- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-22
- Bylos Nr.
- e2A-351-430/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Visvaldas Kazakiūnas
- Ieškovas
- T. V.
- Atsakovas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notaro biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus, Visvaldo Kazakiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. V. ieškinį atsakovui V. J. dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notaro biuro notarė A. K.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2023 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį ab initio (nuo sudarymo momento) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės tėvas V. S.. Ieškovė 2023 m. gegužės 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės 8-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo po tėvo V. S. mirties. Tą pačią dieną tarp ieškovės ir atsakovo (ieškovės pusbrolio) buvo sudaryta paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis, kuria ieškovė dovanojo atsakovui asmeninėn nuosavybėn, o atsakovas priėmė iš ieškovės visas ieškovei priklausančias paveldėjimo teises į palikimą (turtą ir turtines teises), atsiradusį (likusį ar likusias) 2023 m. gegužės 7 d. mirus ieškovės tėvui V. S.. Ieškovė dovanojimo sutartį sudarė dėl atsakovo nuolatinio naudojamo grasinimo bei psichologinio spaudimo. 2023 m. balandžio mėn. atsakovas buvo pavogęs ieškovės „LLoyds Bank“ banko kortelę ir ja naudojantis buvo išleista 1460 Eur. Šiuo metu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 1-ajame veiklos skyriuje yra atliekamas tyrimas Nr. M-1-01-48943-23. Ieškovė po artimiausių asmens šeimos narių mirties (2011 m. rugpjūčio 20 d. mirė brolis A. S., gim. (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina V. S., gim. (duomenys neskelbtini).) buvo psichologiškai palūžusi, persekiojo įkyrios mintys dėl ateities, taip pat dėl savižudybės, ir šia sunkia susidariusia situacija pasinaudojo atsakovas, kuomet dėl atsakovo naudojamo grasinimo bei psichologinio spaudimo buvo sudaryta minėta dovanojimo sutartis.
3. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad ginčo dovanojimo sutarties sudarymas yra vienintelis būdas pagerinti santykius su atsakovu ir apsisaugoti nuo psichologinio spaudimo. Kitas iš faktorių lėmusių dovanojimo sutarties sudarymą buvo ir tas, kad atsakovė jau daug metų gyvena Anglijoje (beveik 12 metų) ir ji, atsakovo teigimu, dėl savo asmeninių savybių nesugebės tinkamai įforminti paveldėjimo dokumentų, taip pat rūpintis tėvo palikimu. Dovanojimo sutartis, kurią prašoma panaikinti, yra sudaryta tarp pusseserės (ieškovės) ir pusbrolio (atsakovo). Vadinasi, sandorio šalis sieja kraujo giminystė, kuri yra ne tik teisiniu, bet ir moraliniu požiūriu reikšmingas ryšys. Taigi, moralinės giminaičių pareigos suponuoja tarpusavio pagarbą, pagal galimybes – savitarpio paramą ir globą, tačiau ieškovė iš atsakovo sulaukė priešingų veiksmų, o būtent, grasinimo bei psichologinio spaudimo. Ieškovė dovanojimo sutartį sudarė apgauta, t. y. dėl atsakovo atliktų tyčinių nesąžiningų veiksmų, pagal jo kruopščiai suplanuotą veiksmų schemą, sąlygojusią apgaulę, tikslu išvilioti ieškovei priklausiusią paveldėjimo teisę į jos tėvo paliktą turtą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas V. J. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.
5. Nurodė, kad ieškinio teisiniai argumentai yra prieštaringi ir neatitinka išdėstytų procesiniame dokumente faktinių aplinkybių. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai neįrodo ieškovės sunkios psichologinės būsenos bei, neva, nepagarbaus atsakovo elgesio ieškovės atžvilgiu. Ieškinys surašytas bendromis frazėmis, jame nekonkretizuojami atsakovo veiksmai. Dėl šios priežasties yra sudėtinga išsamiai pateikti atsikirtimus ir nesuprantamos CK 1.91 straipsnio 5 dalies ir CK 6.472 straipsnio taikymo prasmės.
6. Dublike ieškovė ieškinį palaikė, prašė tenkinti. Nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniais argumentais. Ieškovė, remdamasi CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu, dovanojimo sutartį prašo pripažinti negaliojančia, nes atsakovas jai grasino ir naudojo psichologinę prievartą, siekdamas priversti ieškovę sudaryti dovanojimo sutartį, todėl ieškovė sudarė sandorį, neatitinkantį jos tikrosios valios. Apgaulės faktas yra įrodytas teikiamais dokumentais, kurie pateikti kartu su ieškiniu, tiek bus įrodinėjimas ieškovės ir liudytojų paaiškinimais. Ieškovė taip pat dovanojimo sutartį ginčija remdamasi CK 6.472 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę nuginčyti dovanojimo sutartį, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
7. Triplike atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad įpareigota pateikti dubliką ieškovė nekonkretizavo savo pozicijos ir tik dar kartą perrašė pateiktą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės tėvas V. S.. Ieškovė 2023 m. gegužės 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės 8-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo po tėvo V. S. mirties. Tą pačią 2023 m. gegužės 18 d. tarp ieškovės T. V. ir atsakovo V. J. (ieškovės pusbrolio) buvo sudaryta paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis, kuria ieškovė dovanojo (neatlygintinai perdavė) atsakovui asmeninėn nuosavybėn, o atsakovas priėmė iš ieškovės visas ieškovei priklausančias paveldėjimo teises į palikimą (turtą ir turtines teises), atsiradusį (likusį ar likusias) (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės tėvui V. S..
Žemesnės instancijos teismas
10. Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, nustatytas aplinkybes, išklausęs liudytojų parodymus, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė CK 1.91 straipsnyje nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Pažymėjo, kad ieškovė nekonkretizavo kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo apgaulė ir kaip jis ją apgavo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė neneigė, kad iki tėvo mirties ir mirus tėvui piktnaudžiavo alkoholiu, kad buvo kilęs nerimas dėl jos tėvui iškeltos baudžiamosios bylos ir joje taikytinų teisinių pasekmių, kad apie tai buvo kalbama su atsakovu, kad atsakovas ją įtikinėjo, jog reikia turtą išsaugoti, juo pasirūpinti, juolab, kad ieškovė nuolat gyvena užsienyje. Nurodė, kad šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas, nurodęs, kad pagrindinė ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo priežastis buvo būtent siekis išsaugoti turtą tiek dėl pradėtos baudžiamosios bylos ieškovės tėvui, tiek dėl ieškovės priklausomybės alkoholiui problemų, nes alkoholio įtakoje ieškovė net savo vardo neprisimindavo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad šalys atvirai kalbėjo apie sandorio sudarymo tikslus, jokių atsakovo nutylėtų, neatskleistų ieškovei aplinkybių bylos nagrinėjimo metu ji nenurodė. Teismo vertinimu, duomenys taipogi neleidžia spręsti apie atsakovo nesąžiningumą, kadangi kaip matyti iš šalių ir liudytojų paaiškinimų, ieškovės tėvo ligos ir mirties metu, kuomet ieškovė vartojo alkoholį, būtent atsakovas ir kiti giminaičiai rūpinosi jos tėvu, jam mirus jį palaidojo, vėliau lankė alkoholiu piktnaudžiaujančią ieškovę, siekė ją gydyti nuo alkoholizmo, vežė į ligoninę. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė finansiškai nebuvo priklausoma nuo atsakovo, jos teigiama banko kortelės vagystė, kuria ieškovė kaltina atsakovą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra įrodyta baudžiamojo proceso tvarka, dėl to nėra jokių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie buvusį ekonominį spaudimą, nepateikta įrodymų apie ieškovės teigiamus atsakovo grasinimus jai.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklausta notarė A. K. patvirtino, jog ieškovei net kelis kartus buvo išaiškintos sandorio sudarymo teisinės pasekmės, ieškovė nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio, buvo adekvati, pasirašė ant kiekvieno sutarties puslapio, jos raštas ir parašas gražus ir taisyklingas, notarė neturėjo pagrindo įtarti jos valios neatitikimo jos atliekamiems veiksmams. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad prieš ieškovę buvo panaudotas fizinis, psichinis ar ekonominis smurtas ar kad ji buvo priversta sudaryti sandorį dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Teismo vertinimu, ieškovė iš esmės siekė išvengti galimų teisinių padarinių, kurie galėjo kilti jos tėvui inicijuotoje baudžiamojoje byloje, ji turėjo aiškią priežastį ir motyvą paveldėjimo teisių dovanojimo sandoriui sudaryti, dėl to aplinkybė, kad ji vėliau apsigalvojo neleidžia daryti išvados, kad sandorio sudarymo metu jos valia sudaryti dovanojimo sandorį buvo paveikta trečiųjų nesąžiningų asmenų, t. y. šiuo atveju atsakovo. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino argumentus, jog ieškovė negalėjo turėti valios padovanoti savo paveldėjimo teises, nes ji turi du vaikus, kadangi ieškovės dukra jau yra pilnametė ir ieškovė su ja negyvena, nėra pateikta byloje duomenų, kad kaip nors ja rūpinasi, palaiko ryšius, tuo tarpu nepilnametis sūnus gyvena su jos buvusiu sutuoktiniu.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nekonkretizavo kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo psichinis, fizinis ar ekonominis smurtas jos atžvilgiu. Aplinkybė, kad atsakovas su kitais giminaičiais įtikinėjo ir motyvavo ieškovę atsisakyti alkoholio, vežė į ligoninę gydytis priklausomybę, o jo nepriėmus, dėl to, kad ji yra deklaravusi išvykimą į užsienį, atsakovas nuvežė ją išsiblaivyti pas savo motiną, teismo vertinimu, negali būti laikoma kaip prievartos veiksmai prieš ieškovę, nes jais buvo siekiama ieškovei padėti nustoti vartoti alkoholį, pradėti jo gydymą, padėti jai save susitvarkyti.
13. Pasisakydamas dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalies taikymo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko veiksmus, kuriuos būtų pagrindas kvalifikuoti kaip griežtai smerktinus geros moralės požiūriu. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas rūpinosi ieškovės tėvu jo ligos metu, organizavo laidotuves kartu su kitais giminaičiais, už savo ir surinktus pinigus jį palaidojo, kuomet ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu ir net nedalyvavo savo tėvo laidotuvėse. Po to siekė padėti ieškovei atisakyti alkoholio, vežė ją į ligoninę gydymui.
14. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė išreiškė savo poziciją, kad sandorio sudarymo metu ji manė, kad sudaro įgaliojimo sandorį atsakovui, suteikiantį jam teisę pasirūpinti paveldėtu turtu, tačiau sprendė, kad ieškovė neįrodė buvus suklydimą dėl sandorio esmės. Pažymėjo, kad ieškovė neneigė atsakovo nurodomų aplinkybių, kad susitarimu su atsakovu esmė buvo siekis išsaugoti tėvo turtą dėl jos tėvui inicijuotos baudžiamosios bylos, siekdama tokių tikslų ji pati prisiėmė su tuo susijusią riziką ir pasekmes, be to, notarė nurodė, kad ieškovei net kelis kartus notarų biure buvo išaiškinta sandorio esmės ir pasekmės, siūlyta neskubėti priimti sprendimą, dar pagalvoti, tačiau ieškovė jokių dvejonių dėl sandorio neišreiškė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu. Apeliantė, remdamasi CK 1.91 str. 1 d. nurodomu pagrindu, Dovanojimo sutartį pagrįstai prašė pripažinti negaliojančia tais motyvais, jog atsakovas jai grasino ir jos atžvilgiu naudojo psichologinę prievartą, siekdamas tokiu būdu priversti apeliantę sudaryti dovanojimo sutartį, todėl sudarė sandorį, neatitinkantį jos tikrosios valios. Apeliantė po artimiausių asmens šeimos narių mirties taip pat baudžiamosios bylos iškėlimo jos tėvui bei dukrai, buvo psichologiškai palūžusi, persekiojo įkyrios mintys dėl ateities, taip pat dėl savižudybės, ir šia sunkia susidariusia situacija pasinaudojo atsakovas, kuomet dėl atsakovo naudojamo grasinimo bei psichologinio spaudimo buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Apeliantei dėl susiklosčiusios situacijos labai reikėjo palaikymo, tačiau užuot sulaukusi palaikymo iš atsakovo sulaukė tik nepagarbaus elgesio, buvo išvaryta iš jos tėvo namų, buvo užgauliojama ir žeminama, gąsdinama. Išsigandusi, pasimetusi, apeliantė bijojo kokių nors prieš ją atsakovo nukreiptų veiksmų, buvo raginama kuo greičiau sudaryti dovanojimo sutartį, todėl sudarė jos valios neatitinkančią dovanojimo sutartį.
15.2. Kitas iš faktorių lėmusių dovanojimo sutarties sudarymą buvo ir tas, kad apeliantė jau daug metų gyvena Anglijoje (beveik 12 metų) ir ji atsakovo teigimu dėl savo asmeninių savybių nesugebės tinkamai įforminti paveldėjimo dokumentų, taip pat rūpintis tėvo palikimu. Apeliantė duodama parodymus nurodė, kad ji nesiruošė atsakovui dovanoti, neskambino notarei, iš atsakovo pusės buvo psichologinis spaudimas, ji jo bijojo, tuo metu vartojo alkoholinius gėrimus, atsakovas ją buvo užrakinęs (duomenys neskelbtini) pas atsakovo mamą. Apeliantė teismui taip pat nurodė, kad atsakovas ją skatino sudaryti dovanojimo sandorį, nurodant, kad ji turės kur grįžti, o atsakovas neatidavė jai asmens paso, jį atidavė tik pas notarą po sandorio, atsakovas jai, kad „paklausyk tik manęs, viskas bus tvarkoj“.
Atsiliepimas
15.3. Atsakovas duodamas parodymus iš dalies patvirtino apeliantės nurodytas aplinkybes, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl apeliantės dukros ir tėvo bylos. Patvirtino, kad apeliantę buvo nuvežęs pas savo motiną, vežė į psichiatrinę ligoninę, tačiau jos nepriėmė, o apeliantė pabėgo iš jos motinos namų, jis buvo paėmęs apeliantės asmens pasą sandorio sudarymui. Atsakovui uždavus klausimą, kodėl jis nesutiko panaikinti dovanojimo sandorį ne teismo tvarka, nurodė, kad jis nori išsaugoti turtą apeliantės vaikams.
15.4. Svarbu pažymėti, liudytojos J. D. (V. S. kaimynės) parodymus, kuri nurodė, kad apeliantės tėvo ir atsakovo santykiai buvo nekokie, apeliantės tėvas uždraudė atsakovui peržengti jo namų slenkstį, o V. S. pozityviai kalbėjo apie dukrą, ji jam atveždavo maisto. Liudytoja parodė, kad sandorio sudarymo metu atsakovė buvo neadekvati dėl alkoholio, dėl streso.
15.5. Remiantis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir šalių/liudytojų parodymais, pagrįstai manytina, kad apeliantė įrodė, jog dovanojimo sutartį sudarė apgauta bei bauginama atsakovo, t.y. dėl atsakovo atliktų tyčinių nesąžiningų veiksmų. Apgaulės faktas bei bauginimas šioje byloje buvo įrodytas tiek apeliantės, tiek iš dalies atsakovo, tiek liudytojų paaiškinimais, kurie patvirtina ne ką kita, o tik atsakovo kruopščiai suplanuotą veiksmų schemą, sąlygojant jo apgaulę (neva apie gresiančius areštus jos tėvo turtui, kai iš viso nebuvo taikyti), tikslu išvilioti apeliantei priklausiusią paveldėjimo teisę į jos tėvo paliktą turtą.
15.6. Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones prieš ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu bylos visiškai nenagrinėjo, nors remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis (prievarta buvo laikoma pas atsakovo motiną, buvo paimtas asmens pasas, buvo įkalbėta sudaryti sau ekonomiškai nenaudingą sandorį dėl neva jos šeimai gresiančių finansinių sankcijų) buvo pagrindas laikyti pažeidus ir CK 1.91 str. 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
15.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai nurodė, kad apeliantė neįrodė, jog yra pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 6.472 str. 1 d. Dovanojimo sutartis yra sudaryta tarp pusseserės (apeliantės) ir pusbrolio (atsakovo). Vadinasi, sandorio šalis sieja kraujo giminystė, kuri yra ne tik teisiniu, bet ir moraliniu požiūriu reikšmingas ryšys. Taigi, moralinės giminaičių pareigos suponuoja tarpusavio pagarbą, pagal galimybes – savitarpio paramą ir globą, tačiau apeliantė iš atsakovo sulaukė priešingų veiksmų, o būtent, grasinimo bei psichologinio spaudimo. Nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko veiksmus, kuriuos būtų pagrindas kvalifikuoti kaip griežtai smerktinus geros moralės požiūriu, kadangi priešingai, prižiūrėjo jos tėvą, organizavo laidotuves. Apeliantė pažymi, kad 12 metų gyveno ir dirbo Anglijoje, todėl ji atsakovo buvo paprašiusi prižiūrėti jos tėvą, kuomet buvo stipriai pašlijusi jos tėvo sveikata, tiek jam pervedant pinigines lėšas, tiek duodant grynais pinigais. Apeliantė neneigia, kad mirus artimiems giminaičiams bei esant teisminiams procesams artimųjų giminaičių atžvilgiu, ji buvo psichologiškai palūžusi, kuo ir pasinaudojo atsakovas. Tačiau mirus apeliantės tėvui, atsakovui taip pat buvo duotos piniginės lėšos šermenims. Tą patvirtino ir liudytoja I. Š. (apeliantės pusseserė), kuri nurodė, kad apeliantės buvęs vyras padėjo organizuoti laidotuves. Atsakovui buvo pasiūlyta nurodyti, kiek jam asmeniškai savo piniginėmis lėšomis teko prisidėjo prie apeliantės tėvo šermenų ir laidotuvių, taip pat lankymosi gydymosi įstaigose, tikslu atlyginti jo patirtas išlaidas, tačiau atsakovas negalėjo nei nurodyti, nei pateikti tai patvirtinančių dokumentų. Liudytoja J. D. taip pat nurodė, kad apeliantė rūpinasi artimųjų kapais tiek ji pati, tiek paprašant jos, perduodant jai pinigines lėšas, kad ši nupirktų gėlių, jei ji nebūna grįžusi į Lietuvą. Taigi, vertinant aukščiau nurodytus atsakovo atliktus veiksmus, juos yra pagrindas pripažinti ir griežtai smerktinais geros moralės požiūriu.
15.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su tariamo sandorio sudarymu. Apeliantė nurodė, kad ji bijodama prarasti paveldėtą turtą ir nepagrįstai spaudžiama atsakovo, kad neva dėl dukros atžvilgiu vykdomos baudžiamosios bylos, vertė ją sudaryti dovanojimo sutartį prieš jos tikrąją valią, nors tam nebuvo jokio realaus pagrindo. Nepaisydamas šių faktų, pirmosios instancijos teismas nesinaudojo savo prerogatyva išsamiau įvertinti ir kvalifikuoti šį ginčo teisinį santykį. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti, ar šis sandoris, sudarytas dėl apeliantės baimės prarasti turtą, galėjo pažeisti jos valios laisvę ir ar toks sandoris apskritai yra galiojantis. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, kurios rodo, jog apeliantė sudarė dovanojimo sutartį ne iš laisvos valios, o dėl atsakovo daromo psichologinio spaudimo ir grasinimų, taip pat iki galo nesuprasdama teisinių pasekmių, dėl teisinių žinių stokos. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik formaliai, dėl atsakovo spaudimo ir jos pačios klaidingo įsitikinimo, kad tai yra vienintelis būdas išvengti baudžiamųjų pasekmių susijusių su turtu ar užtikrinti paveldėto turto išlaikymą. Pabrėžtina, kad pati apeliantė nebuvo mačiusi baudžiamosios bylos dokumentų, taip pat jų skaičiusi. Aplinkybė dėl gręsiančios skolos tapo žinoma iš atsakovo pasakojimų (jis nurodė, kad matęs gydymo įstaigoje lankant apeliantės tėvą, tą atsakovas patvirtino ir posėdžio metu), kas buvo vienas iš bandymų suklaidinti ir įbauginti apeliantę. Šis tariamas sandoris neatskleidė tikrosios apeliantės valios ir buvo sudarytas esant spaudimui, nes apeliantė nesuvokė, kad tai nėra būtinas teisinis veiksmas buvusioje situacijoje. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo šias svarbias faktines aplinkybes ir nesinaudojo savo prerogatyva tinkamai įvertinti šio sandorio teisinės kvalifikacijos. Atsakovas duodamas parodymus teismo posėdžių metu neneigė siekio išsaugoti turto dėl apeliantės vedamo gyvenimo būdo ir iškeltos baudžiamosios bylos, teigė, kad po dovanojimo sutarties pasirašymo džiaugėsi tuo, kad perleidus paveldėjimo teises turtas nebus areštuotas. Ne mažiau svarbu, kad ir kiti liudytojai nepaneigė aplinkybės, kad apeliantė su atsakovu sudarė minėtąjį sandorį dėl formalumo – išsaugoti turtą kilus grėsmei dėl turto arešto. Šie parodymai patvirtina, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl turto išsaugojimo susidarius šalių valios simuliacijai.
15.9. Apeliantė savo ieškinyje dėstė ne tik faktines aplinkybes, susijusias su paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimu negaliojančia, t. y. ieškinio faktinį pagrindą, bet ir teisiškai kvalifikavo šiuos šalių santykius, nors to daryti neprivalėjo. Būtent šią bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nepažeisdamas bylos nagrinėjimo ribų, t. y. pagal šioje byloje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, turėjo atlikti šalių teisinių santykių kvalifikaciją ir spręsti dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia kitu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamą sprendimą motyvavo išimtinai remdamasis tik ieškinyje nurodytomis teisės normomis, t. y. CK 1.91 straipsniu ir CK 6.472 straipsniu, tačiau nepasinaudojo savo prerogatyva savarankiškai nustatyti ir teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo CK 1.91 str. pagrindu atsakovas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė CK 1.91 str. nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Atsakovas taip pat visiškai sutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje nėra jokių domenų leidžiančių spręsti, kad prieš ieškovę buvo panaudotas fizinis, psichinis, psichologinis ar ekonominis smurtas ar, kad ji buvo priversta sudaryti sandorį dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.
16.2. Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo paaiškinti ir konkretizuoti atsakovo naudoto psichologinio, psichinio, fizinio ar ekonominio smurto. Šioje dalyje visiškai sutiktina su teismo padaryta išvada, kad atsakovo su kitais giminaičiais įtikinėjimas ir motyvavimas ieškovę atsisakyti alkoholio negali būti vertinami kaip prievartos veiksmai prieš ieškovę.
16.3. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo neteisėtus veiksmus, nukreiptus į ieškovės psichologinio ar fizinio smurto naudojimą ir (ar) panašius veiksmus, kurie galėtų būti smerkiami geros moralės požiūriu. Ieškovė taip pat neįrodė, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko veiksmus, kurios būtų pagrindas kvalifikuoti kaip gręžtai smerktinus geros moralės požiūriu.
16.4. Dėl sandorio nuginčijimo CK 1.86 str. pagrindu apeliante nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusiu su tariamo sandorio sudarymu. Teismo posėdžio metu apklausta notarė A. K. patvirtino, kad sudarant sandorį ieškovė nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio, buvo adekvati, pasirašė ant kiekvieno sutarties puslapio ir notarė neturėjo jokio pagrindo įtarti ieškovės valios neatitikimo jos atliekamiems veiksmams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
19. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės tėvas V. S.. Ieškovė 2023 m. gegužės 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės 8-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo po tėvo V. S. mirties. Tą pačią 2023 m. gegužės 18 d. tarp ieškovės T. V. ir atsakovo V. J. (ieškovės pusbrolio) buvo sudaryta paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis, kuria ieškovė dovanojo (neatlygintinai perdavė) atsakovui asmeninėn nuosavybėn, o atsakovas priėmė iš ieškovės visas ieškovei priklausančias paveldėjimo teises į palikimą (turtą ir turtines teises), atsiradusį (likusį ar likusias) (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės tėvui V. S.. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia minėtą dovanojimo sutartį remdamasi CK 1.91 straipsnio ir CK 6.472 straipsnio nuostatomis. Ieškinyje prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl atsakovo panaudoto prieš ieškovę apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, taip pat dėl to, kad ieškovė buvo priversta sudaryti sandorį dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis, taip pat dėl to, kad atsakovas atliko prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas iš pagrindų pripažinti dovanojimo sutartį niekine ir negaliojančia, todėl ieškinį atmetė.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad atsakovė, pasisakydama dėl skundžiamo sprendimo nepagrįstumo, neatsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo motyvus, pakartotinai dėsto argumentus, kuriuos išsamiai ir visapusiškai įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde iš esmės kartojami abstraktūs teiginiai apie ieškovės atžvilgiu naudotą psichologinį smurtą ir grasinimus bei prašoma apeliacinės instancijos teismo juos pakartotinai įvertinti. Šiame kontekste pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantas, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei skundžiamo sprendimo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, pasisakė dėl atsakovės nurodomų aplinkybių bei savo išvadas pagrindė visapusiškai ištyręs byloje pateiktus įrodymus. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu
23. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu.
24. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi, sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu.
25. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
26. Apeliantė šiuo atveju teigia, kad atsakovas jai grasino ir jos atžvilgiu naudojo psichologinę prievartą, psichologiškai gniuždydamas apeliantę, ji bijojo kokių nors prieš ją atsakovo nukreiptų veiksmų, siekė tokiu būdu priversti apeliantę sudaryti dovanojimo sutartį, ji buvo išsigandusi, pasimetusi, tuo metu vartojo alkoholinius gėrimus, todėl sudarė sandorį, neatitinkantį jos tikrosios valios. Apeliantės vertinimu, apgaulės faktas bei bauginimas šioje byloje buvo įrodytas tiek apeliantės, tiek iš dalies atsakovo, tiek liudytojų paaiškinimais, kurie patvirtina atsakovo apgaulę (neva apie gresiančius areštus jos tėvo turtui, kai iš viso nebuvo taikyti), tikslu išvilioti apeliantei priklausiusią paveldėjimo teisę į jos tėvo paliktą turtą. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas realaus grasinimo aspektu bylos visiškai nenagrinėjo, nors remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis (prievarta buvo laikoma pas atsakovo motiną, buvo paimtas asmens pasas, buvo įkalbėta sudaryti sau ekonomiškai nenaudingą sandorį dėl neva jos šeimai gresiančių finansinių sankcijų), todėl buvo pagrindas laikyti pažeidus ir CK 1.91 str. 4 d.
27. Įvertinus tokią apeliantės argumentų visumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė pakankamai neapibrėžtai, aiškiai neįvardindama, kurios konkrečiai aplinkybės iš CK 1.91 straipsnyje esančių (apgaulė, smurtas, ekonominis spaudimas ar realaus grasinimas) lėmė ginčijamo sandorio sudarymą, kaip konkrečiai jos pasireiškė santykyje su atsakovu sudarant ginčo sutartį ir kurie konkrečiai įrodymai kiekvieną iš jų patvirtina.
28. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-04-14 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 28 punktas). Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (LAT 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019-06-06 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punktas; 2021-04-14 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 29 punktas). Nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
29. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tais atvejais, kai ginčijamas sandoris, kuris galėjo būti sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, dažnai aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką, įrodinėjamos netiesioginiais įrodymais, kurie turi būti įvertinti laikantis šios nutarties 24 punkte nurodytų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, šalių bei liudytojų parodymus, ieškovės valios formavimosi procesą iki ginčo sandorio sudarymo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio šalys atvirai kalbėjo apie jo sudarymo tikslus ir jis buvo sudarytas esant nerimui dėl ieškovės tėvui iškeltos baudžiamosios bylos ir joje taikytinų teisinių pasekmių, siekiant išsaugoti turtą. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį, pirmosios instancijos teismas notarė A. K. patvirtino, kad ieškovei net kelis kartus buvo išaiškintos sandorio sudarymo teisinės pasekmės, ieškovė nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio, buvo adekvati, pasirašė ant kiekvieno sutarties puslapio, jos raštas ir parašas gražus ir taisyklingas, nebuvo jokio pagrindo įtarti jos valios neatitikimo jos atliekamiems veiksmams. Taigi, nėra suprantama apeliantės pozicija, kad ginčo sandoris neatitiko jos tikrosios valios, t.y. apeliantė nepaaiškino, kokia jos manymu buvo jos tikroji valia sudarant ginčo sandorį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė ne tik nepateikė įrodymų, tačiau net ir argumentų kaip konkrečiai pasireiškė jos įvardijamas psichologinis smurtas, užgauliojimas, ekonominis spaudimas, realus grasinimas ar apgaulė, t.y. kokiais konkrečiais atsakovo žodžiais ar veiksmais tai buvo daroma, kokios jai nežinomos sandorio sudarymo aplinkybės buvo nutylėtos, kokius tyčinius ir nesąžiningus veiksmus atsakovas atliko, kurie turėjo lemiamą įtaką ieškovės valiai susiformuoti. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė ypač akcentuoja, kad po artimiausių asmens šeimos narių mirties taip pat baudžiamosios bylos iškėlimo jos tėvui bei dukrai, esant psichologiškai palūžusiai, jai reikėjo palaikymo iš atsakovo, tačiau ignoruoja byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas su šeima rūpinosi ne tik jos tėvu iki jo mirties, organizavo laidotuves, tačiau prižiūrėjo ir alkoholiu piktnaudžiaujančia ieškove, siekė ją gydyti nuo alkoholizmo, vežė į ligoninę.
31. Pažymėtina, kad apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti ieškovė (CPK 178 str.). Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės žodiniai paaiškinimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė iš tiesų nenorėjo sudaryti dovanojimo sutarties, kad jos sudarymas neatitiko jos tikrosios valios, kad ji buvo apgauta ar suklaidinta, kad buvo pasinaudota jos bloga psichologine ar sveikatos būkle. Deklaratyvūs teiginiai, kad ji buvo prievarta laikoma atsakovo motinos namuose, buvo išsigandusi, pasimetusi, tuo metu vartojo alkoholinius gėrimus, kad atsakovas jai grasino ir jos atžvilgiu naudojo psichologinę prievartą, nurodė apie gresiančius areštus jos tėvo turtui, kai iš viso nebuvo taikyti, o ji bijojo kokių nors prieš ją atsakovo nukreiptų veiksmų todėl sudarė sandorį, neatitinkantį jos tikrosios valios, nėra pakankami konstatuoti nors vieną iš CK 1.91 straipsnyje nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Priešingai, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, notaro biure ir dėl ginčo atveju susiklosčiusios faktinės padėties šeimoje, kuri vertė ieškoti būdų išsaugoti paveldėtiną turtą. Teisėjų kolegija sutinka, kad artimojo netektis, žinios apie baudžiamąją bylą ir galimus to padarinius tėvo paliktam turtui, alkoholio vartojimo problema sukėlė natūralią reakciją į situaciją ir paskatino sudaryti ginčo sandorį, tačiau nėra pagrindo sutikti, kad tokią emocinę būseną ieškovei sukėlė kokie nors atsakovo nesąžiningi veiksmai.
32. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė CK 1.91 straipsnyje nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų.
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.472 straipsnio pagrindu.
33. Dovanotojo teisė kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo siejama su CK 6.472 straipsnyje įtvirtintais teisiniais pagrindais. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs pagrindai, susiję su neigiamais apdovanotojo veiksmais dovanotojo ar jo artimųjų atžvilgiu, – kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Pažymėtina, kad bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį, nes CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad sudarančiais pagrindą panaikinti dovanojimą gali būti pripažįstami tokie veiksmai, kurie įvertinus visus teisės normoje išvardytus reikšmingus kriterijus (dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius), geros moralės požiūriu yra smerkiami tokiu pat griežtumu kaip pasikėsinimas į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčinis sunkus jų sužalojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2011). Teismas dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto dovanojimo sutarties panaikinimo pagrindo kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti remdamasis visapusiškai ištirtais bylos duomenimis, nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, o apdovanotojo veiksmus kvalifikuoti vadovaudamasis įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtintais vertinimo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-403/2018, 23 punktas).
34. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė neįrodė, jog yra pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 6.472 str. 1 d. Reaguodama į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, kad būtent atsakovas prižiūrėjo jos tėvą, organizavo laidotuves, apeliantė pažymi, kad 12 metų gyveno ir dirbo Anglijoje, todėl ji atsakovo buvo paprašiusi prižiūrėti jos tėvą, kuomet buvo stipriai pašlijusi jos tėvo sveikata, tiek jam pervedant pinigines lėšas, tiek duodant grynais pinigais, be to ji rūpinasi kapų priežiūra, siekė grąžinti lėšas atsakovui už tėvo laidotuves ir gydymą.
35. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Aplinkybės susijusios su ieškovės tėvo priežiūra iki jo mirties, jo laidotuvių organizavimą, kapų priežiūrą ir ieškovės indėlį į tai, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant ar yra teisinis pagrindas pripažinti ginčo dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko veiksmus, kuriuos būtų pagrindas kvalifikuoti kaip griežtai smerktinus geros moralės požiūriu. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir pažymi, kad šioje apeliacinio skundo dalyje apeliantė nenurodo, kokias teisės normas ar byloje esančius įrodymus susijusius moralės požiūriu smerktinais atsakovo veiksmais vertino teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė tokio mąsto atsakovo veiksmų, kurie gali būti smerkiami tokiu pat griežtumu kaip pasikėsinimas į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčinis sunkus jų sužalojimas, kurie būtų pagrindas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantė apeliaciniame skunde tik pakartoja ieškinyje bei pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nurodytus, jos vertinimu, smerktinus geros moralės požiūriu atsakovo veiksmus, tačiau teisiniais argumentais nepagrindžia, kodėl juos atmetančios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.
36. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nėra teisinio pagrindo ginčo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia remiantis CK 6.472 straipsnio 1 dalimi.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
37. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su tariamo sandorio sudarymu. Apeliantė nurodė, kad ji taip pat bijodama prarasti paveldėtą turtą ir nepagrįstai spaudžiama atsakovo, kad neva dėl dukros atžvilgiu vykdomos baudžiamosios bylos, vertė ją sudaryti dovanojimo sutartį prieš jos tikrąją valią, kaip tam nebuvo jokio realaus pagrindo. Nepaisydamas šių faktų, pirmosios instancijos teismas nesinaudojo savo prerogatyva išsamiau įvertinti ir kvalifikuoti šį ginčo teisinį santykį. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti teisėta ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
38. Kasacinio teismo praktika dėl CK 1.86 straipsnio 1 dalyje įtvirtino sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktas).
39. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ex officio teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nulemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas; 2022 vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022, 42 punktas).
40. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatytos aplinkybės sudarančios pagrindą spręsti apie akivaizdų sandorio negaliojimą ir leidžiančios teismui išeiti už ieškinio ribų bei ex officio vertinti dovanojimo sutarties negaliojimą kitais nei ieškovės ieškinyje nurodytais pagrindais. Kita vertus, apeliantė ne tik ieškinyje, bet ir apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva vertinti ginčo sandorį šiuo aspektu nenurodė, kokios byloje nustatytos aplinkybės galėtų būti pagrindas spręsti, kad ginčo dovanojimo sutartis turi tariamojo sandorio požymių.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, tinkamai taikė įrodymų vertinimą ir sandorio negaliojimą reglamentuojančias normas, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, todėl priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir ESTT praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; ESTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.