Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

nuteistojo V. C. (V. C.) gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., V. C. ir nuteistojo R. M. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, patikslinto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi, kuriuo, be kita ko:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio) – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės ir paskirta galutinė subendrinta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. C. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. liepos 19 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. liepos 19 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. rugsėjo 1 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. rugsėjo 1 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. lapkričio 8 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. lapkričio 8 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio) – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apimtos bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (keturi nusikaltimai) bei 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirtos penkios subendrintos bausmės po 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudas. Po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie vienos iš bausmių pridedant dalį kitų, ir paskirta galutinė subendrinta 270 MGL (13 500 Eur) dydžio bauda ir nustatyta, kad ši bauda turi būti sumokėta per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. birželio 5 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. birželio 5 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. birželio 29 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. birželio 29 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. vasario 14 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. vasario 14 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apimtos bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikaltimai) bei 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirtos keturios subendrintos bausmės po 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudas. Po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad ši bauda turi būti sumokėta per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu (150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 6 d. nuosprendžiu (90 parų areštas), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda ir 90 parų areštas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 6 dalimis, arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, neskiriant intensyvios priežiūros, įpareigojant per 10 (dešimt) mėnesių atlyginti draudimo bendrovėms padarytą turtinę žalą ir iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 6 d. nuosprendžiu paskirtos datos atlyginti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 6 d. nuosprendį nukentėjusiajam R. B. turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į baudos bausmę įskaityta sumokėta bauda, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu, ir laikyta, kad neatlikta baudos dalis yra 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

R. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Skundžiamu nuosprendžiu A. G. (A. G.) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (trys veikos), 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (viena veika), D. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, be to, M. L. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, tačiau šie asmenys patys apeliacinių skundų nepadavė, taip pat dėl jų apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Civilinės ieškovės AAS „B“ filialo Lietuvoje (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš V. M. priteista 612 (šeši šimtai dvylika) Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės AB „L“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai turtinei žalai atlyginti priteista iš: R. M. 3 651,45 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt vienas euras ir 45 euro centai), iš V. M. – 1 984,39 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai 39 euro centai), solidariai iš V. M. ir A. G. – 1 221,95 Eur (vienas tūkstantas du šimtai dvidešimt vienas euras ir 95 euro centai).

Civilinės ieškovės ADB „C“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai solidariai iš V. C. bei A. G. priteista 2 333,91 Eur (du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt trys eurus ir 91 euro centas) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo N. Š. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti atmestas.

Valstybės garantuojamos pagalbos tarnybos prašymas priteisti išlaidas už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš D. R., A. G. ir R. M. netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Dėl nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinio skundo

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos teisingai ir išsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tokias išvadas pavirtina įrodymų visuma:

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos teisingai ir išsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tokias išvadas pavirtina pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma:

34.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiams, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai sprendė, jog aptariami 2018 m. vasario 14 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykiai inscenizuoti, o nuteistojo R. M. parodymai apie tai, kad eismo įvykiai nebuvo inscenizuoti, paneigti byloje surinktais ir išsamiai ištirtais įrodymais.

Dėl R. M. skirtos bausmės.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias arba kaip atsakomybę sunkinančias aplinkybes. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo didesnį pavojingumą.

Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo

11. Taigi, pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo paprasto pavienio nusikaltimo, yra bendras kaltininko sumanymas, sujungiantis du ar daugiau veiksmų, kurie kiekvienas atskirai, nesant bendro sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus, administracinius nusižengimus ar kitokius teisės pažeidimus. Antras būtinas požymis yra susijęs su objektyviaisiais požymiais – visi atlikti veiksmai turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje nurodytus veikos požymius, tarp jų ir tokius, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad atskirus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-7-96/2012). Kita vertus, sumanymas dėl kito nusikalstamos veikos epizodo nebūtinai turi būti labai konkretus. Pakanka, kad asmuo tiesiog suvoktų, jog ir toliau darys tą patį. Sumanymas nuolatos pasipelnyti, kuris dėl nusikalstamos veikos ypatumų buvo įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus, naudojant tuos pačius būdus ir priemones, ne kartą pripažintas tęstinės veikos elementu ir turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2004, 2K-446/2008, 2K-112-788/2015, 2K-555-788/2015, 2K-207-788/2021). Taigi, įrodinėjant ir vertinant bendrą suvokimą, svarbu ne tik kaltininko prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, turi būti išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-186-689/2020, 2K-P-51-719/2023 ir kt.). Tuo tarpu aplinkybės, kurios paprastai teismų praktikoje įvardijamos kaip papildomi (neesminiai) tęstinės veikos kriterijai, – nedidelis laiko tarpas tarp veikų, tas pats šaltinis, veikų pobūdis, intensyvumas ir kt., – dažniausiai yra tik požymiai, padedantys atskleisti subjektyviuosius tęstinės nusikalstamos veikos požymius – bendrą sumanymą (bendrą kaltės formą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2024).

12. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistąjį V. M. kaltu keturiais atvejais pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį bei vienu atveju pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad jis padarė keturis baigtus sukčiavimus, t. y. veikdamas vienas 2017 m. liepos 19 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugsėjo 1 d., veikdamas su A. G. 2017 m. lapkričio 8 d., ir veikdamas su R. M., panaudodami su D. R. suklastotus dokumentus, pasikėsino padaryti vieną sukčiavimą 2018 m. balandžio 23 d. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmas keturias V. M. padarytas nusikalstamas veikas skiria gana nedidelis laiko tarpas (apytiksliai vienas du mėnesiai), o penktoji veika padaryta po daugiau nei penkių mėnesių nuo paskutinės 2017 metų veikos. Išties, visos nusikalstamos veikos iš esmės analogiškos – pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis inscenizuojant eismo įvykius, suklastojant tikrus dokumentus – eismo įvykio deklaracijas, kurių pagrindu V. M. pateikė prašymus išmokėti privalomojo draudimo išmokas draudimo bendrovėms, šios bendrovės apgaulės įtakoje keturiais atvejais išmokas jam išmokėjo ir vienu atveju atsisakė išmokėti. Taigi, formaliai žvelgiant, teismų praktikoje akcentuojami papildomi (neesminiai) tęstinės veikos kriterijai – laiko tarpas tarp veikų ir veikų pobūdis, šiuo atveju egzistuoja, vis tik ir šioje dalyje ne visa apimtimi, kadangi 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. veikos laiko požiūriu jau gana reikšmingai nutolusios nuo pirmųjų trijų veikų. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, šie kriterijai iš esmės yra tik požymiai, šalia kitų įrodymų padedantys atskleisti pagrindinį subjektyvųjį tęstinės nusikalstamos veikos požymį – bendrą sumanymą (bendrą kaltės formą), sujungiantį du ar daugiau tapačių ar panašių veiksmų, tačiau savaime nesudaro pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad tikrai toks bendras sumanymas dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų egzistavo. Pažymėtina, kad bendras kaltininko sumanymas (bendra tyčia) daryti vientisą nusikaltimą yra subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės požymis, apibūdinantis kaltininko psichinį santykį su daroma pavojinga veika. Taigi, pirminis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis sprendžiama apie tyčios turinį, yra paties kaltininko parodymai. Šiuo atveju nuteistasis V. M. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo apskritai neigė, tvirtindamas, kad įvykę eismo įvykiai buvo realūs, o ne inscenizuoti. Tik pirmosios instancijos teismui priėmus jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistasis ir jo gynyba iš esmė pakeitė poziciją ir ėmė ieškoti nuteistajam palankaus jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio įvertinimo, apeliaciniame skunde teigdamas, kad trumpas laikotarpis tarp veikų ir analogiškas jų pobūdis rodo, jog jis turėjo bendrą tyčią neteisėtai pasisavinti draudimo bendrovių išmokas, tačiau net ir apeliaciniame skunde nedėsto savo asmeninės pozicijos, kad išties jis tokią tyčią turėjo, daryti veikas buvo suplanavęs iš anksto dar prieš pirmą veiką. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir tyčios turinys, nustatomi atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan., tačiau ir paties kaltininko parodymai gali būti reikšmingi vertinant šiam klausimui aktualių aplinkybių visumą ir priimant sprendimą, ar pripažinti veiką tęstine. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atmeta nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus, kad yra pagrindas vertinti jo padarytas nusikalstamas veikas kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

13. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtus įrodymus, pagrįstai keturiais atvejais pripažino V. M. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir vienu atveju – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, kvalifikuodamas nusikalstamas veikas kaip pavienes. Pirmiausia pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai sprendė, jog V. M. padarė šiuos sukčiavimus bei suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir jo pagrindu nustatytų V. M. padarytų veikų faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, plačiau dėl to nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl V. M. apeliacinio skundo argumento, jog jo padarytos nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos kaip tęstinė veika, pažymi, kad vien neesminiai tęstinės nusikalstamos veikos pagrindinį požymį (bendrą sumanymą (bendrą tyčią)) padedantys atskleisti kriterijai – trumpas laikas tarp padarytų veikų ir panašus jų pobūdis, šios bylos kontekste nėra pakankami tam, kad konstatuoti, jog nuteistojo V. M. padarytas veikas jungė bendras sumanymas (vieninga tyčia) ir atitinkamai pripažinti veikas vienu tęstiniu nusikaltimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad:

46.1. Išties, inkriminuotos 2017 m. liepos 19 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. veikos padarytos iš esmės dviejų su puse mėnesių laikotarpiu, jų pobūdis iš esmės toks pats, t. y. visų trijų paminėtų inscenizuotų eismo įvykių metu nei vienas iš eismo įvykio deklaracijoje nurodytų eismo įvykio kaltininkų (N. Š., D. I., V. A.) eismo įvykiuose nedalyvavo, tiesiog buvo pasinaudota jų duomenimis. V. M. šiuose eismo įvykiuose dalyvavo su tuo pačiu jo sutuoktinei priklausančiu automobiliu „Dodge Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vis dėlto, pastebėtina, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į pačios veikos specifiką, sprendžiant dėl veikos tęstinumo, reikšmingomis aplinkybės laikytinos eismo įvykiuose dalyvavusių automobilių įsigijimo laikas ir aplinkybės, jų apdraudimo laikas, kadangi V. M. nuteistas būtent dėl sukčiavimo prieš draudimo bendroves.

46.2. Antai, pirmajame eismo įvykyje 2017 m. liepos 19 d. dalyvavo V. M. vairuotas jo sutuoktinei priklausantis automobilis „Dodge Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Mercedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklausė L. M., kurios teigimu, šį automobilį ji nupirko padedant nuteistojo V. M. tėvui R. M. ir paliko pastarajam jį paruošti eksploatacijai (pakeisti tepalus, filtrus, kt.). Iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2017 m. gegužės 24 d. sutarties matyti, kad automobilio „Mercedes Benz ML 400“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo dutartis sudaryta L. M. vardu su AB „L“, laikotarpiui nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 23 d., o nutraukta 2017 m. rugpjūčio 23 d. (14 t., b. l. 88-89). Taigi, ji sudaryta tikrosios automobilio savininkės L. M. standartiniam metų terminui, o eismo įvykis dalyvaujant nuteistajam V. M. inscenizuotas 2017 m. liepos 19 d.

46.3. Tuo tarpu antrajame 2017 m. rugpjūčio 3 d. inscenizuotame eismo įvykyje dalyvavo V. M. vairuotas jo sutuoktinei priklausantis automobilis „Dodge Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilis „Ford Fiesta“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris, transporto priemonių draudikų biuro IS įrašo peržiūros duomenimis, transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraustas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., sutarties nutraukimo data 2017 m. rugpjūčio 30 d. (8 t., b. l. 115). Taigi, automobilio „Ford Fiesta“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo sutartis, kurios pagrindu nuteistajam išmokėta atitinkama draudimo suma, sudaryta 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. jau po 2017 m. liepos 19 d. inscenizuoto eismo įvykio, kas rodo naują tyčios sukčiaujant gauti draudimo bendrovės pinigus susiformavimo momentą, kartu pažymėtina, kad nusikaltimui panaudota nauja transporto priemonė.

46.4. Trečiajame, 2017 m. rugsėjo 1 d., eismo įvykyje kartu su V. M. vairuotu jo sutuoktinei priklausančiu automobiliu „Dodge Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyvavusio automobilio „Chrysler Town&Country“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo sutartis sudaryta 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 9 d., sutartis nutraukta 2017 m. rugsėjo 29 d. (8 t., b. l. 67-70; 14 t., b. l. 105-106). Taigi, automobilio „Chrysler Town&Country“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo sutartis, kurios pagrindu nuteistajam išmokėta atitinkama draudimo suma, sudaryta 2017 m. rugpjūčio 10 d., t. y. jau po 2017 m. liepos 19 d. ir po 2017 m. rugpjūčio 3 d. inscenizuotų eismo įvykių, be to, nusikaltimui panaudota dar viena nauja transporto priemonė. Šios aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad kiekviena iš pirmiau paminėtų trijų nusikalstamų veikų, susijusių su 2017 m. liepos 19 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. inscenizuotais eismo įvykiais, padarytos iš naujo susiformavus nuteistojo V. M. tyčiai prieš kiekvieną naują eismo įvykį, kas leidžia spręsti, jog šių veikų nesiejo bendras sumanymas.

46.5. Iš esmės analogiškai vertintini ir 2017 m. lapkričio 8 d. bei 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykiai. Šiais atvejais apskritai abi pastarosios veikos nuo pirmųjų trijų nutolusios laiko požiūriu, be to, jų ir faktinės aplinkybės skiriasi, nes jose dalyvavo nuteistojo V. M. bendrininkai A. G. (2017 m. lapkričio 8 d. eismo įvykyje) ir R. M. bei D. R. (2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykyje), o ne tretieji nieko apie tai nežinantys asmenys. Taigi, naujos tyčios susiformavimui reikšmingos ir naujų bendrininkų įsitraukimo į šias nusikalstamas veikas aplinkybės, bendrininkų susitarimo laikas, jau nekalbant apie kitas aplinkybes, t. y. šių transporto priemonių įsigijimo ir apdraudimo laiką ir pan.

46.6. Pastebėtina, kad ketvirtajame 2017 m. lapkričio 8 d. inscenizuotame eismo įvykyje dalyvavo V. M. su kitu automobiliu, t. y. jam priklausančiu „Dodge Grand Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris susidūrė su A. G. vairuotu automobiliu „Renault Megane“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš VĮ „Registrų centro“ pateiktų dokumentų matyti, kad Transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sutartimi minėtas automobilis parduotas V. M. (7 t., b. l. 89), o iš Transporto priemonės registracijos žurnalo ir Ieškomų kelių transporto priemonių paieškos rezultatų matyti, kad automobilis „Dodge Caravan“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registruotas V. M. vardu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. (7 t., b. l. 80, 83-84). Taigi, šį automobilį V. M. įsigijo jau po pirmųjų dviejų 2017 m. liepos 19 d. ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. inscenizuotų eismo įvykių, kas vėlgi leidžia spręsti, kad paminėtų pirmųjų veikų ir aptariamos 2017 m. lapkričio 8 d. veikos nesieja bendras V. M. sumanymas (bendra tyčia). Šioje dalyje pažymėtina, kad 2017 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė V. M. leidimą šia transporto priemone vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi (7 t., b. l. 97), kas vėlgi leidžia spręsti, jog V. M. šį automobilį įsigijo ne vedinas bendro išankstinio sumanymo nusikalstamoms veikoms daryti, o individualiai taksi veiklai vykdyti, o jį nusikalstamoje veikoje 2017 m. lapkričio 8 d. panaudojo naujai susiformavus tyčiai tokį nusikaltimą padaryti. Pažymėtina, kad iš VĮ „Regitros“ pateiktos Transporto priemonės 2017 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad Z. R. pardavė automobilį „Renault Megane“ A. G. už 100 Eur (7 t., b. l. 76, 77). Taigi, iki pirmųjų trijų inscenizuotų eismo įvykių V. M. apie šį ketvirtojoje veikoje dalyvavusį automobilį nieko nežinojo, o jis nupirktas V. M. bendrininko prieš pat eismo įvykį, kuris inscenizuotas besibaigiant šį automobilį pardavusios Z. R. sudarytai draudimo sutarčiai, kuri turėjo baigtis 2017 m. lapkričio 16 d. (7 t., b. l. 72, 73).

46.7. Analizuodama bylos įrodymus 2018 m. balandžio 23 d. padarytos veikos tęstinumo su ankstesnėmis veikomis aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiame inscenizuotame eismo įvykyje dalyvavo V. M. vairuojamas ir jam priklausantis „Chrysler Tawn & Country“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilis „Audi A6“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Ši veika taip pat laiko požiūriu reikšmingai nutolusi nuo pirmų keturių V. M. padarytų nusikalstamų veikų. Iš VĮ „Regitra“ pateiktų dokumentų matyti, kad 2018 m. kovo 30 d. Transporto priemonės „Chrysler Tawn & Country“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog automobilis parduotas V. M. už 100 Eur (7 t., b. l. 157), taigi, šis automobilis įsigytas praėjus gana daug laiko nuo pirmų keturių V. M. padarytų nusikalstamų veikų, taigi su pirmosiomis veikomis jo negalėjo sieti bendras nusikalstamas sumanymas. Tokią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad iš Ieškomų kelių transporto priemonių paieškos rezultatų ir Transporto priemonių draudimų biuro IS įrašo peržiūros matyti, jog transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu drausta nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (7 t., b. l. 161-163), t. y. likus nedaug laiko iki inscenizuoto eismo įvykio.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad visais V. M. inkriminuotais nusikalstamų veikų atvejais jo tyčia daryti nusikalstamas veikas formavosi iš naujo, t. y. atskirų veikų nesiejo bendras sumanymas (bendra tyčia), veikose naudojama vis kita kaltininko transporto priemonė, pildyti vis kiti dokumentai draudimo išmokai gauti, kiekvienam inscenizuojamam eismo įvykiui rengtasi savarankiškai, paskutinės dvi veikos apskritai reikšmingai nutolusios viena nuo kitos, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias nusikalstamas veikas kaip pavienes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl V. M. paskirtos bausmės.

17. Pažymėtina, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

18. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis, numatantis, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

21. Atsakant į nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia atmestinas nuteistojo V. M. skundo argumentas, kad per griežtos bausmės paskyrimą nuteistajam lėmė pirmosios instancijos teismo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant veikas kaip pavienes. Pažymėtina, kad šios nutarties 43-47 punktuose išdėstytais motyvais atmetus nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl nuteistojo V. M. padarytos neva tęstinės nusikalstamos veikos, iš to kildinamas argumentas dėl netinkamai paskirtos bausmės taip pat nėra pagrįstas.

22. Antra, vertinant pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą dėl nuteistajam V. M. paskirtos bausmės visumoje, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė. Antai, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimų, skirdamas V. M. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veikų stadiją, t. y. tai, kad jis padarė 10 baigtų nesunkių nusikalstamų veikų, 5 baigtus nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumentų klastojimas), kurie idealia sutaptimi padaryti su sukčiavimu, taip pat, kad įvertino, jog viena veika pasibaigė pasikėsinimo stadijoje. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nenurodė, tačiau BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste pažymėtina, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, kas vertintina nuteistajam nepalankiai. Teismas šiuo atveju nenurodė, kad atsižvelgia ir į BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas aplinkybes – padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kurie pagal bylos medžiagą yra savanaudiški, t. y. taip pat nepalankūs nuteistajam. Pažymėtina, kad vertinant V. M., kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, formą ir rūšį, matyti, kad jis buvo vykdytojas, aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė, tačiau tai taip pat nėra nuteistajam palanki aplinkybė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – keturias nusikalstamas veikas (sukčiavimus ir dokumentų klastojimus bei jų panaudojimus 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. balandžio 23 d.) jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vertindamas nuteistojo asmenybę, kaip tai įpareigoja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. nusikalstamas veikas padarė būdamas anksčiau neteistas, jis kituose teismuose nėra teistas ir šiuo metu, tačiau baustas administracine tvarka, pensininkas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad neturi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau ši aplinkybė nelaikytina rodančia jo teigiamus bruožus, juolab, kad byloje yra duomenys, jog jis vis tik baustas administracine tvarka už nešiurkščius administracinius nusižengimus po nusikalstamų veikų padarymo, kas vertinant jo asmenybę, rodo, jog jis nėra visiškai drausmingas visuomenės narys (11 t., b. l. 198-199). Atsižvelgdamas į dalį pirmiau paminėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas V. M. už kiekvieną nusikalstamą veiką skyrė vieną iš švelniausių sankcijose numatytų bausmių – baudą, kurių dydį nustatė artimą minimaliam, t. y. 70 MGL dydžio baudą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus tiek į pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje paminėtas aplinkybes, tiek į pirmiau apeliacinės instancijos teismo nurodytas labiau nepalankias nuteistajam aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas neakcentavo, pirmosios instancijos teismo nurodytos rūšies ir dydžio V. M. paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam V. M. paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis apėmė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, bei vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, dėl atskirų veikų paskirtas subendrintas bausmes subendrino tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie vienos 70 MGL dydžio baudos pridedamas už kitas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių minimalią dalį – po 50 MGL, spręstina, kad nuteistajam paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra labai švelni, vertinant visų šiam klausimui spręsti reikšmingų bylos aplinkybių kontekste.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo kitaip vertinti nuteistojo A. M. asmenybę, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad jis yra pensininkas ir gauna nedidelę pensiją, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, asmeninis nuteistojo interesas būti nubaustam švelnesne bausme, nėra ta aplinkybė, kuri sudarytų pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį ir amžių nustatė jam ilgesnį – dvejų metų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, savanoriško baudos sumokėjimo terminą. Tuo tarpu tokie nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kaip antai, neva pažeisti tariamai stipriosios šalies – juridinių asmenų piniginiai interesai, tariamai simbolinė žala, tariamai mažesnio pavojingumo veika, šiuo atveju nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad BPK 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar ginamos fizinio, ar juridinio asmens teisės ir teisėti interesai, baudžiamasis įstatymas taikomas vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis ir tais pačiais teisės principais. Juridinio asmens, kaip stipriosios šalies, aspektas iš esmės aktualus iš darbo teisinių santykių kylančiuose ginčuose, tačiau neturi esminės ir lemiamos reikšmės baudžiamajame procese. Šioje dalyje pažymėtina, kad padarytos veikos pavojingumas šiuo atveju nėra niekuo mažesnis nei tais atvejais, kai analogiškos veikos padaromos prieš fizinius asmenis, o padarytos žalos dydis atitinka BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribas, nuo kurių taikoma baudžiamoji atsakomybė būtent pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo V. C. apeliacinio skundo

24. Nuteistasis V. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu pripažįstant jį kaltu dėl jam inkriminuotų 2017 m. gegužės 12 d. ir 2018 m. sausio 4 d. nusikalstamų veikų, teigiant, kad netinkamas įrodymų vertinimas nulėmė netinkamą BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta.

25. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistąjį V. C. kaltu dėl dviejų inscenizuotų eismo įvykių, kurie padaryti 2017 m. gegužės 12 d. ir 2018 m. sausio 4 d., atitinkamai kvalifikuodamas šias nuteistojo padarytas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį bei BK 2 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl 2017 m. gegužės 12 d. nusikalstamos veikos

26. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. C. ir A. G. susitarus ir veikiant bendrininkų grupe, 2017 m. gegužės 12 d., 18.30 val. Vilniuje, Žemaitės g., A. G. vairuojamas automobilis „Renault Laguna“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris eismo įvykio metu įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas draudimo bendrovėje ADB „C“, susidūrė su V. C. vairuojamu „Mercedes Benz V-Klasse“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkas UAB „A“, taip sąmoningai automobilius apgadino, t. y. tyčia padarė eismo įvykį inscenizuodami kaip natūraliai įvykusį, žinodami, kad eismo įvykis, sukeltas dėl paties draudėjo tyčinių veiksmų. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmoką, V. C. ir A. G. eismo įvykio vietoje užpildė 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai tyčia padaryto, tačiau inscenizuoto kaip natūraliai įvykusio eismo įvykio aplinkybes, bei įrašė padarytus automobilio „Mercedes Benz V-Klasse“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadinimus, taip įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, suklastojo tikrą dokumentą, tai yra eismo įvykio deklaraciją, kurios pagrindu V. C. 2017 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką ADB „C“, o draudimo bendrovė apgaulės įtakoje UAB „A“ išmokėjo 2 333,91 Eur draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Mercedes Benz V-Klasse“. Tokiomis šioje nutartyje glaustai aprašytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. C. ir jo bendrininko veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos teisingai ir išsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tokias išvadas pavirtina įrodymų visuma:

60.1. Pažymėtina, kad byloje iš esmės nekilo ginčas dėl to, kad išties 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykis buvo registruotas, kad eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog jame dalyvavo A. G. vairuotas automobilis „Renault Laguna“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir V. C. vairuotas automobilis „Mercedes Benz V-Klasse“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkas UAB „A“, kad būtent V. C. pildė dalį šio eismo įvykio deklaracijos ir įrašė į ją automobilio „Mercedes Benz V-Klasse“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadinimus ir 2017 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką ADB „C“, o draudimo bendrovė išmokėjo 2 333,91 Eur į V. C. vadovautos UAB „A“ banko sąskaitą. Šių faktinių aplinkybių apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės neginčija, jos įrodytos pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartais įrodymais, t. y. eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 148; 2 t., b. l. 128; 8 t., b. l. 179), iš dalies nuteistųjų V. C. ir A. G. parodymais, kuriais jie neneigė, jog V. C. pildė eismo įvykio deklaraciją bei teikė prašymą išmokėti draudimo išmoką draudimo bendrovei, o A. G. deklaraciją pasirašė, teigdami kad eismo įvykis išties įvyko. Iš esmės apeliaciniu skundu nuteistasis V. C. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta esmine sukčiavimui konstatuoti aplinkybe, kad aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas, taip pat, kad eismo įvykio deklaracija buvo suklastota, kadangi, pasak V. C., šis eismo įvykis buvo realus, įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra, jis iki šio įvykio A. G. nebuvo matęs ir jo nepažinojo, jis A. G. neskambino, o šešiolika į A. G. skambučių į jo įmonės telefono numerį galėjo atsiliepti bet kas, be to, jis negali būti pripažintas kaltu vien dėl to, kad A. G. galimai padarė kitus teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

60.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nuteistojo V. C. apeliacinio skundo teiginiams, jo kaltė nėra preziumuojama aplinkybe, kad A. G. galimai padarė kitus teisės pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje išties prasidėjo pagal AB „L“ pareiškimą, kuriame draudimo bendrovė nurodė apie 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykį, kurio dalyviai buvo A. G. ir V. C. bei akcentavo, kad įtarimų kelia aplinkybė, jog nuo 2017 metų pradžios AB „L“ registruoti aštuoni eismo įvykiai, kuriuose kaltininku nurodytas A. G., taip pat išdėstė kitas aplinkybes, kurios draudimo bendrovei kėlė abejones dėl minimo eismo įvykio tikrumo (1 t., b. l. 43-45). Pastarosios aplinkybės iš esmės sudarė pagrindą ikiteisminio tyrimo metu patikrinti visus eismo įvykius, kuriuose dalyvavo A. G., tačiau tai nereiškia, kad tuo preziumuojama V. C. kaltė dėl 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, ją sugretinus su faktu, kad net keturi A. G. padaryti kaip kaltininko eismo įvykiai (šioje byloje nenagrinėjami 2015 m. kovo 8 d., 2015 m. liepos 28 d. eismo įvykiai, bei šioje byloje nagrinėjami 2017 m. gegužės 12 d. ir 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykiai) susiję būtent su V. C., ši aplinkybė BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą tuo, kad vienas šių eismo įvykių, kuris padarytas 2017 m. gegužės 12 d., taip pat buvo inscenizuotas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad visumoje V. C. kaltė dėl 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio grindžiama byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma, kurios analizė, įrodymų tarpusavio sąsajos nustatant tarpinius faktus, pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą spręsti, kad V. C. išties padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

60.3. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Antai, pirmosios instancijos teismas motyvuotai, kaip nenuoseklius ir paneigtus kitais įrodymais, atmetė nuteistųjų V. C. ir A. G. parodymus apie tai, kad aptariamas 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykis buvo realus, kad jie iki šio eismo įvykio vienas kito nepažinojo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu abu kaltinamieji teigė iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio vienas kito nepažinoję. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, A. G. teigė, kad nepažinojo V. C. iki 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio, o V. C. teigė, kad A. G. pažįsta nuo 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio, o 2017 m. gegužės mėnesį jo nepažinojo, nežino, ar tikrai ten jis buvo. Taigi, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki teisminio bylos nagrinėjimo nuteistieji A. G. ir V. C. derino savo parodymus prie bylos medžiagos, kadangi ir apklausiami pirmosios instancijos teisme jie teigė, jog vienas kito nepažinojo iki 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistųjų A. G. ir V. C. tarpusavio ryšį įrodo, o kartu ir jų parodymus apie tai, kad jie iki 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio vienas kito nepažinojo, paneigia ADB „G“ ir AAS „B“ pateikta informacija apie tai, kad dar 2015 metais V. C. buvo pranešęs apie 2015 m. liepos 28 d., 12.30 val. įvykusį eismo įvykį Vilniuje, Panevėžio g., kur A. G. vairuojamas „Opel Zafira“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apsisukinėdamas kliudė V. C. „Mercedes Benz Viano“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo J. C., dėl šio įvykio V. C. išmokėta draudimo išmoka (9 t., b. l. 154). Maža to, 2015 m. kovo 8 d. Vilniuje, Titnago g. A. G. vairuojamas „Volkswagen Passat“ įvažiavo į to paties „Mercedes Benz Viano“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios valdytojas ir draudėjas V. R., galinę dalį (9 t., b. l. 59-61). Pažymėtina, kad remiantis asmens duomenimis – V. R. yra V. C. sutuoktinės motina (10 t., b. l. 138). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nuteistųjų V. C. ir A. G. parodymus kaip nepatikimus. Nepaisant to, jog 2015 m. kovo 8 d. automobilį vairavo V. C. uošvė, o iš 2015 m. liepos 28 d. eismo įvykio deklaracijos matyti, kad šio eismo įvykio metu V. C. automobilį vairavo J. C., realiu naudos gavėju buvo būtent V. C. (9 t., b. l. 154), o vertinant bylos medžiagą visumoje, apskritai nėra įtikinama, kad net keturi eismo įvykiai (2015 m. kovo 8 d., 2015 m. liepos 28 d., 2017 m. gegužės 12 d. ir 2018 m. sausio 4 d.), įvykę skirtingose miesto vietose (Vilniuje Titnago g., Panevėžio g., Žemaitės g. ir Eišiškių pl.), būtų susiję su tais pačiais asmenimis. Maža to, iš A. G. naudotų mobiliojo ryšio telefonų numerių išklotinių matyti, kad iš A. G. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo atlikti 16 telefoninių skambučių į V. C. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 79, kompaktinė laikmena voke, 2 t., b. l. 80). Nors apeliantas nurodo, kad deklaracijoje jis nurodė ne asmeninį telefono numerį, bet savo, kaip UAB „A“ direktoriaus, telefono numerį, šis numeris sujungtas su darboviete, į skambučius galėjo atsiliepti kas nors iš įmonės darbuotojų, nes paskambinus šiuo numeriu vyksta peradresavimas į darbovietę, be to, iš telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad visi skambučiai buvo įeinantys, t. y. jis pats nei karto neskambino A. G., tačiau ši aplinkybė iš esmės nelaikytina paneigiančia abiejų nuteistųjų bendravimo faktą. Pažymėtina, kad pats nuteistasis V. C. apklausiamas pirmosios instancijos teisme įtikinamai nenurodė, kokiu tikslu A. G. galėjo skambinti ne jam, o į jo bendrovę ir bendrauti su kitais darbuotojais. Pažymėtina, kad pirmiau aptartais įrodymais paneigtas nuteistojo V. C. apeliacinio skundo argumentas, kad jis iki 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio A. G. nepažinojo. Antra, sprendžiant dėl konkretaus eismo įvykio vertinimo kaip tyčinio, padaryto siekiant gauti draudimo išmoką, vertintini ir kiti bylos įrodymai. Antai, iš VĮ „Regitra“ pateikto 2017 m. kovo 27 d. prašymo „Dėl transporto priemonės išregistravimo“ Nr. 13523588 ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2017 m. kovo 24 d. sutarties matyti, kad S. G. pardavė šį automobilį už 150 Eur A. N. (5 t., b. l. 7). Pažymėtina, kad A. N. pavardė figūruoja ir kito byloje nagrinėto inscenizuoto 2017 m. birželio 5 d. eismo įvykio, kuriuo kaltinamas R. M., aplinkybėse, kai A. N. pardavė nusikalstamoje veikoje naudotą automobilį „Renault Megane“ (Valst Nr. (duomenys neskelbtini)) V. S., o pastarasis jį pardavė būtent A. G. (7 t., b. l. 12, 15-17), kas leidžia pagrįstai spręsti apie sistemingą ir nuoseklų elgesį darant analogiškas nusikalstamas veikas, o kartu BKPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą tuo, kad ir 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykis buvo padarytas tyčia, siekiant gauti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad bylos duomenimis, tyčiniai inscenizuoti eismo įvykiai buvo daromi menkavertėmis prieš pat inscenizuojamą eismo įvykį nupirktomis transporto priemonėmis, kurios būdavo apdraudžiamos taip pat prieš pat inscenizuojamus eismo įvykius ir trumpam laikotarpiui. Nagrinėjamu 2017 m. gegužės 12 d. atveju iš ADB „C“ 2017 m. gegužės 11 d. sutarties AMA (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilio „Renault Laguna“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta dieną prieš eismo įvykį – 2017 m. gegužės 11 d., draudimo liudijimo trukmė 31 diena. Sutartį sudarė A. G. (1 t., b. l. 152). Tai matyti ir iš Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo Nr. LT/AMA 7933538, t. y. draudimo sutartis sudaryta – 2017 m. gegužės 11 d., galiojo iki 2017 m. birželio 10 d., sudarė A. G. (1 t., b. l. 135, 155). Taigi, matyti, kad ir šiuo atveju 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė „Renault Laguna“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nupirkta prieš pat eismo įvykį ir apdrausta dieną prieš jį ir trumpam laikotarpiui. Šias aplinkybes susiejus į visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamas 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykis, kuriame dalyvavo V. C. ir A. G., buvo inscenizuotas tyčia, siekiant gauti privalomojo draudimo išmoką.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais, pagrįstai nustatė V. C. ir A. G. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, t. y. kad V. C., veikdamas bendrininkų grupe su A. G., 2017 m. gegužės 12 d. tyčia sukėlė eismo įvykį ir pavaizdavo jį kaip natūraliai įvykusį, t. y. eismo įvykį inscenizavo, žinodami, kad eismo įvykis, sukeltas dėl paties draudėjo tyčinių veiksmų, po to suklastojo eismo įvykio deklaraciją, į ją įrašydami tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio sugadinimo aplinkybes, o šios suklastotos deklaracijos pagrindu V. C. pateikė prašymą draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir suklaidinęs draudimo bendrovę iš jos gavo 2 333,91 Eur draudimo išmoką. Todėl pirmosios instancijos teismas tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstai V. C. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip du baigtus nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Dėl 2018 m. sausio 4 d. nusikalstamos veikos

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. C. ir A. G. susitarus ir veikiant bendrininkų grupe, 2018 m. sausio 4 d., 10.40 val. Vilniuje, Eišiškių pl. A. G. vairuojamas jam priklausantis automobilis „Opel Sintra“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris eismo įvykio metu įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas draudimo bendrovėje AB „L“, tyčia susidūrė su V. C. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz S 500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (čekiški valstybiniai numeriai)), kurio savininkas UAB „A“, tokiu būdu sąmoningai automobilius apgadino, t. y. tyčia padarė eismo įvykį, inscenizuodami kaip natūraliai įvykusį, žinodami, kad eismo įvykis, sukeltas dėl paties draudėjo tyčinių veiksmų, pripažįstamas nedraudiminiu. Remiantis 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 11-1729 (18) nustatyta, kad automobilio „Mercedes Benz S500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinės dalies dešiniojo krašto sugadinimų, padarytų eismo įvykio metu Čekijos Respublikoje 2017 m. kovo 11 d., kelio D1 217,5 kilometre, požymiai ir lokalizacija vizualiai atitinka sugadinimų požymiams ir lokalizacijai, užfiksuotiems 2018 m. sausio 4 d., 10.40 val. deklaruoto eismo įvykio Vilniuje, Eišiškių pl. Po to, siekdami gauti draudimo išmoką, V. C. ir A. G. eismo įvykio vietoje užpildė 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai tyčia padaryto, tačiau inscenizuoto kaip natūraliai įvykusio eismo įvykio aplinkybes, įrašydami automobilio „Mercedes Benz S500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)) apgadinimus, taip įrašydami tikrovės neatitinkančius duomenis suklastojo tikrą dokumentą, t. y. eismo įvykio deklaraciją, kurios pagrindu, V. C. 2018 m. sausio 5 d. pateikė prašymą išmokėti 12 738,48 Eur draudimo išmoką AB „L“, tačiau draudimo bendrovei atsisakius mokėti, nebaigė nusikalstamos veikos dėl nuo jų valio nepriklausančių aplinkybių. Tokiomis šioje nutartyje glaustai aprašytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. C. ir jo bendrininko veiksmai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis V. C., pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, padarytos teisingai ir išsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tokias išvadas pavirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma:

63.1. Byloje iš esmės nekilo ginčas dėl to, kad išties 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykis buvo registruotas, kad eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog jame dalyvavo A. G. vairuojamas jam priklausantis automobilis „Opel Sintra“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir V. C. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz S 500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (čekiški valstybiniai numeriai)), kurio savininkas UAB „A“, kad būtent V. C. pildė dalį šio eismo įvykio deklaracijos ir įrašė į ją automobilio „Mercedes Benz S500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadinimus ir 2018 m. sausio 5 d. pateikė prašymą išmokėti 12 738,48 Eur draudimo išmoką AB „L“, tačiau draudimo bendrovė atsisakė šią sumą išmokėti. Šių faktinių aplinkybių apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės neginčija, jos įrodytos pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartais įrodymais, t. y. eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 71), iš dalies nuteistųjų V. C. ir A. G. parodymais, kuriais jie neneigė, jog ir V. C. pildė eismo įvykio deklaraciją bei teikė prašymą išmokėti draudimo išmoką draudimo bendrovei, o A. G. deklaraciją pasirašė, teigdami, kad eismo įvykis natūraliai įvyko. Iš esmės apeliaciniu skundu nuteistasis V. C. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta esmine sukčiavimui konstatuoti aplinkybe, kad aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas, atitinkamai ir su tuo, kad eismo įvykio deklaracija buvo suklastota, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas šioje kaltinimo dalyje netinkamai įvertino bylos įrodymus (specialisto išvadą ir kitus), taip pat nepagrįstai nevertino jo pateiktų įrodymų, kurie leidžia spręsti, kad šis eismo įvykis buvo realus. Taip pat apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodyti aplinkybei, kad automobilis buvo suremontuotas po eismo įvykio Čekijos Respublikoje ir dalyvavo eisme, ir taip paneigti priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

63.2. Pirmiausia pažymėtina, kad jau šios nutarties 60.3. punkte aptartos aplinkybės, rodančios nuteistųjų V. C. ir A. G. duotų parodymų nenuoseklumą, jų kaitą priklausomai nuo sužinotos baudžiamosios bylos medžiagos, kas rodo jų nepatikimumą bei sudaro pagrindą šiais parodymais netikėti. Kartu aptarti įrodymai, paneigiantys nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio jie vienas kito nepažinojo, taip pat ir jų teisminio metu duotus parodymus, kad jie vienas kito nepažinojo iki 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio. Pastarieji įrodymai patvirtina, kad tarp šių nuteistųjų buvo ilgalaikė pažintis ir išankstinės sąsajos. Teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja, apibendrintai pažymėdama, kad tokios aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykis išties buvo inscenizuotas, atitinkamai po šio eismo įvykio pildyta eismo įvykio deklaracija buvo suklastota, joje tyčia padarytą eismo įvykį pateikiant kaip realų nelaimingą neatsargų atsitikimą. Pagrindžiant šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino gana daug tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kuriais remdamasis pagrįstai nustatė esminius ir tarpinius faktus, o juos susiejęs į visumą pagrįstai pripažino šią V. C. pareikšto kaltinimo dalį įrodyta.

63.3. Antai, iš A. G. naudotų mobiliojo ryšio telefonų numerių išklotinių matyti, kad iš A. G. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo atlikti 16 telefoninių skambučių į V. C. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 79, kompaktinė laikmena voke, 2 t., b. l. 80). Nors apeliantas nurodo, kad deklaracijoje jis nurodė ne asmeninį telefono numerį, bet savo, kaip UAB „A“ direktoriaus, telefono numerį, šis numeris sujungtas su darboviete, į skambučius galėjo atsiliepti kas nors iš įmonės darbuotojų, nes paskambinus šiuo numeriu vyksta peradresavimas į darbovietę, be to, iš telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad visi skambučiai buvo įeinantys, t. y. jis pats nei karto neskambino A. G., tačiau ši aplinkybė iš esmės nelaikytina paneigiančia abiejų nuteistųjų bendravimo faktą iki aptariamo eismo įvykio. Pažymėtina, kad pats nuteistasis V. C. apklausiamas pirmosios instancijos teisme įtikinamai nenurodė, kokiu tikslu A. G. galėjo skambinti ne jam, o į jo bendrovę ir bendrauti su kitais darbuotojais. Tuo tarpu gretinant šią aplinkybę su gana sena jų tarpusavio pažintimi, taip pat su aplinkybėmis, kad jie abu ne pirmą kartą susiję su kilusiais eismo įvykiais, kad už ankstesnį su šiais asmenimis susijusį 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykį draudimo išmoka jau buvo išmokėta ir dėl to jiems bendrauti nebuvo pagrindo, kad 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Mercedes Benz S500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvežimui iš Čekijos Respublikos buvo skirtas registracijos numeris (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2017 m. spalio 18 d., sprendimas eksportuoti transporto priemonę taip pat galiojo iki 2017 m. spalio 18 d. (2 t., b. l. 131-148) ir šis automobilis telefoninio bendravimo metu neseniai buvo Lietuvoje, teisėjų kolegija, vertindama situacijos kontekstą, sprendžia, kad nuteistųjų telefoninis bendravimas buvo susijęs būtent su šia transporto priemone.

63.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2018 m. sausio 4 d. deklaruoto eismo įvykio tikrumą, rėmėsi AB „L“ atlikto tyrimo duomenimis, taip pat šio tyrimo metu nustatytas aplinkybes patvirtinančia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 11-1729 (18) ir ją papildančiais specialisto V. L. parodymais, duomenimis apie A. G. vairuotą automobilį bei aplinkybe, jog nėra duomenų, patvirtinančių apie automobilio „Mercedes Benz S500“ naudojimą eisme (net galimybę dalyvauti eisme), suremontavimą iki 2018 m. sausio 4 d. deklaruoto eismo įvykio, todėl sprendė, kad prašant draudimo išmokos pagal remonto darbų sąmatą, automobilis „Mercedes“ nebuvo išties suremontuotas po eismo įvykio Čekijos Respublikoje. Teisėjų kolegija, viena vertus, neturi pagrindo su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutikti, kita vertus, pažymi, kad byloje surinktų įrodymų visumos kontekste aplinkybė, ar automobilis buvo suremontuotas iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio, ar nebuvo, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl to, ar aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas, o leidžia tik papildomai spęsti dėl nuteistojo V. C. motyvo inscenizuoti aptariamą eismo įvykį ir gauti draudimo išmoką.

63.5. Antai, Prahos II policijos apylinkės direkcijos Kriminalinės policijos ir tyrimo tarnybos Bendro kriminalinio tyrimo 3 skyriaus darbuotojai atliko išsamų tyrimą, kurio metu nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 1 d. transporto priemonė buvo registruota Čekijos Respublikoje bendrovės „Image Group“ vardu, transporto priemonei buvo skirtas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Ši transporto priemonė „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 11 d. 12.15 val. pateko į eismo įvykį. Eismo įvykio metu buvo sugadintos automobilio priekinės ir galinės dalys (sugadinimai atsispindi nuotraukose (4 t., b. l. 99-164). Eismo įvykio vietoje buvo paimtas jo techninis pasas, nes automobilis po eismo įvykio savarankiškai važiuoti negalėjo. Automobilis 2017 m. gegužės 24 d. buvo registruotas bendrovės „B“ vardu, po to — 2017 m. spalio 10 d. automobilis buvo registruotas juridinio asmens „J. J.“ vardu, kuris pardavė automobilį už 26 000 Eur 2017 m. spalio 16 d. bendrovei UAB „A“ (4 t., b. l. 59-197). Tuo tarpu iš Interpolo Čekijos nacionalinio biuro pareigūnų pateiktos informacijos matyti, kad šiam automobiliui buvo išduotas naujas laikinas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas naudoti eksportuojant automobilį iš šalies. Automobilio išvežimui buvo skirtas registracijos numeris (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2017 m. spalio 18 d., iki šios dienos galiojo ir sprendimas eksportuoti transporto priemonę (2 t., b. l. 131-148). Pasak J. J., jis automobilį pardavė kaip dalyvavusį kelių eismo įvykyje, automobilis po eismo įvykio nebuvo niekur remontuojamas, pats negalėjo važiuoti, buvo paimtas ir automobilio registracijos liudijimas (4 t., b. l. 177-175). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės rodo, jog iki 2017 m. spalio 16 d. „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ automobilis Čekijos Respublikoje nebuvo suremontuotas. Sprendžiant, ar laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio automobilis buvo suremontuotas, vertintini kiti bylos įrodymai. Antai, nuteistasis V. C. apklausiamas teisme teigė, kad automobilis „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ pirktas 2017 m. Jis buvo stipriai apgadintas Čekijoje, buvo apgadinta automobilio priekinė dalis, galinė dalis, automobilis nebuvo važiuojantis. Iš pradžių automobilis buvo atgabentas į Latviją ant tralo, suremontuotas Latvijoje ir paskui atvarytas į Lietuvą. Dalis dalių buvo pirktos naujos, dalis dėvėtos, dalis dalių pirkta Latvijoje. Automobilis buvo remontuojamas Latvijoje 1-1,5 mėn., o gal 2 mėnesius. Remontavo A. S., kuriam jis sumokėjo tik dalį pinigų, nes šis pagal žodinį susitarimą buvo jam (V. C.) skolingas 10 000 Eur. Kai automobilis buvo suremontuotas, juo jis atvažiavo į Lietuvą. Automobilis buvo važiuojantis. Kai atliko automobilio remontą, automobilis buvo visiškai sutvarkytas, techninė apžiūra iki eismo įvykio nebuvo atlikta. Jo pateikta 17 dienos nuotrauka daryta dažykloje Latvijoje, kur buvo remontuotas automobilis. Abi jo pateiktos nuotraukos darytos Latvijoje. Jas darė automobilį remontavęs A. S. Vis dėlto, byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad iki 2018 m. sausio 4 d. automobilis „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ buvo visiškai suremontuotas, o paties nuteistojo teikti įrodymai yra neinformatyvūs, iš esmės pateikti imituojant pastangas pagrįsti jo parodymuose išdėstytą versiją ir visiško automobilio suremontavimo nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje pateiktas K. K. po 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio darytas nuotraukas (16 t., b. l. 90-125), taip pat V. C. ant vieno A4 formato lapo pateiktą telefono ekrano kopijų koliažą, kuriame matosi automobilio „Mercedes“ priekis, numeriai 2AF Z2E, šalia įdėti nuotraukos metaduomenys, kad nuotrauka daryta 2017 m. gruodžio 6 d., Vilniuje (17 t., b. l. 83, 84). Teismas iš dalies pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog automobilio kėbulas priekyje suremontuotas, savaime nepaneigia ir nepatvirtina, kad buvo atliktas visas automobilio priekio sužalojimų remontas, kuris su sužalojimais užpakalyje lėmė automobilio negalėjimą dalyvauti eisme. Pažymėtina, kad nors byloje vizualiai užfiksuotas automobilio priekis suremontuotas, tačiau iš paminėtų nuotraukų visiškai nėra galimybės spręsti apie tai, kad automobilio „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ galinė dalis buvo suremontuota. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo motyvas, jog tai, kad automobilio kėbulas priekyje suremontuotas, savaime nepatvirtina, kad buvo atliktas visas automobilio priekio remontas, nėra visai pagrįstas, tačiau tai šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi kaltinimas dėl eismo įvykio inscenizavimo siejamas su šio automobilio apgadinimais galinėje dalyje. Antai, K. K. po 2018 m. sausio 4 d. darytose nuotraukose fiksuota, kad automobilio priekyje kėbulas vizualiai tvarkingas, tačiau galinė dalis sugadinta. Tokios K. K. darytos nuotraukos savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ne tik automobilio priekis, bet ir jo galas iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio taip pat buvo suremontuotas. Tuo tarpu paties A. C. teiktą nuotraukų koliažą pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, motyvuotai atmetė pažymėdamas, kad nėra galimybės nustatyti nuotraukų autentiškumo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. C. gynėjas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl nuotraukų autentiškumo, pateikė antstolio D. Stakeliūno 2024 m. kovo 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 32-24-599, kuriuo apžiūrėjus V. C. mobiliojo ryšio telefoną, apžiūrėtos tos pačios pirmosios instancijos teismo vertintos nuotraukos, kartu fiksuojant jų padarymo laiką – 2017 m. gruodžio 6 d. ir vietą – Vilniaus apskritį, nuotraukose užfiksuoto automobilio numerį (duomenys neskelbtini) (20 t., b. l. 59-68). Vis dėlto pirmiausia pastebėtina, kad iš esmės nėra galimybių identifikuoti, kad šiose nuotraukose užfiksuotas būtent konkretus 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykyje dalyvavęs automobilis „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“, kadangi valstybinis numeris nėra automobilio WIN kodas ir šiuo atveju gali būti keičiamas labai paprastai ir, kas matyti ir iš pateikto koliažo (20 t.,, b. l. 66), gali būti paprastai nuimtas, uždedant vietoj valstybinio numerio tik bendrovės pavadinimą ir pan., taip pat gali būti uždėtas ant bet kokio automobilio. Taigi, šia prasme apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo abejonėmis dėl nuotraukų autentiškumo stokos, tiesa, šiek tiek kita prasme, t. y. ta prasme, kad neaišku, ar tai tas pats automobilis. Antra, pastebėtina, kad iš esmės visos pateiktos nuotraukos padarytos tokiu būdu, kad jose nėra matoma būtent ta automobilio dalis, kuri šiuo atveju turi esminę reikšmę analizuojamo eismo įvykio kontekste, t. y. automobilio galinė dalis. Vertinant šias aplinkybes kartu su aplinkybe, kad nuotraukų koliažas nebuvo pateiktas ne tik draudimui, bet ir atliekant ikiteisminį tyrimą, teigiant, kad neva jos rastos atspausdintos automobilyje vėliau, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad minimos nuotraukos nelaikytinos tinkamu įrodymu, pagrindžiant nuteistojo V. C. versiją, todėl jomis vadovautis nėra pagrindo. Juo labiau, kad V. C. nurodytos nuotraukų radimo aplinkybės prieštarauja jo paties parodymams, kad automobilis dar prieš eismo įvykį buvo aktyviai eksploatuojamas, kas taip pat leidžia spręsti, jog nuteistojo gynybos versiją paneigia byloje surinkti įrodymai. Maža to, pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad automobilis remontuotas išties buvo Latvijoje, išskyrus deklaratyvius nuteistojo V. C. teiginius. Paties V. C. 2019 m. rugsėjo 26 d. pateiktos UAB „ G“ sąskaitos faktūros (3 t., b. l. 3-7) taip pat neinformatyvios, jose nenurodyta, nei kokios detalės, nei kokiam automobiliui pirktos, dalis jų išrašytos jau po 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio, taigi remtis jomis ir spręsti, kad iki pastarojo eismo įvykio automobilis „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ buvo visiškai suremontuotas, pagrindo nėra. Tokios aplinkybės nepatvirtina ir tas faktas, kad automobilis buvo įtrauktas į UAB „A“ apskaitą, kadangi realiai šis automobilis buvo pirktas pastarosios bendrovės vardu, todėl jo įtraukimas į bendrovės apskaitą nėra neįprasta aplinkybė. Teisėjų kolegija sutinka, kad iš dalies šio automobilio remontas buvo atliktas, t. y. byloje pakankamai informacijos apie automobilio priekio suremontavimą, tačiau aplinkybės, kad buvo suremontuota ir jo galinė dalis, bylos įrodymai nepatvirtina.

63.6. Pažymėtina, kad atmetant nuteistojo V. C. versiją, kad automobilis „Mercedes Benz S500 4MAT1C 221“ iki 2018 m. sausio 4 d. inscenizuoto eismo įvykio buvo visiškai suremontuotas, be pirmiau aptartų aplinkybių, reikšminga ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 11-1729 (18), kurioje nurodyta, kad automobilio „Mercedes Benz S 500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinės dalies dešiniojo krašto sugadinimų, padarytų eismo įvykio metu 2017 m. kovo 11 d. kelio Dl, Čekijos Respublika, 217,5-me kilometre, požymiai ir lokalizacija vizualiai atitinka sugadinimų požymiams ir lokalizacijai, užfiksuotiems po 2018 m. sausio 4 d. 10 val. 40 min. deklaruoto eismo įvykio Vilniuje, Eišiškių pl. (2 t., b. l. 57). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šios specialisto išvados vertinimu, teigdamas, kad išvados tiriamojoje dalyje nebuvo bandoma pamatuoti nei vienos detalės, nei vienos apgadintos automobilio vietos, nepatekta nei vieno matmens – pločio, dydžio, aukščio, automobiliai nebuvo apžiūrėti „gyvai“, buvo atlikta tik nuotraukų apžiūra. Nuteistojo teigimu, nuotraukose plika akimi galima pamatyti akivaizdžių apgadinimų skirtumų, tuo tarpu specialistas, nesinaudojo jokiomis specialiomis žiniomis, atliko vizualią nuotraukų (net ne skaitmeninių) apžiūrą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais sutinka iš dalies sutinka, tačiau neturi pagrindo spręsti, kad šiuo įrodymu teismas neturėjo pagrindo remtis visa apimtimi. Pažymėtina, kad ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai yra nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Nepaisant to, teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015, 2K-206-693/2017, 2K-208-976/2017, 2K-97-976/2020). Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018, 2K-97-976/2020). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog vien tik tyrimo metodikos neatskleidimas pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo eksperto ar specialisto išvadas vertinti kaip nepagrįstas ar nepatikimas BPK 20 straipsnio prasme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-693/2017, 2K-97-976/2020). Nagrinėjamu atveju specialistui buvo pateiktos automobilio „Mercedes Benz S 500“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuotraukos, darytos po 2017 m. kovo 11 d. eismo įvykio Čekijos Respublikoje, bei nuotraukos, darytos K. K. po eismo įvykio 2018 m. sausio 4 d. Lietuvoje. Būtent analizuojant šiose nuotraukose užfiksuotus transporto priemonių apgadinimus buvo pateikta specialisto V. L. išvada, kadangi pati transporto priemonė tyrimui nebuvo pateikta. Pastebėtina, kad, išties, dalis minimo automobilio apgadinimų nėra identiški ir nevisai sutampa, tačiau ši aplinkybė nepaneigia specialisto išvados dalies dėl joje nurodytos dalies kitų reikšmingų apgadinimų visiško sutapimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas V. L., patvirtindamas savo rengtą specialisto išvadą, paaiškino, kad turi 23 metų ekspertinio darbo patirtį atliekant transporto trasologines ekspertizes. Pagal pateiktas nuotraukas atliko galinės automobilio dalies sugadinimų požymių vizualų tyrimą, nes nebuvo pateikta transporto priemonė. Sulyginę požymius, priėjo išvados, kad tai iš esmės yra tie patys sugadinimai, su laiko bėgyje šiek tiek pasikeitusiais ar pakeistais kai kuriais sugadinimo požymiais, bet sugadinimų visuma yra ta pati, kuri buvo deklaruota 2017 m. kovo 11 d. įvykyje Čekijos Respublikoje ir 2018 m. sausio 4 d. įvykyje. Požymiai rodė, kad sugadinimai yra tie patys, todėl jie neturėjo abejonių, kad būtų galima manyti kitaip. Pakako požymių duoti kategorišką išvadą. Taigi, pasak specialisto paaiškinimų, kai kurie sugadinimų požymiai keitėsi, tačiau yra akivaizdu, kad automobilio būklė nuo 2017 m. kovo 11 d. įvykio iki 2018 m. sausio 4 d. įvykio nebuvo atstatyta, sugadinimai po pirmojo eismo įvykio nebuvo suremontuoti. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad neatlikti konkretūs sugadintų detalių matavimai, specialisto išvadoje nenurodytas mokslinis metodas, pažymi, kad vertinant nustatytų apgadinimų tapatumą, šie specialisto išvados trūkumai nepaneigia joje padarytų išvadų, kadangi tyrimas atliktas pagal nuotraukas. Šiuo atveju reikšminga specialisto ilgametė patirtis atliekant trasologines ekspertizes ir jo gebėjimas įžvelgti sugadinimų tapatumus. Pastebėtina, kad specialistas specialisto išvadoje pateikė lyginamąsias nuotraukas, kuriose pažymėjo po skirtingų eismo įvykių fiksuotus tapačius apgadinimus, kurie leido spręsti, kad automobilis visiškai nebuvo suremontuotas po eismo įvykio Čekijos Respublikoje. Teisėjų kolegija sutinka, kad, išties, nuotraukose yra ir nemažai nesutampančių apgadinimų, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas. Pažymėtina, kad tokiu atveju, kai nevisiškai suremontuotas automobilis panaudojamas inscenizuojant naują eismo įvykį, natūralu, kad atsiranda papildomų tokio automobilio apgadinimų, kurie nesutampa su senaisiais, kadangi tai yra papildomas kontaktas su jau apgadinta automobilio dalimi. Šiuo atveju tokios aplinkybės iš esmės byloje ir nustatytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje nėra nurodyta, kad tarp minimų transporto priemonių jokio kontakto įvykio vietoje nebuvo. Juo labiau, kad aptarta specialisto išvada iš esmės tik papildo kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, kadangi vertinant ją kartu su pirmiau aptartomis aplinkybėmis, paneigiančiomis V. C. parodymus apie tai, kad minimas automobilis buvo visiškai suremontuotas, rodo, kad šis nuteistasis realiai turėjo motyvą inscenizuoti eismo įvykį tam, kad minimizuotų automobilio remonto sąnaudas.

63.7. Taigi, BK 20 straipsnio 5 dalies prasme, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 11-1729 (18) laikytina tik papildomu įrodymu, stiprinančiu teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad inscenizuoti 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykį V. C. turėjo motyvą ir šis įvykis buvo inscenizuotas. Kartu vertinant šį įrodymą visumoje kartu su kitais reikšmingais bylos įrodymais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptariamas eismo įvykis nebuvo tikras natūraliai įvykęs neatsargus nelaimingas atsitikimas. Antai, pažymėtina, kad automobilis „Mercedes Benz S500“ buvo apdraustas nuo 2017 m. gruodžio 24 d. iki 2018 m. sausio 23 d., nurodant tik automobilio VIN kodą, nenurodant valstybinio numerio, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip aplinkybę, rodančią, kad draudžiant automobilį V. C. aiškiai suvokė, kad Čekijos Respublikos išduoti laikini numeriai nėra galiojantys ne tik Čekijoje, bet ir Lietuvoje ir dalyvauti eisme su jais negalima. Taigi, automobilis apdraustas kelios dienos iki aptariamo eismo įvykio. Be to, deklaruojamo eismo įvykio kaltininko A. G. vairuotas automobilis taip pat transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apdraustas prieš pat eismo įvykį, t. y. 2017 m. gruodžio 30 d. ir galiojo tik vieną mėnesį, iki 2018 m. sausio 29 d. (1 t., b. l. 91-93). Taigi, nuteistieji V. C. ir A. G. pasirinko analogišką veikimo metodą, kaip ir jau pirmiau aptarto 2017 m. gegužės 12 d. eismo įvykio atveju. Liudytojo A. D. parodymai patvirtina kad A. G. iš jo šiame eismo įvykyje dalyvavusį automobilį „Opel Sintra“ įsigijo 2017 m. rugpjūčio 8 d. Automobilis buvo senas, surūdijęs, nedidelės vertės. Kitaip tariant, šis automobilis buvo menkavertis, ką patvirtino ir pats A. G. apklausiamas teisme, kas iš esmės vertinant byloje nustatytų eismo įvykių aplinkybių visumą rodo, kad jis sąmoningai pasirinktas tam, kad kuo mažesnėmis išlaidomis gauti kuo didesnes draudimo išmokas už tariamuose eismo įvykiuose padarytus apgadinimus brangesniems nukentėjusių asmenų automobiliams. Taigi, gretinant šias aplinkybes su aptartomis nuteistojo V. C. motyvą gauti draudimo išmoką sukčiaujant patvirtinančiomis aplinkybėmis, taip pat su aptartais įrodymais, paneigiančiais nuteistojo V. C. versiją, kad automobilis buvo visiškai suremontuotas dar iki 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas. Tokią išvadą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina ir tokios aplinkybės, kaip tai, jog patyrę ir ne kartą eismo įvykiuose dalyvavę ar su jais susiję asmenys sąmoningai nefiksuoja automobilių susidūrimo vietoje, puikiai suvokdami tokių aplinkybių reikšmę sprendžiant, ar eismo įvykis nebuvo inscenizuotas, ir priimant sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

63.8. Nuteistasis V. C. proceso eigoje tvirtino, kad automobilis „Mercedes Benz S500“ dar iki eismo įvykio dalyvavo eisme, kad 2017 m. gruodžio mėnesį buvo išnuomotas Estijos Respublikoje registruotai įmonei „T. Įrodinėdamas tokius savo teiginius ir tariamai negautas pajamas, V. C. teismui pateikė 2018 m. sausio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą „Auto 0160-2“, kurioje pardavėju nurodyta UAB „A“, pirkėju Estijos įmonė OU „T”, kurioje nurodyta mokėtina suma 2 220 už transporto paslaugas „S klas W222”: 12.08 – 8 val.; 12.15 – 8 val., 12.16 – 3 val., 12.22 – 8 val., 12.29 – 10 val. Nurodyta sumokėti iki 2018 m. vasario 15 d. (1 t., b. l. 90). Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas motyvuotai šį įrodymą atmetė kaip nepatvirtinantį nuteistojo teiginių. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad sąskaita faktūra nepasirašyta šalių. V. C. ir OU „T“ vadovo M. N. paaiškinimai prieštaringi, kadangi pirmasis teigė, kad sąskaita neapmokėta, o antrasis teigė, kad sąskaita apmokėta, tačiau neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokių dokumentų nepateikė ir nuteistasis V. C. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Be to, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Estijos Respublikos 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakyme pateiktą informaciją apie bendrovę OU „T“, šios bendrovės akcininkų L. K. ir A. J. B. parodymus, pagrįstai sprendė, kad ši įmonė neužsiėmė jokia veikla, pajamų neturėjo. Šioje dalyje apeliantas teigia, kad teismo pozicija vertinant įrodymus yra prieštaringa, nes, viena vertus, teismas daro išvadą, kad įmonė OU „T“ nuo 2014 m. veiklos nevykdo, kita vertus, pripažįsta faktą, kad 2016 m. liudytojai A. J. B. ir L. K. įgijo šios įmonės akcijas. Vis dėlto, tai nėra joks prieštaringumas, kadangi vien bendrovės akcijų įsigijimas savaime nereiškia, jog įmonė vykdė kokią nors veiklą. Veiklos vykdymą kategoriškai paneigė pirmiau paminėti liudytojai A. J. B. ir L. K. Tuo tarpu liudytojo M. K. (dabartinė pavardė – N.) parodymai pagrįstai įvertinti kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, kadangi iš pradžių jis kategoriškai neigė turėjęs kokių nors ryšių su UAB „A“, teigė, kad nėra pasirašęs jokių automobilių nuomos sutarčių, kad nepažįsta V. C., tačiau po V. C. klausimo, ar tikrai jis jo nepažįsta, liudytojas pakeitė parodymus, nurodė, kad nuomojosi būtent kaltinime nurodytą automobilį, jį vairavo V. C., kad už paslaugas atsiskaitė, dalį sumokėdamas grynais, dalį pavedimu. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės niekaip nepagrindžia nuteistojo V. C. deklaruojamo fakto, kad UAB „A“ minimą automobilį nuomojo ir jis dalyvavo eisme. Juo labiau, kad šis automobilis sąskaitoje faktūroje nurodomomis dienomis (2018 m. gruodžio 8, 15, 16, 22 dienomis) net nebuvo draustas, kadangi draudimas galiojo nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 23 d., be to, kaip jau minėta, net negalėjo dalyvauti eisme su Čekijos Respublikos valstybiniais numeriais, išduotais iš esmės vienas dienai, be to, neturėjo techninės apžiūros. Šioje dalyje teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistasis negali gintis nuo pareikštų kaltinimų, nes yra kaltinamas tuo, kad inscenizavo 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykį, o skundžiamo nuosprendžio 63 lape teismas nurodo, kad automobilis „Mercedes-Benz S500“ realiai nedalyvavo 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios teismo nuosprendžio 63 lapo paskutinės pastraipos teiginys, kad automobilis „Mercedes-Benz S500“ realiai nedalyvavo 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykyje, būtent ir reiškia, kad eismo įvykis buvo ne realus, o inscenizuotas. Kitaip tariant, šiuo sakiniu teismas nepaneigė, kad automobilis 2018 m. sausio 4 d. išties buvo eismo įvykio vietoje, kas iš esmės matyti ir iš šio teismo nuosprendžio 66 puslapio priešpaskutinės pastraipos, kurioje remiantis įrodymais pažymėta, kad iš V. C. pateikto 5 sekundžių trukmės vaizdo įrašo (t. 2, b. l. 143) matyti, jog automobiliai buvo įvykio vietoje, tačiau pagrįstai spręsta, kad įrašas taip pat nėra informatyvus, nes nėra užfiksuotos abiejų automobilių padėtys po eismo įvykio, apgadinimai ir pan. Tai, kad automobiliai buvo patraukti, patvirtina ir liudytojo J. B., kuris teikė automobilio „Mercedes“ nuvežimo iš eismo įvykio vietos paslaugas, parodymai. Esant tokiems liudytojo J. B. parodymams pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo reikalauti šio asmens įmonės dokumentų, kuriuos apeliantas vertina kaip labai svarbius ir reikšmingus bylai teisingai išspręsti (važtaraščio lapą, kuriame nurodytas kvietimo laikas, data, vieta, automobilio duomenys ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, pagrindo atmesti, kad inscenizuoto eismo įvykio metu V. C. ir A. G. vairuoti automobiliai 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio metu realiai kontaktavo, nėra, tačiau šis faktas pirmiau aptartų aplinkybių visumos kontekste nepaneigia, kad šis eismo įvykis nebuvo tikras nelaimingas neatsargus atsitikimas. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykio metu minimos transporto priemonės realiai susidūrė, tačiau konstatavo, kad šis eismo įvykis buvo sukeltas dėl paties draudėjo tyčinių veiksmų, t. y. nebuvo tikras neatsargus nelaimingas atsitikimas, o buvo inscenizuotas.

63.9. Pažymėtina, kad siekį gauti pirmosios instancijos teismo nustatytą 12 738,48 Eur dydžio draudimo išmoką patvirtina V. C. 2018 m. vasario 21 d. pateiktas prašymas draudimo išmoką pervesti automobilį remontavusiai įmonei UAB „E“ pagal pridėtą 2018 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EAS Nr. 0101, pasirašytą K. K. dėl 12 738,48 Eur už automobilio remontą (nedetalizuota). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad po 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio minimas automobilis buvo realiai suremontuotas, kad tai patvirtina V. C. parodymai, UAB „P“ serviso direktoriaus J. P. ir UAB „E“ komercijos direktoriaus K. K. parodymai, šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad pirmiau aptartais įrodymais konstatuota, jog aptariamas eismo įvykis buvo inscenizuotas, todėl ta aplinkybė, ar po eismo įvykio automobilis buvo tvarkomas ar nebuvo, nėra reikšminga sprendžiant V. C. kaltės klausimą, kadangi nuo nuteistųjų valios priklausantys nusikalstami jų veiksmai iš esmės buvo pabaigti pateikus prašymą išmokėti draudimo išmoką. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismo aptartos aplinkybės, susijusios su tariamu minimo automobilio remontu, taip pat vertintinos kaip stiprinančios teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, kartu jos iš esmės reikšmingos nustatant pasikėsinto pasisavinti turto vertę. Antai, K. K. neigė atlikęs sąskaitoje faktūroje nurodytus darbus, nurodė, kad ir sąskaitą pasirašė pats V. C., o jis tik padeda klientams administruoti eismo įvykius su remonto eiga ir viskuo, kas susiję su automobiliais. Savo patalpų ir meistrų neturėjo, todėl paprastai būdavo sutartiniai servisai, kurie pigiau atlieka remontą. Jie derindavo remonto sąmatą su draudimo kompanija pagal sąmatų skaičiavimo programą ir pagal tą suderintą sąmatą išrašydavo sąskaitą faktūrą. Tai, kad UAB „E“ neatlikinėjo automobilių remontų darbų, o teikė tik tarpininko paslaugas žalos reguliavimo klausimais tarp klientų ir autoservisų, patvirtino liudytojos Ž. U. ir R. B. Apelianto teiginiai, kad nei UAB „E“ direktorė R. B., nei kiti šios bei įmonės UAB „F“ darbuotojai, į kuriuos jis kreipėsi po eismo įvykio, nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, šiuo atveju neturi reikšmės sprendžiant V. C. kaltės klausimą. Tuo tarpu liudytojas J. P. teisme parodė, kad jis turi įmonę UAB „P“, kuri užsiima tik kėbulo darbais. „Mercedes Benz“ remontavo prieš 4-5 metus. Gali būti, kad automobilį tvarkė 2018 m. sausio 6-10 d. Automobilį pas juos atvežė tralas. Ta mašina buvo daužta, į garažą jie ją įstūmė. Pakeitė sparną, buvo atvežtas išpjautas iš kitos mašinos. Iš garažo automobilį paėmė tralas. V. C. jam sakė, kad neturi pinigų, turi problemų su draudimu, kad nemoka, kad reikia palaukti. Sąskaitą faktūrą išrašė po ilgo laiko, nes praėjo daug laiko, kol nudažė, sutiko, po to dar buvo problemų su pakaba, jie tikrino, ar tai jų kaltė, ar ne. Už automobilio remontą jam buvo sumokėti 600 Eur. Taigi, gretinant realiai išleistą 600 Eur sumą automobilio remontui po 2018 m. sausio 4 d. eismo įvykio, su draudimo bendrovei pateiktame prašyme nurodyta 12 738,48 Eur suma, akivaizdu, kad V. C. parodymai nėra patikimi, o kartu tai leidžia taip pat spręsti, kad eismo įvykis inscenizuotas tam, kad gauti draudimo išmoką tinkamam visiškam automobilio sutvarkymui po eismo įvykio, kuris įvyko dar Čekijos Respublikoje.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais, pagrįstai nustatė V. C. ir A. G. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, t. y. kad V. C., veikdamas bendrininkų grupe su A. G., 2018 m. sausio 4 d. tyčia sukėlė eismo įvykį ir pavaizdavo jį kaip natūraliai įvykusį, t. y. eismo įvykį inscenizavo, žinodami, kad eismo įvykis, sukeltas dėl paties draudėjo tyčinių veiksmų, po to suklastojo eismo įvykio deklaraciją, į ją įrašydami tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio sugadinimo aplinkybes, o šios suklastotos deklaracijos pagrindu V. C. pateikė prašymą draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekė gauti 12 738,48 Eur draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė atsisakė šią išmoką išmokėti. Todėl pirmosios instancijos teismas tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstai V. C. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti sukčiavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį ir baigtą dokumentų klastojimą ir jų panaudojimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

32. Apeliaciniame skunde nedėstomi argumentai dėl V. C. paskirtos bausmės, nes nuteistasis prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nuteistasis V. C. dėl pareikštų kaltinimų kaltu pripažintas ir nuteistas pagrįstai, iš esmės apibendrintai pasisako ir dėl nuteistajam bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmę V. C. teismas paskyrė vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kaltininko asmenybę – vedęs, dirbantis, neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka. Už padarytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė vienas iš švelnesnių sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudas, kurios nesiekia sankcijose numatyto vidurkio, o yra artimesnės minimalioms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2023 m. kovo 12 d. pažymą Nr. APD-2024-02810 dėl 541,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato P. Ravluševičiaus suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. M.

34. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas R. M. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgęs į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo R. M., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų V. C. ir V. M. bei nuteistojo R. M. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo R. M. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.