Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-528-1035/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-11
Bylos Nr.: 1A-528-1035/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-22449-2024-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Mindaugas Povilanskas
Nukentėjusysis: D. P.
Advokatai: Raimundas Jurka, Teisutis Jasiulionis

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-528-1035/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22449-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

sekretoriaujant Ilonai Lonskai,dalyvaujant prokurorui Renaldui Budriui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui K. J., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nukentėjusiajai D. P., jos atstovui advokatui Teisučiui Jasiulioniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. ir nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato Teisučio Jasiulionio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš K. J. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 (penkių) proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Netenkintas nukentėjusiosios prašymas dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. J. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2024 m. gegužės 29 d. apie 18.30 val. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), laiptinėje kaire ranka sugriebė savo buvusiai žmonai D. P. už dešinės rankos ir D. P. dešinę ranką spaudė, savo kūnu stumdė D. P., dėl to ši atsitrenkė į stiklinių durų staktą, po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos rankos delnu sudavė vieną kartą D. P. į žasto sritį, tokiais savo bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai D. P. fizinį skausmą ir padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame žaste bei dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju prašo priteisti iš valstybės visas bylinėjimosi ir gynybos išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp K. J. veiksmų ir kilusių padarinių pobūdžio. Teismas koncentravosi tik į vieną situacijos pusę, t. y. K. J. elgesį ir jo veiksmus, nevertinant kitų faktorių, galėjusių įsiterpti į pasekmių kilimo dėsningumą. Tokiu būdu teismas ne tik pažeidė įrodymams vertinti keliamus reikalavimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir nukrypo nuo teismų praktikoje formuojamų teisės taikymo taisyklių panašiose bylose. Kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, K. J. savo dukros motinos atžvilgiu nesielgė tyčia. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinama: 1) ar pasekmės, kurios aprašytos kaip fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai ir poodinių kraujosruvų dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, t. y. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai padarymas, buvo dėsningas ir būtinas būtent tik apelianto K. J. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu padarinys; 2) ar K. J. veiksmai, žiūrint iš kaltės intelektinio momento pusės, buvo nukreipti į tiesioginę tyčią, t. y. ar jis suprato, kad elgiasi neleistinai, numatė galinčias kilti pasekmes ir jų norėjo (valinis momentas), ar buvo nukreipti į netiesioginę tyčią, t. y. ar jis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nebuvo aiškintasi, ar K. J. suprato, kad jis kėsinasi į įstatymo saugomas vertybes (nukentėjusiosios sveikatą) ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, K. J. iš esmės nenumatė arba apie tai net negalvojo; 3) ar K. J. veikoje, kaip ir nukentėjusiosios D. P. elgesyje, esama neatsargaus elgesio požymių; 4) tarp K. J. ir nukentėjusiosios D. P. fizinis kontaktas nebuvo intensyvus, trauminių poveikių skaičius minimalus, jokie įrankiai ar priemonės, fizinės jėgos veiksmai nebuvo naudojami, iš karto po įvykio nukentėjusioji D. P. nei K. J., nei jo tėvams nesakė, neparodė ar konkliudentiniais veiksmais neatskleidė apie neva patirtą skausmą ir pan. Pats K. J. nepasišalino iš įvykio vietos, liko laukti, kol atvažiuos policija, t. y. nevengė galimos atsakomybės, kadangi buvo įsitikinęs, kad D. P. nurodyti sužalojimai, patirtas skausmas yra jos pačios nepamatuoto elgesio rezultatas.

2.2. Iš byloje esančių vaizdo įrašų apžiūros ir pačių įrašų turinio matyti, kad nepasitvirtino pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvados, kad K. J.: a) kaire ranka sugriebė savo buvusiai žmonai už dešinės rankos; b) spaudė dešinę ranką; c) savo kūnu stumdė D. P.; d) ši atsitrenkė į stiklinių durų staktą; e) nenustatytos rankos delnu sudavė vieną kartą D. P. į žasto sritį:

2.2.1. Vaizdo įraše nuo 18.39.08 val. iki 18.39.15 val. užfiksuota, kad K. J. su D. P. šalia laiptinės stiklinių durų stabtelėjęs bendrauja per atstumą. K. J. matomas iškėlęs abi savo rankas pakeltais delnais iki jo pečių linijos. Nuo 18.39.16 val. iki 18.39.19 val. matoma kaip D. P. pirmoji savo dešinę koją kiša ties durimis ir stakta norėdama jas atidaryti ir žengti pro durų plyšį. Šioje vietoje nematyti, kur buvo nukentėjusiosios dešinė ranka, tačiau galima tik manyti, kad savo dešine ranka nukentėjusioji taip pat stūmė duris.

2.2.2. Sutiktina, kad tuo metu K. J. yra užstojęs praėjimą, tačiau tai nenustabdo nukentėjusiosios, kuri veržiasi ir spraudžiasi pro atsiradusį plyšį. Svarbu ir tai, kad K. J. abi rankos pakeltos, jomis, bent jau dešine ranka, nukentėjusioji neliečiama. Nuo 18.39.20 val. nukentėjusioji atstumia K. J. nuo savęs, o nuo 18.39.21 val. jie vienas nuo kito atitolsta.

2.2.3. K. J. ir D. P. veiksmai vienas kito atžvilgiu prilygsta kelio užtvėrimui ir apsistumdymui, nukentėjusiosios brovimuisi pro atsiradusį plyšį. Galimus kūno sužalojimus ir galimą fizinį skausmą nukentėjusioji patiria būtent ne nuo K. J. veiksmų, bet nuo sprendimo pačiai judėti ir bandyti praslysti pro K. J. ir durų staktos atsiradusį plyšį.

2.3. Apklausta teismo posėdyje nukentėjusioji pati nurodė, kad priėmė sprendimą pralįsti pro durų staktos ir K. J. tarpą suvokiant, kad jos kūnas fiziškai kontaktuos su kietais (bukais) paviršiais. Ji patvirtino, kad K. J. užstojus jai kelią, ji praslydo, prasmuko pro atsivėrusį tarpą. 2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu peržiūrint vaizdo įrašus, nukentėjusioji patvirtino, kad: „pro duris pralindau nelaisvai, dešine ranka laikiau durų staktą. Man nebuvo lengva praeiti, man neleido K.. Jei būčiau galėjusi laisvai praeiti, nebūtų buvę sužalojimų“. Šie duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nėra įtikinamai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusioji skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė tik dėl K. J. elgesio. Nukentėjusiosios teisme duoti paaiškinimai, kad ji nelengvai pralindo pro duris, kad jeigu būtų galėjusi laisvai praeiti, nebūtų buvę jokių sužalojimų, parodo, kad ir pačios nukentėjusiosios elgesys lėmė, kad K. J. veiksmai negali būti laikomi kaip būtina padarinių kilimo sąlyga.

2.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino K. J. parodymus, gretindamas juos su kitais duomenimis. K. J. parodymus, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir tyčia neatliko jokių neteisėtų veiksmų D. P. patvirtina tai, kad įvykio dieną, t. y. 2024 m. gegužės 29 d. konfliktinė situacija įvyko apie 18.39 val., o K. J. iš karto po to, t. y. 18.40 val. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą informuodamas, kad buvusi žmona jam neduoda vaiko, Greitosios medicinos pagalbos nereikia ir pan. K. J. parodė, kad jis po įvykio niekur nepasišalino, informavo teisėsaugos institucijas ir jų laukė pusantros valandos, kurios galiausiai informavo, kad neatvyks. Šiuos duomenis patvirtina Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad įvykio dieną K. J. po konflikto liko laukti laiptinėje jo iškviestų pareigūnų, taip pat Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas ir garso įrašas tarp K. J. ir Bendrojo pagalbos centro, taip pat ir liudytojais apklausti K. J. tėvai. Šie duomenys patvirtina, kad po konflikto prie laiptinės durų ir tarpduryje, kur nukentėjusioji bandydama prasibrauti pro K. J. ir durų staktą, galėjo susižaloti ir sukelti sau fizinį skausmą, K. J., būdamas įsitikinęs, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai, pats skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir ilgai laukė pareigūnų. Jis žinojo, kad laiptinėje yra sumontuotos ir veikiančios vaizdo stebėjimo kameros. Toks K. J. elgesys įrodo, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu neveikė tyčia. K. J. tėvai buvo pirmieji liudytojai, iš arti pamatę D. P. po įvykio. Šie liudytojai nurodė, kad nepastebėjo jokių nukentėjusiosios sužalojimų ar kitokių požymių, galinčių liudyti apie patirtą fizinį skausmą ar fizinio konflikto išgyvenimus. D. P. atėjusi prie liudytojų automobilio paimti ir parsivesti dukros, atėjo ne prie svetimų žmonių, o dukros senelių, todėl neįtikėtina, kad būdama supykusi ar dėl kitokių neigiamų emocijų negalėjo pasakyti K. J. tėvams tai, kaip jos atžvilgiu elgėsi jų sūnus. Iš teismui pateiktų susirašinėjimo žinučių tarp K. J. ir D. P. matyti, kad laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 29 d. iki 2024 m. birželio 2 d. nukentėjusioji su K. J. susirašinėjo apie bendravimo tvarką su vaiku bei kitus klausimus, tačiau nebuvo užsiminta apie 2025 m. gegužės 29 d. įvykusį konfliktą, kuris buvo sureikšmintas tiek, kad buvo kreiptasi į policiją.

2.5. Skundžiamame nuosprendyje yra nepašalintų abejonių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino ir kitų byloje esančių duomenų, kuriuos sugretinus matyti, kad nukentėjusiosios veiksmai po įvykio, jos paaiškinimai nėra tiek nuoseklūs, kad jais būtų galima pasitikėti. Be to, pirmosios instancijos teismas nepašalino ir akivaizdžių prieštaravimų. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji pareiškimą apie įvykį pateikė tik 2024 m. gegužės 29 d. 21.39 val., t. y. praėjus lygiai trims valandoms po įvykio. Tai buvo padaryta tik peržiūrėjus gautą vaizdo įrašą, kuris buvo pridėtas prie minėto pareiškimo. Tuo tarpu pareiškėjo (liudytojo), teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokole užfiksuota, kad jokie sužalojimai nepadaryti, bet sukeltas fizinis skausmas; neleidžiant išeiti iš gyvenamojo namo bendro naudojimo laiptinės laikyta dešinės rankos dilbio, vėliau pastumta, suduota su ranka. Į klausimą, ar matomi smurto pėdsakai ar padariniai, nurodoma, kad „ne“. Šie pareiškimo duomenys liudija, kad praėjus trims valandoms po įvykio jokie išoriniai sužalojimai nebuvo matomi ir aprašomi. Skirtingai nei nurodoma pareiškime, teismo posėdyje nukentėjusioji šias aplinkybes jau nurodė kitaip: „2025 m. gegužės 29 d., kai aš kreipiausi į e.policiją, smurto požymiai buvo matomi ant mano kūno. Buvo matyti paraudimas“ <...> „man buvo paraudusi ranka. Pastebėjau ne iškart, o kai nuėjau į viršų“. Iš Ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad nukentėjusioji į šeimos gydytoją kreipėsi praėjus dviem dienoms po įvykio, t. y. 2024 m. gegužės 31 d. 11.15 val. Apie tai, kodėl nukentėjusioji nesikreipė į medikus tą patį vakarą, naktį ar jau kitos dienos rytą nebuvo paaiškinta. Nukentėjusioji nesikreipė į medikus tą patį vakarą, naktį ar jau kitos dienos rytą nebuvo paaiškinta. Nukentėjusioji tik nurodė, kad: „tą dieną buvau psichologiškai sutrikusi, o kitą dieną vykau į Šeškinės polikliniką planinei konsultacijai“ arba „kodėl nekviečiau policijos pareigūnų iš karto po įvykio, nežinau, buvau sutrikusi, negaliu atsakyti“, kas neatitinka tikrovės, nes tą pačią dieną 21.39 val. nukentėjusioji per „e.policija“ kreipėsi su pareiškimu, o į medikus kreipėsi ne 2024 m. gegužės 30 d., o 2024 m. gegužės 31 d.

2.6. Nukentėjusioji byloje pateikė fotonuotraukas, kuriose matyti mėlynės ant dešinės rankos dilbio (viršutinės dalies) ir žasto apatinės dalies. Tačiau iš šių fotonuotraukų nėra aišku, kieno kūnas matomas nuotraukose, kokia konkreti kūno vieta apžiūrima ir matuojama, ar tai to paties asmens kūno dalis, ar tai yra skirtingų asmenų, ar net skirtingos kūno vietos. Iš pateiktų vaizdų matyti, kad du iš jų daryti 2024 m. gegužės 31 d. 8.38 val. ir 8.39 val., o kiti du daryti 2024 m. birželio 1 d. 9.46 val. ir 9.47 val. Prie bylos pateiktos fotonuotraukos laikytini daiktais, kurių autentiškumo ir tikrumo, sąsajumo su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis patikrinti neįmanoma, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje negalėjo vadovautis šiais duomenimis, nes jų neįmanoma patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taip pat teismo medicinos konsultacinės išvados teiginiai, juos sugretinus su kitais bylos duomenimis, nepašalina abejonės, kad D. P. sužalojimus galėjo patirti ne tik įvykio metu, bet ir kitu laiku, t. y. ir vėliau, nes pagal hematomos spalvą sužalojimo padarymo laikas negali būti nustatomas. Bylos duomenimis, nebuvo paneigta ir tai, kad nesant duomenų, kuriose pusėse, t. y. priekinėje ar užpakalinėje (nugarinėje) dalyse buvo konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, neįmanoma nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmo, taip pat nežinoma kurioje anatomiškai rankos pusėje buvo sužalojimas.

2.7. Liudytojai V. M. ir L. R. parodė, kad jie matė ant D. P. rankų raudonį, tačiau šiuos jų teiginius paneigia pačios nukentėjusiosios D. P. teisme duoti paaiškinimai, kad paraudimų liudytojai negalėjo pastebėti, nes ji buvo su marškinėliais. Sistemiškai vertinant minėtų liudytojų parodymus, abejones sukelia tai, kad liudytojai kryptingai pasakoja tik tai, ką jie girdėjo iš nukentėjusiosios apie K. J. veiksmus, taip apsiribojant vien tik K. J. veiksmais bei ignoruojant nukentėjusiosios veiksmų įtaką kilusiems padariniams. Pirmosios instancijos teismas šiais liudytojų parodymais negalėjo vadovautis, nes jie yra išvestiniai – šiems liudytojams reikšmingos aplinkybės tapo žinomos tik iš nukentėjusiosios lūpų. Tuo tarpu, nukentėjusiosios elgesys ir paaiškinimai apie patirtą fizinį smurtą, skausmą, likusį raudonį ir pan., yra prieštaringi ir kelia abejonių.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. P. atstovas advokatas T. Jasiulionis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti naują –apkaltinamąjį nuosprendį. Priteisti D. P. iš K. J. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio priėmimo dienos iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nes nepagrįstai siaurai įvertino K. J. veikos ir jo elgesio pavojingumo laipsnį. Nukentėjusioji neneigia, kad fizinis kontaktas, t. y. nuteistojo smurtiniai veiksmai prieš ją, buvo momentinio pobūdžio, o patirtas fizinis skausmas – vidutinio intensyvumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, apibūdinančias K. J. elgesio pavojingumą, ir nepagrįstai apsiribojo vertinimu vien tik byloje konstatuotais fiziniais veiksmais, neanalizuodamas K. J. elgesio visumos. Vertinant K. J. pavojingumą turi būti įvertintos ir tos aplinkybės, kad nukentėjusioji nuolat patiria iš jo sistemingą, tyčinį veikimą prieš ją. K. J. nuolat elgiasi konfliktiškai ir agresyviai, terorizuoja nukentėjusiąją žinutėmis, skambučiais, lankymaisi prie namų. Byloje pateikti įrodymai, kad K. J. nukentėjusiąją nuolat įžeidinėja, vadina melage, kitais necenzūriniais žodžiais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas K. J. elgesį, jo asmenybės ypatumus, apsiribojo tik konstatavimu, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas dėl vaiko priežiūros. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad K. J. neieško nekonfliktiško, nekontaktinio, netraumuojančio nukentėjusiosios ir mažamečio vaiko perdavimo bei bendravimo su juo būdo, todėl jo nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o nulemti nuosekliai susiklosčiusio konfliktiško elgesio modelio.

3.2. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad dalyvavimas ikiteisminiame tyrime ir teisminiame bylos nagrinėjime turėjo padaryti pakankamą poveikį K. J., kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. Bylos duomenimis, K. J. sistemingai pažeidinėja įstatymus, anksčiau ne tik teistas (teistumas yra išnykęs), tačiau ir daugiau kaip 50 kartų baustas administracine tvarka. Tokie duomenys rodo ne atsitiktinį ar pavienį netinkamą jo elgesį, bet ir nuoseklų ir pasikartojantį visuomenėje egzistuojančių taisyklių ignoravimą. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą apie K. J. neigiamą požiūrį į visuomenėje galiojančias teisines ir moralines elgesio normas. Be to, jis kategoriškai neigė padaręs nusikalstamą veiką, nevertino savo elgesio kritiškai, neišgyveno dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, neatsiprašė nukentėjusiosios.

3.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė per mažą priteistinos neturtinės žalos dydį – 500 Eur, kuris neužtikrina teisingo žalos kompensavimo principo įgyvendinimo. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad dėl K. J. nusikalstamos veikos nukentėjusiajai ne tik buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir ji patyrė fizinį skausmą, bet nukentėjusioji patyrė ir psichologinį sukrėtimą, pažeminimą ir dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusioji neneigia, kad jos patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis fizinei ir psichinei sveikatai buvo skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai K. J. atliko neteisėtus veiksmus, tačiau dvasinė skriauda nebuvo momentinė ir vienkartinė, nes po atliktos nusikalstamos veikos jo konfliktiškas ir terorizuojantis elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu nepasikeitė. K. J. smurto protrūkis nebuvo atsitiktinis vienkartinis aktas kilus ginčui dėl vaiko priežiūros. Tai yra sistemingas tyčinis veikimas prieš nukentėjusiąją, siekiant ją palaužti, pažeminti. Būtent dėl to nukentėjusioji dėl K. J. smurtinių veiksmų ir sukelto fizinio skausmo bei nuolatinio agresyvaus ir konfliktiško elgesio tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek iki šios dienos jaučiasi nesaugiai. Nors nukentėjusiajai sveikata sutrikdyta nežymiai, tačiau šio įvykio psichologinės pasekmės, taip pat po jo sekęs ilgalaikis terorizavimas turėjo reikšmingą neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būklei, kurį ji jaučia iki šiol. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir apsiribojo tik tiesioginio neteisėto fizinio kontakto metu patirtais išgyvenimais. Nukentėjusiosios įsitikinimu, prašoma priteisti 5000 Eur neturtinė žala šiuo atveju yra proporcinga padarytai veikai ir jos patirtiems išgyvenimams.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajai išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šioje byloje nukentėjusioji dalyvavo ir kaip civilinė ieškovė, kurios interesams atstovavo ir civilinį ieškinį parengė advokatas. Nors K. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir civilinio ieškinio pagrįstumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, taip patvirtindamas K. J. civilinę atsakomybę dėl jo veiksmais sukeltų padarinių. Šiuo atveju pagal analogiją turėtų būti taikoma kasacinio teismo praktika, pagal kurią proceso išlaidų ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo išieškojimas iš civilinio atsakovo baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatytas, todėl tokiu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajai, kaip civilinei ieškovei, buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl jai taip pat turėtų būti atlygintos ir su civilinio ieškinio parengimu bei jos atstovavimu teisme patirtos išlaidos.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo K. J. ir jo gynėjas advokatas R. Jurka prašė K. J. apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato T. Jasulionio apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašė atstovo apeliacinį skundą patenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

5. Nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato T. Jasiulionio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. – atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato T. Jasiulionio apeliacinio skundo matyti, kad nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, K. J. veiksmai nagrinėjamo įvykio dieną buvo pavojingi ir jie negali būti pripažintini mažareikšmiais. Taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas tik iš dalies ir iš K. J. jos naudai nepriteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad jo veiksmuose nėra visų objektyviųjų ir subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pasak K. J., byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Papildomai K. J. prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Prieš pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų, šiuo atveju svarbu paminėti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tarp nukentėjusiosios D. P. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. iš esmės ir kilo konfliktinė situacija, kuri savo ruožtu pasibaigė nukentėjusiajai nustatytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimu K. J. ir D. P. santuoka nutraukta bendru sutikimu, patvirtinus 2022 m. rugsėjo 21 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, šalys nustatė jų nepilnametės dukters gyvenamąją vietą kartu su motina ir bendravimo su nepilnamete dukra tvarką. Nagrinėjamo įvykio dieną tarp buvusių sutuoktinių įvyko nesutarimas dėl bendravimo su dukra tvarkos laikymosi. K. J. buvo įsitikinęs, kad tai buvo ta diena, kai jis turėjo teisę bendrauti su savo dukra, o D. P. laikėsi priešingos nuomonės. Jų bendram vaikui esant D. P. bute, K. J. atvykus pas D. P., buvę sutuoktiniai sutarė, kad dukra gali pabendrauti su tėvu ne ilgiau nei pusvalandį vidiniame namo kieme. Dukrai išreiškus norą išvykti su tėvu ir seneliais, K. J. bandė įtikinti D. P. leisti jam pasiimti dukrą, tačiau ši buvo kategoriškai prieš, dėl to tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Šias aplinkybes patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistojo parodymai. Visgi, kitas faktines aplinkybes abu konflikte dalyvavę asmenys apibūdina skirtingai. Pasak nukentėjusiosios, jai bandant išeiti į lauką pasiimti dukros, K. J. prie gyvenamojo namo laiptinės durų užstojo praėjimą ir atliko smurtinius veiksmus prieš ją. Tuo tarpu K. J. laikosi pozicijos, kad nukentėjusioji stumdė jį ir todėl galėjo pati atsitrenkti į durų staktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, kai abiejų buvusių sutuoktinių santykiai yra įtempti ir konfliktiški, pasikliauti vien jų parodymais negalima, juos būtina vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Dėl K. J. kaltės klausimo

8. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019)

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog K. J. kaire ranka sugriebė savo buvusiai žmonai D. P. už dešinės rankos bei jos dešinę ranką spaudė, savo kūnu stumdė nukentėjusiąją, dėl to ši atsitrenkė į stiklinių durų staktą, po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos rankos delnu sudavė vieną kartą D. P. į žasto sritį, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. K. J. apeliaciniame skunde nesutinkama su tokiu sprendimu, argumentuojant tuo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, pagrindžiančių K. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

11. Reikia pripažinti, kad K. J. pozicija dėl jam pareikšto įtarimo (kaltinimo) viso baudžiamojo proceso metu nekito – jis kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme K. J. teigė, kad nebuvo sugriebęs D. P. už rankos, taip pat nebuvo prispaudęs durų, kad nukentėjusioji negalėtų išeiti. K. J. nuosekliai laikėsi versijos, kad tarp jo ir nukentėjusiosios D. P. tarpduryje tiesiog įvyko susistumdymas, t. y. nukentėjusioji galėjo atsitrenkti į duris bandydama jį pastumti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. J. parodė, kad jis buvo įsitikinęs, jog 2024 m. gegužės 29 d. yra jo bendravimo diena su dukra, todėl atvyko jos paimti iš darželio. Neradęs dukters darželyje, nuvyko prie buvusios sutuoktinės namų įsitikinti, ar ji su vaiku namie. Neradęs jų namie, paskambino bendruoju pagalbos centro numeriu ir informavo, kad atvykęs į vaiko ugdymo vietą savo bendravimo laiku vaiko nerado. Po jo skambučio atvyko policijos pareigūnai. Jis telefonu susisiekė su D. P. ir jai paaiškino, kad ši diena yra jo bendravimo su vaiku diena. Vėliau, pasiėmęs savo tėvus, jis grįžo prie buvusios sutuoktinės namų. Buto duris atidarė D. P.. Jis paprašė bent pusvalandžiui leisti dukrai pabendrauti su seneliais, kurie laukė automobilyje prie D. P. gyvenamojo namo. Šiai sutikus, jis nuvedė dukrą prie savo automobilio pabendrauti su seneliais. Dukrai išreiškus norą kartu su seneliais vykti į Uteną, jis nuėjo pas D. P. paprašyti išleisti dukrą važiuoti į Uteną, tačiau D. P. kategoriškai atsisakė. D. P. pradėjo bėgti iš buto į lauką. Jis taip pat pradėjo bėgti ir aplenkęs D. P., stovėdamas kairėje atidarytų durų pusėje, ištiesė savo kairę ranką ir įsirėmė į dešinėje pusėje esančią durų staktą. Tada D. P. pradėjo rėkti, kad jis prieš ją nenaudotų fizinio smurto. D. P. atsakė, kad šios net nelietė. D. P. du ar tris kartus pakartojus, kad jis prieš ją nenaudotų fizinio smurto, jis patraukė savo kairę ranką nuo staktos, o D. P. išbėgo į lauką prie jo automobilio, kur buvo jų dukra su seneliais. Jis fiziškai tyčia nebuvo prisilietęs prie D. P., tačiau neatmeta galimybės, kad jai išbėgant pro laiptinės duris, kai jis atitraukė savo kairę ranką nuo durų staktos ir pasisuko, taip pat galbūt netyčia buvo savo pečiu kliudęs D. P. (1 t., b. l. 142–144, 151–152). Analogiškos pozicijos K. J. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškino, kad jis stovėjo prie laiptinės lauko durų iškėlęs rankas, tarp jų su nukentėjusiąja įvyko susistumdymas, t. y. jis buvo stumdomas. D. P. galėjo trenktis į duris, bandydama jį pastumti. Jis nebuvo sugriebęs D. P. už rankos ir jos prie durų nespaudė. Jis buvo užstojęs kelią tarpduryje, tačiau jai buvo vietos praeiti. Gali būti, kad jis savo dešiniuoju pečiu atsitrenkė į D. P. kairįjį petį. Neprisimena, ar buvo ištiesęs savo dešinę ar kairę ranką ir atsirėmęs į durų staktą. Praeiti pro duris D. P. galėjo, jis nebuvo sudaręs jai kliūties, tik norėjo su ja pabendrauti ir paaiškinti, kad ji žaloja dukrą. Kraujosruvos ant D. P. rankų galėjo atsirasti bandant jai prasibrauti pro duris, tačiau jis jokių fizinių veiksmų prieš ją nesiėmė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo tikėti K. J. parodymų dalimi dėl jo veiksmų prie laiptinės durų. Jis teigia, kad nukentėjusioji, norėdama prasibrauti pro duris, pati jį stumdė, tačiau pripažįsta ir faktą, jog tuo metu nukentėjusioji pradėjo rėkti, kad jis nenaudotų prieš ją fizinio smurto. Tai, visų pirma, iš dalies paneigia jo paties parodymus, kad jis fizinio smurto prieš buvusią sutuoktinę nenaudojo, antra, patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie aktyvius K. J. veiksmus, neleidžiant šiai išeiti pro duris į lauką. K. J. parodymai dėl jų abiejų veiksmų prie laiptinės durų taip pat prieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, t. y. vaizdo kamerų įrašuose užfiksuotai medžiagai ir specialisto išvadai.

12. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji D. P. buvo apklausta du kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą bylą nagrinėjant teisme. Ji viso proceso metu taip pat davė nuoseklius parodymus, vienodai nurodydama esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną K. J., pažeisdamas galiojančią bendravimo su vaiku tvarką, nusprendė pasiimti dukrą iš darželio. Tai nebuvo K. J. bendravimo su dukra laikas, todėl ji turėjo asmeninių planų ir buvo pasiėmusi dukrą iš darželio. K. J. iškvietė policijos pareigūnus, nes nežinojo kur dukra. Vėliau su ja (D. P.) susisiekė policijos pareigūnai, kuriems ji visą situaciją paaiškino. K. J. atvyko į jos gyvenamąją vietą pasiimti dukrą, tačiau ji (D. P.) pasakė, kad tai nėra jo bendravimo su dukra laikas. Jis paprašė leisti 30 min. pabendrauti su dukra vidiniame namo kieme. Gavusi K. J. pažadą, kad vaikas už pusvalandžio bus parvestas į namus, ji tam neprieštaravo ir išleido dukrą į kiemą pabendrauti su tėvu. Netrukus per langą ji pastebėjo, kad vaikas atsisėdo į K. J. automobilį, kuriame buvo pašalinių asmenų. Iš karto po to K. J. atėjo pas ją į butą ir pareiškė, kad dukrą ketina išsivežti. Ji nedelsdama išėjo iš buto pasiimti vaiko, tačiau laiptinėje K. J. užstojo jai kelią, bandė ją sulaikyti prie pagrindinių įėjimo durų į daugiabučio namo laiptinę, kaire ranka laikydamas už dešinės rankos, stipriai ją suspaudė, kol ji pajuto fizinį skausmą. Vėliau tarpduryje K. J. savo kūnu pastūmė ją, dėl to ji atsitrenkė į stiklinių durų staktą. K. J., nusigręždamas sudavė jai savo galimai dešinės rankos delnu į žasto sritį. Nuo suduoto smūgio ji pajuto fizinį skausmą. Po suduoto smūgio K. J. nuo jos atsitraukė ir pakėlė rankas. Ant jos dešinės rankos žasto apatinėje ir dilbio viršutinėje dalyje buvo mėlynės, jai skaudėjo visą ranką (1 t., b. l. 24). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. P. patikslino, kad pajautė fizinį skausmą, kurį vertina 7 balais iš 10 balų (1 t., b. l. 28–29). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tačiau papildomai paaiškino, kad K. J. užstojo jai duris, blokavo kelią savo kūnu ir koja, paprašius praleisti – sugriebė už rankos ir stipriai ją suspaudė, vėliau ji praslydo pro duris, o K. J. sudavė jai į peties ir nugaros sritį. Mėlynės buvo ant dešinės rankos žasto ir dilbio, ji jautė vidutinio stiprumo rankos skausmą, kurį įvertino 4–5 balais iš galimų 10 balų. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad juto skausmą 7 balais iš 10 balų, nes turbūt, kad buvo susijaudinusi (2 t., b. l. 36–42).

13. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymus apie jos patirtus sužalojimus patvirtina byloje pateikti Šeškinės poliklinikos gydytojos G. S. ambulatorinio apsilankymo aprašymas E025 ir jo pagrindu surašyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvada Nr. G 2585/2024(01). Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. P. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje; šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (kurių identifikuoti negalima), dviem trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2024 m. gegužės 29 d.); sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą; nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis: „sugriebus nukentėjusiąją už rankos ir stumdant“ bei užduotyje nurodytu laiku (2024 m. gegužės 29 d.). Kaip matyti, specialisto išvadoje nustatytas sužalojimo, padaryto nukentėjusiajai, pobūdis, lokalizacija, trauminių poveikių skaičius, sužalojimo padarymo laikotarpis (2024 m. gegužės 29 d.), konkrečiai atsakyta į užduotyje suformuluotus klausimus. Nepaisant to, kad šiuo atveju nenustatytas sužalojimo atsiradimo mechanizmas, šie duomenys sutampa su nukentėjusiosios duotais parodymais, kad nagrinėjamo įvykio metu jai buvo sugriebta už rankos ir ji buvo stumdoma prie durų staktos bei dėl to ji patyrė fizinį skausmą. Abejoti specialisto išvada ir ją surašiusio specialisto (eksperto) kompetentingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti.

14. Byloje taip pat pateikti trys D. P. gyvenamojo namo laiptinės vaizdo kamerų įrašai, iš kurių nagrinėjamu atveju aktualiausias 2024 m. gegužės 29 d. vaizdo įrašas „ch02_20240529183903“, nes jame užfiksuotas konflikto dalyvių fizinis kontaktas prie laiptinės durų. Iš vaizdo įrašo matyti, kad K. J. ir D. P. 2024 m. gegužės 29 d. 18:39:09-18:39:14 val. prie gyvenamojo namo laiptinės durų kalbasi. Nuo 18:39:15 val. matyti, kaip D. P. siekia durų rankenos, norėdama praeiti pro duris, tačiau K. J. savo kūnu ir ranka stabdo D. P. akimirksniu ją paliesdamas dešine ranka ir savo kairės pusės kūno šonine dalimi bei kaire koja spausdamas D. P. prie durų staktos. Vaizdo įrašo 18:39:16 val. matyti, kad K. J. užremia savo kaire koja (keliu) durų praėjimą, kaire kūno dalimi laiko prispaudęs D. P. prie durų staktos, tuo metu dešinė jo ranka yra pakelta ir neliečia D. P. kūno. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad D. P. stengiasi prasibrauti iš K. J. jai daromo fizinio spaudimo prie durų staktos, tarp jų abiejų vyksta susistumdymas, vėliau K. J. spaudžia D. P. savo kūnu, tokiu būdu neleisdamas jai išeiti, o D. P. stengiasi jį atstumti, kad būtų galimybė praeiti pro duris. Susistumdymo metu K. J. savo dešine ranka keliais mostais trenkia D. P. į jos peties nugarinę dalį. D. P. pavykus prasibrauti pro duris, K. J. pakelia abi savo rankas į viršų. Peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji D. P. paaiškino, kad jos išbėgimą į kiemą nulėmė K. J., nes jis atėjo ir pasakė, kad pasiima dukrą. Ji nebuvo pasiruošusi, kad dukra bus išvežta, todėl į kiemą išbėgo basa. Iš namų išėjo laisvai, be jokių kliūčių, tačiau po to K. J. ją aplenkė ir užstojo duris. Ji kelis kartus kartojo K. J., kad leistų jai praeiti, tačiau jis neleido. K. J. savo kaire ranka visą laiką spaudė jos ranką ir visu kūnu ją stūmė, ji atsitrenkė į staktą (2 t., b. l. 127–128). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas vaizdo įrašas visiškai paneigia K. J. iškeltą versiją, kad jis jokio fizinio kontakto nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko ir jų susistumdymo metu nukentėjusioji pati trenkėsi į duris. Šis vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina, kad K. J. nuo pat pradžių apribojo nukentėjusiosios D. P. judėjimo laisvę, neleisdamas jai praeiti pro jos namo laiptinės duris ir atliko prieš ją smurtinius veiksmus, tokiu būdu aktyviais veiksmais, o ne tiesiog stovėdamas tarpduryje, kaip teigiama jo apeliaciniame skunde, mėgindamas nukentėjusiąją sulaikyti, jog ji nenueitų pas dukrą.

15. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, K. J. gynėjo pirmosios instancijos teismui pateikta teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0023/25 papildomai patvirtina nukentėjusiajai konstatuotus sužalojimus. Vien tai, kad konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad patirti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiosios, tiek K. J. nurodytu būdu, savaime nepaneigia nukentėjusiosios parodymų ir vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Be to, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu pateikė fotonuotraukas, darytas 2024 m. gegužės 31 d. ir 2024 m. birželio 1 d. Jose užfiksuota dešinė asmens ranka, ant dilbio viršutinės dalies ir žasto apatinės dalies matyti hematomos (2 t., b. l. 64–72). Apklausta teisiamajame posėdyje D. P. patvirtino, kad šiose fotonuotraukose yra užfiksuota jos dešinė ranka (2 t., b. l. 40). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad šiose fotonuotraukose užfiksuotos rankos yra nukentėjusiosios D. P..

16. Iš K. J. apeliacinio skundo matyti, kad jis įžvelgia esminius prieštaravimus tarp nukentėjusiosios D. P. pareiškime ir jos teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių dėl išorinių sužalojimų matomumo, nes nukentėjusioji pareiškime nurodė, kad įvykio metu jokie išoriniai sužalojimai nebuvo matomi ir aprašomi, tuo tarpu duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jai kreipiantis su pareiškimu per „e.policija“ smurto požymiai ant kūno buvo matomi. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie netikslumai ir prieštaravimai yra neesminiai ir savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. P. pareiškime prie klausimo, ar matomi smurto pėdsakai ir padariniai iš tikrųjų buvo pažymėta: „Ne“ (1 t., b. l. 5–6). Vis tik, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji parašė pareiškimą tik praėjus 3 valandoms po nagrinėjamo įvykio, t. y. dar būdama sutrikusi ir susijaudinusi, juolab, ji turėjo raminti ir užmigdyti dukrą, nes ši taip pat buvo išsigandusi. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jai kreipiantis pareiškimu į „e.policija“ buvo matyti paraudimas, tačiau mėlynės išryškėjo tik kitą rytą. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios įvykio metu patirtą stresą, kitus neigiamus išgyvenimus, taip pat į tai, kad nukentėjusioji neturi teisinio išsilavinimo, natūralu, kad ji pareiškime galėjo netiksliai nurodyti nagrinėjamo įvykio detales. Be kita ko, kaip matyti, pareiškime prie klausimo, ar buvo padaryti sužalojimai, pažymėta, kad: „Nepadaryti, bet sukeltas fizinis skausmas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent tai, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes apie tai, kad K. J. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš ją panaudojo fizinį smurtą, t. y. pagriebė už rankos, spaudė ją prie durų staktos ir trenkė į nugaros sritį bei tokiais savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Nustatyti, ar dėl to jai buvo padaryti kūno sužalojimai, jau yra specialiojo tyrimo dalykas. Be to, kaip matyti iš pareiškimo, jame nukentėjusioji pakankamai aiškiai ir išsamiai nurodė kokius smurtinius veiksmus prieš ją atliko K. J. (laiptinėje panaudodamas fizinį smurtą, laikydamas už rankos, stumdamas, neleisdamas išeiti per duris, bandė ją sulaikyti, laikė už dešinės rankos dilbio, vėliau pastūmė, buvo suduota ranka) ir dėl to ji jautė fizinį skausmą. K. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo kyla pagrįstų abejonių, nes nukentėjusioji nesikreipė į medikus tą pačią nagrinėjamo įvykio dieną. Vis dėlto, kaip minėta, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog ji iš pradžių nejautė jokio skausmo, jai skaudėjo, kai ji grįžo namo, jai buvo paraudusi ranka, o mėlynės išryškėjo tik kitą rytą. Ji kreipėsi ir registravosi pas savo šeimos gydytoją Šeškinės poliklinikoje 2024 m. gegužės 30 d., t. y. kitą dieną po nagrinėjamo įvykio, o vizitas buvo numatytas – 2024 m. gegužės 31 d. Ji neturėjo galimybės paankstinti apsilankymo pas šeimos gydytoją laiką, nes nagrinėjamo įvykio dieną laisvų vizitų nebuvo, todėl ji buvo užregistruota bendra tvarka. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusiosios šeimos gydytoja G. S.. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta G. S. parodė, kad prieš metus nukentėjusioji lankėsi su vizitu dėl rankos skausmo ir sumušimo. Ji matė hematomas ant nukentėjusiosios rankos, lokacijos neprisimena, tačiau jas pati apžiūrėjo, išmatavo hematomų dydį (2 t., b. l. 136–137).

17. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas K. J. versiją, neapsiribojo vien tik nukentėjusiosios parodymais ir vaizdo medžiaga, tačiau aptarė ir kitus įrodymus, kurie patvirtina būtent nukentėjusiosios versiją. Nukentėjusiosios parodymus apie fizinio skausmo sukėlimą netiesiogiai patvirtina liudytojai V. M. bei L. R., kurie matė nukentėjusiąją D. P. ir su ja bendravo iš karto po nagrinėjamo įvykio. Apklaustas liudytoju V. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tarp K. J. ir D. P. įvyko apsistumdymas, tačiau paties įvykio jis nematė. Jis atvažiavo į svečius pas D. P., matė, kad buvo policijos automobilis, kurį, pasak D. P., iškvietė K. J.. Maždaug po pusvalandžio atvažiavo K. J. su savo tėvais ir prašė D. P. leisti dukrai pabūti su juo. Matė, kad K. J. ir jo tėvai buvo automobilyje. D. P. išbėgo į lauką ir grįžo su verkiančia dukra. D. P. sakė, kad su K. J. apsistumdė laiptinėje, koridoriuje. Nukentėjusioji parodė ranką ar abi rankas virš alkūnės. Jis matė raudonumą ant D. P. rankos (2 t., b. l. 89–93). Šiuos liudytojo V. M. parodymus patvirtino ir liudytoja L. R., kuri kartu su V. M. atvažiavo į svečius pas D. P.. Apklausta L. R. parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu D. P. buvo sunerimusi, apsiašarojusi, sakė, kad ją apstumdė ar tai prie durų prispaudė K. J., jos ranka buvo raudona ties žastu ir dilbiu, mėlynių nebuvo (2 t., b. l. 93–94). Sutiktina su apelianto argumentais, kad gretinant nukentėjusiosios D. P. ir liudytojų duotus parodymus, matyti tam tikri nežymūs neatitikimai, nes nukentėjusioji D. P. teisme nurodė, kad paraudimų liudytojai negalėjo pastebėti, kadangi ji buvo su marškinėliais iki alkūnių, tačiau jų parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi jie yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs ir patvirtina esmines faktines aplinkybes, t. y. K. J. nukentėjusiąją D. P. apstumdė ir prispaudė prie durų bei sukėlė jai fizinį skausmą. Juolab, minėti liudytojai buvo pas nukentėjusiąją svečiuose, su ja pakankamai ilgą laiką bendravo ir, be kita ko, liudytoja L. R., duodama parodymus, kelis kartus pakartojo, jog matė paraudimus ant nukentėjusiosios dešinės rankos. Liudytojų duoti parodymai teisme sutampa ir su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji D. P. vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis (1 t., 43–45, 47–49). Šie jų parodymai atitinka ir prieš tai minėtą vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji iš tikrųjų vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. Taigi, šie konkretūs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaravimai nesudaro pagrindo laikyti juos nepatikimais ir atitinkamai jais nesivadovauti sprendžiant K. J. kaltės klausimą.

18. K. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo tėvų A. J. ir N. J. parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie liudytojai nukentėjusiąją matė labai trumpą laiko tarpą, t. y. tik tuo metu, kai D. P. po nagrinėjamo įvykio išbėgo basomis į lauką prie K. J. automobilio pasiimti dukters, su kuria nedelsiant grįžo namo, todėl, akivaizdu, kad jie negalėjo užfiksuoti ir pastebėti nukentėjusiosios patirtų sužalojimų. Liudytoja A. J. parodė, kad ji sėdėjo automobilyje, visą dėmesį buvo sutelkusi į anūkę, vėliau greitu žingsniu priėjusi D. P. prie jų automobilio paėmė už rankos anūkę ir nusivedė į namus (2 t., b. l. 94–96). Liudytojas N. J. parodė, kad kai prie jų priėjo D. P., jis buvo prie automobilio galinės dalies (bagažinės) ir tvarkė daiktus, jis nematė, kokia buvo D. P. būsena ir kaip ji buvo apsirengusi (2 t. b. l. 97–98). Vien tai, kad nukentėjusioji išbėgdama į lauką nepasakė K. J. tėvams, kaip pasielgė jų sūnus jos atžvilgiu, savaime nei patvirtina, nei paneigia, kad ant D. P. rankos buvo matomas raudonumas. Kaip matyti, D. P. ir K. J. sieja itin konfliktiški santykiai, todėl akivaizdu, kad ji stengiasi palaikyti minimalų kontaktą tiek su juo pačiu, tiek su jo šeima.

19. Dėl apeliaciniame skunde ypatingai akcentuojamos tyčios (ne)buvimo K. J. veiksmuose buvimo teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Kaip minėta, BK 140 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali nežymiai sutrikdyti kito asmens sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų ir nenori bei nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Byloje nustatyta, kad K. J. nenorėjo leisti D. P. praeiti pro jos gyvenamojo namo laiptinės duris ir visais įmanomais būdais blokavo jai praėjimą, t. y. paėmė D. P. už rankos ir ją spaudė, pradėjo ją pačią spausti prie durų staktos, o matydamas, kad D. P. priešinasi, toliau aktyviais veiksmais bandė pasiekti savo tikslą, t. y. neleisti jai praeiti pro duris, todėl tęsė savo smurtinius veiksmus ir sudavė jai ranka į nugaros sritį, dėl to D. P. pajautė fizinį skausmą ir patyrė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie K. J. veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis suvokė ir numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti padariniai (poodinės kraujosruvos dešinės rankos ir dilbio srityje) ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Šiuo atveju K. J. deklaruojamas jo elgesio motyvas, t. y. noras sulaikyti nukentėjusiąją nuo jos neteisėtų veiksmų, t. y. kad būtų laikomasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimo ir dukra būtų apsaugota nuo streso, savaime niekaip nepateisina jo atliktų veiksmų, juolab, byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji įvykio metu atliko kokius nors teisei priešingus ar pavojingus veiksmus, o norėjo tik išeiti į lauką ir parsivesti dukrą namo.

20. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. J. papildomai pateikė nukentėjusiosios D. P. 2024 m. gegužės 9 d. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo Vilniaus miesto apylinkės teismui ir 2024 m. gegužės 7-8 d. susirašinėjimą tarp jo ir nukentėjusiosios D. P.. Pasak K. J., šie įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio dieną jis turėjo teisę leisti laiką su savo dukra. Pirmiausia pažymėtina, kad šiuo atveju aktualus minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-24198-1167/2022, kuriuo nutraukta K. J. ir D. P. 2018 m. rugpjūčio 25 d. sudaryta santuoka sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta 2022 m. rugsėjo 21 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje K. J. ir D. P., be kita ko, nustatė K. J. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Iš sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5.1. punkto matyti, kad D. P. ir K. J. susitarė dėl šios tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, kuri gali būti keičiama/pildoma bendru geranorišku šalių susitarimu: tėvo bendravimas su vaiku iki vaikas pradės lankyti pirmą klasę – kiekvienų metų laikotarpiu nuo rugsėjo 1 d. iki darželio išleistuvių šventės tėvas bendrauja su dukra kas antrą ilgąjį savaitgalį/pusę savaitės (5 dienas nuo trečiadienio iki sekmadienio), pradedant nuo pirmojo šio laikotarpio trečiadienio, pasiimdamas vaiką trečiadienį iš jo gyvenamosios vietos 20 val. ar iš ugdymo įstaigos iki 17.30 val. ir grąžindamas į vaiko gyvenamąją vietą iki sekmadienio 20 val. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutartimi patenkintas ieškovės D. P. ieškinys ir K. J. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyta laikinoji tėvo ir vaiko bendravimo tvarka 2024 metų vasaros atostogų laikotarpiu (birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais). Kaip matyti, 2024 m. gegužės 9 d. D. P. kreipėsi į teismą išduoti vykdomąjį raštą, nes K. J. nesilaiko nustatytos bendravimo su dukra tvarkos, t. y. nevykdo teismo sprendimo. Minėtas prašymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad šio prašymo teikimo savaitę vaikas turi leisti savaitgalį su D. P., tačiau ji 2024 m. gegužės 7–8 dienomis gavo K. J. trumpąsias žinutes, kuriomis įsakmiu tonu informuojama, kad jis pasiims vaiką penktadienį, t. y. 2024 m. gegužės 10 d., o grąžins šeštadienį (2024 m. gegužės 11 d.) vakare apie 21 val. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 31 d. nutartimi D. P. prašymas patenkintas ir jai išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. e2YT-24198-1167/2022 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5 punkte nurodytas sąlygas dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos. Iš K. J. pateikto susirašinėjimo su nukentėjusiąja matyti, kad juose K. J. informuoja D. P., kad pasiims dukrą penktadienį (gegužės 10 d.) iš darželio ir ji liks su juo nakvoti, jeigu jos neturės planų, o šeštadienį (gegužės 11 d.) vakare apie 21.00 val. jis dukrą pristatys, tačiau D. P. atsisako leisti K. J. dukrą pasiimti, nes pagal teismo sprendimą minėtomis dienomis bendrauti su dukra priklauso D. P.. Įvertinus šių aplinkybių visumą, matyti, kad, nepaisant to, kad K. J. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (laikinai pakeista bendravimo su vaiku tvarka), tačiau jos įsigaliojo tik nuo 2024 m. birželio 1 d. ir buvo taikomos tik vasaros atostogoms, o iki šios datos vis dar galiojo 2022 m. rugsėjo 21 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią, nagrinėjamo įvykio dieną (2024 m. gegužės 29 d.) iš tikrųjų buvo K. J. bendravimo su dukra diena. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pateikti duomenys nors ir patvirtina, kad K. J. turėjo teisę bendrauti nagrinėjamo įvykio dieną su dukra, tačiau jie nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją, todėl pateikti duomenys iš esmės neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl K. J. kaltės, tačiau turi tam tikrą reikšmę sprendžiant dėl jo padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad K. J. kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis sukėlė D. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

22. Nukentėjusiosios D. P. atstovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu K. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą nutraukti. Skunde nurodyta, kad tiriamos nusikalstamos veikos pobūdis yra toks, dėl kurio negali būti pripažįstamas veikos mažareikšmiškumas. Taip pat nesutinkama, kad padaryta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad K. J. užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo.

23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Vis dėlto, pastebėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog BK nenustato ribojimų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2014, 2K-186-689/2020).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad K. J. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis, t. y. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad K. J. nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą, atliko jam inkriminuotus veiksmus, tačiau jie nebuvo nukreipti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvos, pilvo, krūtinės sritis ir kt. Pažymėtina tai, kad K. J. jam inkriminuotais veiksmais – sugriebus nukentėjusiajai D. P. už rankos, spaudžiant ją prie durų staktos ir suduodant delnu į nugaros sritį nesukėlė rimtesnių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių nukentėjusiosios sveikatai, dėl tokių veiksmų ji nebuvo praradusi sąmonės ir jai nebuvo nedelsiant reikalinga medikų pagalba. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tarp K. J. ir D. P. jau iki nagrinėjamo įvykio buvo konfliktiška situacija ir susiklostę įtempti santykiai dėl bendravimo su vaiku tvarkos laikymosi, nagrinėjamu gi atveju tarp buvusių sutuoktinių įvyko žodinis konfliktas dėl analogiškos priežasties, abu buvo įsitikinę, kad nagrinėjamo įvykio dieną yra jų eilė būti su vaiku, dėl to žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą, kurį inicijavo K. J.. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įvykis truko vos 6 sekundes, fizinis kontaktas buvo momentinis, nukentėjusioji ištrūko iš K. J. spaudimo, jis pakėlė rankas ir smurtinių veiksmų nebetęsė prieš nukentėjusiąją, pati nukentėjusioji jaučiamą fizinį skausmą apibūdino kaip vidutinio lygio (patikslinusi, nurodė 4–5 balus iš 10 balų), patirtas fizinis skausmas neturėjo ilgesnio poveikio. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad K. J. veiksmai buvo spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus.

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir K. J. asmenybės pavojingumą. Anksčiau K. J. neteistas, dirba, turi gyvenamąją vietą, palaiko artimus socialinius ryšius su tėvais, byloje nenustatyta, kad jis būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš savo mažametį vaiką. Nors pagal bylos duomenis, K. J. anksčiau buvo išduotas apsaugos nuo smurto orderis, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo netaikyti jam BK 37 straipsnio nuostatų.

27. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad K. J. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria K. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir byla jo atžvilgiu nutraukta, yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti nukentėjusiosios D. P. atstovo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

28. Šioje byloje nukentėjusioji D. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš K. J. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 t., b. l. 7–12). Skundžiamu nuosprendžiu civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš K. J. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo teismo nuosprendžio priėmimo dienos iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji ir jo atstovas nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Jų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik tiesioginio neteisėto fizinio kontakto metu patirtais išgyvenimais ir neatsižvelgė į tai, kad po nagrinėjamo įvykio psichologinės pasekmės, taip pat po jo sekęs ilgalaikis terorizavimas, turėjo reikšmingą neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būklei, kurį ji jaučia iki šiol. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

29. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, ji turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.).

30. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiosios prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pirmiausia teisingai atsižvelgė į tai, kad dalis nukentėjusiosios atstovo argumentų siejami su K. J. veiksmais tiek iki nagrinėjamo įvykio, tiek ir po jo, nors neturtinė žala turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su tais veiksmais, už kuriuos atsakingas kaltininkas ir tik tokioje apimtyje, kuri atitinka kaltinimo ribas. Tuo tarpu nukentėjusiosios D. P. atstovo civiliniame ieškinyje dalis nurodytų neigiamų padarinių nėra niekaip susiję priežastiniu ryšiu su skundžiamu nuosprendžiu nustatytais K. J. atliktais smurtiniais veiksmais. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl K. J. veiksmų nukentėjusiajai D. P. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Neabejotina, kad nukentėjusioji D. P. nagrinėjamo įvykio metu, tiek ir po nagrinėjamo įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, nesaugumo jausmą, tačiau įvertinus nagrinėjamo įvykio aplinkybes, patirtų sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad tai sukėlė esminius ilgalaikius neigiamus pokyčius ir neatstatomas pasekmes. Nors K. J. veikė tyčia, tačiau, kaip minėta, jo panaudotas fizinis smurtas buvo spontaniškas, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Byloje nepateikta duomenų, kad po nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji lankė psichoterapiją, juolab, kad jai po nagrinėjamo įvykio buvo taikomas ilgalaikis gydymas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat vadovavosi aktualia teismų praktika, kurioje išsamiai išaiškinta, kad dėl nusikalstamų veikų, susijusių su nežymiu sveikatos sutrikdymu, padarymą priteisiamos neturtinės žalos dydis paprastai svyruoja nuo 500 Eur iki 3000 Eur. Pažymėtina, kad tik išskirtiniais atvejais, pasižyminčiais ekstraordinarinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, daugybinių lūžių, sunkios būklės, gyvybiškai svarbių organų sužalojimų ir pan.) atitinkamų kategorijų baudžiamųjų bylų praktikoje neturtinė žala gali siekti didesnes sumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyta 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, adekvati ir proporcinga, jos dar labiau didinti nėra pagrindo.

31. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. P. padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymų nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

32. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios D. P. atstovas advokatas T. Jasiulionis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės aiškinimo klaidą, nes nepriteisė nukentėjusiajai, kaip civilinei ieškovei, patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

33. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nukentėjusiajai nepriteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad priėmus procesinį sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam šiuo pagrindu nutraukti, proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti nukentėjusiajai patirtų bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįstas ir neteisingas. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Minėtoje byloje nukentėjusysis tuo pačiu turėjo ir kaltinamojo procesinį statusą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo – nukentėjusiojo procesinį statusą, o pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, t. y. priimtas sprendimas buvo ne nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) naudai. Kitoje skundžiamame nuosprendyje cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 14 d nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020, nors asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, o civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų atlyginimo išsamesnių išaiškinimų šiuo klausimų nėra pateikta, tiesiog padaryta nuoroda į jau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, kuri nėra tapati nagrinėjamai bylai.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji D. P. dalyvavo ir kaip civilinė ieškovė, kurios interesams atstovavo ir civilinį ieškinį parengė advokatas. Be to, šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas nukentėjusiajai D. P. iš esmės yra palankus. Nors K. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir šiuo pagrindu baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau nagrinėjamu atveju įrodyta, kad K. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o byloje nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra patenkintas iš dalies. Tokiu atveju priėmus nukentėjusiajai D. P. dėl civilinio ieškinio palankų procesinį sprendimą, nukentėjusioji įgyja teisę į proceso išlaidų, susijusių su advokato darbo apmokėjimu, atlyginimą.

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Minėta, kad nors nagrinėjamu atveju K. J. nėra pripažintas kaltu, tačiau jis vis tiek pripažintas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidų atlyginimą už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-628/2020). Teismų praktikoje išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

36. Iš nukentėjusiosios atstovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašo kopijų matyti, kad teisinių paslaugų suteikimas pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai kainavo 1694 Eur. Pagal minėtus duomenis, nukentėjusiajai suteiktas teisines paslaugas sudarė: civilinio ieškinio parengimas (420 Eur), susipažinimas su baudžiamąja byla (280 Eur), pasirengimas ir dalyvavimas teisiamuosiuose posėdžiuose (1 val. 140 Eur; 2 val. 280 Eur; 3 val. 420 Eur; 2 val. 280 Eur), prašymo teismui rengimas dėl papildomų dokumentų pateikimo (140 Eur). Atsižvelgiant į atstovo nukentėjusiajai suteiktų paslaugų pobūdį ir mastą, į tai, kad byla nėra sudėtinga ir didelės apimties, K. J. padaryta nusikalstama veika pripažinta mažareikšmė, pareikštas civilinis ieškinys patenkintas tik iš dalies, nurodyto dydžio išlaidos laikytinos aiškiai per didelėmis, todėl nukentėjusiajai D. P. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. priteistina 850 Eur (t. y. maždaug 50 proc.) išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

37. Nukentėjusiojo atstovo advokato apeliaciniame skunde nurodė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jos atstovavimu ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys 2371,60 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas.

38. Aukščiau minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-192-489/2019, 2K-194-895/2020).

39. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka tiek pagal nukentėjusiosios atstovo, tiek pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinius skundus. Nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – atmetamas. Taigi, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas tik prijungiant prie bylos K. J. pateiktus dokumentus, o kiti įrodymai nebuvo tiriami, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka vyko du teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo nukentėjusiosios atstovas (pirmas posėdis užtruko pusantros valandos, o antras – valandą), į tai, kad nukentėjusiosios atstovas jos interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas buvo patenkintas tik iš dalies (ir ne dėl materialaus, o procesinio pobūdžio reikalavimo), teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur (t. y. iki maždaug 20 proc.).

40. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo K. J. apeliaciniame skunde prašo taip pat priteisti jam iš valstybės visas bylinėjimosi ir gynybos išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo nagrinėjama pagal K. J. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, K. J. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato Teisučio Jasiulionio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų.

Priteisti nukentėjusiajai D. P. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiajai D. P. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. J. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušMindaugas Povilanskas