Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės,

neviešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu (naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo W.W. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo W.W. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas nuteistojo W.W. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. kovo 1 d., 13.30 val. iki 2021 m. kovo 3 d., 13.11 val. (dvi dienos).

W.W., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir šioje dalyje baudžiamoji bylą nutraukta.

W.W. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

W.W. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios X. X. bei nesiartinti prie nukentėjusiųjų X. X. ir Q.Q. palikti galioti iki paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios Q.Q. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo W.W. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. W.W. išžagino mažametį asmenį, atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus ir nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą, o būtent:

laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2013 m. vasaros iki 2015 m., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės dukters Q.Q., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, pavartodamas fizinį smurtą, jėga nusitempęs Q.Q. ant sofos, suspaudė ir laikė jos rankas virš galvos, nurengė Q.Q., pats nusirengė, rankomis lietė jos lytinius organus, krūtinę ir užlipęs ant jos įkišo savo lytinį organą jai į makštį ir tokiu būdu lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, t. y. išžagino mažametį asmenį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką iki 2015 metų, savo namuose bei automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) grasindamas Q.Q., kad ją pasodins į kalėjimą, jei kam nors prasitars apie tėvo veiksmus, įtikinėdamas ją, kad visi tėvai mylisi su dukromis, o mamos su sūnumis, nuo 5 iki 10 kartų (tiksliai nenustatytą skaičių kartų) lytiškai santykiavo su Q.Q. prieš nukentėjusiosios valią iki tol, kol mažametė pasipriešino jo nusikalstamiems veiksmams.

Be to, jis 2015 m., tikslus laikas nenustatytas, tame pačiame name nuo 4 iki 6 kartų (tiksliai nenustatytą skaičių kartų) rankomis lietė ir spaudė mažametės krūtis, kišo rankas į Q.Q. apatines kelnaites, lietė jos lytinius organus, tokiais savo veiksmais tvirkino jaunesnę negu šešiolikos metų dukrą Q.Q..

Tokiais savo veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajai somatoforminę autonominę disfunkciją, kelių organų arba sistemų sutrikimus (F45.39), kurie padarė žalą nukentėjusiosios Q.Q. psichinei ir fizinei sveikatai, ir taip nesunkiai sutrikdė mažametės savo dukters Q.Q. sveikatą. Šie W.W. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose.

laikotarpiu nuo 2006–2007 m., tikslesnis laikas nenustatytas, iki 2021 m. sausio pabaigos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), o iki 2021 m. kovo 1 d. ir ūkinėse patalpose – malkinėje, esančioje prie gyvenamojo namo, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė B kategorijos šaunamųjų ginklų pagrindines dalis: pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį ir du pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio nenustatyto modelio šautuvo vamzdžius, t. y. laikė šautuvą, surinktą iš ginklo dalies ir vamzdžių, kuris yra draudžiamas šaunamasis ginklas, kol 2021 m. kovo 1 d. malkinėje atliktos kratos metu policijos pareigūnai surado ginklo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, o 2021m. kovo 3 d. vietovės apžiūros metu policijos pareigūnai surado du vamzdžius, kuriuos W.W. 2021 m. sausio pabaigoje įmetė į vandens telkinį, esantį šalia gyvenamojo namo. Šie W.W. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Skunde keliama versija, kad ikiteisminio tyrimo metu W.W. kaltę pripažino tik dėl to, kad patyrė psichologinį spaudimą ir norėjo išvengti griežtos kardomosios priemonės – suėmimo. Šiuos argumentus teisėjų kolegija vertina kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant sumenkinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant W.W. jam būtų buvęs daromas neleistinas poveikis. Tokių aplinkybių nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad W.W. parodymai nėra vieninteliai jo kaltės įrodymai byloje, kaltė padarius nusikalstamas veikas įrodinėjama ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

20.3. Liudytoja X. X., apklausta teisme, nurodė, jog prisimena, kad, kai dukra buvo maža, maždaug 11 metų, ji nenorėdavo pasilikti namuose su tėvu, prašydavo, kad X. X. ją vežtųsi kartu. Tuo metu liudytoja nieko bloga nepagalvojo, manė, kad dukra nori apsilankyti mieste, parduotuvėse. Šie liudytojos parodymai atitinka Q.Q. Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos specialistams papasakotas aplinkybes, kad bandydavo visaip išsisukti, eidavo pas drauges, kai mama išvažiuodavo ir būdavau, kol ji grįš <…>, kai mama ruošėsi išvažiuoti į (duomenys neskelbtini), tą vakarą labai verkė, prašėsi kartu, nes jau žinojo, kas bus. Taigi liudytojos X. X. parodymai netiesiogiai patvirtina Q.Q. parodymus apie W.W. neteisėtus veiksmus prieš ją ir jos emocinę būseną.

20.4. Be nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, W.W. kaltę patvirtina ir specialistų bei ekspertų išvados. Q.Q. patirtą lytinę prievartą patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Q.Q. nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo metu konstatuota somatoforminė autonominė disfunkcija, kelių organų arba sistemų (F45.39) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusi dėl nukentėjusiosios atžvilgiu vykdytos nusikalstamos veikos. Šio sutrikimo išsivystymą lėmė byloje tiriami veiksmai, sukėlę pasikartojančius įvairius psichosomatinius negalavimus: pilvo ir galvos skausmus, nevirškinimo pojūtį, galvos svaigimą, vidurių užkietėjimą, skausmingą šlapinimąsi, padidėjusį jautrumą, tikus, kurie, medicininiais duomenimis (2013–2016 m. laikotarpiu), neturėjo organinio pagrindimo. Ekspertinį tyrimą atlikusios ekspertės – psichologė I. K.-K. ir psichiatrė B. K apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadą ir paaiškino, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. nukentėjusiąją Q.Q. kamavę įvairūs fiziniai negalavimai jokio aiškaus somatinio pagrindo neturėjo. Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo yra priskiriami prie nespecifinių fizinių seksualinės vaikų prievartos požymių, todėl padaryta išvada, kad Q.Q. sveikatos sutrikimui reikšmingos įtakos turėjo iš W.W. patirta prievarta.

20.5. W.W. kaltę patvirtina ir M. S. kartu su pareiškimu policijai pateikto garso įrašo „(duomenys neskelbtini)“ turinys. Šį įrašą M. S. gavo iš Q.Q., kuri jį įrašė savo telefonu, kai jai buvo 15 metų, konflikto su tėvu metu. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad garso įraše užfiksuotas vyro ir merginos pokalbis:

Vyras: „Tau sunku bus, bus žiauriai sunku, kai tu gyvensi, kai tu pagimdysi vaikus, tada tau bus žiauriai sunku, bendrausi.“

Mergina: „Gyvenime aš taip savo vaikų neauginsiu, gyvenime, jei taip darytų mano vyras, aš užmuščiau tą žmogų, nužudyčiau <...>.“

Vyras: „Tu paprasčiausiai pagalvok, prisimink labai gerai savo pirmas dienas kada mylėjomės, prisimink, labai gerai prisimink.“

Vyras: „A., nusispjauk. Tu pirmučiausia pagalvok ir prisimink, labai gerai pirmas savo dienas, kada vedu (past. – mudu abu) mylėjomės, prisimink, labai gerai prisimink“ (t. 2, b. l. 178–180). Nors metu pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu W.W. tvirtino, kad tokio pokalbio jis neprisimena ir nežino, ar įraše užfiksuotas jo balsas, tačiau liudytojai M. S., X. X. ir R. A. nedvejodami patvirtino, kad išklausytame garso įraše atpažįsta W.W. ir Q.Q. balsus.

20. Skunde klaidingai tvirtinama, kad liudytojo M. S. pateiktas įrašas negali būti pripažintas įrodymu, nes ignoruota būtinoji sąlyga – privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus, pranešdami apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Šios sąlygos neįgyvendinimas sąlygoja išvadą, kad šiuo įrodymu vadovautis negalima.

21.2. Pagal BK 2 straipsnį pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai. Tačiau tai nereiškia, jog duomenų, turinčių reikšmę nusikalstamai veikai ištirti, neturi teisės sava iniciatyva teikti kiti asmenys. Antai BPK 98 straipsnis nustato, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tokiu atveju BPK ir kiti įstatymai griežtai reglamentuoja tokių duomenų rinkimo tvarką ir sąlygas, kaip antai kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją (BPK 154 straipsnis), atliekant slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis), kai tam reikalinga ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcija, ir kt. Kai šie duomenys surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, pirmiau minėtų asmenų veiklos BPK nuostatos, tarp jų ir įtvirtintos kasatoriaus nurodomuose BPK 154 ir 160 straipsniuose, nereglamentuoja. Tokiais atvejais teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“).

21.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įrašas buvo atliktas nepilnametės Q.Q. asmenine garso įrašymo priemone (telefonu), persiųstas M. S., 2021 m. kovo 1 d. policijos pareigūnų įrašytas į skaitmeninę laikmeną. Įraše užfiksuotas jos ir nuteistojo pokalbis, įvykęs iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Garso įrašas, laikantis BPK 92, 179, 207 straipsnių nuostatų, buvo apžiūrėtas ir pridėtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtas laikantis BPK 271–292 straipsniuose nustatytos tvarkos. Įraše užfiksuoto pokalbio turinys patvirtina, kad W.W. išžagino savo dukrą, kuri veikos padarymo metu buvo mažametė.

21.4. Bylos duomenys paneigia, kad nukentėjusioji Q.Q., darydama šį įrašą, būtų vykdžiusi teisėsaugos institucijos užduotį ar veikusi su jos žinia. Šį pokalbį, kurio dalyviai buvo tik ji pati ir nuteistasis, nukentėjusioji įrašė savo iniciatyva, siekdama apsisaugoti. Privačių asmenų, siekiant apginti savo teises, t. y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti pateikti teismui, kuris kiekvienu atveju sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2004). Spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus. Teismas turi įvertinti ir tokių duomenų patikimumą. Pagal teismų praktiką privačių asmenų baudžiamojoje byloje pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais dėl jų gavimo neteisėtumo tik tais atvejais, kai šie duomenys gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 143/2011, Nr. 2K-250/2012, Nr. 2K-168-511/2019).

21.5. Išanalizavus nukentėjusiosios įrašyto pokalbio turinį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiame įraše yra bylai teisingai išnagrinėti reikšmingi duomenys. Ištyrus ir sugretinus įrodymų visetą, apygardos teismui dėl aptariamo nukentėjusiosios pateikto duomens tikrumo abejonių nekilo. Tokių abejonių nekilo ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai. Nukentėjusiosios pateiktas įrašas atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir teismas jį pripažino įrodymu, nepažeisdamas šiame straipsnyje išdėstytų nuostatų. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo kaltė grindžiama ne vien garso įrašu, bet ir kitais įrodymais.

21.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo, smurto artimoje aplinkoje, yra latentiškos, vyksta dažnai tik dviejų asmenų – kaltininko ir nukentėjusiojo akivaizdoje. Nuo jų nukentėję asmenys dėl įvairių priežasčių bijo arba vengia kreiptis į teisėsaugos institucijas pagalbos, neturėdami jų pareiškimus patvirtinančių duomenų, o tokius duomenis surinkti su teisėsaugos pagalba sunku ar kartais net neįmanoma. Todėl tokiais atvejais, kai nukentėjęs asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą, kaip ir šioje byloje, tai nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 9 dalyje, suvaržymu.

21. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje netinkamai nurodytas nusikaltimų padarymo laikas, kadangi W.W. nepagrįstai kaltintas įvykdęs nusikalstamą veiką 2012 metais, o teismo nuteistas dėl šios veikos, konstatuojant, kad ją įvykdė 2013 metais, nors iš paties nuosprendžio ir rašytinių įrodymų yra matyti, kad teoriškai tai galėjo vykti tik 2014 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka tik iš dalies. Kaltinamajame akte aprašant W.W. pareikštą kaltinimą, buvo nurodyta, kad jo nusikalstamos veikos truko laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2015 m. imtinai. Nukentėjusioji Q.Q. apklausų teisme, pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ekspertinio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad W.W. veiksmai prasidėjo vasarą, kai jai buvo devyneri metai. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. V. ir V. J., paklaustos liudytojomis, patvirtino, kad, joms vertinant vaiko situaciją šeimoje, nepilnametė Q.Q. paaiškino, kad buvo prievartaujama tėvo nuo devynerių metų iki vienuolikos metų amžiaus ir pirmą kartą buvo išprievartauta vasarą. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje patikslino nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, nurodęs, kad Q.Q., gimusi (duomenys neskelbtini), 2012 metų vasarą nebuvo sulaukusi net aštuonerių metų amžiaus, todėl konstatavo, kad nusikalstama veika prasidėjo nenustatytą dieną, bet ne anksčiau kaip 2013 m. vasarą. Pažymėtina, kas pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas nukentėjusiosios parodymais, netinkamai apskaičiavo nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį. Kaip minėta, vadovaujantis Q.Q. parodymais, W.W. neteisėti veiksmai prasidėjo vasarą, kai jai buvo devyneri metai, todėl 2013 m. vasarą šie veiksmai negalėjo būti atlikti, nes 2013 m. vasarą Q.Q. buvo 8 metų amžiaus, o devyneri metai jai suėjo tik 2013 m. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, W.W. nusikalstamos veikos padarymo laikas tikslinamas, nurodant, kad nusikalstama veika prasidėjo nenustatytą dieną, bet ne anksčiau kaip 2014 m. vasarą. Toks nusikalstamos veikos laiko aplinkybės patikslinimas nekeičia veikos teisinio kvalifikavimo, kadangi tiek 2013 m. vasarą, tiek ir 2014 m. vasarą nukentėjusioji nebuvo sulaukusi 14 metų amžiaus, t. y. buvo mažametė. Minėtos aplinkybės patikslinimas apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nepažeidžia nuteistojo teisės į gynybą. Nuteistojo W.W. apeliaciniame skunde, jo ir gynėjo pasisakymuose apeliacinio bylos nagrinėjimo metu klausimas dėl veikos padarymo laikotarpio buvo keliamas, todėl išvadai, kad nuteistojo gynyba galėjo būti kitokia, pagrindo nėra.

22. Skunde teigiama ir tai, kad iš nuosprendžiu nustatytų W.W. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių turi būti pašalintos aplinkybės laikotarpiu nuo 2012 metų vasaros iki 2014 metų birželio mėnesio 1 d. Šis skundo argumentas atmetamas. Pažymėtina, kad W.W. įvykdytų nusikalstamų veiksmų apimtis laiko atžvilgiu apibrėžiama nukentėjusiosios Q.Q. įvardintu savo amžiumi veiksmų atlikimo metu – pradedant devynerių metų amžiumi. Todėl pagal tai, kad šio amžiaus nukentėjusioji buvo 2014 metų vasarą, tikslinama, kad nuo 2014 m. vasaros, tikslesnio tyrimo metu nenustatyto laiko W.W. ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

24. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje buvo apklaustos Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą surašiusios ekspertės – ekspertė psichiatrė B. K. ir ekspertė psichologė I. K.-K. B. K. parodė, kad, atliekant ekspertizę, gavo medicininius duomenis ir į šią situaciją žiūrėjo plačiau, analizavo, kokia buvo tiriamosios nukentėjusiosios sveikatos būklė ankstesniais metais ir kokia buvo tos būklės dinamika. Susirgimai Q.Q. buvo diagnozuoti nuo 2010 m., bet tuo laikotarpiu jie turėjo organinės kilmės pagrindimą. 2013 m. kovo 14 d. neurologo jau buvo konstatuota somotoforminė autonominė disfunkcija (SAD) kaip sutrikimas, neturintis organinio pagrindo. Somatiniai požymiai, atsiradę nuo 2013 m. nebeturi organinio pagrindimo požymių, todėl išvadose nurodyta, kad vertino laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m. Ekspertė pažymėjo, kad šis sutrikimas buvo konstatuojamas ir po nusikalstamos veikos padarymo, 2018 metais, taigi susirgimas tęsiasi prieš, per ir netgi po visų įvykių. Žmogui sergant dar iki nusikaltimo, pats nusikaltimas pablogina ir dar palaiko psichikos sutrikimą, nes pasibaigus veikoms, tiriamojo simptomai ir sveikatos būklė nesikeitė ir negerėjo. Dėl nusikalstamų veikų patiriamas stresas tik pasunkino ir pagilino tą sutrikimą. Medicininėje dokumentacijoje matyti, kad nepaisant to, kad ši liga buvo diagnozuota anksčiau, tačiau, prasidėjus nusikalstamiems veiksmams, jiems tęsiantis ir pasibaigus, liga niekur nedingo, o nusiskundimai sveikata dažnėjo. Tai susiję su pačios tiriamosios suvokimu, kas su ja buvo daroma, nes tiriamoji augo ir jos suvokimas brendo. Psichiatrė laikėsi pozicijos ir patvirtino savo išvadą, kad Q.Q. sveikata buvo sutrikdyta būtent nuteistojo nusikalstamais veiksmais. Pabrėžė, kad jeigu tiriamasis laikotarpis būtų susiaurintas ir imtas nuo 2014 m. iki 2016 m., tai galutinė išvada nesikeistų.

25. Psichologė I. K.-K. parodė, kad ekspertizės atlikimo metu Q.Q. nustatė emocinio reagavimo predispoziciją, kuri labai būdinga psichosomatikai. Asmuo pats jausmų neišgyvena, bet formuoja somotoforminius psichosomatinius simptomus. Dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, tai jai sudėtingiausia situacija ir buvo tada, kai ji suprato, kas čia su ja atsitiko, kad kitos mergaitės iš viso nėra turėjusios lytinių santykių, o ji turėjusi ir dar su savo tėvu ir tai nėra normali praktika šeimose. Psichologinis reagavimas tuo metu buvo labai stiprus, išgyventas gėdos, pasišlykštėjimo jausmas. Seksualinis smurtas nėra vienalytis dalykas, jis apibrėžiamas kaip sunkiausia smurto išraiška, bet jis niekada nėra atsiejamas nuo psichologinio smurto ir fizinio smurto. Centro „(duomenys neskelbtini)“ išvadose buvo pažymėta, kad mergaitė yra patyrusi iš tėvo ir psichologinį smurtą, taip pat stebėjusi tėvo smurtavimą mamos atžvilgiu – vaikas augo šeimoje, kurioje buvo smurtaujama ir prie to seksualinio smurto pereinama palaipsniui. Ekspertė nurodė, kad tyrimo metu bandė aiškintis chronologinę liniją. Dėl įsiminimo mechanizmo, taip vienaip įsimenama informacija, kuri yra suprantama ir visai kitaip, kai reikšmės nesuprantama. Pirmieji epizodai, kai įvyko, Q.Q. pagal savo žinias ir amžių nei su ja atliktų veiksmų pobūdžio, nei reikšmės nesuprato. Nukentėjusioji tvirtino, kad neteisėti veiksmai su ja buvo atliekami nuo devynerių metų, tačiau tokie veiksmai jos atžvilgiu galėjo prasidėti ir anksčiau, sprendžiant pagal jos medicininius dokumentus. Tikslias laiko aplinkybes patikimai vaikai gali prisiminti nuo maždaug vienuolikos, dvylikos metų amžiaus. Nagrinėjamu atveju turima situacija, kai susipina daug vaiką traumuojančių veiksnių ir šioje hierarchijoje seksualinis smurtas užima viršutines pozicijas pagal sunkumą. Ekspertė laikėsi savo pozicijos ir patvirtino ekspertizės akto išvadą.

26. Remiantis ekspertizės aktu ir ekspertinį tyrimą atlikusių eksperčių paaiškinimais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis nusikalstamais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios Q.Q. sveikatą. Nuteistojo seksualinė prievarta sąlygojo Q.Q. diagnozuotą somotoforminę autonominę disfunkciją, kurios, nors ir diagnozuotos dar iki nusikalstamų veikų padarymo, simptomai dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų paaštrėjo. sustiprėjo ir liga pasiekė tokį sunkumą, ko pasėkoje ekspertės konstatavo nesunkų Q.Q. sveikatos sutrikdymo laipsnį. Todėl apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad Q.Q. diagnozuota somotoforminė autonominė disfunkcija kelių organų arba sistemų (F45.39) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su W.W. atliktais neteisėtais veiksmais, kurie padarė žalą nukentėjusiosios Q.Q. psichinei ir fizinei sveikatai, ir taip nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios sveikatą.

27. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, duomenys, kuriais grindžiamas teismo nuosprendis, abejonių nekelia. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje analizavo įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, o taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo duotus parodymus. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, ir pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimas, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą ar netinkamą ištirtų įrodymų įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis W.W. laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2014 m. vasaros iki 2015 m. išžagino mažametį asmenį, atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus ir nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, įstatymą taikė tinkamai.

Dėl W.W. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

28. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad W.W., neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė B kategorijos šaunamųjų ginklų pagrindines dalis: pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį ir du pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio nenustatyto modelio šautuvo vamzdžius, t. y. laikė šautuvą, surinktą iš ginklo dalies ir vamzdžių, kuris yra draudžiamas šaunamasis ginklas. Teismas konstatavo, kad W.W. veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau jo padaryta veika pripažinta mažareikšme ir nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistas (BK 37 straipsnis).

29. Skunde teigiama, kad, siekiant nustatyti, ar neperdirbtos šaunamųjų ginklų dalys gali būti panaudotos kituose tokio pat modelio ginkluose, nebuvo atliktas ginklo dalių tyrimas, todėl liko nepašalinta abejonė dėl ginklo dalių tinkamumo naudoti pagal paskirtį. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

30. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto P. Š. 2021 m. kovo 23 d. išvadoje konstatuota, kad tirti pateiktas objektas, paimtas kratos, atliktos adresu (duomenys neskelbtini), metu, yra ginklo –pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, susidedanti iš atramos, dviejų nuleistukų, nuleistukų skliautelio, vieno gaiduko, dviejų užraktų, atlaužimo svirtelio ir dalies buožės, iš kurios suformuota pistoletinė rankena. Ši ginklo dalis yra šaunamojo B kategorijos ginklo pagrindinė dalis. Tirti pateikti vamzdžiai (73 cm), rasti ir paimti tvenkinio apžiūros metu, yra pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio nenustatyto modelio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) vamzdžiai. Vamzdžiai yra šaunamojo B kategorijos ginklo pagrindinė dalis. Tirti pateikti vamzdžiai (33,5 cm), rasti ir paimti tvenkinio apžiūros metu, yra pramoninės gamybos medžioklinio dvivamzdžio nenustatyto modelio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) vamzdžiai. Vamzdžiai yra šaunamojo B kategorijos ginklo pagrindinė dalis. Specialistas nustatė, kad šautuvas, surinktas iš ginklo dalies ir vamzdžių Nr. (duomenys neskelbtini), yra B kategorijos šaunamasis ginklas be lovelio. Pateiktos būklės šautuvas šaudyti netinkamas. Šautuvas, surinktas iš ginklo dalies ir vamzdžių, Nr. (duomenys neskelbtini), yra civilinėje apyvartoje draudžiamas šaunamasis ginklas, kadangi jam savadarbiu būdu patrumpinti vamzdžiai. Šautuvas be lovelio. Pateiktos būklės šautuvas šaudyti netinkamas. Jis bus tinkamas šaudyti iš dešiniojo vamzdžio, uždėjus dešinės pusės gaiduką, bus tinkamas šaudyti iš kairiojo vamzdžio, pakeitus kairės pusės daužiklį (t. 3, b. l. 33–42).

31. Savo išvadą specialistas P. Š. patvirtino apklausiamas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Paaiškino, kad šautuvui, surinktam iš tirti pateiktų vamzdžių ir ginklo dalies, trūksta lovelio ir dešinės pusės gaiduko. Ginklo kairės pusės daužiklis yra trumpesnis. Pakeitus daužiklį, iš kairio vamzdžio būtų galima šaudyti. Vietoje gamyklinio šaunamojo ginklo daužiklio gali būti panaudotas bet koks panašus objektas, pvz., vinis ar metalinis strypelis. Vamzdžiai ir kita ginklo dalis yra pagrindinės ginklo dalys. Surinkus tirti pateiktas dalis, tokios būklės, kokios jos pateiktos tyrimui, ginklas šaudyti netinkamas. Korozija buvo paveikusi ir metalines, ir medines ginklo dalis, o ginklo dalys buvo sutrūkinėjusios, surūdijusios. Teisėjų kolegijos vertinimu papildomas tyrimas dėl kratos metu rastų ginklo dalių tinkamumo šaudyti nereikalingas, nes apklaustas specialistas P. Š. konkrečiai nurodė, kad pateiktos būklės šautuvas šaudyti netinkamas, tačiau būtų tinkamas šaudyti modifikavus tam tikras ginklų dalis.

32. Apygardos teismas tinkamai vadovavosi teismų praktikos išaiškinimu, kuriame numatyta, kad BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku yra ne tik tinkami naudoti šaunamieji ginklai, bet ir pagrindinės ginklų dalys (pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ) 3 straipsnio 12 punktą, vamzdis, rėmas, uoksas, įskaitant viršutinį ir apatinį uoksus, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, šovinio lizdas (kai jis yra atskira dalis) ir į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis)). Be to, teismų praktikoje BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku pripažįstamas ir pagal savo esamą būklę netinkamas šaudyti ginklas, kurio pagrindinės dalys yra nesugadintos ir kuris gali būti lengvai sutaisytas ar pakeistas taip, kad vėl būtų tinkamas šaudyti. Nagrinėjamu atveju specialistas nustatė būtent tokias aplinkybes, kad pakeitus pagrindinės ginklo dalies kairės pusės daužiklį, ginklas bus tinkamas šaudyti iš kairiojo vamzdžio, o uždėjus dešinės pusės gaiduką, jis bus tinkamas šaudyti iš dešiniojo vamzdžio. Specialistas pažymėjo ir tai, kad trūkstamas dalis pritaikyti nėra itin sudėtinga, žmogus galėtų pats pagaminti ar pritaikyti savadarbes trūkstamas ginklo dalis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad W.W. neteisėtai įgijo ir laikė pagrindines B kategorijos šaunamojo ginklo dalis, kurios nėra negrįžtamai sugadintos ir jas sujungus į vientisą ginklą bei jas sutaisius būtų tinkamas šaudyti. Teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje formaliai nustatyti visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 1 dalyje būtinieji požymiai.

33. Skunde klaidingai teigiama, kad teismas netinkamai taikė GŠKĮ 2 straipsnio 76 punkto nuostatas, nenurodydamas, kad visiškai netinkamas naudoti ginklas laikomas nešaunamuoju ginklu. Skunde pateikiamas vertinimas, kad BK 253 straipsnio 1 dalies inkriminavimo būtinoji sąlyga – tinkamas naudoti šaunamasis ginklas, todėl visiškai netinkamas naudoti ginklas – nešaunamais ginklas, nagrinėjamu atveju nėra nusikaltimo objektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi GŠKĮ 2 straipsnio 76 punktu, aptardamas teismų praktikos išaiškinimus, o nuosprendyje nenustatė, jog šioje situacijoje pas W.W. kratos metu rastas ginklas atitinka visiškai netinkamo naudoti ginklo sąvoką ir galėtų būti laikomas nešaunamuoju ginklu. Priešingai, kaip minėta, teismas nustatė, kad W.W. neteisėtai įgijo ir laikė pagrindines B kategorijos šaunamojo ginklo dalis, kurios nėra negrįžtamai sugadintos ir jas sujungus į vientisą ginklą ir sutaisius (pakeitus dešinės pusės gaiduką arba kairės pusės daužiklį), jis būtų tinkamas šauti iš atitinkamos pusės vamzdžio. Taigi pas W.W. rastas ginklas buvo netinkamas šaudyti, tačiau nebuvo visiškai netinkamas naudoti ginklas, nes pagal specialisto paaiškinimą jį pakankamai paprastai įmanoma sutaisyti, kad jis vėl taptų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Kaip buvo aptarta aukščiau, net ir netinkamas šaudyti ginklas, kurį sutaisius jis vėl taptų tinkamu naudoti, pagal teismų praktiką laikomas BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs visus būtinuosius minėtos nusikalstamos veikos požymius, bet atsižvelgęs į šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad nuteistojo padaryta veika yra mažareikšmė ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido (BK 37 straipsnis).

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

34. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo W.W. nukentėjusiosios Q.Q. naudai priteista 10 000 Eur dydžio neturtinė žala. Apeliaciniame skunde grindžiama, kad pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos dydis yra nuo 3000 Eur iki 15 000 Eur. Argumentuojama, kad nagrinėjamu atveju nenustačius, jog nuteistojo veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios psichikos sveikata – somatoforminė autonominė disfunkcija kelių organų arba sistemų sutrikimai (F45.39), civilinis ieškinys galėjo būti tenkinamas maksimaliai iki 5000 Eur. Kaip minėta, apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad somotoforminė autonominė disfunkcija kelių organų arba sistemų (F45.39) tiesioginiu priežastinius ryšiu susijusi su W.W. atliktais neteisėtais veiksmais, kurie padarė žalą nukentėjusiosios Q.Q. psichinei ir fizinei sveikatai, ir taip nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios sveikatą, todėl, remiantis šiuo skundo motyvu, mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo.

35. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

36. Laikydamasi tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje mažametės nukentėjusiosios naudai priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas ir atitinka teismų praktiką panašiose bylose. Kaip nurodė ir gynyba pagal suformuotą teismų praktiką, tokios kategorijos bylose nukentėjusiesiems, kurie tiesiogiai patyrė neturtinę žalą dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, priteisiamas neturtinės žalos nuo 3 000 Eur iki 15 000 Eur atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-324-507/2016, Nr. 2K- 294- 648/2017, Nr. 2K-17-648/2022, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-378-1076/2022, Nr. 1A-350-1076/2022, Nr. 1A-226-626/2022, Nr. 1A- 76- 449/2022, Nr. 1A-261-627/2022, Nr. 1A-133-487/2021, Nr. 1A-109-318/2021, Nr. 1A-198-318/2021, Nr. 1A-213-487/2020, Nr. 1A-188-870/2020, Nr. 1A-330-318/2019, Nr. 1A-297-518/2017, Nr. 1A-616-518/2016). Taigi nagrinėjamoje byloje priteista 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos suma, turint omenyje ir besikeičiančios ekonominės situacijos kriterijų, bei jau minėtais teismų sprendimais kitose bylose nustatytus neturtinės žalos dydžius, taip pat ir tais atvejais, kai dėl panašių veikų nukentėjo vyresnis vaikas, t. y. ne mažametis, o nepilnametis, laikytina pagrįsta ir proporcinga.

37. Nagrinėjamoje byloje buvo padaryti trys tarpusavyje susiję nusikaltimai – du seksualiniai nusikaltimai numatyti BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje bei BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas nusikaltimas žmogaus sveikatai. Veikų padarymo metu nukentėjusioji buvo mažametė, kas ne tik didina padarytų veikų pavojingumą (pvz., pats įstatymų leidėjas mažamečio išžaginimą laiko sunkiausiu seksualiniu nusikaltimu), tačiau ir byloja apie ypač ankstyvą intervenciją į nukentėjusiosios seksualinę sveikatą, ydingą tokio pobūdžio veiksmų supratimo formavimą bei šių veikų išliekamuosius padarinius vaikui. Neteisėti W.W. seksualinio ir kitokio pobūdžio veiksmai mažametės atžvilgiu buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (beveik 2 metus). Dėl prieš jos valią atliktų nuteistojo lytinės prievartos ir tvirkinimo veiksmų nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, buvo nesunkiai sutrikdyta jos psichikos sveikata. Patirta seksualinė prievarta turėjo reikšmingos įtakos ir mažametės asmenybės formavimuisi. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad dėl artimoje aplinkoje ilgą laiką patirtos lytinės prievartos Q.Q. tapo uždara, savimi bei aplinka nepasitikinti, baikšti, linkusi prisitaikyti bei paklusti asmenybė. Neteisėtas nukentėjusiosios tėvo elgesys ir prievarta sukėlė Q.Q. nemalonius pojūčius – baimę, gėdą, šleikštulį, nesaugumo jausmą, atsirado kontakto su vyrais baimė. Taigi darytina išvada, kad apygardos teismo nukentėjusiajai priteista 10 000 Eur piniginė suma savo dydžiu ne tik neprieštarauja nusistovėjusiai teismų praktikai, tačiau įvertinus šios bylos specifiką bei kitus jos ypatumus, vertintina kaip adekvati ir proporcinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, prašant sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo

38. Nuteistojo W.W. apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad W.W. serga kraujo apytakos sistemos ligomis, jam būtina priežiūra, reikia gerti vaistus nuo krūtinės anginos, matuoti kraujo spaudimą. W.W. negali būti uždarose, nevėdinamose patalpose, negali patirti streso, daryti staigių judesių, turi laikytis gydytojo rekomendacijų. Nesilaikant šių reikalavimų, gali įvykti nepataisomos pasekmės – paciento mirtis. Skunde nurodoma, kad sunkių nepagydomų ligų sąrašo 16 punktas numato – Širdies ligos, kurioms gydyti reikia atlikti pakartotinę širdies operaciją, 29 punktas – Išeminė širdies liga su išeminės kardiomiopatijos požymiais (išvarymo frakcija < 35 proc.) ir kairiojo skilvelio aneurizma (pastaba – šis punktas apeliaciniame skunde nurodomas klaidingai, nes sunkių ir nepagydomų ligų sąrašo 29 punkte nurodytos įgimtos ar įgytos inkstų ligos), 32 punktas – Aortos ligos, kurioms gydyti reikia atlikti aortos protezavimo operaciją. Tokie susirgimai nurodyti ir W.W. medicininėje pažymoje, tačiau teismas klaidingai konstatavo, jog šie susirgimai nėra įtraukti į sunkių ligų sąrašą. W.W. atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai nepagrįsti.

39. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R- 308/V- 1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įsakymo 2017 m. balandžio 28 d. Nr. 1R-110/V-483 redakcija sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro vertindamas įrodymus ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje paprastai nepripažįstama pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2013, Nr. 2K-524/2013, Nr. 2K-123-697/2015).

40. Apygardos teismas įvertino aplinkybes dėl W.W. sveikatos būklės ir pasisakė dėl BK 76 straipsnio taikymo galimybės. Teismas nurodė, kad abejonių, jog kaltinamasis W.W. serga kraujo apytakos sistemos ligomis, nėra, tačiau nė viena iš jo turimų ligų nėra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Tokią teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas medicinos ekspertas J. R., kuris paaiškino, jog W.W., vadovaujantis visais baudžiamojoje byloje pateiktais medicininiais dokumentais, kurių naujausias yra datuotas 2021 m. kovo 19 d. (naujesnių ar papildomų medicininių dokumentų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai), buvo nustatyta koronalinė širdies liga 3 funkcinės klasės su pirmine arterine hipertenzija, 2 laipsnio kraujospūdžio padidėjimas. 2017 metais ir 2018 metais jam buvo darytos intervencinės procedūros siekiant pagerinti vainikinių arterijų pralaidumą. Lyginant nurodytas ligas su reikalavimais, kurie yra išdėstyti sunkių ir nepagydomų ligų sąraše, dėl kurių asmenys negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, tai į sąrašą patenka koronalinės širdies ligos 4 funkcinės klasės su lėtiniu širdies nepakankamumu kompleksinio gydymo metu ir kitu reikalavimu – arterinė hipertenzija su 3 laipsnio kraujospūdžio padidėjimu su didele arba labai didele rizika. Nei pagal vieną kriterijų W.W. turimos ligos neatitinka šiame ligų sąraše nurodytų ligų, todėl nuteistojo turimos ligos į sunkių ir nepagydomų ligų sąrašą, dėl kurių asmuo negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, nepatenka. Todėl byloje nustatyta, kad W.W. sveikatos būklė nėra tokio sudėtingumo, kuri sudarytų sąlygas atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas, neatleisdamas nuteistojo W.W. nuo bausmės dėl ligos, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Pažymėtina, kad, atsiradus pagrindui (atitinkamai pablogėjus sveikatos būklei), atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kurioje nustatyta, kad

W.W. išžagino mažametį asmenį, atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus ir nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2013 m. vasaros iki 2015 m., ir nustatyti, kad W.W. išžagino mažametį asmenį, atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus ir nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2014 m. vasaros iki 2015 m.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.