Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-98-908/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-02-14
Bylos Nr.: 1A-98-908/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-24723-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Nida Vigelienė, Eglė Gruodienė
Nukentėjusysis: D. D.
Advokatai: Ramūnas Vanagas

Kategorijos

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-98-908/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24723-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Kolyčienės ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Žanetai Žalėnaitei,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. U. (E. U.) ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. U. (E. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. U., padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

E. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo D. D. (D. D.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš E. U. priteista 100 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. U. pripažintas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2023 m. liepos 1 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), garažų masyvo teritorijoje, atėjęs prie automobilio „Volvo“, atidaręs kairės pusės priekines dureles, panaudojo elektrošoko prietaisą D. D. atžvilgiu, jį elektra nukratydamas, tuo padarydamas nukentėjusiajam du odos įbrėžimus su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. U. apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

2.1. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, o pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas, bylos medžiagos neatitinkančias bei nelogiškas išvadas. Skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, susijusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų taikymu, įrodymu vertinimu bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų pripažinimo esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais kontekste. Apelianto teigimu, iš nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nevertino jo pateiktų argumentų dėl apklaustų liudytojų parodymų prieštaringumo ikiteisminio tyrimo medžiagai bei kaltinamajame akte surašytų parodymų, kurie prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai, nedarė jokios analizės, kuri būtų leidusi atsakyti, ar apeliantas apskritai padarė nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo ir liudytojo A. B. (A. B.) parodymais, tačiau itin kritiškai vertino kaltinamojo ir liudytojo V. S. nurodytas aplinkybes, nors nepasisakė dėl kitų liudytojo bei paties nukentėjusiojo parodymuose esančių esminių neatitikimų. Byloje nebuvo įvertinti visi surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, o juos vertinant padaryta esminių klaidų dėl jų turinio, turėjusių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui.

2.2. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas ignoravo aplinkybę, kad liudytojo A. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, netinkamai juos tyrė ir vertino, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi liudytojo, kurio tariamai įvykusios nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei šalia, nei, kaip pats A. B. nurodė, 2 ar 3 metrų atstumu, parodymais. Cituojant liudytojo 2023 m. liepos 27 d. apklausos metu nurodytas aplinkybes, pabrėžiama, kad teismo posėdžio metu liudytojas parodė, jog nukentėjusysis sėdėjo už automobilio vairo, o liudytojas nematė, ar automobilio durelės buvo atidarytos, ar buvo atidarytas langas, bet kaltininkas su juodu prietaisu traškino nukentėjusiajam į petį. Apylinkės teismas neįvertino liudytojo parodymų sekos ir logiškumo bei aplinkybių paneigiančių liudytojo nurodomų aplinkybių teisingumą bei patvirtinančių jų prieštaringumą bylos medžiagai.

2.2.1. Pirmiausia nurodoma tai, kad A. B. parodymai stokoja logikos, nes, viena vertus, jis tariamai viską matė ir girdėjo, detaliai apibūdino tariamai panaudotą elektrošoką, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog apskritai nematė, ar buvo atidarytos automobilio durys ar langas.

2.2.2. Be to, pažymima, kad prie automobilio, kuriame sėdėjo nukentėjusysis, apeliantas priėjo 16.41.00 (vaizdo įrašo laikas). Tuo metu liudytojas A. B. buvo prie savo garažo Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojo teigimu, jis išgirdo į elektrošoko prietaiso panašų spragsėjimą ir atsisuko pasižiūrėti. Apelianto nuomone, tokie parodymai prieštarauja bylos medžiagai. Iš vaizdo medžiagos (16.41.04) matyti, kad A. B. tuo metu, kai apeliantas priėjo prie automobilio, neatsisuko. Kai apeliantas tariamai panaudojo elektrošoką (dėl to apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama), A. B. ėjo į garažą ir jokių veiksmų neatliko. Apelianto teigimu, liudytojo elgesys aiškiai parodo, kad jokio elektrošoko garso nebuvo, priešingu atveju, jis būtų atsisukęs, kaip pats nurodo. Apylinkės teismas turėjo ne tik kritiškai vertinti liudytojo parodymus, bet apskritai jais nesivadovauti.

2.2.3. Skunde teigiama, kad liudytojas nurodė, jog tuo metu, kai apeliantas tariamai panaudojo prieš nukentėjusįjį elektrošoko prietaisą, buvo maždaug 1,5 metro atstumu ir viską gerai matė, tačiau tokie parodymai yra melagingi, nes tariamo elektrošoko panaudojimo metu liudytojas buvo garaže, kuris yra ženkliai toliau nei 1,5 m, ir garažo viduje neturėjo objektyvios galimybės ką nors matyti.

2.2.4. Be kita ko, argumentuojant liudytojo A. B. parodymų prieštaringumą, nurodoma, kad 2023 m. liepos 27 d. liudytojas parodė, jog elektrošoko prietaisas buvo maždaug 20 cm ilgio juodos spalvos, o 2024 m. balandžio 11 d. papildomos apklausos metu nurodė detalesnius elektrošoko duomenis, t. y. 25–30 cm dydžio, juodos spalvos, apvalus, pailgas, panašus į žibintuvėlį. Kita vertus, teismo posėdžio metu jau nurodė, kad prietaisas buvo 15 cm ilgio, o liudytojas stovėjo 2–3 metrų atstumu.

2.2.5. Atkreipiamas dėmesys ir į liudytojo parodymus, kaip jis tariamai matė elektrošoko prietaisą. Teismo posėdžio metu patvirtino, kad nematė, ar buvo atidarytos durys ar langas, tačiau labai detaliai ir aiškiai matė, kaip buvo panaudotas elektrošoko prietaisas. Apelianto manymu, tokie liudytojo parodymai yra akivaizdžiai nepatikimi ir negali būti vertinami kaip įrodymai. Be kita ko, iš vaizdo medžiagos matyti, kad tuojau po automobilio durų atidarymo ir vykusio pokalbio su D. D. apeliantas iškėlė dešinę ranką į viršų virš automobilio (vaizdo įrašo laikas 16.41.14), o rankoje nebuvo jokio prietaiso. Net darant prielaidą, kad apeliantas turėjo A. B. nurodomą 25–30 cm ar 15 cm ilgio elektrošoką, tokį prietaisą įdėti į kišenę reikėtų pastangų ir aktyvių veiksmų, tačiau vaizdo medžiagoje nematyti jokių atliekamų veiksmų, panašių į prietaiso slėpimą / įdėjimą į kišenę, juolab, kad apeliantas buvo apsirengęs ilgus marškinius, o tai būtų apsunkinę galimybę ką nors įdėti į kišenę, be to, apeliantas akcentuoja, kad yra dešiniarankis, o šioje iškeltoje rankose nieko neturėjo. Galiausiai nurodoma, kad nesuprantama, kaip liudytojas galėjo matyti elektrošoką, jeigu pats nukentėjusysis nematė šio prietaiso, būdamas šalia apelianto.

2.2.6. Apelianto teigimu, liudytojo A. B. parodymai gali būti laikomi tik nepagrįstomis prielaidomis, apylinkės teismo išvados dėl šių liudytojo nurodomų aplinkybių nėra grindžiamos teismo ištirtais įrodymais, todėl konstatuojamas BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas, laikytinas esminiu.

2.3. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, nepatikimais laikydamas liudytojo V. S. parodymus, teigė, jie neatitinka vaizdo įrašo medžiagos, tačiau tokią išvadą galima daryti ir dėl nukentėjusiojo bei liudytojo A. B. parodymų. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad prietaiso nematė, atimti, muštis nebandė, tiesiog nuėjo nuo garažo nieko nesakęs, tačiau vaizdo įrašas patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. išlipęs iš automobilio nukentėjusysis nenuėjo į garažą, o kurį laiką tęsė dialogą su nuteistuoju ir iki vaizdo įrašo pabaigos (nuo 16.44.55 (vaizdo įrašo laikas)) buvo lauke. Nors nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, tačiau kritiškai pirmosios instancijos teismas vertino tik V. S. parodymus. Tokia teismo pozicija, apelianto įsitikinimu, negali būti laikoma nešališka. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į aplinkybę, kad nukentėjusysis nematė elektrošoko prietaiso. Jo įsitikinimu, tokios abejonės ir prielaidos turėjo būti vertinamos jo naudai, o ne nukreiptos jo kaltei pagrįsti.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas aplinkybių dėl nukentėjusiojo kreipimosi į gydymo įstaigą po dviejų dienų, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o tai turėjo esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Apeliantas nesutinka, kad nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu panaudotą elektrošoko prietaisą ir patirtą sužalojimą patvirtina medicininiai dokumentai, kuriuose užfiksuota, jog po dviejų dienų nuo įvykio kairėje nukentėjusiojo rankoje konstatuoti paviršiniai įbrėžimai be paraudimo.

2.4.1. Apylinkės teismas neįvertino, kad nukentėjusysis į gydymo įstaigą kreipėsi tik po dviejų dienų nuo tariamo įvykio, o toks ilgas laiko tarpas, įvertinus vėlesnio kreipimosi priežastis, turėjo reikšmės žalos kilmei bei jos priežastiniam ryšiui su tariama nusikalstama veika. Per šį laikotarpį galėjo atsirasti kitų, su byla nesusijusių veiksnių, galėjusių lemti sužalojimų atsiradimą. Nukentėjusiojo teigimu, jis nesikreipė į gydymo įstaigą anksčiau, nes turėjo darbų, o 2023 m. liepos 3 d. 19 val. kreipėsi dėl rankos skausmo. Apelianto vertinimu, toks ilgas laiko tarpas negali būti laikomas įrodančiu, kad būtent dėl apelianto sukelto skausmo nukentėjusysis kreipėsi į medikus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis tiek iki, tiek ir po tariamai atliktos nusikalstamos veikos buvo apsvaigęs nuo alkoholio (tai patvirtina 2023 m. liepos 3 d. medicininis išrašas), tokios būsenos jis pasirodė ir teismo posėdyje. Apelianto teigimu, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir laikotarpiu nuo tariamo įvykio iki kreipimosi į gydymo įstaigą, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos ir ištirtos, todėl byloje esanti 2023 m. liepos 19 d. specialisto išvada bei 2023 m. liepos 3 d. medicininis išrašas negali būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys apelianto atliktus veiksmus; vien medicininis išrašas, sudarytas praėjus reikšmingam laikotarpiui, nesudarantis vientisos grandies su tariamu įvykiu, negali būti laikomas esminiu įrodymu byloje. Be to, abejones patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis papildomos apklausos metu (2024 m. vasario 5 d.) nurodė, jog tiesiog nori, kad apeliantas būtų nubaustas, o šias aplinkybes turėjo įvertinti pirmosios instancijos teismas.

2.4.2. Specialisto išvada neleidžia atmesti prielaidos, kad odos įbrėžimai ir aplinkinės kraujosruvos galėjo būti padaryti elektriniu impulsiniu prietaisu, tačiau nėra ir kategoriškai nustatyta, kad sužalojimai būtent taip atsirado. Apelianto teigimu, specialistų išvados, kuriose naudojami tokie terminai, kaip „neatmetama“, negali būti laikomos pakankamu pagrindu asmens kaltei nustatyti. Specialistų išvadų tikslumu bei objektyvumu abejoti verčia ir tai, kad nebuvo atliekami papildomi tyrimai sužalojimų kilmei patvirtinti. Apelianto įsitikinimu, esant abejones keliančiai specialisto išvadai, apylinkės teismas privalėjo skirti papildomą ekspertizę arba atsisakyti grįsti nuosprendį vien tik abejones keliančiais įrodymais. Esant abejonėms dėl įrodymų, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, numatytu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, nuosprendis negali būti grindžiamas nepatikimais ar prieštaringais įrodymais, o esant abejonėms ir (ar) neaiškumams dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

2.4.3. Be kita ko, pabrėžiama, kad teismas, priimdamas nuosprendį, privalo remtis įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, todėl nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino 2023 m. liepos 19 d. specialisto išvadą bei 2023 m. liepos 3 d. medicinos išrašą. Apelianto vertinimu, šie duomenys neįrodo neabejotino priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirtos žalos, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.

2.5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo ir netyrė BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Iš bylos medžiagos matyti, jog aplinkiniai, nors tariamai ir girdėjo elektrošoko garsą, nesuprato nukentėjusįjį patyrus skausmą; taip pat laikotarpis nuo tariamo įvykio iki nukentėjusiojo kreipimosi į gydymo įstaigą, paneigia, kad į medikus buvo kreiptasi būtent dėl apelianto sukelto skausmo; nukentėjusysis neprarado 5 procentų bendro ar profesinio darbingumo, taip pat jo sveikata nebuvo sutrikdyta ne ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Apeliantas laikosi kategoriškos pozicijos, kad prieš nukentėjusįjį nenaudojo elektrošoko prietaiso ir apskritai tokio prietaiso neturi. Nesant objektyvių įrodymų, pagrindžiančių smurtinių veiksmų atlikimą, nėra ir priežastinio ryšio tarp veikos ir tariamai kilusių padarinių. Esminių veikos sudėties požymių neanalizavimas reiškia, kad nuosprendis grindžiamas neišsamiais ir galimai nepagrįstais motyvais, todėl laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, naikintinu BPK 326 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Atsiliepimas

2.6. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje, iš dalies tenkinant civilinį ieškinį, nepasisakyta dėl apelianto atsiliepime į civilinį ieškinį pateiktų argumentų bei teisinių motyvų, nepateikta jokios objektyvios atsiliepimo analizės, kuriame nurodoma, jog nukentėjusysis nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių fizinius bei dvasinius išgyvenimus ir jų priežastinį ryšį su tariamai apelianto atliktais veiksmais. Teigiama, kad teismas, tik formaliai cituodamas BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nepateikdamas jokio teisinės analizės, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą. Šiuo atveju nuosprendžio motyvų trūkumas laikomas esminiu procesinės teisės pažeidimu, kliudančiu suprasti, kokiais pagrindais buvo tenkinta dalis civilinio ieškinio, kaip ir kokiu būdu buvo įvertinti pateikti argumentai, juolab, kad pats apylinkės teismas konstatavo, jog nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad jokios emocinės depresijos po įvykio nebuvo, nežino, kodėl taip nurodyta ieškinyje, jis pats jo neskaitė. Taigi, pats nukentėjusysis patvirtino pareikšto civilinio ieškinio nepagrįstumą.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdžio metu E. U. gynėjas prašė jo ginamąjį išteisinti bei nepriteisti iš jo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, išteisinti prašė ir pats asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. U., o prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. U. apeliaciniame skunde.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad E. U. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pagal apeliacinio skundo argumentus įvertinusi byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog E. U. veiksmuose yra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau tinkamai taikydamas BK 37 straipsnio nuostatas, įvertinęs individualias byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai E. U. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia minėtų išvadų ir nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir BK 37 straipsnio taikymo

6. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog E. U. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas ir apylinkės teismo įrodytomis pripažintas aplinkybes E. U. nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. atėjęs prie automobilio „Volvo“, atidaręs kairės pusės priekines dureles, panaudojo elektrošoko prietaisą D. D. atžvilgiu, nukratydamas jį elektra ir taip jam padarydamas du odos įbrėžimus su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste.

7. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį, kuri yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

Žemesnės instancijos teismas

8. E. U. nuo proceso pradžios neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad nukentėjusysis D. D. apie dvejus metus pas jį nuomojosi garažą, o tada pradėjo nebeatsiskaitinėti už nuomą, susidarė konfliktinė situacija. Jis liepė D. D. išsivežti daiktus, o įvykio dieną pastarasis neatsiliepė, nors žadėjo iš ryto sutvarkyti garažą. Įvykio dieną E. U., pamatęs, kad D. D. sėdi automobilyje, atidarė jo duris, norėdamas paklausti, kada atlaisvins garažą ir atiduos raktus, tačiau D. D. nenorėjo šnekėtis. E. U. teigimu, jis norėjo, kad D. D. išliptų iš automobilio, buvo suėmęs jį už rankos ir liepė išlipti. E. U. nurodė, kad įvyko konfliktas, abu pradėjo rėkti, atėjo keletas žmonių (1 t., b. l. 184). Ikiteisminio tyrimo metu E. U. taip pat laikėsi pozicijos, kad neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką; akcentavo, jog nuo 2023 m. sausio mėnesio iki birželio mėnesio D. D. neatsiskaitė už garažų nuomą, vis sakydavo, kad rytoj / poryt sumokės, arba sumokėdavo tik dalį. Jis pasakė D. D. susirinkti savo daiktus ir atlaisvinti garažus, šis sutiko, tačiau atvykus savaitė iki įvykio D. D. daiktų nėbuvo, tačiau šiukšlės buvo paliktos. Jie sutarė, kad iki 2023 m. liepos 1 d. D. D. pilnai sutvarkys garažus, perdažys vidų, o minėtą dieną, apie 10 val., D. D. pasiėmė dažus ir pažadėjo, kad išdažys garažus. Kadangi vėliau D. D. nekėlė ragelio E. U., jis su asmenimis, kuriems buvo prižadėjęs išnuomoti garažą, nuvyko prie garažų ir pamatė, jog D. D. su kompanija (apie 4–5 asmenimis) vartoja alkoholinius gėrimus. E. U. nurodė, kad nuėjęs prie automobilio, atidarė kairės pusės priekines duris, paėmė D. D. už kairės rankos, kad išliptų, tačiau šis muistėsi, sakė, jog kalba telefonu. E. U. teigimu, D. D. jam po kelių valandų paskambino ir pasakė, kad už garažus nieko nemokės, pinigų iš jo nesulauks ir parašys pareiškimą, jog su elektrošoku nukratė (1 t., b. l. 127–129). Skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. U. parodė, jog apie tai, kad, anot nukentėjusiojo, prieš jį buvo panaudotas elektrošokas, E. U. sužinojo, tik kai jį iškvietė policija – iš tyrėjos (2 t., b. l. 184; 2024 m. liepos 22 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas 21 min. 57 sek. – 22 min. 13 sek.).

9. Nukentėjusysis D. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nuomojosi garažą iš E. U., nors turėjo įsiskolinimų, tačiau visada atsiskaitydavo. Jis patvirtino, kad buvo prašomas sutvarkyti garažą, bet negalėjo to padaryti, nes dirbo. Anot nukentėjusiojo, E. U. priėjo prie jo su keturiais draugais ir prie mašinos pakratė elektros šoku, kol jis (D. D.) kalbėjo telefonu. Nukentėjusiojo teigimu, pirmą kartą nesuprato (kad trenkė elektrošoku), nes kalbėjo telefonu, o antrą kartą suprato, nes jis sėdėjo ant suplyšusios sėdynės ir per metalą jam trenkė. D. D. nurodė, kad smūgis buvo į kairį petį. Po pirmo smūgio elektrošoku nieko nepajuto; pajuto antrą smūgį – nors smūgis buvo į petį, tačiau elektros srovė nukrėtė koją. Nukentėjusiojo teigimu, E. U. po pirmo karto pasakė: „ką, tavęs neėmė?“. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad pats elektrošoko nematė ir negirdėjo elektrošoko garso, pajuto tik skausmą, tačiau parodė, kad B. (B.) girdėjo elektrošoko šūvius. Jis iš karto nesikreipė į gydymo įstaigą, nes buvo išgėręs; kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę kitą dieną, nes pradėjo skaudėti (1 t., b. l. 185–187).

10. Iš 2023 m. liepos 4 d. protokolo-pareiškimo turinio matyti, kad D. D. nurodė, jog 2023 m. liepos 1 d. prie garažų pažįstamas E. U. prieš jį panaudojo elektrošoką ir taip jam sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 3–4). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis parodė, kad jam sėdint automobilyje, prie jo priėjo pažįstamas E. U., kuris atidaręs vairuotojo pusės dureles, nukratė jį (D. D.) du kartus elektrošoku. Nors dėl elektrošoko pajuto fizinį skausmą, tačiau į medikus nesikreipė, nes turėjo darbų, o 2023 m. liepos 3 d. pajuto, kad jam stipriai skauda ranką ir sunku ją valdyti, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę, o po apžiūros buvo paleistas gydytis ambulatoriškai (1 t., b. l. 24–26). Papildomai apklaustas D. D., peržiūrėjęs vaizdo įrašą, parodė, kad iš užfiksuotų asmenų atpažįsta tik E. U. ir „L.“, kurio vardas A., jis vis išeidavo iš dešinėje pusėje esančio garažo. Nurodė, kad „L.“ girdėjo, kaip E. U. prieš nukentėjusįjį panaudojo elektrošoką (1 t., b. l. 35–37).

11. Kaip nurodė nukentėjusysis D. D., įvykio metu netoliese buvo A. B., kuris apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad rugpjūčio mėnesį prie jo priėjo E. ir paklausė, kur D.. Po kokių 3 minučių jis išgirdėjo kažkokį treškėjimą, elektrinį; tokį, kai „trumpina“ elektra. Liudytojo teigimu, matė, kai E. į kairį petį su juodu prietaisu 10–15 cm atstumu lietė nukentėjusįjį, sakydamas: „ką, tavęs neima“. Po to „pasipylė“ necenzūriniai išsireiškimai dėl piniginių reikalų; tarp jų įvyko žodinis konfliktas, jie pradėjo ginčytis. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar automobilio langas, ar durys buvo atidarytos, tačiau teigė, kad E. U. su juodu prietaisu traškino nukentėjusiajam į petį. Liudytojas, atakydama į E. U. klausimus, parodė, kad jis laikė rankoje juodą 15 cm ilgio apvalų prietaisą; tokį yra matęs pas policininkus (2 t., b. l. 29–30). Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje liudytojas nurodė, kad jis, besitvarkydamas savo automobilį, išgirdo spragsėjimą, panašų į elektrošoko garsą; tuo metu atsisuko pasižiūrėti, kas vyksta, ir pastebėjo, jog E. U. be jokios priežasties, nieko nesakydamas du arba tris kartus D. D., sėdėjusiam automobilyje vairuotojo pusėje, į kairę ranką lietė elektrošoko prietaisu. Kiek spėjo pamatyti, nurodė, kad prietaisas buvo maždaug 20 cm ilgio ir juodos spalvos. Be to, liudytojas akcentavo, kad E. U. paklausė D. D.: „ką, tavęs neveikia elektrošokas?“. Po kurio laiko tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, kiek girdėjo, kalba buvo apie pinigus (1 t., b. l. 40–42). Papildomos apklausos metu liudytojas nurodė, kad elektrošoko prietaisas buvo apie 25–30 cm dydžio, juodos spalvos, apvalus, pailgas, panašus į žibintuvėlį; matė, kaip E. jį laikė dešinėje rankoje ir juo lietė D. kairę ranką virš alkūnės, o lietimo metu aiškiai girdėjosi elektros prietaiso garsas, traškėjimas, būdingas elektrošoko prietaisui (1 t., b. l. 43–44).

12. Nors sutiktina su apeliantu, kad A. B. skirtingų apklausų metu nurodė skirtingus elektrošoko prietaiso ilgius, visgi, liudytojo pateikti elektrošoko prietaiso apibūdinimai negali būti laikomi esmingai besiskiriantys. Iš esmės liudytojas A. B. parodė, kad E. U. laikė juodos spalvos, apvalų, į žibintuvėlį panašų prietaisą, akcentuodamas ir išgirstą elektros treškėjimo garsą bei po to sekusį E. U. klausimą nukentėjusiajam, ar jo neveikia elektrošokas, nuosekliai pažymėdamas, kad matė, kaip E. U. su juodu prietaisu „traškino“ nukentėjusiajam į petį, nors prietaiso ilgį ir nurodo skirtingai. Liudytojo A. B. nurodytų aplinkybių patikimumo nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad liudytojas nurodė nematęs, ar buvo atidarytos automobilio durys, ar langas, nes dėl esminių aplinkybių liudytojo parodymai patvirtinti kitų byloje surinktų duomenų visuma.

13. Pažymėtina tai, kad asmens kaltė dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys be tarpinių grandžių yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiais laikomi tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma remiantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

14. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad apie konfliktą tarp E. U. ir nukentėjusiojo D. D. bei pastarojo patirtus sužalojimus dėl E. U. veiksmų parodė ir kiti byloje apklausti liudytojai. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu, yra išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje (Nuosprendžio 5–8 lapai), todėl šiame procesiniame sprendime akcentuojami jų esminiai aspektai, reikšmingi vertinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą, teisingumą ir pagrįstumą, nekartojant šių parodymų visa apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

15. Proceso metu apklausiamas liudytojas O. J. parodė, kad E. U. išsitraukė nukentėjusįjį iš automobilio; nors nepastebėjo E. U. rankose jokio prietaiso. Po konflikto D. D. kitiems (ne liudytojui) rodė elektrošoko žymes. D. D. pasakojo, kad E. U. prieš jį panaudojo elektrošoką (1 t., b. l. 47–49; 2 t., b. l. 28–29). Be kita ko, liudytojas R. M. (R. M.) parodė, kad įvykio dieną iš D. girdėjo, jog buvo paveiktas elektrošoko. Akcentavo, kad matė, kaip D. automobilyje kalbasi telefonu, o E. U. su dviem kolegomis šūkavo ant jo; E. U. su nukentėjusiuoju bandė kažką aiškintis. Liudytojo teigimu, po konflikto kalbėjo su D. ir jis sakė, kad E. U. „šokeriu“ davė, kol jis kalbėjo telefonu, bet iš pirmo karto nesuprato – suprato tik iš antro. Nurodė, kad D. D. parodė žymes – du taškus ant kairio peties. Liudytojas paaiškino, kad pats nematė elektrošoko panaudojimo, jam apie tai pasakojo; jis matė, kai rėkė vienoje, o po to kitoje pusėje (2 t., b. l. 27–28). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, akcentuodamas, kad būdamas garažo viduje, išgirdo šauksmus, jog lauke kažkas vyksta. Girdėjo, kad D. D. pasakė, jog dabar neturi jam sumokėti, o E. U. vis tiek iš jo reikalavo; jie vienas ant kito rėkė. Vėliau, D. D. ir E. U. išsiskyrus, liudytojas paklausė, kas vyko ir kodėl buvo tie šauksmai, o D. D. jam parodė savo kairės rankos petį, ant kurio matėsi du raudoni taškiukai, kurie lieka nuo elektrodų, ir pasakė, kad jam taip padarė E. U., kai D. D. sėdėjo automobilyje ir kalbėjo telefonu (1 t., b. l. 55–57). Taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas I. S. (I. S.) parodė, kad paties įvykio nematė, bet girdėjo iš žmonių, jog E. panaudojo „elektrošokerį“ prieš D.; nukentėjusysis pasakojo, kad jam „elekrošokeriu“ trenkė; trenkė per ranką, bet praėjo per visą kūną ir per koją pajautė. Liudytojo teigimu, nukentėjusysis rodė ant rankos porą raudonų tarškų; jie buvo kaip adatos įdūrimo (2 t., b. l. 50–51).

16. Tiek iš aptartų nukentėjusiojo D. D., tiek iš liudytojų A. B., O. J., R. M. ir I. S. parodymų matyti, kad tarp nukentėjusiojo D. D. ir E. U. įvykio dieną buvo kilęs konfliktas ir nukentėjusysis D. D. netrukus po įvykio liudytojams teigė, jog E. U. prieš jį panaudojo elektrošoko prietaisą ir taip jį nukratė elektra. Be kita ko, svarbu akcentuoti ir tą aplinkybę, kad paties fizinio kontakto neneigia ir pats E. U., nurodęs, jog buvo paėmęs D. D. už rankos, nes norėjo, kad šis išliptų iš automobilio.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, itin kritiškai vertinęs liudytojo V. S. nurodytas aplinkybes, besąlygiškai ir nekritiškai patikėjo nukentėjusiojo bei liudytojo A. B. parodymais. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi proceso dalyvių parodymus bei byloje surinktų duomenų visumą, nenustatė pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas byloje esančius parodymus vertino netinkamai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti tai, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

19. Liudytojas V. J. parodė, kad norėjo susitarti su E. dėl garažo nuomos, todėl nuėjo paklausti nukentėjusiojo, jis žadėjo atlaisvinti garažą. Liudytojo teigimu, jis nematė, kad E. U. neštųsi kažką rankose, negirdėjo jokio garso, nors storėjo 15 m atstumu. Be to, liudytojo nuomone, nepasakytų, kad tarp E. U. ir D. D. būtų buvęs žodinis konfliktas; buvo prie mašinos, bet žodinio konflikto negirdėjo (2 t., b. l. 30–31). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas akcentavo, kad nematė, jog E. U. bandytų panaudoti fizinę jėgą prieš D. D.; taip pat nematė, kad E. U. turėtų su savimi elektrošoko prietaisą ir jį būtų panaudojęs, jokių pašalinių garsų negirdėjo (1 t., b. l. 51–53). Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas liudytojas D. K. (D. K.) parodė, kad V. S. jam paskambino ir paprašė pasiimti iš garažo, o jis eidamas pas V. į garažą, sutiko E. ir V.; kadangi šiedu kartu ėjo, su jais nuėjo ir liudytojas; liudytojo D. K. teigimu, buvo kažkoks pokalbis tarp E. U. ir nukentėjusiojo, bet jis (liudytojas) jo negirdėjo; tuo metu atokiau bendravo su V.. Liudytojas, atsakydamas į E. U. klausimus, nurodė nematęs, kad jis (E. U.) kažką turėtų rankoje (2 t., b. l. 32–33).

20. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. S. parodė, kad V. J. norėjo išsinuomoti garažą iš E.; pastarasis su liudytojo priėję prie nukentėjusiojo garažo jo nerado, o jam neatsiliepus E., ketino eiti, tačiau pastebėjo nukentėjusįjį automobilyje. Nukentėjusysis sėdėjo vairuotojo vietoje, o liudytojas su E. priėjo prie vairuotojo durelių; jis ir nukentėjusysis kalbėjo apie tai, kada atlaisvins garažą ir kad grąžintų skolą už garažo nuomą. Liudytojo teigimu, E. U. ir D. D. pokalbis truko pora minučių, o nukentėjusysis tuo metu ir liko automobilyje; taip pat liudytojas teigė, kad jam su E. U. nueinant, nukentėjusysis liko sėdėti automobilyje. Liudytojas V. S. akcentavo, kad tarp E. U. ir D. D. nebuvo jokio žodinio konflikto, jie ramiai pakalbėjo, be to, E. U. būnant prie automobilio, tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo fizinio kontakto (2 t., b. l. 31–32). Visgi, pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad neturi pagrindo pasitikėti liudytojo V. S. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog tarp E. U. ir D. D. ne tik vyko žodinis konfliktas, tačiau ir buvo fizinis kontaktas, kurį liudytojas V. S. neigė. Ši aplinkybė pažymėtina ir vertinant liudytojo V. J. parodymus, kuris taip pat teigė, kad žodinio konflikto negirdėjo Akivaizdu, kad tokie liudytojų parodymai yra ne tik prieštaringi nukentėjusiojo bei anksčiau aptartų liudytojų parodymams, tačiau iš dalies nesutampa ir su paties E. U. nurodytomis aplinkybėmis.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo V. S. parodymai nesutampa ir su objektyviais byloje esančiais duomenimis – įvykio vietą filmavusios vaizdo kameros užfiksuotu vaizdo įrašu. Šias aplinkybes pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apylinkės teismas. Byloje esančiame vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kad prie automobilio „Volvo“, kuriame sėdi nukentėjusysis D. D., vairuotojo pusės durelių prieina ilgomis kelnėmis bei ilgarankoviais marškinėliais apsirengęs E. U. ir atidaro vairuotojo dureles (vaizdo įrašo 11.02–03 min.). Analizuojant vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, svarbu atkreipti dėmesį ir į A. B. elgesį bei buvimo vietą įvykio metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. D. paaiškino, jog asmuo „L.“, kurio vardas A. (A.) vis išeidavo iš dešinėje pusėje esančio garažo, kuris vaizdo įraše yra atidarytas (prie geltonos spalvos garažo) (1 t., b. l. 35–37). Pažymėtina, kad E. U. priėjus prie automobilio A. B. žvilgteli link automobilio ir įeina į garažą (vaizdo įrašo 11.05–07 min.). Apie 11.15 vaizdo įrašo minutę prie automobilio priėjo dar vienas vyriškis, o apie 11.18 min. ir dar vienas. Pastebėtina, kad 11.19 min. iš garažo išeina A. B. ir stabteli prie garažo durų, o vėliau praeina link pilkos spalvos automobilio priekio, žvilgteli link „Volvo“ automobilio (vaizdo įrašo 11.20–22 min.) ir vėl įeina į garažą (vaizdo įrašo 11.25 min.). Pažymėtina, kad vaizdo įraše užfiksuota, kaip E. U. gestikuliuoja, kilnoja ranką į viršų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apie 12.30 min. A. B. vėl matomas vaizdo įraše, nes eina atbulomis iš garažo ir šluoja, tuo tarpu apie 12.51 min. matyti, kad jis yra pasisukęs į automobilio „Volvo“ pusę ir apie 13 min. priartėja dar arčiau jo. Nors apeliaciniame skunde bandoma paneigti liudytojo A. B. parodymų patikimumą, be kita ko, pabrėžiant ir tai, kad, E. U. priėjus prie automobilio, liudytojas net neatsisuko apsižiūrėti aplink, tačiau vaizdo įraše užfiksuota, jog liudytojas žvilgtelėjo į automobilio „Volvo“ pusę, juo labiau, kad liudytojas neteigė, jog iš karto E. U. priėjus prie automobilio, kuriame sėdėjo D. D., jis (E. U.) pastarajam trenkė elektrošoku. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad liudytojo A. B. elgesys parodo, jog nebuvo jokio elektrošoko garso, nes jį išgirdęs liudytojas būtų atsisukęs. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama, kad liudytoja A. B. būdamas garažo viduje, neturėjo objektyvios galimybės ką nors matyti: kaip jau minėta, liudytojas ne visą laiką buvo garaže.

22. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad E. U. pakeliant dešinę ranką joje nieko nebuvo (vaizdo įraše nurodytas laikas 16.41.14), pažymėtina, jog E. U. automobilio dureles atidarė tuo metu, kai vaizdo įraše rodomas laikas 16.41.04, kaip jau minėta, liudytojas A. B. neteigė, kad vos tik priėjęs prie automobilio E. U. iškart panaudojo elektrošoko prietaisą. Atitinkamų išvadų dėl E. U. neteisėto veikimo nepaneigia ir jo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad vaizdo medžiagoje nematyti jokių veiksmų, panašių į prietaiso slėpimą ar įdėjimą į kišenę, nes vaizdo įrašo dalyje, kai E. U. užfiksuotas stovintis prie automobilio D. D. sėdint automobilyje, matyti tik mažiau nei pusė viršutinės E. U. kūno dalies. Kita vertus, išvados nagrinėjamoje byloje daromos vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes gretinant ir su proceso dalyvių parodymais, todėl apelianto argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

23. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nukentėjusiojo D. D. parodymų prieštaringumą bei nepatikimumą, apelianto įsitikinimu, patvirtina ir tai, jog nukentėjusysis nurodė, kad išlipęs iš automobilio prietaiso nematė, jo atimti, muštis nebandė, tiesiog nuėjo nuo garažo nieko nekalbėjęs, nors vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės tai paneigia. Sutiktina, kad iš nukentėjusiojo D. D. ir įtariamojo E. U. akistatos protokolo matyti, jog D. D. atsakydamas į klausimą, ar išlipęs iš automobilio, bandė atimti elektrošoko prietaisą, ar tada jį matė, parodė, kad išlipęs prietaiso nematė, atimti nebandė, muštis nebandė ir tiesiog nuėjo nuo jo į garažą, nieko nekalbėjęs (1 t., b. l. 67–69). Kaip buvo minėta, vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kad D. D. išlipus iš automobilio abu asmenys dar kurį laiką kalbėjosi tiek prie pat automobilio priekinių vairuotojo pusės durelių, tiek nuėję ir atsistoję prieš automobilį „Volvo“ (vaizdo įrašas nuo 15.40 min.). Visgi, esminėmis nagrinėjamu atveju laikytinos aplinkybės iki nukentėjusiojo išlipimo iš automobilio, nes jam dar sėdint automobilyje prieš jį buvo panaudotas elektrošoko prietaisas.

24. Be kita ko, pažymėtina, kad vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės akivaizdžiai paneigia liudytojo V. S. parodymus, jog jam ir E. U. nueinant nuo automobilio nukentėjusysis D. D. liko jame sėdėti. Vaizdo įrašo 14.51 min. užfiksuota, kaip automobilyje sėdėjęs vyriškis išlipa iš automobilio ir atsistoja prie durelių, kurias 15.04 min. uždaro. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vaizdo įraše užfiksuota, kaip abu asmenys, t. y. E. U. ir D. D. gestikuliuoja rankomis ir tik apie 17.10 vaizdo įrašo minutę E. U. ir su juo buvę asmenys nueina. Svarbu tai, kad 17.48 min. D. D. liečia kairės rankos žastą ir rodydamas kalba su trimis šalia esančiais vyrais.

25. Iš byloje esančių nukentėjusiojo D. D. medicininių dokumentų matyti, kad 2023 m. liepos 3 d. D. D. kreipėsi į medikus, skųsdamasis kairės rankos skausmu bei ribotais plaštakos judesiais; traumos pobūdžio bei mechanizmo kontekste nurodoma, jog jį sužalojo kitas asmuo elektros šoku (1 t., b. l. 89). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2101/2023 (01) konstatuota, kad D. D. nustatyti du odos įbrėžimai su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste; neatmetama, jog odos įbrėžimai pagal savo pobūdį, savybes ir išsidėstymą galėjo būti padaryti elektros impulsiniu prietaisu (-ais), galimai 2023 m. liepos 1 d. Nustatyti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o D. D. sužalojimų padarymo metu galėjo justi fizinį skausmą. Specialistės vertinimu, sužalojimams padaryti pakako vieno trauminio poveikio (1 t., b. l. 72). Pažymėtina, kad siekiant išsamiai įvertinti įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teisme paaiškinimus davė ir specialistė Rasa Gaidienė, nurodžiusi, jog įbrėžimus matė nedideliu atstumu vienas nuo kito; labiausiai tikėtina, kad buvo vienkartinis poveikis, tačiau akcentavo negalinti to kategoriškai teigti. Specialistė nurodė negalinti pasakyti, kodėl buvo kairės plaštakos patikinimas, apžiūros metu to nebuvo; tačiau mažai tikėtina, jog plaštakos patinimas buvo nuo elektros šoko (2 t., b. l. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nenustatė pagrindo abejoti byloje pateikta specialistės išvada dėl nukentėjusiajam nustatyto sveikatos sutrikdymo masto, nors apeliaciniame skunde E. U. laikosi pozicijos, kad nukentėjusysis neprarado 5 procentų bendro ar profesinio darbingumo, o jo sveikata nebuvo sutrikdyta ne ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Tiek nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių redakcijoje, tiek šiuo metu galiojančioje šių taisyklių redakcijoje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. V-750/1R-216/A1-482 redakcija) įtvirtinta, kad sveikatos sutrikdymo mastą (išskyrus dėl susargdinimo ilgai runkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką) nustato teismo medicinos ekspertai.

26. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad specialisto išvada nėra kategoriška, jog odos įbrėžimai ir aplinkinės kraujosruvos D. D. padaryti elektriniu impulsiniu prietaisu, pažymi, kad pagal teismų praktiką, baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausiamas Lietuvos policijos mokyklos vyriausiasis specialistas A. R. (A. R.), kuris taip pat paaiškino, jog prilietus elektrošoko prietaisą „Tazer“ (past. – A. R. paaiškino būtent apie elektrošoko „Tazer“ veikimo specifiką) prie žmogaus kūno, įprastai paliekamas nudegimas, du tokie nudegimai; nurodė, kad gali būti ir įbrėžimai, ir nudegimai, priklausomai nuo situacijos; jeigu kalbama apie priglaudimą, žymės turėtų likti ten, kur buvo priglaustas (2 t., b. l. 59–60). Tai sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad dėl elektrošoko prietaiso panaudojimo prieš nukentėjusįjį jam galėjo būti padaryti nustatyti sužalojimai, t. y. du odos įbrėžimai su aplinkine poodine kraujosruva. Įvertinus specialistės išvadą visumoje byloje surinktų duomenų, atsižvelgiant į nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų aplinkybes, darytina apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelianti išvada, kad specialistės nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam D. D. buvo padaryti būtent E. U. veiksmais, t. y. prieš nukentėjusįjį panaudojus elektrošoko prietaisą. Dėl to nesutiktina su apeliantu, kad specialistės išvada yra kelianti abejones. Specialisto išvada laikytina tik vienu iš duomenų šaltinių byloje ir neturi prioritetinės įrodomosios reikšmės kitų įrodymų atžvilgiu, todėl ji vertinama visumoje su byloje surinktais duomenimis, be kita ko, ir proceso dalyvių parodymais. Apeliaciniame skunde itin akcentuojama, kad nukentėjusysis D. D. į medikus kreipėsi tik po dviejų dienų nuo įvykio, visgi, esant byloje nustatytoms ir anksčiau aptartoms aplinkybėms, tokio pobūdžio argumentai nepaneigia anksčiau aptartų išvadų. Sutiktina, kad tik 2023 m. liepos 3 d. nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą, tačiau byloje surinktų duomenų visuma duoda pagrindą išvadai, kad specialistės išvadoje nustatyti sužalojimai D. D. buvo padaryti ne po 2023 m. liepos 1 d., o būtent šią dieną dėl E. U. veiksmų. Kaip jau minėta, neilgai trukus po įvykio D. D. rodė jam padarytą sužalojimą, o tai patvirtino, be kita ko, ir apklaustas liudytojas R. M., nurodęs, kad matė du raudonus taškiukus. Priešingai nei argumentuoja apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, dviejų dienų laikotarpis, įvertinus šią aplinkybę anksčiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nelaikytinas galinčiu paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų, kurioms pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, pagrįstumo. Minėti apelianto argumentai nepaneigia ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų bei nukentėjusiajam nustatyto sveikatos sutrikdymo fakto.

27. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. U., naudodamas specialų elektrošoko prietaisą nukentėjusiojo D. D. atžvilgiu, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė, jog dėl tokio jo veikimo gali būti nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas arba bent jau sukeltas fizinis skausmas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

28. Sutiktina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2023). Vis dėlto, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes; o abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K-69-387/2022). Nagrinėjamu atveju E. U. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo grindžiama ne išimtinai nukentėjusiojo D. D. ar apeliaciniame skunde akcentuojamais liudytojo A. B. parodymais, tačiau nuoseklia įrodomąja grandine, patvirtinančia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

29. Akcentuotina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Remdamasi tokia praktika, išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog E. U. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, o skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai vadovaujantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis.

30. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad E. U. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, sprendė, kad padarytas nusikaltimas pripažintinas mažareikšmiu, nes nesiekia tokio pavojingumo, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas E. U. atžvilgiu būtų pagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su šia apylinkės teismo išvada.

31. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 37 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija). Nors apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu galiojančioje BK 37 straipsnio redakcijoje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), tačiau E. U. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nusikaltimas, todėl minėtas pakeitimas apelianto teisinei padėčiai įtakos neturi.

32. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai; nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nesant prokuroro ir / ar nukentėjusiojo apeliacinių skundų, taip pat E. U. apeliaciniame skunde nesant konkrečių nesutikimo su baudžiamosios bylos jo atžvilgiu nutraukimu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (past. – apeliantas apskritai nesutiko, kad jo veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai) argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio klausimo nepasisako.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

33. Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, be kita ko, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

34. Įgyvendindamas teisę gauti žalos atlyginimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis D. D. pateikė civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo jo naudai iš E. U.; taip pat prašė iš pastarojo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Iš civilinio ieškinio matyti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo grindžiamas tuo, jog nukentėjusysis elektrošoko prieš jį panaudojimo metu ir ilgą laiką po to jautė didelį fizinį skausmą, skaudėjo ranką, žastą, petį, teko vartoti vaistus nuo skausmo, o dėl didelio skausmo rankoje buvo priverstas kreiptis medicininės pagalbos. Taip pat nurodoma, kad D. D. jautė didelį dvasinį išgyvenimą, skausmą bei sukrėtimą, nes dėl menkavertės priežasties prieš jį viešoje vietoje svetimų bei pažįstamų asmenų akivaizdoje buvo panaudotas specialus prietaisas, o tai, kaip nurodoma civiliniame ieškinyje, paveikė nukentėjusiojo psichinę būklę. Be to, dėl E. U. veiksmų nukentėjusysis patyrė nepatogumus, nes jam teko vykti į ligoninę, du kartus duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, rašyti bei teikti skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Civiliniame ieškinyje teigiama, kad D. D. jautė emocinę depresiją, negalėjo be baimės išeiti iš namų, bendrauti su draugais, dėl E. U. veiksmų jautė pažeminimą, dėl skaudamos rankos sumažėjo bendravimo galimybės, negalėjo dirbti (1 t., b. l. 179–181).

35. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino D. D. civilinį ieškinį ir jo naudai priteisė 100 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendė nesant nurodyto šių išlaidų dydžio. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad apylinkės teismas neaptarė E. U. atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų; nukentėjusysis nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių fizinius bei dvasinius išgyvenimus ir jų priežastinį ryšį su apelianto veiksmais.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi civilinio ieškinio bei atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturtinė žala nukentėjusiajam D. D. turi būti priteisiama, tačiau individualių nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių pagrindu civiliniu ieškiniu prašoma suma skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai sumažinta.

37. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį atsižvelgdamas į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau neturtinė žala, padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais. Teismų praktikoje asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

38. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau pagal teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį.

39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo neigti apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, jog pats civilinio ieškinio neskaitė, po įvykio nejautė emocinės depresijos. Visgi, byloje nustatytos aplinkybės, kad D. D. kreipėsi į gydymo įstaigą medicininės pagalbos, nes juto skausmą (jį jautęs parodė tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu), o jo sveikata nežymiai sutrikdyta būtent dėl E. U. veiksmų, suponuoja pagrindą išvadai, jog dėl nusikalstamų apelianto veiksmų nukentėjusysis patyrė tam tikro pobūdžio neturtinę žalą. Elektrošoko prietaisas prieš jį panaudotas tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų asmenų akivaizdoje, dėl tokio veiksmo jis galėjo jausti ne tik fizinį skausmą, bet ir pažeminimą. Nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad nukentėjusysis nepateikė tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia spręsti, jog nukentėjusiojo patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo, lėmusio skausmą ir tam tikro pobūdžio dvasinius fizinius išgyvenimus, negali atspindėti rašytiniai įrodymai. Juo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu E. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, o toks sprendimas priimtas, be kita ko, įvertinus ir tai, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, veika nesiekė tokio pavojingumo, jog baudžiamosios teisės priemonių taikymas būtų suderinamas su teisės principais. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusysis D. D. patyrė neturtinę žalą, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, be kita ko, ir anksčiau aptartas aplinkybes, civiliniu ieškiniu prašomą sumą pagrįstai reikšmingai sumažino. E. U. atsiliepime į civilinį ieškinį taip pat nurodoma, kad teismų praktikoje neturtinei žalai atlyginti priteisiamos sumos nuo 150 Eur, tačiau pats E. U. nurodo, kad teismui nusprendus, jog yra pagrindas jo atsakomybei, turėtų būti iš esmės mažinamas prašomos neturtinės žalos dydis (2 t., b. l. 19–22). Visgi, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, iš esmės ir sumažino D. D. prašytos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį.

40. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nukentėjusiajam turi būti atlyginta neturtinė žala, kuri nuteistojo buvo tyčia padaryta nukentėjusiojo sveikatai, todėl spręstina, kad, remiantis aptartais kriterijais ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, nagrinėjamu atveju D. D. patirtai neturtinei žalai atlyginti pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista 100 Eur dydžio suma. Apelianto pozicija šiuo klausimu nesuponuoja pagrindo keisti ar apkritai naikinti aptartos skundžiamo nuosprendžio dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. U. (E. U.) apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Eglė GruodienėJurgita KolyčienėNida Vigelienė