Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Aliaus Galmino ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato Raimondo Mažulio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

A. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, A. L. paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Į bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

Iš E. S. ir K. K. priteista solidariai A. L. 298,95 Eur turtinei, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, Valstybinei ligonių kasai – 17,61 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš A. L. priteista Valstybinei ligonių kasai 31 Eur, E. S. 23,41 Eur turtinei, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas ir K. K., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas (Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 15 d. nutartimi, paaiškėjus, kad 2019 m. lapkričio 14 d. K. K. mirė, baudžiamoji byla jam nutraukta).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. E. S. nuteistas už tai, kad 2017-11-22, apie 9.30 val., bute (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. K., konflikto metu tyčia kumščiu sudavė A. L. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, dėl to A. L., gindamasis nuo smūgių, kaire ranka griebė E. S. už kaklo ir prispaudė jį prie rūsio durų angokraščio, o tuo metu K. K., būdamas A. L. už nugaros, sulenkta per alkūne ranka apkabino A. L. kaklą, smaugė bei tempė jį žemyn, E. S. smūgiavo nenustatytą skaičių smūgių kumščiais A. L. į galvą ir krūtinę, taip bendrais veiksmais su K. K. padarė A. L. odos nubrozdinimus už ausų, dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

1.2. A. L. nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku konflikto metu tyčia sulenkta per alkūnę dešine ranka apkabino E. S. kaklą ir smaugdamas lenkė jį žemyn, stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį, dėl to E. S., bijodamas būti nustumtas nuo laiptų, įsitvėrė kaire ranka už durų angokraščio, taip padarė E. S. odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairėje pusėje ir kairėje plaštakoje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Dėl būtinosios ginties

Dėl veikos mažareikšmiškumo

Dėl civilinio ieškinio

3.23. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes ir apylinkės teismo nepašalintus prieštaravimus bei abejones, darytina pagrįsta išvada, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės apie E. S. padarytą nusikalstamą veiką visiškai neatitinka byloje esančių įrodymų turinio.

3.24. Nesant pakankamų įrodymų, kad E. S. padarė nusikalstamą veiką apylinkės teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, jis turi būti išteisintas.

Dėl pareigos vertinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus

3.27. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje tiesiog ignoravo pradinėje apeliacinio skundo dalyje nurodytus A. L. parodymų pasikeitimus, jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, visiškai neanalizavo, nors tai itin reikšminga vertinant A. L. parodymus, duotus teisme. Taigi apylinkės teismas tiesiog pasirinko vadovautis per ilgą laiką kitusiais A. L. parodymais apie E. S. atliktą nusikalstamą veiką, tačiau nevykdė pareigos šių parodymų patikrinti.

Dėl pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus

3.28. LAT praktikoje pažymėta: „Teismas visus įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal teismų praktiką, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-78-511/2019 ir kt.).

Dėl pareigos motyvuoti nuosprendį ir pateikti įrodymų atmetimo argumentus

3.32. Šioje byloje esant esminiam prieštaravimams tarp konflikto dalyvių parodymų, nesant objektyvių E. S. smūgius A. L. patvirtinančių įrodymų, apylinkės teismas turėjo skirti pakankamai dėmesio nuosprendžio motyvavimui ir motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje plačiau paaiškinti, kodėl esamus įrodymus laiko pakankamais, tačiau to nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje akivaizdžiai stinga motyvų, kuriais buvo atmesti E. S. kaltę paneigiantys įrodymai.

3.33. Paties E. S. ir K. K. parodymus apylinkės teismas atmetė, deklaratyviai nurodydamas, kad kaltinamųjų gynybos pozicija dėl būtinosios ginties atmetama, kadangi priešingose konflikto pusėse dalyvavo nevienodas asmenų, smurtavusių vienas prieš kitą, skaičius. Toliau teismas nurodė įrodymus, tariamai patvirtinančius tiek E. S., tiek K. K., tiek A. L. nusikalstamos veikos atlikimą, tačiau vardydamas šiuos įrodymus, teismas nevertino prieš tai apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų ir to, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad E. S. sudavė smūgius kumščiais A. L.. Teismas ignoravo įrodymų turinį ir E. S. kaltinančiais įrodymais pripažino įrodymus, kurie jokių E. S. nusikalstamų veikų nepatvirtino.

3.35. Būtent tokiu būdu pasielgė apylinkės teismas šioje byloje – nepašalino abejonių dėl E. S. veiksmų, o nesant objektyvių E. S. veiksmų įrodymų, jo veiksmai taip ir liko pagrįsti prielaidomis. Vis dėlto, atmesdamas E. S. ir K. K. parodymus ir nurodydamas, kad jų parodymai yra tik gynybinė pozicija, pirmosios instancijos teismas prielaidas jau prilygino nustatytiems faktams.

3.36. Darydamas išvadas dėl S. S. kaltės, teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir E. S., K. K. parodymų nuoseklumo viso proceso metu bei A. L. parodymų kaitos.

Dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, nepašalinus prieštaravimų ir abejonių

3.37. Nepašalindamas akivaizdžių prieštaravimų ir abejonių dėl E. S. tariamai atliktos nusikalstamos veikos, teismas taip pat padarė ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą.

3.38. LAT 2018-09-27 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1073/2018 yra išaiškinęs: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.“

3.39. Taigi nuosprendyje gali likti nebent tokios abejonės, kurias teismas siekė pašalinti, tačiau jų pašalinimas buvo nesėkmingas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik nepašalino nurodytų prieštaravimų, tačiau ir nesiėmė priemonių tam padaryti, negana to, teismas neįvertino ne tik prieštaravimų ir abejonių, tačiau ir akivaizdaus įrodymų, patvirtinančių E. S. nusikalstamos veikos atlikimą, trūkumo. Taigi konstatuotina, kad, be kitų pažeidimų, apylinkės teismas dėl E. S. pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą.

Dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo

3.42. Nurodytų argumentų visuma leidžia teigti, kad apylinkės teismo 2019-12-12 nuosprendžio dalis, kuria nuteistas E. S., yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o E. S. priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo E. S. gynėjo advokato R. Mažulio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2020-04-16 nutartimi atmetė abu byloje paduotus apeliacinius skundus. Šią apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka apskundė nuteistasis E. S. ir jo gynėjas, prašydami panaikinti dėl E. S. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasaciniame skunde pateikdami argumentus dėl neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir netinkamo priimtos nutarties motyvavimo. Kasacinės instancijos teismas 2020-12-08 nutartimi patenkino E. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą – apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Savo nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi atsižvelgti į šioje kasacinėje nutartyje nurodytas aplinkybes, o turint galvoje, kad nagrinėjamoje byloje yra konstatuotas abipusis konflikte dalyvavusių asmenų kaltumas ir visų nuteistų asmenų veiksmai yra glaudžiai susiję, siekiant užtikrinti kuo didesnį objektyvumą, iš naujo turi būti nagrinėjami visi procesų dalyvių paduoti apeliaciniai skundai.

7. BPK 386 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į kasacinio teismo nurodymus 2020-12-08 nutartyje, pasisakoma tiek dėl E. S., tiek dėl A. L. gynėjų apeliacinių skundų.

8. Nagrinėjamoje byloje E. S. nuteistas už tai, kad konflikto su A. L. metu, reaguodamas į šio asmens agresyvų elgesį, įžeidinėjimus ir pastūmimą, tyčia kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, o vėliau grumtynių su juo metu, veikdamas kartu su K. K., dar sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių kumščiais, taip padarė A. L. odos nubrozdinimus už ausų, dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymiai jį sužalojo, o A. L. nuteistas už tai, kad minėto konflikto metu sulenkta per alkūnę ranka smaugė E. S. ir nežymiai jį sužalojo. Konfliktas kilo A. L. agresyvia forma reiškiant nepasitenkinimą dėl pas jį namuose remontą atliekančių E. S. ir K. K. darbo kokybės. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė abipusį konflikto dalyvių kaltumą dėl smurto veiksmų.

10. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. S. gynėjas atsisakė savo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (šis prašymas iš dalies buvo patenkintas ankstesnio apeliacinio proceso metu, papildomai apklausiant nuteistuosius A. L. ir E. S.), prašymų atlikti įrodymų tyrimą neturėjo ir kiti proceso dalyviai, o apklausti teismo posėdyje teismo medicinos ekspertą apeliacinės instancijos teismas nutarė savo iniciatyva, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus dėl būtinumo pašalinti byloje esančius neaiškumus ir prieštaravimus.

Dėl nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinio skundo

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat vadovaudamasis kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje pateiktais nurodymais, siekdamas, be kita ko, atsakyti į E. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su A. L. parodymų dėl prieš jį pavartoto smurto, nurodant, kad E. S. intensyviai mušė jį į galvą ir krūtinę, patikimumu, byloje pateiktos specialisto išvados Nr. G 2097/2017(03), kurioje A. L. konstatuoti tik nubrozdinimai užausių srityse ir dešinės ausies kaušelyje, kontekste, atlikęs byloje įrodymų tyrimą – apklausęs byloje teismo medicinos ekspertą D. Vitkų dėl A. L. minėtoje specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas, kad įrodyta, jog E. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia prieš A. L. smurtavo – sudavė A. L. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, vėliau, kai šis sugriebė E. S. už kaklo ir prispaudė jį prie rūsio durų angokraščio, pastarasis grumtynių metu, jau veikdamas kartu su K. K., dar sudavė A. L. nenustatytą skaičių smūgių į galvą ir krūtinę ir tokiais tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl E. S. kaltės įvykdžius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl E. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl E. S. kaltės. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė E. S. apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys pagrįstų abejonių.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. LAT yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų.

13. Pagrindinis ir lemiamas įrodymas, sprendžiant E. S. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo prieš nukentėjusįjį A. L. padarymo, yra nukentėjusiojo A. L. parodymai, todėl jų patikimumo patikrinimas ir nustatymas turi esminę reikšmę įrodinėjimo procese. Teismo įsitikinimu, A. L. parodymų, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu.

14. Visų pirma, kaip nurodė kasacinis teismas 2020-12-08 nutartyje, Klaipėdos apylinkės prokuratūra 2018-04-27 nutarimu buvo nutraukusi ikiteisminį tyrimą E. S. konstatavusi, kad nežymų sveikatos sutrikdymą A. L. jis padarė bandydamas išsilaisvinti nuo jo atliekamų pavojingų smaugimo veiksmų, taigi veikė būtinosios ginties sąlygomis, o ne siekdamas šį sužaloti. Daugiausia toks vertinimas buvo pagrįstas pasitikėjimu E. S. ir K. K., neturėjusių jokių motyvų konfliktuoti su A. L., parodymais. Nutarime taip pat nurodyta, kad A. L. parodymai apie tai, kad E. S. sudavė jam smūgius į galvą, vertintini kritiškai. Minėtame nutarime taip pat nėra užsiminta ir apie E. S. veikimą kartu su K. K. (t. 3, b. l. 42–50). Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2018-05-16 nutarimu (t. 3, b. l. 58–60) ir Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018-06-26 nutartimi (t. 3, b. l. 70–74) A. L. gynėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2018-07-24 nutartimi A. L. advokato skundas buvo patenkintas ir sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas (t. 3, b. l. 88–91), kaip pagrindinį argumentą nurodant tai, kad visų konflikto dalyvių veiksmai „neturi likti neatskleisti ir neįvertinti teisingumą vykdančio teismo“. Toliau tęsiant ikiteisminį tyrimą, jokių naujų duomenų apie patį įvykį negauta, tačiau įrodymų vertinimas iš esmės pasikeitė ir surašytame kaltinamajame akte E. S. apkaltintas tuo, kad, reaguodamas į A. L. išsakomus įžeidinėjimus, sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, vėliau grumtynių metu, jau veikdamas kartu su K. K., dar sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių į galvą ir krūtinę, taigi atliko puolamuosius, o ne ginamuosius veiksmus 5 (t. , b. l. 5–13). Minėtų smūgių sudavimo fakto konstatavimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje lėmė E. S. pripažinimą kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi klausimas, ar E. S. iš tiesų atliko puolamuosius veiksmus suduodamas daug smūgių A. L. į galvą ir krūtinę, ar tik grūmėsi su A. L., nagrinėjamoje byloje yra esminis vertinant kaltinimo E. S. pagrįstumą. Prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo rezultatai, taip pat prokuratūros pozicijos kardinalus pasikeitimas vertinant E. S. veiksmus, prokurorų nutarimų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties išvados taip pat parodo, kad byloje esantys įrodymai šiuo klausimu nėra vienareikšmiai ir gali būti skirtingai interpretuojami.

15. E. S. ir jo gynėjas, neigdami kaltinime nurodytą aplinkybę dėl A. L. suduotų smūgių į galvą ir krūtinę, nurodė, kad pats A. L. buvo konflikto iniciatorius – užsipuolė E. S., priekaištaudamas dėl nekokybiškai name atliekamų darbų, ir pradėjo jį smaugti, o jis tik norėjo pastarąjį atstumti ir jokių smūgių, priešingai A. L. tvirtinimui, jam nesudavė, pažymėdami, kad A. L. veide ir krūtinėje jokių smurto žymių nenustatyta, specialisto išvadoje nustatyti odos nubrozdinimai užausių srityse ir dešinės ausies kaušelyje yra grumtynių, o ne smūgių rezultatas, nė vienas liudytojas jokių smūgių nematė. Šie E. S. ir jo gynėjo skundo argumentai bylos duomenimis nėra paneigti. Priešingai, tokius apeliacinio skundo argumentus patvirtino apeliacijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Vitkus. Jis iš esmės paneigė A. L. nurodomas aplinkybes, kad jam buvo suduota smūgių lavina, iš nosies bėgo kraujas, kad E. S. ne mažiau kaip 4–5 kartus smūgiavo jam į galvą ir krūtinę. Eksperto teigimu, A. L. buvo užfiksuoti trys nedideli odos nubrozdinimai. Tuos nubrozdinimus galima apibūdinti kaip įdrėskimus, nes jie buvo labai siauri ir tie įdrėskimai lokalizavosi dešiniame užausyje, kairiame užausyje ir dešinės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje. Kitų sužalojimų – nei galvos sumušimų, nei kraujosruvų, nei sužalojimų kakle, būdingų smaugimo spaudimui, nei kraujosruvų ant krūtinės aptikta nebuvo. Tie sužalojimai nereikšmingi, nežymūs. Tuos nubrozdinimus galima apibūdinti kaip įdrėskimus, nes jie buvo labai siauri ir lokalizavosi dešiniame užausyje, kairiame užausyje ir dešinės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje. Specialisto išvadą surašiusi ekspertė (ji jau keletą metų išvykusi gyventi į užsienį) lakoniškai davė savo išvadą, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu / daiktais ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis. Pasak eksperto D. Vitkaus, labiausiai tikėtina, kad tokie nudrėskimai užausio ir dešinės ausies kaušelio galėjo būti padaryti rankų pirštų nagais. Tie įdrėskimai 1,8 cm x 0,2 cm ir ne visai 2 cm ilgio ir 2 mm pločio dydžio. Kitas įdrėskimas – 1,6 mm ir 3 mm pločio ir trečias – 0,7 cm ilgio ir 1 mm pločio. Kitų sužalojimų nebuvo, nebuvo nei kraujosruvų. Labiausiai tikėtina, kad padaryta nagais. Iš tiriamosios dalies, medicininių dokumentų buvo pateiktas gydytojo B. K. medicininių dokumentų išrašas, jame nurodyta diagnozė – galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, aprašyta chirurgo anamnezė: 2017-11-22 9.30 val. sumušė du pažįstami vyrai, sudaužė galvą, krūtinę, trumpam buvo apsvaigęs, vėliau atsirado galvos skausmai, svaigimas, galvos skausmai stiprėjo, galvos dešinėje, galvos kairėje sumušimo žymės, tinimas, bet ekspertė nenustatė daugiau sumušimo žymių, išskyrus tuos išvardytus nudrėskimus, tuo labiau ir tinimo. Ši chirurgo diagnozė absoliučiai nepagrįsta jokias objektyviais duomenimis ir ja remtis negalima. Tokie sužalojimai nereikšmingi, nežymūs ir tikrai nebūdingi smūgiams kumščiu (labiausiai tikėtina, kad buvo padaryta nagais). Daktaro B. K. įrašai kelia daug abejonių. Smegenų sukrėtimo diagnozė daktaro yra visiškai nepagrįsta jokias objektyviais duomenimis (ekspertė pažymėjo, kad sąmonės praradęs nebuvo, motoriniai judesiai nesutrikę). Dėl sąmonės sutrikimo turėjo būti pakankamai stiprus smūgis, griuvimas, bet išorinių sužalojimų galvoje nėra, išskyrus minėtus odos nubrozdinimus. Įmanoma, kad po smūgio nelieka paraudimų, tačiau ekspertė jų nematė, vadinasi, jų nebuvo.

16. Šie eksperto D. Vitkaus paaiškinimai patvirtina E. S. gynybos poziciją, kad A. L. padarytas sužalojimas yra grumtynių, o ne jo intensyvaus mušimo rezultatas, t. y. jo parodymus, kad, kilus konfliktui su namo savininku A. L. dėl statybos darbų kokybės, pastarasis ėmė priekaištauti, prasivardžiuoti, pasiėmė gulsčiuką, pradėjo juo grasinti, vėliau metė gulsčiuką ir staigiai griebė E. S. už kaklo, pradėjo smaugti. Jis bandė priešintis, tačiau smaugiamam nepavyko, stumdėsi, atsidūrė prieangyje prie rūsio, bijojo, kad A. L. nenustumtų jo nuo laiptų, jam trūko oro.

17. Paties A. L. parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs ir prieštarauja minėtoms teismo medicinos eksperto išvadoms, E. S., K. K. parodymams. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas K. K. parodė, kad kilus konfliktui dėl atliekamų darbų kokybės, pamatė susinervinusius besikeikiančius A. L. ir E. S., besigrumiančius kampe prie rūsio laiptų, jie artėjo prie rūsio angos. E. S. bandė atitraukti A. L. ranką. Bijodamas, kad jie nenukristų nuo betoninių laiptų, puolė atitraukti A. L. nuo E. S. (t. 5, b. l. 85–86).

18. Paties A. L. parodymai apie įvykusį konfliktą, jo aplinkybes ir pasekmes nėra nuoseklūs. Skambindamas Bendrosios pagalbos centrui jis nurodė, kad kraujas iš nosies jau nustojo bėgti, atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad buvo smaugiamas, vėliau tyrėjai aiškino, kad jam buvo suduoti 4–5 smūgiai į veidą ir krūtinę. Tokius jo parodymus paneigia kiti byloje nustatyti objektyvūs įrodymai – byloje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas P. Š. patvirtino, kad jokio kraujo ant A. L. veido nebuvo, apklaustas apeliacinės instancijos teisme medicinos ekspertas D. Vitkus iš esmės paneigė smūgių į veidą ir krūtinę buvimą, o nežymūs nubrozdinimai užausyje negali paneigti E. S. ir K. K. parodymų apie tai, kad A. L. ranka smaugiant E. S. už kaklo ir stumiant jį link laiptų į rūsį angos, pastarasis bandė išsilaisvinti ir jie susigrūmė, tačiau jokių smūgių tyčia jam nesudavė.

19. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

20. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėjant veiką, kurią galbūt reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

22. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad E. S. būtų turėjęs tyčią smurtauti prieš A. L. ir sąmoningai sukelti jam nežymų sveikatos sutrikdymą ar jį sukėlęs. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konflikto dėl atliekamų remonto darbų metu A. L. pirmas puolė E. S., griebdamas jį už kaklo ir bandydamas pargriauti, o tai pamatęs, K. K. iš nugaros griebė A. L. už kaklo ir bandė jį atitraukti. Pagal objektyvius įrodymus – teismo medicinos ekspertų išvadas ir parodymus teisme nustatyta, kad A. L. buvo padaryti tik labai maži, nežymūs įdrėskimai užausių srityse ir dešinės ausies kaušelyje, jokių duomenų, kad jam būtų iš priekio intensyviai smūgiuota į veidą ir krūtinę, nėra, negalima paneigti ir pakankamai realios prielaidos, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti dėl K. K. veiksmų bandant nutraukti grumtynes, bet ne E. S. smūgiuojant kumščiais.

23. Pažymėtina, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

24. Darytina išvada, kad šioje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių nuteistojo E. S. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. E. S. versija, kad nudrėskimai A. L. galėjo būti padaryti grumtynių eigoje, jam bandant išsivaduoti nuo jį puolančio ir smaugiančio A. L., taip pat pakankamai reali tikimybė, kad šie nudrėskimai galėjo būti padaryti, K. K. bandant atitraukti A. L. nuo E. S., byloje surinktais įrodymais lieka nepaneigti. Todėl E. S. dėl jam inkriminuoto kaltinimo išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Priimant E. S. išteisinamąjį nuosprendį ir atsižvelgiant į tai, jog baudžiamoji byla K. K. nutraukta jam mirus, A. L. ir Valstybinės ligonių kasos (dėl 17,61 Eur) civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su E. S. pareikštu civiliniu ieškiniu. Įvertinus tai, kad E. S. negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos prieš A. L. padarymo, atitinkamai turėtų keistis ir išvados dėl E. S. patirtos neturtinės žalos – byloje esantys įrodymai nepatvirtina abipusių smurtinių veiksmų atlikimo, o patvirtina tik A. L. prieš E. S. pavartotą smurtą. Dėl neturtinės žalos apeliantas nurodo, jog E. S. priteista 650 Eur neturtinės žalos kompensacija yra akivaizdžiai per maža. E. S. patyrė fizinius sužalojimus, kuriuos patvirtina specialisto išvada ir medicininiai dokumentai, buvo nedarbingas, dėl nusikalstamos veikos atlikimo patyrė ir dvasinį sukrėtimą bei šoką. Nors E. S. nebuvo padaryta tokių sužalojimų, kurie turėtų ilgalaikes ar neištaisomas pasekmes, jo patirta žala pasireiškė ir fiziniu skausmu, ir dėl nusikaltimo kilusiais neigiamais dvasiniais išgyvenimais, kurie plačiąja prasme taip pat pažeidė E. S. sveikatą, todėl šiuo atveju buvo pažeistos pakankamai reikšmingos vertybės. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad teisinga neturtinės žalos kompensacija šiuo atveju būtų 3 000 Eur. Dėl turtinės žalos apeliantas teigia, kad teismas, atmesdamas civilinio ieškinio dalį dėl E. S. netektų pajamų, pasielgė neteisėtai, nes dėl patirto sužalojimo E. S. buvo nedarbingas ir tai pripažino pats teismas nuosprendyje. Apelianto teigimu, pats žalos buvimo faktas yra nustatytas, tačiau teismui trūko duomenų apie žalos dydį – apie E. S. pajamas, o tokiais atvejais pagal BPK normas civilinis ieškinys yra ne atmetamas, o asmeniui pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas spręsti civilinio proceso tvarka. Sutikti su šiais E. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

26. Neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

27. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis E. S. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė iš A. L. priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad dėl A. L. smurtinių veiksmų buvo fiziškai sužalotas, kolegos akivaizdoje buvo iškeiktas, A. L. užpultas ir smaugiamas, patyrė didelę dvasinę traumą, stiprų stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dėl sužalojimo smaugiant turėjo rimtų problemų su sveikata, turėjo nešioti kaklo įtvarą, buvo nedarbingas dvi savaites, bet koks dalykiškas bendravimas tapo neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo E. S. prašymą atlyginti neturtinę žalą ir priteisė jam iš A. L. 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas nurodė atsižvelgiantis į tai, jog E. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris, nors ir nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, vartojo vaistus, patyrė reputacijos pablogėjimą, neišvengiamą bendravimo galimybių sumažėjimą ir pažeminimą, kai kolegos akyse buvo iškeiktas, užpultas ir smaugiamas A. L. namuose, vykdydamas įprastą statybos ir apdailų darbų užsakymą, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir, iš dalies patenkinęs civilinį ieškinį, nukentėjusiajam E. S. priteisė 650 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo klausimui išspręsti, visumą ir nustatė nukentėjusiajam E. S. teisingą neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Klaipėdos apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio atlyginimo E. S. klausimą, pažeidė materialiosios (CK 6.250 straipsnis) ar proceso (BPK 109, 115 straipsniai) teisės normas. Pažymėtina, kad apylinkės teismo priteistas E. S. neturtinės žalos dydis aiškiai nenukrypsta nuo teismų praktikos tos pačios kategorijos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2014, 2K-270/2014, 2K-92/2014, 2K-347-976/2018). Apeliaciniame skunde prašoma E. S. priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelė, neproporcinga patirtiems sužalojimams ir išgyvenimams, neatitinka teismų praktikos.

29. Taip pat nėra pagrindo sutikti su E. S. gynėjo skundo argumentų, jog teismas nepagrįstai atmetė civilinio ieškinio dalį dėl E. S. netektų pajamų. Gynėjo teigimu, pats žalos buvimo faktas yra nustatytas, tačiau, pritrūkus duomenų apie žalos dydį (E. S. pajamas), teismas turėjo pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir perduoti civilinį ieškinį spręsti civilinio proceso tvarka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, kad E. S. dirba pagal verslo liudijimą, tačiau nepateikė jokių duomenų apie gaunamas pajamas, todėl nepriteisė dėl E. S. dėl nedarbingumo dėl patirtų sužalojimų netektų pajamų. Toks sprendimas pripažintinas teisingu.

30. Pažymėtina, kad pareiškus byloje civilinį ieškinį, įrodinėti teisinę reikšmę byloje turinčias aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su negautomis pajamomis, tenka reikalavimą dėl jų priteisimo pareiškusiam ieškovui, o tuo atveju, kai atsakovas jomis grindžia savo atsikirtimus, tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka jų nustatymu suinteresuotam atsakovui, taikant bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimo objektas yra pajamos, kurių ieškovas dėl patirtų sužalojimų negaus ateityje, šių nuostolių įrodinėjimo standartas turėtų būti toks, kuris suformuotų teismo įsitikinimą, jog negautos pajamos yra pagrįstai tikėtinos, jeigu nebūtų pažeidimo (LAT 2019-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019). Tai reiškia, kad negautos pajamos turi būti realiai tikėtinos gauti, ir jų turi būti pagrįstai tikėtasi gauti.

31. Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri paprastai atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui, papildomas rezultatas. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinti šie negautų pajamų nustatymo kriterijai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, o ne tikėtinomis pajamomis (LAT 2018-11-16 Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-48-1. Teismų praktika. 2018, 48, p. 409–454).

32. Deliktinės atsakomybės atveju asmuo, kuriam yra padaryta žala, turi teisę reikalauti atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau nukentėjusysis neturi atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, kokia buvo iki jo teisių pažeidimo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis) (LAT 2018-11-16 Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-48-1. Teismų praktika. 2018, 48, p. 409–454).

33. Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis E. S. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie nedarbingumo laikotarpiu dėl įvykio metu patirtų sužalojimų negautas su darbo santykiais susijusias pajamas, nors pateikti tokius duomenis, jeigu jie iš tiesų egzistuotų, nebuvo jokių kliūčių, nėra pagrindo šias išlaidas priteisti, nes nėra duomenų, kad jo prašomos priteisti pajamos būtų realiai tikėtinos gauti ir jas pagrįstai buvo tikimasi gauti.

Dėl nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinio skundo

34. Apeliantas nurodo, kad A. L. gindamasis nuo E. S. smūgių ranka sugriebė E. S. už kaklo ir prispaudė prie sienos, tačiau iš karto iš nugaros pajuto, kad kažkas suėmė jam už kaklo ir pradėjo traukti nuo E. S.. E. S. paleido, tačiau jis nenusiramino, puolė A. L. daužyti kumščiais. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais A. L. jokiu būdu nesiekė tyčia sukelti E. S. fizinį skausmą, jo veiksmai buvo skirti apsiginti nuo E. S. smūgių ir sustabdyti jo smurtinius veiksmus prieš A. L.. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai.

35. Minėta, kad Klaipėdos apylinkės prokuratūra 2018-04-27 nutarimu buvo nutraukusi ikiteisminį tyrimą E. S. konstatavusi, kad nežymų sveikatos sutrikdymą A. L. jis padarė bandydamas išsilaisvinti nuo jo atliekamų pavojingų smaugimo veiksmų, taigi veikė būtinosios ginties sąlygomis, o ne siekdamas šį sužaloti.

36. Nustatant panašių konfliktų, peraugusių į grumtynes ar muštynes, aplinkybes, taip pat nagrinėjant situaciją būtinosios ginties aspektu, sprendžiant dėl atskirų konflikto dalyvių tyčios daryti nusikalstamą veiką buvimo ar nebuvimo, ypač svarbu tinkamai įvertinti visą įvykio kontekstą, kartu ir tai, kas ir dėl kokių paskatų inicijavo konfliktą, kas pirmas pradėjo puolamuosius veiksmus, kas ir kokius įrankius panaudojo, kokie yra žinomi įvykio dalyvių polinkiai bei asmeninės charakteristikos ir kt.

37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti E. S. parodymais apie tai, kad žodinio konflikto dėl statybinių darbų kokybės metu A. L. paėmė ilgą gulsčiuką ir agresyviai pradėjo artintis link jo, metęs gulsčiuką stipriai jį suėmė už kaklo, smaugė, lenkė prie žemės. E. S. teigimu, A. L. yra stambesnio sudėjimo, fiziškai už jį stipresnis.

38. Jau minėta, jog byloje apklaustas teismo medicinos ekspertas paneigė A. L. teiginius, kad E. S. jam sudavė 4–5 smūgius į krūtinę ir veidą. Kokių nors veido ir krūtinės sužalojimų nenurodyta ir Specialisto išvadoje Nr. G 2097/2017(3). Joje nurodyta, jog A. L. nustatyti odos nubrozdinimai užausių srityje, dešinės ausies kaušelyje. Šie įrodymai paneigia A. L. teiginius, kad jis tik gynėsi nuo smūgių lavinos (kaip pats nurodė) ir jokių puolamųjų veiksmų neatliko.

39. Iš surinktų įrodymų apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykių eigą, konflikto dalyvių elgesį ir pasekmes, E. S. situacijos suvokimą, atsižvelgiant į tai, kad A. L. pirmas pradėjo realų ir pavojingą E. S. sveikatai kėsinimąsi, darytina išvada, kad A. L. tyčia sukėlė E. S. sveikatos sutrikdymą.

40. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tai, kad A. L. į smurtinį konfliktą su jam dirbančiais asmenimis įsivėlė ne pirmą kartą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018-04-30 nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas už smurtą prieš savo darbuotoją, kuriam nenorėjo mokėti sutarto atlygio; savo kaltės byloje nepripažino (baudžiamoji byla Nr. PK-37-586/2018). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. L. yra agresyvi, linkusi į smurtą asmenybė.

41. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamuose A. L. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. fizinio smurto prieš E. S. pavartojimas, padariniai – nežymus E. S. sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp A. L. veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia. Nagrinėjamu atveju, pagal byloje nustatytas aplinkybes, kilusio abipusio konflikto dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų, peraugusio į grumtynes, metu nuteistasis A. L. smurtaudamas nežymiai sužalojo E. S., todėl daroma išvada, kad, būdamas psichiškai sveikas bei subrendęs žmogus, A. L. suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali nežymiai sužaloti E. S., tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms ir sąmoningai leido joms kilti.

42. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu smurtaudamas asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-220-677/2015, 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016). Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami ir, nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams. Subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet kartu vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan.

43. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl A. L. kaltės turinio (formos ir rūšies), daro išvadą, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju A. L., būdamas subrendęs ir pakaltinamas asmuo, sugriebdamas E. S. už kaklo ir smaugdamas bei lenkdamas prie žemės, stumdamas link laiptų, vedančių į namo rūsį, suvokė, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą ir, nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis A. L. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras, ar siekęs jų išvengti.

44. A. L. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pernelyg sureikšmindamas E. S. parodymus, nepagrįstai atmetė A. L. aiškinimus deklaratyviai nurodydamas, kad negalima daryti išvados, jog A. L. tik gynėsi. Apeliantas pažymi, jog A. L. buvo vienas, o E. S. ir K. K. dviese prieš jį smurtavo. A. L. nesudavė smūgių E. S., o tik gindamasis ranka prispaudė jį prie sienos. Jeigu A. L. būtų norėjęs pavartoti fizinį smurtą prieš E. S., tai būtų jį ne prirėmęs prie sienos, o sudavęs jam tiesioginius smūgius į galvą ir t. t. Be to, atsižvelgiant į E. S. patirtus sužalojimus (odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje) darytina išvada, jog A. L. ne puolė E. S., o tik laikė jį už kaklo, kad atremtų jo puolimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti.

45. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.).

46. Byloje nenustatyta, kad žodinio konflikto metu dėl E. S. veiksmų būtų kilęs realus pavojus A. L. sveikatai. Nenustatyta, kad E. S. būtų turėjęs kokių nors įrankių ir atliko kokius nors BK 28 straipsnio prasme veiksmus, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi, nuo kurių A. L. būtų reikėję gintis. Priešingai, žodinio konflikto metu pats A. L., paėmęs gulsčiuką, pradėjo artintis prie E. S. ir šį sugriebė už kaklo. Taigi šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus E. S. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad E. S. kaklo smaugimą lėmė ne A. L. siekis apsiginti nuo tariamo užpuolimo, bet pyktis dėl neva nekokybiškai atliekamų statybos darbų. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad A. L. sužalojimus E. S. padarė tyčia.

47. Be to, priešingai A. L. tvirtinimui, byloje nenustatyta, kad E. S. ir K. K. dviese, t. y. veikdami bendrai prieš jį smurtavo. Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad konfliktas prasidėjo A. L. pradėjus priekaištauti E. S. dėl darbų kokybės atliekant remonto darbus jo namuose (kaip nurodė pats A. L. – konfliktas kilo, nes E. S. dažė patalpas neištaisęs broko). Būtent A. L. agresyvus elgesys, gausiai vartojant necenzūrinius ir kitokio pobūdžio įžeidžiamus žodžius ir jo veiksmai – numetęs gulsčiuką sugriebė E. S. už kaklo ir smaugdamas lenkė prie žemės, stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį – iššaukė situaciją, kai E. S., būdamas A. L. užpultas, siekdamas išsilaisvinti, su juo susigrūmė, o K. K., siekdamas pažaboti agresyvų A. L. elgesį, bijodamas, kad jie abu nenukristų nuo betoninių laiptų, puolė atitraukti A. L. nuo E. S.. Tokius K. K. veiksmus, kai jis kilusioje konfliktinėje situacijoje, kurios iniciatorius buvo būtent pats A. L., tiesiog norėjo atplėšti nuo E. S. jį užsipuolusį A. L., vertinti kaip pastarojo agresyvų smurtinį elgesį prieš A. L., veikiant kartu su E. S., nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai, iš byloje nustatytų įvykio aplinkybių galima spręsti apie gana spontaniškus ir tarpusavyje nesuderintus E. S. ir K. veiksmus, kuomet E. S., siekdamas išsilaisvinti iš jį užsipuolusio A. L., kai šis, sulenkta per alkūnę ranka smaugdamas stūmė jį link namo rūsio laiptų, o K. K., spontaniškai reaguodamas į pastarojo agresyvų elgesį, baimindamasis, kad jie nenukristų nuo betoninių laiptų, puolė atitraukti A. L. nuo E. S.. Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino matęs, kad K. K. būtų smurtavęs prie A. L.. Priešingai, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu kaip liudytojas apklaustas J. L. (A. L. pusbrolis) nurodė tik matęs A. L. susikibusį su nepažįstamu žmogumi bei vėliau matė, kaip dar vienas asmuo prišoko, o jam įėjus atsitraukė nuo A. L.. Be to, nurodė, jog pats A. L. jam pasakojo, kad jį sumušė (kumščiavo į galvą) E. S., o K. K. tik laikė. Kaip liudytoja apklausta I. R. (A. L. sugyventinė) nurodė, jog išgirdusi A. L. šaukimą, kad eitų lauk iš namų, lyg kažkas krenta, lyg prasidėjo stumdymasis, supratusi, kad kilo muštynės, leidosi į apačią ir pamatė, kaip nepažįstamas žmogus išėjo. Suprato, kad E. S. su K. K. išeina, todėl pakilo laiptais į viršų. Užlipusi vėl išgirdo, kad A. L. šūktelėjo, tada nubėgusi į apačią pamatė jį ateinantį. Kai nusileido, K. K. atsitraukė. Kad pastarasis būtų smurtavęs prieš A. L., nenurodė. Aptartų duomenų kontekste A. L. teiginiai, kad E. S. ir K. K. dviese prieš jį smurtavo, vertintini tik kaip pastarojo gynybos versija, kuri yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o BK 28 straipsnio nuostatų byloje taikyti nėra pagrindo.

48. A. L. gynėjo nuomone, nagrinėjamu atveju prieš E. S. nebuvo vartojamas fizinis smurtas (jis nebuvo mušamas, kankinamas). A. L. ranka E. S. kaklą galbūt stipriau suspaudė siekdamas apsiginti ir norėdamas nutraukti E. S. neteisėtus veiksmus. Todėl A. L. smulkus fizinis kontaktas su E. S. negali būti laikomas tokiu pavojingu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Toks vertinimas nepagrįstas.

49. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

50. Pažymėtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

51. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais bei skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad A. L. 2017-11-22 apie 9.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sulenkta per alkūnę dešine ranka apkabino E. S. kaklą ir smaugdamas lenkė jį žemyn, stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį, dėl to E. S., bijodamas būti nustumtas nuo laiptų, įsitvėrė kaire ranka už durų angokraščio. Taip smurtaudamas A. L. padarė E. S. odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

52. Įvertinus bylos įrodymų visumą, remiantis objektyviais bylos duomenimis, buvo konstatuota tyčinė A. L. kaltė. Griebdamas E. S. už kaklo, jį suspausdamas, lenkdamas žemyn ir stumdamas link laiptų, vedančių į rūsį, jis suprato, jog gali sužaloti nukentėjusįjį, tačiau buvo abejingas galimoms kilti pasekmėms. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad A. L. sprendė kilusi ginčą tarp jo ir E. S. agresyviai, vartodamas fizinį smurtą. Tokia A. L. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą šioje konkrečioje situacijoje yra tokio pavojingumo laipsnio, kad analizuojant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog A. L., būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras, iš esmės dėl mažareikšmės dingsties – būdamas nepatenkintas dėl jo namuose atliekamų remonto darbų kokybės – pradėjo agresyviai elgtis su remontą atliekančiais asmenimis, gausiai vartodamas necenzūrinius ir įžeidžiamus žodžius ir kartu užsipuldamas E. S. (sugriebęs pastarąjį už kaklo, smaugdamas lenkė prie žemės, stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį), neleidžia daryti išvados, kad ši jo įvykdyta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. A. L. gynėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių specifinių aplinkybių, galinčių sušvelninti teisinį šios smurtinės veikos prieš E. S. vertinimą. Apelianto išvedžiojimai, neva A. L. prieš E. S. nesmurtavo, o jį sugriebė, norėdamas apsiginti nuo pastarojo agresyvaus puolimo, yra paneigti anksčiau aptartais duomenimis ir nesudaro pagrindo taikyti A. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto dėl veikos mažareikšmiškumo. Tokia išvada darytina kartu atsižvelgus ir į anksčiau paminėtus duomenis apie ankstesnį A. L. teistumą už iš esmės analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką – smurtą prieš savo darbuotoją, kuriam nenorėjo mokėti sutarto atlygio, tai rodo, kad A. L. yra pavojinga, smurtauti linkusi asmenybė.

53. Kadangi priimamas sprendimas netenkinti A. L. gynėjo prašymo išteisinti A. L. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo arba nutraukti jam baudžiamąją bylą BK 28 ar 37 straipsniuose numatytais pagrindais, dėl apelianto prašymo tuo pačiu pagrindu panaikinti teismo sprendimą priteisti nukentėjusiajam E. S. neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

54. Byloje pateikti duomenys, patvirtinantys nuteistųjų A. L. ir E. S. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (A. L. pateikė mokėjimo nurodymą dėl 1 000 Eur sumokėjimo advokatui A. Galminui už teisines paslaugas išlaidas (t. 6, b. l. 25); nuteistasis E. S. pateikė duomenis, kad advokatui R. Mažuliui sumokėjo 1 000 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose (t. 6, b. l. 8), 150 Eur – už atsiliepimo į A. L. apeliacinį skundą surašymą (t. 6, b. l. 10), 200 Eur – už pasiruošimą nagrinėti bylą pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir dalyvavimą 2020-01-21 teismo posėdyje (t. 6, b. l. 133).

55. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

56. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistųjų A. L. ir E. S. gynėjų apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino apeliacinis skundas atmetamas; nuteistojo E. S. gynėjo advokato R. Mažulio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies), neturi teisinio pagrindo priteisti A. L. jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kadangi nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžių trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, sprendžia, kad E. S. prašoma priteisti išlaidų suma – iš viso 1 350 Eur – yra proporcinga nukentėjusiajam E. S. apeliacijos proceso metu suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistina iš nuteistojo A. L. nukentėjusiajam E. S..

57. Klaipėdos apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė solidariai iš E. S. ir K. K. nukentėjusiajam A. L. jo turėtų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti priteisti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti tik tuo atveju, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kad E. S. priimamas išteisinamasis nuosprendis, nebeliko teisinio pagrindo iš E. S. priteisti nukentėjusiajam A. L. 1 000 Eur jo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl naikintina skundžiamo Klaipėdos apylinkės teismo 2019-12-12 nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš E. S. ir K. K., kuriam 2020-05-15 nutartimi baudžiamoji byla nutraukta, paaiškėjus, jog 2019-11-14 jis mirė, priteista A. L. jo turėtų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 330–331 straipsniais,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl E. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį: E. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. S. ir K. K. solidariai priteista A. L. 298,95 Eur turtinei, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, o Valstybinei ligonių kasai – 17,61 Eur turtinei žalai atlyginti. A. L. bei Valstybinės ligonių kasos E. S. ir K. K. pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. L. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. L. išieškoti nukentėjusiajam E. S. 1 350 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu.