkančiais vaikų interesų ir netgi jiems prieštaraujančiais, ir apie tai atsakovė pasisakys taip pat ir savo atsiliepime į ieškinį. Tad, jeigu ieškovas nepakeis savo ieškinio reikalavimų dėl bendravimo su vaikais, šiuo atveju tarp vaikų tėvų bylos nagrinėjimo metu turės būti sprendžiamas atitinkamas ginčas dėl geriausios tėvo ir vaikų bendravimo tvarkos nustatymo. Kaip matoma iš skundžiamos nutarties turinio, šiuo konkrečiu atveju pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neištyrus apskritai jokių šio klausimo sprendimui svarbių aplinkybių, šis ieškovo ieškinio reikalavimas faktiškai buvo išspręstas iš esmės, o tai neatitinka gausioje teismų praktikoje nusistovėjusių reikalavimų ir sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas šioje situacijoje galėjo būti suklaidintas tikrovės neatitinkančių ieškovo teiginių.

11. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

13. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuria tenkinta ieškovo A. B. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalis, t. y. taikytos laikinosios apsaugos priemones – nustatyta laikina bendravimo tvarka, pagal kurią ieškovas su nepilnamečiais vaikais – R. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. B., gim. (duomenys neskelbtini), bendrauja nuo lyginės savaitės penktadienio 18 val. iki nelyginės savaitės penktadienio 18 val., paimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiama nutartis priimta: pernelyg skubotai, tinkamai neišsiaiškinus visų klausimo išsprendimui aktualių faktinių aplinkybių, negavus vaiko teisių apsaugos institucijos išvadų ir, svarbiausia, – net nesužinojus pačių paauglių vaikų nuomonės, ar jie iš tiesų pageidauja pradėti gyventi būtent tokiomis nuolatinio kilnojimosi sąlygomis, kas savaitę persikeliant gyventi iš vienų tėvų namų į kitus; remiantis tik deklaratyviais ir, svarbiausia, – tikrovės neatitinkančiais ieškovo teiginiais; pritaikytos ypatingai plačios laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinosioms apsaugos priemonėms taikytinų reikalavimų ir jomis iš esmės yra išsprendžiami šie ieškinio reikalavimai.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo

15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

16. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

17. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

18. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

19. Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąją apsaugos priemonę – ieškovo siūlomą bendravimo tvarką, t. y. kad ieškovas su nepilnamečiais vaikais bendrauja nuo lyginės savaitės penktadienio 18 val. iki nelyginės savaitės penktadienio 18 val., paimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą, vertino, kad tokia laikina bendravimo tvarka, atsižvelgiant į esamą situaciją, protinga ir nepažeidžia nei nepilnamečių vaikų, nei šalių teisių. Nurodė, kad ieškovo prašymas nustatyti laikiną tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką tenkintinas atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes ir siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, taip pat abiejų tėvų teises vienodai dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme, padėti vaikams palaipsniui pradėti bendrauti su tėvu, su kuriuo, kaip nurodo ieškovas, vaikų bendravimas yra ribojamas. Teismo vertinimu, ieškovo siūloma vaikų bendravimo su tėvu tvarka suderinama su vaikų poreikiais, gyvenimo stabilumu. Įvertinęs tai, kad vaikai yra 12–14 metų amžiaus, jiems yra svarbus stabilus gyvenimo ritmas, teismas nusprendė, jog laikinas tėvo bendravimas su vaikais padės išlaikyti bei palaipsniui atkurti tėvo ir vaikų emocinius ryšius, užtikrins vaikų bendravimą su abiem tėvais.

20. Atsakovė atskirajame skunde, be kita ko, nurodo, jog pats ieškovas pripažįsta, kad sutuoktiniai jau ilgą laiką negyvena kartu. Kaip matoma iš ieškinio, ieškovas neneigia fakto, kad vaikai visą tą laiką gyveno su mama ir kad atsakovė tinkamai ir visapusiškai rūpinosi vaikais. Vaikai lanko mokyklas Klaipėdos mieste, kur gyvena su mama. Vaikų mama, iš esmės viena visą laiką besirūpinusi vaikų ugdymu ir mokymu, jų popamokine veikla, pasiekimais moksle, užklasinėje veikloje ir pan., geriausiai žino vaikų rutiną tiek vaikams fiziškai lankant mokyklą, tiek prižiūri vaikus jiems mokantis nuotoliniu būdu ir pan. Šalių vaikai niekada negyveno taip blaškomi tarp dviejų namų ir, ieškovės įsitikinimu, tai yra labai nepalanku ir netinkama vaikams. Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukels dar didesnę painiavą ir sumaištį vaikų gyvenime, vaikų buitį ir rutiną visiškai išbalansuos, nes vaikai iki šiol taip negyveno. Kiek yra suprantama ir žinoma ieškovei, patys vaikai nenori taip gyventi, nuolat kraustytis iš mamos namų į tėvo namus ir pagyventi ten po savaitę. Ieškovės nuomone, prieš pritaikant tokią laikinąją apsaugos priemonę, nulemsiančią gana dramatišką ir radikalų abiejų vaikų gyvenimo būdo pasikeitimą, mažų mažiausiai reikėjo tinkamai išsiaiškinti pačių vaikų nuomonę, tinkamai išsiaiškinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvus poreikis tokią bendravimo tvarką nustatyti. Kadangi tai nebuvo padaryta, skundžiama nutartis turi būti panaikinta. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos bet kurioje proceso stadijoje, teismui nustačius, jog vis tik egzistuoja objektyvios priežastys nustatyti vienokią ar kitokią skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką, objektyviai reikalingos ir labiausiai vaikų interesus atitinkančios laikinosios apsaugos priemonės, tarp jų ir tėvo bendravimo su vaikais tvarka, galės būti pritaikytos ateityje, tačiau tai nereiškia pritaikytų skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir reikalingumo. Ieškovė teigia, kad niekada netrukdė atskirai nuo šeimos pasirinkusiam gyventi tėvui bendrauti su savo vaikais.

21. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas). Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005, 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, turi įvertinti tėvų darbo pobūdį, užimtumą, jų materialines ir kitas sąlygas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007, 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo remiantis vien tik ieškovo nurodytais argumentais priimtas procesinis sprendimas, kuriuo nustatyta laikina ieškovo bendravimo su ieškovo ir atsakovės nepilnamečiais vaikais tvarka, kuria tiek ieškovui, tiek atsakovei bendravimo laikas su nepilnamečiais vaikais paskirstomas po lygiai ir pagal kurią ieškovo ir atsakovės nepilnamečiai vaikai iš esmės kas savaitę turi keisti gyvenamąją vietą ar, kitaip tariant, turėti dvi gyvenamąsias vietas, yra nepakankamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar toks laikinas ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais būdas, forma ir laikas labiausiai atitiks vaikų poreikius, atsižvelgiant į jų amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan., ar bus užtikrintas aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas ir kt., rėmėsi vien tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nebuvo įvertintos jokios faktinės aplinkybės, nebuvo atsižvelgta nei į atsakovės poziciją, nei į vaikų tikruosius poreikius, norus ir pan.

24. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę jas taikyti (CPK 12, 178 straipsniai).

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Aptariamu aspektu vertinant vaiko interesus ir nustatant tokią bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaikas turėtų kas antrą savaitę pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytini vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta, faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybės įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Taigi tik teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės gali būti įvertintos visos minėtos aplinkybės ir nustatyta vaiko interesus geriausiai atitinkanti bendravimo su ieškovu tvarka.

26. Pažymėtina, kad siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turėtų būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio ar rašytinio proceso tvarka, suteikiant galimybę kitai šaliai pasisakyti dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat prieš tai pareikalavus Vaiko teisių apsaugos skyriaus įvertinti atsakovo prašymą ir pateikti dėl jo išvadą. CK 3.178 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų yra būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą išsprendė nepranešęs atsakovei, neišklausęs jos nuomonės, o taip pat neturėdamas Vaiko teisių apsaugos institucijos išvados, taigi nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėtos bylos aplinkybes.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Kaip žinia, santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus visų aplinkybių ir išsamiau nemotyvavus tokio procesinio sprendimo, apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti jo kaip teisėto ir pagrįsto.

28. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamos nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos byloje. Tai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti ir panaikinti šią nutarties dalį bei perduoti laikinos ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria nustatyta laikina ieškovo A. B. bendravimo su nepilnamečiais vaikais R. B. ir T. B. tvarka, ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.