Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Marijaus Kursevičiaus ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Vidos Bracevičienės ir nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Pauliaus Gutausko apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti S. B. dėl jam pareikšto kaltinimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus (ypač nukentėjusiojo A. P. parodymus), jų visumą ir tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas S. B. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir neįtikinantys, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Prieš pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų, šiuo atveju svarbu paminėti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių iš esmės kilo konfliktinė situacija tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo. S. B. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Ši įmonė užsiima statybomis. Vienas iš vystomų projektų yra (duomenys neskelbtini). Prieš kurį laiką UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiame objekte įrengė giluminį vandens gręžinį. Savo ruožtu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vandens siurblių montavimui samdė kitą įmonę – MB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo nukentėjusysis A. P.. Nukentėjusysis 2023 m. spalio mėn. pabaigoje sulaukė S. B. telefoninio skambučio dėl neveikiančio vandens gręžinio. S. B. prieš tai skambino į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri bankrutavo, ir gavo nukentėjusiojo telefono numerį. Nukentėjusysis 2023 m. lapkričio mėn. pradžioje atvyko į objektą ir bandė nustatyti, kodėl neveikia vandens siurblys. Nustatęs priežastį ir įsigijęs naujas detales, 2023 m. lapkričio 8 d. sumontavo jas. Paskambino S. B. ir nurodė, kad viskas sutvarkyta ir paprašė apmokėti jo paslaugas, tačiau S. B. atsakė, kad nukentėjusysis anksčiau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl turėjo sutvarkyti nemokamai, atsižvelgiant į dvejų metų garantiją. Nukentėjusysis atsakė, kad įranga sugedo ne dėl jo kaltės, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebėra, o jis sutvarkė vandens siurblį už savo pinigus. Kadangi telefonu nepavyko susitarti dėl apmokėjimo, nukentėjusysis, papildomai susipažinęs su neigiamais atsiliepimais apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, tą pačią dieną atvyko į objektą išmontuoti paties sumontuotą vandens gręžinio įrangą. Paskutinį kartą nukentėjusysis į objektą atvyko su savo sūnumi P. P.. Nukentėjusiajam išmontuojant minėtą įrangą, tarp jo, jo sūnaus ir S. B. įvyko žodinis konfliktas dėl vandens gręžinio įrangos remonto darbų ir jų apmokėjimo, kuris pasibaigė abipusėmis grumtynėmis. Dėl šio įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, t. y. Nr. 01-1-42997-23, kuriame A. P. ir P. P. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir kuris buvo nutrauktas, konstatavus, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis, taip pat ikiteisminis tyrimas, kuriame S. B. pareikšti įtarimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris pasibaigė kaltinamojo akto surašymu ir perdavimu teismui.

Nagrinėjamoje byloje S. B. kaltinamas tuo, kad minėto konflikto metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. P. į veido žandikaulį ir vieną smūgį į viršugalvio kairę pusę, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas S. B. išteisino, motyvuodamas iš esmės tuo, kad objektyvių ir nešališkų liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę įvykį, byloje nėra, o kaltinimas grindžiamas tik liudytojo P. P. ir nukentėjusiojo A. P. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, be to, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi jiems yra pradėtas priešpriešinis ikiteisminis tyrimas. Nukentėjusiojo atstovo ir prokurorės apeliaciniuose skunduose nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu, atkreipiant dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, t. y. apsiribojo vien tik išteisintojo S. B. parodymais ir nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo A. P. bei liudytojo P. P. parodymais. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiojo ir liudytojo parodymuose esančius tam tikrus esminės reikšmės neturinčius nesutapimus ir visai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl prieš jį atliktų smurtinių veiksmų pobūdžio, jį sužalojusio asmens ir aplinkybių, kuriomis jis buvo sužalotas, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, be to, juos patvirtino ir kiti ikiteisminio tyrimo surinkti ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirti įrodymai. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais sutinka.

BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas būtent teismą įpareigoja nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltinamojo prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

Išteisintasis S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį nepripažino. Jis neneigė, kad buvo kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku, tačiau nurodė, jog smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Laikėsi priešingos versijos, t. y. kad būtent nukentėjusysis kartu su sūnumi jį užpuolė, sumušė ir sudaužė jo mobiliojo ryšio telefoną. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu S. B. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną į pastatytų kotedžų kvartalą atvyko A. P.. Tuo tarpu jis (S. B.) buvo vietoje ir apžiūrinėjo kitus darbus objekte. Pamatęs A. P., jis nenustebo, kad šis atvyko, kadangi tą pačią dieną jie kalbėjo telefonu, kad pastarasis galimai atvyks pabaigti vandens gręžinio įrangos remonto darbų. A. P. prie vartų iš karto pradėjo reikalauti pinigų už pradėtus daryti, bet nepabaigtus darbus. Jis pasakė nukentėjusiajam, kad darbus reikia pabaigti, o po to išrašyti dokumentus, sąskaitas ir t. t. A. P. buvo ne vienas, su juo buvo, kaip jis suprato, jo sūnus. A. P. su sūnumi nuėjo prie gręžinio šulinio, kur yra sumontuota įranga, išlaužė dangtį ir įlipo į šulinio vidų. Jis (S. B.) išsitraukė telefoną ir pradėjo viską filmuoti. A. P. sūnus bandė jį nustumti, kad jis nefilmuotų. Su A. P. sūnumi prasidėjo pasistumdymas. Po kurio laiko iš šulinio išlipo A. P. ir kartu su sūnumi jį užpuolė. Jį (S. B.) jie abu laikė, abu mosikavo rankomis, norėdami suduoti į veidą, kažkuris pataikė. Jį pargriovė ant žemės. Įvykio metu kitų asmenų nebuvo. Po įvykio iškvietė policijos pareigūnus. Pas A. P. sumušimai žande galėjo atsirasti nuo jų visų trijų konflikto, t. y. nuo to, kaip jie jį guldė ant žemės, jie galėjo ir su sūnumi vienas į kitą trenktis (1 t., b. l. 79–81, 139–140). Analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio dieną A. P., atvažiavęs į objektą su savo sūnumi, elgėsi agresyviai. Tai matėsi iš kūno kalbos, eisenos ir kalbėsenos, pakelto tono. Jie abu pradėjo reikalauti, kad jis sumokėtų grynais pinigais už atliktus vandens gręžinio įrangos remonto darbus. Jis atsakė, kad grynais pinigais nemoka ir jie turi išrašyti sąskaitą faktūrą bei pabaigti darbus. Jam žengiant į teritoriją, jį pastūmė A. P. sūnus ir jam iš paskos nusekė A. P.. Priėjęs prie šulinio, A. P. jam dar kartą pasakė, kad sumokėtų arba viską išlaužys. Jis (S. B.) bandė viską paaiškinti, bet A. P. jo neklausė ir įlipo į šulinį. Jis išgirdo, kad įlipęs į šulinį A. P. pradėjo viską daužyti, laužyti, todėl pradėjo filmuoti. Nukentėjusiojo sūnus tuo metu bandė jam užstoti kelią, mušti iš rankų telefoną, kad nefilmuotų, ir jį nustūmė. Jis (S. B.) bandė atsitraukti ir tada išlipo A. P.. Jie nuo šulinio buvo atsitraukę apie tris metrus. A. P. sudavė jam keletą smūgių į veidą, pargriovė, vėliau jie abu ant jo užlipo ir P. P. pradėjo jį smaugti. Kai pamatė, kad jis praranda sąmonę, paleido. Tada visi atsistojo. Jis (S. B.) pasakė, kad kviečia policiją, o nukentėjusysis su sūnumi suskubo išeiti iš teritorijos, išlipo pro tvorą ir išvažiavo, o likus dviem minutėms iki atvykstant policijai, jie grįžo. Pats trenkti nukentėjusiajam negalėjo, nes jie jį mušė. P. P. nestumdė, tik bandė jį apeiti, kad galėtų nufilmuoti. Jis nufilmavo, kad P. P. bando užstoti vaizdą ir kaip jie (A. P. ir P. P.) eina link vartų po konflikto (2 t., b. l. 13–14). Pažymėtina, kad išteisintojo parodymai nėra vienintelis duomenų apie byloje įrodinėtinas aplinkybes šaltinis, nagrinėjamu atveju juos paneigia šioje byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo A. P., jo sūnaus liudytojo P. P. parodymai, specialisto išvada ir kiti įrodymai.

Nukentėjusysis A. P. tris kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad nukentėjusysis įvykio dieną, t. y. 2023 m. lapkričio 8 d., tačiau jau po to, kai išteisintojo iniciatyva į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, taip pat policijai pateikė (per „ePolicija“ portalą) pareiškimą, kuriame nurodė, kad įlipo į šulinį ir pradėjo išmontavimo darbus, tuo metu jo sūnus buvo viršuje ir stebėjo jo darbą šulinyje. Atlikęs darbus, išgirdo, kad jo sūnus ragina klientą (S. B.) nesistumdyti ir įspėja iškviesiąs policiją. Jis pradėjo lipti iš šulinio ir eiti nuraminti gręsiantį konfliktą. Priartėjus prie kliento, šis netikėtinai prieš jį panaudojo fizinę jėgą, pateikė į veidą ir galvą, dėl to atsirado guzas ir žandikaulio patinimas. Jis su sūnumi, panaudodami imtynių veiksmus, sulaikė klientą. Po kurio laiko klientas paskambino policijai. Kadangi objekto teritorijoje buvo nesaugu, jie perlipo tvorą ir laukė atvykstančios policijos (1 t., b. l. 5–7). Iš 2023 m. lapkričio 10 d. pareiškimo-protokolo matyti, kad nukentėjusysis A. P. paaiškino, jog nagrinėjamo įvykio dieną atvyko kartu su savo sūnumi į objektą, kuriame prieš dieną buvo sumontavęs už savo nupirktus pinigus šulinio įrangą, kadangi klientas (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo S. B.) telefonu atsisakė mokėti už padarytą darbą. Jis lipo į šulinį ir pradėjo išmontavimo darbus. Tuo metu jo sūnus buvo viršuje su S. B.. Atlikęs darbus jis išgirdo, kaip jo sūnus ragina S. B. nesistumdyti ir įspėja iškviesiąs policiją. Tada jis pradėjo lipti iš šulinio ir eiti nuraminti galimai gręsiantį konfliktą. Priartėjus prie S. B., šis netikėtai panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pataikė jam į veidą ir galvą, kurioje aiški sumušimo vieta – guzas ir žandikaulio patinimas. Kitos šiame protokole-pareiškime nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su minėtu pareiškimo turiniu (1 t., b. l. 1). Iš šių dviejų procesinių dokumentų turinio matyti, kad nukentėjusysis nurodė šias esmines aplinkybes: jis būdamas šulinyje išgirdo, kad viršuje prasideda konfliktas tarp jo sūnaus ir S. B., jis išlipo iš šulinio ir priėjo prie S. B., kuris panaudojo prieš jį fizinę jėgą, t. y. trenkė į žandikaulį ir galvos viršutinę dalį.

Apklaustas 2023 m. lapkričio 10 d. A. P. nurodė, kad išgirdęs, kaip jo sūnus ragina vaikiną (S. B.) nesistumdyti, jis pradėjo lipti iš šulinio. Jam lipant iš šulinio, S. B. netikėtai panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pataikė jam į galvą, atsirado guzas ir žandikaulio patinimas, jis pajuto skausmą, tačiau nuo streso tiksliai neužfiksavo momento, kada gavo smūgį, buvo chaosas ir grumtynės. Jis tą vaikiną bandė apraminti ir pargriovė ant žemės, jie su sūnumi jį palaikė keletą sekundžių, kol jis aprimo. Kai vaikinas nurimo, jis vėl įlipo į šulinį ir išmontavo dažnio keitiklį, kurį buvo suremontavęs. Sūnus stovėjo, o tas vaikinas viską filmavo savo telefonu. S. B. sakė, kad kvies policiją. Kadangi jis neatidarė jiems tvoros vartų, jie perlipo per tvorą, įlipo į savo automobilį ir nuvažiavo kiek toliau nuo sklypo. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, jie grįžo (1 t., b. l. 30–33). Gretinant šiuos nukentėjusiojo parodymus su minėtais 2023 m. lapkričio 8 d. pareiškimu ir 2023 m. lapkričio 10 d. pareiškimu-protokolu, matyti, kad esminis skirtumas yra tai, jog nukentėjusysis apklausos metu nurodė, kad S. B. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą tuo metu, kai jis lipo iš šulinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikyti tai esminiais parodymų prieštaravimais ir dėl to jais nesivadovauti, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausos metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad dėl streso tiksliai neužfiksavo momento, kada gavo smūgį, buvo chaosas ir grumtynės. Be to, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad S. B. pateikė jam į galvą, atsirado guzas ir žandikaulio patinimas.

Papildomai apklaustas 2024 m. sausio 22 d. A. P. patikslino, kad jam lipant lauk iš šulinio buvo atliktas vienas spyris koja (ar dešine, ar kaire, jis nežino) jam į veido sritį. Įvykio metu jam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis pats į 112 neskambino, nes matė, kad užsakovas S. B. jau paskambino, todėl galvojo, kad nedubliuos kvietimo, atvyks pareigūnai ir jie viską išsiaiškins. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai buvo atvykę, tačiau apžiūrėjo tik užsakovą, o jo, ar jis sužalotas, niekas neklausė, todėl įvykio vietoje jis Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams nieko nesakė. Apie įvykusį įvykį jis papasakojo policijos pareigūnams, tačiau jie dėl veido sutinimo nieko neklausė, ar jie matė sutinimą, nežino. Sukeltą jam skausmą jis vertina 5 balais, po įvykio jautė nepatogumą valgant gal dvi ar tris dienas (1 t., b. l. 41–43). Kaip matyti, šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė naują aplinkybę, t. y. smūgis į veido sritį buvo suduotas būtent koja. Turint omeny nukentėjusiojo pirmos apklausos metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad jis dėl streso negalėjo tiksliai užfiksuoti momentą, kada gavo smūgį, suabsoliutini šios nukentėjusiojo, praėjus nuo įvykio 2,5 mėnesio, nurodytos naujos aplinkybės taip pat nėra pagrindo. Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklausų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų parodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017). Atkreiptinas dėmesys, kad aptariami nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai buvo pastebėti dar ikiteisminio tyrimo metu ir buvo imtasi procesinių veiksmų juos pašalinti, t. y. pačiai prokurorei dar kartą apklausiant nukentėjusįjį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nukentėjusiojo parodymai iš dalies yra prieštaringi (dėl vietos, kurioje buvo suduoti smūgiai, taip pat kuria kūno dalimi (ranka ar koja) jie buvo suduoti). Vis dėlto, tokie netikslumai ir prieštaravimai yra neesminiai ir savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į nukentėjusiojo įvykio metu patirtą stresą (pasak nukentėjusiojo, jis pirmą kartą patyrė smurtą darbinėje aplinkoje), kitus neigiamus išgyvenimus, natūralu, kad nukentėjusysis galėjo neprisiminti tam tikrų nagrinėjamo įvykio detalių ir kiekvieną kartą apklausiamas apie tas pačias aplinkybes nurodyti jas skirtingai. Juolab, minėti prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose buvo pastebėti dar ikiteisminio tyrimo metu ir buvo imtasi veiksmų juos pašalinti, dar kartą apklausiant nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes apie tai, kad išteisintasis S. B. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš jį panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė jam į veido ir galvos sritį.

Nukentėjusiojo A. P. duotus parodymus iš esmės patvirtina ir jo sūnaus P. P. duoti parodymai. Apklaustas liudytoju P. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio dieną tėvas turėjo jį nuvežti iki Santariškių paimti jo automobilio. Kol važiavo, tėvas jam papasakojo, kad kalbėjo su klientu, kuris atsisakė jam mokėti už atliktus darbus, todėl jis važiuoja išmontuoti įrangos. Jis pasisiūlė tėvui padėti, todėl nuvažiavo kartu pas klientą. Nuėjo link šulinio. Jis liko viršuje, o tėvas įlipo į šulinį. Kol jis stovėjo viršuje, S. B. pradėjo filmuoti. Jam tai buvo nemalonu, todėl nusisuko. Kai stovėjo, S. B. jį pastūmė, bet jis stovėjo toliau. Vėliau S. B. jį dar kartą pastūmė. Tuomet jis atsisuko ir pasakė nesistumdyti. S. B. vėl jį stūmė. Pradžioje pastūmė, kai stovėjo virš šulinio, vėliau jis pradėjo eiti link S. B., o šis jį tiesiog nusistūminėjo. Mažiausiai tris kartus įspėjo, kad nestumdytų. Po trečio karto pasakė, kad iškvies policiją. Tada jo tėvas išlipo iš šulinio, priėjo prie jų ir S. B. sudavė tėvui smūgius. Matė, kad buvo smūgiai kumščiu į veido sritį, žandikaulį, galvos viršų. Smūgių buvo daug, mažiausiai trys. Reikėjo nutraukti konfliktą, todėl sulaikė S. B. ir prispaudė jį prie žemės. Jis (P. P.) norėjo kviesti policiją, bet S. B. paskambino pirmas. Vėliau abu su tėvu lipo per tvorą, nes jų neišleido ir laukė pareigūnų. Tėvas nuvyko į gydymo įstaigą, ten jį apžiūrėjo. Tėvas skundėsi, kad nelabai galėjo valgyti, būklė buvo apatiška (2 t., b. l. 12). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas P. P. buvo davęs ir ikiteisminio tyrimo metu, tik, priešingai nei teisiajame posėdyje, nurodė, kad tėvui išlipus iš šulinio, S. B. jam dešinės rankos kumščiu sudavė tik vieną smūgį į veido sritį (1 t., b. l. 56–58). Gretinant nukentėjusiojo A. P. ir liudytojo P. P. duotus parodymus, taip pat matyti tam tikri neesminiai neatitikimai (dėl suduotų smūgių skaičiaus), tačiau jie nesudaro pagrindo netikėti šiais liudytojo duotais parodymais, nes jie pakankamai išsamūs, nuoseklūs ir patvirtina esmines faktines aplinkybes, t. y. kad išteisintasis, nukentėjusiajam A. P. išlipus iš šulinio, trenkė jam į veido ir galvos sritį. Pastebėtina, kad liudytojas nuosekliai parodė, kad jo tėvas smurtinius veiksmus patyrė jau išlipęs iš šulinio ir kad smūgiai jam buvo suduoti ranka, o ne koja. Būtent tokia nukentėjusiojo galutinė įvykio versija buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo pabaigoje, prieš tai prokurorei pastebėjus minėtus nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į paties S. B. parodymus, iš kurių matyti, kad po susistumdymo su nukentėjusiojo sūnumi dėl nukentėjusiojo filmavimo jie abu atsitraukė nuo šulinio ir tik tada iš jo išlipo nukentėjusysis. Taigi, nukentėjusiojo dar ikiteisminio tyrimo metu patikslintas aplinkybes, kad jis smurtą patyrė ne lipdamas iš šulinio, o jau išlipęs, patvirtina paties išteisintojo parodymai. Taigi, šie konkretūs nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai nesudaro pagrindo laikyti nepatikimais visus jo parodymus ir atitinkamai jais nesivadovauti sprendžiant S. B. kaltės klausimą.

Skundžiamame nuosprendyje akcentuota aplinkybė, kad nukentėjusysis atvykusiems medikams ir policijos pareigūnams nenurodė, kad patyrė fizinį skausmą, savaime nepaneigia smurto panaudojimo fakto. Iš bylos duomenų matyti, kad medikus ir policijos pareigūnus iškvietė išteisintasis S. B., todėl akivaizdu, jog atvykę medikai apžiūrėjo tik juos kvietusį asmenį. Kaip minėta, nukentėjusysis paaiškino, kad iškart nenurodė, jog prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, kadangi jo niekas neklausė apie patirtus sužalojimus, juolab, tuo metu, kai jam sudavė, jis nieko nejautė, skausmą pajautė tik tada, kai grįžo namo. Fizinį skausmą jis įvertino 5 balais. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam A. P. skaudėjo, patvirtino ir jo sūnus liudytojas P. P.. Pajautęs fizinį skausmą žandikaulio ir galvos srityje, nukentėjusysis nedelsdamas tą pačią dieną kreipėsi į VšĮ Balsių medicinos šeimos centrą, į savo šeimos gydytoją, kuri užfiksavo patirtus sužalojimus, ir tą pačią dieną nukentėjusysis A. P. parašė pareiškimą per „ePolicija“ dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b. l. 5–6, 2 t., b. l. 138–140). Apklausta kaip liudytoja VšĮ Balsių šeimos medicinos centro šeimos gydytoja U. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. P. į medicinos įstaigą kreipėsi 2023 m. lapkričio 8 d. po 17.00 val. A. P. jai nurodė, kad konflikto metu jam buvo sužalotas veidas ir galva. Apžiūrėjusi A. P., ji matė sumušimą, guzą viršugalvio kairėje pusėje ir sumuštą apatinį žandikaulį kairėje pusėje. Toks sužalojimas išnykti ar nesimatyti galėtų per kelias dienas, bet nežino, ar ji yra kompetentinga tai vertinti kaip šeimos gydytoja. Vizualiai matėsi patinimas. Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad viršugalvyje guzas ir sumušimas/patinimas kairiame apatiniame žandikaulyje (2 t., b. l. 56). Pažymėtina, kad remiantis šiais medicininiais dokumentais buvo surašyta ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 15 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad VšĮ Balsių šeimos medicinos centro nustatytas veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu kairiame žande ties apatiniu kampu; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, prieš kreipiantis medicinos pagalbos; sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; sužalojimui padaryti pakako vieno trauminio poveikio; sužalojimas nėra būdingas griuvimui ar savęs žalojimui (1 t., b. l. 39).

Kaip nepagrįsti vertintini išteisintojo atsiliepime į apeliacinius skundus nurodyti argumentai, kad A. P. būklė įvertinta nepagrįstai pasiremiant VšĮ Balsių šeimos medicinos centre dirbančios šeimos gydytojos tyrimo duomenimis, kurie faktiškai nesutampa su specialisto išvada, be to, išvadą pateikusios specialistės sužalojimų išnykimo terminai yra tik tikėtini, o ne kategoriški, kadangi atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių (nagrinėjamo įvykio metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai), sužalojimai negalėjo taip greitai išnykti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis 2023 m. lapkričio 10 d. nuvykęs į apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, gavo užduotį atlikti objektų tyrimą, tačiau tai buvo penktadienis, todėl teismo medicininė apžiūra persikėlė kitai savaitei ir įvyko tik 2023 m. lapkričio 15 d., t y. praėjus savaitei po nagrinėjamo įvykio. Akivaizdu, kad praėjus tokiam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio, tam tikri nežymūs sužalojimai galėjo išnykti, nepriklausomai nuo amžiaus. Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvados tiriamoji dalis susideda iš apžiūros ir medicininių dokumentų. Tai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė (ekspertė) R. G.. Ji patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad tyrimas atliktas apžiūrint asmenį ir remiantis pateiktais VšĮ Balsių šeimos medicinos centro medicininiais dokumentais. Praėjus tam tikram laikui po įvykio, išorinių sužalojimo žymių nebuvo. Apžiūrint asmenį, sužalojimų nesimatė. Konstatuotas vienas sužalojimas – žandikaulio sumušimas žandikaulio kairiuoju apatinio žandikaulio kampu, nustatyta buvo iš VšĮ Balsių šeimos medicinos centro dokumentų. Guzo viršugalvyje ji nekonstatavo, kadangi VšĮ Balsių šeimos medicinos centro medicininiuose dokumentuose šis sužalojimas nebuvo detaliai aprašytas ir nebuvo nurodytas jo pobūdis bei atsiradimo mechanizmas, o buvo įvardinta bendra diagnozė kaip galvos sričių paviršinis sužalojimas. Buvo praėjusios 6 paros po įvykio, pakankamai ilgas laiko tarpas. Patinimas žandikaulio srityje ar guzas pilnai gali sugyti (išnykti) per 6 dienas (2 t., b. l. 57). Kaip matyti, specialisto išvadoje nustatytas sužalojimo, padaryto nukentėjusiajam, pobūdis, lokalizacija, trauminių poveikių skaičius, sužalojimo padarymo laikotarpis (prieš kreipiantis medicinos pagalbos), konkrečiai atsakyta į užduotyje suformuluotus klausimus. Šie duomenys sutampa su A. P. duotais parodymais, kad nagrinėjamo įvykio metu jam buvo suduoti smūgiai į galvos ir veido sritį. Abejoti specialisto išvada ir ją surašiusios specialistės (ekspertės) kompetentingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti. Be to, ši specialisto išvada paneigia ir išteisintojo versiją, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu galėjo susižaloti pats ar į ką nors atsitrenkti, kadangi joje nurodyta, kad sužalojimas nėra būdingas griuvimui ar savęs žalojimui.

Atsiliepime į apeliacinius skundus teigiama, kad prieš S. B. taip pat buvo panaudotas fizinis smurtas ir tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. lapkričio 9 d. specialisto išvada Nr. G 3585/2023 (01). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nėra tiesiogiai susiję su S. B. šioje byloje pareikštu kaltinimu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neneigė, jog prieš S. B. panaudojo fizinę jėgą, tačiau tik tam, kad galėtų jį sutramdyti ir apraminti, nes jis pirmas atliko smurtinius veiksmus. Kaip minėta, dėl to nukentėjusiajam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir vėliau nutrauktas, nustačius, kad tokie A. P. veiksmai pripažintini kaip būtinoji gintis. Be to, šioje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad S. B. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant kumščiais, tiek spardant, tiek suduodant kietu daiktu ar pačiam griūnant ir atsitrenkiant į kažkokius kietus daiktus (1 t., b. l. 109–111). Taigi, šiuo atveju konstatuota, kad išteisintasis, priešingai nei nukentėjusysis, galėjo pats nugriūti ir atsitrenkti bei tokiu būdu jam galėjo atsirasti minėti sužalojimai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į S. B. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui turinį. Jis, pranešdamas apie įvykį, negalėjo tiksliai ir aiškiai nurodyti, kas įvyko. Iš pradžių tik nurodė, kad nepažįstami žmonės nenori atlikti darbų ir jį užsipuolė. Apie tai, kad jį sužalojo, pats nenurodė. Tik operatoriui paklausus, ar jį mušė, atsakė, kad taip. Į klausimą, ar jam reikalinga greitoji medicinos pagalbą, atsakė, kad nežino. Operatoriui prašant pateikti konkretų atsakymą, atsakė, kad galima atsiųsti (1 t., b. l. 62–65).

Pastebėtina ir tai, kad išteisintasis ir jo gynėjas bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme išskirtinę reikšmę suteikė byloje pateiktiems vaizdo įrašams, kurie, pasak išteisintojo ir jo gynėjo, patvirtina, kad nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs prieš išteisintąjį ir jį kartu su sūnumi užpuolė. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi šiuos vaizdo įrašus, neturi pagrindo su padarytomis išvadomis sutikti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos vaizdo įrašus padarė pats išteisintasis. Tai reiškia, kad išteisintasis, darydamas šiuos vaizdo įrašus, fiksavo tik tai, ką pats norėjo užfiksuoti, pateiktuose į bylą vaizdo įrašuose objektyviai neatsispindi visa nagrinėjamo įvykio eiga. Vaizdo įraše Nr. 1 matyti, kaip filmuojami asmenys (A. P. ir P. P.) bando pasišalinti iš filmuojančio asmens teritorijos, o filmuojantis asmuo eina jiems iš paskos prie vartų; filmuojantis asmuo jiems sako, kad palauktų, klausia kur jie važiuoja; vyras, dėvintis tamsios spalvos drabužius eina link filmuojančio asmens ir nurodo: „nefilmuok, prašau“ ir eina link kameros, kitas vyras nurodo „tegul filmuoja“; filmuojantis asmuo nurodo „pamatys policija viską“; toliau vaizdo įraše užfiksuotas iš kitos vartų pusės stovintis sidabrinės spalvos automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jaunesnis vyras perlipa tvorą, o vyresnis pilkos spalvos drabužius dėvintis asmuo per tvorą paduoda jam mėlyną daiktą, pats stovi kieme; filmuojantis asmuo nurodo: „va, dabar šalinasi iš teritorijos, iškviečiau policiją, pasakiau, kad privažiuotų, pavogė daiktus“ . Iš vaizdo įrašo Nr. 2 matyti, kad šulinio viduje stovi žmogus (kaip nustatyta, tai nukentėjusysis A. P.), šalia šulinio stovi filmuojantis žmogus (kaip nustatyta, tai išteisintasis S. B.), matosi tik jo kojos; šulinį peržengia žmogus, kurio kelnės tamsios spalvos (kaip nustatyta, tai liudytojas P. P.); filmuojantis žmogus pajuda ir klausia: „ką tu čia užstoji?“; pajuda ir vaizdas; šulinyje vėl matosi žmogus, kuris kažką daro; matosi žmogaus, dėvinčio juodą megztinį, ranka, jis numoja ir sako: „neužstojau, į savo tėvą žiūriu“; žmogus, dėvintis tamsios spalvos drabužius, perkelia vieną koją į kitą šulinio pusę taip trukdydamas filmuoti šulinio vidų; filmuojantis žmogus sako: „ką tu čia užstoji?“, kitas žmogus sako: „ką tu čia filmuoji, tu manęs nestumdyk!“; filmuojantis žmogus sako: „pasitrauk“; vaizdas pajuda, matyti, kad kažkas mosikuoja rankomis, tačiau, kas vyksta toliau, nesimato; girdisi balsas: „nestumdyk“ ir kito vyro balsas: „ką tu čia darai?“. Peržiūrėjus šį vaizdo įrašą pirmosios instancijos teisme, liudytojas P. P. parodė, kad žodžius „nestumdyk“ nurodė jis, o žodžius „ką tu čia darai?“ pasakė išteisintasis S. B.. Jis paaiškino, kad tuo metu išteisintasis jį stumdė ir naudojo fizinę jėgą (2 t., b. l. 44–45). Tuo tarpu, išteisintasis S. B. apklausiamas teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl vaizdo įraše užfiksuota, kad P. P. jam pasakė „ką tu čia filmuoji, tu manęs nestumdyk“ (2 t., b. l. 13–14). Vaizdo įraše Nr. 3 užfiksuotas pokalbis tarp filmuojančio asmens (kaip nustatyta, tai išteisintasis S. B.) ir pilkos spalvos dėvinčio drabužius asmens (kaip nustatyta, tai nukentėjusysis A. P.) dėl išmontuotų detalių ir atsiskaitymu už atliktus darbus (1 t., b. l. 90–91). Kaip matyti, viename iš vaizdo įrašo epizodų užfiksuotas tik išteisintojo S. B. susistumdymas su liudytoju P. P., nukentėjusiajam A. P. tuo metu būnant šulinyje, o kituose dviejuose epizoduose užfiksuota kaip nukentėjusysis ir liudytojas jau po įvykio pasišalina iš išteisintojo teritorijos, o pastarasis eina jiems iš paskos ir visą laiką juos filmuoja, tačiau šiame vaizdo įraše neužfiksuotos grumtynės tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo, taip pat neužfiksuota tai, kad nukentėjusysis yra agresyviai nusiteikęs ir užsimoja kumščiais prieš išteisintąjį. Priešingai, iš vaizdo įrašų matyti, kad išteisintasis, filmuodamas A. P. ir P. P., provokuoja konfliktą. Be to, vaizdo įrašas Nr. 2 patvirtina galutinę nukentėjusiojo versiją, kad smurtas prieš jį buvo naudojamas ne jam lipant iš šulinio, o vėliau. Netikėti šia versija vien dėl to, kad pirmiau apklaustas nukentėjusysis nurodė, jog išteisintasis spyrė jam koja, kai jis lipo iš šulinio, nėra pagrindo. Liudytojo P. P., paties išteisintojo parodymai ir pateikti vaizdo įrašai atitinka šią prokurorės atliktos apklausos metu patikslintą nukentėjusiojo versiją.

Apeliaciniuose skunduose teisingai atsižvelgta į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro 2024 m. birželio 4 d. nutarimo, kuriuo ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nukentėjusiajam A. P. ir liudytojui P. P. buvo nutrauktas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro 2024 m. birželio 4 d. nutarimu minėtas ikiteisminis tyrimas A. P. ir P. P. buvo nutrauktas, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (BK 28 straipsnis). Šiame prokuroro nutarime konstatuota, kad S. B. pirmas užpuolė A. P. ir jo sūnų, t. y. stumdėsi, provokavo konfliktą ir pirmas sudavė A. P. kelis smūgius į veidą, todėl A. P. prieš S. B. panaudojo smurtinius veiksmus, tokiu būdu bandydamas jį sulaikyti, taigi, tiek A. P., tiek P. P. gynybiniai veiksmai šiuo atveju buvo teisėti, nes atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pažymėtina, kad šis prokuroro nutarimas yra įsiteisėjęs. Nors išteisintojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje kvestionavo šį prokuroro nutarimą ir nurodė, kad jis negali būti vertinamas kaip prejudicinis faktas šioje baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka tik iš dalies. Baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), iš tikrųjų nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo betarpiškai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad ta aplinkybė, jog anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020). Be to, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad nors iš tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas tampa sudėtingas ir apsunkintas tais atvejais, kai dėl vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų netinkamo elgesio viešoje vietoje, jos nustatomos skirtinguose procesuose, tačiau negali susidaryti tokia procesinė situacija, kai atskiruose teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos priešingos viena kitai to paties įvykio aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-495/2023). Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtame prokuroro nutarime tirtos ir įvertintos nagrinėjamo įvykio aplinkybės turi įrodomąją reikšmę nagrinėjamai bylai bei papildomai patvirtina aplinkybę, kad pirmas pavojingus ir teisei priešingus veiksmus atliko būtent išteisintasis S. B..

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai, sugretinus juos tarpusavyje ir vertinant jų visumą, sudaro pagrindą teigti, kad išteisintajam S. B. pareikštas kaltinimas pasitvirtino, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija nustato, kad S. B. 2023 m. lapkričio 8 d. apie 14.10 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ objekte (duomenys neskelbtini), konflikto dėl vandens gręžinio išmontavimo darbų metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. P. į veido žandikaulį ir vieną smūgį į viršugalvio kairę pusę, tokiu būdu nukentėjusiajam A. P. padarė veido sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu kairiajame žande ties apatinio žandikaulio kampu, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė fizinį skausmą. Tokie S. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali kitam žmogui sukelti fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad S. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė, kad suduodamas nukentėjusiajam smūgius gali sukelti jam fizinį skausmą ar sutrikdyti jo sveikatą ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė S. B. kyla už faktiškai atsiradusius padarinius, t. y. už nukentėjusiajam sukeltą fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl bausmės

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę S. B., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 61 straipsnis), t. y. į tai, kad padarytas vienas tyčinis (tiesiogine neapibrėžta tyčia) baigtas nusikalstamas žmogaus sveikatai, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, S. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Jis anksčiau neteistas (1 t., b. l. 141–143), tačiau du kartus baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos (1 t., b. l. 145–147), nevedęs, jauno amžiaus, dirbantis, besimokantis ir mokymo įstaigos teigiamai charakterizuojamas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į BK 55 straipsnio nuostatas (pagal kurias pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą asmeniui teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes), teisėjų kolegija sprendžia, kad S. B. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina antra pagal griežtumą sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, jo terminą nustatant artimą šios bausmės rūšies minimumui, be intensyvios priežiūros, vietoj jos paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytą įpareigojimą – dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams. Teisėjų kolegija nemato pagrindo skirti prokurorės apeliaciniame skunde prašomus įpareigojimus: be bausmę vykstančios instancijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (kadangi tai yra probuojamojo bendroji pareiga), nevartoti alkoholinių gėrimų ir neturėti jų namuose (kadangi byloje nenustatyta, kad S. B. jam inkriminuotą veiką padarė būdamas neblaivus), dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje (kadangi byloje nėra duomenų, kad išteisintasis anksčiau būtų teistas arba baustas už smurtinio pobūdžio veikas).

Dėl civilinio ieškinio

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis A. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurį teisminio bylos nagrinėjimo metu patikslino, prašydamas priteisti iš S. B. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 16–18). Patikslintas civilinis ieškinys grindžiamas iš esmės tuo, kad dėl S. B. padaryto nusikaltimo nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, sužalojimas padarytas vieno iš svarbiausių žmogaus kūno dalių (galvos srityje), tai lėmė atitinkamai didesnį jo skausmingumą ir negalėjimą tam tikrą laiką dirbti. Nukentėjusiajam sužalojus žandikaulį, jam kurį laiką buvo sunku valgyti, kadangi valgant jis jautė skausmus ir tai sukėlė atitinkamų nepatogumų. Be to, nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, neigiamas emocijas, baimę. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas jo darbinėje aplinkoje, jis patyrė pažeminimą, nesaugumo jausmą, jam sumažėjo pasitikėjimas aplinkiniais, taip pat patyrus sužalojimus galvos srityje, jo išvaizda buvo nereprezentatyvi, dėl to buvo pakenkta jo reputacijai, o tuo pačiu sumažėjo ir bendravimo su aplinkiniais galimybės.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas (BPK 113 straipsnis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas pažymi, kad išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

Šioje byloje nustatyta, kad S. B. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tyčiniais veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala. Šiuo atveju taip pat nėra abejonių, kad nukentėjusysis A. P. dėl nusikalstamos veikos patyrė neigiamas pasekmes, jautė valgymo diskomfortą, taip pat patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus. Kita vertus, nukentėjusysis reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo motyvuoja ir tuo, kad dėl S. B. padaryto nusikaltimo jo išvaizda tapo nereprezentatyvi, dėl to jis negalėjo dirbti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šios aplinkybės tiesiogiai susijusios su S. B. padaryta nusikalstama veika, tačiau jos yra susijusios labiau su turtine žala. Nukentėjusysis ne tik nepateikė objektyvių įrodymų apie jo negautas pajamas, bet ir apie savo nedarbingumo laikotarpius. Atkreiptinas dėmesys, kad praėjus vos savaitei po įvykio, nukentėjusiajam padarytų sveikatos sužalojimų iš esmės nebeliko. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia į kaltinamojo turtinę padėtį ir jo realias galimybes atlyginti žalą. Bylos duomenimis, S. B. dirba nuo 2021 m., tačiau tuo pat metu mokosi suaugusiųjų gimnazijoje, todėl jis iš esmės yra pajėgus atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad nukentėjusiojo prašomas neturtinės žalos dydis yra pernelyg didelis, todėl mažintinas. Jam iš S. B. priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šis neturtinės žalos dydis šiuo konkrečiu atveju atitiks ne tik kaltinamojo padarytos veikos pavojingumą, veikos intensyvumą ir kilusius padarinius, taip pat jo turtinę padėtį, kaltės laipsnį bei užtikrins kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama į bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį atstovas teikė savo paslaugas, jo indėlį ir aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes. Nukentėjusysis yra pateikęs prašymą priteisti iš S. B. jo patirtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas pirmosios instancijos teisme. Iš nukentėjusiojo atstovo pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nukentėjusysis už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 1500 Eur (2 t., b. l. 78–81).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo atstovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikė nukentėjusiajam teisines konsultacijas, rengė procesinius dokumentus (prašymus), susipažino su bylos medžiaga, rengėsi ir dalyvavo trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose, parengė patikslintą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta ir nėra per didelė, todėl šios išlaidos nukentėjusiajam priteistinos iš nuteistojo.

Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde taip pat prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys 1425 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Minėta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, be kita ko, pagal nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusysis turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju įrodymų tyrimas atliktas tik pridedant medicinos dokumentų išrašą, o kiti įrodymai nebuvo tiriami, apeliacinės instancijos teisme vyko tik du teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo nukentėjusiojo atstovas, į tai, kad nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde buvo keliami analogiški klausimai, kurie buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme bei tai, kad nukentėjusiojo atstovas jo interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur. Nustatydama šį dydį teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinis skundas patenkintas tik iš dalies (t. y. nukentėjusiojo atstovas apeliaciniu skundu prašė patenkinti civilinį ieškinį visiškai, o šiuo nuosprendžiu jis patenkintas tik iš dalies).

Dėl kitų klausimų

S. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 82–83), pradėjus bausmės vykdymą, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Vidos Bracevičienės ir nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Pauliaus Gutausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 8 d. nuosprendį, kuriuo S. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – S. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo Probacijos tarnyboje dienos.

Nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš S. B. 500 (penkis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.

Priteisti nukentėjusiajam A. P. iš S. B. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti, ir 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

S. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.