Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, dirbantis UAB „A.“ direktoriumi, neteistas (teistumas išnykęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

6. 2024 m. gegužės 29 d. nukentėjusiosios D. P. pareiškime nurodyta, kad 2022 metais bendru sutarimu nutraukė santuoką su K. J., o bendro vaiko B. J. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama. Nutraukus santuoką buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Dėl besikartojančių konfliktinių situacijų su K. J. dėl bendravimo tvarkos griežtinimo yra pradėta civilinė byla. 2024 m. gegužės 29 d., K. J. pažeisdamas galiojančią bendravimo tvarką ir savavaldžiaudamas nusprendė iš ugdymo įstaigos pasiimti vaiką, K. J. nepriklausančiu laiku. Apie 18 val., K. J. norėdamas pasiimti dukrą atvyko į pareiškėjos gyvenamąją vietą. K. J. priminė, kad tai nėra pastarojo bendravimo su dukra laikas. K. J. paprašė skirti 30 min. laiko vidiniame namo kieme pabendrauti su dukra. Gavusi pažadą, kad K. J. netrukus parves dukrą į namus, tam neprieštaravo. Netrukus per langą pastebėjo, kad dukra buvo įsodinta į automobilį, kuriame buvo pašalinių asmenų. Netrukus K. J. atėjo pas ją ir pareiškė, kad ketina dukrą išsivežti. Nedelsdama išėjo iš buto parsivesti vaiko, tačiau laiptinėje K. J. panaudodamas fizinį smurtą laikydamas už rankos, stumdamas, neleisdamas išeiti per duris, bandė pareiškėją sulaikyti, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą. Minėta veika užfiksuota vaizdo stebėjimo kameromis, tačiau K. J. suprato, kad gali būti filmuojamas. Laiptinėje K. J. buvo laikoma už dešinės rankos dilbio, vėliau pastumta, buvo suduota ranka. Sužalojimai nepadaryti, tačiau sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 5–6).

7. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 13 nukentėjusiosios D. P. parodė, kad gyvena kartu su savo mažamete dukra B. J.. 2022 metais bendru susitarimu nutraukė santuoką su K. J.. Jų bendro vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. Teismo sprendimu nutraukus santuoką, K. J. buvo nustatyta bendravimo su dukra tvarka, t. y., 2 ilgieji savaitgaliai per mėnesį ir visą vasarą dukros tėvas K. J. galėjo laiką leisti su dukra. Po skyrybų su K. J. nuolatos vyksta žodiniai konfliktai. 1 kartą K. J. dukros akivaizdoje buvo jai sudavęs per veidą, tačiau apie tai niekam nepranešė, į policijos pareigūnus nesikreipė. Dėl besikartojančių konfliktinių situacijų su K. J. dėl bendravimo tvarkos griežtinimo šiuo metu yra pradėta civilinė byla. 2024 m. gegužės 29 d. apie 15 val., K. J. pažeisdamas galiojančią bendravimo tvarką ir savavaldžiaudamas nusprendė pasiimti vaiką jam nepriklausančiu metu atvykdamas į ugdymo įstaigą darželį „(duomenys neskelbtini)“. Tai nebuvo K. J. bendravimo su dukra laikas, todėl ji turėjo asmeninių planų. Ji dukrą jau buvo pasiėmusi iš darželio. Tą dieną K. J. jau buvo kvietęs policijos pareigūnus, t. y., apie 16 val., kai suprato, kad jis dukros negalės pasiimti iš darželio. K. J. iškvietė policijos pareigūnas nurodydamas, kad nežino kur yra jo dukra. Su ja buvo susisiekę policijos pareigūnai, kuriems visą situaciją paaiškino. Su dukra į butą ji grįžo apie 16.30 val. Vėliau, t. y., apie 18 val., K. J. norėdamas pasiimti dukrą atvyko į jos ir dukros gyvenamąją vietą, tačiau pastarajam priminė, kad tai nėra K. J. bendravimo su dukra laikas, todėl jis paprašė skirti 30 min. vidiniame namo kieme pabendrauti su dukra. Gavusi K. J. pažadą, kad vaikas už pusvalandžio bus parvestas į namus, tam neprieštaravo ir išleido dukrą į kiemą pabendrauti su tėvu – K. J.. Netrukus per langą pastebėjo, kad vaikas atsisėdo į K. J. automobilį, kuriame buvo pašalinių asmenų. Iš karto po to, K. J. atėjęs pas ją į butą pareiškė, kad dukrą ketina išsivežti. Nedelsdama išėjo iš buto pasiimti vaiko, tačiau laiptinėje K. J. užstojo jai kelią ir prie pagrindinių įėjimo durų į daugiabučio laiptinę bandė ją sulaikyti. K. J. savo kaire ranka laikydamas ją už dešinės rankos, stipriai ranką spaudė, ko rezultate jautė fizinį skausmą. Vėliau tarpduryje K. J. savo kūnu ją pastūmė, ko rezultate atsitrenkė į stiklinių durų staktą. Vėliau K. J. nusigręždamas sudavė jai savo galimai dešinės rankos delnu į žasto sritį. Nuo suduoto smūgio pajautė fizinį skausmą. Po suduoto smūgio K. J. nuo jos atsitraukė ir pakėlė rankas. Po ko, ji iškarto pro duris išėjo į kiemą pas dukrą, kurį sėdėjo K. J. automobilyje kartu su K. J. tėvais. Pasiėmusi vaiką, ji nuėjo į butą. K. J. tokiais veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą. Ant jos dešinės rankos žasto apatinėje ir dilbio viršutinėje dalyje buvo mėlynės, jai skaudėjo visą ranką. Dėl sustiprėjusio rankos skausmo 2024 m. gegužės 31 d., kreipėsi į gydytoją Šeškinės poliklinikoje. K. J. veika yra užfiksuota daugiabučio namo laiptinėje esančiomis vaizdo stebėjimo kameromis. Patenkant į daugiabučio namo laiptinę yra įspėjamieji ženklai apie vaizdo stebėjimo kameras, todėl K. J. suprato, kad gali būti filmuojamas (t. 1, b. l. 24–26);

8. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gruodžio 13 d. nukentėjusioji D. P. parodė, kad civilinį ieškinį jeigu reikš, tai pateiks civilinį ieškinį iki 1 teismo posėdžio. Jos manymu K. J. savo rankos plaštaka tyčia jai spaudė jos dešinės rankos žasto apatinę dalį ir dilbio viršutinę dalį. Tuo metu juto fizinį skausmą, kurį vertina 7 (septyniais) balais iš 10 (dešimties) balų. Mano, kad K. J. tyčia jai sukėlė fizinį skausmą. Į medicinos įstaigą kreipėsi maždaug po 2 dienų, į Vilniaus Šeškinės polikliniką pas savo šeimos gydytoją, tačiau nedarbingumo neėmė. Į medikus dėl sužalojimų kreipėsi tik 1 kartą (t. 1, b. l. 28–29).

9. Teismo posėdžio metu liudytojas V. M. parodė, kad 2024 m. pavasarį tarp K. J. ir D. P. įvyko apsistumdymas, tačiau paties įvykio jis nematė. Važiavo į svečius pas D. P., matė, kad buvo policijos automobilis. D. P. sakė, kad K. J. iškvietė policijos pareigūnus. Maždaug po pusvalandžio atvažiavo K. J. su tėvais ir prašė leisti dukrai pabūti su juo. Matė, kad K. J. ir jo tėvai buvo automobilyje. Jo draugė D. P. pasakė, kad nori išsivežti dukrą. D. P. išbėgo į lauką ir grįžo su verkiančia dukra. Sakė, kad su K. J. apsistumdė laiptinėje, koridoriuje. Nukentėjusioji parodė ranką ar abi rankas virš alkūnės. Po to K. J. kalbėjo su dukra, kuri buvo balkone. Matė raudonumą ant D. P. rankos. Ji buvo įsitempusi, nes K. J. vėl iškvietė policiją. Grįžę iš lauko ir D. P. ir jos dukra, abi verkė. D. P. pasakojo, kad po skyrybų su K. J., jų santykiai konfliktiški, jis kviečia policiją, vaiko teisių atstovus, manipuliuoja vaiku. Jo pusseserė D. P. jam ir jo draugei pasakojo, kad laiptinės koridoriuje ją sulaikė K. J., jie apsistumdė, konkrečiai kokiais veiksmais, ji nesakė. Tą vakarą jis su drauge pasiliko nakvoti pas pusseserę. D. P. sakė, kad kreipsis į medikus (t. 2, b. l. 89–93).

10. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gruodžio 4 d. apklaustas liudytoju V. M. parodė, kad pažįsta D. P., kuri yra jo pusseserė, kurią pažįsta nuo gimimo. 2024 m. gegužės 29 d., su savo drauge L. R. buvo svečiuose pas savo pusseserę D. P.. Pas D. P. į svečius atvyko apie 14–15 val. Įsukant automobiliu į (duomenys neskelbtini) gatvę, Vilnius, pamatė iš (duomenys neskelbtini) gatvės automobiliu išvažinėjantį K. J.. K. J. parodė jam atidaryti savo automobilio vairuotojo pusės langą. K. J. pasakė, kad D. P. pavogė iš jo vaiką. K. J. pasakė, kad tai jų reikalai ir, kad pastarieji santykius aiškintųsi tarpusavyje ir uždaręs automobilio langą nuvažiavo prie D. P. namų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius. Prie D. P. namų pamatė policijos pareigūnus. Po to, jis su L. R. nuėjo iki D. P. buto, kuris randasi pirmame aukšte, tačiau paskambinus į buto duris, jiems durų niekas neatidarė. Tada paskambino D. P., kuri jam pasakė, kad tuoj grįš namo ir, kad jie palauktų. Po 20–30 min. į namus su dukra grįžo D. P.. Jie visi įėjo į D. P. butą. Maždaug po valandos išgirdo, kad kažkas skambina į pusseserės D. P. buto duris. Jai atidarius buto duris, ten stovėjo K. J., kuris paprašė pasimatyti su dukra. D. P. leido K. J. pusvalandžiui paimti dukrą. Keletą kartų buvo išėjęs į balkoną ir matė, kaip dukra stovi prie automobilio, kuris priklauso K. J. tėvams. K. J. tėvai ir K. J. taip pat tuo metu stovėjo lauke. Po ko, jis įėjo į vidų ir maždaug po 30 –40 min. L. R. D. P. pasakė, kad ji matė, kad iš automobilio galo yra kraunami daiktai į bagažinę ir galimai K. J. gali išsivežti dukrą. Tada D. P. nieko nelaukusi, greitai basomis kojomis išbėgo į lauką parsivesti dukros. Po 5–10 min. grįžo D. P. su dukra, kuri labai verkė. L. R. ėmė raminti mergaitę, o D. P. pasakė, kad K. J. prie lauko durų, laiptinėje pastarąją apstumdė. D. P. parodė ant dešinės rankos raudonį, kuris buvo apie 5–10 cm., skersmens. D. P. buvo labai išsigandusi ir susijaudinusi. D. P. tuo metu kiek atsimena vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. D. P. su dukra grįžus į namus, K. J. priėjęs prie D. P. buto durų, vis skambinėjo į duris, tačiau D. P. buto durų neatidarė. Po to, K. J. pradėjo vaikščioti po D. P. buto balkonu. Aprimusi mergaitė išėjo į balkoną pabendrauti su tėčiu K. J.. K. J. apie 30 min. pabendravęs su dukra išvažiavo. K. J. nuolatos manipuliuoja dukra ir persekioja D. P. norėdamas pastarąją visokiais būdais susigrąžinti (t. 1, b. l. 43–45).

11. Teismo posėdžio metu L. R. parodė, kad D. P. yra jos draugo pusseserė. Važiuojant pas D. P. į svečius, jie sutiko K. J., kuris per automobilio langą V. M. pasakė, jog D. P. pagrobė vaiką. Prie D. P. namų pamatė policiją. Dėl kokių aplinkybių K. J. iškvietė pareigūnus, ji nežino. Vėliau K. J. buvo atėjęs ir prašė pusvalandžiui leisti pasimatyti su dukra. Po kurio laiko, kai ji stovėjo prie balkono, pamatė, kad K. J. iškrauna daiktus į automobilio bagažinę ir pasakė D. P., jog ji mano, kad pastarasis nori išsivežti dukrą. Po to D. P. išbėgo į lauką ir parėjo su vaiku. Vaikas verkė, kad mamą išsiveš į kalėjimą. D. P. buvo sunerimusi, apsiašarojusi, sakė, kad ją apstumdė ar tai prie durų prispaudė K. J., jos ranka buvo raudona ties žastu ir dilbiu . Vėliau dar K. J. kelis kartus atkakliai skambino į duris, bet jie durų neatidarė. K. J. vaikščiojo prie balkono, kalbėjo su mergaite, siūlė lipti per balkoną, jei nori. D. P. kelių minučių bėgyje skundėsi, kad jai skauda ranką, matėsi iš po rankovės ir žemiau paraudimas. Ji su V. M. pasiliko pas D. P. nakvoti. Nematė, ar D. P. tą vakarą naudojosi kompiuteriu, nepamena, ar kam nors skambino (t. 2, b. l. 93–94).

12. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gruodžio 4 d. liudytoja apklausta L. R. parodė, kad apie 3 metus pažįsta D. P.. 2024 m. gegužės 29 d., su savo draugu V. M. buvo svečiuose pas V. M. pusseserę D. P.. Apie 14–15 val., V. M. važiuojant automobiliu ir sukant į (duomenys neskelbtini) gatvę, Vilnius, pastarasis sustojo ir atidarė langą, kadangi šalia automobiliu važiuojantis K. J. parodė sustoti ir atidaryti langą. K. J. pasakė, kad D. P. pavogė iš jo vaiką. V. M. atsakė, kad tai ne jų reikalai, ir kad K. J. su D. P. aiškintųsi tarpusavyje. Po ko, V. M. uždarė automobilio langą ir nuvažiavo prie D. P. namų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius. Prie D. P. namų pamatė policijos pareigūnus. Po ko, ji su V. M. nuėjo iki D. P. buto, kuris randasi (pirmame) aukšte ir paskambinus į buto duris, durų jiems niekas neatidarė. Tada V. M. paskambino D. P. ir pastaroji pasakė, kad tuoj grįš namo bei, kad jie D. P. palauktų. Po 20–30 min. į namus grįžo D. P. su savo dukra. Po valandos, visiems būnant D. P. bute išgirdo, kad kažkas skambina į D. P. buto duris. D. P. atidarius buto duris, ten stovėjo K. J., kuris norėjo pasimatyti su dukra B. D. P. leido pusvalandžiui K. J. paimti dukrą. K. J. išsivedus dukrą išėjo į balkoną ir stebėjo. Matė, kaip K. J. atvedė prie automobilio, bet ne su tuo kuriuo važiavo iki to, kuriame sėdėjo pusamžiaus žmonės. Vyriškis išlipo iš priekinės keleivio vietos, o moteris liko sėdėti automobilio gale, tačiau automobilio durys buvo atidarytos. Po kurio laiko ji pamatė, kaip pusamžis vyriškis su K. J. pradėjo iš automobilio galo išiminėti daiktus ir daiktus nešti į bagažinę. Tada įėjusi į kambarį D. P. pasakė, kad K. J. gali išsivežti dukrą. D. P. nieko nelaukusi, basomis kojomis išbėgo į lauką. Vėl nuėjusi į balkoną, po maždaug 5 min. pamatė, kaip D. P. lauke, prie automobilio kalbasi su K. J.. Po to, D. P. pasiėmusi dukrą už rankytės parėjo namo. Grįžusi į namus mergaitė labai verkė ir sakė, kad tėtis iškvietė policijos pareigūnus, kurie mamą išveš. Tada ji pradėjo mergaitę raminti. Matė, kad į namus D. P. grįžo labai susijaudinusi. Ant D. P. dešinės rankos dilbio ir žasto matė raudonį. D. P. pasakė, kad prie lauko durų, laiptinėje K. J. apstumdė D. P. ir pastarajai skaudėjo. Kiek šiuo metu atsimena D. P. vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. D. P. su dukra grįžus į namus, K. J. vis skambinėjo į durų skambutį, tačiau D. P. durų neatidarė. Po to, aprimus B. J. išėjo į balkoną, kur prie balkono buvo ir K. J., kuris bendravo su dukra. Vienu momentu K. J. siūlė dukrai išlipti per balkoną, nors mergaitei tik 5 metukai. Mergaitė K. J. atsakė, kad ji dar mažytė ir taip nedarys. K. J. su dukra bendravo apie 30–60 min. ir tada K. J. išvažiavo(t. 1, b. l. 47–49).

13. Teismo posėdžio metu liudytoja A. J. parodė, kad ji yra kaltinamojo K. J. mama. 2024 m. gegužės 29 d. ji su vyru ir sūnumi buvo Vilniuje. Po pietų sūnus išvažiavo pasiimti dukros iš darželio, bet grįžęs pasakė, kad vaiką pasiėmė mama. Vėliau jie nuvyko prie D. P. namų paimti anūkės. Su anūke jie bendravo apie 10–15 min. Po to atėjo D. P. ir anūkę išsivedė. Mergaitė verkė. Sūnus prasilenkė su D. P.. Jis pasakė, kad kviečia policiją. Vėliau pasakė, kad policija neatvyks, nes įvykis žinomas. Sūnus perkraustė daiktus iš automobilio salono į bagažinę. Automobilis stovėjo prie namo, ji sėdėjo dešinėje pusėje, namą matė, sėdėjo prieš namą. Nieko reikšmingo negirdėjo, buvo pavargusi (t. 2, b. l. 94–96).

14. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. spalio 14 d. liudytoja apklausta A. J. parodė, kad K. J. yra jos sūnus. Pažįsta sūnaus jo buvusią žmoną D. P., bei jų bendrą vaiką 5 metų amžiaus dukrą. 2024 m. gegužės 29 d. apie 9 val., ji, jos vyras N. J. ir sūnus iš (duomenys neskelbtini) atvyko į Vilnių. Važiavo 1 automobiliu. Sūnus sakė, kad yra pastarojo buvimo su dukra laikas, todėl jis važiavo pasiimti dukros, o ji su vyru į Vilnių važiavo savo reikalais. Apie 15–16 val., sūnus juos palikęs išvyko į darželį pasiimti dukros. Grįžus, po 1,5–2 val., sūnus K. J. pasakė, kad dukros darželyje nėra, nutarė važiuoti pro D. P. namus, pasižiūrėti ar dukra yra namuose. Jiems atvykus adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilnius, tikslaus adreso nežino, sūnus automobilį pastatė (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilnius, prie įvažiavimo į požeminį įvažiavimą. Iš automobilio, kuriame ji sėdėjo su savo vyru matėsi tik įėjimo į laiptinę takelis, tačiau pačių durų nesimatė. Sūnus nuėjo pas D. P. į namus. Po maždaug po 5 10 min. sūnus išėjo su dukra ir priėjo iki jų automobilio. Jai sėdint automobilyje, o jos vyrui N. jau stovint pradėjo bendrauti su anūke. Jie pabendravus apie 5 min., pamatė, kaip greitu žingsniu iki jų automobilio basomis kojomis priėjo D. P., kuri paėmė mergaitę už rankos ir pasakė: „B. ateik čia“. D. P. mergaitę nusivedė į namus. Anūkė eidama į namus pradėjo verkti. D. P. daugiau nieko jiems nesakė. Su D. P. nebendrauja apie metus laiko ir jokių santykių su D. P. nepalaiko, net vaiko klausimais. Iki to laiko santykiai su D. P. buvo normalūs geri. Jokių sužalojimų ant D. P. kūno tą dieną ji nematė (t. 1, b. l. 34–36).

15. Teismo posėdyje liudytojas N. J. parodė, kad K. J. yra jo sūnus. Įvykio dieną buvo Vilniuje, tvarkė savo reikalus. Viduryje dienos sūnus nusprendė pasiimti dukrą, tačiau nieko nerado, grįžo namo. Vakare jie nuvyko prie D. P. namų. Sūnus atsivedė dukrą, jie bendravo su anūke, po to atėjo D. P. ir vaiką išsivedė. Anūkė patempė lūpą ir nėjo paskui mamą. Tuo metu sūnaus šalia nebuvo, jis su D. P. prasilenkė. Kai D. P. atėjo, jis tvarkė daiktus, dėjo juos iš salono į automobilio bagažinę, buvo ties bagažinės dešiniuoju kampu. Sūnus kvietė policiją, jie neatvyko. Kokia buvo D. P. būsena, jis nežino, kaip ji buvo apsirengusi, taip pat nežino. Vaikas neverkė, tik patempė lūpą ir nuėjo. Nepamena, ar buvo ką pastebėjęs ant D. P. kūno, kai ji buvo atėjusi paimti dukters (t. 2, b. l. 97–98).

16. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. spalio 14 d. liudytoju apklaustas N. J. parodė, K. J. yra jo sūnus, pažįsta pastarojo buvusią žmoną D. P., jų bendrą vaiką. 2024 m. gegužės 29 d. apie 09 val., jis, jo žmona, sūnus iš (duomenys neskelbtini) atvyko į Vilnių. Važiavo vienu automobiliu. Sūnus važiavo pasimatyti su savo dukra, o jis su žmona savo reikalais. Gerokai po pietų, tikslios valandos šiuo metu pasakyti negali, sūnus palikęs juos, išvyko į darželį pasiimti dukros. Po maždaug 1,5 val., grįžęs sūnus pasakė, kad dukros darželyje nėra. Po ko, susitvarkius reikalus Vilniuje, K. J. pasakė važiuoti pro D. P. namus ir pasižiūrėti ar namuose yra dukra. Pagal teismo nutartį tą dieną sūnui priklausė būti su dukra. Atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, o K. J. automobilį pastatė šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, už įvažiavimo į požeminį garažą. Jis liko automobilyje su žmona, sūnus nuėjo į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Automobilis stovėjo tokioje vietoje, kur nesimatė įėjimo į laiptinę durų, o matėsi tik takelis vedantis į laiptinę. Po 5–10 min. prie automobilio priėjo sūnus ir pastarojo dukra. Anūkė iškarto pradėjo bendrauti su močiute, kuri tuo metu sėdėjo automobilio galinėje keleivio dešinėje pusėje, o jis tuo metu buvo lauke. Tarpusavyje visi bendravo. Ar sūnus tuo metu buvo šalia, negali pasakyti, nes neatsimena. Po kurio laiko nuėjo į automobilio galinę dalį ir atidarė bagažinę. Automobilio bagažinėje ieškojo daiktų ir netrukus pamatė prie automobilio priėjusią D. P., kuri paėmusi dukrą ir vaikui pasakiusi: „B. ateik čia“, nuėjo į namus. Kai D. P. vedėsi dukrą į butą, pastaroji pusiaukelėje prasilenkė su jo sūnumi, kuris atėjo iki automobilio, kur visi kartu laukė policijos pareigūnų. Neprisimena dėl kokios priežasties laukė policijos pareigūnų, tačiau nesulaukus policijos pareigūnų išvyko į (duomenys neskelbtini). Jokio konflikto tarp D. P. ir K. J. negirdėjo, taip pat ant D. P. nematė jokių sužalojimų ir D. P. jam apie tai nieko nesakė (t. 1, b. l. 38–40).

17. Teismo posėdžio metu liudytoja G. J. (ankstesnė pavardė S.) parodė, kad D. P. yra jos pacientė apie 1,5 metų. Prieš metus ji lankėsi su vizitu dėl rankos skausmo ir sumušimo. Pasakojo, kad sumušimas atsirado dėl buvusio sutuoktinio sugriebimo už rankos. Ji aprašė mėlynes. Nepamena, kuri dalis buvo sužalota. Anatomiškai apatinis trečdalis yra arčiau plaštakos. Apžiūroje dalyvavo D. P., slaugytoja ir pacientė. Gali būti, kad aprašymuose padaroma klaidų, vietoje „dešinė“ parašoma „kairė“. Apžiūra trunka apie 10–15 min. Skausmą balais pacientė įvardijo 3–4 balais. D. P. būklė buvo patenkinama, gera. Buvo paskirti vaistai nuo skausmo, tepalas „Heparin“. Žmogus, būdamas gydytoju, negali sau daryti aprašymo, medikas save apžiūrėti ir aprašyti sužalojimų negali. Hematomų dydis nustatomas liniuote. Mėlynes matė, tačiau lokacijos nepamena. Pacientė nekalbėjo apie psichologinį smurtą (t. 2., b. l. 140–142).

18. 2024 m. rugpjūčio 20 d., Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2585/2024 (01) nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose D. P. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (kurių identifikuoti negalima), dviem trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2024-05-29). Nurodyti sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis: „sugriebus nukentėjusiąją už rankos ir stumdant“ bei užduotyje nurodytu laiku (2024-05-29) (t. 1, b. l. 57–58).

19. 2024 m. rugpjūčio 1 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėti, aprašyti D. P. pateikti tyrimui 4 vaizdo įrašai pavadinimais: ch02_20240529183211, ch02_20240529183814, ch02_20240529183903, ch02_20240529183621. Nustatyta informacija detaliai aprašyta protokole (t. 1, b. l. 63–64).

20. 2024 m. spalio 14 d. Kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtas BPC garso įrašas. Nustatyta informacija detaliai aprašyta protokole (t. 1, b. l. 65–66).

21. 2024 m. spalio 14 d. Kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtas BPC garso įrašas. Nustatyta informacija detaliai aprašyta protokole. (t. 1, b. l. 67–68).

22. D. P. teismui pateiktos foto nuotraukos (t. 2, b.l. 69–72).

23. D. P. pateikti išrašai iš susirašinėjimo su K. J. (t. 2, b.l. 73–87).

24. K. J. pateikti išrašai ir susirašinėjimo su D. P. (t.2, b.l. 119–124).

25. Teismo medicinos konsultacinė specialisto P. P. išvada Nr. 0023/25, kurioje padarytos išvados, kad 1) D. P. nustatytos poodinės kraujosrūvos dešinio žasto apatiniame trečdalyje (2x5 cm) ir dilbio apatiniame trečdalyje (2x3 cm); 2) medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kuriose pusėse, t.y. priekinėje ar užpakalinėje (nugarinėje) dalyse buvo konstatuotas poodinės kraujosrūvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje; 3) poodinės kraujosrūvos padaromos kietu buku daiktu suduodant smūgį, suspaudžiant ar minėta sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą; 4) D. P. nustatytos poodinės kraujosrūvos vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu; 5) patirti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiosios D. P. ar galimo kaltininko K. J. nurodytu būdu, nes nėra galimybės nustatyti padarymo mechanizmo, bei net nežinoma, kurioje anatomiškai rankos pusėje buvo sužalojimas; 6) poodinės kraujosrūvos spalvos pokyčiai yra tik orientaciniai ir priklauso tiek nuo kiekvieno žmogaus individualiai, tiek ir nuo kraujosrūvos gylio, dydžio. Todėl teismo medicinoje yra duodami gana platūs laiko intervalai. Vadovaujantis tuo, teigtina, kad šiuo konkrečiu atveju pagal hematomos spalvą sužalojimo (ų) padarymo laikas negali būti nustatomas (t. 2, b.l. 162–166).

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

26. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą, padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan.

27. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

28. Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog K. J. 2024 m. gegužės 29 d. apie 18 val. 30 min., daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje padarė kaltinime inkriminuojamus veiksmus, sukėlusius nurodytus padarinius nukentėjusiajai D. P..

29. K. J. viso bylos nagrinėjimo metu nepripažino padaręs nusikalstamą veiką pagal prokuroro pareikštame kaltinime nurodytas aplinkybes. Kaltinamasis neigia, kad galėjo sugriebti nukentėjusiajai D. P. už dešinės rankos, pripažįsta, kad jie tarpduryje susistumdė, jis neleido nukentėjusiajai eiti pro duris bandydamas sulaikyti ją nuo veiksmų, kuriuos pats kaltinamasis įvertino kaip nusikaltimą. Kaltinamasis paaiškino, kad būdamas įsitikinęs, kad 2024 m. gegužės 29 d. turėjo teisę būti su dukra, neradęs jos darželyje nuvyko prie buvusios sutuoktinės D. P. namų, nepavykus paimti dukros, išvyko, po to vėl su tėvais grįžo tikėdamasis rasti kompromisą. Nuėjo pas D. P. į namus susitarė dėl trumpo dukros pabendravimo su seneliais. Paaiškino, kad, kai D. P. bėgo basa, jis rankas visada laikė iškėlęs ir nebandė su ja konfliktuoti. D. P. jį stumdė, o šis traukėsi atgal. Vykstant grumtynėms D. P. jį stūmė pro duris, vaizdo įrašas patvirtina, kad jis jos nelietė. Neturėjo motyvo ir noro kelti ranką prieš nukentėjusiąją. Susistumdymo priežastis ta, kad D. P. nenorėjo jam leisti su dukra vykti į namus. Susistumdymas vyko tarpduryje, dėl negerbiamo teismo sprendimo. Nenorėjo, kad ji darytų nusikaltimą (neleisti dukrai bendrauti su tėčiu), nes tai buvo jo bendravimo laikas su dukra. Nesudavė į žasto sritį, neigia sugriebimą. Susistumdymo metu D. P. galėjo trenktis į duris stumiant jį, o pastūmė save. Po stūmimo, kai ji naudojo fizinę jėgą, jis žengė žingsnį atgal. Laiptinėje D. P. praėjimo neužstojo, tarpduryje užstojo, tai, kaltinamojo manymu, nėra nusikaltimas, nes vietos praėjimui buvo pakankamai. Jie su D. P. nesutarė dėl vaiko išlaikymo dydžio ir bendravimo tvarkos, vyko teismo procesas. Gali būti, kad atsitrenkė dešiniuoju pečiu į D. P. kairįjį petį. Kai D. P. išėjo pro duris jo abi rankos buvo iškeltos. Kraujosrūvos galėjo atsirasti nuo brovimosi pro duris.

30. Teismas kaltinamojo parodymus vertina kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jais tiki ir remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji vienodai nurodė ir paaiškino, kad tarp jų vyko nesutarimai kuris laikas, kilę iš skirtingo teismo sprendimo dėl bendravimo su dukra tvarkos interpretavimo. K. J. buvo įsitikinęs, kad 2024 m. gegužės 29 d. buvo jo bendravimo su dukra diena, o nukentėjusioji D. P. buvo įsitikinusi, kad tą dieną bendrauti dukrai su tėvu nepriklausė (t. 2, b. l. 36). Teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėti kaltinamojo teiginiais, kad nukentėjusioji stūmė K. J. pro duris ir stumdė jį, o šis traukėsi atgal, bei kad jis jos nelietė. Šiuos kaltinamojo parodymus paneigia kiti bylos duomenys. K. J. kaltinamas atlikęs tokius smurtinius veiksmus kaip: kaire ranka sugriebimas nukentėjusiajai už dešinės rankos, jos dešinės rankos spaudimas, savo kūnu stumdymas nukentėjusiosios, dėl ko ji atsitrenkė į durų staktą, nenustatytos rankos delnu sudavimas vieną kartą į žasto sritį. Aplinkybę, kad K. J. iš tiesų panaudojo fizinius veiksmus prieš D. P., nurodytus kaltinime, patvirtina nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 24–26), teisminio bylos nagrinėjimo metu, jos 2024 m. gegužės 29 d. pareiškimas (1 t., b. l. 5–6) bei byloje esantis 2024 m. gegužės 29 d. vaizdo įrašas (ch02_20240529183903), apžiūrėtas kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 63–64) ir ištirtas teisiamojo posėdžio metu.

31. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu paaiškino, kad po to, kai 2024 m. gegužės 29 d. K. J. antrą kartą atvyko pas ją į namus, jie kalbėjosi ir ji leido K. J. pabūti su dukra 30 min. vidiniame kieme, vėliau grįžęs K. J. pasakė, kad dukra važiuos su juo į (duomenys neskelbtini), todėl nukentėjusioji ėjo pasiimti dukros į lauką, bet tuo metu laiptinėje K. J. užstojo jai duris, blokavo kelią savo koja ir kūnu, nereagavo į prašymą praleisti, tada sugriebė už rankos ir stipriai ją suspaudė, jai praslystant pro duris sudavė į peties ir nugaros sritį. Šiuos nukentėjusiosios parodymus, kad laiptinėje K. J. neleido nukentėjusiajai praeiti pro duris ir savo dešine koja blokavo praėjimą, kad stūmė nukentėjusiąją prie durų staktos šono ir atliko kitus fizinio poveikio veiksmus, patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai.

32. Ištyrus vaizdo įrašą (ch02_20240529183903) nustatyta, kad K. J. ir D. P. 2024 m. gegužės 29 d. 18.39 val. atėję prie laiptinės durų kalbasi. Vaizdo įrašas neturi garso, todėl nėra galimybės nustatyti pokalbio turinio, tačiau iš įrašo matyti, kad K. J. abiem savo rankom, laikydamas jas pakeltas ties savo krūtine, delnus atsukęs į nukentėjusiosios pusę, kalbėdamas rankas staigiais mostais nukreipia į D. P. ir atitraukia nukentėjusiosios neliesdamas. Šis pokalbis trunka nuo 9 iki 14 įrašo sekundės. Po to D. P. siekia durų rankenos, norėdama eiti pro duris, tačiau K. J. savo kūnu ir ranka stabdo D. P. akimirksniu ją paliesdamas įraše matoma dešine ranka, tiek savo kairės pusės kūno šonine dalimi, kaire koja spausdamas D. P. prie staktos. 16-tą įrašo sekundą matyti, kaip K. J. užremia savo kaire koja (keliu) durų praėjimą, kaire kūno dalimi laiko prispaudęs D. P. prie durų staktos, tuo metu dešinė jo ranka yra pakelta ir neliečia D. P. kūno, tačiau įraše tiksliai nesimato, ar tikrai kairė ranka taip pat pakelta, ar laiko D. P. ranką dešinę. Įraše labai aiškiai matyti, kad D. P. stengiasi ištrūkti iš K. J. jai daromo fizinio spaudimo prie durų staktos, vyksta susistumdymas. K. J. naudodamas fizinį smurtą, savo kūnu ją spaudžia prie durų neleisdamas išeiti, o D. P. stengiasi jį atstumti, kad būtų galimybė praeiti pro duris. Šis susistumdymas trunka nuo 14 iki 20 įrašo sekundės. Susistumdymo metu paskutines jo sekundes įraše matyti, kad K. J. dešine savo ranka padaro kelis mostus link D. P. peties nugarinės dalies, nes tuo metu ji braudamasi pro duris staigiu mostu nusisuka nuo jo. Po šių kelių mostų K. J. vėl staigiai pakelia dešinę ranką laikydamas ją kaip ir pokalbio su nukentėjusiąja pradžioje. Kairė jo ranka įraše matyti dalinai, t. y. šiek tiek matosi tik alkūnės dalis. Šis įrašas patvirtina, kad, visų pirma, būtent K. J., neturėdamas teisės fiziniu poveikiu pradėjo nukentėjusiosios fizinio judėjimo laisvės apribojimą, neleisdamas jai praeiti pro jos namo laiptinės duris. Jo paaiškinimas, kad tai buvo bandymas nukentėjusiąją sulaikyti nuo galimai nusikalstamos veikos darymo, yra nepagrįstas, nes nukentėjusioji tuo metu ėjo į lauką pas savo dukrą, o byloje nebuvo nustatyta nei realių, nei hipotetinių galimo nukentėjusiosios nusikalstamo elgesio požymių. Toks K. J. elgesys neturėjo teisinio pagrindo, net jeigu jis buvo subjektyviai įsitikinęs, kad ta diena buvo jo bendravimo laikas su dukra, tai nepateisina jo smurtinio pobūdžio veiksmų, kurių jis ėmėsi bandydamas sulaikyti nukentėjusiąją nuo ėjimo pas savo dukrą. K. J. veiksmai sudarė fizinio kontakto su nukentėjusiosios kūnu požymius, kuris lėmė neigiamą poveikį įstatymo saugomai vertybei - kūno neliečiamumui.

33. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad K. J. užstojo jai kelią, bandė ją sulaikyti prie pagrindinių įėjimo durų į daugiabučio namo laiptinę, kaire ranka laikydamas už dešinės, stipriai ją suspaudė, kol ji pajuto fizinį skausmą, vėliau savo kūnu pastūmė ją, dėl to ji atsitrenkė į durų staktą, vėliau nusigręždamas sudavė į žasto sritį rankos delnu, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą, po to K. J. atsitraukė ir pakėlė rankas (t. 1, b.l. 24). Teisiamajame posėdyje D. P. nuosekliai nurodė, kad K. J. užstojo jai duris, blokavo kelią savo kūnu ir koja, paprašius praleisti sugriebė už rankos ir stipriai ją suspaudė, tuomet ji praslydo pro duris, K. J. sudavė į peties ir nugaros sritį. Mėlynės buvo ant dešinės rankos žasto ir dilbio, jautė vidutinio stiprumo rankos skausmą, kurį vertino 4-5 balais, buvo suduota į kairį petį (t. 2, b. l. 36 - 42). Nukentėjusiosios parodymus dėl jos bei K. J. veiksmų, kiek tai susiję su D. P. blokavimu tarpduryje, neleidimu praeiti, kūno ir kojos pagalba užremiant ir spaudžiant nukentėjusiąją prie durų staktos, sudavimo į petį, sekos visiškai patvirtina aptartas vaizdo įrašas. Nors vaizdo įraše tiesiogiai nesimato, kaip K. J. savo kaire ranka suima už dešinės rankos nukentėjusiajai, tačiau teismas nustatydamas šią aplinkybę remiasi nukentėjusiosios parodymais. Teismas nukentėjusiosios parodymų patikimumą grindžia aplinkybe, kad visos kitos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su vaizdo įraše užfiksuotais veiksmais, priešingai kaltinamojo parodymai, jog nukentėjusioji jį stūmė, kad buvo pakankamai vietos jai praeiti pro duris, kad jis nesudavė į žasto sritį, prieštarauja vaizdo įrašuose užfiksuotiems veiksmams, todėl vertinami kaip nepatikimi. D. P. nuosekliai tiek rašydama pareiškimą, tiek duodama paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, tiek apsilankymo pas gydytoją metu, teigė, jog ranka buvo spaudžiama K. J. kaire ranka. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad dėl K. J. neteisėtų, kaltų veiksmų (fizinio poveikio) ji patyrė dešinės rankos fizinį skausmą, dėl kurio atsirado kraujosrūvos, ir konstatuoja, kad nustatyta, jog K. J. suėmė D. P. savo kaire ranka už dešinės rankos ir ją suspaudė.

34. Nukentėjusiosios parodymus, dėl šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina ir liudytojo V. M. parodymai, kad D. P. išbėgo atsivesti dukrą, o grįžusi į namus pasakojo, kad apsistumdė koridoriuje, o K. J. griebė už rankos, buvo matyti, rankos paraudimas, kurioje vietoje neprisimena, prieš tai raudonio nebuvo (t. 2, b.l. 91–92). Šie liudytojo parodymai sutampa ir su liudytojos L. R. parodymais, kuriuose ji paaiškino mačiusi raudoną D. P. ranką, po to, kai ši grįžo su dukra, raudona vieta buvo ties žastu ir dilbiu, mėlynės nebuvo, liudytoja kelis kartus pakartojo mačiusi rankos paraudimus (t.2, b.l. 93–94). Nors šie liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai, tačiau atsižvelgus į tai, kad parodymai esminėse aplinkybėse sutampa, kad šie liudytojai buvo vieni pirmųjų ne tik matę D. P. iš karto po įvykio, bet ir su ja bendravę, teismas jų parodymus vertina, kaip papildančius ir patvirtinančius nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Nors liudytojai kaltinamojo tėvai A. J. ir N. J., kurie pagal nustatytas aplinkybes buvo pirmieji matę D. P. po konflikto laiptinėje, nenurodė matę ant D. P. kūno sužalojimų ar paraudimų, tačiau tai nepaneigia nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad liudytojas N. J. nurodė, kad, kai nukentėjusioji atėjo prie jų automobilio, jis buvo prie automobilio galinės dalies, į D. P. būseną nekreipė dėmesio (t. 2, b.l. 97–98). Liudytoja A. J. nurodė, kad ji sėdėjo automobilyje, visą dėmesį buvo sutelkusi į mergaitę, nes negalinti daug sukiotis, priėjusi D. P. greitai paėmė už rankos B. ir nusivedė, nieko nesakė tai buvo akimirka (t. 2. b.l. 95). Taigi šių liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad ant D. P. rankos buvo raudonis, kadangi patys liudytojai patvirtino, kad su nukentėjusiąją nebendravo, jos atėjimas truko labai trumpai jie nevertino jos fizinės būklės. Aplinkybę, kad nukentėjusiosios D. P. ranka buvo suspausta ir patyrė fizinį poveikį, dėl kurio ji galėjo jausti ir jautė fizinį skausmą, netiesiogiai patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga bei liudytojos gydytojos G. J. (buvusi S.) parodymai teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja paaiškino, kad D. P. yra jos pacientė, kad ji lankėsi pas ją konsultacijai dėl rankos skausmo ir sumušimo. Gydytoja nurodė, tiesiogiai apžiūrėjusi pacientę ir aprašiusi mėlynes, kurias ji matė, tačiau aprašyme galėjo pasitaikyti klaidų dėl tikslios hematomų lokacijos (t. 2, b.l. 140–141). Byloje esantys rašytiniai įrodymai, Šeškinės poliklinikos gydytojos G. S. ambulatorinio apsilankymo aprašymas E025 ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2585/2024(01) patvirtina, kad D. P. 2024 m. gegužės 31 d. buvo nustatyta ant dešinės rankos žasto ir dilbio dvi hematomos, pagal medicininius dokumentus konstatuotos poodinės kraujosrūvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje visumoje ir atskirai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs fizinį skausmą (t. 1, b.l. 56–58). Nagrinėjant bylą kilo abejonė dėl nesutapimo tarp ambulatorinio apsilankymo aprašymo ir nukentėjusiosios parodymų dėl to, kurioje dilbio dalyje – viršutiniame ar apatiniame trečdalyje, buvo paraudimas, hematoma. Šios abejonės pašalinimui buvo apklausta medicininį aprašymą ir apžiūrą atlikusi gydytoja G. J. (S.). Kuri paaiškino, kad nežymios klaidos gali pasitaikyti suvedant aprašymą į sistemą, tačiau ji patvirtino, kad matė hematomas ant nukentėjusiosios rankos tiek dilbio, tiek žasto, jas pati apžiūrėjo, išmatavo hematomų dydį. Teismo vertinimu, šis nežymus nesutapimas buvo paaiškintas kaip galima techninė klaida surašant dokumentą ir nepaneigia paties fakto, kad ant nukentėjusiosios rankos dešinio dilbio buvo užfiksuota hematoma. Pažymėtina, kad kaltinime nėra nurodyta, kuri dilbio trečdalio dalis buvo pažeista, šis faktinės aplinkybės netikslumas nebuvo kliūtis ir specialisto išvados pateikimui. Be to, nukentėjusioji pateikė foto nuotraukas, kuriose fiksuota dešinė žmogaus ranka ir matyti ant rankos mėlynės ant rankos dilbio (viršutinės dalies) ir rankos žasto apatinės dalies (t. 2, b.l. 69–72). Nors fotonuotraukose nesimato fotografuoto asmens veido, tačiau nukentėjusioji patvirtino, kad nuotraukose yra užfiksuota ji, ant nuotraukos metaduomenų matyti, kad jos darytos 2024 m. gegužės 31 d., ir 2024 m. birželio 1 d.

35. Teismas, apibendrinęs bylos įrodymų vertinimą, sprendžia, kad byloje nustatyta, jog K. J. savo aktyviais veiksmais, darė fizinį poveikį nukentėjusiosios kūnui: užstodamas jai praėjimą, spaudė ją savo kūnu ir koja prie durų staktos, kaire ranka suėmė nukentėjusiajai už dešinės rankos ją suspausdamas bei dešine ranka sudavė nukentėjusiajai rankos delnu į jos žasto sritį. Tokie nustatyti K. J. veiksmai neabejotinai lėmė fizinį sąlytį su nukentėjusiosios kūnu. Kita vertus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).??? Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020; 2K-278-489/2022). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą ir jį jautė, tą patvirtino pati nukentėjusioji, nurodžiusi skausmo lygį. Teismas pažymi, kad nukentėjusiosios nurodomas skausmo lygis apsilankius pas gydytoją buvo 3-4 balai, ikiteisminio tyrimo apklausos metu skausmo balai nebuvo nurodyti pažymint tik patį jausto fizinio skausmo faktą, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad jautė vidutinį skausmą, įvertino jį 4-5 balais iš galimų 10, paaiškino, kad po įvykio nematė poreikio kreiptis būtinosios medicinos pagalbos. Liudytojai, matę D. P. iškarto po įvykio V. M. ir L. R. patvirtino, kad nukentėjusioji ji skundėsi rankos skausmu, medicinos specialistų išvadoje konstatuota, kad padarytos mėlynės atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo laipsnį, dėl kurio nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Taigi teismo vertinimu, byloje nustatyta aplinkybė, kad D. P. dėl fizinio kontakto su K. J. pajuto fizinį skausmą.

36. Nors K. J. teisme teigė, kad jis nesiekė specialiai sukelti D. P. fizinio skausmo ir smurtauti prieš ją, tačiau, įvertinus pačios nukentėjusiosios parodymus, panaudoto fizinio smurto pobūdį (paėmimą D. P. už rankos ir suspaudimą, spaudimą savo kūnu prie durų staktos, sudavimą delnu į nugaros sritį), nėra abejonių, kad kaltinamasis suprato, kad naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, ir suvokė, kad jis gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą dėl atliekamų fizinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, ir leido tokioms pasekmėms atsirasti. Šiuo atveju kaltinamasis veikė tyčia. Nors K. J. nuosekliai aiškino, kad tik norėjęs sulaikyti D. P. nuo neteisėtų veiksmų, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad būtų toks pagrindas D. P. veiksmus vertinti kaip tokius, kurie K. J. suteikė teisę naudoti fizinį smurtą stabdant nukentėjusiąją nuo jos veiksmų. Priešingai, iš nustatytų veiksmų kaltinamojo ir nukentėjusiosios sekos, nustatytos konfliktinės situacijos, teismo vertinimu, K. J. pirmas fizinio smurto pagalba blokavo D. P. judėjimą, nenorėjo leisti jai praeiti pro duris, pirmas pradėjo ją spausti prie durų staktos, nukentėjusiajai priešinantis ir bandant ištrūkti vyko momentinis susistumdymas, K. J. matydamas, kad nukentėjusioji nepaklūsta ir priešinasi, bandydamas pasiekti savo tikslą (neleisti jai praeiti) tęsė fizinio poveikio veiksmus ir tik tada, kai D. P. ištrūko, jis rodė atsitraukimo nuo jos kūno ženklus. Iš K. J. atliktų veiksmų, seka išvada, kad jis suprato, jok toks poveikis kelia grėsmę nukentėjusiosios fizinei sveikatai, kad toks fizinis sąlytis nėra priimtinas ir nukentėjusiosios norimas, nepaisant to, jis tęsė savo fizinio poveikio veiksmus, taigi jų norėjo.

37. Byloje esančią teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr.0023/25 teismas vertina, kaip patvirtinančią kad D. P. buvo nustatytos poodinės kraujosrūvos dešinės rankos žasto ir dilbio dalyse. Išvadą, kad medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kurioje pusėje (priekinėje ar užpakalinėje) dalyse buvo konstatuotos poodinės kraujosrūvos dešinės rankos žaste ir dilbyje, teismas vertina, kaip nepaneigiančią paties fakto dėl nustatytų kraujosrūvų, šis informacijos trūkumas neleidžia abejoti byloje pateiktų medicininių dokumentų turinio tikrumu ir teisingumu. Konsultacinėje išvadoje konstatuojama, kad patirti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiosios, tiek K. J. nurodytu būdu, nes nėra galimybės nustatyti padarymo mechanizmo (t. 2, b.l. 163–166). Tokia išvada nepaneigia teismo, remiantis nukentėjusiosios parodymais ir vaizdo įrašo, nustatyto veikos padarymo mechanizmo.

38. Teismas pasisako ir dėl kitos teisiamojo posėdžio metu proceso dalyvių pateiktos bylos medžiagos vertinimo. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji teismui pateikė judviejų susirašinėjimo žinučių išrašų nuotraukas. K. J. pateikė nuo 2024 m. gegužės 28 d. iki 2024 m. birželio 5 d. susirašinėjimo išrašus. K. J. teigimu, susirašinėjimas patvirtina, kad D. P. nejautė jokių išgyvenimų ir po 2024 m. gegužės 29 d. įvykių toliau įprastai bendravo su juo. Nukentėjusiosios pateiktuose susirašinėjimų iškarpose, atrinktose laikotarpiu nuo 2024 m. metų iki 2025 m. gegužės 14 d., užfiksuoti susirašinėjimai tarp D. P. ir K. J.. Įvertinus visų pateiktų tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios susirašinėjimų turinį, teismas konstatuoja, kad iš esmės jis susijęs su kaltinamojo ir nukentėjusiosios vaiko bendravimo tvarka, kylančiais nesutarimais dėl tvarkos interpretavimo. K. J. ne vienoje žinutėje kelia klausimą, kur yra jo dukra, akcentuoja, kad jis turi teisę žinoti, ką ji veikia, D. P. atsako į jo klausimus. Kai kuriose žinutėse fiksuoti nemandagūs, įžeidžiantys žodžiai nukentėjusiosios atžvilgiu, aiškinimasis dėl tam tikrų situacijų vertinimo. Teismo vertinimu, pateikti susirašinėjimai (jų iškarpos) tiesiogiai neturi ryšio su kaltinime nurodomomis veikos aplinkybėmis. Pridėtų žinučių turinys, nei patvirtina, nei paneigia reikšmingas kaltinimui aplinkybes, todėl pridėtais susirašinėjimais nesiremia, kaip įrodymu patvirtinančiu, ar paneigiančiu kaltinimui reikšmingas bylos aplinkybes. Šie susirašinėjimai, tik patvirtina, kad tarp buvusių sutuoktinių yra didelė įtampa, konfliktinė situacija dėl bendravimo su dukra tvarkos, vienas kitam išsakomų priekaištų, prašymų ir pan. Vis dėl to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismas nesprendžia nei nustatytos bendravimo su dukra tvarkos interpretavimo teisingumo, nei galimo asmens garbės ir orumo įžeidimo ar neteisėto asmens persekiojimo veikų.

39. Apibendrinęs teismas konstatuoja, kad surinktais įrodymais nustatyta, kad K. J. 2024 m. gegužės 29 d. apie 18 val. 30 min., daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, laiptinėje, kaire ranka sugriebė savo buvusiai žmonai D. P. už dešinės rankos bei D. P. dešinę ranką spaudė, savo kūnu stumdė D. P., ko rezultate pastaroji atsitrenkė į stiklinių durų staktą, po ko, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos rankos delnu sudavė 1 (vieną) kartą D. P. į žasto sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, formaliai vertinant kvalifikuotiną pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

40. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pakeitimai bei papildymai, priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 (TAR, 2024 m. gegužės 2 d., Nr. 8214) (toliau – BK pakeitimo ir papildymo įstatymas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo 2024 m. spalio 15 d. įstatyme Nr. XIV-3033 (TAR, 2024 m. spalio 23 d., Nr. 18357) nustatyta, kad šiame įstatyme išdėstytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnių nuostatų galiojimas laiko atžvilgiu nustatomas pagal Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatas, išskyrus taisyklę, nustatytą šio straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.

41. BK pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsniu pakeistas BK 37 straipsnis ir nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 37 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

42. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, Nr. 2K-231-489/2020).

43. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad K. J. bylai reikšmingu laiku ir vietoje tyčia sugriebė D. P. už dešinės rankos ir ją spaudė, savo kūnų stumdė ją, dėl ko ji atsitrenkė į durų staktą, po to delnu sudavė vieną kartą į žasto sritį, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl atsiradusių poodinių kraujosrūvų ant rankos. Kaltinamojo veiksmai prieš nukentėjusiąją negali būti pripažinti pateisinamais, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar kaltinime nurodyti įvykio metu atlikti K. J. veiksmai ir jo paties asmenybė yra tokio pavojingo pobūdžio, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju nustatyta, kad tarp buvusių sutuoktinių vyko nesutarimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos laikymosi, abu buvo įsitikinę, kad tą dieną yra jų teisė būti su vaiku, dėl to buvo konfliktinė situacija ir įtampa. K. J. nesilaikius žodinio susitarimo su nukentėjusiąją, išreiškus nuomonę dėl bendravimo tvarkos įvyko žodinis konfliktas, kuris namo laiptinėje prie durų peraugo į fizinį kontaktą, kurio iniciatorius buvo kaltinamasis. Abu buvę sutuoktiniai buvo susijaudinę, siekė įrodyti savo tiesą. Nors K. J. suėmė D. P. už rankos, spaudė ją prie durų staktos ir sudavė delnu į nugaros sritį, tačiau bylos įrodymai (vaizdo įrašai) patvirtina, kad šie kaltinamojo veiksmai trūko ne daugiau nei 6 sekundes. Po to, kai nukentėjusioji ištrūko iš K. J. spaudimo, jis pakėlė rankas ir smurtinių veiksmų nebetęsė prieš nukentėjusiąją. Taigi fizinis kontaktas buvo momentinis, pati nukentėjusioji jaustą fizinį skausmą apibūdino kaip vidutinio lygio, nurodė penkių iš dešimties balų nesiekiančią ribą. Nors nukentėjusioji teismo posėdyje paaiškino, kad tai nebuvo pirmas kartas, kad ji nuolat patiria iš kaltinamojo tokio pobūdžio veiksmus, išgyvena psichologinę įtampą ir pan., tačiau teismas nagrinėdamas šią bylą vertina tik tų aplinkybių pavojingumą, kurios yra šios bylos pareikšto kaltinimo ribose, ir nukentėjusiosios patirtas fizines bei dvasines kančias vertina tiek, kiek jos susijusios su šioje byloje konstatuotais K. J. fiziniais veiksmais, o ne bendrai jo elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo, ar po jos sprendžiant tarpusavio ginčus, kylančius dėl vaiko išlaikymo ar bendravimo tvarkos.

44. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, K. J. veiksmai buvo spontaniški, kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo itin trumpalaikis ir neintensyvus. Byloje nors nustatyta, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos D. P. atsirado mėlynės, tačiau nukentėjusioji įvertino jos patirtą fizinį skausmą kaip vidutinį, kuris neturėjo ilgesnio poveikio. Byloje taip pat nustatyta, kad po minėto susistumdymo ir fizinio kontakto, K. J. pakėlė rankas ir kitų priešingai teisei veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, nukentėjusioji nuėjo atsivedė dukrą į namus, K. J. kvietė policiją, šiai neatvykus išvyko. Be to, svarbu ir tai, kad kaltinamasis sugriebė nukentėjusiajai ne už gyvybiškai svarbios kūno dalies, pvz. kaklo, nesudavė smūgių į veidą, ar kitas gyvybiškai pavojingas vietas, pvz. pilvą, galvą, taigi nebuvo realaus pavojaus, kad dėl jo atliktų veiksmų nukentėjusioji būtų negalėjusi kvėpuoti, rizikavo prarasti sąmonę ar būtų atsiradę kitokie fizinei sveikatai ilgalaikiai pavojingi padariniai.

45. K. J. iki nagrinėjamo įvykio nebuvo teistas (teistumas išnykęs) (t. 2, b.l. 18–19), nors pagal ANR duomenis (t.2, b.l. 20–26) jam buvo išduotas apsaugos nuo smurto orderis, tačiau vien tai nesudaro pagrindo šioje byloje netaikyti mažareikšmiškumo instituto, nes teismas vertina kaltinimo ribose nurodytus veiksmus ir kaltinamojo konkretaus elgesio pavojingumą. Be to, pažymėtina, kad byloje visų apklaustų liudytojų, taip pat kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymais remiantis, tarp jų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, kuri tęsiasi kuris laikas, nepaisant to, vien ši aplinkybė, kad yra įtampa ir konfliktas tarp buvusių sutuoktinių, galimai reiškiama nepagarba, visi su tuo susiję nemalonūs įvykiai, nesutarimai, neturi būti sprendžiami išimtinai baudžiamosios teisenos priemonėmis. K. J. yra dirbantis, turi gyvenamąją vietą, palaiko artimus ryšius su tėvais, nenustatyta jokių veiksmų, kurie būtų susiję su priešingu teisei elgesiu, nukreiptu prieš savo mažametį vaiką.

46. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kartu kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, teismų praktika keičiasi yra pripažįstama, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, Nr. 2K-54-976/2023).

47. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, bei nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, darytina išvada, kad K. J. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą K. J. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu. Įvertinus kaltinamojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei aplinkybes, taip pat kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes (neteistas, nuolat dirbantis, palaikantis socialinius ryšius su tėvais) bei BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšis ir pobūdį, teismas sprendžia, jog dalyvavimas ikiteisminiame tyrime bei teisminiame bylos nagrinėjime turėjo padaryti pakankamą poveikį kaltinamajam, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų, todėl sprendžia kaltinamajam neskirti baudžiamojo poveikio priemonių (BK 37 straipsnis, BPK 303 straipsnio 4 dalis).

IV. Civilinis ieškinys ir kiti klausimai

48. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios D. P. atstovas advokatas T. Jasiulionis pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš K. J. priteisti nukentėjusiajai 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo nuosprendžio priėmimo dienos iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo (t.1, b. l. 8–12).

49. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nurodytas teisinis reglamentavimas įtvirtina, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais, tačiau BPK 115 straipsnio 1 dalyje nenurodoma, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas tuo atveju, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Teismų praktikoje tai laikoma teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali nutylėti civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje yra pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Atsižvelgdamas į minėtą kasacinės instancijos teismo išaiškinimą, teismas sprendžia, kad yra pagrindas spręsti byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai byla nutraukiama dėl mažareikšmiškumo teismų praktikoje civilinio ieškinio klausimas dėl neturtinės žalos yra sprendžiamas pasisakant dėl ieškinio pagrįstumo (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-341-932/2025, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-908/2025).

50. Civiliniame nukentėjusiosios atstovo ieškinyje neturtinė žala grindžiama aplinkybėmis, kad K. J. atlikti veiksmai yra išdava nuolatinio K. J. žeminančio, menkinančio elgesio prieš nukentėjusiąją. Po šių veiksmų, jis jų nesigailėjo, dar labiau ėmė terorizuoti nukentėjusiąją, įžeidinėti ir šmeižti. 2024 m. rugsėjo 4 d. K. J. surašytas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Dėl K. J. veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, ji patyrė fizinį skausmą, psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus Nukentėjusiajai kurį laiką skaudėjo ranką, ji buvo pažeminta kaip moteris ir mama, nes bandydama susigrąžinti dukrą turėjo priešintis fiziškai stipresniam K. J.. Tai nebuvo vienkartinis toks jo elgesys, jis nuolat terorizuoja nukentėjusiąją. Toks K. J. elgesys nebuvo vienkartinis, tai sistemingas tyčinis veikimas prieš nukentėjusiąją, siekiant ją palaužti, pažeminti, tokie veiksmai gali kartotis ateityje. Nukentėjusioji jaučiasi nesaugiai, K. J. nuolatinis bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas kelia jai baimę ir stresą dėl vaiko ir jos pačios saugumo. Ji nuolat terorizuojama skambučiais ir žinutėmis, dėl to negali nei dirbti, nei bendrauti su kitais asmenimis. Padaryti K. J. veiksmai pakenkė jos psichinei ir fizinei būsenai. Psichologines įvykio pasekmes ir besitęsiantį terorizavimą jaučia iki šiol. Atsinaujino migreniniai galvos skausmai. Kankino nemiga. Nukentėjusioji buvo priversta lankyti psichoterapiją.

51. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013, 2K-132-942/2021, 2K-7-41-1073/2024). CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas neturtinės žalos atlyginimo ir apskaičiavimo mechanizmas. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į: jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį. Asmeniui veikiant tyčia, paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, padarytos nusikaltimais žmogaus sveikatai bei gyvybei, teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009).

53. Teismo vertinimu, dalis nukentėjusiosios atstovo argumentų siejami su K. J. veiksmais tiek iki nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, tiek ir po jų. Akcentuojamas K. J. besitęsiantis galimai terorizavimo elgesys, galimai buvę panašaus pobūdžio smurtiniai veiksmai ir pan. Teismas pažymi, kad neturtinė žala turi būti susijusi priežastinių ryšiu būtent su tais veiksmais, už kuriuos atsakingas kaltininkas, tokioje apimtyje, kuri atitinka kaltinimo ribas. Visi kiti galimai K. J. veiksmai, elgesys, iš kurio kilo neigiami emociniai išgyvenimai nukentėjusiajai, negali būti vertinami šioje byloje, kaip neturtinės žalos atlyginimo pagrindas, nes jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas vertina tik tas faktines aplinkybes, kurios pripažintos šiuo nuosprendžiu kaip padarytos K. J., ir jų ryšį su nukentėjusiosios patirta neturtine žala.

54. Teismui nekyla abejonių, kad dėl atliktų K. J. veiksmų kilo neigiamos emocijos nukentėjusiajai, jai buvo baisu ir nesaugu, K. J. smurtinis elgesys sukėlė nerimą. Nepaisant to, kad K. J. smurtiniai veiksmai buvo epizodiniai, truko keletą sekundžių, nepasižymėjo didesniu intensyvumu, ilgalaikiais fiziniais neigiamais padariniais, tačiau nustatyta, kad sukėlė tam tikrą fizinį skausmą, bei sukėlė neigiamus jausmus ir išgyvenimus. Kita vertus, fizinis diskomfortas buvo momentinis, jis ne tik vėliau, bet ir po įvykio jokių liekamųjų reiškinių nesukėlė, kaip nurodė nukentėjusioji parodymuose, patirtas fizinis skausmas buvo vidutinis. Nors nukentėjusioji nurodė, kad turėjo dėl įvykio lankytis dėl psichoterapijos, tačiau tą patvirtinančių duomenų byloje nepateikė, taip pat nurodė, kad kankino nemiga, tačiau nėra duomenų, kad dėl to būtų kreipusis pas medikus. Nukentėjusioji pateikė medicininius dokumentus, kurie patvirtina, kad jai paūmėjo migreniniai galvos skausmai, tačiau apsilankymas pas gydytoją fiksuotas 2025 m. kovo 10 d. Nukentėjusioji į medikus iškart po įvykio taip pat nesikreipė (būtinoji pagalba nebuvo kviesta), tai rodo, kad medikų pagalbos dėl paties smurto fakto jai nereikėjo. Į medikus ji kreipėsi 2024 m. gegužės 31 d., nurodė, kad fizinis skausmas nėra didelis, jokių kitų blogos savijautos simptomų nenurodė, taigi šis kreipimasis buvo daugiau dėl paties fakto objektyvaus užfiksavimo. Bylos nagrinėjimo metu objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad D. P. iki šiol patiria neigiamas pasekmes, nulemtas būtent nagrinėjamo įvykio metu padarytų K. J. veiksmų, nepateikta. Nors nurodoma, kad ji iki šiol jaučiasi nesaugi, bet tai siejama su besitęsiančia konfliktine situacija tarp jos ir K. J. dėl bendravimo su dukra tvarkos interpretavimo, dėl jo intensyvaus rašymo, skambinimo ir pan. Teismas dar kartą pabrėžia, kad tokie K. J. veiksmai, šioje byloje nėra vertinami, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl jų teisėtumo bei jais pagrįsti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad dalis civiliniame ieškinyje nurodomų neigiamų pasekmių neįrodyta, kaip susijusių priežastiniu ryšiu su K. J. veiksmais, nustatytais šiuo nuosprendžiu, nukentėjusiosios atstovo pareikštas 5000 Eur dydžio reikalavimas padarytai neturtinei žalai atlyginti teismo vertinimu yra per didelis. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad šiuo nuosprendžiu K. J. nusikalstama veika pripažinta mažareikšme, nukentėjusiosios atstovo civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš K. J. priteistina nukentėjusiajai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

55. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017), tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018). Taigi, kitose panašaus pobūdžio bylose priteisti neturtinės žalos dydžiai nėra privalomi. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, todėl nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms. Pažymėtina, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

56. Teismas pažymi, kad teismų praktikoje priteisiami dydžiai už fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymą, palyginus sukeltus padarinius ir kaltininko veiksmų pobūdį, esmingai teismo priteistai sumai neprieštarauja. Pavyzdžiui, pripažinus asmenį kaltu dėl smūgio sudavimo į žandikaulio sritį priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-182-1035/2025); pripažinus asmenį kaltu dėl smūgio sudavimo į galvos sritį mažamečiui ir atleidus dėl mažareikšmiškumo priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-341-932/2025); pripažinus asmenį kaltu už tai, kad rankomis nukentėjusiąją pastūmė į virtuvės spintelę, padarydamas poodinę kraujosruvą kairio sėdmens viršutiniame vidiniame kvadrate, paviršinį odos įbrėžimą kairės plaštakos pirmo nago guolio srityje priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-239-493/2025), pripažinus asmenį kaltu už tai, kad šis paėmęs molinį vazoną, jį metė į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam muštines - pjautines žaizdas dešiniame antakyje, kaktoje, nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešinio antakio-akies voko išoriniame gale, skruostuose, priteista 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-120-557/2025); pripažinus asmenį kaltu už tai, kad kumščiais ne mažiau kaip penkis kartus sudavė į veido sritį, į dešinę plaštaką, vandens žarna, kuria aukšto slėgio srove teka karštas vanduo, purškė į akis bei vieną kartą žarnos metaliniu antgaliu smogė į nosį, po to, pastūmė, nukritus ant žemės sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas: galvą, nugarą, dešinį šoną, kairę koją, kairį petį, šiais tyčiniais veiksmais ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinę žaizdą su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo nutartis 2025 m. gegužės 13 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-223-908/2025).

57. Tenkinamas nukentėjusiosios D. P. atstovo prašymas iš K. J. nukentėjusiosios naudai priteisti 5 procentų metines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl procesinių palūkanų priteisimo baudžiamosiose bylose, konstatavo, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami civilinį ieškinį, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Procesinės palūkanos gali būti priteisiamos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiajai D. P. priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamas nuo priteistos ieškinio sumos, už laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolių pagal jį įvykdymo.

58. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal teismų praktikos išaiškinimus, priėmus procesinį sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam šiuo pagrindu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020).??? Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, teismas sprendžia, nukentėjusiosios atstovo prašymo dėl proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo netenkinti.

59. BPK 106 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju K. J. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nėra pagrindo tenkinti gynėjo prašymą dėl patirtų išlaidų advokatui.

60. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju K. J. nebuvo išteisintas, todėl nėra pagrindo tenkinti gynėjo prašymo dėl išlaidų, patirtų už specialisto išvados parengimą, priteisimo.

61. Kaltinamajam K. J. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliekama galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus panaikintina.

62. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, nuosprendžiui įsiteisėjus, byloje esančius vaizdo ir garsi įrašus (DVD laikmenose) palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 4 dalimi, 307 straipsnio 5 dalimi, 313 straipsniu,

nusprendžia:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, K. J. padariusį nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą K. J. atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato Teisučio Jasiulionio civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Iš K. J. priteisti nukentėjusiajai D. P. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, tenkinti prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir priteisti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Netenkinti nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato prašymo dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo.

Gynėjo prašymą dėl proceso išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų atmesti.

K. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, nuosprendžiui įsiteisėjus, byloje esančius vaizdo ir garso įrašus palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.