Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jūros Marijos Strumskienės, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje, apeliacine, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Kuršių marių respublika“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovų A. M., R. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kuršių marių respublika“ dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, UAB ,,Kuršių marios“, E. Š., R. Ž., I. Ž., P. K., E. L., A. Ž., M. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. M. ir R. B. (toliau – ir ieškovai) patikslintu ieškiniu prašė nustatyti kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku per žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui - gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) ir formuojamam žemės sklypui prie šio pastato (viešpataujantiems daiktams), pagal 2021 m. birželio 15 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gistama projektai“ parengtą planą, kuriame 228 m² ploto kelio servitutas pažymėtas simboliu „S“ ir nurodytas taškais 28, 29, 30, 31, 32, 80, 81, 82, 83. Nustatyti, kad ieškovai solidariai sumoka vienkartinę 567,72 Eur kompensaciją atsakovei UAB „Kuršių marių respublikai“ (toliau – ir atsakovė) nuostolių atlyginimui už servituto nustatymą. Priteisti iš atsakovės UAB „Kuršių marių respublika“ ieškovų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė, jog ieškovui A. M. nuosavybės teise priklauso 23/50 dalys pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) pagal 2022 m. rugsėjo 15 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei R. B. nuosavybės teise priklauso 54/100 dalys pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) pagal 1999 m. kovo 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2MV-5078. Ieškovai, norėdami privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančio namo, naudojosi keliu, kuris tęsėsi nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) sklype esančių tolimiausių pastatų (vienas iš jų pažymėtas plane indeksu 511 ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui UAB „Kuršių marios“). Prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) žemės sklypas suformuotas nėra, statiniai šiai dienai stovi valstybinėje žemėje. 2006 m. vasario 11 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. NGP-1036 pagrindu ir 2006 m. vasario 11 d. Perdavimo-priėmimo akto Nr. NGP-1037 pagrindu UAB „Kuršių marios“ įregistravo nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini). Į šį žemės sklypą pateko ir kelias, kuriuo visada naudojosi ieškovai, siekdami privažiuoti prie savo gyvenamojo namo. 2016 m. liepos mėnesį buvo sutvarkyti gyvenamojo namo nuosavybės dokumentai. Tuo tikslu buvo pradėta domėtis galimybėmis iš valstybės įsigyti žemės sklypą prie statinių. 2017 m. sausio 18 d. gyvenamojo namo savininkų vardu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriui buvo pateiktas prašymas organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. 2017 m, sausio 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas priėmė įsakymą Nr. 12 VĮ-63-(14.142.2.) Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, kuriuo nusprendė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, su tikslu - suformuoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), esamiems pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytųjų tiesioginę paskirtį. Žemės sklypo formavimo metu paaiškėjo, kad privažiavimas prie gyvenamojo namo yra įtrauktas į privataus žemės sklypo teritoriją, todėl prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) formuojamo žemės sklypo nebėra privažiavimui skirtos laisvos valstybinės žemės. 2020 m. rugsėjo 8 d. prašymu per „viber“ programėlę A. M. kreipėsi į tuometinę žemės sklypo savininkę UAB „Kuršių marios“ dėl sutikimo naudotis kelio ruožu, einančiu per žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini). UAB „Kuršių marios“ pateikė atsakymą, kuriuo atsisakė suteikti servituto teise naudotis keliu einančiu per tuo metu buvusį jų žemės sklypą. 2020 m. spalio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus patarėja D. P. ir specialistė V. P. surengė posėdį, kurio eiga užfiksuota 2020 m. spalio 21 d. protokole Nr. 12PRT-42-(14.12.6.). Posėdžio metu svarstyta galimybė, rengiant valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, numatyti privažiavimo kelią. UAB „Kuršių marios“ atstovų pozicija nepasikeitė, todėl nutarta statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkams drauge su formavimo ir pertvarkymo projektą rengiančiu projekto autoriumi formuojant žemės sklypą, ieškoti patekimo į sklypą per registruotus privačius žemės sklypus galimybių, o geranoriškai nesutarus, kreiptis į teismą. Ieškovai drauge su projekto autoriumi apžiūrėjo kaimyninius žemės sklypus ir apsvarstė galimų patekimų į formuojamą žemės sklypą variantus. Buvo nuspręsta, kad per kitus kaimyninius žemės sklypus formuoti įvažiavimą prie namo (duomenys neskelbtini) yra ekonomiškai neracionalu. Kaimyninių žemės sklypų reljefas yra netinkamas paprastam keliui formuoti, o norint įrengti bent minimalų įvažiavimą, tektų iškirsti medžių sąžalynus, nukasti šlaitus ir atlikti kitus darbus, kurie iš esmės sudarkytų nedidelio ploto žemės sklypus. Vienintelis priimtinas variantas - tai įvažiavimui naudoti jau esamą ir ilgus metus naudojamą kelią, kuris šiai dienai patenka į UAB „Kuršių marių respublikos“ žemės sklypo teritoriją. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, ieškovai kreipiasi į teismą su prašymu nustatyti kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku per ieškovei priklausantį žemės sklypą.

3. Atsakovė UAB ,,Kuršių marių respublika“ bei trečiasis asmuo UAB ,,Kuršių marios“ pateikė teismui atsiliepimus į ieškinį, prašydamos ieškinį atmesti. Atsakovė UAB ,,Kuršių marių respublika“ ir trečiasis asmuo UAB ,,Kuršių marios“ nurodė analogiškus argumentus bei motyvus. Atsiliepimuose nurodė, kad ieškovai 2020 m. rugsėjo 8 d. prašė UAB „Kuršių marios“ leidimo naudotis žemės sklypu ir gavo neigiamą atsakymą. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad jie visuomet iki 2006 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo patekdavo į savo žemės sklypą per atsakovės žemės sklype esantį kelią, o sudarius 2006 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį, šis kelias neva pateko į atsakovės žemės sklypą. Skirtingai nei nurodo ieškovai, iš atsakovės žemės sklypo išrašo matyti, kad žemės sklype jokių kelių nėra (nėra ir tam skirtų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų). Ieškovai neįrodė, kad sudarant pirkimo - pardavimo sandorį, į jį buvo įtrauktas kelias. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad kitos galimybės patekimui prie namo nėra. Ortofoto nuotrauka ir kadastro žemėlapio ištrauka aiškiai įrodo, kad yra galimybė nustatyti kelio servitutą ieškovams tiek per žemės sklypą Nr. 204, tiek per žemės sklypą Nr. 76, bei galima taip pat nustatyti pravažiavimą ir per sklypą Nr. 268 arba Nr. 199. Ieškovai neįrodė, kad nurodytuose sklypuose nėra galimybės nustatyti ieškovams kelio servitutą. Galimybę patekti ieškovams prie savo namo įrodo byloje pateikti galimų kelio servitutų planeliai. Ieškovų argumentas, kad norint nustatyti kelio servitutą per kitas teritorijas reikėtų atlikti žemės tvarkymo darbus, todėl neva būtų neracionalu, yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes tarnaujantį daiktą galima apriboti kuo mažiausiu būdu, o ne kaip patogu viešpataujančiojo daikto savininkui. Ieškovų pasakymas, kad jiems neva neracionalu, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodinėti savo ieškinį ir negali būti pagrindu atleisti nuo pareigos ieškoti kitų tinkamų viešpataujančiojo daikto naudojimo būdų. Byloje apklausti (duomenys neskelbtini) gyventojai patvirtino, kad ne visi sklypai aptverti, taip pat ir teikiant paaiškinimus patvirtino, jog yra galimybė patekti ieškovams prie namo (duomenys neskelbtini), būtent iš (duomenys neskelbtini) per kitus privačius žemės sklypus. Be to, pažymėjo, kad ieškovų gyvenamasis namas pastatytas prie (duomenys neskelbtini). Inventorinėje pastato byloje esančiame pastatų išdėstymo plane pastatas išdėstytas prie (duomenys neskelbtini) ir patekimui į pastatą numatyta būtent per (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6.4 punkto, 6.5 punkto, 8.4 punkto, 8.5 punkto nuostatomis ieškovų pastatui - gyvenamajam namui suformuotas būtent pagal (duomenys neskelbtini) pavadinimą ir pagal chronologinę (duomenys neskelbtini) išsidėsčiusių analogiškų pastatų numeraciją (Adresų formavimo taisyklių 6.4 punktas, 6.5 punktas, 8.4 punktas, 8.5 punktas). Todėl prie ieškovų namo patekimas net valdos inventorinėje byloje numatytas būtent iš (duomenys neskelbtini).

4. Atsakovės žemės sklypas yra kitos paskirties (komercinės, pramonės ir sandėliavimo teritorijos), o ginčo teritorija yra pramonės ir sandėliavimo teritorija. Komercinė teritorijos dalis yra visai kitoje vietoje, t. y. į ją patenkama ne per tą vietą, kurioje nori nustatyti servitutą ieškovai. Ginčo vieta yra pramonės, gamybos ir sandėliavimo paskirties, kurioje jokie viešbučių pastatai neplanuojami. Ieškovų siekiamas formuoti žemės sklypas neturi jokios paskirties, nes daiktas nesuformuotas, bet planuojama formuoti gyvenamajai paskirčiai, kuri nieko bendra neturi su pramone ir sandėliavimu. Akivaizdu, kad atsakovės žemės sklypas turi būti naudojamas visai kitais tikslais, nei privažiavimams į gyvenamųjų namų teritorijas. Komercinės, pramonės ir sandėliavimo teritorijos naudojimo režimas lemia tai, kad tokia teritorija yra saugoma ir į ją negali patekti pašaliniai asmenys, tai susiję su darbo, aplinkos ir kt. sričių saugos reikalavimais. Ieškovai nėra komercinės, pramonės ir sandėliavimo teritorijos subjektais. Todėl yra akivaizdu, kad per gamybinę teritoriją nustatyti ieškovams patekimą į namų valdą ne tik kad būtų neracionalu, bet ir būtų nesaugu bei neteisėta.

5. Pastebėjo, kad ieškovų nuosavybė įregistruota tik į dalį namo, kuris yra tik 173 kv. m. užstatyto ploto. Tokio pastato eksploatacijai nėra racionalu, ekonomiška ir būtina formuoti visą laisvą valstybės žemės plotą, kurį ketinama projektuoti ieškovams, t. y. ieškovų dalies pastato eksploatacijai pagal paskirtį yra pakankamas ir mažesnis plotas. Valstybė turi siekti turtą parduoti kuo didesne verte. Atsakovės žemės sklypas ribojasi su Valstybės nesuformuotu žemės plotu ir toje vietoje trečiajam asmeniui, galimai ir atsakovei yra reikalinga papildoma teritorija vandens ir žemės transporto logistikai bei veiklos organizavimui. Todėl dalis laisvos valstybinės žemės ploto gali būti projektuojama komercinės, pramonės ir sandėliavimo naudojimo būdo paskirčiai ir atitinkamai būtų suformuojamas didesnė vertės daiktas, o valstybė gautų didesnes pajamas. Trečiasis asmuo ir galimai atsakovė sutiktų įsigyti papildomą valstybinės žemės plotą ir ieškovų pastatą. Ieškovams pardavus turtą nebeliktų ginčų. Priimdama sprendimą dėl valstybinės žemės perleidimo, Nacionalinė žemės tarnyba privalo vadovautis Tvarkos nuostatomis bei įvertinti prašymus perleisti jai patikėtą administruoti valstybinę žemę pagal visų teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, nustatytus atvejus ir būdus. Iš byloje pateiktos planinės medžiagos matyti, kad ieškovų pastatui pakanka ženkliai mažiau žemės nei toje teritorijoje yra laisvos nesuformuotos žemės ploto. Todėl valstybė (duomenys neskelbtini) valdai, per kurią būtų numatytas patekimas į ieškovų namą, gali kompensuoti valstybinės žemės ploto sąskaita pertvarkant tarpusavyje žemės sklypus prie (duomenys neskelbtini). Neracionaliai bandant planuoti laisvą valstybės žemės teritoriją, negali būti pateisinamas kelio servituto nustatymas, nesuderinamas su paminėtomis Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis bei skirtinga žemės paskirtimi ir naudojimo būdais.

6. Parengtame servituto plane nurodytas servituto plotas net nepagrįstas kaip objektyviai būtinas, t. y. nubrėžtas per visą laisvą valstybės žemės plotį, o ne iki ribos ir net ne pačiu trumpiausiu atstumu. Ieškovų prašomas nustatyti servitutas net 228 kv. m. - yra perteklinis. Ieškovai niekaip nepagrindžia tokio servituto ploto. Prašomas servituto plotas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, nubrėžtas per visą žemės sklypo ilgį adresu (duomenys neskelbtini), bei visą nesuformuoto žemės sklypo kraštinės ilgį.

7. Ieškovai nepagrįstai mano, kad teisinga kompensacija už kelio servituto nustatymą pramonės ir sandėliavimo teritorijoje yra 567,72 Eur, vertę skaičiavo remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras duomenimis, kurie neatitinka rinkos kainų realijų. Vien jau kelių arų namų valdos sklypų (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina svyruoja nuo 200 000 Eur, nes netoli yra uostelis ir kt. patrauklūs objektai. Atsakovės sklypas yra visai kitos (vertingesnės) paskirties ir jo plotas siekia 2,8622 ha. Pateiktas viešas skelbimas, kuriame nurodytas pasiūlymas dėl turto (žemės) pardavimo, kuris ribojasi su atsakovės žemės sklypu ir per vieną valdą yra už ieškovų namo. Skelbime nurodyta, kad 37 arų žemės su 167 kv. m. pastatu vertė rinkoje siekia 480 000 Eur. Jeigu atsakovės žemės sklypas būtų gyvenamosios paskirties, jo reali rinkos vertė būtų ne mažesnė nei 3 713 124,32 Eur ir jeigu atsakovė sutiktų savo gyvenamosios paskirties sklype nusistatyti servitutą, tai kompensacija už prašomą servituto plotą turėtų būti ne mažesnė, kaip 29 578,38 Eur. Tačiau komercinė teritorija yra dar brangesnė nei gyvenamoji, atsakovės teritorijoje yra daug statinių (užstatyta beveik visa teritorija - 2,4322 ha), todėl kompensacija būtų dar ir ženkliai didesnė.

8. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį palaikė ieškinio reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo, kadangi tai vienintelis racionalus sprendimas. Ieškovų keliamą ieškinio antrąjį reikalavimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovai iki ginčo patekdavo į jiems dalinės nuosavybės teise valdomus statinius privažiavimu, esančiu atsakovės žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius (toliau - Klaipėdos rajono skyrius) 2020 m. rugsėjo 23 d. gavo J. M. įgalioto asmens prašymą dėl privažiavimo prie Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu projektuojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovai pateikė teismui su ieškiniu Klaipėdos rajone 2020 m. spalio 21 d. protokolą Nr. 12PRT- 42-(14.12.6.), iš kurio aiškiai matyti, jog ginčo šalys taikaus sprendimo dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nepriėmė, kas patvirtina faktą, kad yra kilęs ginčas tarp ieškovų ir atsakovės dėl kelio servituto nustatymo.

9. Trečiasis asmuo P. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovams turi būti užtikrintas privažiavimas prie namo. Jos sodyba ribojasi su E. L. sodyba ((duomenys neskelbtini)) ir su A. Ž. sodyba ((duomenys neskelbtini)) bei su asfaltuotu keliu ((duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, jog jos sodyba su ieškovo kiemu nesiriboja.

10. Trečiasis asmuo E. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; nustatė kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku per žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), pastatui - gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (viešpataujantiems daiktams), pagal 2021 m. birželio 15 d. UAB „Gistama projektai“ parengtą planą, kuriame 228 kv. m. ploto kelio servitutas pažymėtas simboliu „S“ ir nurodytas taškais 28, 29, 30, 31, 32, 80, 81, 82, 83; nustatė, kad ieškovai solidariai sumoka vienkartinę 567,72 Eur kompensaciją atsakovei UAB „Kuršių marių respublikai“ nuostolių atlyginimui už servituto nustatymą; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui A. M. nuosavybės teise priklauso 23/50 dalys pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas) pagal 2022 m, rugsėjo 15 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei R. B. nuosavybės teise priklauso 54/100 dalys Gyvenamojo namo pagal 1999 m. kovo 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2MV-5078. Prie Gyvenamojo namo žemės sklypas nesuformuotas, jis yra valstybinėje žemėje. 2016 m. buvo sutvarkyti ieškovui priklausančio gyvenamojo namo nuosavybės dokumentai, ieškovai pradėjo domėtis dėl valstybės žemės įsigijimo po namu ir tuo tikslu 2017 m. sausio 18 d. buvo pradėtas organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projektas. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, NŽT prie ŽŪM) Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas 2017 m. sausio 24d. priėmė įsakymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo pertvarkymo projekto rengimo.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. NGP-1036 pagrindu UAB „Kuršių marios“ iš Lietuvos Respublikos už 110 000 Lt įgijo 2,8622 ha nuosavybės teisę į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio paskirtis yra kita, naudojimo būdas - komercinės paskirties objektų teritorijos (pramonės ir sandėliavimo). 2021 m. rugsėjo 30 d. Akcijų pasirašymo sutarties pagrindu UAB „Kuršių marios“ perleido žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvertintą 64 500 Eur vertės (nustatymo data 2021 m. rugsėjo 10 d.) atsakovei UAB „Kuršių marių respublika“.

14. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai (bei jų tėvai) atsakovės žemės sklype esančiu keliuku naudojasi daugiau kaip 55 metus, teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, jog servituto nustatymas turi istorinį pagrindą.

15. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog ieškovai siekiant patekti prie savo gyvenamojo namo, naudojasi atsakovei priklausančiu žemės sklypu, važiuodami servituto plane nurodyta kelio dalimi. Po to, ieškovai patenka į laisvą valstybinę žemę, kuriame stovi ieškovų gyvenamasis namas. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės ginčo aplinkybės patvirtina, jog ieškovo prašomo servituto nustatymas realiai užtikrins ieškovų pateikimą bei privažiavimą prie jų gyvenamojo namo.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo žemės sklypo plotas yra 2,8622 ha (arų) ploto, prašomo nustatyti servituto plotas yra 2,28 arai, t. y. prašomas nustatyti servitutas apima tik 0,86 procento atsakovės viso žemės sklypo. Teismas, vertindamas pateiktus trečiojo asmens UAB ,,Kuršių marios“ alternatyvius servituto nustatymo planus, nustatė, jog P. K. 14,61 arų žemės sklype, UAB ,,Kuršių marios“ siūlomas 0,55 arų servitutas, sudarytų 3,76 procento P. K. priklausančio žemės sklypo. E. Š. ir M. B. priklausančiame 25 arų žemės sklype, siūlomas 1,19 aro servitutas sudarytų 4,76 procento žemės sklypo. R. Ž. ir I. Ž. 14,13 arų žemės sklype, UAB ,,Kuršių marios“ siūlomas 0,66 arų servitutas sudarytų 7,23 procento priklausančio žemės sklypo. Atsižvelgiant į vertinamo servituto ploto santykį trečiųjų asmenų E. Š., M. B., P. K., R. Ž. ir I. Ž. turimo žemės sklypo plotui, teismas pripažino, kad UAB ,,Kuršių marios“ siūlomo servituto projektai labiau pažeistų trečiųjų asmenų nuosavybės teises, suvaržydamos didesnę nuosavybės dalies santykį, nei servituto nustatymas atsakovės žemės sklype.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad trečiųjų asmenų žemės sklypuose stovi gyvenamieji namai bei ūkinės paskirties pastatai, teritorija apsodinta medžiais, sutvarkyta aplinka. Šių žemės sklypų savininkai nesutiko su siūlymais jų žemės sklypuose nustatyti servitutą. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai, ar jų šeimos nariai prie savo gyvenamojo namo būtų anksčiau važiavę per šių trečiųjų asmenų žemės sklypus.

18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės UAB ,,Kuršių marių respublika“ direktorės V. M. nurodytas faktines aplinkybes apie ginčo teritorijoje viešbučių, poilsio namelių bei automobilių stovėjimo aikštelių įrengimą, pažymėjo, kad atsakovės UAB ,,Kuršių marių respublika“ direktorė nurodė prieštaringas aplinkybes dėl ketinamos vykdyti veiklos servituto nustatymo vietoje. Byloje nepateikta jokių kitų įrodymų dėl servituto nustatymo vietoje atsakovės ketinamos vykdyti veiklos.

19. Teismas pažymėjo, jog pagrindinė įmonė UAB ,,Kuršių marios“ žemės sklypą iš valstybės įsigijo 2006 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, vėliau 2021 m. rugsėjo 30 d. Akcijų pasirašymo sutarties pagrindu šis žemės sklypas buvo perleistas dukterinei įmonei UAB „Kuršių marių respublika“. Teismas nurodė, kad ieškovai atsakovės žemės sklype esančiu keliuku, viešai ir netrukdomai, naudojosi daugiau kaip 55 metus, vietoje, keliukas yra akivaizdžiai matomas, todėl tiek UAB ,,Kuršių marios“, tiek UAB „Kuršių marių respublika“ atstovams elgiantis rūpestingai, apdairiai ir protingai prieš šių sandorių sudarymą turėjo būti gerai žinomos aplinkybės apie įsigyjamo žemės sklypo faktinius suvaržymus. Pirmosios instancijos teismas pripažino esant pagrindą tenkinti ieškinį dėl servituto nustatymo gyvenamajam namui.

20. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teismo posėdžio metu UAB ,,Kuršių marių respublika“ direktorė V. M. nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 30 d. akcijų perleidimo sutartimi UAB ,,Kuršių marios“ perleido UAB ,,Kuršių marių respublika“ 2,8622 ha žemės sklypą, už 64 500 Eur sumą. UAB ,,Kuršių marių respublika“ direktorė patvirtino, kad tuo metu nurodyta turto vidutinė rinkos vertė buvo reali. Kokia yra šios dienos šio turto vertė, nežino. Teismas nurodė, kad atlikus aritmetinius veiksmus, naudojant 2021 m. rugsėjo 30 d. akcijų perleidimo sutartyje nurodyto 2,8622 ha žemės sklypo rinkos vertę 64 500 Eur ir nustatant 2,28 arų prašomo nustatyti servituto ploto galimo perleidimo kainą, nustatyta, kad ji būtų 513,80 Eur. Teismas pažymėjo, jog servituto nustatymas neatima iš atsakovės nuosavybės teisių į šią žemės sklypo dalį, neatima galimybės pačiai atsakovei naudotis keliu, kuriam nustatytas servitutas.

21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nepateikta kitų objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovei priklausančio žemės sklypo didesnę rinkos kainą. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo M. B. nurodė, kad atsakovės teritorijoje nevykdoma jokia veikla, žemė yra apleista, apaugusi krūmais, neprižiūrima. Teismo posėdžio metu UAB ,,Kuršių marios“ direktorė G. D. patvirtino, jog žemės sklypo infrastruktūra yra visiškai nusidėvėjusi. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog UAB ,,Kuršių marios“, o vėliau savininke tapusi UAB ,,Kuršių marių respublika“ būtų atlikusi kokius nors žemės sklypo pagerinimus, dėl ko žemės sklypo vertė dėl atsakovės pastangų būtų išaugusi.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant, kad ieškovai sutinka solidariai sumokėti vienkartinę 567,72 Eur kompensaciją, atsakovei UAB „Kuršių marių respublikai“ nuostolių atlyginimui už servituto nustatymą priteisė minėtą sumą. Teismo vertinimu, tokio dydžio suma visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimą dalyje, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinio skundo argumentai:

23.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovų namas yra viešpataujantis daiktas ir kadangi Ieškovai yra namo bendraturčiai, todėl turi teisę reikšti ieškinį dėl servituto namui nustatymo. Iš inventorinės ieškovų gyvenamojo namo bylos nustatyta, kad ieškovų gyvenamasis namas yra valstybės žemės sklype ir namų valdai yra skirtas tik 713 kv. m. ploto žemės sklypas. Byloje pateikta suderintos topo nuotraukos pagrindu parengta situacijos schema, iš kurios matyti, kad ieškovų namų valdos teritorija yra iš esmės dvigubai didesniame (apie 0,1749 ha) nesuformuotame valstybės žemės plote. Teismas nepagrįsta sprendime nurodė, kad valstybės žemė, kurioje yra ieškovų namas, nėra viešpataujančiu daiktu, o juo yra gyvenamasis namas. Apeliantės tvirtinimu, valstybės žemė, kurioje yra atsakovų namas, yra nuosavybės teisės objektas, kurio savininkas yra valstybė. Tik šios valstybinės žemės savininkas ar patikėtinis turėjo teisę reikšti ieškinį dėl servituto nustatymo.

23.2. Jeigu būtų pagrindas, tai servitutas turėtų būti nustatomas per dalį nesuformuoto žemės sklypo, t. y. iki pat ieškovų namų valdos ribų, nurodytų inventorinės bylos medžiagoje. Ieškovų servituto pasiūlymas (planas) yra netinkamas, nes nurodytas pravažiavimas nėra suplanuotas iki namų valdos.

23.3. Teismo nustatyto servituto ilgis ir plotas nėra pagrįstas. Teismas neįvertino, kad atsakovės ir trečiojo asmens pasiūlymuose numatyti servitutai yra ženkliai mažesnių plotų ir greitesniu susisiekimu.

23.4. Teismas nustatė servitutą per atsakovės pramonės ir sandėliavimo teritoriją į valstybės žemę, kurią siekia susiprojektuoti sau ir atsakovė bei trečiasis asmuo.

23.5. Jeigu servitutą siekiama nustatyti privataus, o ne viešojo intereso tikslais, žemės savininko (valstybinės žemės patikėtinio) sutikimas dėl šių sąlygų nustatymo yra būtinas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad NŽT sutinka su ieškiniu, tačiau visiškai nesigilino, kad žemės patikėtinio sutikimui išreikšti yra skiriama atskira administracinė procedūra (pvz., Žemės įstatymo 13 straipsnis, 22 straipsnio 11 dalis ir kitos poįstatyminių aktų nuostatos). Nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka patikėtinio sutikimas servitutu valstybinėje žemėje nėra pateiktas. Toks sutikimas negali būti pateiktas dėl administracinės bylos Nr. eI3-9551-979/2023 bei civilinės bylos Nr. e2YT-2457-904/2024, nes minimose bylose yra neišnagrinėti ginčai dėl teritorijos, į kurią pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovų prašomą servitutą.

23.6. Atsakovės ir trečiojo asmens pasiūlytas galimas servitutas ieškovų namų valdai (duomenys neskelbtini) namų valdas, dėl kurių jokie teisminiai ginčai nevyksta.

23.7. Teismas visiškai nevertino galimybių ieškovams patekti iš (duomenys neskelbtini) į savo namą per teritorijų planavimo dokumentais iki pat ieškovų namo nustatytą specialiųjų sąlygų koridorių. Teismas pateikto rašytinio įrodymo visiškai nevertino.

23.8. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Elektros tinklų apsaugos zonose draudžiama gadinti, užtverti ar užversti kelius, skirtus pravažiuoti prie elektros tinklų. Ši nuostata reiškia, kad negali būti užtvertas pažymėtoje zonoje pravažiavimas, kuris yra iki pat ieškovų namo nuo (duomenys neskelbtini). Įstatymas nedraudžia nustatyti kelis tos pačios rūšies ar skirtingus servitutus toje pačioje vietoje. Elektros tinklų operatoriui patekimo teisė į (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) yra suteikta. Todėl ieškovams servitutas gali būti nustatytas per (duomenys neskelbtini) gyvenamosios paskirties teritoriją.

23.9. Trečiasis asmuo yra pateikęs siūlymą nustatyti ieškovams servitutą per (duomenys neskelbtini) gyvenamosios paskirties teritoriją per nuovažą, kurioje taip pat yra vandentiekio/nuotekų tinklų specialiųjų sąlygų koridorius (DOK-11812).

23.10. Teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovų ir kaimynų nurodytą aplinkybę, kad keliukas per atsakovės sklypą realiai egzistuoja.

23.11. Teismas ignoravo faktą, kad (duomenys neskelbtini) baigiasi ties atsakovės žemės sklypo riba. Savivaldybės kelių žemėlapyje yra parodyta topo nuotraukos pagrindu užfiksuota nuovaža iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) sklypą į ieškovų namą (duomenys neskelbtini) (DOK-19915). Teismas šio oficialaus dokumento nepagrįstai nepalygino su trečiojo asmens pasiūlymo dėl servituto nustatymo, kuris sutampa su minėtu žemėlapyje nurodytu įvažiavimu. Patekimui į ieškovų namą yra ir daugiau alternatyvų: per (duomenys neskelbtini).

23.12. Teisinę reikšmę turi tai, kad ieškovų namų valda suprojektuota prie (duomenys neskelbtini), numatant patekimą į ją iš (duomenys neskelbtini), kaip ir numatytas ESO patekimas į šią valdą. Teismas ignoravo atsakovės pasiūlymus dėl servitutų iš (duomenys neskelbtini), dėl šio pasiūlymo nepasisakė sprendime. Viena iš siūlomų servitutų per (duomenys neskelbtini) valdą, kurioje yra net dvi faktinės asfaltuotos nuovažos. R. Ž. teismo posėdžiuose patvirtino, kad viena (dešinioji nuo (duomenys neskelbtini) pusės) nuovaža yra nenaudojama, tačiau negalėjo pagrįsti, kodėl šia nuovaža negalėtų naudotis ieškovai, nesutiko gauti kompensacijos už servitutą. Teismas visai nevertino atsakovės pasiūlymo (DOK-20433).

23.13. Svarbus įrodymas, kurio teismas nevertino yra tas, kad šalia (duomenys neskelbtini) namų valdos ribojasi valstybės žemės 0,0399 ha, kuris pagal savo plotą ir lokalizaciją laikomas įsiterpusiu (Žemės įstatymo 2 str. 2 d.) ir iš jo gali būti kompensuojama dešinioji iš (duomenys neskelbtini) nuovaža į (duomenys neskelbtini). Teismas dėl šio atsakovės ir trečiojo asmens teikto pasiūlymo nepasisakė sprendime.

23.14. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra kitos išeities ir patekimas į ieškovų namą galimas tik per atsakovės sklypą, neįvertino kitų alternatyvų racionalumo aspektu.

23.15. Nesutinka su teismo nustatytu kompensacijos už servitutą 567,72 Eur dydžiu. Apeliantės vertinimu, jei jos teritorija būtų gyvenamosios paskirties (jos vertė būtų ne mažesnė kaip 3 713 127,32 Eur), tai kompensacija už servitutą turėtų būti ne mažesnė nei 29 578,38 Eur. Tačiau atsakovės komercinė teritorija yra dar vertingesnė nei gyvenamoji, joje yra daug statinių, todėl kompensacija turi būti ženkliai didesnė. Nepagrįsti teismo argumentai, kad byloje nėra įrodymų apie didesnę servituto vertę. (duomenys neskelbtini) sklypo savininkas nesutiko gauti net 30 000 Eur kompensaciją už servituto nustatymą, todėl ši teismo posėdžio metu nustatyta aplinkybė jau yra įrodymu. Taip pat į bylą yra pateikti nekilnojamojo turto pardavimo vieši skelbimai, kas taip pat laikytina įrodymu. Teismas turėjo vertinti įrodymų visumą ir padaręs išvadą dėl jų prieštaringumo ir nepakankamumo šalims turėjo siūlyti atlikti vertinimą.

23.16. Teismas nepagrįstai turto vertę siejo su faktine sklypo situacija, nes pats teismas pripažino, jog atliekami projektavimo darbai ir atsakovė bei trečiais asmuo (patronuojanti įmonė, priimanti sprendimus dėl verslo plėtros) yra įgiję teisėtų lūkesčių dėl pramonės ir sandėliavimo teritorijos išlaikymo.

23.17. Gyvenamųjų namų teritorijų vertė yra mažesnė už komercinių pramonės ir sandėliavimo. Be to, žemės vertė nėra lemiamas kriterijus apskaičiuojant kompensaciją. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant kompensacijos už servitutą dydį atsižvelgiama į tokias aplinkybes: kokiam daiktui nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančio daikto savininkas dėl servituto nustatymo; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Todėl teismas savo sprendimą siedamas su faktine žemės būkle nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

24. Ieškovai atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti solidariai iš atsakovės ir trečiojo asmens UAB ,,Kuršių marios“ bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentai:

24.1. Ieškovai yra gyvenamojo namo savininkai. Gyvenamasis namas stovi valstybinėje žemėje. Žemės sklypas prie statinių nebuvo suformuotas. Šiuo metu prie namo nėra tinkamo priėjimo (privažiavimo). Namui esant apsuptam privatiems asmenims priklausančių žemės sklypų (neturint susisiekimo), ieškovai negali tinkamai naudotis daiktu pagal paskirtį. Taigi, gyvenamajam namui būtina nustatyti servitutą. Patekimui į namus ieškovai 55 metus naudojosi keliu, kuris šiai dienai įtrauktas į atsakovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, servitutas turi istorinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, tarnaujančiu daiktu turi būti nustatytas būtent atsakovei priklausantis žemės sklypas.

24.2. Esminė sąlyga pripažinti daiktą viešpataujančiu daiktu ir nustatyti servitutą yra ne tai ar daiktas ribojasi su kitu svetimu daiktu, o tai, ar nustačius ribojimus svetimam daiktui bus pasiektas įstatyme įtvirtintas tikslas užtikrinti tinkamą daikto naudojimą. Šiuo atveju nustačius atsakovės žemės sklypo apribojimus (teisę naudotis šiame sklype esančiu keliu) ieškovai gali tinkamai naudotis gyvenamuoju pastatu. Kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo nėra, todėl tokie apribojimai atsakovės turto atžvilgiu yra pagrįsti.

24.3. Vienas ir tas pats daiktas gali tarnauti keliems viešpataujantiems daiktams, nes toks draudimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) neįtvirtintas. Be to, kiekvienas subjektas įgyvendina savo teisę savarankiškai. Todėl, net tuo atveju, jei, kaip nurodo apeliantė, dėl servituto nustatymo valstybinei žemei galėjo kreiptis būtent valstybė ar turto patikėtinis, tai neatima pastato, esančio valstybinėje žemėje savininkų teisės į servituto nustatymą.

24.4. Nenustačius servituto, ieškovams nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis gyvenamojo namo naudoti pagal paskirtį, todėl, žemės sklypo savininkams nesutikus nustatyti servitutą, ieškovai įgijo teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl servituto nustatymo teismo sprendimu (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).

24.5. Teismo nustatytas servitutas atitinka minimalaus savininko teisių ribojimo principo ir proporcingumo principo reikalavimus. Teismo nustatytas servitutas nepaneigia žemės savininko (atsakovės) nuosavybės teisių, nepašalina atsakovės galimybės naudotis daikto vertingosiomis savybėmis, išlaikomas viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų interesų balansas. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kelio servitutas trukdys atsakovei ar trečiajam asmeniui įgyvendinti bei vystyti savo verslą.

24.6. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis neatitinka atlygintinumo principo reikalavimų. Apeliantė akcentuoja žemės sklypo vertingumą bei tuo pačiu tvirtina, kad žemės sklypo vertė nėra lemiamas kriterijus apskaičiuojant kompensaciją už servitutą, tuo pačiu sau prieštarauja. Be to, apeliantė ignoruoja kitas reikšmingas aplinkybes, rodančias, kad teismo priteista kompensacija neatitinka atlygintinumo principą: dėl servituto atsakovės žemės sklypo vertė nesumažės, kelias jau daugelį metų yra naudojamas ieškovo bei jo tėvų, servitutas nustatomas nedidelei sklypo daliai (2,28 arams), yra sklypo pakraštyje, atsakovės neprižiūrimoje ir apleistoje vietoje, viešbučių ir negyvenamųjų namelių statybos projektas sklype nėra užbaigtas, taip pat ar kelio servitutas turės kokios nors įtakos statyboms ar pastatytų statinių naudojimui. Ieškovams servituto nauda pasireiškia tik tuo, kad jie galės patekti iki savo Gyvenamojo namo.

25. Trečiasis asmuo E. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimo argumentai:

26.1. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad servitutai privatiems žemės sklypams administraciniu aktu gali būti nustatyti, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojams bendrai naudoti skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, jais naudotis ir juos aptarnauti bei konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Kitais atvejais administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą nėra teisinio pagrindo, todėl privačiame žemės sklype kelio servitutas gali būti nustatytas CK nustatyta tvarka sudarant sandorį tarp privačių žemės sklypo savininkų, o jiems nesusitarus – teismo sprendimu.

26.2. Registruojant kelio servitutą kaip daiktinę teisę nekilnojamojo turto registre registruojamas ir servituto turėtojas (viešpataujantis daiktas). CK 4.128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustačius servitutą viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai nebūtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų tarnaujančiuoju tampančiam daiktui servituto siekiamą nuolatinę naudą.

26.3. CK 4.124 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Šioje byloje viešpataujančiuoju tampantis daiktas gyvenamasis namas, o jų savininkai ieškovai, todėl yra tinkami ieškovai byloje dėl kelio servituto nustatymo.

26.4. Pastatui eksploatuoti skirto žemės sklypo formavimo metu paaiškėjo, kad privažiavimas prie gyvenamojo namo yra įtrauktas į privataus žemės sklypo teritoriją, todėl prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nebėra privažiavimui skirtos laisvos valstybinės žemės. Tuometinė atsakovės žemės sklypo savininkė UAB „Kuršių marios“ nedavė sutikimo suteikti servitutą. NŽT Klaipėdos skyriaus patarėja ir specialistė 2020 m. spalio 20 d., kurio eiga užfiksuota protokole, surengė posėdį, kuriame svarstyta formavimo ir pertvarkymo projekte numatyti privažiavimo kelią per registruotus privačius sklypus. Ieškovai su projekto autoriumi apžiūrėjo kaimyninius sklypus ir nenustatė galimybės privažiavimą suformuoti per juos. Todėl ieškovai dėl servituto nustatymo kreipėsi į teismą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

28. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai yra gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai, ieškovui nuosavybės teise priklauso 23/50 dalys, o ieškovei - 54/100 dalys namo (toliau – ir Gyvenamasis namas). Prie Gyvenamojo namo žemės sklypas nesuformuotas, jis yra valstybinėje žemėje.

30. Pirkimo - pardavimo 2006 m. vasario 11 d. sutarties Nr.NGP-1036 pagrindu UAB „Kuršių marios“ iš Lietuvos Respublikos už 110 000 Lt įsigijo 2,8622 ha nuosavybės teisę į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis yra kita, naudojimo būdas - komercinės paskirties objektų teritorijos (pramonės ir sandėliavimo) (toliau – ir Žemės sklypas). Akcijų pasirašymo sutarties 2021 m. rugsėjo 30 d. pagrindu UAB „Kuršių marios“ perleido Žemės sklypą, įvertintą 64 500 Eur suma, atsakovės UAB „Kuršių marių respublika“ nuosavybėn.

31. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl atlygintino kelio servituto nustatymo atsakovės Žemės sklype, teisėtumo.

32. Atsakovės tvirtinimu, teismas netinkamai nustatė viešpataujantį daiktą servituto nustatymui bei ieškovų teisę reikšti ieškinį, netinkamai įvertino faktines aplinkybes servituto nustatymui, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepasisakė dėl alternatyvių atsakovės ir trečiojo asmens siūlomų servitutų variantų per privačius gretimus žemės sklypus, nevertino siūlomų servitutų racionalumo aspektu, netinkamai nustatė kompensacijos už servitutą dydį. Ieškovai nesutinka su apeliaciniu skundu, mano, kad jie turėjo teisę reikšti ieškinį dėl kelio servituto jų gyvenamajam namui kaip viešpataujančiam daiktui, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, parinko racionalų sprendimą dėl servituto nustatymo, tinkamai nustatė kompensacijos už servitutą dydį.

Dėl servituto nustatymo sąlygų

33. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021).

34. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

35. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).

Dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti servituto nustatymo teismo sprendimu

36. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovų Gyvenamasis namas yra viešpataujantis daiktas ir ieškovai kaip namo bendraturčiai turi teisę reikšti ieškinį dėl servituto namui nustatymo. Apeliantės tvirtinimu, valstybės žemė, kurioje yra atsakovų Gyvenamasis namas, yra nuosavybės teisės objektas, kurio savininkas yra valstybė, todėl tik šios valstybinės žemės savininkas ar patikėtinis turėjo teisę reikšti ieškinį dėl servituto nustatymo.

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais. Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl kelio servituto nustatymo pareiškė Gyvenamojo namo savininkai. Servitutą prašoma nustatyti, nes nėra galimybės ieškovams, kaip daiktinės teisės turėtojams, naudotis daiktu pagal paskirtį.

38. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis)

39. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nurodytais atvejais – administracinis aktas. Minėta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį

40. Taigi, servituto nustatymo teismo sprendimu tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį tais atvejais, kai, nenustačius servituto, viešpataujančiojo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra galimas. Šis tikslas pasiekiamas viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui suteikiant teisę naudotis svetimu – tarnaujančiuoju daiktu. Atitinkamai, visais atvejais sprendžiant dėl servituto nustatymo, turi būti identifikuotas tiek tarnaujantysis, tiek viešpataujantysis daiktai. Viešpataujantysis daiktas nėra servituto objektas, juo yra tarnaujantysis daiktas, nes servitutas yra daiktinė teisė būtent į tarnaujantįjį daiktą. Tačiau viešpataujantysis daiktas šiuose santykiuose reikšmingas ne tik dėl to, kad paprastai, atsižvelgiant į jo naudojimą pagal paskirtį, nustatomas servituto turinys, jis reikšmingas ir nustatant subjektus, kurie turi teisę, be kita ko, kreiptis dėl servituto nustatymo. Pagal CK 4.126 straipsnio 2 dalį, kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023).

41. Kasacinis teismas pateikė išaiškinimą, kad servituto nustatymo gali reikalauti tik daikto savininkas ar valdytojas, turintis savarankišką ar išvestinę daiktinę teisę, taip pat valstybės ar savivaldybės turto patikėtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023).

42. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), esantis valstybinės žemės sklype. Pažymėtina, kad žemės savininko teises žemės sklype valstybė įgyvendina per turto patikėtinį – Nacionalinę žemės tarnybą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 26 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančio 2,8622 ha ploto žemės sklypo atitinkamos dalys ribojasi su valstybei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovai, siekiant patekti prie savo gyvenamojo namo, naudojasi atsakovei priklausančiu žemės sklypu, važiuodami servituto plane nurodyta kelio dalimi, paskui patenka į laisvą valstybinę žemę, kuriame stovi ieškovų gyvenamasis namas.

43. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad: yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai; gyvenamasis namas stovi valstybinėje žemėje; žemės sklypas prie statinių nėra suformuotas; gyvenamasis namas buvo pastatytas taip, kad prie jo šiuo metu nėra tinkamo priėjimo (privažiavimo); namui esant apsuptam privatiems asmenims priklausančių žemės sklypų (neturint susisiekimo), ieškovai negali tinkamai naudotis daiktu pagal paskirtį, norėdami patekti į savo namus; ieškovai 55 metus naudojosi keliu, kuris šiai dienai yra įtrauktas į UAB „Kuršių marių respublikai“ priklausantį žemės sklypą.

44. Taigi, vertinant byloje nustatytas aplinkybės, valstybinės žemės sklypas nėra laikytinas viešpataujančiuoju daiktu, nes ieškovai nėra žemės sklypo valdytojai daiktinės teisės prasme. Nagrinėjamu atveju viešpataujančiuoju daiktu atsakovei priklausančio tarnaujančiojo daikto atžvilgiu yra ieškovams nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas. Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovų gyvenamasis namas yra valstybinės žemės sklype ir ieškovų namas nesiriboja su atsakovės žemės sklypu, kuriame siekiama nustatyti kelio servitutą, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, atsižvelgiant į prašomo nustatyti servituto tikslus. Pažymėtina, kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, kad tarnaujančiuoju daiktu gali būti gretimas žemės sklypas nei tas žemės sklypas, kuriame yra viešpataujantysis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023). Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinį pareiškė subjektinės teisės neturintys asmenys.

45. Apeliaciniame skunde remiamasi ir tuo, kad siekiant nustatyti servitutą privataus, o ne viešojo intereso tikslais, yra būtinas valstybinės žemės savininko (valstybinės žemės patikėtinio) sutikimas, kuriam įstatymas numatęs atskirą administracinę procedūrą (pvz., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 13 straipsnis, 22 straipsnio 11 dalis ir kitos poįstatyminių aktų nuostatos). Apeliantės tvirtinimu, toks valstybinės žemės patikėtinio sutikimas dėl servituto valstybinėje žemėje nustatymo, nėra pateiktas.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nėra pagrįsti. CK 4.124 straipsnio 3 dalis numato, kad nustatant servitutus, turi būti dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, tačiau išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai yra inicijavę laisvos valstybinės žemės, kuriame stovi jų gyvenamasis namas, procesą, su tikslu suformuoti valstybinės žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovai neturi teisės kreiptis dėl servituto nustatymo ir valstybei priklausančiam žemės sklypui, kuriame yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys pastatai, nes ieškovai neturi nuosavybės teisių į šią valstybinę žemę ir šioje dalyje ieškinio netenkino. Taigi, atsižvelgiant į šios bylos faktinę situaciją, apeliantės nurodytos teisės normos, susijusios su specialiomis administracinėmis procedūromis valstybinės žemės savininko (valstybinės žemės patikėtinio) sutikimui gauti, nėra aktualios. Šios nustatytos aplinkybės taip pat paneigia atsakovės argumentus dėl nagrinėtos bylos privalomo sustabdymo iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI3-9551-979/2023 (dabartinis Nr.eI3-1661-979/2024).

Dėl objektyvios būtinybės nustatyti ginčo servitutą

47. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku per atsakovei priklausantį žemės sklypą (tarnaujantis daiktas), pastatui - gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini) (viešpataujantiems daiktams), pagal 2021 m. birželio 15 d. UAB „Gistama projektai“ parengtą planą, kuriame 228 m² ploto kelio servitutas pažymėtas simboliu „S“ ir nurodytas taškais 28, 29, 30, 31, 32, 80, 81, 82, 83.

48. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas). Taigi, servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.

49. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 18 d. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkų vardu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriui buvo pateiktas prašymas organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. 2017 m. sausio 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas priėmė įsakymą Nr. 12 VĮ-63- (14.142.2.) Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, kuriuo nusprendė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, su tikslu suformuoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), esamiems pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytųjų tiesioginę paskirtį. Tačiau žemės sklypo formavimo metu paaiškėjo, kad privažiavimas prie gyvenamojo namo yra įtrauktas į privataus žemės sklypo teritoriją, todėl prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), formuojamo žemės sklypo nebėra privažiavimui skirtos laisvos valstybinės žemės.

50. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai yra gyvenamojo namo, esančio valstybinėje žemėje, savininkai, prie kurio nėra privažiavimo kelio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovų prašomo servituto nustatymas gali realiai užtikrinti tinkamą ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto naudojimą. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines ginčo aplinkybes, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta. Kartu pažymėtina, kad net ir esant galimybei įrengti kelią valstybinėje žemėje, tai neturėtų įtakos sprendimo teisėtumui, nes pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu asmuo, nepasinaudodamas kaimyniniu sklypu (sklypais), negali patekti į jam priklausantį namą ar butą, servituto nustatymo būtinybė yra akivaizdi ir jos negali paneigti abstrakti galimybė ateityje įrengti kitą kelią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007).

51. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl objektyvios būtinybės nustatyti servitutą, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, įvertintą pagal įrodymų vertinimo taisykles, todėl apeliantės nurodyti apeliaciniame skunde argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismas nustatė netinkamai įvertinęs bylos duomenis. Taigi, vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas atsakovei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos.

52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos byloje aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog yra CK 4.126 straipsnyje nurodytos sąlygos teismo sprendimu nustatyti servitutą, t. y. atsakovė prieštarauja servitutui, tačiau yra būtinybė nustatyti tokį servitutą, kad ieškovai turėtų galimybę patekti į jiems priklausantį gyvenamąjį namą. Pažymėtina, kad servituto nustatymą įstatymas sieja ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2005).

53. Apeliaciniame skunde remiamasi tuo, kad teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepasisakė dėl alternatyvių atsakovės ir trečiojo asmens siūlomų servitutų variantų per privačius gretimus žemės sklypus, nevertino siūlomų servitutų racionalumo aspektu.

54. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-706/2015; kt.).

55. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad trečiajam asmeniui M. B. nuosavybės teise priklauso 1239/2500 dalis 0,2500 ha (12,39 arai) žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; šiame žemės sklype stovi daržinė. Trečiajam asmeniui E. Š. nuosavybės teise priklauso 1261/2500 dalis 0,2500 ha (12,61 arai) žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; šiame žemės sklype stovi gyvenamasis namas ir kiti inžineriniai - kiemo statiniai. Tretiesiems asmenims R. Ž. ir I. Ž. nuosavybės teise priklauso 0,0913 ha (9,13 arų) žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; šiame žemės sklype stovi gyvenamasis namas, tvartas ir kiti inžineriniai - kiemo statiniai. Trečiajam asmeniui P. K. nuosavybės teise priklauso 1461/2934 dalis 0,2934 ha žemės sklypo (14,61 arų), adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; šiame žemės sklype stovi P. K. priklausantis gyvenamasis namas (adresu (duomenys neskelbtini)), tvartas, kiemo rūsys, sandėlis, 57/100 dalys kitų inžinerinių - kiemo statinių. Trečiajam asmeniui E. L. nuosavybės teise priklauso 491/978 dalis 0,2934 ha žemės sklypo (14,73 arų), adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; šiame žemės sklype stovi E. L. priklausantis gyvenamasis namas (adresu (duomenys neskelbtini)), viralinė, garažas, tvartas, daržinė, 43/100 dalys kitų inžinerinių - kiemo statinių. Trečiajam asmeniui A. Ž. nuosavybės teise priklauso 0,1092 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; šiame žemės sklype stovi gyvenamasis namas, garažas, tvartas, kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė.

56. Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus surengtame 2020 m. spalio 20 d. posėdyje svarstyta galimybė, rengiant valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, numatyti privažiavimo kelią. Pateikto posėdžio protokolas patvirtina, kad ieškovai kartu su projekto autoriumi apžiūrėjo kaimyninius žemės sklypus ir apsvarstė galimus variantus dėl patekimo į formuojamą žemės sklypą, tačiau buvo nuspręsta, jog per kitus kaimyninius namų valdos žemės sklypus formuoti įvažiavimą prie namo (duomenys neskelbtini) yra neįmanoma, kadangi visi jie užstatyti gyvenamaisiais namais, ūkiniais pastatais ir aptverti tvoromis; vienintelis priimtinas variantas - tai įvažiavimui naudoti jau esamą ir ilgus metus naudojamą kelią, kuris patenka į UAB „Kuršių marių respublika“ žemės sklypo teritoriją.

57. Kaip matyti iš ginčijamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovų, tiek ir atsakovės bei trečiojo asmens pateiktus kelio servitutų pasiūlymus racionalumo, proporcingumo, interesų derinimo aspektu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovų siūlomu variantu servitutas apima tik 0,86 procento atsakovės viso žemės sklypo. Atsakovės ir trečiojo asmens siūlomais alternatyviais servituto nustatymo variantais trečiųjų asmenų P. K. 14,61 arų žemės sklype, UAB ,,Kuršių marios“ siūlomas 0,55 arų servitutas, sudarytų 3,76 procento P. K. priklausančio žemės sklypo; E. Š. ir M. B. priklausančiame 25 arų žemės sklype, siūlomas 1,19 aro servitutas, sudarytų 4,76 procento žemės sklypo; R. Ž. ir I. Ž. 14,13 arų žemės sklype, UAB ,,Kuršių marios“ siūlomas 0,66 arų servitutas sudarytų 7,23 procento priklausančio žemės sklypo.

58. Taigi, vertinant servituto ploto santykį su tretiesiems asmenimis priklausančiais žemės sklypo plotais, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės siūlomų servitutų projektai labiau pažeistų trečiųjų asmenų nuosavybės teises, suvaržydamos santykinai didesnę jų nuosavybės dalį nei servituto nustatymas atsakovės žemės sklype. Be to, trečiųjų asmenų žemės sklypuose yra gyvenamieji namai bei ūkinės paskirties pastatai, teritorija apsodinta medžiais.

59. Pažymėtina, kad tiek faktiniais bylos duomenimis, į bylą pateiktomis fotonuotraukomis, kuriuose užfiksuotas žvyruotas, kieto pagrindo kelias, kuriame prašoma nustatyti servitutą (e. byla, t. 2, b. l. 70-72, 189), tiek liudytojų A. L., V. K. – P., A. A. parodymų bei byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų paaiškinimų pagrindu, pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui reikšmingą aplinkybę, kad ieškovai bei jų šeimos nariai 55 metus naudojosi žvyruotu keliuku, einančiu per atsakovės žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiasis asmuo M. B. parodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1970 metų ir jau nuo tada ieškovų tėvai prie savo gyvenamojo namo važiuodavo keliuku, kur prašoma nustatyti servitutą; nurodė, kad apie kelio egzistavimą buvo visiems gerai žinoma, nes nuosavybės teisių atkūrimo metų žemėtvarka leido atkurti nuosavybės teises į žemę tik iki šio keliuko. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. Ž. parodė, jog (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1975 metų, todėl ieškovų privažiavimo prie jų gyvenamojo namo aplinkybės jam gerai žinomos; nurodė, jog ieškovų šeima visada iki šiol privažiuoja prie gyvenamojo namo keliuku, kuris yra toje vietoje, kur prašo nustatyti servitutą; kito patekimo ieškovai prie savo gyvenamojo namo neturi, nes kaimynai yra savo žemės sklypus aptvėrę tvoromis, jų sklypuose stovi statiniai bei auga medžiai. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. Ž. patvirtino, jog ieškovai prie savo namų patenka keliu, kur prašo nustatyti servitutą; nurodė, kad ieškovai kitos galimybės patekti į savo sklypą neturi.

60. Taigi, pirmosios instancijos teismui nenustačius realiai egzistuojančios alternatyvos, buvo pagrindas spręsti dėl servituto nustatymo faktiškai naudoto kelio vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, alternatyvi galimybė turi būti reali, o ne hipotetinė. Nagrinėjamu atveju atsakovės pateikti alternatyvūs planai sudaryti neatsižvelgiant į sklypų užstatymą, sklypų reljefo tinkamumą ir kitas reikšmingas servitutui nustatyti aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės nurodyti pasiūlymai yra objektyviai pagrįsti. Šiuo aspektu aktuali kasacinio teismo praktika, kad esant keliems alternatyviems variantams, teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

61. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, tenkindamas ieškovų reikalavimą nustatyti servitutą pagal jų siūlytą servituto nustatymo planą, ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir aplinkybes, susijusias su alternatyviais variantais, pagrįstai sprendė, kad ieškovų prašomas nustatyti servitutas užtikrina minimalaus savininko teisių (atsakovės teisių) ribojimo principą, nes kelio servituto plotas yra tik 2,28 arų, be to, servitutas nustatytas faktiškai naudojamo kelio vietoje. Taigi, servituto nustatymas atsakovei priklausančiame žemės sklype yra racionaliausias sprendimas, atitinkantis CK 4.126 straipsnio prasmę, t.y. servituto nustatymas nepažeis atsakovės teisių daugiau, nei būtų pažeistos ieškovų teisės, nesudarius jiems galimybės turėti privažiavimą prie jiems priklausančio gyvenamojo namo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2005). Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojamas atskiras įrodymas, tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jo santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismas nustatė pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

62. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta kelio servituto vieta ir apimtis yra objektyviai pagrįsta, nesukurianti žymių papildomų žemės sklypo savininko – atsakovės teisių apribojimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas servitutą nustatė ieškovų pateikto 2021 m. birželio 15 d. UAB „Gistama projektai“ plano pagrindu, kuris parengtas pagal istoriškai susiformavusį kelią, įvertinus vietovės ypatumus, t. y. reljefą, augančius medžius ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, susiję su nustatyto servituto apimtimi.

63. Apeliantė servituto neracionalumui pagrįsti tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde remiasi žemės sklypo paskirtimi (komercinės, pramonės ir sandėliavimo teritorijos), akcentuojant, kad sandėliavimo ir pramonės paskirties teritorijoje negali būti pašalinių asmenų.

64. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tačiau nustatytas reglamentavimas nepaneigia kelio servituto nustatymo galimybės. Pažymėtina, kad servituto turinys, atsižvelgiant į skirtingas konkrečias ginčo situacijas, gali būti skirtingas. Ieškovai ieškiniu prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę žemės sklype esančiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad nustatytas servitutas paneigia žemės sklypo naudojimo pagal paskirtį galimybę.

65. Apeliantė nurodo, kad atsakovės žemės sklype planuojama įgyvendinti projektą, byloje pateikta projektavimo sutartis ir sprendiniai, nekilnojamojo turto registre išviešintas faktas apie statybos leidimo pagal šį projektą išdavimą.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl ateityje žemės sklype planuojamos veiklos, taip pat nepaneigia servituto nustatymo pagrįstumo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad servitutas trukdys projekto įgyvendinimui, atsakovės teiginiai grindžiami tik prielaidomis. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo M. B. nurodė, kad atsakovės teritorijoje nevykdoma jokia veikla, žemė yra apleista, apaugusi medžiais, visiškai neprižiūrima. Teismo posėdžio metu UAB ,,Kuršių marios“ direktorė G. D. patvirtino, jog žemės sklypo infrastruktūra yra visiškai nusidėvėjusi. Kartu pažymėtina, tuo atveju, jeigu ateityje atsakovė laikys, kad jos teisės yra pažeidžiamos nustatytu servitutu, ji galės ginti savo teises CPK nustatyta tvarka, reikalaujant nuostolių atlyginimo ir pan.

67. Apibendrinant išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl servituto nustatymo būtinumo, nenukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, pagrįstai nusprendė, jog nenustačius kelio servituto, ieškovai neturės kitos galimybės naudoti savo nuosavybę pagal tikslinę paskirtį. Taigi, apeliacinis skundas šioje dalyje nėra tenkinamas.

Dėl nustatytos kompensacijos už servitutą dydžio

68. CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).

69. Pažymėtina, kad teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).

70. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad atsakovė turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės žemės sklypo 2021 metais įvykusio sandorio vertę (64 500,00 Eur), atliko aritmetinius paskaičiavimus ir nustatė, kad 2,28 arų prašomo nustatyti servituto ploto galimo perleidimo kaina būtų 513,80 Eur. Ieškovams sutikus mokėti 567,72 Eur kompensaciją už servitutą, pirmosios instancijos teismas nustatė šią kompensacijos sumą.

71. Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta 567,72 Eur kompensacija už servitutą dydžiu. Apeliantės vertinimu, jei jos teritorija būtų gyvenamosios paskirties (jos vertė būtų ne mažesnė kaip 3 713 127,32 Eur), tai kompensacija už servitutą turėtų būti ne mažesnė nei 29 578,38 Eur. Nurodo, kad atsakovės komercinė teritorija yra dar vertingesnė nei gyvenamoji, joje yra daug statinių, todėl kompensacija turi būti ženkliai didesnė. Apeliantė pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) sklypo savininkas nesutiko gauti net 30 000 Eur kompensaciją už servituto nustatymą, todėl ši teismo posėdžio metu nustatyta aplinkybė taip pat yra įrodymas. Taip pat į bylą yra pateikti nekilnojamojo turto pardavimo vieši skelbimai, kurie laikytini įrodymais.

72. Ieškovai su tokiais argumentais nesutinka, nurodo, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas vien žemės sklypo rinkos vertės vertinimu. Teismas pažymėjo, kad servituto nustatymas neatima atsakovei nuosavybės teisių į šią žemės sklypo dalį, neatima galimybės pačiai atsakovei naudotis keliu, kuriam nustatytas servitutas. Nurodo, kad apeliantė ignoruoja/nutyli kitas svarbias aplinkybes, patvirtinančias, jog teismo priteista kompensacija atitinka atlygintinumo principo reikalavimus: nustačius servitutą, atsakovės žemės sklypo vertė nesumažės – kelias atsakovės žemės sklype buvo ir juo ieškovai bei jų tėvai naudojosi daugelį metų, todėl žemės sklypo vertė vien dėl servituto nustatymo nepasikeis; servitutas nustatomas tik nedidelei sklypo daliai (2,28 arams, servitutas apima tik 0,86 procento atsakovės viso žemės sklypo), jis yra sklypo pakraštyje, nekeičiant buvusio kelio vietos; servitutas nustatomas atsakovės neprižiūrėtoje, apleistoje žemės sklypo vietoje, kurioje jokie pagerinimai nebuvo atlikti; viešbučių bei negyvenamųjų namelių statybos žemės sklype projektas neužbaigtas, neaišku kada bus užbaigtas, taip pat ar nustatytas kelio servitutas turės kokios nors įtakos statyboms ar pastatytų statinių naudojimui; atsakovei tenkantys žemės sklypo suvaržymai yra minimalūs; ieškovams nauda nustatomu servitutu pasireiškia tik tuo, kad jie įgyja teisę patekti prie savo namų, kuriuose gyvena, t. y. iš to jokios komercinės naudos negauna.

73. Vertinant šalių nurodytus argumentus, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020).

74. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos priteisimo atsakovei, kaip tarnaujančiojo daikto savininkui, atsižvelgė į šioje byloje nustatytas aplinkybes: rinkos vertę, kad atsakovės teritorijoje nevykdoma jokia veikla, žemė apleista, apaugusi krūmais, visiškai neprižiūrima, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad žemės savininkai būtų atlikę kokius nors žemės sklypo pagerinimus, dėl ko žemės sklypo vertė dėl atsakovės pastangų būtų padidėjusi. Kompensacijos dydį nustatė pagal atliktus paskaičiavimus, atsižvelgęs į atsakovės žemės sklypo 2021 metais įvykusio sandorio vertę (64 500 Eur).

75. Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra vienintelis kriterijus, kuris reikšmingas nustatant kompensacijos dydį. Tuo labiau, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių žemės sklypo rinkos vertę. Byloje pateikti VĮ Registro centro duomenys, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (2023 m. sausio 1 d.) - 71 200 Eur, tačiau šis vertinimas nustatytas masiniu būdu, todėl nepatvirtina realios žemės sklypo vertės bylos nagrinėjimo metu.

76. Byloje nėra pateikta jokių kitų objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovei priklausančio žemės sklypo rinkos kainą. Nors apeliantė nurodo, kad jei jos teritorija būtų gyvenamosios paskirties (jos vertė būtų ne mažesnė kaip 3 713 127,32 Eur), tai kompensacija už servitutą turėtų būti ne mažesnė nei 29 578,38 Eur, tačiau atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias jos nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodyta aplinkybė, kad kito privataus žemės sklypo savininkas nesutiko gauti 30 000 Eur kompensaciją už servituto nustatymą, neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant kompensacijos už atsakovės sklypui nustatomą servitutą, nes tai tik subjektyvus kito sklypo savininko vertinimas. Atsakovė pateikė skelbimą, kuriame nurodytas pasiūlymas dėl turto (žemės) pardavimo, kuris ribojasi su atsakovės žemės sklypu, kuriame nurodyta, kad 37 arų (0,3700 ha) žemės su 167 kv. m. pastatu kaina - 480 000 Eur. Tačiau atsakovė nepagrindė, kad sklypai yra lygiaverčiai, be to, kaina šiame skelbime nurodyta ne tik už žemės sklypą, bet ir gyvenamąjį namą. Atsakovė nurodo, kad teismas turėjo pasiūlyti šalims atlikti byloje turto – verslo vertinimo ekspertizę. Tačiau atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu prašymo skirti ekspertizę nebuvo pateikusi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo šalių rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad CPK 178 straipsnio nuostata, įtvirtinanti šalių įrodinėjimo pareigą, reiškia ne tik reikalavimą teikiančios šalies pareigą pateikti jos reikalavimą patvirtinančius įrodymus, bet ir kitos šalies, nesutinkančios su jai reiškiamu reikalavimu, pareigą pateikti jos atsikirtimus patvirtinančius įrodymus. Šiuo aspektu vien šalies išreikšta abejonė kitos šalies pateikto įrodymo tinkamumu ar patikimumu nėra pakankama – teismui turi būti pateikiami CPK reikalavimus atitinkantys įrodymai, paneigiantys kitos šalies pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016).

77. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei įvertinusi, jog servitutas nustatomas neterminuotam laikotarpiui, sklypas yra komercinės paskirties, strategiškai patogioje vietoje, tačiau servitutas apima tik 0,86 procentų atsakovei priklausančio žemės sklypo ploto, atsakovė realiai nepraras galimybės naudotis žemės sklypo dalimi, kuriai nustatytas kelio servitutas, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių patiriamus nuostolius dėl kelio servituto, teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamą ginčo šalių teisių ir interesų pusiausvyrą užtikrins priteistina 5 000 Eur vienkartinė piniginė kompensacija. Tokia kompensacija, atsižvelgiant į atsakovės nuosavybės teisių suvaržymų turinį ir apimtį, yra adekvati, atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

78. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, paaiškėjus, kad kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016).

79. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto kompensacijos priteisimą, neteisingai nustatė jos dydį. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovei iš ieškovų priteistos kompensacijos dydžio keičiama, priteisiant 5 000 Eur kompensaciją (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl teismo (ne) šališkumo

80. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, byla buvo nagrinėjama iš esmės tendencingai, toks bylos išnagrinėjimas negali būti laikomas objektyviu ir tinkamu, todėl šioje situacijoje teismo sprendimas turi būti naikinamas, o byla turi būti grąžinama pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

81. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, turi teisę, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

82. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 išsamiai aptarta Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl teisėjo nešališkumo, kuris turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus.Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y., ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą; vadovaujantis objektyviuoju testu, vertinama, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

83. Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant teisme, 2023 m. gegužės 9 d. trečiasis asmuo UAB „Kuršių marios“ (DOK-19880), o 2023 m. gegužės 10 d. atsakovė UAB „Kuršių marių respublika“ (DOK-19930) pateikė nušalinimus bylą nagrinėjusiam teisėjui. Atsakovė bei trečiasis asmuo UAB „Kuršių marios“ nurodė, kad teisėjo procesiniai sprendimai nagrinėjamoje byloje tendencingi, proceso metu teisėjas neužtikrina rungimosi bei dispozityvumo principų, riboja šalių teisę rinkti įrodymus atsikirtimų pagrįstumui įrodyti / paneigti, akivaizdi teisėjo išankstinė pozicija dėl atsakovės atsikirtimų pagrįstumo.

84. Klaipėdos apylinkės teismo pirmininkė, išnagrinėjus prašymus, 2023 m. gegužės 12 d. ir 2023 m. gegužės 15 d. nutartimis netenkino prašymų dėl teisėjo nušalinimo. Minėtose nutartyse buvo konstatuota, kad bylą nagrinėjęs teisėjas tinkamai vykdė CPK 159 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, siekiant nustatyti esmines bylos aplinkybes ir neatlieka veiksmų, kurie objektyviam stebėtojui leistų manyti, jog byla negalės būti nešališkai išnagrinėta.

85. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjus bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, civilinio proceso teisės normų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl pirmosios instancijos teismo bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti. Tai, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priimtu sprendimu, nėra pagrindas spręsti, kad teismas buvo šališkas.

Dėl bylos sustabdymo

86. Atsakovė nurodo, kad nagrinėjama byla turėjo būti sustabdyta, nes Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose nagrinėjama kita šiam ginčui reikšminga civilinė byla Nr.e2YT-2457-904/2024.

87. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas sustabdymo pagrindas nėra pagrįstas. Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai jos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-248/2002; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 53 punktą ir kt.). Negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.). Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą; kt.).

88. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr.e2YT-2457-1180/2024, kurioje pareiškėja UAB „Kuršių marių respublika“ prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuosavybės teise valdo ūkinį pastatą - 19,48 kv. m. ploto, pažymėtą 3I1p, ir ūkinį pastatą 52,25 kv. m. ploto, pažymėtą 2I1Ž, esančius (duomenys neskelbtini), su tikslu šį nekilnojamąjį turtą įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Suinteresuotas asmuo A. M. minėtoje byloje taip pat yra pareiškęs savarankišką reikalavimą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statiniai yra pagrindinio daikto – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai, ir jie asmeninės nuosavybės teise priklauso A. M..

89. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nagrinėjamo ginčo bei kitos civilinės bylos nagrinėjimo pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, pripažįsta, kad tarp šių bylų nėra tiesioginio prejudicinio ryšio, nes kitoje byloje nustatyti faktai neturi teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

90. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bylai aktualias materialinės teisės normas, susijusias su servituto nustatymu, tačiau nustatė netinkamą kompensacijos dydį. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dalis dėl priteistos kompensacijos dydžio pakeičiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

91. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

92. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas nustatyti servitutą laikytinas pagrindiniu, o reikalavimas priteisti kompensaciją – išvestiniu ir neatskiriamai susijusiu su pagrindiniu reikalavimu nustatyti servitutą. Priklausomai nuo to, ar tenkinamas ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą atsakovės žemės sklype, privalomai turi būti sprendžiama dėl ieškinio reikalavimo priteisti atsakovei kompensaciją už servitutą, t. y. teismui patenkinus pagrindinį reikalavimą – nustačius servitutą tarnaujančiajame daikte yra sprendžiama dėl išvestinio reikalavimo (jo dalies) tenkinimo – kompensacijos, kurios dydį turi pareigą nustatyti teismas, priteisimo tarnaujančiojo daikto savininkui. Ir priešingai, atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą nustatyti servitutą atsakovės žemės sklype, savaime išnyksta pagrindas svarstyti dėl ieškinio reikalavimo priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą ir šis reikalavimas atmetamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022).

93. Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas iki 5 000 Eur sumos padidino atsakovei iš ieškovų priteistiną kompensaciją (išvestinis reikalavimas), tačiau teismo sprendimą dėl kelio servituto atsakovės žemės sklype nustatymo paliko nepakeistą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovų pagrindinio reikalavimo, taigi atsakovo apeliacinį skundą atmetė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-256-611/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

94. Ieškovė patyrė 1 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus kriterijus. Atsakovas sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

95. Atsižvelgiant, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės palieka nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovų pagrindinio reikalavimo, t. y. atsakovės apeliacinį skundą atmetė, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ieškovui A. M. priteistina iš apeliantės UAB ,,Kuršių marių respublika“ apeliacinės instancijos teisme patirtos 1 500 Eur atstovavimo išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Kuršių marių respublika“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos pakeisti, nustatant, kad ieškovai A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai sumoka vienkartinę 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) kompensaciją atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršių marių respublikai“, juridinio asmens kodas 304429046, nuostolių atlyginimui už servituto nustatymą.

Priteisti ieškovui A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kuršių marių respublika“, juridinio asmens kodas 304429046, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.