- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-27
- Bylos Nr.
- e2A-856-934/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14009-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- R. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. T. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-08 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų – A. A.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. T. (toliau – ir ieškovas) pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 1 500,00 Eur turtinės žalos, 50 000,00 Eur neturtinės žalos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1-16). Ieškovas nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT arba Tarnyba) Panevėžio apygardos valdyboje 2015-10-13 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-6-00031-15 dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, įtariant, jog VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje yra apgaulingai tvarkoma apskaita. Ieškovas R. T. 2016-09-21 buvo apklaustas kaip liudytojas. FNTT Panevėžio apygardos valdyboje 2017-01-18 ikiteisminis tyrimas Nr. 06-6-0031-15 papildytas nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas) ir BK 229 straipsnio 1 dalyje (tarnybos pareigų neatlikimas), tyrimu. Trečiojo asmens Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. A. 2017-04-10 nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), buvo nutrauktas konstatuojant, jog įstaigos vadovai ir įgalioti asmenys šių nusikaltimų nepadarė. 2017-04-19 ieškovui buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnio 1 dalyje (tarnybos pareigų neatlikimas), 2017-04-21 pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2017-05-23 buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo ieškovas buvo apkaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnio 1 dalyje (tarnybos pareigų neatlikimas), o baudžiamoji byla buvo perduota Panevėžio miesto apylinkės teismui. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-91-879/2018 2018-03-30 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovą išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Trečiasis asmuo Panevėžio apygardos prokuratūros vardu pateikė 2018-04-12 apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su nuosprendžiu ir prašė jį panaikinti bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-145-350/2018, 2018-12-14 priėmė nutartį, kuria trečiojo asmens skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Ieškovas pažymėjo, kad pradžioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas), kadangi buvo nustatyti buhalterinės apskaitos, ūkinių operacijų, prekių ir paslaugų pirkimo bei kiti pažeidimai, galimai VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės administracijos darbuotojų veikloje sudarantys nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams bei finansų sistemai požymius. Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) yra kompetentinga atlikti ikiteisminį tyrimą dėl korupcinių nusikalstamų veikų, t. y. kyšininkavimo, prekybos poveikiu, papirkimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir tarnybos pareigų neatlikimo, tačiau tokių nusikalstamų veikų požymių VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės administracijos darbuotojų veikloje STT Panevėžio valdyba nenustatė ir ikiteisminį tyrimą dėl šių veikų pradėti atsisakė. Tai reiškia, kad baudžiamasis persekiojimas de facto buvo pradėtas VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės administracijos darbuotojų atžvilgiu ir dėl visai kitos nusikalstamos veikos nei buvo apkaltintas ieškovas. Tiriamos nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Atliekant ikiteisminį tyrimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, buvo atliktas specialisto tyrimas, kurio metu nenustatyta esminių pažeidimų VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės buhalterijoje, o tyrimą organizuojantis prokuroras konstatavo, kad nenustatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir nusprendė ikiteisminį tyrimą tęsti pagal BK 229 straipsnio 1 dalį. Perkvalifikavimas įvyko po to, kai ieškovas buvo apklaustas liudytoju. Ieškovui įtarimas pagal BK 229 straipsnio 1 dalį pareikštas neteisėtai, remiantis jo paties parodymais, duotais liudytojo procesiniu statusu, tokiu būdu pažeidžiant ieškovo teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save. Tokiomis aplinkybėmis duoti parodymai nepripažįstami įrodymais ir jais negali būti grindžiamas nei įtarimas, nei kaltinimas, nei teismo nuosprendis. Ieškovo teigimu, prokuroras pirmiausia pareiškė ieškovui įtarimą, o tik po to bandė surinkti šį įtarimą patvirtinančius duomenis, kas neabejotinai patvirtina baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu neteisėtumą. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 1 dalį tuo metu, kai jau buvo aišku, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nėra, o pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas dar net nebuvo pradėtas, kas leidžia daryti išvadą, kad visas ikiteisminis tyrimas iš esmės buvo atliekamas fiktyviais pagrindais. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas ieškovo pareigybių aprašymas, iš kurio turėjo būti matoma, kad ieškovas negalėjo būti BK 229 straipsnio 1 dalies veikos subjektas, kadangi tiriamos veikos padarymo metu nebuvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Tokią išvadą padarė Vilniaus apygardos teismas, nutartyje nurodydamas, kad dirbdamas ligoninės direktoriaus patarėju R. T. pagal užimamas pareigas nebuvo valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, o už visus jo atliekamus veiksmus tiesiogiai atsakingas ligoninės direktorius. Ieškovas pažymėjo, kad šie duomenys ikiteisminiame tyrime buvo gauti dar beveik prieš pusę metų iki pranešimo apie įtarimą ieškovui įteikimo (2017-04-19), kas reiškia, kad įtarimas buvo pareikštas ne tik visiškai nepagrįstai, bet ir klaidingai. Pareiškus ieškovui įtarimą jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su duomenimis, kuriais remiantis jis yra kaltinamas, taip pat buvo atmesti visi prašymai dėl papildomų veiksmų, susijusių su ieškovu, atlikimo. Ikiteisminis tyrimas pabaigtas skubotai, besibaigiant terminams, ieškovui įtarimas buvo pareikštas remiantis, be kita ko, jo paties priverstinai (atsakant už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį) duotais parodymais ir duomenimis, kurių pagrindu dėl tos pačios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą jau buvo atsisakyta pradėti dar 2015 metais. Visa tai pagrindžia išvadą, kad visas baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo neteisėtas, pareiškiant nepagrįstą įtarimą ir nepagrįstai apkaltinant, prokurorui pažeidžiant pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus bylos įrodymus, nuosprendyje konstatavo, jog jie nepagrindžia ieškovo kaltės dėl jam inkriminuotos veikos. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nutartyje konstatavo, kad dirbdamas direktoriaus patarėju ieškovas pagal užimamas pareigas net nebuvo valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas jam inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpiu pagal užimamas pareigas buvo valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, yra nepagrįsta, be to, ieškovas nepažeidė jokių teisės aktų ir skelbiant šį pirkimo konkursą apskritai nebuvo pažeisti jokie teisės aktuose numatyti reikalavimai, komisijos posėdžių protokoluose nurodytų sprendimų, už kuriuos balsavo ir ieškovas kaip komisijos narys, ieškovo balsas nebuvo lemiantis, remiantis viešųjų pirkimų įstatymu lemiamas yra komisijos pirmininko balsas, todėl jei kiti du komisijos nariai už sprendimus būtų balsavę kitaip, ieškovo nuomonė nagrinėjamu klausimu komisijos sprendimui jokios įtakos neturėtų, kas reiškia, kad ieškovas, kaip vienas iš pirkimų komisijos narių, už komisijos priimtus sprendimus apskritai kaltintas visiškai nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo veikoje nėra nė vieno BK 229 straipsnyje nusikaltimo sudėties elemento, kas reiškia, kad prokuroras apkaltino asmenį, palaikė kaltinimą teisme ir net pateikė apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio nesant tokio asmens kaltės (neatsargumas), neteisėtų veiksmų (tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas), padarytos žalos (turtinės ar neturtinės), ir net nesant asmens subjektiškumo (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo). Prokuroro kaltinimas ne tiek, kad nepasitvirtino, bet apskritai buvo absoliučiai paneigtas. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir medžiagos perdavimo teismui, surašant kaltinamąjį aktą jis patyrė turtinę žalą, t. y. ieškovas realiai gynėjams sumokėjo 1 500,00 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Ieškovo atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, tokiu būdu valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus. Dėl to ieškovas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškia savaime suprantamais dėl neteisėtų veiksmų atsiradusiais neigiamais išgyvenimais, buvimu nuolatinio nerimo, netikrumo, pažeminimo būsenoje. Šios žalos mastą didina aplinkybė, jog prokuratūra nepagrįstai išskyrė, persekiojo ir apkaltino būtent ieškovą, kuris dviejų instancijų teismų buvo absoliučiai išteisintas, nenustatant absoliučiai jokių nusikalstamos veikos požymių. Ieškovas dėl to patyrė didelį stresą, dėl ko jam itin suprastėjo sveikata, išsivystė sveikatos problemos, dėl kurių jis net buvo kelioms dienoms paguldytas ligoninės kardiologijos skyriuje, kur buvo gydytas medikamentais, jam buvo daryti tyrimai, vėliau jis buvo išrašytas, skiriant medikamentinį tyrimą ir kelioms savaitėms išduodant nedarbingumo pažymėjimą. Neturtinės žalos mastą taip pat didina jo reputacijos pabloginimas. Pradėjus baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu viešojoje erdvėje pasirodė žiniasklaidos publikacijos, kuriose buvo viešinami ieškovui pareikšti įtarimai ir kaltinimai. Dėl paskleistos informacijos patirti neigiami išgyvenimai palietė ne tik jį, bet ir jo šeimą, pažemino jį kaip asmenį ir pablogino jo reputaciją tiek kolegų, tiek ir kitų asmenų akyse. Akivaizdu, jog tai padarė neigiamą įtaką ir jo socialiniam gyvenimui, ką patvirtina jau tai, kad jis dėl baudžiamojo proceso ir jo paskelbimo viešojoje erdvėje negalėjo užimti tam tikrų pareigų, dėl ko patyrė turtinės žalos. Jo atžvilgiu viso baudžiamojo proceso metu buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri suvaržė jo judėjimo laisvę. Šis suvaržymas, kaip ir kiekvienas draudimas naudotis konstitucinėmis teisėmis bei laisvėmis, sukėlė neigiamus padarinius ieškovui, kadangi buvo taikomas neteisėto baudžiamojo persekiojimo metu. Ieškovas nurodė, kad jam priteistinos neturtinės žalos dydis remiantis nurodytais įstatyme kriterijais sudaro 50 000,00 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu (2 t., b. l. 24-29). Pažymėjo, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių tai, jog tarnybos pareigūnai veikė neteisėtai, nesilaikė terminų, vilkino procesą ar padarė kitokių pažeidimų. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovui buvo pareikšti nepagrįsti įtarimai, kurie nepasitvirtino, ieškovas teismo išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ieškovas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie įrodytų ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą. Tarnyba pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 06-6-00031-15, kadangi tam buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Aplinkybės, kad 2017-04-10 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu buvo nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. 06-6-00031-15 dalis dėl VšĮ „Respublikinės Panevėžio ligoninė“ 2014 m. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei vykdytų pirkimų, susijusių su rentgeno vamzdžio bei endoskopinės įrangos pirkimo bei montavimo darbais 2014 metais, įstaigos vadovams ir įgaliotiems asmenims nepadarius nusikaltimų, turinčių BK 222 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies požymių, savaime neįrodo, kad pareigūnai veikė neapdairiai ir nerūpestingai, pažeisdami įstatymus ir procedūras. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nesutiko su kaltinamajame akte nurodytu įrodymų vertinimu kaip pakankamu ieškovo kaltei pagrįsti, kas savaime nesukuria pagrindo, nesant nekonstatuotų jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmus neteisėtais. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, ieškovo nurodyta turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta. Ieškinyje nepateikta aplinkybių ir faktų, įrodančių, kad ieškovo teisės buvo pažeistos FNTT pareigūnams atlikus neteisėtus veiksmus ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi ieškovas nepagrindė realiai patirtos žalos ir jos dydžio, neįrodė nurodytos žalos bei neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio, darytina išvada, kad nėra nustatytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės už ieškovo patirtą žalą sąlygos. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui žalos atlyginimą.
3. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti (2 t., b. l. 8-14). Atsiliepime nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnio 1 dalį dėl to, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) pareiškimą su 2015-04-27 audito ataskaita dėl VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje nustatytų pažeidimų, susijusių su paslaugų ir įrengimų pirkimu, kuro kortelių panaudojimu ir kt. (audito ataskaitoje nurodyti 24 pažeidimai). Pareiškime su priedais buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, ir pagal šiam etapui taikomus įrodinėjimo standartus šių duomenų pakako procesiniam sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priimti, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl galimai apgaulingai vestos buhalterinės apskaitos VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Nėra pagrindo teigti, kad pradedant ikiteisminį tyrimą buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu kilus pagrindui perkvalifikuoti veiką, tai buvo atlikta pagal generalinio prokuroro rekomendacijomis nustatytą tvarką. Ieškovui įtarimas pareikštas, surinkus visus duomenis, įvertinus faktines bylos aplinkybes. Pažymėjo, kad tai, ar asmuo yra prilyginamas valstybės tarnautojui, yra vertinamasis požymis. Tiek prokuroras, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas buvo valstybės tarnautojas. Atsiliepime nesutiko, kad kaltinimas buvo grindžiamas ieškovo kaip liudytojo parodymais, nes kaltinimas buvo grindžiamas kitais bylos duomenimis: liudytojų parodymais, specialistų išvadomis. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir vėliau sekęs ieškovo baudžiamojo persekiojimo pradėjimas (pareiškiant įtarimą) buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų bei nepažeidžiant pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikti neteisėti veiksmai. Tiek Panevėžio apylinkės teismas 2018-04-30 nuosprendyje, tiek Panevėžio apygardos teismas 2018-12-14 nutartyje nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje, kurioje baudžiamasis persekiojimas vykdytas ieškovo atžvilgiu. Kaip matyti, išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu priimtas dėl skirtingo bylos faktinių aplinkybių vertinimo. O, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, skirtingas faktinių aplinkybių (jų reikšmės ir pakankamumo) vertinimas nesudaro pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Baudžiamasis procesas neišvengiamai yra susijęs su neigiamais emociniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu įprastoje aplinkoje, kitais suvaržymais ir nepatogumais ir tai ieškovui, galimai sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, tai neigiamai veikė jo įprastinę savijautą, pakenkė jo reputacijai, tačiau ieškovas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtų nepatogumų mastą. Neturtinę žalą, patirtą dėl baudžiamojo persekiojimo, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu ieškovas grindžia epikrize apie gydymą ligoninėje 2017-07-17 – 2017-07-20, tačiau pateiktas medicininis dokumentas neįrodo, kad ligą sukėlė ikiteisminis tyrimas. Ieškovas nurodo, kad neturtinės žalos mastą taip pat didina jo reputacijos pabloginimas. Pradėjus baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu viešojoje erdvėje pasirodė žiniasklaidos publikacijos, kuriose buvo viešinami ieškovui pareikšti įtarimai ir kaltinimai, tačiau viešojoje erdvėje, internetiniuose portaluose buvo paskelbta ir kitokio pobūdžio informacija – apie ieškovo išteisinimą, t. y. buvo informacijos srautų pusiausvyra. Teiginys, kad dėl baudžiamojo proceso ir paskelbimo apie jį viešojoje erdvėje ieškovas negalėjo užimti tam tikrų pareigų, dėl ko patyrė turtinės žalos, yra deklaratyvus. Ieškovas teigia, kad patirtą neturtinę žalą didina taip pat ir tai, kad jo atžvilgiu viso baudžiamojo proceso metu buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri suvaržė ieškovo judėjimo laisvę, tačiau nepateikia argumentų ir įrodymų, patvirtinančių šios priemonės taikymo neteisėtumą ir nepateikia įrodymų, kad dėl rašytinio pasižadėjimo paskyrimo ir taikymo būtų patyręs realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši kardomoji priemonė buvo taikoma neteisėtai bei sukėlė ieškovui neturtinę žalą. Ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra neproporcingai didelis, jis iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Ieškovas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl nėra pagrindo atlyginti baudžiamojo proceso metu turėtas išlaidas.
Šalies argumentai
4. Ieškovas R. T. teismui pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka (2 t., b. l. 44-50). Pažymėjo, kad FNTT visiškai nepagrįstai nurodo, jog byloje neva nėra dokumentų, patvirtinančių valstybės institucijų neteisėtus veiksmus, o ieškovas neva nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie įrodytų ikiteisminio tyrimo neteisėtumą, kadangi tarnyba jo pateiktus įrodymus ir nurodytus argumentus atmeta vadovaudamasi klaidinga prielaida, jog civilinę bylą nagrinėjantis teismas neva neturi kompetencijos pripažinti procesinius veiksmus baudžiamajame procese neteisėtais, nors jie tokiais pačiame procese ir nebuvo pripažinti. Ieškovas buvo įtartas ir apkaltintas nesant net menkiausio pagrindo, t. y. nei vieno nusikalstamos veikos požymio, o prokuroro veiksmai tęsiant baudžiamąjį persekiojimą ir palaikant kaltinimą tokioje situacijoje yra absoliučiai nesuderinami su bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymusi. Dublike taip pat nurodė, kad prokuratūra apkaltinti ieškovą galėjo ne remiantis minimaliu pagrindu manymui, jog jis padarė nusikalstamą veiką, bet esant pakankamai tai patvirtinančių duomenų. Tuo tarpu bylą išnagrinėję teismai patvirtino, kad nagrinėjamu atveju tokių duomenų iš viso nebuvo. Prokuratūra savo atsiliepime iš esmės orientuojasi į formą, t. y. procesinių veiksmų tinkamą įforminimą, nurodant, jog visi veiksmai buvo tinkamai, įgaliotų subjektų įforminti, tačiau ieškinio motyvai yra susiję su turiniu, t. y. pačių procesinių veiksmų faktiniu pagrįstumu, o ne tuo, ar jie buvo „tvarkingai įforminti“. Vien tai, kad ieškovo parodymai, duoti liudytojo procesiniu statusu, kaltinamajame akte nebuvo nurodyti (suprantama) kaip duomenys, grindžiantys kaltinimą, dar nereiškia, jog jais nebuvo pasinaudota pažeidžiant jo procesines teises. Prokuratūros teiginiai, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimas jo atžvilgiu neva buvo atliktas pagal teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžiant pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra akivaizdžiai deklaratyvaus pobūdžio, kadangi to nepatvirtina bylos duomenys. Prokuroras, net aiškiai matydamas visus esminius kvalifikavimo trūkumus, išsamiai nurodytus gynėjų prašyme, nepasinaudojo galimybe susigrąžinti bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją ir baudžiamąjį procesą nutraukti, dėl ko pirmosios instancijos teismui teko taisyti prokuroro klaidą ir bylą nagrinėti pagal tai, kas buvo perduota, galiausiai priimant išteisinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukiant. Ši aplinkybė taip pat rodo prokuroro neatidumą ir nerūpestingumą, toliau aklai teisme palaikant visiškai nepagrįstą kaltinimą. Prokuratūra turėtų įrodyti, jog ieškovo sveikata baudžiamojo proceso metu sutriko ne dėl baudžiamojo proceso, kadangi neįmanoma įrodyti, kuris iš kelių galimų veiksnių sukėlė šiuos negalavimus, to pasakyti negalėjo ir medicinos ekspertai, dėl to yra nurodomi keli veiksniai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl baudžiamojo proceso (nepagrįstai pareikštų įtarimų, kardomųjų priemonių, apkaltinimo, viešumo, reputacijos menkinimo ir kt.) ieškovas neabejotinai patyrė daug streso, pakankamai tikėtina, kad negalavimai atsirado būtent dėl streso kaip vieno iš galimų veiksnių. Nors pasibaigus bylai žiniasklaidoje ir pasirodė publikacijos apie ieškovo išteisinimą, tačiau tai įvyko jau po rezonanso, t. y. žala ieškovo reputacijai jau buvo padaryta, kadangi baudžiamasis procesas vyko kelis metus ir visu šiuo laikotarpiu jis buvo visuomenei nušviečiamas kaip korumpuotas nusikaltėlis, tuo tarpu publikacijos dėl išteisinimo buvo trumpalaikės, lakoniškos ir nebeaktualios, todėl žalos neištaisė ir prarastos reputacijos nesugrąžino, ką akivaizdžiai rodo publikacijų skaitytojų komentarai. Kardomosios priemonės neigiamų padarinių ieškovas įrodinėti neprivalo, kadangi jie yra susiję su pamatinių konstitucinių teisių suvaržymu, todėl yra savaime suprantami ir pagal įstatymą jų įrodinėti nereikia.
5. FNTT triplike nurodė, kad ieškovas neįrodė būtinųjų atsakovo – valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neįrodė, kad tarnybos pareigūnai neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą ar atliko neteisėtus veiksmus tyrimo metu, nepagrindė realiai patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, neįrodė žalos bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio (2 t., b. l. 65-68). Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui žalos atlyginimą.
6. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra triplike nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla, ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad procesas numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų (2 t., b. l. 52-55). Šiuo atveju baudžiamojo persekiojimo neteisėtumas nėra pakankamai motyvuotas, grindžiamas iš esmės retrospektyviu vertinimu po išteisinamojo nuosprendžio. Teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuotos aplinkybės, kurios nagrinėjamos civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus ar klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad žala ieškovui padaryta ikiteisminio tyrimo metu jį vykdžiusiems pareigūnams pažeidus BPK nuostatas. Ieškovui nepagrindus neteisėtų pareigūnų veiksmų, kurie yra viena iš būtinų sąlygų civilinės atsakomybės santykiui atsirasti, nėra galimybės susidaryti būtinam civilinės atsakomybės sąlygų visetui. Ieškovo pateikti dokumentai, ieškinio ir dubliko argumentai neįrodo nei žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų veiksmų ir galimai patirtos žalos.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-11-08 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui R. T. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 1 500,00 Eur turtinės ir 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė (2 t., b. l. 96-111).
8. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
8.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad iki įtarimo ieškovui pareiškimo buvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, surinkti visi duomenys, kurių pagrindu ne tik pareikštas įtarimas, bet pateiktas kaltinimas ieškovui padarius BK 229 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuo įtarimo pareiškimo praėjus 15 dienų buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, o iki 2017-05-23 kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui buvo atlikta tik įtariamojo apklausa. Taigi nagrinėjamu atveju tiek įtarimui pareikšti, tiek kaltinimui pateikti buvo turima ta pati ikiteisminio tyrimo medžiaga, ji nebuvo pildoma, nebuvo renkami jokie papildomi duomenys, reikšmingi kaltinimui pagrįsti;
8.2. Prokuroras, tiek pateikdamas įtarimą, tiek pareikšdamas kaltinimą, vadovavosi tais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie nepagrindė nusikaltimo sudėties elementų - ieškovo subjektiškumo, neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaltės (neatsargumo), didelės žalos bei priežastinio ryšio. Ikiteisminio tyrimo metu buvo žinomos aplinkybės, kad ieškovas buvo vienas iš trijų pirkimų komisijos narių, neabejotinai turėjo būti žinoma, kad sprendimai komisijoje priimami balsų dauguma (be to, lemiamas sprendimas priklauso komisijos pirmininkui, kuriuo ieškovas nebuvo), tačiau buvo priimti vienbalsiai, todėl esant tokiems liudytojų parodymams ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu duomenims, kurie buvo surinkti iki 2017-04-19, yra akivaizdu, kad įtarimas ir kaltinimas ieškovui pareikšti neturint jokio faktinio pagrindo, išskyrus 2017-03-28 Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus specialisto išvadą;
8.3. Ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatinėjama, ar padaryta BK 229 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, buvo atliktas nepakankamai rūpestingai, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, jau inicijuodami ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, bei prokuroras, pateikdamas kaltinimą, galėjo nustatyti teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas aplinkybes dėl ieškovui reiškiamų įtarimų (kaltinimų) nepagrįstumo, juo labiau kad iki įtarimų ieškovui pareiškimo ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas jau daugiau nei 1,5 metų. Be to, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas išvadas, jog ieškovo veiksmuose nėra inkriminuojamo nusikaltimo požymių, padarė remdamasis irgi ikiteisminio tyrimo metu (iki įtarimo pareiškimo) surinktais įrodymais, apklausęs tuos pačiu liudytojus ir tik dėl perkamų įrenginių rinkos kainos analizės rėmėsi teisminio proceso metu ieškovo pateiktais dokumentais;
8.4. Ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir ieškovo atliktus veiksmus, padarė nepagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir neteisingai suformulavo ieškovui pareikštą įtarimą, nesiėmė ikiteisminio tyrimo veiksmų įtarimui pagrįsti bei pareiškė ieškovui jokia bylos medžiaga nepagrįstus kaltinimus. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra pagrindu konstatuoti, kad prokuroras privalėjo suvokti, kad kaltinamasis aktas pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis negalėjo būti surašomas;
8.5. Nors ieškovui pareikštas kaltinimas nebuvo grindžiamas jo kaip liudytojo duotais parodymais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas, apklausiant jį apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytų liudijimo ypatumų;
8.6. Pagal bylos duomenis, nustatytų pažeidimų pobūdį, vertinant ieškovo užimtas pareigas, jo turėtą autoritetą kolegų tarpe, įgytą reputaciją, kas iš esmės lėmė ir platų ikiteisminio bei teisminio procesų aprašymą viešoje erdvėje, galima daryti išvadą, jog ieškovui nepagrįstai pradėtu baudžiamuoju procesu padaryta neturtinė žala, kurios pats išteisinimo faktas neatstato ir nesugrąžina, nepaisant to, kad apie tai irgi buvo pranešta viešai;
8.7. Byloje pateikti medicininiai dokumentai, teismo vertinimu, patvirtina, kad yra labai tikėtina, jog ieškovo turėtos ligos ir būklės paūmėjo dėl jo atžvilgiu pradėto baudžiamojo proceso, taigi buvo padaryta žala sveikatai. Vertinant ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į tai, kad nuo įtarimo ieškovui pareiškimo iki bylos išnagrinėjimo Panevėžio apygardos teisme praėjo pakankamai neilgas laiko tarpas, nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovui taikyta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) būtų sukėlęs kažkokių realių praradimų ar nepatogumų, taip pat nėra pateikta įrodymų, jog ieškovas darbo VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje 2019-08-30 neteko ir jo negali susirasti būtent dėl šio baudžiamojo proceso. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, ieškovas po bylos išnagrinėjimo teisme, teismui atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, įsidarbino. Įvertinę bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad ieškovas patyrė 3 000,00 Eur neturtinę žalą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. FNTT pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti visa apimtimi (2 t., b. l. 114-127).
10. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
10.1. Ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso srityje rūšies, sąlygas, neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos, o teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl neparįstai priėmė sprendimą priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės;
10.2. Ieškovas civilinės bylos nagrinėjimo metu aiškiai nenurodė, kokie FNTT pareigūnų veiksmai pažeidė jo teises ir nepateikė jokių aiškių ir neginčijamų faktinių duomenų, kurie įrodytų tyrėjų atliekamų veiksmų neteisėtumą, klaidą ar aplaidumą, o teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad visas ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepakankamai rūpestingai ir kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, jau inicijuodami ikiteisminį tyrimą, galėjo nustatyti teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas aplinkybes dėl ieškovui pareikštų įtarimų ar kaltinimų nepagrįstumo, tačiau to nepadarė, todėl priteisė ieškovui žalą iš Lietuvos valstybės;
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismas, priimdamas sprendimą dėl FNTT pareigūnų nepakankamo rūpestingumo atliekant ikiteisminį tyrimą, turėjo atskirai vertinti CK 6.272 straipsnyje arba kitus kasacinio teismo praktikoje nurodytus FNTT pareigūnų ikiteisminiame tyrime Nr. 06-6-00031-15 atliktus veiksmus ir neginčijamai konstatuoti jų neteisėtumą arba nepakankamą rūpestingumą juos atliekant;
10.4. Ieškovas buvo apklaustas 2016-09-21 kaip vienas iš visų liudytojų šioje byloje tik dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje galimų veikų, o įtarimai dėl veikos pagal BK 229 straipsnio 1 dalį ieškovui buvo pareikšti 2017-04-19. Ieškovo kaip liudytojo apklausos metu visiškai nebuvo aišku apie gerokai vėliau paaiškėjusią ieškovo galimai padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 229 straipsnio 1 dalį;
10.5. Pareigūnai, atliekantys ikiteisminį tyrimą, neturi specialių žinių apie viešojo pirkimo atlikimo specifiką, todėl ikiteisminiame tyrime neturėjo jokio pagrindo abejoti VPT Kontrolės skyriaus specialisto 2017-03-28 išvada, kurioje nurodyti Viešųjų pirkimų įstatymo ir pirkimo procedūrų pažeidimai, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo galima nustatyti šios išvados nepagrįstumą;
10.6. FNTT nesutinka su teismo sprendime pateiktu ieškovo neturtinės žalos vertinimu. Ieškovas savo veiksmais iš dalies prisidėjo prie žalos atsiradimo būdamas nepakankamai atidus, rūpestingas ir sąžiningas, ikiteisminio tyrimo metu, atsisakydamas duoti parodymus, nuslėpdamas duomenis ir kitą informaciją, kurią vėliau pateikė teismui. FNTT pareigūnai ir prokuroras atliko visus veiksmus nustatyta tvarka, nepažeidė jokių BPK normų, ikiteisminį tyrimą pabaigė ir bylą į teismą perdavė turėdami pakankamai surinktų duomenų apie Ieškovo galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl teismo sprendime daroma išvada, jog ieškovui nepagrįstai pradėtu baudžiamuoju procesu padaryta neturtinė žala, kurios pats išteisinimo faktas neatstato ir nesugrąžina, nepaisant to, kad apie tai irgi buvo pranešta viešai, yra nepagrįsta;
10.7. Ieškovas, siekdamas įrodyti, kad ikiteisminis tyrimas padarė žalą jo sveikatai, pateikė VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės epikrizę, kurioje nurodyta, kad jis buvo gydomas stacionare ligoninės kardiologijos I skyriuje nuo 2017-07-17 iki 2017-07-20 ir jam diagnozuota nestabilioji krūtinės angina ir hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio), tačiau apie savo susirgimą ieškovas pateikė tik žodinius paaiškinimus teisme, kurie vertintini kritiškai, nes ieškovas pateikė įstaigos, kurioje dirbo, gydytojo – savo kolegos surašytą epikrizę, nepateikė jokių paaiškinimų apie buvusią ligą ir jos būklę iki įtarimų jam pareiškimo dienos 2017-04-19, kitų medicinos specialisto išvadų ar kitų rašytinių įrodymų, įrodančių, kad susirgimas kuris buvo nustatytas jį hospitilizavus, buvo sąlygotas ar paūmėjo dėl baudžiamojo proceso sukeltų ieškovo išgyvenimų;
Žemesnės instancijos teismas
10.8. Teismo vaidmuo bylose dėl žalos atlyginimo nėra aktyvus, todėl nesuprantama, kaip teismas nustatė, kad ieškovo ligos ir jo būklė paūmėjo, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iki baudžiamojo proceso jis sirgo šiomis ligomis ir jo būklė pablogėjo prasidėjus baudžiamajam procesui. Ieškovo pateikta epikrizė be atskiro medicininio vertinimo ir nešališko specialisto įvertinimo nesukuria pagrindo teismui pripažinti, kad ieškovo ligą ar būklės paūmėjimą sukėlė būtent baudžiamasis procesas ar neteisėti pareigūnų veiksmai;
10.9. Teismas patenkino ieškovo ieškinį iš dalies, tačiau priteisė visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo vertinimu, proporcingai teismo atmestiems ieškovo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, turėjo būti priteista proporcinga atmestų reikalavimų daliai suma.
Šalies argumentai
11. Generalinė prokuratūra pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriuo prašė atsakovės, atstovaujamos FNTT, skundą tenkinti (2 t., b. l. 161-162). Pažymėjo, kad apeliacinio skundo motyvai pagrįsti. Nurodė, kad ieškovo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus yra deklaratyvaus pobūdžio, priešingai nei nurodo ieškovas, nėra jokio pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovas dėl prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų patyrė kokių nors bent kiek žymesnių ar išskirtinių neigiamų dvasinių išgyvenimų ar reputacijos pablogėjimą, kurie teismo galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Ieškinyje nėra realaus žalos patyrimo fakto pagrindimo, o ieškovo subjektyvi nuomonė negali būti įrodymu šioje civilinėje byloje, siekiant įrodyti valstybės civilinę atsakomybę. Papildomai nurodė, kad ieškovo pateiktas medicininis dokumentas neįrodo, kad liga paūmėjo dėl baudžiamojo proceso, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad yra priežastinis ryšys tarp apelianto vienkartinio trumpalaikio gydymosi ligoninėje ir jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso. Akcentavo, jog teismas iš bendros reikalavimų 51 500,00 Eur sumos tenkinęs ieškinį iš viso 4 500,00 Eur sumai, be pagrindo priteisė ieškovo naudai visas jo pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
12. Ieškovas R. T. pateikė atsiliepimą į atsakovės, atstovaujamos FNTT, apeliacinį skundą, kuriuo prašė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti, nelaikyti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros apeliantu savarankiškais pagrindais bei priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos FNTT, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas.
13. Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
13.1. Ieškinys nebuvo grindžiamas tuo, kad visas ikiteisminis tyrimas buvo neteisėtas, ieškovo reikalavimai buvo susiję išimtinai su jo atžvilgiu vykdytu baudžiamuoju persekiojimu, pasireiškusiu įtarimo pareiškimu, kardomosios priemonės taikymu ir apkaltinimu surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perduodant teismui, nenustačius nei vieno nusikalstamos veikos požymio ieškovo veiksmuose;
13.2. Susipažinus su skundu ir prokuratūros pareiškimu dėl prisidėjimo prie skundo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų neteisėtų veiksmų nei Tarnyba, nei Prokuratūra neginčija;
13.3. Tarnyba iš esmės pripažįsta, kad jos pareigūnai tarnyboje nesivadovauja logika, neatsižvelgia į pamatinius ekonominius ir verslo principus bei tinkamai neįsigilina į renkamus duomenis, kurių pagrindu įgyvendina valstybės prievartos aparatą žmogaus atžvilgiu, kas visiškai atitinka nepateisinamo nerūpestingumo ir neatidumo esmę;
13.4. Skundo teiginys, kad ieškovo kaip liudytojo apklausos metu visiškai nebuvo aišku apie gerokai vėliau paaiškėjusią ieškovo galimai padarytą nusikalstamą veiką, yra absoliučiai deklaratyvus. Į bylą pateikti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad iškart po to, kai ieškovas buvo apklaustas liudytoju, baudžiamasis persekiojimas buvo nukreiptas į jį ir net reiškiant jam įtarimą buvo remiamasi liudytojo apklausos metu jo nurodytomis aplinkybėmis, jas iškreipiant ir pritempiant prie tariamo nusikalstamos veikos padarymo, nors kiti bylos duomenys tą neigė;
13.5. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Prokuratūros pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo šio reikalavimo neatitinka, kadangi jame yra nurodomi papildomi sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindai, dėstomi motyvai, teismų praktikos išaiškinimai, taip pat reiškiami savarankiški reikalavimai. Dėl išdėstytų aplinkybių, prokuratūra neturėtų būti laikoma apeliantu šioje byloje.
Šalies argumentai
14. Ieškovas R. T. pateiktu apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-08 sprendimą pakeisti: priteisti ieškovui R. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės 50 000,00 Eur neturtinės žalos kompensaciją bei visas jo patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese (2 t., b. l. 130-135). Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
14.1. Spręsdamas klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, teismas ne pilnai įvertino faktines aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos kompensacijos dydžiui, dėl ko per daug sumažino prašomos kompensacijos dydį;
14.2. Nors ieškovo patirta neturtinė žala pasireiškė ne tik savaime suprantamais dėl neteisėtų veiksmų atsiradusiais neigiamais išgyvenimais, buvimu nuolatinio nerimo, netikrumo, pažeminimo būsenoje, bet ir kitomis, papildomomis aplinkybėmis – padariniais, sukeltais neteisėtu baudžiamuoju persekiojimu, tame tarpe ir sveikatos sutrikdymu bei itin dideliu ieškovo pažeminimu dėl vykdomo baudžiamojo persekiojimo viešai bei su tuo susijęs itin žymus ieškovo reputacijos pabloginimu, tačiau atsižvelgiant į ieškovo, neatlikusio jokių neteisėtų veiksmų, atžvilgiu baudžiamajame procese atliktus neteisėtus veiksmus ir jam sukeltus padarinius, pagrįstai manytina, jog šiuo atveju teismas priteisė ieškovui per mažą neturtinės žalos kompensaciją, kuri iš esmės prilygsta dėl nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn priteistiniems kompensacijų dydžiams;
14.3. Teismas nesivadovavo teismų praktikoje įtvirtintų vertinimo kriterijų, kadangi nurodytas aplinkybes (sveikatos sutrikdymas, itin didelis pažeminimas, itin žymus reputacijos pabloginimas, pasekmės yra negrįžtamos) pernelyg sumenkino, o toliau nurodomų aplinkybių nepripažino reikšmingomis;
14.4. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad nepaisant kokia buvo baudžiamojo proceso trukmė, jo rezonansas viešojoje erdvėje ieškovui buvo itin žymus: publikacijose buvo viešinami ieškovui pareikšti įtarimai ir kaltinimai, ieškovas buvo pateikiamas kaip korumpuotas valstybės tarnautojas, nusikaltėlis ir pan., o net ir ieškovą teismuose išteisinus, publikacijų komentarai rodo, kad tai ieškovo reputacijos viešojoje erdvėje visuomenės akyse nė kiek nereabilitavo (ieškovas apibūdinamas kaip „savanaudis“, „vagis“, „korumpuotas“, „išsisuko“ ir pan.);
14.5. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iš esmės savo buvimu suvaržė pamatinę konstitucinę ieškovo judėjimo laisvę, ir buvo taikoma viso baudžiamojo proceso metu, todėl lėmė daug didesnius ieškovo dvasinius išgyvenimus nei tuo atveju, jei asmuo būtų kaltas ir baudžiamasis persekiojimas būtų teisėtas;
14.6. Taip pat teismas tinkamai neatsižvelgė į nustatytų neteisėtų veiksmų mastą ir ieškovo išteisinimo pagrindus (neteisėtas įtarimas ir apkaltinimas nesant nustatyto nei vieno nusikalstamos veikos požymio, vertimas duoti parodymus prieš save, nepagrįstas išteisinamojo teismo nuosprendžio apskundimas), kurie laikytini itin grubiomis valstybės vardu veikiančių pareigūnų klaidomis, dėl kurių yra mažinamas visuomenės pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, neigiamos pamatinės asmens konstitucinės teisės ir laisvės, ignoruojamas teisinės valstybės principas, o priteisiant neadekvačiai mažas kompensacijas už tokius pažeidimus nėra užtikrinama jų prevencija, skatinant teisėsaugos pareigūnus ir toliau elgtis neatsakingai be žymesnių padarinių;
14.7. Sprendime nėra jokių motyvų, kurių pagrindu teismas sumažino ieškovo reikalavimą priteisti 50 000,00 Eur, todėl manytina, kad teismas, iš esmės tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, priteistiną sumą sumažino nepagrįstai. Pripažinęs patį neturtinės žalos padarymo faktą, teismas turėjo parinkti protingumo kriterijus atitinkančią kompensaciją.
Atsiliepimas
15. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti (2 t., b. l. 159-160). Atsiliepime nurodė, kad apelianto nurodytos bylos, kuriose buvo priteista didesnė neturtinė žala, negali būti laikomos analogiškomis, nes jose neturtinės žalos atlyginimas buvo siejamas su neteisėtu suėmimu, per ilgu procesu, todėl nepagrįsti skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžiais. Pažymėjo, jog apeliantas nepateikė įrodymų, jog rašytinis pasižadėjimas neišvykti būtų jam sukėlęs realių nepatogumų.
16. FNTT pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovo skundą atmesti (2 t., b. l. 163-170). Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
16.1. Nagrinėjant civilinę bylą teisme apeliantas neįrodė, kad išvis realiai patyrė baudžiamojo persekiojimo jam sukeltus neigiamus išgyvenimus: buvimą nuolatinio nerimo, netikrumo, pažeminimo būsenoje, itin didelį apelianto pažeminimą, apčiuopiamą ir juntamą reputacijos pablogėjimą ir šios dvasinės skriaudos priežastinį ryšį su konkrečiais ikiteisminio tyrimo Nr. 06-6-00031-15 metu atliktais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmais. Pirmos instancijos teismas sprendime papildomai nemotyvuodamas ir nevertindamas faktinės apelianto patirtos neturtinės žalos, jo išgyvenimų, netirdamas apelianto pateiktų parodymų pagrįstumo, nepagrįstai konstatavo, kad apelianto neturtinė žala savaime yra, nes nustatyti nerūpestingi ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai;
16.2. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo taikoma apeliantui 1 metus ir 7 mėnesius, iš jų tik 1 mėnesį atliekant ikiteisminį tyrimą. Apeliantas kardomosios priemonės paskyrimo niekada neskundė ir neprašė jos panaikinti, taip pat apeliantas nei baudžiamajame procese, nei šioje civilinėje byloje nepateikė jokių įrodymų kad ši kardomoji priemonė jam sukėlė kažkokių reikšmingų judėjimo laisvės reikšmingų suvaržymų minimų teismų praktikoje. Byloje nebuvo nustatyta, kad šios priemonės taikymas trukdė apeliantui bendrauti su artimaisiais ar jam nuolatos reikėjo vykti į užsienį darbo reikalais ar trukdė pakeisti gyvenamąją vietą ir pan;
16.3. FNTT nesutinka, kad publikacijos žiniasklaidoje galėjo sukelti didesnę žalą apeliantui ir kad jų paskelbimas turi ryšį su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmais. Taip pat netiesa, kad apeliantas kelis metus buvo visuomenei nušviečiamas kaip korumpuotas nusikaltėlis ir kad dėl to atsakingi valstybės pareigūnai;
16.4. Apelianto pateikta epikrizė be atskiro medicininio vertinimo ir nešališko specialisto įvertinimo nesukuria pakankamo pagrindo pripažinti, kad apelianto ligą ar būklės paūmėjimą sukėlė būtent baudžiamasis procesas. Apeliantas neįrodė nei iki baudžiamojo proceso buvusių ligų, nei jų paūmėjimo, nei būtino aiškaus priežastinio ryšio su baudžiamuoju procesu, todėl valstybei žala dėl apelianto ligos ar jos paūmėjimo negalėjo kilti;
Šalies argumentai
16.5. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad teismas priteisė apeliantui per mažą neturtinės žalos kompensaciją, kuri iš esmės prilygsta dėl nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn priteistiniems kompensacijų dydžiams. Apeliantas klaidingai teigia, kad neturtinė žala dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese visada turi būti didesnė nei žala dėl neteisėtų veiksmų administracinio teisės nusižengimo teisenoje ar kitais valstybės delikto atvejais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
18. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo R. T. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Atsakovės Lietuvos valstybės ir ieškovo R. T. apeliaciniai skundai netenkintini.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų
19. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų, t. y. neteisėtų pareigūnų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos, o teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai priėmė sprendimą priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais.
20. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019; 2018-07-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 ir kt.).
21. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).
22. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).
23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatinėjama, ar padaryta BK 229 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, buvo atliktas nepakankamai rūpestingai, o ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, jau inicijuodami ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, bei prokuroras, pateikdamas kaltinimą, galėjo nustatyti teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas aplinkybes dėl ieškovui reiškiamų įtarimų (kaltinimų) nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia teismo išvada.
24. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2017-05-23 surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo ieškovui R. T. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 229 straipsnio 1 dalį, iš esmės rėmėsi 2017-03-28 VPT Kontrolės skyriaus specialisto išvada ir joje nurodytais VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės vykdyto viešojo pirkimo pažeidimais, t. y. kad VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės parengta techninė specifikacija yra pritaikyta vieninteliam gamintojui Olympus ir tokiu būdu riboja konkurenciją, pirkimui suplanuotos lėšos ir sumokėta suma neatitinka tuo metu rinkoje esančios lygiavertės medicinos įrangos kainos, lyginat ją su viešai prieinama informacija apie kainas JAV, perkančioji organizacija pažeidė Viešųjų pirkimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą, taip pat 32 straipsnio 7 dalies nuostatas, 39 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes UAB „T. B. Consulting“ pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų ir kt. (baudžiamosios bylos 11 t., b. l. 50-56). Kaltinimai pagal minėtą BK straipsnį ieškovui iš esmės buvo pareikšti dėl to, kad šis 2014-03-31 užpildė ir pateikė viešojo pirkimo paraišką, ir veikė kaip viešųjų pirkimų organizatorius. Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, jog kaltinimas yra grindžiamas ir liudytojų parodymais. Tačiau susipažinus su kaltinamajame akte pateiktais liudytojų paaiškinimais, negalima daryti išvados, jog šie būtų patvirtinę nusikalstamus ieškovo R. T. veiksmus – liudytojos V. S. ir A. B. patvirtino, kad Pirkimo iniciatorius buvo R. T., kuris tuo metu ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, tačiau nurodė, jog nežino, kas ruošė iš R. T. gautas medicininės įrangos technines specifikacijas; liudytojos patvirtino, jog kartu su ieškovu dalyvavo viešųjų pirkimų komisijoje (2 t., b. l. 107-108); liudytojas E. P. paaiškino, kad dėl medicininės įrangos įsigijimo ne kartą buvo kreiptasi į vyr. gydytoją I. D., kad reikiamos įrangos parametrus jis perdavė ieškovui R. T., kuris buvo atsakingas už įrangos įsigijimą, pretenzijų dėl įsigytos įrangos neturi (2 t., b. l. 110).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad dar 2016-09-21 papildomos ieškovo R. T. apklausos metu ieškovas paaiškino, kad užpildė 2014-03-31 pirkimo paraišką kaip pirkimo iniciatorius, nes jo pareigos leido teikti paraiškas pirkimams, tačiau tikrasis pirkimo iniciatorius buvo infekcinės klinikos vadovas E. P. (1 t., b. l. 47-48). Apklausos metu ieškovas taip pat pažymėjo, jog paraiškoje buvo nurodyta dalis įrangos techninių reikalavimų, kuriuos taip pat nurodė E. P.. Ieškovo teigimu, jis parengė tik techninės specifikacijos sąlygas, kurios buvo parengtos pagal ankstesnius pirkimus ir suderintos su Pulmonoligijos skyriaus specialistais, taip pat atliko neoficialią tiekėjų apklausą, siekdamas nustatyti kainas; akcentavo, kad viešųjų pirkimų komisijoje be jo, paskirto direktoriaus įsakymu, dar buvo du asmenys (tarp jų ir komisijos pirmininkė); UAB „T. B. Consulting“ kaip tiekėjas ieškovui nebuvo žinomas, pažinčių su įmonės atstovais ieškovas neturėjęs. Svarbu pažymėti ir tai, kad 2016-11-30 FNNT pareikalavo pateikti ieškovo R. T. bei V. S. pareigybių aprašymus, norminius aktus ar dokumentus, reglamentuojančius viešuosius pirkimus, planuojamų viešųjų pirkimų atlikimą ir kainą (1 t., b. l. 62). 2016-12-12 FNTT gavo ieškovo R. T. kaip direktoriaus patarėjo pareigų instrukciją (baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 57-59), taip pat ieškovo, kaip direktoriaus pavaduotojo vykdymui ir ekonomikai pareigybės aprašymą (baudžiamosios bylos 7 t., b. l. 62-63) ir Viešųjų pirkimų organizavimo taisykles, patvirtintas VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus 2014-03-19 įsakymu (baudžiamosios bylos 7 t., b. l. 64-77). Todėl turėjo galimybę įsitikinti ieškovo duotų parodymų teisingumu pagal jam priskirtas darbines funkcijas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu 2016-11-23 buvo gauti ieškovo 2014-01-01 – 2014-12-31 banko sąskaitų duomenys (baudžiamosios bylos 6 t., b. l. 1-14, 17-23, 25), 2016-11-03 gauti duomenys apie tai, kad tarp ieškovo ir laimėtojo UAB „T. B. Consulting“ bei UAB „Olympus Lietuva“ nebuvo jokio elektroninio susirašinėjimo (baudžiamosios bylos 6 t., b. l. 75-78, 10 t., b. l. 102-104). Duomenų apie galimai ieškovo R. T. padarytas nusikalstamas veikas taip pat nebuvo gauta ir iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos (baudžiamosios bylos 9 t., b. l. 182, 185-186).
26. Aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepakankamai rūpestingai, patvirtina baudžiamojoje byloje priimti teismų procesiniai spendimai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2018-04-30 nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-879/2018, nustatė, kad medicininės įrangos techninę specifikaciją ruošė R. T., atsižvelgdamas į E. P. ir ligoninės gydytojų pageidavimus bei jo surinktą informaciją apie analogiškų įrengimų kainas (1 t., b. l. 128-151). Teismas taip pat įvertino, jog kaltinimas dėl netinkamo pareigų vykdymo, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, pareikštas tik vienam iš komisijos narių R. T., nors buvo priimtas vieningas komisijos sprendimas, kad tas pirkimas atitinka įstatymų reikalavimus ir buvo nuspręsti jį patvirtinti. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta ir neįrodyta, jog kaltinamasis R. T. iki konkurso paskelbimo būtų pažinojęs T. B. bei jo vadovaujamą bendrovę, turėjęs su juo ar su UAB „Olympus Lietuva“ atstovais išankstinius susitarimus ir konkursines sąlygas specialiai būtų ruošęs taip, kad jį laimėtų T. B. bendrovė. Teismo vertinimu, liudytojai I. D. D. S., E. P. patvirtino, kad nupirkta įranga yra naudinga, tarnauja ligoninei ir jos pacientams, jos įsigijimo kaštai jau atsipirko, nes atliekant procedūras už jas sumoka ligonių kasos, todėl sprendė, jog kaltinime nepagrįstai nurodyta, kad dėl R. Tatorio veiksmų (neveikimo) VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė patyrė turtinės žalos. Teismas taip pat akcentavo, jog R. T., priešingai nei nurodyta kaltinime, atliko rinkos tyrimus siekdamas nustatyti įrenginio rinkos vertę.
27. Panevėžio apygardos teismas 2018-12-14 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje 1A-145-350/2018, nustatė, kad R. T., dirbdamas ligoninės direktoriaus patarėju, iš esmės buvo techninis darbuotojas, vykdęs išimtinai direktoriaus pavedimus, neteikęs jokių viešųjų paslaugų ir neturėjęs jokių nuolatinių savarankiškų administracinių įgaliojimų ir negalėjęs priimti jokių savarankiškų sprendimų, o atstovauti ligoninės interesams valstybinėse ir sveikatos priežiūros institucijose galėjo tik pagal konkretų, kiekvienu atveju atskirą direktoriaus pavedimą bei pagal įsakymą būdamas konkurso darbo vietai užimti komisijos nariu (1 t., b. l. 152-169). Teismas taip pat pažymėjo, jog ligoninės direktorius, tvirtindamas viešųjų pirkimo plano papildymą, į kurį buvo įtrauktas ir R. T. pirkimo paraiškoje nurodytos įrangos pirkimas už paraiškoje nurodytą kainą, padarė išvadą, kad įrangos pirkimo sandoris už ne didesnę kainą ligoninei bus ekonomiškai naudingas. Teismas pritarė žemesnės instancijos teismo išvadoms, kad ieškovas, kaip vienas iš pirkimų komisijos narių, už komisijos priimtus sprendimus apskritai kaltintas visiškai nepagrįstai. Teismas konstatavo, jog nėra surinkta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju ligoninei apskritai buvo padaryta turtinė žala, o juo labiau, kad ją padarė ieškovas. Teismas padarė išvadą, jog R. T. veikoje nėra nė vieno BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties elemento.
28. Atsižvelgęs į teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, ikiteisminio tyrimo byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, jau inicijuodami ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, bei prokuroras, pateikdamas kaltinimą, galėjo nustatyti teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas aplinkybes dėl ieškovui reiškiamų įtarimų (kaltinimų) nepagrįstumo. Akcentuotina, jog teismų sprendimuose iš esmės buvo remtasi duomenimis, kurie jau buvo žinomi ir ikiteisminio tyrimo metu iki kaltinamojo akto surašymo – liudytojų parodymais, duomenimis apie sudarytą VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės viešojo pirkimo komisiją ir jos narius, ieškovo R. T. darbines funkcijas jam einant direktoriaus patarėjo ir direktoriaus pavaduotojo pareigas, duomenų apie ieškovo ryšių su „T. B. Consulting“ bei UAB „Olympus Lietuva“ nebuvimą. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiek įtarimui pareikšti, tiek ir kaltinimui pateikti, buvo turima ta pati ikiteisminio tyrimo medžiaga, kadangi iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad po 2017-04-19 ieškovui Rolandui Tatoriui surašyto įtarimo padarius nusikalstamą veiką (baudžiamosios bylos 11 t., b. l. 91-94) iki 2017-05-23 kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui (baudžiamosios bylos 11 t., b. l. 112-137), buvo atlikta tik įtariamojo apklausa ir jokie papildomi duomenys, reikšmingi kaltinimui pagrįsti, nebuvo renkami.
29. Teismas taip pat atmeta atsakovės skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad visas ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepakankamai rūpestingai. Pažymėtina, jog atsakovė netinkamai interpretuoja ir aiškina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas. Byloje nustatyta, jog pateiktu ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovas nesiekė įrodyti, jog apskritai visas ikiteisminis tyrimas buvo neteisėtas ir sukėlė jam žalą. Ieškovas neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus siejo išimtinai su vykdytu baudžiamuoju persekiojimu prieš ieškovą, pareiškus jam įtarimus pagal BK 229 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-6-00031-15 dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo buvo pradėtas teisėtai, gavus iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2015-09-21 raštą su Vidaus audito skyriaus 2015-09-11 raštu ir 2015-04-27 VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės vidaus audito ataskaita (baudžiamosios bylos 1 t., b. l. 1-2, 3-180, 11 t., b. l. 3-5).
Dėl neturtinės žalos dydžio
30. Apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui priteista 3 000,00 Eur neturtinės žalos. Apeliantės vertinimu, apie savo susirgimą ieškovas pateikė tik įstaigos, kurioje dirbo, surašytą epikrizę ir žodinius paaiškinimus teisme, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad iki baudžiamojo proceso sirgo epikrizėje nurodytomis ligomis ir jo būklė pablogėjo prasidėjus baudžiamajam procesui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.
31. Pažymėtina, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnyje yra reglamentuotas tik pačia bendriausia prasme: šiame straipsnyje, pirma, įvardytas nebaigtinis kriterijų, kuriais apibūdinama neturtinė žala, sąrašas; antra, įtvirtinta blanketinė nuostata, nurodanti, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; trečia, pateikti keli pavyzdiniai atvejai, kuriais pripažįstama teisė į neturtinės žalos atlyginimą; ketvirta, įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018). Įstatyme įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į tuos aspektus, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-11 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismo, sprendžiančio neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimą, pareiga – nustatyti asmeniui kiek įmanoma teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už baudžiamojo proceso metu patirtus rūpesčius, nepatogumus, netikrumo jausmą ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės. Nustatydamas piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, teismas taip pat vadovaujasi specifiniais, tam tikrai bylų kategorijai būdingais, taip pat teismo konkrečioje byloje reikšmingais pripažintais kriterijais, be to, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgdamas, be kita ko, ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-375/2011).
34. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškovo prašymą priteisti patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į tokias aplinkybes kaip baudžiamojo persekiojimo pradėjimo (ne)pagrįstumas, baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumai, baudžiamojo proceso padarinius asmeniniam gyvenimui, nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę, padarinius profesiniam gyvenimui.
35. Kaip teisingai nurodė apeliantė, ieškovas, siekdamas pagrįsti patirtą neturtinę žalą, į bylą pateikė VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojos ir skyriaus vedėjos D. M. pasirašytą epikrizę, kurioje nurodyta, kad ieškovas buvo gydomas stacionare ligoninės kardiologijos I skyriuje nuo 2017-07-17 iki 2017-07-20, jam diagnozuota nestabilioji krūtinės angina ir hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio), taikytas medikamentinis gydymas, išduotas nedarbingumo pažymėjimas (1 t., b. l. 173-174), taip pat straipsnius ir publikacijas žiniasklaidoje apie ieškovo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą (1 t., b. l. 175-197).
36. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad baudžiamasis procesas pats savaime sukelia žmogui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad nepagrįstai pradėtas baudžiamasis persekiojimas turėjo įtakos ieškovo turėtų ligų ir būklės paūmėjimui. Teisėjų kolegija iš dalies sutiktina su apeliantu, jog ieškovas nepateikė patikimų duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti vienareikšmišką išvadą, kad epikrizėje nurodytų ligų (nestabiliąja krūtinės angina ir hipertenzine širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio)) atsiradimą sąlygojo būtent pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tačiau apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo ir padarytos labiau tikėtinos išvados, jog baudžiamasis persekiojimas turėjo įtakos esamų ligų paūmėjimui.
37. Nustačius, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas, 2017-04-19 pareiškus jam įtarimą dėl BK 229 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, buvo pradėtas neturint pakankamai ir patikimų duomenų apie R. T. padarytą nusikalstamą veiką (žr. 24-29 punktą), konstatuotina, kad kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) taip pat buvo paskirta nepagrįstai, kadangi jos skyrimas neatitiko bendrosios šių priemonių skyrimo nuostatos, nustatytos BPK 121 straipsnio 2 dalyje (kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pritaikyta kardomoji priemonė yra švelniausia, tačiau bet kokios kardomosios priemonės taikymas pats savaime apriboja asmens teisę veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, sukelia nepatogumų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad švelniausios kardomosios priemonės taikymas nepaneigia kompetentingų valstybės institucijų pareigos pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti, kad asmens teisės išvykti apribojimas nuo pat jo taikymo pradžios ir visą taikymo laikotarpį būtų pateisinamas (pagrįstas) ir proporcingas (2013-12-03 sprendimas, priimtas byloje Bulea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 27804/10). Be to, baudžiamojo proceso metu apie ieškovui inkriminuojamą veiką buvo paviešinta spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse, patalpinta ieškovo nuotrauka (1 t., b. l. 177), o tai neabejotinai turėjo neigiamos įtakos ieškovo emocinei būklei, savijautai.
38. Akcentuotina ir tai, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuo įtarimo ieškovui pareiškimo iki bylos išnagrinėjimo Panevėžio apygardos teisme praėjo pakankamai neilgas laiko tarpas, ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad jam taikyta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) būtų sukėlęs kažkokių realių praradimų ar nepatogumų, taip pat nėra pateikta įrodymų, jog 2019-08-30 neteko darbo VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir jo negali susirasti būtent dėl šio baudžiamojo proceso, todėl didele dalimi sumažino ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką ir, vėliau, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, o priimtas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. Tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuderinami su rūpestingumo ir atidumo reikalavimais, todėl nepaisant atskirų ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų teisėtumo, jie vertintini kaip neteisėti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai). Konstatavus, kad ieškovui įtarimai buvo pareikšti ir apkaltinamasis aktas perduotas teismui akivaizdžiai nebuvus tam pakankamo pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1 500,00 Eur turtinės ir 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.272 straipsnis).
40. Apeliantė skunde taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.
41. Teismų praktikoje išaiškinta, jog nustatyti neturtinės žalos dydį yra teismo pareiga. Ieškovai, reikšdami ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodo tokį neturtinės žalos dydį, kokį jie mano, kad yra patyrę, bet faktą, kad neturtinės žalos iš viso buvo padaryta, konstatuoja ir galutinį jos dydį nustato teismas. Dėl to, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, neturi reikšmės tai, kad ieškovai prašė priteisti daugiau neturtinės žalos, bet teismas priteisė jos mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Taigi, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo patirtos neturtinės žalos faktą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Dėl ieškovo R. T. apeliacinio skundo argumentų
42. Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovas nesutiko su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apelianto vertinimu, spręsdamas klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, teismas ne pilnai įvertino faktines aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos kompensacijos dydžiui, dėl ko per daug sumažino prašomos kompensacijos dydį.
43. Kaip jau buvo minėta (žr., 34 punktą), pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi aplinkybėmis, jog baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu truko pakankamai neilgai, ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam taikyta kardomoji priemonė sukėlė realių praradimų ar nepatogumų, ieškovas darbą prarado ne dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo, o vėliau įsidarbino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžiu.
44. Skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma prilygsta dėl nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn priteistiniems kompensacijų dydžiams, tuo tarpu dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo priteistinų kompensacijų dydžiai esant panašioms aplinkybėms siekia 15 000,00 Eur. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
45. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Teismas, spręsdamas dėl precedento taikymo konkrečioje byloje galimybės, visų pirma turi nustatyti, ar sutampa bylų faktinis pagrindas, ar nėra pasikeitęs teisinis reguliavimas, o esant precedentų konkurencijai – remdamasis prieš tai nurodytais kriterijais, parinkti taikytiną precedentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 247/2009; 2015-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).
46. Akcentuotina, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne apriori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodytose bylose pateiktais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, kadangi neturtinės žalos dydžiai buvo nustatyti kitokio pobūdžio bylose, kuriose faktinis pagrindas iš esmės skiriasi nuo nagrinėtos bylos faktinio pagrindo – apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019-10-31 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-404-790/2019, ieškovas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir įkalinimo įstaigoje praleido daugiau nei 6 mėnesius, o vėliau buvo išteisintas; Vilniaus apygardos teismo 2019-03-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-418-232/2019, ieškovas buvo neteisėtai sulaikytas, suimtas ir nuteistas laisvės atėmimo bausme, vėliau priėmus išteisinamąjį nuosprendį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, ieškovas buvo suimtas ir įkalintas 31 mėnesį; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-819-464/2016, ieškovei buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, vėliau suėmimo terminas buvo vis pratęsiamas.
47. Byloje nenustatyta, kad kasacinio teismo praktikoje buvo nagrinėta bylų dėl neturtinės žalos dydžio taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kurių faktinės aplinkybės būtų analogiškos arba labai panašios, kaip šios bylos aplinkybės, o apelianto skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo dydį ieškovams nustatė nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
48. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino konstitucines ieškovo teises, kadangi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, suvaržė ieškovo judėjimo laisvę ir buvo taikoma viso baudžiamojo proceso metu, buvo suvaržytos bendravimo, profesinės, finansinės galimybės. Iš dalies sutiktina su ieškovu, jog pritaikyta kardomoji priemonė apribojo ieškovo judėjimo laisvę. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovui buvo skirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, todėl ji absoliučiai neapribojo ieškovo judėjimo laisvės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pareiga neišvykti iš vietovės, kur yra jo gyvenamoji vieta, yra minimali prievartos priemonė, susijusi su asmens laisvės apribojimu (pvz., Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, peticijos Nr.31008/02; 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74253/17). Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs paskirtos kardomosios priemonės pobūdį bei tai, kad ieškovas nepateikė patikimų duomenų, jog dėl pritaikytų suvaržymų turėjo atšaukti keliones, komandiruotes ir pan. (žr., 38 punktą), bei duomenų, jog ieškovas būtų pasinaudojęs teise apskųsti pritaikytą kardomąją priemonę, prašęs ją pakeisti, išleisti laikinai išvykti, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, iš esmės teisingai nustatė neturtinės žalos dydį.
49. Apelianto vertinimu, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad nepaisant kokia buvo baudžiamojo proceso trukmė, jo rezonansas viešojoje erdvėje ieškovui buvo itin žymus: publikacijose buvo viešinami ieškovui pareikšti įtarimai ir kaltinimai, ieškovas buvo pateikiamas kaip korumpuotas valstybės tarnautojas, nusikaltėlis ir pan., o net ir ieškovą teismuose išteisinus, publikacijų komentarai rodo, kad tai ieškovo reputacijos viešojoje erdvėje visuomenės akyse nė kiek nereabilitavo (ieškovas apibūdinamas kaip „savanaudis“, „vagis“, „korumpuotas“, „išsisuko“ ir pan.). Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo nustatyti kitokį patirtos žalos dydį, nei jį nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog iš apelianto pateiktų duomenų nustatyta, kad publikacijos apie apeliantą buvo skelbiamos sąlyginai neilgą laiko tarpą (nuo 2017-05-24 iki 2017-07-01) (1 t., b. l. 175-197), o tai papildomai įrodo, jog ieškovas nepatyrė itin didelių išgyvenimų dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių trumpalaikių publikacijų apie apeliantui pareikštus įtarimus (CPK 185 straipsnis).
50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
Dėl procesinės bylos baigties
51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, teisės normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
52. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
53. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo R. T. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-08 sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.