Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-169-614/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-27
Bylos Nr.: e2A-169-614/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04441-2023-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
Atsakovas: A. P.
Ieškovas: D. P.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.1.4Prievolių vykdymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-169-614/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04441-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.1.4;; 3.3.1.14. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl jungtinės veiklos sutarties, sukuriant dalinę nuosavybę pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. P. pateikė ieškinį atsakovui A. P. dėl jungtinės veiklos sutarties, sukuriant dalinę nuosavybę pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir skolos priteisimo, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti, kad tarp ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; 2) pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, pripažįstant ieškovei teisę į ½ dalį šio turto: 0,1018 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 1/13 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini); automobilius Opel Zafira ir Citroen C5; 3) atidalinti nurodytą turtą, priteisiant atsakovui turtą, o ieškovei iš atsakovo 24 013,85 Eur kompensaciją; 4) atidalinti butą (duomenys neskelbtini), priteisiant iš ieškovės atsakovui 24 233,01 Eur kompensaciją; 5) nekeičiant šalių bendro įsipareigojimo trečiajam asmeniui akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankui pobūdžio (solidarumo) ir apimties pagal Kredito sutartį Nr. 14A1518212428-O5, patvirtinti ieškovės ir atsakovo vidinių prievolių prieš trečiąjį asmenį vykdymo tvarką, pagal kurią įsipareigojimus vykdys ir atsakys už visą skolą ieškovė, o trečiajam asmeniui nukreipus reikalavimą į atsakovą, atsakovas įgis regreso teisę į ieškovę; 6) priteisti iš atsakovo 3 282,37 Eur skolą; 7) atlikti priteistų sumų įskaitymą ir priteisti ieškovei iš atsakovo 3 063,21 Eur; 8) priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindė šiais esminiais argumentais:

1.1. Ieškovė su atsakovu pradėjo artimai draugauti 2009 m. ir netrukus po pažinties apsigyveno kartu kaip šeima. Gyvendami kartu, ieškovė su atsakovu vedė bendrą ūkį, bendrai tvarkė finansus;

1.2. praėjus maždaug metams nuo šalių bendro gyvenimo pradžios, atsakovas gavo pasiūlymą pakeisti draugo giminaičiams priklausančių žemės sklypų paskirtį, o už šį darbą atsakovui buvo pasiūlyta perleisti tris sklypus. Dėl šio pasiūlymo atsakovas tarėsi su ieškove, abu nusprendė, kad verta imtis sandorio, nes už atliktą darbą būtų gauti žemės sklypai, iš kurių vieną pardavus būtų galima gauti lėšų, reikalingų butui įsigyti. Ieškovė už atsakovą laidavo ir įsipareigojo, kad atsakovui neatlikus sutartų veiksmų, juos atliks pati;

1.3. atsakovas užsiėmė žemės sklypų paskirties keitimo klausimu, tuo tarpu ieškovė prie darbų prisidėjo tiek finansiškai, tiek perimdama dalį bendrų buitinių išlaidų, taip pat padėjo atlikti administracinio pobūdžio darbus. Žemės sklypo paskirties pakeitimui ieškovė ir atsakovas skolinosi pinigų iš artimųjų, draugų, o 2014 m. rugsėjo 4 d. ieškovė paėmė 2 896,20 Eur dydžio vartojimo paskolą, kurios didesnę dalį panaudojo bendriems sklypų paskirties pakeitimo reikalams. Atlikus darbus, atsakovui atiteko du žemės sklypai, šalys vieną sklypą pardavė ir iš gautų lėšų grąžino vartojimo kreditą, sumokėjo dalį šalių trečiojo asmens AB SEB banko suteikto kredito lėšomis įsigyto buto (duomenys neskelbtini), kainos. Atsakovui liko vienas sklypas ir dalis žemės sklypo, kuriame įrengti susisiekimo ir inžineriniai įrenginiai;

1.4. ieškovė ir atsakovas 2018 m. gegužės 24 d. įsigijo automobilį Citroen C5, o 2018 m. gruodžio 28 d. automobilį Opel Zafira. Abu automobiliai užregistruoti atsakovo vardu, tačiau jie nupirkti iš bendrų lėšų. Atsakovas vairavo Citroen C5, ieškovė Opel Zafira;

1.5. šalys išsiskyrė 2021 m. rugpjūčio mėn. Po skyrybų ieškovė dar kurį laiką vairavo automobilį Opel Zafira, tačiau vėliau atsakovas automobilį pasiėmė. Skyrybų metu šalys susitarė, kad ieškovei atiteks butas, o atsakovui žemės sklypai ir automobiliai. Ieškovė liko gyventi bute, mokėjo kredito įmokas trečiajam asmeniui AB SEB bankui. Ieškovei paprašius įforminti susitarimą dėl turto padalinimo oficialiai, atsakovas pakeitė savo poziciją;

1.6. įsigyto buto, adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 91 000 Eur. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 39 400 Eur, o 1/13 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vertė – 1 907,69 Eur. Citroen C5 vertė šiuo metu yra 4 920 Eur, o automobilio Opel Zafira – 1 800 Eur. Nurodytas turtas turėtų būti atidalintas butą priteisiant ieškovei, atsakovui likusį turtą ir atitinkamai ieškovei iš atsakovo už jam tenkančią turto dalį turėtų būti priteista 24 013,85 Eur kompensacija, atsakovui iš ieškovės už jai tenkančią buto dalį turėtų būti priteista 24 233,01 Eur kompensacija. Atsakovui už jam priklausančią buto dalį priteistina kompensacija apskaičiuotina iš atsakovo buto dalies vertės (91 000 Eur / 2) atėmus pusę negrąžinto trečiajam asmeniui AB SEB bankui kredito su palūkanomis sumos dalį (42 533,98 Eur / 2). Ieškovei priteisus butą, turėtų būti nustatyta, kad nekeičiant solidaraus ieškovės ir atsakovo įsipareigojimo prievoles trečiajam asmeniui toliau vykdys ieškovė;

1.7. išsiskyrus su atsakovu ir šiam išsikėlus iš buto, ieškovė viena vykdė prievoles trečiajam asmeniui, taip pat mokėjo mokesčius už buto išlaikymą, gyvybės ir būsto draudimo įmokas. Viso ieškovė yra sumokėjusi 6 564,73 Eur, kurios pusę ieškovei turėtų kompensuoti atsakovas;

1.8. įskaičius šalims tarpusavyje priteistas sumas, ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista bendra 3 063,21 Eur dydžio kompensacija.

Atsiliepimas

2. Atsakovas A. P. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Savo poziciją atsakovas grindė tokiais esminiais atsikirtimais:

2.1. atsakovas žemės sklypus gavo kaip atlygį už atliktą darbą, kuriam buvo būtinos atsakovo turėtos specialios žinios. Ieškovė savo vardu tik paėmė vartojimo paskolą ir laidavo bei niekaip kitaip neprisidėjo prie žemės sklypų atidalijimo ar paskirties keitimo. Atsakovas ieškovės paimtą paskolą grąžino asmeniškai;

2.2. tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos įgyjant automobilius. Aplinkybė, kad ieškovė naudojosi automobiliu Opel Zafira, nereiškia, jog tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai. Automobilio priežiūra ir remontu rūpinosi atsakovas. Be to, šalys nevedė bendrų finansų;

2.3. atsakovas sutinka, kad butas būtų atidalintas ieškovės siūlomu būdu, tačiau nesutinka likti skolininku prieš trečiąjį asmenį AB SEB banką. Atsakovas siūlė ieškovei parduoti butą, tačiau ieškovė atsisakė tą daryti. Po skyrybų atsakovas nemokėjo būsto paskolos, mokesčių, bet butu ir nesinaudojo. Jei teismas pripažins atsakovo prievolę kompensuoti nurodytų išlaidų dalį, atsakovas reikalaus, kad ieškovė atlygintų dalį atsakovo išlaidų, patirtų negalint gyventi jam priklausančioje buto dalyje.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nurodė sutinkantis su ieškinio reikalavimu nustatyti vidinę ieškovės ir atsakovo prievolių trečiajam asmeniui vykdymo tvarką, ir nesutiko su reikalavimu priteisti dalį buto ieškovei. Ieškovė su atsakovu įsipareigojo be rašytinio trečiojo asmens sutikimo neperleisti, neapsunkinti, nesuvaržyti įkeisto turto. Dėl trečiojo asmens sutikimo ieškovė į trečiąjį asmenį nesikreipė kaip tai numatyta jų sudarytoje sutartyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir sprendė:

4.1. pripažinti, kad 1/13 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) priklauso ieškovei D. P. ir atsakovui A. P.;

4.2. atidalinti 1/13 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės: priteisti žemės sklypo dalį atsakovui A. P. asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei D. P. iš atsakovo A. P. priteisti 953,85 Eur kompensaciją;

4.3. pripažinti, kad 0,1018 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) priklauso ieškovei D. P. ir atsakovui A. P.;

4.4. pripažinti, kad automobilis Opel Zafira (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklauso ieškovei D. P. ir atsakovui A. P.. Atidalinti automobilį Opel Zafira (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) iš bendrosios dalinės nuosavybės: priteisti automobilį atsakovui A. P. asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei D. P. iš atsakovo A. P. priteisti 900 Eur kompensaciją;

4.5. priteisti ieškovei D. P. iš atsakovo A. P. 3 081,02 Eur skolą ir 1 098,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

4.6. kitoje dalyje ieškinį atmesti;

4.7. priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės D. P. 5,98 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o iš atsakovo A. P. 13,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Spręsdamas dėl reikalavimo žemės sklypus pripažinti bendra daline nuosavybe teismas nustatė šalių neginčijamas aplinkybes, kad 1/13 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 0,1018 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atsakovui perduotos kaip atlygis už įvykdytą susitarimą dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo, kad nuosavybės teisė į šiuos sklypus atsakovo vardu įregistruota remiantis 2010 m. kovo 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 616, nors atsakovas pripažino, kad už sklypus pagal nurodytą sutartį, atsižvelgiant į sudarytą susitarimą dėl sklypų paskirties pakeitimo, nieko nemokėjo. Pažymėjo, kad nėra ginčo ir dėl to, jog susitarimas dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo įvykdytas šalims gyvenant kartu, o ieškovė asmeniškai laidavo už atsakovą, jeigu jis neįvykdytų įsipareigojimo dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo. Kartu teismas sprendė, jog laidavimo pobūdis, priešingai nei bando įrodyti atsakovas, pagrindžia, jog ieškovė – atsakovo sugyventinė – į susitarimo dėl žemės sklypų paskirties pakeitimą įtraukta ne formaliai ir atsitiktinai. Nustatė, kad ginčo nekyla ir dėl 2014 m. rugsėjo 3 d. ieškovės su AB Šiaulių banku sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2014-17608-03 ir jos pagrindu pasiskolintos vartojimo kredito sumos panaudojimo.

6. Teismas laikė, kad aptartos faktinės aplinkybės pagrindžia ieškovės prisidėjimą prie to, jog atsakovas atliktų žemės sklypų paskirties pakeitimo darbus ir pasiektų rezultatą, dėl kurio buvo susitarta. Pažymėjo, kad nors ieškovė ir neįrodinėjo turėjusi žinių, būtinų sklypų paskirčiai pakeisti, tačiau nustatyti ieškovės faktiniai veiksmai buvo viena iš esminių prielaidų, leidusių tokius darbus atlikti. Teismas vertino šalių paaiškinimus apie skolintas lėšas iš kitų asmenų darbams atlikti, nepaneigtą ieškovės paaiškinimą, kad atsakovui užsiėmus žemės sklypų paskirties keitimo klausimais, ieškovė prisiėmė didesnę kasdienių išlaidų dalį, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ilgą laiką, turėjo bendrų prievolių, kad atsakovas vykdė ir asmenines ieškovės prievoles ir sprendė, kad šalys bendrai tvarkė savo kasdienį ūkį. Kartu pažymėjo, kad ieškovei ir atsakovui pateikiant skirtingus vertinimus negalima nustatyti, kaip tiksliai šalys tvarkė bendrą ūkį.

7. Pažymėjo, kad ieškovės teiginius apie bendrai tvarkomą ūkį pagrindžia už parduotą žemės sklypą gauto atlygio panaudojimas, t. y. tai, kad atsakovas gautomis lėšomis ne tik grąžino ieškovės paimtą vartojimo kreditą, kurio dalis panaudota ieškovės asmeniniams poreikiams, bet taip pat šalys apmokėjo dalį buto (duomenys neskelbtini), kainos, įskaitant ieškovei tenkančią pradinio įnašo dalį. Pažymėjo, kad nėra aišku, dėl kokių priežasčių atsakovas, laikydamas, kad parduotas žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, pirko butą su ieškove lygiomis dalimis.

8. Nustatytas faktines aplinkybes teismas laikė pakankamomis pripažinti, kad ieškovė asmeniškai prisidėjo prie to, jog būtų įgyti ginčo žemės sklypai, kad ieškovė į žemės sklypų paskirties pakeitimo procesą įsitraukė nuo pat pradžių, ji praktiškai dalyvavo šiame procese, procesas truko ne vienerius metus ir per šį laikotarpį ieškovė ne tik ėmė tikslinį kreditą savo vardu, bet taip pat tikėtinai didesne dalimi prisidėjo prie kasdienių pragyvenimo išlaidų, o už vieną iš žemės sklypų gautos lėšos panaudotos įvykdant ieškovės prievoles. Todėl sprendė, kad ieškovės ir atsakovo dalys sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę žemės sklypų atžvilgiu yra vienodos ir ieškovei priklauso ½ dalis žemės sklypų.

9. Teismas pripažino, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ automobilio Opel Zafira. Laikė, kad automobilio kainos sumokėjimo aplinkybė, automobilio pirkimo tikslas, tai, kad automobiliu naudojosi ieškovė, patvirtina ieškovės ir atsakovo susitarimą automobilį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Tačiau, pažymėdamas tai, kad vien ieškovės vienintelis paaiškinimas, jog automobilis Citroen C5 įgytas gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį nėra pakankamas susitarimui, jog minėtas automobilis įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise patvirtinti, teismas nelaikė, kad buvo susitarta automobilį Citroen C5 su atsakovu įgyti bendrai, juolab, kad atsakovas paaiškino, jog automobilį Citroen C5 apmokėjo asmeninėmis lėšomis.

10. Kadangi pripažinta, jog ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybes teise priklauso tiek butas (duomenys neskelbtini), tiek du žemės sklypai ir automobilis Opel Zafira, sprendžiama dėl viso šio turto atidalinimo kaip vieno turtinio bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto komplekso.

11. Teismas pažymėjo, kad natūra negali būti padalintas butas dėl jo fizinių ypatybių į du atskirus nekilnojamojo turto objektus be neproporcingos žalos pačiam butui ir automobilis Opel Zafira. Nurodė, kad atsakovas sutinka, jog butas (duomenys neskelbtini), galėtų būti atidalintas taip, kaip tą siūlo ieškovė, bet tik tuo atveju, jeigu pasibaigtų ir jo prievolė pagal Kredito sutartį, o ginčo dėl to, kad butu po šalių skyrybų faktiškai naudojasi ieškovė, nėra. Taip pat nurodė, kad atsakovas neišsakė prieštaravimnų dėl automobilio padalinimo ieškovės siūlomu būdu, neprašė taikyti kito atidalijimo varianto. Žemės sklypų atidalijimo būdo klausimu atsakovas taip pat neišsakė, kad jam būtų nepriimtinas ieškovės prašomas taikyti atidalijimo variantas, juolab kad sklypais ieškovė nesinaudoja ir šalys neįrodinėja, kad 0,1018 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), galėtų būti atidalintas natūra atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus žemės sklypų formavimo, padalinimo reikalavimus. Todėl laikė, kad vienintelis įmanomas bendro turto atidalijimo variantas – kompensacijos priteisimas vienam iš bendraturčių, kitam bendraturčiui priteisiant konkretaus turto dalį.

12. Spręsdamas dėl buto atidalijimo ir prievolių trečiajam asmeniui vykdymo tvarkos teismas pažymėjo, kad kiekviena iš šalių skirtingai vertina provolės solidarumą trečiajam asmeniui pagal sudarytą kredito sutartį: 1) atsakovas nurodo, kad jo prievolė pagal kredito sutartį turėtų būti panaikinta, o priešingu atveju nukentėtų jo interesai, kadangi būtų apribota jo galimybė skolintis; 2) ieškovė remiasi tuo, kad ieškovė ir atsakovas, atidalijus butą, ir toliau turėtų likti solidarūs skolininkai ir neįrodinėja, kad būtų finansiškai pajėgi asmeniškai vykdyti kredito sutartį ir tuo pačiu panaikinti atsakovo prievolės solidarumą; 3) trečiasis asmuo AB SEB bankas nesutinka, kad šalių prievolės solidarumas būtų panaikintas. Tuo tarpu teismas, įvertinęs, kad kredito grąžinimo pabaigos terminas – 2040 m. birželio 15 d., laikė, jog ieškinio dalies dėl buto atidalijimo patenkinimas ieškovės siūlomu variantu reikštų, kad atsakovas itin ilgą laiką liktų solidariai skolingas trečiajam asmeniui ir dėl to pasunkėtų atsakovo galimybė gauti kreditą iš finansų įstaigų, dėl ko būtų pažeista bendraturčių interesų pusiausvyra (atsakovo padėtis būtų finansiškai suvaržyta itin ilgą laiko tarpą). Todėl sprendė, kad to pakanka konstatuoti, jog butas ieškovės prašomu būdu negali būti atidalintas. Trečiojo asmens AB SEB banko išsakytą argumentą, jog nesutinka, kad butas būtų atidalintas, laikė teisiškai nereikšmingu, kadangi buto atidalinimas jokiu būdu ir (ar) forma nepakeistų trečiojo asmens teisinės padėties.

13. Teismas rėmėsi kasacinio teismo jurisprudencija, kurioje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Pažymėjo, kad šalys sutaria dėl dalintino turto rinkos verčių, o pagal atliktą turto vertinimą buto vidutinė rinkos kaina sudaro 91 000 Eur. Nurodė, kad apskaičiuojant galutinę atsakovui priteistinos kompensacijos dydį, jeigu butas būtų dalinamas priteisiant kompensaciją, kad būtų užtikrinta tinkama šalių interesų pusiausvyra, iš bendros kainos turėtų būti išskaičiuota negrąžinto kredito dalis, tenkanti atsakovo daliai, kuri yra 14 073,65 Eur (28 147,33 Eur / 2). Todėl atitinkamai atidalijus butą taip, kad butas būtų priteistas ieškovei, iš ieškovės atsakovui formaliai – įvertinus negrąžinto kredito dalį, turėtų būti priteista 31 426,35 Eur (91 000 Eur / 2 – 14 073,65 Eur) kompensacija. Teismas nepritarė ieškovės siūlomam kompensacijos apskaičiavimo būdui, jog turėtų būti įskaičiuota ir pagal kredito sutartį mokėtinų palūkanų suma, kuri yra 14 386,65 Eur, kadangi galutinė mokėtinų palūkanų suma negali būti apskaičiuota dėl palūkanų, kurios dėl pasirinkto apskaičiavimo būdo yra kintamos, pokyčių, be to, ieškovė galėtų butą parduoti ir anksčiau termino grąžinti kreditą bei taip išvengti palūkanų mokėjimo, o atsakovas ir toliau turėtų likti solidariu skolininku pagal kredito sutartį.

14. Teismas taip pat rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensaciją, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Kadangi ieškovė, teikdama paaiškinimus, patvirtino, kad santaupų neturi, o vienintelės jos pajamos darbo užmokestis, laikė, kad atidalijus butą ieškovės prašomu būdu ieškovė nepajėgtų sumokėti atsakovui priklausančios mokėti kompensacijos. Sprendė, kad tai yra savarankiškas pagrindas reikalavimą dėl buto atidalinimo laikyti nepagrįstu, todėl atsisakė šioje dalyje ieškovės reikalavią tenkinti.

15. Spręsdamas dėl žemės sklypų atidalijimo teismas nustatė, kad turto vertintojo apskaičiuota 0,1018 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina yra 39 400 Eur; masinio vertinimo būdu apskaičiuota 1/13 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vertė yra 1 907,69 Eur (24 800 Eur / 13 dalių). Automobilio Opel Zafira rinkos kaina laikė šalių sumokėtą 1800 Eur sumą. Kartu paskaičiavo, kad atidalinus žemės sklypus ir automobilį Opel Zafira taip, kad turtas būtų priteistas atsakovui, iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteista 21 553,85 Eur (39 400 Eur + 1 907,69 Eur + 1 800 Eur) / 2) kompensacija.

16. Tačiau teismas atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad finansiškai būtų pajėgus sumokėti ne didesnę nei 5 000 Eur dydžio kompensaciją, todėl sprendė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), taip, kaip to prašo ieškovė, negali būti atidalintas. Pažymėjo, kad kitoks ieškovės reikalavimų išsprendimo rezultatas negalėtų būti pasiektas ir sprendžiant visų ginčo turto vienetų atidalinimo klausimą bendrai. Paskaičiavo, kad išskaičius šalims viena iš kitos priteistinų kompensacijų sumas, atsakovui iš ieškovės turėtų būti priteista 9 872,50 Eur kompensacija (31 426,35 Eur (kompensacija už butą) – 21 553,85 Eur (kompensacija už kitą turtą), kurios ieškovė pagal savo finansinę padėtį nebūtų pajėgi sumokėti. Todėl teismas sprendė, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovės prašomu būdu gali būti atidalinta 1/13 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir automobilis Opel Zafira, kadangi: 1) turtas kitu būdu negali būti atidalintas; 2) žemės sklypas ir automobilis yra atsakovo žinioje; 3) atsakovas būtų finansiškai pajėgus išmokėti ieškovei priklausančią 1 853,85 Eur (1 907,69 Eur + 1 800 Eur) / 2) dydžio kompensaciją.

17. Teismas sprendė, kad atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovei 3 081,02 Eur skolą, kurią sudaro ieškovės mokėti buto išlaikymo ir kiti mokesčiai, privalomojo gyvybės ir būsto draudimo įmokos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas nesinaudojo butu nuo 2021 m. rugpjūčio mėn., neatleidžia jo nuo prievolių vykdymo ir neturi reikšmės sprendžiant dėl to, ar ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas. Tuo tarpu įvykdžiusi prievolę už atsakovą, ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų jam tenkančią prievolių dalį ieškovei (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.50 straipsnio 3 dalis). Teismas nepritarė atsakovo argumentams, kad atsakovas neturi pareigos apmokėti už buto šildymą (įskaitant suvartotą šilumos energiją vandeniui pašildyti) vien tuo aspektu, kad nepateiktos sąskaitos. Pažymėjo, kad išlaidų dydis yra aiškus ir tam, kad būtų užtikrinta bylos šalių interesų pusiausvyra, įvertinus laikotarpį, už kurį yra prašoma priteisti skolą, faktą, kad ieškovė bute gyveno ir turėjo vartoti vandenį, ieškovės išlaidų butui šildyti suma mažinama 30 procentų (iki 805,35 Eur), turinčiais apimti išlaidas vandeniui pašildyti (CK 1.5 straipsnis).

18. Teismas kartu pastebėjo, kad ieškovė ir atsakovas turėtų ieškoti kitų kompromisinių variantų, kaip pasidalinti likusį turtą, tuo pačiu išsprendžiant prievolės trečiajam asmeniui AB SEB bankui pagal Kredito sutartį teisinio likimo klausimą.

19. Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė neturtinį reikalavimą dėl turto atidalijimo, kuris apima reikalavimą dėl vidinės prievolių pagal Kredito sutartį tvarkos nustatymo, ir bendrą turtinį reikalavimą dėl skolos priteisimo bei nuosavybės teisių į turtą nustatymo. Sprendė, kad patenkinta apie 90 procentų turtinių reikalavimų ir pusė neturtinio reikalavimo, kas proporcingai sudaro apie 70 procentų ieškinio reikalavimų. Todėl pagal nustatytą procentinę išraišką paskaičiavo šalims viena kitos atlygintinas bylinėjimosi išlaidas ir sprendė, kad įskaičius apskaičiuotas sumas ieškovei iš atsakovo priteisiama galutinė 1 098,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai į valstybės biudžetą priteisė iš šalių procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Apeliantas (atsakovas) A. P. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti skundžiamose dalyse ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą nesurinkęs visus įrodymus prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje ir gražinti bylą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

20.1. sudarant 2010 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto 30-jame notarų biure atlygintinių paslaugų sutarties ir Vilniaus miesto 30-jame notarų biure pirkimo - pardavimo sutartis ieškovė ir atsakovas buvo artimuose santykiuose (draugavo kaip pora) 4-5 mėnesius ir tai nėra pakankamas laikas jų santykius prilyginti sutuoktinių santykiams bei pripažinti bendro ūkio vedimą. Nepritaria vertinimui, kad su ieškove buvo sudarytas jungtinės veiklos susitarimas, pagal kurį jie bendrai teiktų atlygintines paslaugas sutuoktiniams A. K. ir L. K., juolab kad ieškovė neturi jokių žinių tokioms paslaugoms teikti;

20.2. nors ir neneigia, kad 1/13 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 0,1018 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) įgyti kaip atlygis už suteiktas sutuoktiniams A. K. ir L. K. paslaugas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad prie šių paslaugų suteikimo prisidėjo ieškovė. Ieškovės laidavimas pagal 2010 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto 30-jame notarų biure sudarytą atlygintinių paslaugų sutartį ir 2014 m. rugsėjo 3 d. Vartojimo kredito sutartis Nr. VART-2014-17608-03, pagal kurią pasiskolinta dalis lėšų panaudota minėtos atlygintinių paslaugų sutarties įgyvendinimui (kreditą asmeniškai grąžino atsakovas), nesudaro pagrindo laikyti, jog tarp ginčo šalių buvo sudarytą jungtinės veiklos sutartis, juolab šalys tik pradėjo artimai bendrauti, o ieškovė neturi (ir neturėjo) jokių specialių žinių dėl sklypų padalijimo ir paskirties keitimo, tad jos dalyvavimas sandoryje kaip laiduotojai buvo tik formalus;

20.3. kritiškai vertintini ir ieškovės teiginiai, kad ieškovė daugiau prisidėjo prie bendrų šeimos poreikių, kadangi šalys bendrą nuosavybę įsigijo tik 2015 metais, kai jau sklypai buvo padalinti ir jų paskirtis pakeista. Neįrodyti ieškovės teiginiai, kad jį didesne dalimi prisidėjo prie kasdienių pragyvenimo išlaidų, kadangi nepateiktos ieškovės pajamos, realūs paskaičiavimai. Nepagrįsti ir teismo teiginiai, kad nereikšminga aplinkybė, jog nuosavybės teisės į žemės sklypus registruotos tik atsakovo vardu. Priešingai, nei vertino teismas, nebuvo kliūčių žemės sklypus įgyti bendrai tuo atveju, jeigu būtų šalių susitarimas dėl jungtinės veiklo. Todėl nepritartina ir teismo išvadai, kad šalių indėlis į žemės sklypų padalijimą ir paskirties keitimą yra vienodas;

20.4. kritiškai vertinami ir teismo bei ieškovės argumentai dėl automobilio Opel Zafira įsigijimo. Nėra suprantamos teismo išvados, jog ieškovė prisidėjo prie automobilio įsigijimo, kai tuo tarpu automobiliu ieškovė tik naudojosi, tačiau prie jo įsigijimo visiškai neprisidėjo, o byloje nustatyta, kad automobilis buvo įgytas už atsakovo mamos lėšas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė sumokėjo (gražino) atsakovo mamai kokias nors lėšas;

20.5. net ir pritariant teismo argumentui, kad žemės sklypai įgyti jungtinės veiklos pagrindu, visiškai nesuprantamas sklypų padalijimo būdas, t. y. tai, jog 1/13 žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalintas atsakovo naudai, o 10,18 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalintas po ½ dalį ieškovei ir atsakovui, juolab kad 1/13 žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra mažos vertės dėl jo paskirties - suformuotas kaip susisiekimo ir inžinierių tinklų koridorių teritorijos ir iš esmės yra skirtas aptarnauti gretimus sklypus;

20.6. teismo sprendimo dalis, kuria priteista ieškovei iš atsakovo 3 081,02 Eur skola apeliacinis skundas neteikiamas ir šioje dalyje sprendimas pripažįstamas.

Atsiliepimas

21. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad:

21.1. pripažindamas ginčo žemės sklypus bendra ieškovės ir atsakovo nuosavybe teismas rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas remiasi selektyviai atrinktais įrodymais, nurodo argumentus, kuriais jau rėmėsi pirmosios instancijos teisme ir jie pastarojo buvo įvertinti, kritikuoja tik pavienes teismo išvadas, dalį jų ignoruodamas. Tuo tarpu net ir pavienės apelianto nurodomos aplinkybės nepatvirtina apelianto išvadų;

21.2. nors apeliantas nesutinka, kad žemės sklypai įgyti bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis, tačiau kitaip spręsti nebuvo pagrindo. Galiojantis teisinis reglamentavimas numato bendraturčių dalių lygybės principą (CK 4.73 straipsnio 3 dalis, 6.970 straipsnio 2 dalis). Taigi siekdamas kitokio dalių bendrojoje nuosavybėje santykio apeliantas turėjo šią prezumpciją paneigti, tačiau tam nepateikti jokie įrodymai. Aptariamos prezumpcijos nepaneigus pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šalių dalių bendrojoje nuosavybėje lygybės;

21.3. ginčydamas teismo argumentus dėl automobilio Opel Zafira apeliantas nurodo jam palankias aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas paaiškino, kad iš savo mamos pinigus minėto automobilio įsigijimui apeliantas skolinosi kartu su ieškove. Teiginys, kad ieškovė nepateikė skolos grąžinimą patvirtinančių įrodymų, neturi teisinės reikšmės, kadangi šalims vedant bendrą ūkį nėra reikšminga, kuri iš šalių konkrečiai skolą padengė, be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kad savo mamai pasiskolintus pinigus būtų grąžinęs. Apeliantas nepasisako dėl sprendime nurodyto automobilio įsigijimo tikslo bei to, kad automobiliu naudojosi ieškovė, kas neabejotinai pagrindžia sprendimo išvadas;

21.4. nesutikdamas su žemės sklypų atidalijimu apeliantas be subjektyvaus supratimo argumento nenurodė jokių teisinių argumentų. Taigi nėra pagrindo ir išvadai, jog šioje dalyje teismo sprendimas neteisėtas ar atidalijimas pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pasisakys žemiau nurodytais argumentais.

Dėl naujų įrodymų

22. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naują įrodymą – 2010 m. kovo 22 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartį.

23. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad neprieštarauja, kad šis įrodymas būtų priimtas, kadangi jis buvo aptarinėjamas byloje.

24. Pažymėtina, jog įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad naujai pateikti įrodymai prisideda prie išsamesnio faktinių aplinkybių atskleidimo, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, ieškovė neprieštarauja, kad šis įrodymas būtų priimtas, šiuos įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

26. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, kad bylos šalys bendrai tvarkė ūkį ir buvo susitarę dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę ir išspręsti su tuo susiję kiti reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

27. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

28. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

29. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

30. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).

32. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).

33. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad ieškovė su atsakovu gyveno bendrai nesusituokę nuo 2009 m. pabaigos iki 2021 m., t. y. pakankamai ilgą laiko tarpą ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius, rūpinosi bendra buitimi, tvarkė ūkį ir gerino gyvenimo sąlygas (įsigijo būtą). Ieškovė 2010 m. kovo 22 d., sudarant atlygintinių paslaugų sutartį, asmeniškai laidavo už atsakovą, jeigu jis neįvykdytų įsipareigojimo dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo. Taigi tarp šalių tuo metu tikėtinai buvo artimas ryšis, orientuotas į ateitį, kitokiu budu negalima paaiškinti, kodėl ieškovė laidavo už atsakovo prievoles pagal atlygintinių paslaugų sutartį. Vėliau, ieškovė atsakovo prašymu, 2014 m. rugsėjo 3 d. su AB Šiaulių banku sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią pasiskolino 2 896,20 Eur, kad šios sumos didžiąją dalį ginčo šalys galėtų panaudoti žemės sklypų paskirties darbams užbaigti. 2015 m. spalio 20 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė ir atsakovas, gyvendami kartu, lygiomis dalimis nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat bendrai AB SEB banke paėmė kreditą buto įsigijimui, kurį grąžinti įsipareigojo solidariai.

35. Atrekreiptinas dėmesys, kad nors ginčo šalys butą įsigijo tik 2015 metais, tačiau bendrai gyveno nuo 2009 m. pabaigos, taigi tikėtina kartu mokėjo nuomos mokestį, komunalinius mokesčius, pirko maisto produktus ar kitas buitines prekes, t. y. rūpinosi bendra buitimi, siekė kurti bendrą ateitį ir šalių gerovę.

36. Remdamesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytu laikotarpiu ginčo šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

Dėl ginčo žemės sklypų

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šalys sutaria, jog 1/13 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 0,1018 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atsakovui perduotos kaip atlygis už įvykdytą susitarimą dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo. Nors Nekilnojamojo turto registro duomenis nuosavybės teisė į šiuos sklypus atsakovo vardu įregistruota remiantis 2010 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau atsakovas patvirtino, jog jokių pinigų už ginčo žemės sklypus nemokėjo. Žemės sklypai buvo atlygis už 2010 m. kovo 22 d. atlygintinų paslaugų sutarties įvykdymą – žemės sklypų paskirties pakeitimą.

38. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, jog verinant ginčo žemės sklypų įsigijimo laikotarpį yra reikšmingas ne tik formalus nuosavybės teisių į juos perėjimas, tačiau ir atsiskaitymo laikotarpis. Nagrinėjamu atveju žemės sklypų paskirties pakeitimas trūko ne venerius metus, kuriuo metu ginčo šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį. Būtent šalims gyvenant kartu atlygintinių paslaugų susitarimas buvo tiek sudarytas, tiek įvykdytas.

Žemesnės instancijos teismas

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė prisidėjo prie to, jog atsakovas atliktų žemės sklypų paskirties pakeitimo darbus ir pasiektų rezultatą, dėl kurio buvo susitarta, t. y. ieškovė asmeniškai laidavo už atsakovo įsipareigojimų įvykdymą, į santykį dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo įstojo nuo susitarimo sudarymo pradžios bei asmeniškai ėmė vartojimo kreditą, kurio didžioji dalis panaudota žemės sklypų paskirties keitimo darbams užbaigti. Nurodyti ieškovės veiksmai buvo viena iš esminių prielaidų, leidusių tokius darbus atlikti, todėl negalima teigti, jog ieškovė tik formaliai prisidėjo prie atlygintinų paslaugų sutarties įvykdymo.

40. Atkreiptinas dėmesis, kad atsakovas buvo paaiškinęs, jog iš kitų asmenų buvo pasiėmęs ne vieną paskolą siekiant įvykdyti atlygintinų paslaugų sutartį, kuriuos padengė pardavus vieną iš gautų žemės sklypų. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo galimybės lygiaverčiai prisidėti prie bendrų prievolių (pvz., būsto išlaikymo) vykdymo objektyviai turėjo būti apribotos arba sumažėti. Taigi negalima atmesti, jog ieškovė, tuomet kai atsakovas užsiėmė žemės sklypų paskirties keitimo klausimais, prisiėmė didesnę kasdienių išlaidų dalį, nors tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, ieškovė iš esmės nepateikė.

41. Civilinėje byloje nebuvo ginčo, jog ieškovė neturėjo specialių žinių teikti paslaugas dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė kitaip neprisidėjo prie paslaugų sutarties vykdymo tiek asmeniškai laiduojant už atsakovo įsipareigojimų įvykdymą, tiek asmeniškai imant vartojimo kreditą, kad būtų galimybė užbaigti žemės sklypų paskirties keitimo darbus bei tikėtinai prisiėmė didesnę kasdienių išlaidų dalį.

42. Pastebėtina, kad dalį kainos už perkamą butą ieškovė ir atsakovas sumokėjo lėšomis, gautomis už parduotą žemės sklypą, gautą kaip atlygį už įvykdytą susitarimą dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo. Jeigu atsakovas laikė, kad parduotas žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, atsakovui neturėtų buti priimtina, jog butas buvo nupirktas lygiomis dalimis. Taigi labiau tikėtina, jog ginčo šalys įsigydamos butą laikė, kad tiek už paslaugų atlikimą gauti žemės sklypai, tiek vėliau lėšos gautos už parduotą žemės sklypą yra jų bendra nuosavybė.

43. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios (tenkančios) bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, jog, kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį, šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į auškčiau nurstatytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad abi šalys prie bendro turto įgijimo bei sukūrimo prisidėjo lygiomis dalimis. Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, jog ieškovė nuo pat pradžių dalyvavo žemės sklypų paskirties pakeitimo procese, kuris trūko keletą metų, t. y. laidavo už atsakovą, ėmė tikslinį kreditą savo vardu, tikėtinai didesne dalimi prisidėjo prie kasdienio pragyvenimo, už vieną iš gautų žemės sklypų gautos lėšos buvo panaudotos įsigijant butą vienodomis dalimis, leidžia pagrįstai teigti, kad abi ginčo šalys prie bendro turto sukūrimo prisidėjo savo veiksmais, nors tik atsakovas turėjo atitinkamų žinių tokioms paslaugoms atlikti. Pastaroji aplinkybė savaime nepaneigia ir nesumenkina ieškovės indėlio bendro turto sukūrimui lyginamojo svorio. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad byloje nepaneigta CK 6.970 straipsnio 2 dalyje apibrėžta prezumpcija, kad ginčo šalių įnašai yra lygūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčo šalių turimos nuosavybės dalys bendrame turte (ginčo žemės sklypose) yra lygios.

45. Atsakovas nurodė, kad net ir vertinant teismo argumentus, kad žemės sklypai įgyti jungtinės veiklos pagrindu, visiškai nesuprantamas teismo sprendimas, kai 1/13 žemės sklypą teismas atidalino atsakovo naudai, o 10,18 ha ploto žemės sklypą padalino po 1/2 dalį ieškovei ir atsakovui, kai 1/13 žemės sklypas yra suformuotas kaip susisiekimo ir inžinierių tinklų koridorių teritorijos, iš esmės yra skirtas aptarnauti gretimus sklypus ir kaip savarankiškas sklypas yra bevertis.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas ginčija vieno iš ginčo žemės sklypų atidalijimą tik atsakovo naudai, tačiau iš esmės nepateikia argumentų, kodėl nesutinka su tokiu atidalijimu. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės nebuvo nurodęs, kokiu būdu norėtų, kad būtų atidalintas šalims priklausantis žemės sklypas, neginčijo, kad masinio vertinimu būdu apskaičiuota turto vertė yra netinkama. Atsivelgiant į nurodytą, nėra pagrindo naikinti skundžiamos sprendimo dalies nurodytoje dalyje.

Dėl transporto priemonės

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčo automobilis Opel Zafira buvo įsigytas iš atsakovo mamos skolintų lėšų. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad lėšas iš mamos skolinosi kartu su ieškove, kad automobilis buvo įsigytas, kad juo važinėtų ieškove. Aplinkybė, kad lėšos abiejų ginčo šalių buvo paskolintos, reiškia, kad automobilio pirkimo metu jos priklausė butent abiem ginčo šalims. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad automobilio kainos sumokėjimo aplinkybės (abi ginčo šalys ją sumokėjo), taip pat automobilio pirkimo tikslas (kad juo važinėtų ieškovė), patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas buvo susitarę automobilį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis. Aplinkybė, kad lėšos buvo skolintos ar, kad lėšų atsakovė galimai negrąžino, nepaneigia aukščiau nustatytos aplinkybės, kad ieškovė taip pat mokėjo už automobilį iš paskolintų lėšų. Lėšų grąžinimas neįtakoja automobilio įsigjimo aplinkybių ir tikslo. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad automobilis priklauso ginčo šalims bendruosios dalinės nuosavybės teise.

48. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 02 15 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 07 02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 10 31, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, teisės normas būtų pažeidęs ar netinkamai jas taikęs. Atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

50. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išvardintos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir protingos, atitinka rekomendacijų dydžius, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. P., (duomenys neskelbtini) 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Margarita StambrauskaitėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė