Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.2.4.6.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1

2025 m. gegužės 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Kolyčienės ir Nidos Vigelienės,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei (dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktu, vietoj intensyvios priežiūros V. M. įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį tęsti darbą, o jo netekęs registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

V. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus jį vykdyti – panaikintina.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. M. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 165,18 Eur ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 321,83 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo J. G. (I. G.) civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš V. M. J. G. naudai buvo priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. M. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugsėjo 26 d., apie 03.00 val., akcinės bendrovės (toliau – AB) „(duomenys neskelbtini)“ taros plovimo ceche, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu vieną kartą J. G. į dešinį skruostą, o J. G. nuo šio smūgio kartu su juo (V. M.) nukritus ant grindų, užgriuvęs ant J. G. kumščiais ne mažiau kaip penkis kartus sudavė jam į veido sritį, po to atsistojęs spyrė J. G. į dešinę plaštaką, tęsdamas nusikalstamą veiką, paėmęs vandens žarną, kuria aukšto slėgio srove teka karštas vanduo, nukreipęs ją karštą vandenį purškė J. G. tiesiai į akis bei vieną kartą žarnos metaliniu antgaliu smogė J. G. į nosį, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką pastūmė J. G. į prie sienos stovinčias dėžes, o jam nukritus ant žemės, gulinčiam J. G. sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas: galvą, nugarą, dešinį šoną, kairę koją, kairį petį, šiais tyčiniais veiksmais ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam J. G. poodines kraujosruvas dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinę žaizdą su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo V. M. gynėjo advokato S. Kibildos apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendį ir bylą V. M. atžvilgiu nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 1 punkto pagrindu, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

2.1. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti V. M. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jam paskirta bausme bei priteistais civiliniais ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys paneigia kaltinamojo versiją. Nesutinkama su nukentėjusiojo parodymų vertinimu, nes šis akcentavo, kad pats kaltinamajam nesudavė nė vieno smūgio, tačiau patvirtino, jog buvo į rankas paėmęs metalinius strypus, kai stovėjo apytiksliai per tris metrus nuo kaltinamojo, taip siekdamas atgrasyti kaltinamąjį nuo smurtinių veiksmų. Apelianto įsitikinimu, tai yra melagingi nukentėjusiojo parodymai, kuriais teismas neturėjo remtis priimdamas skundžiamą nuosprendį. Byloje buvo apklaustos liudytojos R. J., K. T., G. P., kurios iš karto po konflikto matė nuteistąjį ir patvirtino, jog jo veidas buvo sužalotas, matėsi kraujosruva (mėlynė) prie dešinės akies. Apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas liudytojų, išskyrus, kaip pats nurodė, N. V., N. G., G. P., parodymus, t. y. kitų liudytojų parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad apie įvykį jie sužinojo iš kitų savo kolegų, paties konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo nematė, taip pat nematė jų iš karto po įvykio. Skunde pabrėžiama, kad konflikto nematė niekas, išskyrus nukentėjusįjį ir nuteistąjį.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apie konfliktą darbo vietoje nuteistasis yra paaiškinęs, kad jis nukentėjusiojo nemušė, tiesiog bijojo dėl tiesioginio užpuolimo ir jam pačiam gresiančio pavojaus, todėl gynėsi, nes nukentėjusysis grasino jam ir žodžiais, ir veiksmais. V. M. labai detaliai ir aiškiai nurodė savo pirminėje apklausoje (2022 m. spalio 26 d.), kaip vyko grumtynės jo darbo vietoje su jį užpuolusiu J. G.. Aprašant V. M. parodymus pažymima, kad aplinkybę, jog ir pats V. M. buvo sužalotas, matė kaip liudytojos apklaustos R. J., K. T. ir G. P.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojo A. O. (A. O.) parodymų, kurie, apelianto manymu, svarbūs ir daug paaiškina apie konfliktą tarp V. M. ir J. G.. Cituojant liudytojo parodymus, pažymima, kad apklausiamas teisme, liudytojas A. O. patvirtino, jog tikrai girdėjo, kad nukentėjusysis buvo labai piktas, grasino nuteistajam, kad šis už viską jam sumokės, matė jo rankoje nuleistą žemyn kablį dėžėms tampyti. Apelianto įsitikinimu, liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo bei jo žmonos N. G. parodymams, tačiau iš dalies patvirtina nuteistojo parodymus, kad nukentėjusysis buvo agresyvus, grasino jam fiziniu susidorojimu ir norėjo prieiti su strypu rankoje arčiau nuteistojo, tačiau nukentėjusiojo žmona jam to padaryti neleido. Liudytoja N. V., tą dieną dirbusi pamainos vadovo padėjėja, apklausta teismo posėdyje, paantrino kitiems liudytojams ir pasakė, jog nukentėjusysis tą dieną neturėjo teisės palikti darbo vietos, be to, J. G. apibūdino kaip nervingą, agresyvų ir neadekvatų žmogų. Liudytoja K. T. nukentėjusįjį apibūdino, kaip konfliktišką, nemalonų grubų žmogų, o kaltinamąjį – kaip su niekuo nekonfliktuojantį.

2.3. Pažymima, kad viso proceso metu V. M. savo kaltės nepripažino, kartojo, jog tyčia J. G. nemušė, pirmas jo nepuolė, o tik bijojo dėl tiesioginio užpuolimo, įvykio metu tik gynėsi. Patvirtindamas savo duotus parodymus jis paaiškino pareigūnams ir teismui, jog yra įsitikinęs, kad neperžengė būtinosios ginties ribų, nes tyčia J. G. nemušė, bijojo dėl savo užpuolimo ir sužalojimo, todėl gynėsi, nes nukentėjusysis jam ne tik grasino fiziniu susidorojimu, bet ir tyčia sužalojo. Apylinkės teismas turėjo vertinti ir tai, kad po muštynių V. M. buvo patyręs kūno sužalojimą dėl neteisėtų J. G. veiksmų, pastarasis atėjęs į jo darbo vietą, grasindamas fiziniu susidorojimu, pirmas trenkė į veidą. Apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, liudytojos R. J., K. T. ir G. P. nesuinteresuotos bylos baigtimi ir teismui sakė tiesą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl jų parodymų patikimumo, o ne vertinti kritiškai, nes, kaip nurodė teismas, apie įvykį jos sužinojo iš kitų kolegų ir nematė paties konflikto bei jo dalyvių iš karto po įvykio. Skunde pažymima, kad praėjus maždaug valandai nuo įvykio, minėtos liudytojos matė nuteistąjį autobuse ir paaiškino, kur ir kokius sužalojimus matė ant jo kūno. Sužalojimų V. M. pats sau nepasidarė, jo parodymai atitinka jo duotus parodymus nuo pat pirmosios apklausos. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad V. M. nei sąmoningai, nei tyčia nesužalojo nukentėjusiojo, o taip nutiko, nes pastarasis atliko neteisėtus veiksmus V. M. atžvilgiu. Nuo pirmo nukentėjusiojo suduoto smūgio V. M. į veidą šiam kilo teisė į būtinąją gintį.

2.4. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje pažymėta, jog bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija dėl nukentėjusiojo iš nuteistojo įsigytų ausinių. Be to, kad nukentėjusysis neturėjo teisės palikti savo darbo vietos, nurodė J. G. pamainos vadovo padėjėja N. V.. Taip pat akcentuojama, kad nukentėjusysis nesikreipė pagalbos darbo vietoje, nepranešė apie įvykį savo viršininkui, nesikreipė nei į apsaugos darbuotojus, nei į medikus, į įvykio vietą nekvietė nei policijos, nei greitosios medicinos pagalbos.

2.5. Apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, liudytojos N. G. parodymai nepatikimi, nes ji nesakė tiesos apie agresyviai nusiteikusį sutuoktinį, nepaminėjo apie jo pasakytus grasinimus. Liudytoja N. G., būdama greta savo vyro ir neleisdama jam toliau tęsti konflikto ir / ar muštynių, girdėjo grasinimus V. M. atžvilgiu, tačiau ji suinteresuota bylos baigtimi ir daugelį detalių sąmoningai nutylėjo, kad nepakenktų savo vyrui. Gi V. M. parodymai buvo nuoseklūs, jis teisme patvirtino anksčiau nurodytas įvykio aplinkybes, nelaukdamas, kol bus apklausti visi liudytojai, nes yra tikras, kad jį darbo vietoje užpuolęs ir konfliktą inicijavęs J. G. elgėsi neadekvačiai – ne tik pats išprovokavo muštynes, pirmas suduodamas į veidą V. M., bet ir vėliau grasindamas fiziniu susidorojimu bei metaliniu strypu grumėsi su V. M.. Apeliantai pastebį, kad ne V. M. išprovokavo muštynes svetimoje darbo vietoje, į kurią vėliau grįžo kartu su žmona ir toliau grasino. Tai patvirtino ne tik nuteistasis, bet ir liudytojas A. O.. Pirminiai nukentėjusiojo žmonos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. balandžio 24 d.), iš dalies patvirtina liudytojo A. O. parodymus, kad vyrai buvo susikibę už drabužių. To neneigė ir nukentėjusiojo žmona, o liudytojas matytas aplinkybes paaiškino detaliau.

2.6. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad V. M. veiksmai (nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą) buvo nukreipti ne siekiant tyčia sužaloti J. G., o atremti jo pavojingą kėsinimąsi ir apsiginti nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų; V. M. veiksmus lėmė pavojinga situacija, susidariusi dėl J. G. agresyvaus, neadekvataus elgesio, smūgio ranka V. M. į veidą, ėjimo artyn, bandymo toliau smūgiuoti rankomis jam į veido sritį, tai jis patvirtino ir apklausiamas teisme. J. G. elgesys V. M. atžvilgiu atitiko kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo kriterijus, todėl jam kilo teisė į būtinąją gintį ir V. M. sužalojo J. G. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 2676/2023(01) konstatuota, jog sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu bei neatmetama, kad poodinės kraujosruvos dešinėje ir dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje galėjo būti padalytos griūnant ar atsitrenkiant į kietą, ribotą paviršių turintį daiktą (daiktus). V. M. teigimu, J. G. jį užpuolus, įvyko grumtynės, tačiau, kiek smūgių ar sužalojimų buvo padaryta ir / ar padaryta J. G. griūnant ir / ar su V. M. grumiantis ant žemės, specialistas negalėjo atsakyti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekyla abejonių, jog būtent V. M. smurtiniais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį. Pažymima, kad iš nuteistąjį apibūdinančios medžiagos matyti, jog jis niekada nebuvo įtariamasis ir / ar administracine tvarka baustas už teisės pažeidimus, susijusius su tyčiniu fizinės ar turtinės žalos padarymu kitiems asmenims, o tai suponuoja išvadą, kad V. M. nėra linkęs smurtauti, įžūliai ar chuliganiškai elgtis, nesilaikyti visuomenėje priimtinų elgesio ir teisės normų. Tiek iš nuteistąjį apibūdinančių duomenų, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad nuteistasis yra adekvatus, linkęs bendrauti, nekonfliktiškas, darbo metu jokių jo neigiamų savybių ir elgesio bruožų nepastebėta, o nukentėjusiojo J. G. asmenybė yra konfliktiška, požiūris į moteris ir kitus darbuotojus neadekvatus.

2.7. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad baudžiamoji byla V. M. atžvilgiu turi būti nutraukta, nustačius, jog nuteistasis nukentėjusįjį J. G. sužalojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas jos ribų. Apeliantas ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad V. M. nusikalstama veika padaryta tyčia. Pastebima tai, kad V. M., būdamas užpultas savo darbo vietoje, į kurią J. G. apskritai negalėjo patekti, neturėjo galimybių kreiptis pagalbos į kitus asmenis. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. elgesys po nusikalstamos veikos (jis apie įvykį nepranešė savo darbdaviams, nesikreipė į gydymo įstaigą, be to, kaip pats nurodė, po konflikto toliau tęsė darbą), paneigia jo versiją, todėl jo veiksmai nelaikytini būtinąja gintimi. Šiame kontekste nurodoma, kad pats nukentėjusysis apie įvykį nepranešė savo viršininkui ir / ar apsaugos darbuotojams, iš karto po įvykio nesikreipė į medikus, o V. M. apie įvykį pranešė savo brigadininkei R. J. ir tai dar kartą pakartojo autobuse, girdint ir kitiems buvusiems darbuotojams. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad apylinkės teismas neteisingai vertino V. M. duotus parodymus, nurodydamas, jog nuteistojo pateikta versija dėl įvykio aplinkybių vertintina kritiškai.

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paties nukentėjusiojo parodymai neatitinka specialistų, apžiūrėjusių nukentėjusįjį, užfiksuotų aplinkybių. Specialistų išvadose kalbama apie septynis trauminius poveikius, poodinės kraujosruvas dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinę žaizdą su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, neatmetama, kad poodinės kraujosruvos dešinėje ir dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje galėjo būti padarytos griūnant ar atsitrenkiant į kietą, ribotą paviršių turintį daiktą (daiktus). Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis situaciją „pagražino“, tačiau sugretinus jo parodymus su V. M. ir liudytojų parodymais, akivaizdu, jog nukentėjusysis į svetimą darbo vietą atėjo ne pasiteirauti dėl ausinių, o kitų ketinimų vedamas. Kaip nurodė liudytojai, J. G. buvo agresyviai nusiteikęs ir sąmoningai atėjo į kitą cechą ieškoti V. M..

2.9. Be kita ko, apeliaciniu skunde nesutinkama su nukentėjusiajam J. G. priteista neturtine žala ir jos dydžiu. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiami alternatyvūs prašymai, kad apeliacinės instancijos teismui nutarus, jog V. M. pagrįstai pripažintas kaltu, įvertinti, ar nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta ir prašoma ją sušvelninti BK 62 straipsnio pagrindu, be kita ko, įvertinant priteistos neturtinės žalos dydį, su kuria apeliantas nesutinka.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė skundžiamą nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą V. M. atžvilgiu nutraukti, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Nuteistasis palaikė gynėjo prašymus. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde.

5. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. M. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo veiksmai nelaikytini būtinąja gintimi. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad V. M. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta, konstatavus baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

6. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

7. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą įvertinęs byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad nuteistojo V. M. veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl įrodymų vertinimo, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir BK 28 straipsnio taikymo

8. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog V. M. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas ir apylinkės teismo įrodytomis pripažintas aplinkybes V. M. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. G. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. kumščiu tyčia sudavė vieną kartą J. G. į dešinį skruostą, o šis nuo smūgio nukrito ant grindų, kartu su juo nukrito ir V. M., kuris užgriuvęs ant nukentėjusiojo ne mažiau nei penkis kartus kumščiais sudavė jam į veido sritį, atsistojęs V. M. spyrė J. G. į dešinę plaštaką ir nukreipęs vandens žarną, kuria aukšto slėgio srove teka karštas vanduo, į J. G., purškė jam į akis karštą vandenį ir vieną kartą žarnos metaliniu antgaliu smogė jam į nosį, o tęsdamas nusikalstamą veiką, pastūmė J. G. į prie sienos stovinčias dėžes ir šiam nukritus sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas (galvą, nugarą, dešinį šoną, kairę koją, kairį petį). Tokiais veiksmais V. M. ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam J. G. poodines kraujosruvas dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinę žaizdą su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį, kuri yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

10. V. M. nuo proceso pradžios neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad su J. G. buvo susitarę, jog duos jam (J. G.) dvi savaites išsiaiškinti, kaip veikia ausinės, o jeigu jam nepavyks, grąžins pinigus. Po dviejų savaičių J. G. draugas V1. M1. (V1. M1.) pasakė, kad J. G. viskas tenkina, o. V. M. pasakė, jog pasilieka pinigus, tačiau dar po trijų savaičių nuteistajam paskambino J. G. ir pasakė, kad turi problemų su ausinėmis. Jiems susitikus fabrike, J. G. parodė, kad ausinės nesikrauna, neveikia; pasakė, jog nežino, kur taiso ausines, todėl paprašė V. M. padėti jas suremontuoti. Kažkur po savaitės J. G. pasakė, jog nori pasikalbėti, tačiau jis nukentėjusiajam atsakė, kad neturi laiko kalbėtis ir, jeigu šį kažkas domina, tegul paskambina, o į klausimą dėl ausinių atsakė, jog jos pas meistrą ir dabar bus savaitgalis, todėl tegul paskambina pirmadienį. Nors J. G. reikalavo pasilikti tolimesniam pokalbiui, V. M. teigimu, jis nuėjo tęsti darbo, tačiau praėjus maždaug 5 minutėms pasirodė J. G. ir pasakė, kad ausinės jam nebereikalingos ir V. M. turi jam grąžinti pinigus ir ne 50 Eur, o 100 Eur. Nuteistojo teigimu, jam nusisukus, nukentėjusysis sudavė kumščiu į veidą, dėl to nuteistasis atsitrenkė į metalinį stalą, o J. G. prie jo priartėjo. Kadangi buvo mažai vietos, nuteistasis pradėjo stumti J. G., kuris sugriebė V. M. už kaklo, o šis J. G. už kūno, dėl to abu kartu nugriuvo ant grindų. Kadangi abu gulėjo susikibę ir negalėjo atsikelti, susitarė vienas kitą paleisti, ir tuo momentu nė vienas smūgių nesudavė. Jiems atsikėlus, J. G. pradėjo grasinti, kad rytoj atsineš pistoletą ir nušaus V. M., pirštu rodė, kur šaus, ir išėjo, tačiau po 3–4 minučių abiejose rankose laikydamas po metalinį strypą vėl atėjo ir pareiškė, jog V. M. negyvens, nes nužudys jį vietoje. Kadangi nuteistasis tuo metu buvo atsiklaupęs ant kelių, o J. G. artėjo link jo, nuteistasis nukreipė į jo pusę vandens srovę, kad nukreiptų jo dėmesį. Nurodė, kad vandens temperatūra fabrike yra 42–43 laipsniai, tačiau specialiai į J. G. nesitaikė. Šiam užsidengus rankomis nuo vandens, V. M. prišoko ir sugriebė strypą, o kita ranka už J. G. kūno. Nuteistasis parodė, kad po to pargriovė J. G., jie grūmėsi, sukinėjosi ant grindų, o atsikėlus pamatė J. G. kaktoje įbrėžimą, iš kurio bėgo kraujas. Patikslino, kad sužalojimas buvo kažkur virš nosies nugarėlės 1–2 cm aukščiu, kažkur viduryje; kaktos srityje virš antakių. Tada nukentėjusysis pradėjo šaukti, kad V. M. galas ir bus skolingas 5 000 Eur ir 100 Eur už ausines. J. G. išėjus į patalpas, užėjo darbuotojas T., kuris paklausė, ką jie čia darė, o jiems kalbantis į patalpas užėjo J. G. su moterimi, kuri priėjusi klausė, kas nutiko. J. G., stovėdamas jai už nugaros, šaukė. V. M. teigimu, išeidamas iš persirengimo kambario, pamatė brigadininkę, kuri paklausė, kas atsitiko, pasakė, kad buvo užpultas, gavo į galvą, į akį. Nurodė, kad nukentėjusysis jam trenkė į viršutinį dešinį skruostikaulį, o po smūgio dvi–tris dienas laikėsi kraujosruvos, kurios buvo raudonos ir iš karto matėsi. Nuteistasis neigė mušęs nukentėjusįjį šlangos antgaliu, o dėl smūgių kojomis nurodė, kad jų negalėjo būti, nes pirmą ir antrą kartą jie gulėjo ant grindų. Nuteistojo teigimu, niekas nieko nemušė, jie tiesiog grūmėsi. Be to, nurodė, kad negalėjo matyti nukentėjusiojo sužeidimų, nes jis buvo apsirengęs rūbu ilgomis rankovėmis, drabužiai nebuvo suplėšyti. Nuteistasis laikėsi kategoriškos pozicijos, kad jis buvo priverstas gintis, nes buvo užpultas. V. M. teigimu, dėl savo sužalojimų nesikreipė, nes galvojo, kad tai vidinis fabriko reikalas, o kameros turėjo viską nufilmuoti, todėl jo tolimesni veiksmai būtų priklausę nuo administracijos sprendimo (3 t., b. l. 59–62). Kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo V. M. neigė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, laikydamasis pozicijos, kad tyčia J. G. nemušė, pirmas jo nepuolė, tik gynėsi, bijodamas tiesioginio užpuolimo, nes J. G. jam grasino žodžiais ir veiksmais (2 t., b. l. 79–83, 140–142).

11. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo J. G. parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, dėl to skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo jais nesiremti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo manyti kitaip. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas nukentėjusysis J. G. parodė, kad tris savaites iki įvykio paėmė ausines iš V. M., kuris jas davė dviem savaitėm ir sakė, jog po jų J. G. turi pasakyti, kaip jos jam, ar veikia / neveikia. Už ausines sumokėjo pinigus. Nukentėjusiojo teigimu, jo nebuvo dvi savaites, ausinių netikrino, o paskambinęs pasakė V. M., kad ausinės neveikia, tačiau šis buvo nepatenkintas ir sakė, jog J. G. meluoja. Įvykio dieną susitikus, J. G. priėjo prie V. M., kuris pasakė, kad yra labai užimtas; nukentėjusysis nuėjo iki kito cecho, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus, jo teigimu, V. M. žinojo, kur pasakyti nukentėjusiajam ateiti. Nukentėjusysis J. G. paaiškino, kad susitikimo iniciatorius buvo jis, nes norėjo paaiškinti, kas buvo su ausinėmis, tačiau neprašė už jas grąžinti pinigų, prašė jas suremontuoti, nes buvo iki įvykio ausines V. M. atidavęs. Nukentėjusiajam pašaukus, nuteistasis nieko neatsakė ir iš karto priėjęs sudavė kumščiu į veidą, skruosto srityje. Nukentėjusysis krisdamas stvėrė V. M. ir jie krito abu. Nukentėjusiojo teigimu, jis nukrito labai stipriai ant dešinės rankos, dešinio šono. Be to, nukentėjusysis patikslino, kad pirminių parodymų davimo metu geriau atsiminė smūgius ir jų kiekį. Jam nukritus, V. M. jį mušė į pilvą ir kojas, sudavė į rankas. J. G. teigimu, V. M. jam pasakė paleisti, tačiau paleidus, jis kojomis sudavė nukentėjusiajam. Nukentėjusysis parodė, kad paleidęs V. M. paėmė kablį ir pasakė, jog suduos jam, tačiau jis apipylė J. G. karštu vandeniu (paaiškino, kad nuteistasis paėmė šlangą ir purškė į akis karštu vandeniu, kuriuo apdegino), o šlangos antgaliu sudavė per nosies nugarėlę, tada vėl pastūmė ir mušė kojomis. Nukentėjusysis laikėsi pozicijos, kad nebuvo jokio jo veiksmo prieš nuteistąjį, jis negrasino, net nebuvo užsimojęs, ant nuteistojo nebuvo sumušimo žymių. J. G. taip pat paaiškino, kad į ligoninę važiavo tą pačią dieną, ryte sulaukęs daktarės iš karto pas ją atėjo, nes buvo didelis kraujospūdis, o pamačiusi mėlynes ant jo kūno, nusiuntė į teismo ekspertizę. Nukentėjusysis nurodė, kad mėlynės buvo matomos daugiau nei mėnesį laiko, negalėjo jų atsikratyti, nes buvo labai juodos (3 t., b. l. 50–53). Pastebėtina, kad iš esmės tapačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis J. G. buvo nurodęs ir pateikdamas pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, detalizuodamas jo atžvilgiu V. M. atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus (1 t., b. l. 5–6). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad nepuolė S. (V. M.) ir jo sužaloti negalėjo, nes dengėsi veidą rankomis (1 t., b. l. 63–66, 103–104). Įvykio aplinkybes jis paaiškino bei parodė parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 139–166).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi skirtinguose proceso etapuose duotų nukentėjusiojo parodymų turinį, nenustatė pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad nukentėjusiojo parodymai yra melagingi. Jis nuosekliai akcentavo, kad nesudavė V. M. nė vieno smūgio, tačiau patvirtino, jog buvo į rankas paėmęs metalinius strypus, kai stovėjo apytiksliai per tris metrus nuo jo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie nukentėjusiojo parodymai nelaikytini prieštaringais, nes nukentėjusysis teigė paėmęs metalinius strypus į rankas ir pasakė, kad, jeigu dar taip bus (V. M. naudos smurtą), šis gaus. Beje, ir pats nuteistasis patvirtino, jog J. G. buvo paėmęs metalinius strypus, tačiau jis po vieną juos ištraukė nukentėjusiajam iš rankų; be to, V. M. nenurodė, kad su metaliniu strypu nukentėjusysis jam būtų sudavęs smūgį. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant proceso dalyvių parodymus, negali būti reikalaujama, jog duoti parodymai būti identiški, nes nukentėjusieji / liudytojai įvykį mato skirtingai, išgyvena skirtingus jausmus, yra skirtingai įsitraukę į įvykį, dėl to natūralu, kad jų parodymuose gali būti nustatomi neatitikimai ir / ar skirtingi išsireiškimai, tačiau vertinant jų patikinimų ir teisingumą svarbu nustatyti, ar jie sutampa esminėse detalėse. Juo labiau, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas 2022 m. rugsėjo 26 d. įvykęs įvykis, o pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla iš esmės pradėta nagrinėti 2024 m. gegužės 22 d. Laiko faktorius, įvertinant laikotarpį iki asmens apklausos, yra reikšmingas sprendžiant dėl jo parodymų įrodomosios reikšmės.

13. Tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tarp jų buvo susiklosčiusi konfliktinio pobūdžio situacija, tačiau išsiskiria jų pozicijos dėl to, kas inicijavo smurtinius veiksmus. Be to, svarbu pastebėti, kad V. M. neneigia vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau laikosi kategoriškos pozicijos, jog konfliktą pradėjo ne jis ir smurtiniais veiksmais tik gynėsi nuo nukentėjusiojo grasinimų, bijodamas tiesioginio užpuolimo.

14. Kaip jau buvo nurodyta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, dėl to, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad dėl mušimo ar kitokio smurtavimo nukentėjusysis iš tiesų patyrė fizinį skausmą arba buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai įvykio vietoje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, o tiesioginių smurto liudytojų nebūna, svarbia reikšmę įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pavyzdžiui, parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą, pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės ir kt.). Tokia praktika vadovaujamasi ypač tais atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų. Nors šiuo atveju nukentėjusiajam buvo konstatuotas ne tik fizinio skausmo sukėlimas, tačiau ir nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu tiesiogiai dalyvavo tik nuteistasis ir nukentėjusysis, liudytojų parodymų analizė įgyja svarbią reikšmę, sprendžiant tiek dėl paties nukentėjusiojo parodymų patikimumo, tiek dėl įrodomąją grandinę sudarančių duomenų pakankamumo. Be to, pažymėtina, kad asmens kaltė dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys be tarpinių grandžių yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiais laikomi tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma remiantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

15. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojų parodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymus analizuoja ir apeliacinio skundo argumentus vertina, pažymėdamas, jog liudytojų parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, yra išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje (Nuosprendžio 4–5 lapai), todėl šiame procesiniame sprendime akcentuojami tik jų esminiai aspektai, reikšmingi vertinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą, teisingumą ir pagrįstumą, nekartojant šių parodymų visa apimtimi.

16. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja N. V. parodė, kad įvykio dieną dirbo pamainos vadovo padėjėja ir pamatė atidarytą vyrų rūbinę, kur su žmona stovėjo J. G., pas kurį ant nosies šaknies buvo žaizda, nors kraujas nebėgo. Nurodė, kad darbo pradžioje ant nukentėjusiojo nematė jokių sužalojimų. Liudytojai paklausus, kas atsitiko, žmona pasakė, kad muštynės, o J. G. nurodė, kad pakilo spaudimas. Liudytojos teigimu, žmonės darbe šnekėjo tik apie ausines, kad kažkokios ausinės sugedo ir jis (J. G.) norėjo aiškintis (3 t., b. l. 75–76). Liudytojos parodymai, duoti apylinkės teisme, sutapo ir su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose pažymėjo, kad ant J. G. veido, tarpuakyje, matėsi šviežia žaizda, kaip įbrėžimas, matėsi kraujas, tačiau jis nebėgo. Be to, nukentėjusiojo žmona liudytojai tą naktį pasakojo, kad J. G. nuėjo pas kažkokį plovėją aiškintis dėl ausinių ir jis J. G. užpuolė (2 t., b. l. 10–13).

17. Liudytoja K. T. parodė, kad iš pradžių nieko nežinojo, tik V. M. atėjus į autobusą ant jo veido buvo raudona žaizda (ant dešinio skruostikaulio po akimi buvo paraudę). Buvo pasakojama, kad viskas prasidėjo dėl ausinių, žmogus prašė, jog V. M. atiduotų pinigus už ausines ir pradėjo grasinti. Liudytojai moterys pradėjo pasakoti, kas nutiko, o kitą dieną V. M. pasakojo, kad žmogus atėjo į jo darbo vietą ir paprašė atiduoti pinigus už ausines, tačiau jis pasakė, kad dirba ir jam reikia pabaigti darbą, o tada galės pasikalbėti ir tada prasidėjo konfliktas. Liudytojos teigimu, pati su V. M. nieko nekalbėjo (3 t., b. l. 77). Gi ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo nurodžiusi, kad į autobusą įsėdus V. M., ji matė, jog jo veidas vienoje pusėje po kažkuria akimi buvo labai raudonas, sumuštas (2 t., b. l. 24–27).

18. Liudytoja R. J., apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad įvykio nematė, nes keitė pamainos vyriausiąją ir ruošėsi dirbti; tik po to pasakojo, jog buvo muštynės, pats nuteistasis pasakojo, kad atbėgęs vyras jam grasino, o liudytoja autobuse matė mėlynę po jo (nuteistojo) dešine akimi, liudytojos teigimu, buvo patikinimas, paraudimas, kaip mėlynė. Liudytoja parodė, kad moteris pasakojo, jog tas vyras atbėgo pas L. S. ir klausė, kur yra V. M., o ši pasakė, kad plauna tarą ir nukentėjusysis pas jį nubėgo. Liudytoja patvirtino mačiusi nukentėjusįjį iki įvykio ir jis atrodė normaliai, sužalojimų nebuvo. Taip pat liudytoja nurodė, kad G. P. valė koridorių, o pas ją atidėjo K. ir pasakė: „eik pažiūrėk gal jį ten užmušė“ (3 t., b. l. 98–99). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad lyg prie dešinės V. M. akies ji pamatė didelę kraujosruvą (2 t., b. l. 18–21).

19. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja G. P. parodė, kad į darbo pabaigą jai renkant vandenį priėjo J. G. ir paklausė, kur dirba V., o liudytoja jam pasakė, jog taroje. Liudytojai priartėjus prie durų, kur yra tara, girdėjosi, kad ten kažkas negerai (taip sprendė iš garsaus kalbėjimo ir girdimų dūžių), tačiau liudytoja pabijojo ir neužėjo, pradėjo ieškoti brigadininkės (R. J.), tačiau jos nebuvo darbo vietoje, todėl liudytoja toliau tęsė darbą. Tuo metu išėjo J. G., kurio kepurytė buvo ne toje vietoje, o sužalojimų pas jį nematė, jo drabužiai, liudytojos teigimu, buvo sausi. Be to, liudytojos teigimu, ji nematė, kad J. G. būtų grįžęs; jo rankose nieko nematė; taip pat su juo nematė moters. Liudytoja paaiškino, kad nuėjo pakviesti K., jog pažiūrėtų, nes jie ten mušėsi, o ji, atidariusi duris, pasakė, kad viskas gerai, V. stovi ir dirba. Tik važiuodama namo pamatė pas V. M. po akimi (gal dešine) paraudimą. Liudytojos teigimu, iki konflikto ji matė nuteistąjį ir ant jo veido nebuvo jokių sužalojimų. Rūbinėje buvo kalbama apie konfliktą, apie kurį pasakojo ir K., ir J., buvo kalbama, kad buvo muštynės. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos G. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja juos patvirtino, be to, nurodė, kad nematė, jog J. G. būtų turėjęs kažką rankose, kai ėjo pas V. M., o išeidamas iš taros ėjo susijaudinęs ir piktas, nes ėjo greitai (3 t., b. l. 131–133). Gi ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. P. iš esmės parodė tapačias aplinkybes, akcentuodama, kad laukdama autobuso ant į stotelę atėjusio V. M. veido po kažkuria akimi pastebėjo nedidelį sužalojimą, kaip įbrėžimą, lygtais po akimi buvo paraudę (2 t., b. l. 30–33).

20. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pagal teismų praktiką teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pavyzdžiui, teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-114-511/2022). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-1073/2021, 2K-114-511/2022).

21. Liudytojas A. O. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad eidamas į darbą išgirdo riksmus, o pažiūrėjęs per langą, pamatė V. ir nukentėjusįjį, tačiau jie nesimušė, tik kivirčijosi žodžiais. Liudytojo teigimu, iš nukentėjusiojo sklido grasinimai: „tu man už viską sumokėsi, aš tau atkeršysiu“. Be to, nukentėjusysis laikė mažą (iki metro) metalinį kabliuką. Nukentėjusysis, liudytojo teigimu, buvo labai piktas, o prie jų buvo ir nukentėjusiojo žmona (mergina), kuri išvedė nukentėjusįjį. Liudytojas parodė, kad išvedant nukentėjusįjį jis atrodė įsiutęs, tačiau sužalojimų nematė, nematė, jog veidas būtų kraujuotas. Be to, jokių žymių liudytojas nematė ir V. M. veide (3 t., b. l. 111–112). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. O. parodė, kad girdėjo, kaip (duomenys neskelbtini), rankoje laikydamas virš vieno metro ilgio metalinį strypą, rusiškai šaukė, grasino V., tačiau nurodė, jokių muštynių nematęs, nors matė, jog ant V. veido prie kažkurios akies buvo mėlynė (2 t., b. l. 50–51).

22. Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame teigiama, jog liudytojos R. J., G. P. ir K. T. patvirtino, kad nuteistojo veidas buvo sužalotas, matėsi prie jo dešinės akies kraujosruva / paraudimas. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad liudytojos matė tam tikro pobūdžio sužalojimą nuteistojo V. M. veido srityje, t. y. K. T. matė raudoną žaizdą (paraudimą ant skruostikaulio po akimi), R. J. – mėlynę po akimi, o G. P. – po akimi pamatė paraudimą. Vis dėlto, šių liudytojų parodymų kontekste svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad jos ne vienodai apibūdino ant V. M. veido pamatytą sužalojimą, tačiau ir į tai, jog nei vienas konflikto dalyvis, t. y. nei nuteistasis, nei nukentėjusysis, neneigia, kad jie grūmėsi, vadinasi, nuteistasis galėjo susižaloti ir grumtynių metu. Juo labiau, kad pats nurodė į medikus nesikreipęs, taip pat nėra duomenų, jog būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl užpuolimo, o tik ta aplinkybė, jog liudytojai matė po nuteistojo akimi esantį paraudimą / mėlynę, nesudaro pagrindo spręsti, kad tai buvo tyčiniais nukentėjusiojo veiksmais padarytas sužalojimas. Kita vertus liudytojas A. O., kurio parodymai apeliaciniame skunde traktuojami kaip svarbūs bei pakankamai informatyvūs, teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė V. M. veide nematęs jokių žymių, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs apie prie V. M. akies matytą mėlynę. Be to, atsakant į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, kad liudytojo A. O. parodymai nelaikytini patikimais bei leidžiančiais daryti reikšmingas išvadas dėl analizuojamo įvykio. Iš liudytojo parodymų matyti, kad jis įvykio vietoje matė ne tik nuteistąjį ir nukentėjusįjį, tačiau ir pastarojo žmoną, kuri, kaip teigia tiek J. G., tiek ir pats V. M., įsitraukė tik konflikto pabaigoje, kai grįžo su sutuoktiniu (J. G.) į V. M. darbo vietą pasiaiškinti, kas atsitiko. Nė vienas apklaustas asmuo nenurodė, kad, esant žmonai, J. G. rankose turėjo metalinius strypus, priešingai nei parodė liudytojas A. O., teigęs, jog nukentėjusysis laikė mažą (iki metro) metalinį kabliuką. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, minėti liudytojo parodymų neatitikimai bylos duomenų visumai, be kita ko, įvertinus paties liudytojo parodymų prieštaringumą bei nenuoseklumą, laikytini reikšmingais, todėl šiais parodymais, jų nepatvirtinant kitiems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė.

23. Kita vertus, liudytoja N. V. parodė, ant J. G. nosies šaknies matė šviežią žaizdą, nors kraujas nebėgo, tačiau darbo pradžioje ant nukentėjusiojo nematė jokių sužalojimų. Tai, kad iki įvykio sužalojimų ant nukentėjusiojo nematė, patvirtino ir liudytoja R. J.. Be kita ko, tai, kad nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. rugsėjo 28 d.–spalio 28 d. specialisto išvada Nr. G 3077/2022 (01) bei 2023 m. rugpjūčio 30 d.–rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. pG 2676/2023 (01), kurioje konstatuota, kad J. G. padaryta poodinės kraujosruvos dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinė žaizda su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, kietu buku daiktu (daiktais), galimai 2022 m. rugsėjo 26 d.; sužalojimai tiek visumoje, tie kiekvienas atskirai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat specialistė padarė išvadą, kad sužalojimai padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 88–89). Tos pačios išvados nurodomos ir specialisto išvadoje Nr. pG 2676/2023 (01), kurioje papildomai konstatuota, kad poodinė kraujosruva dešinio užausio srityje nėra būdinga griuvimui; muštinė žaizda nosies nugarėlėje pagal savo savybes galėjo būti padaryta kietu, buką briauną ar ribotą paviršių turinčiu daiktu (kokiu konkrečiu daiktu atsakyti nėra galimybės). Taip pat neatmetama, kad poodinės kraujosruvos dešinėje ir dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje galėjo būti padarytos griūnant ar atsitrenkiant į kietą, ribotą paviršių turintį daiktą (daiktus); neatmetama, kad poodinė kraujosruva dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje galėjo būti padaryta smūgiuojant koja, o poodinė kraujosruva dešinio žasto priekiniame – išoriniame paviršiuje pagal lokalizaciją ir savybes neprieštarauja sužalojimo padaryto pirštu mechanizmui (1 t., b. l. 129–130). Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas nepagrįstai laikosi pozicijos, jog nukentėjusiojo parodymai neatitinka to, ką jį apžiūrėję užfiksavo specialistai. Pabrėžtina, kad abiejose minėtose specialistų išvadose nurodoma, jog sužalojimai nukentėjusiajam J. G. padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais. Taigi gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad specialistų išvadose kalbama apie septynis trauminius poveikius, todėl nukentėjusiojo parodymai neatitinka specialistų konstatuotų aplinkybių, pripažintinas nepagrįstu.

24. Nagrinėjamu gi atveju, svarbu pažymėti, kad nukentėjusysis neilgai trukus po įvykio kreipėsi į medikus. Iš prie 2022 m. rugsėjo 27 d. protokolo-pareiškimo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad 2022 m. rugsėjo 26 d. 13.50.08 val. nukentėjusiojo šeimos gydytoja elektroniniu parašu pasirašė medicinos dokumentų išrašą / siuntimą (1 t., b. l. 7), o pacientą apžiūrėjęs gydytojas tą pačią dieną 17.59.55 val. surašė traumą patyrusio paciento apžiūros lapą, iš kurios matyti, kad pacientas buvo sužalotas kito asmens, o apžiūros metu nustatyta nosies nugarėlės srityje hematoma bei hematoma dešinio smilkinio srityje už ausies kaušelio (1 t., b. l. 8). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis apie įvykį nepranešė savo viršininkui ir / ar apsaugos darbuotojams bei iš karto po įvykio nesikreipė į medikus, su tokiais nuteistojo gynėjo teiginiais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti visa apimtimi. Įvertinus tai, kad analizuojamas įvykis įvyko apie 03.00 val., o 13.50.08 val. pasirašytas nukentėjusiojo šeimos gydytojos siuntimas, laikytina, jog nukentėjusysis kreipėsi į medikus dėl patirtų sužalojimų be nepagrįsto delsimo.

25. Be to, tai, kad J. G. iš tarpuakio labai stipriai bėgo kraujas nurodė ir jo sutuoktinė N. G., apklausiama apylinkės teisme, kaip liudytoja. Ji parodė, kad darbe užėjusi į kitą patalpą pamatė savo sutuoktinį visą kruviną ir purviną, o paklausus, kas nutiko, jis nesugebėjo atsakyti, todėl liudytoja suprato, kad jam bloga, nes jis turi problemų su (duomenys neskelbtini). Sutuoktinis pasakė, kad jis susitiko su S., kuris jį sumušė, o liudytoja pasakė, jog reikia eiti pas jį išsiaiškinti. V. M. paklausė, kas atsitiko, o šis pasakė, kad J. G. jį užpuolė, tačiau liudytoja atsakė, jog jis negalėjo užpulti, nes yra (duomenys neskelbtini) ir neturi jėgų. Vėliau J. G. išėjo namo, o jam paskambinus sakė, kad labai bloga, kraujas nesustoja, pakilo spaudimas ir skauda galvą. Liudytojos teigimu, daugiau su niekuo nebendravo, nors merginos klausinėjo, kas atsitiko, tačiau pasakė, kad nežino. Be to, su N. nekalbėjo apie tai, kas nutiko; jai paklausus, kas atsitiko, liudytoja tik atsakė, kad tiksliai nieko nežino, tik įvyko muštynės – J. G. nuėjo aiškintis, o V. jį užpuolė ir sumušė. Taip pat liudytoja nurodė, kad pas V. M. ant veido nieko nematė. Liudytojos teigimu, jai su sutuoktiniu einant pas V. M., jos sutuoktinis rankose nieko neturėjo, o ceche metalinio strypo nematė. Liudytoja paaiškino, kad jos vyras jai pasakojo, jog priėjo prie V. ir pasakė, kad ausinės neveikia, todėl grąžintų pinigus, sakė, jog jam nereikalingos neveikiančios ausinės, tačiau S. jį užpuolė, karštu vandeniu apipylė veidą ir metaliniu strypu sudavė. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji teigė, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu; jeigu parašyta, kad S. sugriebė J. G. už drabužių, o liudytoja atsistojo tarp jų, reiškia taip buvo. Liudytoja prisiminė, kad S. stovėjo ir juokėsi, buvo patenkintas (3 t., b. l. 137–139). Gi ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausiama N. G. parodė, kad J. G. be perstojo bėgo kraujas iš tarpuakyje esančios žaizdos. Paklausus vyro, kas atsitiko, jis atsakė, kad S. pasakė spręsti kažką dėl ausinių arba grąžinti pinigus, bet S. nukreipę karšto vandens srovė, o vėliau metaliniu šlangos antgaliu sudavė jam (J. G.) per veidą. Liudytoja nuėjo į dėžių plovimo patalpą ir paklausė V. M., ką jis padarė, tačiau šis sugriebė jos vyrą už drabužių, o sutuoktinis taip pat sugriebė V. M., bet liudytoja atsistojo tarp jų ir liepė liautis (2 t., b. l. 35–38). Nors liudytoja N. G. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, todėl jos parodymai vertintini atidžiai, atsižvelgiant į galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, vis dėlto, atitinkamos išvados skundžiamame nuosprendyje padarytos ne vien nukentėjusiojo ir / ar jo sutuoktinės parodymų pagrindu, tačiau įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, susiejus juos į loginę grandinę, kuri nagrinėjamu atveju paneigia V. M. teiginius dėl gynimosi nuo J. G. pavojingo, akivaizdaus bei realaus kėsinimosi.

26. Aptarti byloje surinkti duomenys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, neabejotinai patvirtinančią, kad nuteistasis V. M. sudavė nukentėjusiajam į skruostą bei veido sritį, spyrė į plaštaką, o po to purškė karšto vandens srove jam į akis, o metaliniu žarnos antgaliu smogė į nosį, po to ant žemės nukritusiam I. G. sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais nukentėjusiajam ne tik sukeldamas fizinį skausmą, tačiau ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą.

27. Be kita ko, atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo asmenybės, t. y. kad liudytos N. V. bei K. T. apibūdino jį kaip konfliktišką ir agresyvų žmogų, pažymėtina tai, jog minėti teiginiai savaime nepaneigia nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir savaime neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad jis pirmas sudavė smūgį nuteistajam V. M., nes byloje surinktų duomenų visuma suponuoja priešingą išvadą. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusysis paliko savo darbo vietą ir atėjo į V. M. darbo vietą. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja N. V., tačiau darbo vietos palikimas savaime nepatvirtina, kad nukentėjusysis pradėjo konfliktą ir užpuolė nuteistąjį, todėl minėtos aplinkybės nekeičia nagrinėjamu atveju daromų išvadų.

28. Kaip minėta, apeliaciniu skundu prašoma nuteistojo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, konstatavus, kad jo veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis, nes pirmasis smurtinius veiksmus, nuteistojo teigimu, atliko būtent nukentėjusysis J. G., o jis (V. M.) tik gynėsi, nes J. jam grasino žodžiais ir veiksmais, o jis bijojo tiesioginio užpuolimo.

29. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens atsakomybę šalina būtinoji gintis, turi būti nustatomos visos minėtos būtinosios ginties sąlygos. Bent vienos jų nebuvimas suponuoja pagrindą baudžiamajai atsakomybei. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai aprašyta šiame kontekste aktuali teismų praktika, todėl iš naujo nekartotina.

30. Nors, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje neabejotinai nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, tačiau byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog nuteistajam V. M. egzistavo pagrindas gintis nuo pavojingo, realaus bei akivaizdaus nukentėjusiojo J. G. kėsinimosi į jį. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir tai, kad ir V. M. nurodė, jog atėmė iš J. G. jo turėtus metalinius strypus, kuriuos nukentėjusysis buvo paėmęs, siekdamas atbaidyti nuteistąjį, tačiau strypais nuteistajam J. G. nesudavė. Juo labiau, kad nukentėjusiajam smurtiniais V. M. veiksmais buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje, dešinėje rankoje, muštinė žaizda su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, o remiantis po įvykio V. M. mačiusių liudytojų parodymais, po jo akimi buvo paraudimas (mėlynė), tačiau apie kitokio pobūdžio sužalojimus nenurodė ir pats nuteistasis. Kita vertus, jis nesikreipė nei į gydymo įstaigą, nei į teisėsaugos instituciją. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, gynybos poziciją dėl pavojingo, realaus ir akivaizdaus J. G. kėsinimosi į V. M. paneigia aplinkybė, kad nukentėjusiajam turint net du metalinius strypus, jis patyrė ženkliai didesnius sužalojimus. Taigi, pritartina skundžiamo nuosprendžio išvadoms, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis ir mastas, taip pat ir paties nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos paneigia jo gynybinę poziciją, kad smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu jis atliko egzistuojant būtinosios ginties sąlygoms, neperžengdamas jos teisėtumo ribų.

31. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nekyla abejonių, kad V. M., suduodamas ne vieną smūgį nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė, jog dėl tokio jo veikimo gali būti nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas arba bent jau sukeltas fizinis skausmas. Dėl to byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

32. Akcentuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Remdamasi tokia praktika, išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog V. M. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, o skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai vadovaujantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad V. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, be kita ko, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus dėl nesutikimo su nuteistajam paskirta bausme, kuri, apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, laikytina per griežta ir kurią prašoma sušvelninti BK 62 straipsnio pagrindu, vertina nuteistajam paskirtos bausmės teisingumą bei pagrįstumą.

34. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

35. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. padarė nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta nei V. M. atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių. Kaip matyti iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, V. M. teisiamas pirmą kartą (2 t., b. l. 146–147), o iš 2025 m. sausio 10 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, kad V. M. keturis kartus baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą, tačiau visos paskirtos baudos sumokėtos (3 t., b. l. 152–155). Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad V. M. yra vidurinio išsilavinimo, vedęs bei dirbantis asmuo.

36. Nagrinėjamu atveju apeliantas pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konkreti bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

37. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų; bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Nors skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad V. M. skirtina žemesnio nei sankcijos vidurkis dydžio laisvės apribojimo bausmė, pažymėtina kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais baudžiamojo įstatymo pakeitimais, be kita ko, buvo pakeistos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias šiuo metu teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-3033 (TAR, 2024 m. spalio 23 d., Nr. 18357), atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka dar yra nebaigtas, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kaip švelninanti nuteistojo teisinę padėtį, nagrinėjamu atveju taikoma atgal.

38. Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė ne tik jos rūšies, tačiau ir jos dydžio aspektu, laikytina tinkamai individualizuota, proporcinga nuteistojo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečių nesutikimo su nuteistajam paskirta bausme argumentų nepateikiama ir apeliaciniame skunde, tačiau ją prašoma sušvelninti BK 62 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti tokį prašymą.

39. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu gi atveju, nenustatyta, kad V. M. būtų pats pranešęs apie savo padarytą nusikalstamą veiką, taip pat apskritai neprisipažino ją padaręs, taigi nėra pagrindo konstatuoti jo nuoširdų gailestį ar padėjimą ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Kita vertus, šiuo atveju nenustatytas ir pagrindas BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui, nes nenustatyta nė viena V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Gi pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019).

40. Išdėstytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu tinkamai išspręstas bausmės skyrimo ir individualizavimo klausimas dėl jo nusikalstamo pobūdžio veiksmų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, juo labiau, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai; o nuosprendžiu paskirta bausmė, nors atitinka įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-7-648/2019, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.).

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių

41. Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, be kita ko, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

42. Pirmiausia, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde tiesiogiai nekeliamas klausimas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinių ieškinių, tačiau nurodoma, jog apeliantas ir jo gynėjas nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

43. Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį dėl 165,18 Eur žalos atlyginimo, kuriuo prašė iš kalto asmens priteisti išlaidas, patirtas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 179–183). Iš prie ieškinio pateiktų duomenų matyti, kad prašomą priteisti išlaidų sumą sudarė otorinolaringolo, radiologo paslaugos, skubiosios medicinos gydytojo išplėstinė paslauga bei kompiuterinės tomografijos paslauga, iš viso 165,18 Eur. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu dėl nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo bei fizinio skausmo jam sukėlimo, nenustatė pagrindo nesutikti su išvada, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas, kadangi visos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokėtos J. G. suteiktos paslaugos buvo būtinos būtent dėl nuteistojo V. M. nusikalstamų veiksmų atlikimo. Todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, kaip sprendė ir pirmosios instancijos teismas, tenkintinas visa apimtimi.

44. Byloje civilinį ieškinį dėl 321,83 Eur žalos pateikė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. patirtų sužalojimų J. G. buvo laikinai nedarbingas nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. iki 2022 m. spalio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu J. G. už nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki 2022 m. spalio 7 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo paskirta 321,83 Eur ligos išmoka (1 t., b. l. 189–200). Įvertinus tai, kad išlaidos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo patirtos dėl nukentėjusiojo J. G. nedarbingumo, sukelto dėl nusikalstamos V. M. veikos, skundžiamu nuosprendžiu aptartas civilinis ieškinys, kaip įrodytas pilna apimtimi, tenkintas pagrįstai.

45. Be kita ko, įgyvendindamas teisę gauti žalos atlyginimą, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. G. pateikė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 172). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisė jo naudai 700 Eur dydžio sumai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesdamas.

46. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 2 dalyje išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesiogine žala laikomas neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos – žalos rūšis, atsirandanti kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-628/2022). Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 2K-307-689/2019).

47. J. G. civiliniame ieškinyje prašomos atlyginti turtinės žalos kontekste nurodoma, kad po įvykio pirko įvairius vaistus, taip pat ir injekcinius, tepalus, važinėjo pas gydytojus, teko mokėti už keliones, be to, dėl nedarbingumo negalėjo dirbti virš trijų savaičių, dėl to negavo atlyginimo. Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu J. G. palaikė civilinį ieškinį ir parodė, kad turtinė žala susideda iš pirktų vaistų (jie buvo leidžiami, tepami, nes buvo didelės mėlynės). Nukentėjusiojo teigimu, kvitų seniai neturi, nes tris kartus kraustėsi iš vieno buto į kitą. Be to, nurodė, kad po įvykio negalėjo pilnavertiškai dirbti, buvo priverstas išvažiuoti į (duomenys neskelbtini), nes tik jame buvęs gydytojas galėjo jį išgydyti. Kadangi negalėjo dirbti, patyrė turtinę žalą, nes kitaip būtų gavęs pilną atlyginimą (3 t., b. l. 51–53). Vis dėlto, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis, jo teigimu, patirtos turtinės žalos nepagrindė jokiais dokumentais, patvirtinančiais, dėl ko ir kokio dydžio išlaidos buvo patirtos, todėl skundžiamu nuosprendžiu ši civilinio ieškinio dalis pagrįstai nebuvo tenkinama.

48. Kita vertus dėl neturtinei žalai prašomos atlyginti sumos nukentėjusysis J. G. civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, padaryti sužalojimai, teko kreiptis į gydytojus, gydymas truko virš trijų savaičių, grįžęs į darbą turėjo kęsti po akimis matomas kraujosruvas. Nukentėjusiojo teigimu, dėl įvykio patyrė emocinius išgyvenimus, baimę bei išgąstį. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad pusė gamyklos žinojo, jog jį sumušė, tad jautė pažeminimą. Nukentėjusysis parodė, kad išėjo iš darbo, nes žmonės prieidavo ir apie sumušimą klausdavo, vadinasi, V. M. apie tai gyrėsi. Nukentėjusysis kategoriškai teigė, kad nuteistasis stipriai sugadino jam sveikatą (3 t., b. l. 51, 53).

49. Pažymėtina, kad nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymuose neturtinės žalos samprata nėra įtvirtinta, tačiau Civiliniame kodekse neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas, kuris pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau neturtinė žala, padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais. Teismų praktikoje, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

50. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta. Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau pagal teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį.

51. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. M. asmenybę, turtinę padėtį, darbingą amžių bei realias galimybes nukentėjusiajam atlyginti žalą, nusprendė iš dalies tenkinti J. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo naudai iš nuteistojo priteisė 700 Eur dydžio sumą. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kad nukentėjusiajam buvo ne tik sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir nežymiai sutrikdyta sveikata, ne mažiau nei septyniais trauminiais poveikiais buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinio užausio srityje, akių vokuose, nugaroje bei dešinėje rankoje, taip pat padaryta muštinė žaizda su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų turėjo lankytis pas gydytojus, o tai taip pat galėjo sukelti papildomų nepatogumų, o tai, jog nagrinėtas įvykis įvyko nukentėjusiojo bei nuteistojo darbovietėje galėjo lemti, kad nukentėjusysis jautė ne tik dvasinius išgyvenimus, be ir pažeminimą. Taigi, nukentėjusiojo patirta neturtinė žala neabejotinai turi būti atlyginta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista 700 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė ir laikytina pagrįsta, atitinkančia protingumo, proporcingumo bei teisingumo principus, todėl jos mažinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Juo labiau, kad nei apeliantas, nei jo gynėjas nepateikia konkrečių argumentų, paneigiančių nukentėjusiajam atlyginti priteistos sumos pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. M. (V. M.) gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.