Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-86-658/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-10-05
Bylos Nr.: 1A-86-658/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-2-00019-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Regina Pocienė, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis: R. B., H. E. E., A. G.
Nukentėjusysis: A. B., D. B.
Advokatai: Gediminas Bukauskas, Kęstutis Jonaitis, Laurynas Pakštaitis, Galina Kardanovskaja

Kategorijos

1.1.4.4.3Organizatorius (BK 24 str. 4 d.)
1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.8Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 str.)
1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)
1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
1.2.3.1.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
1.2.3.1.2.7Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 str. 2 d. 7 p.)
1.2.3.1.2.9Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
1.2.14.10.2.1Turto sunaikinimas ar sugadinimas visuotinai pavojingu būdu (BK 187 str. 2 d.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
2.1.2.4Teismo ir teisėjo nepriklausomumo bei nešališkumo principas (BPK 44 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.2.13Valstybinės proceso kalbos principas (BPK 8 str., 44 str. 7 d. ir kt. str.)
2.1.4.11.1Liudytojas ir jo statusas (BPK 78, 81, 83 str. ir kt. str.)
2.1.6.1Nušalinimo teisė (BPK 57 str.)
2.1.6.2.4Kiti nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai
2.1.6.3Nušalinimas teisme (BPK 59 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.2.1.5Prokuroro veiksmai ir įgaliojimai pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą (BPK 169-170, 170¹ str. ir kt. str.)
2.2.2.2.2Liudytojo ir nukentėjusiojo apklausa (BPK 183, 185 str.)
2.2.2.3.1.1Parodymo atpažinti pagrindai (BPK 191 str.)
2.2.2.3.1.2Asmens parodymo atpažinti tvarka (BPK 192 str.)
2.2.2.3.1.4Parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų (BPK 194 str.)
2.2.2.4.2Anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai (BPK 199 str.)
2.2.2.4.3Nukentėjusiojo ar liudytojo anonimiškumo nustatymo tvarka (BPK 200 str.)
2.2.2.8Kiti su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu susiję klausimai
2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
2.3.2.2.18Teisiamojo posėdžio protokolas (BPK 261 str.)
2.3.6.3.2Draudimas grįsti teismo nuosprendį vien tik anonimiškumo statusą turinčių asmenų parodymais (BPK 301 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
2.4.6.5.4Kai pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus šio kodekso 326 str. 1 d. 4, 5 p. (BPK 329 str. 4 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-658/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00019-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3; 1.1.4.4.5; 1.1.4.5.2; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.5; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.1.2.7; 1.2.3.1.2.9; 1.2.14.10.2.1; 1.2.22.1.1; 2.1.2.4; 2.1.2.13; 2.1.4.11.1; 2.1.6.1; 2.1.6.2.4; 2.1.6.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.15.3.3.2; 2.2.1.5; 2.2.2.2.2; 2.2.2.3.1.1; 2.2.2.3.1.2; 2.2.2.3.1.4; 2.2.2.4.2; 2.2.2.4.3; 2.2.2.8; 2.3.2.2.13; 2.3.2.2.18; 2.3.6.3.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.4; 2.4.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Agatai Minkel, Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorams Zdzislavui Tuliševskiui (Zdzislav Tuliševski), Irmantui Mikelioniui,

nuteistajam R. B., jo gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Linui Belevičiui,nuteistajam H. E. E. (H. E. E.), jo gynėjui advokatui Laurynui Pakštaičiui,nuteistajam A. G. (A. G.), jo gynėjai advokatei Galinai Kardanovskajai,nukentėjusiųjų A. B. ir D. B. įgaliotam atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,estų–lietuvių kalbų vertėjui Ainui Arust,rusų kalbos vertėjai Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka ir nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistojo H. E. E. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio, nuteistojo R. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko, nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, R. B. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, atliekama pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą 13 metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinus su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 30 d.

R. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, R. B. išbūtas kardomajame kalinime nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2021 m. birželio 30 d. (nuosprendžio paskelbimo dienos).

Užstato davėjui S. B. grąžintas už R. B. sumokėtas 20 000 (dvidešimties tūkstančių) eurų užstatas.

H. E. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, H. E. E. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 30 d.

H. E. E. kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, H. E. E. išbūtas kardomajame kalinime nuo 2018 m. sausio 16 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. birželio 30 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 20, 21 straipsniais, bausmę vykdanti institucija įpareigota bausmės atlikimo vietos apylinkės teismui pateikti teikimą perduoti vykdyti Estijos Respublikai šį nuosprendį dėl laisvės atėmimo bausmės H. E. E..

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 30 d.

A. G. kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, A. G. išbūtas kardomajame kalinime nuo 2018 m. sausio 16 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. birželio 30 d.

Nukentėjusios V. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš R. B., H. E. E. ir A. G. solidariai priteista 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš R. B., H. E. E. ir A. G. solidariai priteistas nepilnamečio vaiko A. D. J., gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 175 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus) nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) iki jo pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Iš R. B., H. E. E. ir A. G. solidariai priteista nepilnamečiui vaikui A. D. J., gimusiai (duomenys neskelbtini), 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Pavesta vaikui išlaikyti skirtas lėšas ir neturtinei žalai atlyginti vaikui priteistą pinigų sumą uzufrukto teise tvarkyti jo motinai V. J..

Nukentėjusios A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Jai iš R. B., H. E. E. ir A. G. solidariai priteista 70 000 Eur (septyniasdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis procesas dėl nukentėjusiojo D. B. civilinio ieškinio nutrauktas, nukentėjusiajam ieškinio atsisakius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. B., H. E. E., A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. jie, veikdami organizuotoje grupėje su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu: H. E. E. ir A. G. įvykdė D. B. nužudymą itin žiauriai, o R. B. padėjo tai padaryti. Be to, H. E. E., A. G. ir R. B. neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, neturėdami leidimo laikė ir gabeno šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus bei šaudmenis – ne mažiau kaip 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių, o būtent:

1.2. R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydami kitų asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, kartu su į Lietuvos Respubliką bei (duomenys neskelbtini) periodiškai atvykstančiu H. E. E. atliko paruošiamuosius darbus, turint tikslą nustatyti D. B. gyvenamąją vietą, dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones bei parinkti nužudymui tinkamą vietą, ir teikė reikiamą pagalbą nusikaltimo vykdytojams H. E. E. ir A. G.. Tuo tikslu R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. rugpjūčio 25 d. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), terminale Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo kelias SIM korteles, nupirko papildymus SIM kortelėms bei vieną jų įdėjo į „GPS Tracker“ sekimo įrenginį, kuris buvo sumontuotas D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o H. E. E. atliko D. B. sekimą. Sekimo metu H. E. E. nustačius D. B. dienotvarkę ir judėjimo maršrutą, naudojamą automobilį, parinkus tinkamą vietą nužudymui prie nukentėjusiojo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), tęsdami nusikalstamus veiksmus ir veikdami pagal iš anksto suderintą planą, H. E. E. ir A. G. 2015 m. lapkričio 6 d. vakare nenustatytu automobiliu atvyko prie įvažiavimo į namo (duomenys neskelbtini), kiemą, kur laukė į namus atvykstančio D. B.. Apie 23.55 val. D. B. jo paties vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su V. J. atvykus prie (duomenys neskelbtini), ir sustojus prie įvažiavimo į kiemą vartų, A. G. išlipo iš nenustatyto automobilio ir, panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, pavojingu V. J. bei galimų praeivių ir greta esančių namų gyventojų gyvybei būdu, V. J. akivaizdoje šovė ne mažiau kaip 12 kartų į automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje sėdintį D. B., padarydamas jam daugybinius šautinius sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Po D. B. nužudymo iš nusikaltimo padarymo vietos H. E. E. ir A. G. pasišalino nenustatytu automobiliu, o vėliau pasišalino ir iš Lietuvos Respublikos.

1.3. Be to, R. B., H. E. E. ir A. G., veikdami organizuotoje grupėje su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą, o būtent: 2015 m. lapkričio 6 d. apie 23.55 val. prie (duomenys neskelbtini), iššaudami ne mažiau kaip 12 šūvių iš dviejų 9 mm kalibro pistoletų, H. E. E. ir A. G. sunaikino A. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), lango stiklą (pataikė viena kulka) bei sugadino D. B. vairuotą automobilį „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarydami šautinius automobilio stiklų, kėbulo ir salono sugadinimus.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo H. E. E. gynėjas advokatas Laurynas Pakštaitis prašo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir nuteistąjį H. E. E. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Priimant skundžiamą nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas grindžiamas prielaidomis, jį priimant buvo neišnagrinėtos visos reikšmingos aplinkybės, neįvertinti asmenų parodymai bei nepašalinti prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių, buvo neįsigilinta į svarbias detales. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad kai kuriais įrodymais buvo tikima labiau nei kitais, nors tam nebuvo pagrindo, ir vieni prieštaravimai vertinti kaip reikšmingi, o kiti nutylėti. Be to, byloje esančios abejonės nebuvo aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo nuosprendyje nurodytas nužudymo mechanizmas nėra pagrindžiamas faktais ar neginčijamais materialiaisiais H. E. E. buvimo įvykio vietoje įrodymais, o yra prielaidos, kurios sujungtos į grandinę ne atskleidžia nužudymo mechanizmą, o perrašo policijos pareigūnų sudėliotą galimą įvykių scenarijų. Gynėjo manymu, tai sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir neteisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, nusikalstamų veikų motyvus bei bendrininkavimo instituto nuostatas.

2.2. Nuosprendyje nurodyti įrodymai nerodo jokių H. E. E. sąsajų su nusikalstama veika. Teismas išvadą, kad nuteistasis H. E. E. rinko informaciją apie D. B. grindė prielaidomis, kurios niekaip nepatvirtintos. Tai, kad šio nuteistojo ir nužudytojo automobilių judėjimo maršrutai sutapo, yra subjektyvi ikiteisminio tyrimo pareigūnės išvada, kuri pateikta tarnybiniame pranešime. Teismas šios išvados neanalizavo pasitelkdamas specialias žinias, tiesiog perrašydamas tai, kas nurodyta tarnybiniame pranešime. Judėjimo maršrutų sutapimo tikimybė (duomenys neskelbtini) didelė, o automobilio buvimas vienoje ar kitoje vietoje nerodo jokių sąsajų su nužudymu ar jo planavimu. Neaišku, kokią „kitą reikiamą informaciją“ apie nukentėjusįjį reikia rinkti, jeigu jau buvo žinoma jo tapatybė ir gyvenamoji vieta tokiame, kaip (duomenys neskelbtini), mieste, kuriame nėra didelių sunkumų surasti asmenį. Teismas nurodė ir kitų automobilių nuomos faktus, jų nuomos datas, ridas, aplinkybę, kad nuteistasis naudojosi šiais automobiliais, kadangi užfiksuoti pinigų išgryninimo faktai (duomenys neskelbtini), tačiau tai taip pat nepatvirtina jokių sąsajų su nužudymo nusikalstama veika. Aktyvus buvimas ir dalyvavimas nusikalstamoje veikoje turėtų būti susietas su įvykio vieta, tačiau H. E. E. nebuvo užfiksuotas prie D. B. namų, kur įvyko nužudymas.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip H. E. E. kaltumo įrodymą vertino aplinkybę, jog jis negalėjo paaiškinti dažno atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei interesų, kuriuos turėjo atvykdamas į (duomenys neskelbtini), jo bei D. B. automobilių buvimo vietos sutapimo bei fakto, kad netrukus po nužudymo H. E. E. išvyko iš Lietuvos Respublikos. Nuteistasis pateikė logiškus paaiškinimus apie verslo plėtrą, domėjimąsi statybų darbo jėga, automobilių nuomos verslu ir kitais su verslu susijusiais dalykais, tačiau teismas juos vertino kaip neįtikinamus ir pateiktus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas ir valdybos narys yra H. E. E., išperkamosios nuomos veiklą deklaravo tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Tačiau atvykdamas į Lietuvos Respubliką 2015 m. rudenį nuteistasis tyrė nuomos rinką, todėl, gynėjo teigimu, tokie nuteistojo paaiškinimai yra logiškai pagrindžiami. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis negalėjo paaiškinti, kokiuose statybos objektuose jis lankėsi ir su kokiais statybų sektoriaus atstovais buvo susitikęs, atskleidžia tik jo nesiorientavimą kitos šalies mieste.

2.4. Tai, kad 2015 m. rugsėjo 13 d. 5 val. automobilis „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pajudėjo iš (duomenys neskelbtini), o ten pat tuo metu abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris gaudavo duomenis iš ant D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio pradėjo siųsti SMS žinutes į GPS prietaise naudojamą abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris siuntė SMS žinutėmis informaciją apie buvimo vietą, „būnant adresu (duomenys neskelbtini) (KN0043) veikimo zonoje, kur buvo D. B. namai (duomenys neskelbtini)“, nerodo faktų apie veiką. Iš šio aprašymo neaišku, kokia informacija siųsta ir koks to tikslas, jei ir taip buvo žinoma D. B. gyvenamoji vieta. Taip pat dirbtinai, be specialių žinių pagalbos, nuteistasis buvo susaistytas su nukentėjusiuoju, nors jokio objektyvaus ryšio tarp šių asmenų nebuvo. Tai, kad sutapimas, jog H. E. E. naudotas automobilis „Toyota Yaris“ judėjo (duomenys neskelbtini), kuriame buvo D. B. gyvenamoji vieta, negali būti paaiškinamas atsitiktinumu ir rodo sistemingą H. E. E. atliktą D. B. sekimą, yra ne faktas, o nuomonė. Judėjimas (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną gali būti užfiksuotas daugybės asmenų ir transporto priemonių, nes šis rajonas yra didelis, judėjimo jame daug, todėl tokia išvada yra nepagrįsta.

2.5. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo pareigūno išvadomis, kad transporto priemonė – lengvasis automobilis „Toyota Yaris“ buvo išnuomotas tik tam, kad būtų atliekamas fizinis ir techninių priemonių pagalba atliekamas D. B. sekimas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad H. E. E. būtų sekęs D. B. fiziškai, o techninių priemonių naudojimas tik patvirtina asmens judėjimo faktą, jo buvimo vietą, bet nesudaro pagrindo spręsti dėl duomenų apie asmens gyvenamąją vietą rinkimą, dienotvarkės, judėjimo maršrutų, naudojamų transporto priemonių, nužudymui tinkamos vietos parinkimo ir pasiruošimo nužudyti veiksmų atlikimą. Sugretinus judėjimo schemas, kategoriškų išvadų daryti negalima, nes judėjimo maršrutai pagrindinėmis miesto magistralėmis gali ir kirstis, ir iš dalies persidengti, – važinėjant po visą miestą, dalis maršrutų sutampa, tačiau nepatvirtina asmens sekimo, stebėjimo bei bandymo įsisavinti aukos gyvenimo įpročius ir pan. Juolab kad sekimo įrenginio baterija nusėdo seniai iki nusikalstamos veikos, todėl nežinia, ar tas įrenginys davė naudos. Nužudymo naktį ir keletą mėnesių iki jos jokio sekimo nebuvo.

2.6. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nepaisant to, kad kituose išnuomotuose automobiliuose nebuvo jų buvimo vietą nustatančių techninių priemonių, tačiau kitų automobilių nuoma panašiam laikotarpiui, panašūs nuvažiuoti atstumai, nuomos metu (duomenys neskelbtini) išgryninti pinigai rodo, kad šios transporto priemonės taip pat buvo naudojamos fiziniam ir elektroniniam D. B. sekimui. Taip pat, teismas atsižvelgė į liudytojo Nr. 2-18, V. J. parodymus, kad iš įvykio vietoje buvusio automobilio keleivio pusės su ginklu išlipo A. G. ir pradėjo šaudyti, po to sėdo į automobilio keleivio vietą ir pasišalino, iš ko nukentėjusioji suprato, kad A. G. buvo ne vienas, nes kažkas kitas tą automobilį turėjo vairuoti. Pasak gynėjo, teismo išvados ir šiuo atveju buvo grindžiamos prielaidomis, todėl turi būti šalinamos. Kadangi į įvykio vietą buvo vykstama nenustatytu automobiliu, todėl neatmestina, kad tai buvo transporto priemonė, kurios vairas dešinėje pusėje.

2.7. Teismas, remdamasis nukentėjusiosios V. J. atliktu nuteistojo A. G. atpažinimo faktu, nors atpažinimo veiksmo teisėtumas kelia abejonių, taip pat liudytojų Nr. 1-18, 2-18 parodymais, pripažino nustatytomis aplinkybes, kad liudytojas R. J. (R. J.) kitą dieną po D. B. nužudymo 2015 m. lapkričio 7 d. 14.14 val. automobiliu „VW Phaeton“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvos Respubliką, o 20.06 val. šis automobilis buvo užfiksuotas iš jos išvykstantis po (duomenys neskelbtini) pasienio postą link Latvijos Respublikos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nepagrįstai rėmėsi tyrėjo sukurta versija, jog kitą dieną po D. B. nužudymo R. J. išvežė A. G. į Estijos Respubliką. Tokią kategorišką išvadą teismas padarė neapklausęs teisiamajame posėdyje R. J., siekiant išsiaiškinti, su kuo šis atvyko į Lietuvos Respubliką, bendravo, ką vežė, ir tyrėjo bei kitaip nepatikrinęs šio pareigūno sukurtos versijos.

2.8. Dėl R. B. atliktų veiksmų įvykdant nusikalstamą veiką, teismas, remdamasis tuo, kad jis „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje įsigijo SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo aktyvuota 2015 m. rugpjūčio 25 d. 16.28 val., ir R. B. DNR pėdsakai rodo, kad jis žinojo, jog sekimo įrenginys negali veikti ir atlikti kito objekto sekimo be šios SIM kortelės, taigi žinojo, kad bus sekamas D. B., nurodė, jog nors nėra užfiksuoti R. B. bei nusikaltimo vykdytojų kontaktai, konspiruoti jų susitikimai, kurių metu R. B. atliktų inkriminuotą aktyvų nusikaltimo organizatoriaus vaidmenį, jis nužudymo veiksme taip pat nedalyvavo, nusikalstamos veikos objektyvių požymių nerealizavo, tačiau savo veiksmais prisidėjo prie bendros veikos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais, taigi jo veiksmai atitinka padėjėjo vaidmenį, tačiau inkriminavus organizuotą grupę, R. B. laikomas ir veikos vykdytoju.

2.9. Teismas visiškai neįvertino, neanalizavo ir nepasisakė dėl to, kad vienintelė įvykio vietoje buvusi liudytoja R. Ž. parodė visai kitokias aplinkybes, kurios nurodo visai kitus asmenis, kurie susiję su nužudymo rengimu ir vykdymu. Ji nurodė, kad 19.30 val., eidama (duomenys neskelbtini) pro namą Nr. (duomenys neskelbtini), ties toje pačioje pusėje esančiu namu Nr. (duomenys neskelbtini) matė atvažiuojantį šviesios spalvos automobilį tranzitiniais numeriais, kuris jai sukėlė įtarimą, atsigręždama matė išlipusius šonu vienas priešais kitą stovėjusius du vyrus, kurie gestikuliavo rankomis, paaiškino, kad iš keleivio pusės išlipęs asmuo buvo žemesnio ūgio, tamsesnis. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad jai pateiktame vaizdo įraše galėtų būti asmuo, kurį ji matė išlipusį prie šio automobilio, tačiau apklausiama teisme ji nurodė, kad jos matytų dviejų asmenų ūgių skirtumas buvo kitoks nei tarp nuteistųjų A. G. ir H. E. E. (vienas asmuo buvo aukštesnis „visa galva“). Teisme nepavyko išsiaiškinti, kokį įrašą liudytojai parodė pareigūnai, tokio įrašo byloje nėra, tačiau skundžiamame nuosprendyje tokie liudytojos parodymai neanalizuoti, nesugretinti su kitais įrodymais, nenustatyti svarbūs neatitikimai ir įrodymų rinkimo trūkumai, nepašalinus abejonių padarytos kategoriškos išvados.

2.10. Liudytojas Nr. 2-18, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodė, kad jam iš šaltinių, kurių negali atskleisti, buvo žinoma, jog į D. B. šovė A. G., kurio ginklas užsikirto. Šis liudytojas nurodė, kad H. E. E. taip pat dalyvavo nužudant, tačiau kaip pasireiškė jo dalyvavimas, nežinojo. Jam nebuvo žinoma ir tai, kiek buvo panaudota ginklų, koks konkrečiai pistoletas buvo naudojamas, ar ginklas buvo su duslintuvu, ar be jo, iš kur tas ginklas buvo gautas, kodėl jis užsikirto. Pastarąjį faktą asmuo galėjo sužinoti tik matydamas tai iš arti arba iš paties šaudžiusio asmens. Liudytojas nežinojo, ar daugiau asmenų be A. G. ir H. E. E. buvo susiję su D. B. nužudymu, kas užsakė šį nusikaltimą. Apklausiant įslaptintą liudytoją nėra jokios galimybės nustatyti jo žinių šaltinį. Šiuo atveju liudytojo Nr. 2-18 pateikta informacija yra padrika, ją jis sužinojo ne pats, o iš kitų asmenų nuogirdų ir žinių nuotrupų, todėl jo parodymai atmestini kaip nepatikimi.

2.11. Taip pat atmestini ir liudytojo Nr. 1-18 parodymai, kadangi jam nebuvo žinoma, ar H. E. E. yra sporto klubo, užsiimančio viduramžių kovos menais, narys, nors jis yra A. G., kuris yra su šiuo klubu susijęs, draugas. Teismas nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo nurodytais duomenimis, kad minėtas sporto klubas užsiima nusikalstama veika, toks teiginys visiškai nuvertina šio liudytojo parodymų patikimumą, nes jis yra panašus į nuogirdas. Jokia bylos medžiaga nepatvirtina to, kad sporto klubas užsiima nusikalstamomis veikomis. Gynybos prašymas iškviesti į teismo posėdį šio sporto klubo vadovą buvo atmestas kaip nesusijęs su byla, todėl rėmimasis minėtais liudytojo parodymais yra neteisingas, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

2.12. Liudytojo Nr. 4-18 parodymai apie tai, jog H. E. E. vežė ginklus lietuvių prašymu, taip pat turi būti atmesti, juos vertinant kaip nuogirdas. Nors teismas daug dėmesio skyrė šio liudytojo apklausai, jo tapatybei nustatyti, tačiau skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo ir nevertino.

2.13. Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas įrodymus, ištirtus teisme, nurodė, kad atlikus įvykių analizę ir sugretinus turimus duomenis nustatyta, jog Estijos Respublikos pilietis H. E. E., būdamas (duomenys neskelbtini), galėjo gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris priklauso A. Š., E. K. sugyventinei. Tokiu būdu teismas nuosprendį grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo neginčijamai patvirtintos.

2.14. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas, inkriminuodamas nuteistiesiems veikimą organizuotoje grupėje, analizavo aplinkybes, kurios atitinka bendrininkų grupės apibrėžimą. Bendrininkavimo organizuota grupe su asmenimis, kuriems tyrimas atskirtas, požymiai nebuvo aptarti taip, kaip to reikalaujama teismų praktikoje, nebuvo aptartas jos dalyvių skaičius, susitarimas, veikos organizuotumo lygis, vaidmenų pasiskirstymas, apsiribojant tik trijų organizuotos grupės narių veiksmų aprašymu. Asmenys, kuriems tyrimas atskirtas, yra neaiškūs, – vienas iš jų veikė su R. B. padėdamas, o kiti, kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio, davė nurodymus dėl nužudymo. Neaišku, ar tokie nurodymai vertintini kaip padėjimas, ar organizavimas arba kurstymas, ar šių veiksmų kombinacija. Be to, buvo aptarti tik kai kurių grupės narių veiksmai, todėl manyti, kad jie buvo suderinti, kad asmenys suvokė, jog jie veikė kaip organizuotos grupės nariai, galima tik remiantis prielaidomis. Jokio ryšio tarp R. B., A. G. ir kitų asmenų nenustatyta, nėra telefoninių pokalbių ar slapto sekimo duomenų, liudytojų parodymų ar vaizdo įrašų bei nuotraukų, pėdsakų atliejų, elektroninių pėdsakų ar kitų duomenų. Remiantis kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2013, asmenys, objektyviai padėję organizuotai grupei padaryti nusikalstamą veiką, bet subjektyviai nesuvokę kitų asmenų vaidmens bei aukštesnio organizuotumo lygio, būdingo šiai bendrininkavimo formai, nėra organizuotos grupės nariai, todėl teismo nuosprendyje įtvirtinta formuluotė ydinga, o materialiosios teisės apibrėžimas susietas su procesiniais terminais – veikimu su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas. Aprašyti asmenų veiksmai nerodo asmenų susitarimo, bendros tyčios, sumanytojo, organizatoriaus, asmenų suvokimo priklausant tokiai grupei. Nors byloje nustatyta, kad nei H. E. E., nei A. G. nepažinojo R. B., tačiau ši aplinkybė eliminuota kaip nereikšminga, motyvuojant tuo, kad organizuotos grupės narių pažintis tarpusavyje nėra būtina (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-75-648/2017). Nežiūrint to, konstatuota, kad grupės veikla buvo intensyvi, nuteistųjų veiksmai buvo nevienkartiniai, o grupės narius H. E. E. ir A. G. siejo netrumpalaikiai ryšiai. Taip grupės buvimui pagrįsti pasitelkiami ne nusikalstami ryšiai, o nenusikalstama ilgalaikė asmenų pažintis. Todėl, gynėjo teigimu, teismas prieštaringai ir nemotyvuotai nusprendė buvus visų trijų nuteistųjų tarpusavio supratimą. Kaltinimas bandė įrodyti organizuotą grupę su nusikalstamo susivienijimo dalyviais ir organizuotą grupę su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, o teismas pasisakė dėl trijų asmenų organizuotos grupės su asmenimis, kurių tapatybė nenustatyta, buvimo, visiškai ignoruodamas tai, kad nenustatyta, kaip šie asmenys veikė kartu, kaip vykdė nenustatytų asmenų dėl nenustatytų motyvų parengtą nužudymo sumanymą. Tai patvirtina teismo subjektyvią ir nepagrįstą nuomonę, bet nenustato viso nusikaltimo mechanizmo. Organizuota grupė, kaip kvalifikuota bendrininkavimo forma, turi pasižymėti aiškiais didesnio organizuotumo bruožais. Tuo tarpu H. E. E. ir A. G. niekaip negalima susieti nei su R. B., nei su S. B. ar R. K. arba kitais asmenimis.

2.15. Teismo rėmimasis prielaidomis taip pat matyti ir nuosprendžio 42 puslapyje, kuriame nurodyta, kad liudytojai G. Z., I. N., K. Š., iš dalies A. L. teisme parodė, kad D. B. nužudymą galėjo organizuoti R. K. ir S. B., nes D. B. kėlė grėsmę R. K. ir S. B. vadovaujamo ginkluoto nusikalstamo susivienijimo nusikalstamam verslui – neteisėtam disponavimui labai dideliais narkotinės medžiagos kiekiais bei iš šio verslo gaunamoms piniginėms lėšoms. Teismas, remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadą, kad ne patys nuteistieji, o kiti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, suplanavo D. B. nužudymą. Tai yra akivaizdi prielaida, nes liudytojai G. Z., I. N., K. Š., A. L. tikrai nežino apie nužudymo aplinkybes ir pateikia savo samprotavimus, logines išvadas ir turimas žinias iš mažų detalių, kurios grindžiamos nuogirdomis. Pvz., G. Z. nurodė apie nužudymą girdėjęs sporto klube kažkokių asmenų kalbas, kas galėjo nužudyti, K. Š. apie nužudymą nieko nepatvirtina, jo nurodyti faktai, susiję su ginklų nužudymui įgijimu ir gabenimu yra neteisingi, kaltinimas dėl jų pakeistas. Dėl to teismo išvados, kurios pagrįstos šių asmenų nuomone, turi būti šalinamos iš nuosprendžio.

2.16. Teismų praktikoje įrodinėjant nužudymo veiką, jos sudėtį ir sprendžiant kaltininko atsakomybės klausimus, labai svarbus yra nusikaltimo motyvas. Toks sunkus nusikaltimas negali būti nemotyvuotas, o be motyvo bausmės skyrimas yra nepagrįstas. Šiuo atveju H. E. E. nuteistas už nužudymą itin žiauriai, kitų asmenų gyvybei pavojingu būdu, veikiant organizuotoje grupėje. Kaltinimas nužudymu itin žiauriai pateiktas teisme nukentėjusiojo atstovo, taip dirbtinai plečiant kaltinimą ir sunkinant kaltinamųjų teisinę padėtį, papildomai apkraunant procesą įrodinėtinais požymiais. Teismo iniciatyva apsunkinant kaltinimą buvo esminė, toks prašymas buvo priimtas, nors nebuvo tam pagrindo ir būtinybės, o gynybos prašymai dėl kaltinimų turinio atmesti. Priėmęs nukentėjusiojo atstovo prašymą dėl kaltinimo keitimo, teismas su juo sutiko, kreipėsi į užsienio valstybę, išdavusią kaltinamuosius dėl papildomo kvalifikuojančio požymio inkriminavimo ir tokį leidimą gavo. Taip teismas buvo aktyvus ne tik vykdydamas teisingumą, tačiau sunkindamas nuteistųjų teisinę padėtį.

2.17. Be to, nužudymo itin žiauriai požymį teismas nustatė ne dėl aplinkybių, kurios buvo nurodytos prašyme dėl kaltinimo papildymo (šūvių skaičiaus), o dėl teismo nuomonės (tariamai buvusio nukentėjusiosios suvokimo). Tačiau pirminis kaltinimas nužudymu buvo grindžiamas siekiu gauti turtinės naudos, o tokios tyčios buvimas niekaip nesusijęs su suvokimu dėl itin žiauraus nužudymo būdo. Todėl, pagal kvalifikavimo taisykles, pirmenybę teikiant kaltininko suvokimui, tokio požymio inkriminavimas neteisingas ir neturi teisinio pagrindo. To, ko nebuvo, ko nesistengė įrodyti kaltinimas, neįrodė asmuo, pateikęs prašymą, negalima nustatyti teismo iniciatyva išplečiant tokio požymio motyvavimą. Teismas, nurodęs, kad D. B. mirė po 1–3 šūvių, daugiausia per 1–3 minutes, šūvių aplinkybės buvo tokios, kad šaulys norėjo nužudyti tik D. B., veikė greitai ir taikėsi tik į jį, pagal nustatytas aplinkybes tam net nebuvo pasiruošęs, nustatė tokį nužudymą kvalifikuojantį požymį – itin žiauriai, motyvuojant tuo, kad nužudyta buvo D. B. artimosios V. J. akivaizdoje, kas jai sukėlė dideles dvasines kančias. Tai, pasak teismo, patvirtina ir aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo nėščia. Ši aplinkybė teismo buvo nustatyta savarankiškai, deduktyviai vertinant į bylą pateiktus duomenis prie ieškinio. Nei vienas nuteistasis to nežinojo, ši aplinkybė paaiškėjo tik teisiamojo posėdžio metu. Teismas šį motyvą kvalifikavo ne dėl kaltininko, o dėl nukentėjusiosios suvokimo. Toks nukentėjusiosios suvokimas vertinamas atsietai nuo BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytų kvalifikuojančių požymių esmės ir dirbtinai suteikiant veikai sunkesnę prasmę remiantis ne tyčia, o nukentėjusio asmens suvokimu, tokiu būdu pažeidžiant BK 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2.18. Prieštaringa ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusiosios patirti išgyvenimai gretinami su įvykio situacija – nukentėjusioji ne stebėjo, kaip žudikas žiauriai žudo jos artimąjį, tačiau pasilenkė ant sėdynės ir tokiu būdu pasislėpė. Nužudymui, padarytam per kelias sekundes, suteikiant papildomą kvalifikaciją, buvo išplėsta įstatymo taikymo sritis teismui neteisingai jį aiškinant.

2.19. Nužudymas itin žiauriai inkriminuojamas ir nešaudžiusiems, net įvykio vietoje nebuvusiems asmenims, tariamiems grupės nariams. Šie asmenys (H. E. E. ir R. B.) apie jokį žiaurų nužudymo būdą nežinojo, negalėjo žinoti ir tokiam būdui niekaip negalėjo pritarti, nes nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Tačiau teismas nurodė, kad nenustatytas ir vykdytojo ekscesas. Tokia pozicija neteisinga, kadangi tik vykdytojo ekscesu galima būtų pateisinti tai, kad vykdytojas žudė itin žiauriai, suprasdamas, kad kankina ar sukelia dvasines kančias matančiam nukentėjusiajam. Dėl to teismo išvada, kad kiti bendrininkai buvo abejingi ir nepaisė faktinės aplinkybės, kad D. B. atvažiuos ne vienas, o su V. J., ir sumanymą realizavo, nepagrįsta, tuo pačiu nurodant, kad nuteistieji galimai nebuvo iš anksto suderinę D. B. nužudyti jo draugės akivaizdoje. Pasak gynėjo, toks teismo vertinimas yra ne subjektyvaus kaltinimo ir nuteisimo įgyvendinimas, o kaltės perkėlimas, objektyvaus kaltinimo įtvirtinimas, teisingumo vykdymas plečiant kaltinimo ribas. Teismo išvados, kad kitų bendrininkų supratimas, jog jie savo veiksmais sukels V. J. dvasines kančias ir savo planų neatšaukimas, rodo šių asmenų žiaurumą, šaltakraujiškumą ir ciniškumą, yra deklaratyvios, neteisinės, neišplaukiančios iš įstatymo ir praktikos vertinimo, pagrindžia ne individualizuotos baudžiamosios atsakomybės, o kolektyvinės atsakomybės taikymą.

2.20. Abejotina ir neteisinga tai, kad kvalifikuojant poveikį turtui, automobilis laikomas sugadintu, o namas, langas – sunaikintu. Konstatuojama, kad buvo sunaikintas lango stiklas, nors lango stiklas, kaip ir automobilio stiklas, nėra savarankiški objektai, stiklas yra sudėtinė lango dalis. Nenustatytas tokiais veiksmais padarytos žalos dydis, nors padarinių požiūriu tai įrodyti teisme būtina.

2.21. Skundžiamame nuosprendyje taip pat įtvirtintos abejonės dėl nužudymui panaudoto ginklo. Tai yra teismas rėmėsi specialistų prielaidomis, kad nužudant galėjo būti panaudoti du 9 mm pistoletai Glock ir Astra arba CZ, arba Husquarna arba IM metal ar Intratec arba Sig Sauer, skirti šaudyti Luger šoviniais.

2.22. Teismo nuosprendyje nepašalintas nužudymo motyvas dėl savanaudiškų paskatų, nors nenustatyta jokių duomenų, patvirtinančių piniginio atlygio už D. B. nužudymą egzistavimą, nenustatyti jokie pinigų judėjimo srautai nuteistųjų sąskaitose, kratų metu nerastos didelės grynųjų pinigų sumos, nenustatyti jokie pokalbiai apie tarimąsi gauti pinigus ir jų gavimą už D. B. nužudymą. Vien aplinkybės, kad R. K. aktyviai palaikė ryšius su R. Ž., E. D., V. S., R. B., kad H. E. E. 2018 m. sausio 16 d. kratos metu namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buvo rasta neperšaunama liemenė, lenktas laužtuvas, ginklų enciklopedija ir kt., nepatvirtina savanaudiškų paskatų požymio.

2.23. Teismui atmetus didelę dalį kaltinimo, kad H. E. E. veikė organizuota grupe su nusikalstamo susivienijimo dalyviais, veikė su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, taigi su Estijos Respublikos piliečiais I. A. (I. A.), J. T. (J. T.), jo siejimas su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis tampa abejotinas. Nenustatyta ir neaišku, kodėl nuteistasis atvyko į Lietuvą, kodėl sekė D. B., kodėl planavo jo nužudymą, įkalbėjo draugą A. G. ar veikė kartu su juo bei R. B., kokios nusikalstamos paskatos jį vedė, kokie buvo nusikalstamų veikų padarymo motyvai. Kadangi šios aplinkybės nenustatytos, teismui jas atmetus kaip nebūtinas ir nereikšmingas, todėl nuosprendžiu nuteisti asmenys, neaišku, kokiais būdais atsidūrę Lietuvoje ir nusikaltę. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad jį priėmęs teismas rėmėsi ne tik procesiniame sprendime aprašytais įrodymais, tačiau vidinį įsitikinimą suformavus remiantis visais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.

2.24. Be to, teismo procesas nebuvo teisingas, nes jis išskirtas grupės bendrininkų atžvilgiu, nors tai nebuvo būtina. Kai kurie organizuotos grupės nariai, nors buvo suimti, buvo paleisti ir apklausti tik kaip liudytojai, o ne įtariamieji, jiems toje pačioje byloje dėl tų pačių veikų nepareikšti kaltinimai. Taip formuojant teismo procesą buvo manipuliuojama asmenų teisine padėtimi ir informacija.

2.25. Skiriant bausmes teismas nurodė atsižvelgęs į nusikaltimų padarymo motyvus, tačiau tokie motyvai skundžiamu nuosprendžiu laikomi nenustatytais. Ieškinys savo apimtimi ir patenkinta dalimi yra nepagrįstas.

3. Nuteistojo A. G. gynėja advokatė Galina Kardanovskaja skundžia Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį, prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti anoniminių liudytojų Nr. 1-18 ir 2-18 anonimiškumą ir apklausti juos teisme, taip pat apklausti Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyr. tyrėją D. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, jis prieštarauja Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams ir kasacinio teismo formuojamai praktikai. Procesinis sprendimas pagrįstas ne įrodymais ir faktais, o prielaidomis. Vien tai, kad teisėjų kolegija nurodė netikinti nuteistųjų parodymais, nesudaro pagrindo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kadangi, nepaisant parodymų vertinimo, jų kaltė turi būti įrodyta tiesioginiais neginčijamais įrodymais. Teismas nesivadovavo gynybos pateiktais argumentais ir dėl jų nepasisakė, o skundžiamas nuosprendis nėra logiškas, juo nepašalintos aplinkybės, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytos, neatskleista nepertraukiama įrodymų grandinė, o neįrodžius ryšio tarp D. B. ir nuteistųjų, nužudymo motyvai bei pati nusikalstama veika liko neįrodyti.

3.2. Vertindamas A. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, teismas tik mechaniškai pakartojo nuteistojo poziciją, neįsigilino į gynybos ir nuteistojo išsakytus argumentus bei nepaneigė faktų, įrodančių A. G. nekaltumą. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

3.3. Skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl 2015 m. ir 2018 m. V. J. duotų parodymų nenuoseklumo, prieštaravimai tarp jos pateiktų paaiškinimų teisme nebuvo pašalinti ar objektyviai paaiškinti.

3.4. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo asmens parodymo atpažinti procesinio veiksmo atlikimo tvarkos pažeidimų ir nepasisakė dėl šio įrodymo leistinumo. Nuteistasis A. G. iš pradžių buvo atpažintas iš nuotraukų, o tik po to atliktas jo atpažinimas gyvai, nors tuo metu jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, atpažinimo metu yra daroma tikėtina išvada dėl asmens panašumo į matytą asmenį, tokie duomenys nėra visiškai patikimi ir tokiais procesinio veiksmo rezultatais neturi būti remiamasi grindžiant asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju V. J. A. G. kategoriškai neatpažino, o tik nurodė jį kaip asmenį, panašų į tą, kuris šaudė.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi anoniminių liudytojų Nr. 1-18 ir 2-18 parodymais. Šie asmenys tiesiogiai įvykio nematė, taip pat jais negalima tikėti dėl to, kad jų pateikta informacija neatitinka tikrovės. Liudytojas Nr. 1-18 apklausos metu nurodė, kad viduramžių riterių kovų klubas yra priedanga to klubo nariams daryti įvairius nusikaltimus. Tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nei vieno fakto, kad kas nors iš klubo narių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba jam yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Norint vadovautis anoniminių liudytojų parodymais, būtina panaikinti jų anonimiškumo statusą ir suteikti galimybę juos tinkamai apklausti, tokiu būdu įgyvendinant nuteistųjų teisę į gynybą. Akcentuojama, kad liudytojas Nr. 4-18, kuriam taip pat buvo taikytas anonimiškumas, melavo. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai buvo pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo šiam asmeniui, kurio kopija pridedama prie skundo. Todėl vien dėl šios aplinkybės kompetentingų institucijų darbas yra diskredituotas, nepatikimas ir neobjektyvus. Dėl šios priežasties būtina patikrinti visus anoniminius liudytojus.

3.6. Teismo nurodė, kad A. G., būdamas Lietuvos Respublikoje, išjungdavo savo mobiliojo ryšio telefono aparatą, o jį įjungdavo tik būdamas Estijos Respublikoje. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. gruodžio 12 d. tarnybiniu pranešimu (10 t., b. l. 10–16), tačiau šis pareigūnas nebuvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Gynėjos vertinimu, jo tarnybinis pranešimas grindžiamas samprotavimais, jame išdėstyta tyrėjo asmeninė nuomonė, todėl ši operatyvaus pobūdžio informacija negali būti pripažinta patikimu įrodymu byloje.

3.7. Pirmosios instancijos teismas labai laisvai interpretavo bylos medžiagą, nors tai yra nepriimtina. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad liudytojas R. J. 2015 m. lapkričio 7 d. išvežė A. G. iš Lietuvos Respublikos, ar kad nuteistasis 2015 m. lapkričio 6 d. apskritai buvo Lietuvos Respublikoje.

4. Nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas skundžia Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kuria R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir priimti R. B. išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nurodytas nusikalstamas veikas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

4.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu jam, kaip padėjėjui, įvykdant inkriminuotus nusikaltimus organizuotoje grupėje su nuteistaisiais H. E. E. ir A. G., teismas padarė daug esminių BPK pažeidimų, kurie suvaržė kaltinamajam garantuojamas teises bei sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnis, 369 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas apie R. B. veiksmus ir jų apimtį (BPK 328 straipsnio 3 punktas) ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Visa tai nulėmė, jog skundžiama nuosprendžio dalis dėl R. B. nuteisimo už minėtus nusikaltimus negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl tai sudaro pagrindą ją panaikinti.

4.2. Skundžiamas nuosprendis neatitinka baigiamiesiems teismo aktams keliamų reikalavimų, jis yra nenuoseklus ir prieštaringas, jame išdėstytos išvados dėl nuteistojo R. B. kaltės įrodymo yra grindžiamos prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, nėra tinkamai atskleistas įrodinėtinų nusikaltimų aplinkybių turinys, o byloje esantys įrodymai įvertinti neišsamiai, dalies įrodymų turinys yra iškreiptas. Iš R. B. pateikto kaltinimo buvo pašalinta daug jam inkriminuotų veiksmų ir aplinkybių. Teismas konstatavo, kad kaltinime nepagrįstai ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizatoriams R. K. ir S. B., dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, buvo inkriminuotas D. B. nužudymo motyvas – D. B. ir G. Z. keliama grėsmė jų vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo verslui – neteisėtam disponavimui labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų bei iš šio verslo gaunamoms pajamoms. Iš nuosprendžio taip pat pašalintas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos. Taip pat teismas pašalino kaip neįrodytus ir R. B. inkriminuotus paruošiamuosius darbus, skirtus D. B. nužudymui, tai yra GPS įrenginio įgijimą, sumontavimą D. B. automobilyje, I. A., H. E. E. ir A. G. pasitikimą, gyvenamojo ploto jiems suradimą, duomenų apie D. B. naudojamą automobilį perdavimą, GPS sekimo įrenginio ir jo duomenų perdavimą bei kartu atliktą nužudytojo sekimą, automobilio „Renault Megane“, kuris turėjo būti panaudotas D. B. nužudymo metu, įgijimą, pagalbos kitiems nuteistiesiems suteikimą, pasišalinant po D. B. nužudymo iš įvykio vietos bei vėliau iš Lietuvos Respublikos, neteisėtą šaunamųjų ginklų ir jų dalių bei šaudmenų įgijimą. Nepaisant to, teismas, dėstydamas motyvus dėl R. B. kaltės ir priklausymo organizuotai grupei, tai grindė duomenimis, kuriuos valstybinis kaltintojas buvo pateikęs kaip neva įrodančius minėtas iš kaltinimo pašalintas aplinkybes. Toks nuosprendžio surašymo būdas neatitinka nei jo vientisumo, nei neprieštaringumo ar aiškumo reikalavimų.

4.3. Pripažinęs R. B. veiksmus – SIM kortelės, naudotos GPS įrenginyje, rastame D. B. automobilyje, įgijimą – nusikalstamais, teismas ne tik nepagrįstai atmetė nuoseklius paties nuteistojo parodymus dėl jo atliktų veiksmų turinio, bet ir grindė jų nusikalstamą pobūdį prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis apie R. B. žinojimo apimtį. Konstatuodamas nuteistojo kaltę, teismas neatskleidė jokių savarankiškų aplinkybių, rodančių R. B. sąsajas su nagrinėjamu nusikaltimu, o paties nuteistojo veiksmai savaime ne tik nesukėlė D. B. mirties, bet ir apskritai neturi jokio nusikaltimo požymio, todėl tinkamas tariamų bendrininkų veiksmų sekos nustatymas ir jų atskleidimas nuosprendyje turėjo būti itin kruopštus ir nekeliantis abejonių. Teismas to nepadarė, ignoruodamas faktą, kad nebuvo nustatyta daug tarpinių aplinkybių, kurios susietų R. B. atliktus veiksmus ir D. B. nužudymą į logišką ir nuoseklią grandinę. Pašalinęs iš kaltinimo R. B. inkriminuotus veiksmus, teismas taip pat privalėjo iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti tokius teiginius, jog R. B. teikė reikiamą pagalbą nužudymo vykdytojams, nes šie teiginiai prieštarauja teismo išdėstytiems motyvams.

4.4. Bylos nagrinėjimo metu taip ir nebuvo tinkamai nustatytos tikrosios nusikaltimo aplinkybės, o nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Tai patvirtina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuotų aplinkybių prieštaringumas. Aprašant D. B. nužudymą, teismas nurodė, kad A. G. išlipo iš nenustatyto automobilio ir, panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, pavojingu V. J. bei galimų praeivių ir greta esančių namų gyventojų gyvybei būdu, V. J. akivaizdoje, šovė ne mačiau kaip 12 kartų į automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje sėdintį D. B.. Tačiau toliau šiame nuosprendyje teismas, apibūdindamas aplinkybes, kuriomis buvo įvykdytas BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, nurodė, kad veiką padarė H. E. E. ir A. G., iššaudami ne mažiau kaip 12 šūvių iš dviejų pistoletų. Taigi, nors turto sugadinimas ir nužudymas turėjo būti įvykdyti tomis pačiomis aplinkybėmis, iš skundžiamo nuosprendžio lieka neaišku, kaip vykdant D. B. nužudymą, tuos pačius šūvius galėjo paleisti abu nuteistieji A. G. ir H. E. E..

4.5. Aprašydamas liudytojų parodymus teismas iškraipė jų turinį, perrašė jų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas tam tikras parodymų vietas, sudarydamas regimybę, kad tokie parodymai buvo duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aprašė tokius asmenų parodymus, kurių jie įrodymų tyrimo teisme metu nedavė. Liudytojas G. Z., apklaustas 2020 m. balandžio 24 d. teisiamojo posėdžio metu (7 teisiamojo posėdžio protokolo lapas), duodamas parodymus apie susitikimą su R. B., kurio metu jis davė savo telefoną G. Z. ir R. K. bendravimui, nedavė jokių parodymų apie tai, kad D. B. R. K. prašymu buvo sumuštas pataisos namuose. Liudytojas nurodė, kad buvo sumuštas ne D. B., o jo artimas draugas. Teismas iškreipė šio liudytojo parodymų turinį ir dėl K. Š. pateikto pasiūlymo G. Z. ir D. B. pagrobti R. K. pinigus aplinkybių, surašė liudytojo neva nurodytas aplinkybes, neatitinkančias nei jo žodžių, nei teisiamojo posėdžio protokolo turinio. Teismas nuosprendyje neteisingai aprašė ir liudytojo I. N. parodymų turinį, kadangi apklausiamas 2020 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu jis ne tik nenurodė aplinkybių, kad R. K. jam būtų sakęs apie pasikėsinimo prieš G. Z. aplinkybes, bet apskritai nurodė, kad R. K. nėra matęs. Liudytojas E. P. 2020 m. gegužės 19 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pažinojo R. B. nuo 2005 m. kai atliko bausmę Pravieniškių pataisos namų 3-iajame sektoriuje, ten susipažino ir su D. K., žinojo, kad R. B. ir D. M. buvo „jo bendrai“, kartu buvo nuteisti. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad šis liudytojas teisme parodė, jog pažįsta R. B. nuo 2005 m., kai kartu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, liudytojas R. A. 2020 m. rugpjūčio 31 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė tik tai, kad jis pats susijęs su R. B., nes pervežinėjo narkotines medžiagas, tačiau nenurodė, kad R. B. būtų susijęs su estų grupuote, nurodė, kad nežinojo, kas šiai grupuotei priklausė, jai vadovavo ir kas buvo R. B. aplinkoje. Šie nuosprendžio trūkumai nėra vienkartiniai ir atsispindi visose nuosprendžio dalyse, todėl jis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, demonstruoja teismo šališką poziciją.

4.6. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo imperatyvais, kuriais grindžiamas tinkamo, teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo surašymas – R. B. kaltė grindžiama prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, o ne patikimais ir neabejotinais įrodymų šaltiniais. Baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymų šaltinio, kuris tiesiogiai patvirtintų R. B. sąsajas su D. B. nužudymu. Teismui pašalinus iš kaltinimo šio nuosprendžio 4.2 punkte nurodytas aplinkybes, R. B. dėl D. B. nužudymo jam veikiant organizuotoje grupėje pripažintas kaltu dėl to, kad jis kartu su T. B., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, įgijo kelias SIM korteles, nupirko joms papildymus, vieną jų įdėjo į GPS sekimo įrenginį, kuris buvo rastas sumontuotas D. B. automobilyje, ir ant GPS sekimo įrenginio buvo rasti R. B. DNR pėdsakai. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nusikaltimą padariusio asmens kaltei įrodyti netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje susijungtų į nuoseklią ir logišką grandinę (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019). Taip pat pripažinta, kad tokiu atveju įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, Nr. 2K-103-976/2016, Nr. 2K-275-976/2017, Nr. 2K-264-976/2019, Nr. 2K-15-976/2021). Šiuo atveju, skundžiamo nuosprendžio turinys dėl nuteistojo R. B. kaltės įrodymo fakto neatitinka nei pamatinių baudžiamojo proceso reikalavimų, nei aptartų papildomų reikalavimų nuosprendį grindžiant netiesioginiais įrodymais. Teismas nurodė, kad vien faktinė aplinkybė, jog ant vienos iš SIM kortelių, kuri buvo įdėta į GPS sekimo įrenginį, buvo rasti R. B. DNR pėdsakai, rodo, kad jis žinojo, jog bus sekamas būtent D. B., turint tikslą nustatyti jo gyvenamąją vietą, darbotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones bei parinkti jo nužudymui tinkamą vietą (39 nuosprendžio lapas). Vis dėlto, tai yra teismo prielaidos apie nuteistojo žinojimo apimtį, kuriomis bandoma užpildyti trūkstamas įrodymų grandinės dalis, būtinas sujungti pernelyg vienas nuo kito nutolusius veiksmus – 2015 m. rugpjūčio 25 d. SIM kortelės įgijimą ir įdėjimą į sekimo įrenginį bei 2015 m. lapkričio 6 d. įvykdytą D. B. nužudymą. Teismas ne tik nenurodė jokių aplinkybių, jungiančių aptartus veiksmus, pasireiškusius objektyvioje tikrovėje, bet ir nepateikė nei vieno įrodymų šaltinio, kuris galėtų pagrįsti prielaidas apie nuteistojo žinojimą, kokiam konkrečiam tikslui bus naudojamas GPS sekimo įrenginys, į kurį įdėtą SIM kortelę jis įgijo. Vien DNR radimas ant SIM kortelės savaime tokio žinojimo nepatvirtina. Byloje nėra nustatyta, kad R. B. būtų gavęs nurodymus dėl bendrininkavimo D. B. nužudyme iš kitų asmenų, taip pat kad jis būtų siekęs kartu su kitais nuteistaisiais atlikti šią nusikalstamą veiką – teismas pašalino iš kaltinimo tiek organizuotos grupės, tiek asmeninį R. B. motyvą – piniginį atlygį, o nuosprendyje ne tik nėra atskleista aplinkybių, rodančių tokį nuteistojo siekį, bet ir aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti apie R. B. ir kitų nuteistųjų veiksmų bendrumą ar derinimą tarpusavyje. Pats pirmosios instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo kaip neįrodytas aplinkybes, kad R. B. pritvirtino sekimo įrenginį prie D. B. automobilio, akcentavo, kad nuo įrenginio aktyvavimo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki jo pritvirtinimo prie D. B. automobilio praėjo 17 dienų, tai yra ilgas laiko tarpas, per kurį nebuvo nustatyta jokio R. B. ryšio su šiuo įrenginiu. Kieno žinioje buvo šis įrenginys minėtu laikotarpiu, kas juo disponavo, kokius veiksmus atliko, kam perdavė, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Nuteistojo R. B. žinojimą, kad GPS įrenginys bus naudojamas D. B. sekti, teismas grindė tuo, kad nuteistasis su T. B. SIM korteles įgijo degalinėje ir netrukus po to jos buvo aktyvuotos. Tačiau, kaip šis faktas patvirtina tik teismo prielaidas, nežinoma. Dėl šios priežasties minėti įrodymai net negali būti laikomi netiesiogiai patvirtinančiais R. B. kaltę padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose numatytą nusikaltimą.

4.7. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo R. B. parodymus apie tai, kad jis GPS įrenginį ir SIM korteles įgijo 2015 m. kovą–balandį paprašytas R. V.. Įgijęs GPS įrenginį, nuteistasis jį pasidėjo pas save, kol R. V. paprašė jį aktyvuoti ir perduoti jam. Tuomet R. B. pasiėmė GPS įrenginį iš namų, paliko krauti T. B. automobilyje ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. degalinėje nupirko dvi SIM korteles, kurias įdėjo į įrenginį ir į telefono aparatą. Įrenginį paliko T. B. automobilyje tam, kad pabandytų jį aktyvuoti, o kai tai pavyko, kelių dienų laikotarpiu jį perdavė R. V.. Kad GPS įrenginys buvo rastas ant D. B. automobilio, jis sužinojo tik iš šios baudžiamosios bylos. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina byloje nustatytos aplinkybės: ant SIM kortelių rasti dviejų vyrų pėdsakai, vieni kurių yra R. B., taip pat tai, kad GPS įrenginys, kurį galima įgyti įvairiose internetinėse parduotuvėse, buvo aktyvuotas 2015 m. balandžio 10 d. Be to, 2015 m. rugpjūčio 25 d. į (duomenys neskelbtini) esančią degalinę atvykus automobiliui „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotam G. V. vardu, kurį galimai vairavo R. B., šio automobilio keleivis nuėjo į degalinę, kur įsigijo „Labas“ kvitus SIM kortelėms papildyti, ir jais 2015 m. rugpjūčio 25 d. 16.27 val. ir 16.29 val. buvo papildyti abonentai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pirmą kartą GPS įrenginys buvo įjungtas 2015 m. rugpjūčio 24 d., o SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) į jį įdėta 2015 m. rugpjūčio 25 d. 16.32 val. ir iš jo siųstos žinutės abonentui Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo aktyvuotas 2015 m. rugpjūčio 25 d. 16.26 val. Taigi teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo R. B. parodymus ir jais nesivadovavo remdamasis ne byloje esančiais įrodymais, o nepašalintomis abejonėmis. Asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas pagrindas jo kaltumui nustatyti, kadangi teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-788/2015).

4.8. Teismo argumentai dėl GPS įrenginio aktyvavimo 2015 m. rugpjūčio 25 d., iki 2015 m. rugsėjo 12 d. jo įmontavimo D. B. automobilyje, yra nenuoseklūs. Šį laikotarpį teismas laikė trumpu ir įrodančiu R. B. kaltę, tačiau iš kaltinimo pašalindamas kaip neįrodytas aplinkybes, jog R. B. sekimo įrenginį pritvirtino prie D. B. automobilio, tą pačią aplinkybę, tai yra tą patį laiko tarpą vertino kardinaliai skirtingai, t. y. nurodė, kad nuo šio momento iki GPS sekimo įrenginio pritvirtinimo prie D. B. automobilio praėjo daugiau nei 17 dienų laikas, akcentuojant šį laikotarpį kaip reikšmingai ilgą. Toks įrodymų vertinimas, kai ta pati faktinė aplinkybė vertinama skirtingai, ja bandant pagrįsti skirtingas teismo išvadas, viena vertus, konstatuojant neįrodytus atitinkamus kaltinimo teiginius, kitą kartą, pripažįstant asmenį kaltu dėl kitų kaltinimo dalių, nėra priimtinas ir neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies įtvirtintų įrodymų vertinimo imperatyvų bei nuosprendžio nuoseklumo ir neprieštaringumo reikalavimų.

4.9. Be to, vertindamas nuteistojo R. B. parodymų turinį, teismas nutylėjo tokias svarbias aplinkybes, jog 2018 m. rugpjūčio 29 d. kratos metu pas R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rastas kitas GPS įrenginys „Tracker“, kas patvirtina nuteistojo parodymus, kad jis turėjo ir kitą GPS įrenginį. Be to, teismas nutylėjo ir tai, jog GPS įrenginio, rasto ant D. B. automobilio, atmintyje esanti objektyvi informacija (3 t., b. l. 193, 194) įrodo, kad jis buvo aktyvuotas 2015 m. balandžio 10 d., tai yra R. B. šį įrenginį įgijo dar balandžio mėn. ir jį buvo įjungęs, bet nebuvo įdėjęs SIM kortelės. Ši aplinkybė dar labiau atitolina R. B. veiksmus, atliktus su įrenginiu, iki jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, kadangi šis įrenginys buvo aktyvuotas dar tuo metu, kai dar net teoriškai niekas negalėjo norėti keršyti nei G. Z., nei D. B., tariamai trukdžiusiems nusikalstamo susivienijimo narkotikų verslui, o R. B. dar nebuvo buvęs Ispanijoje, kur neva turėjo gauti nusikalstamus nurodymus. Nors abejonės R. B. dėstoma versija šiuo metu negali būti pašalintos dėl R. V. mirties (duomenys neskelbtini), tačiau tai nėra pagrindas jas vertinti R. B. nenaudai. R. B. įtikinamai paaiškino, kad R. V. jis gerai pažinojo, kartu atliko bausmę pataisos įstaigoje, gyveno tame pačiame kambaryje, po to palaikė draugiškus ryšius. Nuteistasis parodė, kad iš R. V. prašymo suprato, jog GPS įrenginį šis asmuo ketino naudoti krovininio transporto kontrolei, o R. V. veikla buvo susijusi su krovininiu transportu ne tik vykdant teisėtą veiklą, bet ir jam darant nusikaltimus šioje srityje.

4.10. Tiek byloje nustatytos aplinkybės, tiek skundžiamo nuosprendžio argumentai nepagrindžia išvados dėl R. B. dalyvavimo organizuotos grupės veikloje. Nurodydamas kasacinės instancijos teismo praktiką baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-35/2013, Nr. 2K-301-924/2015, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-303-699/2015, Nr. 2K-545-489/2015, Nr. 2K-200-1073/2019, gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje paliko klaidingas kaltinimo formuluotes, jog nuteistieji veikė su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, o R. B., kaip vienas iš nusikaltimo bendrininkų, veikdamas su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydamas asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, kartu su H. E. E. atliko jam inkriminuotus paruošiamuosius veiksmus D. B. nužudymui. Tokiu būdu teismas neužtikrino R. B. įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai dėl nepakankamai aiškaus kaltinimo. Kaltinimo aiškumas ir konkretumas pasireiškia per tiksliai nurodytas inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju aptarta kaltinimo formuluotė yra ydinga. Tariami R. B. bendrininkai nėra įvardyti nei nuosprendyje, nei pareikštame kaltinime, jame nenurodyta, su kokiais asmenimis neva R. B. priklausė organizuotai grupei. Juos gynybai teko spėlioti iš kaltinimo bei pakeisto kaltinimo visumos, todėl nebuvo įmanoma efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Teismas konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrindė apskritai egzistavus organizuotą grupę, nenurodė nei kokiu būdu, nei kokius nurodymus, susijusius su nagrinėjamo nusikaltimo įvykdymu, R. B. gavo iš asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas. Skundžiamame nuosprendyje daromos išvados apie R. B. ryšius su tariamos organizuotos grupės nariais ar jų dalimi, taip pat intensyvų veikimą, nors bylos aplinkybės tokių išvadų daryti neleidžia.

Žemesnės instancijos teismas

4.11. Atkreipiamas dėmesys, kad R. B. pareikšto kaltinimo tekste, be jo paties, buvo išvardyti dar devyni asmenys: H. E. E., A. G., I. A., S. B., R. K., R. Ž., E. G., T. B., J. T., kurie, kaip galima numanyti, valstybinio kaltintojo buvo laikomi organizuotos grupės nariais, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad minėti asmenys nėra kaltinami ir perduoti teismui, todėl teismas jiems šioje byloje inkriminuotas aplinkybes dėl D. B. nužudymo planavimo pašalino kaip nenagrinėtinas teisme. Vis dėlto, teismas, pasisakydamas dėl organizuotos grupės požymio, remdamasis G. Z., I. N., K. Š., iš dalies A. L. parodymais, jog D. B. kėlė grėsmę R. K. ir S. B. ginkluoto nusikalstamo susivienijimo nusikalstamam verslui – neteisėtam disponavimui labai dideliais narkotinės medžiagos kiekiais, padarė išvadą, kad nusikaltimą suplanavo ir organizavo ne patys nuteistieji, o kiti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas (42 nuosprendžio lapas). Taigi teismas, konstatuodamas veikimą organizuotoje grupėje, rėmėsi tokiomis aplinkybėmis, kurias pats pašalino iš kaltinimo kaip nenagrinėtinas. Tokiu būdu buvo padaryti esminiai BPK reikalavimų, keliamų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui, pažeidimai bei apribota nuteistojo teisė į gynybą.

4.12. Prokuroro 2019 m. birželio 7 d. nutarimu buvo nepagrįstai atskirtas ikiteisminis tyrimas R. B. ir kitų nuteistųjų atžvilgiu, klaidingai nurodant, kad kiti įtariamieji Lietuvos Respublikos teisėsaugai yra nepasiekiami, tačiau iš tikrųjų teisminio nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos teisėsaugos žinioje buvo ir yra dalis asmenų, kurie kaltinime buvo įvardijami kaip nusikaltimo tiesioginiai bendrininkai ir organizuotos grupės nariai. Tai yra viena baudžiamoji byla be objektyvių priežasčių buvo dirbtinai suskaidyta ir iš dešimties tariamų bendrininkų teisme nagrinėjama byla tik trijų asmenų atžvilgiu. Dėl to teismas negalėjo pateikti jokių teisinių išvadų dėl likusių septynių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų. Tokiu būdu buvo apribota galimybė teismui nustatyti tiesą šioje byloje ir priimti pagrįstą nuosprendį, o R. B. – suprasti pareikštą kaltinimą ir efektyviai realizuoti teisę į gynybą.

4.13. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie R. B. ir kitų nuteistųjų susitarimą ir tyčią bendrininkauti, t. y. būtinuosius bendrininkavimo požymius. Šiuo atveju R. B. tik įgijo papildymus išankstinio apmokėjimo telefono abonentinėms kortelėms, kurios buvo būtinos elektroniniu būdu atliekant D. B. sekimą, tačiau kitais byloje surinktais įrodymais nebuvo nustatyta nei nuteistųjų veiksmų bendrumo, nei jų susitarimo ar kitų aplinkybių, kurios rodytų R. B. tyčią veikti kartu su kitais nuteistaisiais, kurių jis nepažinojo ir iki šio baudžiamojo proceso nebuvo matęs.

Žemesnės instancijos teismas

4.14. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad D. B. buvo nužudytas ne tik kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, bet ir itin žiauriai. Tačiau toks teismo sprendimas buvo grindžiamas visai kitomis aplinkybėmis, nei buvo prašoma keičiant kaltinimą nukentėjusiųjų iniciatyva. Tai yra teismas nusprendė, kad D. B. buvo nužudytas itin žiauriai, nes nusikaltimas buvo įvykdytas artimo žmogaus, tai yra nukentėjusiosios V. J., akivaizdoje, kas jai sukėlė dideles dvasines kančias. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, toks kaltinimo keitimas pažeidžia nuteistųjų, taip pat ir R. B., teisę į gynybą, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo tokio kaltinimo. Paties teismo iniciatyva pakeistas kaltinimas, pripažinus R. B. ir kitus nuteistuosius kaltais dėl nužudymo itin žiauriai, tačiau dėl visai kitų veikos aplinkybių, nei kad buvo prašoma nukentėjusiųjų atstovo keičiant kaltinimą, neatitinka kaltinimo keitimo nuostatų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visiems kaltinamiesiems buvo žinomos teismo pripažintos aptariamo kvalifikuojančio požymio aplinkybės, tai yra kad D. B. buvo nužudytas prie artimo žmogaus – nukentėjusiosios V. J., tačiau šios aplinkybės niekada nebuvo inkriminuotos kaip atskiras nužudymą kvalifikuojantis požymis, kuris, be kita ko, privalo būti įrodinėjamas, o ne preziumuojamas. Nei R. B., nei kiti nuteistieji nesigynė ir negalėjo gintis nuo tokio kaltinimo, nes jis niekada nebuvo suformuotas, nei vienas iš nuteistųjų negalėjo numanyti, kad jie gali būti pripažinti kaltais dėl nužudymo itin žiauriai ne pagal naujai suformuotą kaltinimą, kuriame šis veiką kvalifikuojantis požymis grindžiamas paleistų šūvių skaičiumi, bet dėl teismo konstatuotų aplinkybių, kurios iš esmės skiriasi tiek nuo pirminio, tiek nuo pakeisto kaltinimo.

Šalies argumentai

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Zdzislavas Tuliševskis pateikė skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir prašo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme dėl papildomai pateiktų R. A. parodymų ir duomenų apie I. A. bei R. B. ištyrimo. Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems buvo pašalinta nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos, ir R. B., H. E. E. bei A. G. veiką kvalifikuoti ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. visa apimtimi pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 ir 9 punktus. Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės dėl R. B. organizatoriaus vaidmens, dėl R. B., H. E. E. ir A. G. neteisėto šaunamųjų ginklų – ne mažiau kaip dviejų 9 mm kalibro pistoletų, šaudmenų šiems šaudyti – ne mažiau kaip 12 vienetų 9 mm kalibro Luger šovinių, optinių taikiklių, drabužių, cheminių medžiagų pėdsakams naikinti įgijimo, dėl R. B. paruošiamųjų darbų, skirtų D. B. nužudymui – GPS įrenginio įsigijimo, GPS įrenginio sumontavimo D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), I. A., H. E. E. ir A. G. pasitikimo atvykstant į Lietuvos Respubliką ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu (duomenys neskelbtini), duomenų apie D. B. naudojamą transporto priemonę bei telefono su SIM kortele ryšio ir sekimo palaikymui perdavimo I. A., H. E. E. ir A. G. bei kartu atlikto D. B. sekimo, automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo, pagalbos H. E. E. ir A. G. pasišalinant po D. B. nužudymo iš įvykio vietos ir iš Lietuvos Respublikos suteikimo, dėl A. G. kartu su R. B. ir H. E. E. atlikto D. B. slapto sekimo, įrašant kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymą kvalifikuojančias aplinkybes. Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės dėl turto sunaikinimo ir sugadinimo padegant, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pakeisti ir kvalifikuoti jų veiksmus sugadinant nukentėjusiųjų turtą papildomai ir kaip turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant. Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria kaltinamiesiems buvo paskirtos bausmės, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pakeisti ir paskirti: už nusikaltimus, dėl kurių padarymo R. B. pripažintas kaltu, paskirti bausmes: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 7, 9 punktus – septyniolika metų laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – trejus metus laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – trejus metus laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Už nusikaltimus, dėl kurių padarymo H. E. E. pripažintas kaltu, paskirti bausmes: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 7, 9 punktus – devyniolika metų laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – ketverius metus laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Už nusikaltimus, dėl kurių padarymo A. G. pripažintas kaltu, paskirti bausmes: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 7, 9 punktus – dvidešimt metų laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – ketverius metus laisvės atėmimo; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5.1. Kauno apygardos teismas, spręsdamas dėl nuteistiesiems R. B., H. E. E. ir A. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių apimties, jų veiką kvalifikuojančių požymių, nepakankamai tinkamai atliko baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimą. Priimdamas sprendimą pašalinti tam tikras faktines aplinkybes bei susiaurindamas inkriminuojamų veiksmų apimtį, šalindamas nužudymą kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje įrodymus išanalizavo nevisapusiškai, jų nesujungė į vientisą loginę grandinę, atskirose nuosprendžio dalyse pateikė skirtingas išvadas dėl tų pačių faktinių aplinkybių, todėl buvo padarytos nepagrįstos išvados, sąlygojusios tiek jų neatitikimą objektyvioje tikrovėje pasireiškusioms faktinėms aplinkybėms, tiek netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir bausmės skyrimą. Teisėjų kolegija, pašalindama iš kaltinimo nuteistiesiems inkriminuotą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, R. B. inkriminuotus tam tikrus organizacinius veiksmus bei su tuo susijusias faktines aplinkybes, A. G. inkriminuotą nukentėjusiojo D. B. slapto sekimo aplinkybę, nuteistiesiems inkriminuotą turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, taip pat nuteistiesiems paskirdama per švelnias bausmes ar jų rūšį, neįvykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti turimus įrodymus tarpusavyje, susiejant juos į loginę grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias logines išvadas, taip iš esmės pažeisdama BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kas pripažintina esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 369 straipsnis), taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), neteisingai paskyrė bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Prokuroras, atlikdamas byloje surinktų įrodymų analizę, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. B. organizavo D. B. nužudymą, o baudžiamojo proceso metu nustatyta tik tai, kad R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, įsigijo papildymus išankstinio apmokėjimo telefono abonentinėms kortelėms, kurios buvo būtinos elektroniniu būdu atliekant D. B. sekimą. Baudžiamąją bylą nagrinėjusi trijų teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. B. įgijo GPS sekimo įrenginį, jį sumontavo D. B. automobilyje, vėliau kitiems kaltininkams perdavė duomenis apie D. B. automobilį bei telefoną su SIM kortele ryšio sekimo palaikymui bei sekė nukentėjusįjį, taip pat įgijo automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šaunamuosius ginklus ir šaudmenis šiems ginklams. Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos bei surinkti įrodymai reikalauja itin detalios ir kruopščios jų analizės. Pavienis tam tikrų įrodymų vertinimas iš tikrųjų nesuteikia pagrindo pripažinti vienos ar kitos faktinės aplinkybės, įskaitant ir R. B. organizacinių veiksmų, įrodytumo. Kita vertus, visų baudžiamojoje byloje surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų sujungimas į vientisą, nuoseklią įrodymų grandinę leidžia patvirtinti nuteistiesiems inkriminuotų faktinių aplinkybių atitikimą objektyvioje tikrovėje pasireiškusiems įvykiams. Atkreipiamas dėmesys, kad itin aukšto konspiracinio lygio organizuoto nusikalstamumo bylose tiesioginių kaltės, kitų nusikaltimų požymių ar faktinių aplinkybių įrodymų gali apskritai nebūti, nes kaltininkų veiksmai pasižymi itin griežta konspiracija, jie vadovaujasi paklusnumo principais, naudojasi įvairiais slaptais bendravimo metodais ar bendravimą vykdo per didelį skaičių tarpininkų, dėl ko baudžiamajai bylai reikšmingų duomenų rinkimas, fiksavimas, o vėliau pripažinimas įrodymais yra sietinas su itin detaliu ir išsamiu įrodymų vertinimo procesu, neretai pasižyminčiu tik netiesioginių įrodymų analize.

5.3. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis liudytojų G. Z., I. N., K. Š., iš dalies A. L. parodymais, konstatavo, kad ne patys R. B., H. E. E. ir A. G. suorganizavo ir suplanavo D. B. nužudymą, o už šių veiksmų atlikimą buvo atsakingi kiti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas. Nors konstatuojant minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas rėmėsi šių liudytojų parodymais, tačiau sprendžiant dėl R. B. vaidmens D. B. nužudyme, į jų turinį tinkamai neatsižvelgė. Tai reiškia, kad toje baudžiamosios bylos dalyje, kurioje buvo aptariama D. B. nužudymo organizavimo aplinkybė, šie įrodymai turėjo lemiamą reikšmę, tačiau sprendžiant dėl R. B. nusikalstamų veiksmų apimties, jie be konkrečių motyvų įrodomąją reikšmę prarado, kaip ir toje nuosprendžio dalyje, kurioje buvo aptariamas savanaudiškų paskatų aspektas. Prokuroro vertinimu, būtent šių liudytojų parodymai, taip pat R. A., G. J., E. P. parodymai, kaip netiesioginiai R. B. kaltės įrodymai, sujungti į vientisą loginę grandinę ir sugretinti su kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais (R. B. ir asmens, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, veiksmais disponuojant sekimo GPS, SIM ir mobiliojo ryšio telefonu, šių prietaisų veikimo analize, vaizdo medžiaga, telefoninių kontaktų išklotinėmis, prisijungimo duomenimis, kitų dviejų kaltinamųjų judėjimo ir naudojimosi mobiliojo ryšio telefonais analize, disponavimu Prancūzijos Respublikoje vogta ir nusikaltimui panaudota transporto priemone) patvirtino tiek jo aktyvų vaidmenį organizuojant D. B. sekimą ir nužudymą, tiek teismo iš kaltinimo pašalintų aplinkybių, susijusių su paruošiamaisiais D. B. nužudymo veiksmais, buvimą.

5.4. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. B. veiksmų pobūdis labiau atitiko padėjėjo vaidmenį, tačiau su tokia išvada prokuroras nesutinka. Kaip nustatyta byloje ištirtais įrodymais, D. B. nužudymas buvo ne spontaniškas nusikaltimas, o gerai organizuotas, pakankamai ilgą laiką trukęs veikimas, kurio paruošiamojoje ir vykdymo stadijose dalyvavo nemažai asmenų, atlikusių jiems pavestas funkcijas. R. B. vaidmuo D. B. nužudyme buvo apibrėžtas jam pavestomis funkcijomis ir užduotimis: nusikaltimo vykdytojams – Estijos Respublikos piliečiams suteikti visokeriopą pagalbą tiek nukentėjusiojo sekimo, tiek bendrininkų apgyvendinimo bei aprūpinimo priemonėmis nusikaltimui padaryti srityje. Tai reiškia, jog tokiu būdu jis atliko tarpinius minėto nusikaltimo organizacinius veiksmus, be kurių vykdytojai nebūtų galėję nužudyti D. B.. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad R. B. nebuvo pagrindinis asmuo, kuris suplanavo D. B. nužudymą, parinko asmenis, atsakingus už tam tikrus konkrečius veiksmus, priemonių suradimą ar tinkamų sąlygų šiam nusikaltimui įvykdyti sudarymą. Minėtą aplinkybę patvirtino tiek baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų visuma, tiek ir paties teismo padarytos išvados. Kita vertus, nors R. B. nebuvo pagrindinis šio nusikaltimo organizatorius, tačiau jis, būdamas Lietuvos Respublikoje, pažinodamas vietovę, kur buvo suplanuotas D. B. nužudymas, koordinavo šio nusikaltimo tiesioginių vykdytojų veiklą ir ją parengė bei palengvino nusikaltimo padarymą. Jo veiksmai nebuvo nukreipti į vienos užduoties įvykdymą. Priešingai, jie buvo ilgalaikiai, įvairialypiai, apėmė skirtingas sritis, susijusias su planuojamo įvykdyti nusikaltimo parengimu, kas iš esmės atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą organizatoriui priskirtinų veiksmų kategoriją.

5.5. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra aišku kokiomis aplinkybėmis buvo įgytas GPS sekiklis, todėl pašalino R. B. iš kaltinimo jo įgijimo aplinkybę, tačiau pats nuteistasis, apklausiamas bylos nagrinėjimo teisme metu, patvirtino, jog šis aparatas priklausė būtent jam. Be to, 2018 m. rugpjūčio 29 d. kratos, atliktos pas R. B., metu rastas dar vienas GPS sekiklis (19 t., b. l. 176–179). Bylos įrodymais nustatyta, kad R. B. bent nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. disponavo šiuo sekikliu, aktyvuodamas jį kartu su T. B., o 2015 m. rugpjūčio 25 d. su T. B. jis įsigijo ir į GPS sekiklį įdėjo sekimui vykdyti būtinas SIM korteles, ką patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ant SIM kortelės rasti jo DNR pėdsakai, kiti įrodymai. Tad R. B. negalėjo turėti GPS jo neįgijęs. Ir šiuo atveju neturi jokios reikšmės įgijimo būdas perkant, gaunant dovanų ar randant. Pasak prokuroro, tokiais veiksmais nuteistasis rengėsi ir iš anksto planavo nukentėjusiojo D. B. slaptą sekimą, t. y. pradėjo vykdyti jam pavestą asmenų, kuriems tyrimas atskirtas, užduotį. Minėtą aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad nuteistasis yra prisidėjęs prie D. B. nužudymo planavimo, kadangi rasti pastarojo DNR pėdsakai rodo, kad R. B. žinojo, jog sekimo įrenginys negali veikti ir atlikti kito objekto sekimo be šios SIM kortelės, bei žinojo, kad bus sekamas būtent D. B.. Pabrėžtina ir tai, jog teismas pripažino, kad nuteistasis D. B. sekimo įranga disponavo iki jai kontroliuoti būtino telefono perdavimo H. E. E.. Skundžiamame nuosprendyje, aptariant R. B. indėlį į D. B. nužudymą, buvo paneigta nuteistojo versija apie sekimo įrangos perdavimą R. V. dar iki to, kai ji buvo sumontuota nukentėjusiojo automobilyje. Kauno apygardos teismas atmetė kaip visiškai nepagrįstus nuteistojo parodymus apie R. V. vaidmenį šiame nusikaltime.

5.6. GPS sekiklio montavimo ir paties D. B. sekimo aplinkybės padeda kategoriškai konstatuoti R. B. vaidmenį šioje parengiamojoje nužudymo stadijoje, įskaitant teismo iš kaltinimo pašalintą pastarojo prisidėjimą prie D. B. sekimo, taip pat R. B. ryšį su kitu nuteistuoju H. E. E. GPS sekiklio montavimo D. B. automobilyje ir sekimui skirtų priemonių perdavimo laikotarpiu, taip pat ir su A. G. – D. B. sekimo laikotarpiu iki nukentėjusiojo nužudymo. Nors aptariant šias R. B. inkriminuotas aplinkybes teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra užfiksuotas sekimo įrenginio montavimo veiksmas, nebuvo užfiksuoti nuteistųjų susitikimai (duomenys neskelbtini), R. B. naudotų mobiliojo ryšio priemonių veikimas tam tikrose vietose, tačiau vien šias aplinkybes patvirtinančių tiesioginių įrodymų – filmuotos medžiagos, kurioje būtų užfiksuotas aparato montavimas, išklotinių, šia tema pateiktų parodymų nebuvimas (nesant nuteistojo ar jo bendrininkų prisipažinimui), nesuteikia pagrindo teigti, jog minėtų veiksmų nuteistasis ir jo bendrininkai neatliko. Priešingai, baudžiamojoje byloje surinkti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, sugretinti su nuteistojo R. B. gynybine pozicija, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl minėtų aplinkybių įrodytumo ir jų pagrįsto inkriminavimo tiek R. B., tiek ir kitiems nuteistiesiems.

5.7. Kauno apygardos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje, kurioje buvo aptariamas A. G. vaidmuo, pastarajam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes nepagrįstai aptarė išimtinai tik per jo atliktų šūvių į D. B. prizmę. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. G. baudžiamosios atsakomybės ribų, dėl aplinkybių, susijusių su paruošiamaisiais D. B. nužudymo veiksmais, visiškai nepasisakė. Tiek toje nuosprendžio dalyje, kuri buvo skirta A. G. vaidmeniui aptarti, tiek toje dalyje, kurioje buvo nurodomos aplinkybės, kurias teismas pripažino neįrodytomis, visiškai nebuvo kalbama apie priežastis ir motyvus, kodėl baudžiamojoje byloje nepasitvirtino A. G. inkriminuotas D. B. atliktas slaptas sekimas. Minėta argumentacijos stoka patvirtina, kad šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitiko jo turiniui keliamų ir BPK numatytų reikalavimų, remiantis kuriais teismo nuosprendyje turi būti pateikiami argumentai, pagrindžiantys, dėl ko vienos aplinkybės yra pripažįstamos įrodytomis, o kitų įrodomoji reikšmė yra paneigiama. Todėl ši nuosprendžio dalis keistina.

5.8. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kad slaptus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atlikto ir A. G.. Šias išvadas grindžia kelios įrodymų grupės: duomenys apie sienų kirtimą; duomenys iš Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų pateikiant H. E. E. ir A. G. bei jų aplinkos (R. J.) naudotų mobiliojo ryšio telefonų analizę; anoniminių liudytojų parodymai; duomenys apie A. G. dalyvavimą nužudant D. B., patvirtinti Kauno apygardos teismo nuosprendžiu.

5.9. Nagrinėjant nuteistųjų sąsajas su D. B. nužudymu ir šio nusikaltimo užsakovais, t. y. asmenimis, kuriems tyrimas atskirtas, pažymima, jog po D. B. nužudymo į (duomenys neskelbtini) 2015 m. lapkričio 7 d. grįžęs H. E. E. greitu laiku, t. y. 2015 m. lapkričio 12/13 d. per Suomijos Respubliką išvyko į Ispanijos Karalystę. Skirtingai nei vykstant į Lietuvos Respubliką, H. E. E. kelionės metu aktyviai naudojosi mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Būdamas Ispanijos Karalystėje, H. E. E. palaikė ryšius su J. T. ir I. A.. Praktiškai tuo pačiu laikotarpiu R. B. 2015 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) susitiko su R. K. (2017 m. kovo 7 d. protokole užfiksuotas R. K. ir R. B. 2015 m. lapkričio 14 d. pokalbis apie susitarimą susitikti (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 123–124). Taigi du iš trijų nusikaltimo vykdytojų savaitę po D. B. nužudymo susitiko su asmenimis, kurie šį nusikaltimą organizavo ir užsakė. Pirmosios instancijos teismas H. E. E. ir A. G. nurodytas apsilankymų Lietuvos Respublikoje priežastis pripažino neįtikinamomis ir konstatavo, kad pastarųjų apsilankymai, kurie pasižymėjo išskirtine konspiracija, Lietuvos Respublikoje buvo nulemti vieno tikslo – nužudyti D. B., todėl akivaizdu, jog visos minėtos aplinkybės patvirtina A. G. prisidėjimą prie nukentėjusiojo nužudymo paruošiamųjų veiksmų, o būtent, jo dalyvavimą pastarojo slapto sekimo metu.

5.10. Organizacinius R. B. veiksmus patvirtina ir tai, jog pastarasis į Lietuvos Respubliką atvykusius H. E. E. bei A. G. pasitikdavo ir aprūpindavo gyvenamąja vieta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šias aplinkybes taip pat pripažino neįrodytomis, tačiau iš šios skundžiamos procesinio sprendimo dalies akivaizdu, kad kaip ir kitose anksčiau minėtose nuosprendžio dalyse, teismas akcentavo būtinybę remtis išimtinai tiesioginiais įrodymais, tai yra, tik tuo atveju, jeigu nustatytose vietose, kuriose laikinai gyveno nuteistieji, būtų rasti pastarųjų pėdsakai, būtų galima šią aplinkybę pripažinti įrodyta, tačiau, atsižvelgiant į šios baudžiamosios bylos specifiką ir tiesioginių įrodymų stoką, šios aplinkybės iš esmės nepaneigia ir nesumenkina netiesioginių įrodymų įrodomosios reikšmės. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, susiję su nuteistojo R. B. išnuomotu butu, pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti. Neatsižvelgta tiek į bute rastų daiktų pobūdį, tiek į R. B. naudojimosi butu laikotarpį, tiek į jo tiesioginį ryšį su samdomu žudiku, t. y. asmeniu, kuriam tyrimas atskirtas (I. A.), tiek į pastarojo ryšius su H. E. E., asmeniu, kuriam tyrimas atskirtas (J. T.), į niekuo nepagrįstą R. B. paaiškinimą apie buto nuomą visiškai kitu laiku tam pačiam mirusiam R. V. (R. B. paaiškinimus dėl R. V. teismas atmetė kaip visiškai nepagrįstus). Skundžiamame nuosprendyje buvo apsiribota tik ta aplinkybe, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo rasti jokie tiesioginiai nuteistųjų buvimą patvirtinantys pėdsakai. Visi kiti baudžiamojo proceso metu surinkti ir anksčiau aptarti netiesioginiai įrodymai nebuvo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti.

5.11. Vertinant byloje esančius įrodymus apie R. B. ir asmens, kuriam tyrimas atskirtas, ilgalaikius organizacinius, pagalbinius veiksmus parengiamojoje nužudymo stadijoje suteikiant pagalbą iš Estijos atvykstantiems H. E. E. ir A. G., atkreipiamas dėmesys ir į GPS duomenis iš H. E. E. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. naudoto automobilio „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtu automobiliu H. E. E. sekė D. B. (duomenys neskelbtini), o naktimis automobilis buvo paliekamas (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namų, be to, dienos metu stovėdavo prie (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad H. E. E. nakvodavo (duomenys neskelbtini) esančiame bute. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini), yra butas, buvęs R. B. ir T. B. draugo E. K. žinioje, ir skirtas nuomai (E. K. slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos, jam išduotas Europos arešto orderis). Pažymėtina ir tai, kad R. B. butas (duomenys neskelbtini) yra visai netoli (duomenys neskelbtini) ir ypač jos (duomenys neskelbtini) namo. Judant automobiliu leistinu 50–60 km/h greičiu šias vietas teskiria 3 minučių laikotarpis, o einant negreitu žingsniu – 7 min. Nurodyti duomenys įtikinamai paaiškina H. E. E. aktyvumą šioje gatvėje bei įrodo R. B. ir asmens, kuriam tyrimas atskirtas, ilgalaikį vaidmenį parengiamojoje D. B. nužudymo stadijoje bei kaltinimo pagrįstumą šioje dalyje.

5.12. Pasak prokuroro, R. B. ne momentinius, o ilgą laiką trunkančius organizacinius veiksmus taip pat patvirtina ir iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, susijusi su disponavimu automobiliu „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nepagrįstai pripažinta, jog R. B. įgijo šį automobilį ir jį perdavė savo bendrininkams. Be to, pirmosios instancijos teismo teigimu, baudžiamojoje byloje apskritai nenustatyta, kad nuteistieji disponavo būtent šiuo automobiliu, todėl jis Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos buvo įvardytas kaip „nenustatytas automobilis“. Su šiais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais prokuroras nesutinka. Baudžiamojo proceso metu surinktais įrodymais buvo neginčijamai nustatytas konkretus automobilis, kuriuo kaltinamieji atvyko į D. B. nužudymo vietą, iš jos išvyko ir vėliau jį sunaikino padegant. Remiantis tarptautinės teisinės pagalbos pagrindu gautais duomenimis paaiškėjo, kad nuteistieji naudojosi Prancūzijos Respublikoje naktį iš 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. pagrobtu automobiliu „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (10 t., b. l. 55), ant kurio vėliau (taip pat ir įvykio metu) buvo uždėti kitos transporto priemonės – analogiško automobilio „Renault Megane“ valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Nors iš Prancūzijos Respublikos teisėsaugos institucijų gauta informacija patvirtino, kad ant padegto automobilio buvo pritvirtinti ne šiam automobiliui išduoti valstybiniai numeriai, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo teigti, jog nuteistieji naudojosi nenustatyta transporto priemone. Priešingai, ši informacija kaip tik atskleidžia itin išsamius duomenis apie automobilio priklausomybę bei jo atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus, skirtus užtikrinti su šiuo automobiliu atliekamus konspiracinius veiksmus. Vien tai, kad įvykio vietoje rasto automobilio valstybiniai numeriai nesutapo su jam išduotais valstybiniais numeriais, o nesutapimo priežastis buvo neginčijamai paaiškinta, nepaneigia to fakto, kad nuteistieji disponavo būtent nurodyta transporto priemone – sidabrinės spalvos automobiliu „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini). Juo labiau, už minėtos transporto priemonės parūpinimą D. B. nužudymo tiesioginiams vykdytojams buvo atsakingi R. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas.

5.13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Prancūzijoje pagrobtas automobilis nenustatytomis aplinkybėmis laikotarpiu po 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo pergabentas į Lietuvos Respubliką, kur iki 2015 m. lapkričio 6 d. pateko R. B. ir asmens, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, žinion, o bent jau 2015 m. lapkričio 6 d. pastarųjų buvo perduotas bendrininkams H. E. E. ir A. G., kurie panaudojo automobilį nužudymo metu, o po nužudymo sunaikino padegant. Minėto automobilio panaudojimo nužudymo metu faktą patvirtina ir kitos aplinkybės – liudytojų J. B., E. B., R. Ž., nukentėjusiosios V. J. parodymai apie 2015 m. lapkričio 6 d. vakare (duomenys neskelbtini) matytą sidabrinės spalvos lengvąjį automobilį su užsienietiškais numeriais, kuris po nužudymo dideliu greičiu pasišalino (duomenys neskelbtini) link, taip pat jau minėti duomenys iš automobilio sudeginimo vietos (duomenys neskelbtini). Visos išvardytos aplinkybės, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, patvirtina tiek automobilio identifikacinius duomenis, tiek R. B. prisidėjimą prie disponavimo juo, tiek automobilio panaudojimą nusikaltimo metu, tiek jo sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu sugadinant.

5.14. Nors pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino ir tai, kad R. B. po nukentėjusiojo D. B. nužudymo kitiems nuteistiesiems padėjo pasišalinti iš įvykio vietos, minėtą aplinkybę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti, bet Kauno apygardos teismo tinkamai neįvertinti įrodymai. Sudeginus automobilį „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), nuteistieji iš automobilio padegimo vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pasišalino jiems suteikta kitų bendrininkų – R. B. bei asmens, kuriam tyrimas atskirtas, pagalba. Tai patvirtina liudytojos J. B. parodymai.

5.15. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažinta, kad baudžiamojo proceso metu nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. B., H. E. E. ir A. G. neteisėtai įgijo šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus, šaudmenis šiems ginklams – ne mažiau kaip 12 vienetų 9 mm kalibro LUGER šovinių, Estijos Respublikos ir Ispanijos Karalystės teritorijoje įgijo optinius taikiklius, drabužius, chemines medžiagas pėdsakams naikinti. Teismas pagrįstai nurodė, kad minėtais šaunamaisiais ginklais nuteistieji disponavo, t. y. juos 2015 m. lapkričio 6 d. (duomenys neskelbtini) laikė ir atgabeno į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), o po nužudymo su ginklais pasišalino iš įvykio vietos. Taigi teismui konstatavus, jog nuteistieji, neturėdami leidimo laikė ir gabeno du pistoletus su šoviniais, to paties teismo išvadomis nepagrįstai pripažinta, jog įrodymų dėl ginklų ir šovinių įgijimo nesurinkta. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek paties teismo pozicijai, tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Disponuoti daiktu, jo neįgijus, negalima, o įgijimu pripažįstamas bet koks objekto patekimas savininkui. Šiuo atveju, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog organizuota grupe veikę nuteistieji iki nusikaltimo padarymo, neturėdami leidimo, įgijo, laikė ir gabeno du šaunamuosius ginklus ir ne mažiau kaip 12 šaudmenų. Todėl šių objektų įgijimas inkriminuotas pagrįstai.

5.16. Aptardamas skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su nuteistiesiems inkriminuoto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, prokuroras teigia, jog minėta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pasižymi nutylėtomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu buvo susiaurinta nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo apimtis. Nuosprendyje nebuvo nurodyti jokie motyvai, pagrindžiantys šio nutylėjimo aplinkybes. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistųjų veiksmuose dalį jiems inkriminuotų faktinių aplinkybių, iš esmės nenurodė, kodėl kitos kaltinime pateiktos aplinkybės buvo pripažintos neįrodytomis, ir nutylėdamas jas pašalino. Skundžiamoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė tik apie pirmąją nuteistiesiems inkriminuoto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo dalį – dėl nukentėjusiojo D. B. automobilio sugadinimo ir A. S. buto lango sunaikinimo. Tuo tarpu, apie automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinimą ir šalia stovėjusio kito automobilio sugadinimą visiškai nepasisakyta. Skundžiamame nuosprendyje teismas dėl automobilio „Renault Megane“ pasisakė tik kitoje nuosprendžio dalyje, kai vertino įrodymus dėl minėto automobilio panaudojimo nusikaltimo metu. Tačiau iš teismo nuosprendžio liko neaišku, ar pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems automobilio sunaikinimo ir kito automobilio apgadinimo aplinkybių neinkriminavo dėl to, kad apskritai nepripažino jų egzistavimo (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių), ar dėl to, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę dėl minėto nusikaltimo dalies padarymo. Akivaizdu, kad toks kaltinimo susiaurinimas nepateikiant tinkamų šį sprendimą pagrindžiančių argumentų laikytinas ydingu ir iš esmės neatitinkančiu tiek nuosprendžiui keliamų reikalavimų, tiek įrodymų vertinimo tvarkos.

5.17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėtas sudegęs automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtame automobilyje išdegė variklio skyrius, išdužo langai, buvo termiškai paveiktas kėbulas, o gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinio poveikis. Dėl automobilyje „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio gaisro taip pat buvo apgadintas šalia stovėjęs automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB „(duomenys neskelbtini)“. Akivaizdu, kad minėti duomenys patvirtina, kad gaisras automobilyje „Renault Megane“ buvo sukeltas ne atsitiktinio gedimo, bet tyčinių, kryptingų asmenų veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nepripažino pakankamomis, kad jas įvertintų nuteistiesiems inkriminuojamo nusikaltimo sudėties kontekste. Nukentėjusiojo D. B. nužudymo metu ir iš karto po jo šiuo automobiliu disponavo būtent A. G. ir H. E. E., o vėliau pasišalino iš įvykio vietos. Akivaizdu, kad pastarieji D. B. nužudymo metu pastebėti V. J. bei siekdami pašalinti bet kokias aplinkybes, galinčias atskleisti jų tapatybę, įskaitant ir pėdsakus, buvusius automobilyje „Renault Megane“, šį automobilį sunaikino visuotinai pavojingu būdu – padegant, o vėliau iš įvykio vietos pasišalino bendrininkų pagalba. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų aplinkybių tinkamai neaptarė ir nevertino, dėl to nepagrįstai, be konkrečių motyvų iš kaltinimo pašalino BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo faktinės aplinkybės. Todėl ši nuosprendžio dalis keistina, inkriminuojant nuteistiesiems kaltinime nurodytas aplinkybes dėl disponavimo automobiliu „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nusikaltimo metu, taip pat šį automobilį sunaikinant visuotinai pavojingu būdu bei apgadinant kitą transporto priemonę visuotinai pavojingu būdu.

5.18. Teismo ištirtų ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą dėl asmenų, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, grupės buvimo darant nusikalstamas veikas bei jų turėto motyvo nužudyti D. B., bei dėl savanaudiškumo požymio nusikaltimo užsakovų bei vykdytojų veiksmuose buvimo. Nuteistųjų nusikalstamus ryšius su asmenimis, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, patvirtina skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrodymai bei kiti teisme apklausti liudytojai. Be to, jau aptartoje teismo ištirtoje medžiagoje (liudytojų G. Z., K. Š., V. P., R. A. parodymuose), taip pat medžiagoje iš Airijos (kuri pateikiama teismui su minėtu apeliaciniu skundu kaip charakterizuojanti I. A., taip pat patvirtinanti aptartus duomenis apie asmenų, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, ryšį su Airijos nusikalstamomis struktūromis, apie daromus užsakomuosius nužudymus, jų įkainius ir būdą, analogišką panaudotam nagrinėjamoje byloje) pateikti įrodymai apie estų samdomų žudikų grupę, buvusią S. B. ir R. K. žinioje. Minėti teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti įrodymai sudarė vientisą grandinę, kurios pagrindu padaryta išvada apie asmenis, kurie organizavo D. B. nužudymą, taip pat apie nuteistuosius, kurie šį užsakymą įvykdė, prieš tai atlikę parengiamuosius organizacinius veiksmus. Visi šie duomenys svarbūs sprendžiant savanaudiškumo nuteistųjų veiksmuose kvalifikuojančios aplinkybės buvimą. Minėtų liudytojų parodymų tikėtinumu bei teisėtumu, kitų įrodymu pagrįstumu Kauno apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio kitose dalyse neabejojo, tačiau nuosprendžio dalyje, kurioje buvo aptariamos neva neįrodytos baudžiamosios bylos aplinkybės, įskaitant ir nuteistųjų savanaudiškas paskatas, nepagrįstai jais nesirėmė ir aplinkybių, kurių pagrindu šiais parodymais nesivadovavo, nenurodė.

5.19. Priešingai pirmosios instancijos teismo argumentams, tokio, kaip ši, pobūdžio baudžiamosiose bylose nuteistųjų kaltė dažniausiai yra įrodoma ne tiesiogiai piniginį atlygį fiksuojančiais įrodymais (pinigų judėjimo, perdavimo, telefoninių pokalbių dėl susitarimo padaryti nusikaltimą faktais), o proceso dalyvių parodymais, kurie yra pripažįstami pakankamais kaltininkų veiksmams pagrįsti (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-561/2006, Nr. 2K-272/2009, Nr. 2K-206/2012, Nr. 2K-135-648/2021, Nr. 2K-65-648/2021). Tokie surinkti įrodymai neturi mažesnės įrodomosios reikšmės. Anaiptol, tinkamai ir išsamiai, visų baudžiamosios bylos surinktų įrodymų kontekste atliktas jų vertinimas, kasacinės instancijos teismo pripažįstamas pagrįstai sąlygojančiu BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto inkriminavimą. Kauno apygardos teismas, aptardamas baudžiamojo proceso metu neįrodytas faktines aplinkybes, nurodė tai, kad R. B., H. E. E. ir A. G. nusikalstami veiksmai nepasižymėjo BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu savanaudiškų paskatų požymiu. Teisėjų kolegija BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantį požymį nepagrįstai siejo išimtinai su aiškiai užfiksuoto piniginio atlygio perdavimo faktu. Pagal apygardos teismo pateiktą argumentaciją kaltininkų savanaudiškos paskatos gali būti inkriminuotos tik tuo atveju, jeigu minėtą nusikaltimą padaręs asmuo yra sulaikomas su konkrečia, pažadėta pinigų suma, tam tikras, netipinis piniginių lėšų judėjimas yra užfiksuojamas pastarojo banko sąskaitose arba yra užfiksuojamas išreikštas nedviprasmiškas asmenų susitarimas dėl tokio piniginio atlygio gavimo ateityje. Negalima nesutikti, jog minėtos aplinkybės laikytinos esminiais, tiesioginiais įrodymais, pagrindžiančiais asmenų veiksmų priskirtinumą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto reguliavimo dalykui. Kita vertus, jų negalima suabsoliutinti ir jiems nesant, neatsižvelgiant į kitus įrodymus, deklaratyviai pripažinti, kad asmenų savanaudiškos paskatos nebuvo įrodytos, kadangi baudžiamojo proceso metu nebuvo užfiksuotos tipinės aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti apie asmenų finansinį suinteresuotumą nužudymo nusikaltimo padarymu. Šiuo atveju, tiek iš skundžiamo Kauno apygardos teismo nuosprendžio, tiek iš baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų visumos galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog ši baudžiamoji byla nepasižymėjo nei tipinėmis tiriamų nusikalstamų veikų faktinėmis aplinkybėmis, nei tipiniais įrodymais, kurie dažniausiai yra surenkami bei vertinami nužudymų bylose. Todėl vien ta aplinkybė, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo užfiksuoti tiesioginiai savanaudiškas paskatas patvirtinantys įrodymai, neturėjo būti vertinama kaip pagrindas, paneigiantis vieną iš D. B. nužudymą kvalifikuojančių požymių. Priešingai, minėtų įrodymų stoka turėjo būti įvertinta tiek tiriamų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių kontekste – latentiškai veikiančio organizuoto nusikalstamumo aspektu, tiek per kitų, kruopštesnio ir tikslesnio įrodymų vertinimo reikalaujančių, netiesioginių įrodymų prizmę. Pirmosios instancijos teismas pažeidė esminį baudžiamojo proceso reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas byloje esančias aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, analizuodamas savanaudiškų paskatų požymio nebuvimo aplinkybę, nepagrįstai vadovavosi tuo, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatytos tipinės šiam nusikaltimui inkriminuoti aplinkybės.

5.20. Pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems paskirdamas bausmes už jiems inkriminuotą nužudymo nusikaltimo padarymą, nepagrįstai pašalino šią veiką kvalifikuojantį savanaudiškų paskatų požymį, kas taip pat turėjo įtakos ir nepagrįstai švelnesnių laisvės atėmimo bausmių paskyrimui. Nuteistieji padarė itin pavojingą nusikaltimą, kuris sukėlė labai sunkias ir negrįžtamas pasekmes – buvo atimta kito žmogaus gyvybė, šis nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, jam buvo kruopščiai ruoštasi ilgą laikotarpį, buvo dedamos didelės pastangos tiek nusikaltimui organizuoti ir padaryti, tiek ir išvengti atsakomybes už padarytą veiką. Nuteistųjų padaryta veika, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo būdą ir jų veiksmų išraišką, palyginus su rūšiniu tokių nusikaltimų pavojingumu, atskleidė labai didelį šio nusikaltimo pavojingumą, nuteistieji nusikaltimui padaryti sujungė bendras pastangas – kiekvienas iš jų turėjo iš anksto suplanuotą, konkrečiai apibrėžtą vaidmenį, veikė tiesiogine tyčia, nusikalstami veiksmai buvo padaryti nužudytojo artimo žmogaus akivaizdoje, tankiai apgyvendintoje viešoje vietoje, kitiems asmenims pavojingu būdu, o šių veiksmų realizavimas buvo sąlygojamas išimtinai savanaudiškais siekiais, neturint jokios kitos dingsties žudyti, kas, pasak prokuroro, pačius nuteistuosius apibūdina kaip ciniškus, žiaurius ir visiškai abejingus kitų asmenų išgyvenimams bei gyvybei. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistiesiems už BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 bei 9 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą turi būti skiriamos griežtesnės bausmės nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas bausmes už apysunkius nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas tiek nuteistųjų, tiek jų padarytų nusikaltimų pavojingumo, paskyrė pakankamai švelnias su terminuoto laisvės atėmimo bausme nesusijusias bausmes. Tokio pobūdžio bausmių skyrimas asmenims, nužudžiusiems kitą žmogų didesnio pavojingumo aplinkybėmis ir tais pačiais veiksmais padariusiems minėtus apysunkius nusikaltimus, ne tik neatitinka BK numatytų bausmių skyrimo reikalavimų, bet ir pačios bausmės, kaip valstybės vardu skiriamos poveikio priemonės, paskirties. Kauno apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamiesiems pagal BK 187 straipsnio 2 dalį bei 253 straipsnio 1 dalį skirtinų bausmių rūšies, visų šiam klausimui išspręsti būtinų aplinkybių tinkamai neišanalizavo, o nuteistiesiems už apysunkių nusikaltimų padarymą turėjo būti paskirtos bausmės, susijusios su laisvės atėmimu ir viršijančios šių normų sankcijose numatytų bausmių vidurkius.

Šalies argumentai

6. Nuteistasis A. G. pateikė skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą bei neįrodytą, atmesti prokuroro apeliacinį skundą šio nuteistojo atžvilgiu ir priimti jam naują – išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad A. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinius ieškinius atmesti; atlikti įrodymų tyrimą ir baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėti nuteistajam A. G. dalyvaujant; remiantis apeliacinio skundo 1.2 skirsniu, įvertinti, kad atliekant asmens atpažinimo procedūrą buvo pažeistos BPK 192 straipsnio 1 ir 6 dalys, ir išbraukti ją iš įrodymų sąrašo, kaip neteisėtai surinktą įrodymą; pagal apeliacinio skundo 1.2 skirsnį įvertinti, ką nukentėjusioji V. J. vertina kaip panašų asmenį, ir atlikti tiriamąjį eksperimentą pagal BPK 197 straipsnį, siekiant išsiaiškinti, koks buvo matomumas situacijoje, kai įvyko nusikaltimas; panaikinti anoniminių liudytojų Nr. 1-18 ir 2-18 anonimiškumą ir apklausti juos teisme, siekiant išsiaiškinti šių asmenų parodymų davimo motyvą ir juose pateikiamos informacijos šaltinius, kurie yra svarbūs vertinant pateiktos informacijos pagrįstumą; įvertinti anoniminių liudytojų Nr. 1-18 ir 2-18 duotų parodymų pagrįstumą, atsižvelgiant į skundo 1.3 skirsnyje nurodytus klausimus, atsakymus ir kitas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį šioje dalyje vertinti pagal BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas; įvertinti, ar 2017 m. gruodžio 12 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniojo tyrėjo D. S. parengta oficiali ataskaita gali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo patvirtinamas A. G. tariamas buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 24 d. ir nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. ir jo buvimas nusikaltimo vietoje (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 6 d., ir teismo posėdyje apklausti vyresnįjį tyrėją D. S., siekiant išsiaiškinti apie jo techninę kvalifikaciją, leidžiančią daryti išvadas iš duomenų perdavimo informacijos; atsižvelgiant į apeliacinio skundo 2.1 skirsnyje nurodytus duomenis, priimti sprendimą dėl Prancūzijoje registruoto automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo nusikaltime; įvertinti liudytojos R. Ž. parodymus, atsižvelgiant į apeliacinio skundo 2.2 skirsnyje nurodytus gynybos argumentus; pagal apeliacinio skundo 2.3 skirsnyje išdėstytus argumentus įvertinti prokuroro Zdzislavo Tuliševskio pirmosios instancijos teismui pateiktus klaidingus duomenis ir tyčinį melavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo atliktu nukentėjusiosios V. J. transporto priemonės „Renault Megane“ atpažinimu, tačiau rėmėsi kita šios nukentėjusiosios atlikta atpažinimo procedūra, kurios metu A. G. jai atrodė panašus į asmenį, šaudžiusį jos kryptimi, nepaisant to, kad teisme V. J. pripažino, jog ji nėra tikra, kad apeliantas yra būtent tas asmuo. Teismas, pasirinkęs poziciją dėl A. G. kaltės, tik po to ieškojo tokį vertinimą pagrindžiančių įrodymų, esant poreikiui, pagrindimą sugalvodamas pats. Tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Skundžiamame nuosprendyje pateikti teiginiai, kad nukentėjusioji iš karto policijai nurodė galinti atpažinti asmenį, nutolusį nuo jos 2 metrų atstumu, yra melagingi, nes tyrimo medžiagoje nieko panašaus nėra užfiksuota, o apklausos protokoluose, kurie buvo surašyti nusikalstamos veikos įvykdymo naktį ir praėjus trims dienoms po to, užfiksuota priešingai. Iš 2015 m. lapkričio 9 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo mūvėjo pirštines ir vilkėjo tamsią striukę, ant galvos jis buvo užsidėjęs gobtuvą ir tamsią kepurę su snapeliu, avėjo tamsiais batais bei mėlynomis kelnėmis. Vyro veidas buvo uždengtas, matėsi tik jo akys. Be to, minėtų pirminių apklausų metu V. J. nurodė, kad veiką padariusio asmens veidas buvo paslėptas po kauke ar šaliku, veidą dengiančiu iki pat akių, o viršutinė veido dalis buvo gobtuvo šešėlyje ir ji matė šaulį vos kelias sekundes, po to jis pasislėpė po automobilio prietaisų skydeliu. Dėl to ji net iš dalies nematė asmens veido, taigi negalėjo nieko pasakyti apie jo veido bruožus. Dėl šios priežasties policija net nebandė sudaryti fotoroboto ar mėginti nustatyti asmenį pagal fotolentelę. Tiksliausiai nukentėjusiosios parodymai apie įvykį galėjo būti užfiksuoti pirminėje ar praėjus kelioms dienoms atliktoje apklausoje, tačiau šiuo atveju nukentėjusiosios prisiminimai apie nusikaltimą įvykdžiusio asmens veido bruožus iškilo po veikos padarymo praėjus 2,5 metų. Teismų praktikoje parodymai, kurie asmens buvo duoti praėjus ilgesniam laikui, keičiant ir taisant anksčiau nurodytas aplinkybes, įprastai nevertinami kaip patikimi. Šiuo atveju, prokuroras baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme teigė, kad nukentėjusioji galėjo suklysti, nurodydama veiką padariusio asmens ūgį, nes tuo metu jautė didelį stresą ir galbūt prisiminimai galėjo išsikreipti. Todėl galimai kiti šio vakaro prisiminimai taip pat galėjo išsikreipti dėl tų pačių priežasčių. Pažymima, kad V. J. parodymas atpažinti pagal nuotrauką buvo atliktas tik po 2,5 metų, pirmą kartą pratęsiant A. G. pritaikytą sankciją, tuo metu, kai anoniminė moteris susiekė su A. B. programėle „Viber“ ir įteikė jai Airijoje publikuotą laikraščio straipsnį, kurį ji perdavė V. J., o ši, jį perskaičiusi, staiga prisiminė, kad gali atpažinti veiką padariusio asmens akių, antakių ir iš dalies nosies formą.

6.2. Su nukentėjusiąja V. J. atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką – buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnyje numatytas taisykles. Pagal šio straipsnio 6 dalį atpažinimas naudojant fotolentelę gali būti atliekamas tik tada, kai asmuo negali būti atvežtas į vietą arba tai yra būtina liudytojo saugumui užtikrinti. Dėl šios priežasties, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šis procesinis dokumentas turi būti išbrauktas iš įrodymų sąrašo, kadangi duomenys buvo gauti neteisėtai. Akivaizdu, kad atpažinimo procedūra ikiteisminio tyrimo metu buvo pasinaudota siekiant nukentėjusiajai parodyti, kad ji turinti pasirinkti A. G. atpažinimo metu. Be to, jis vienintelis dalyvavo tiek asmens atpažinimo iš nuotraukų procedūroje, tiek ir gyvai vykdytoje asmens atpažinimo procedūroje, todėl buvo itin tikėtina nustatyti vienintelį asmenį, dalyvavusį abiejose procedūrose. Vis tik, nepaisant neteisėtų pareigūnų veiksmų, nukentėjusioji A. G. atpažino kaip panašiausią iš tų, kurie dalyvavo atpažinimo procedūroje, o po keturių dienų su nuteistuoju buvo atlikta asmens atpažinimo procedūra, kurioje dalyvavo 4 asmenys, iš kurių V. J. išrinko jį, kaip panašiausią iš šių asmenų. Ji dar kartą nurodė antakių, akių ir iš dalies nosies formos, veido formos bei kūno sudėjimo panašumą. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu palaikė A. G., kadangi tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą. Praėjus 15 minučių po asmens atpažinimo procedūros, V. J. tikino, kad A. G. atpažinimo metu buvo pastebimai lieknesnis nei asmuo, jos matytas 2015 m. Kitaip tariant, kūno sudėjimas buvo tik panašus ar kitoks. Be to, su V. J. iš fotolentelės pasirinktu kitu asmeniu atpažinimo procedūra neįvyko. Iš aptartų duomenų matyti, kad neabejotino asmens atpažinimo nebuvo, abiem atvejais buvo atpažintas tik panašiausias asmuo. Pripažindamas apeliantą kaltu remiantis tokia atpažinimo procedūra, teismas pažeidė nusistovėjusią teismų praktiką, kad jei asmens atpažinimo procedūros metu padaroma tikėtina išvada dėl asmens panašumo į matomą asmenį, tokie duomenys nėra visiškai patikimi ir tokiais proceso rezultatais neturėtų būti remiamasi, pateisinant asmens kaltę darant nusikaltimą. Juolab kad remiantis asmens atpažinimo kriterijų lentele, net jei V. J. būtų paliudijusi, kad požymiai, kuriuos ji laikė panašiais, 100 proc. atitinka veiką padariusį asmenį, atsižvelgiant į visus akių, antakių, nosies ir veido formos kriterijus, paprastu skaičiavimu galėtų būti nustatoma tik maksimali 18,73 proc. asmens sutapimo tikimybė, o teisme V. J. nurodė, kad ji nėra tikra dėl jos atliktos asmens atpažinimo procedūros.

6.3. Remiantis BPK 192 straipsnio 1 dalimi, atpažinimo procedūroje dalyvaujantys asmenys turi atitikti liudytojo duotus parodymus apie atpažįstamo asmens charakteristikas, tai yra, šiuo atveju, būti apie 180 cm ūgio, sportiško kūno sudėjimo, apsirengę panašiai, kaip buvo nurodyta parodymuose, užsidengę veidą kauke ar šaliku bei ant galvos dėvėti gobtuvą. Kitaip tariant, jie turėtų atrodyti kuo panašesni į liudytojo parodymuose apibūdintą asmens paveikslą. Tačiau šiuo atveju tokiu būdu procedūra nebuvo vykdyta. Akivaizdu, kad atpažinimo procedūra buvo pritaikyta prie apelianto, o ne prie liudytojos duotų parodymų apie nusikaltėlio bruožus. Jo ūgis yra 190 cm, ir jis buvo vienas iš žemiausių asmenų identifikavimo procedūroje (kitų trijų dalyvių ūgiai buvo 190 cm, 197 cm ir 194 cm). Jie visi nebuvo apsirengę vienodai, veidai nebuvo uždengti, slėpė pusę veido ir nedėvėjo gobtuvo. Šalia jo taip pat stovėjo pareigūnai su ARAS kaukėmis. Tai sudaro pagrindą manyti, kad atpažinimo procedūra buvo sąmoningai sufabrikuota.

6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti gynybos prašymą atlikti tiriamąjį eksperimentą pagal BPK 197 straipsnio nuostatas, siekiant nustatyti, koks buvo matomumas situacijoje, kurioje įvyko nusikaltimas, ir pažvelgti iš tamsaus automobilio į asmenį kelias sekundes. Net neatsižvelgiant į stresinę situaciją ir į tai, kad V. J. pabudo likus vos kelioms akimirkoms iki nusikaltimo įvykdymo. Visos iš nusikaltimo vietos padarytos nuotraukos rodo, kad toje gatvėje nebuvo gatvės apšvietimo. Vienintelis šviesos šaltinis buvo nužudyto asmens automobilio žibintai, kurių šviesos spindulys buvo per silpnas ir nukreiptas netinkama kryptimi, kad apšviestų kažkieno veidą tokiu atstumu, koks nurodomas balistikos ataskaitoje, o namo kieme degantis gatvės žibintas, remiantis balistikos ataskaita, liko veiką padariusiam asmeniui už nugaros ir gana toli. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, o pirmosios instancijos teismas savo procesiniame sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad asmens atpažinimo procedūra buvo atlikta nepažeidžiant taisyklių.

6.5. Anoniminio liudytojo Nr. 1-18 apklausa 2018 m. balandžio 9 d. truko nuo 11 val. iki 12.15 val. ir per šį laiką buvo užrašyti tik 6 sakiniai. Jo nurodyti teiginiai nebuvo patikrinti ir patvirtinti tyrimo metu, todėl šio liudytojo parodymų davimo motyvai, informacijos šaltinis ir aplinkybės kelia abejonių. Liudytojas, duodamas parodymus teisme, negalėjo papildomai nurodyti jokių aplinkybių, kurios bent iš dalies patvirtintų jo duotus parodymus, o atsakydamas į užduodamus klausimus, dažniausiai teigdavo nežinantis ar negalintis atsakyti. Nors šis liudytojas teigė, kad jam žinoma, jog apeliantas yra sporto klubo, apimančio nusikalstamą grupuotę, kuri daugiausia prekiauja narkotikais, narys, tačiau Estijos centrinės kriminalinės policijos atliktu išsamiu tyrimu dėl klubo ir jo narių veiklos nebuvo nustatyta nieko nusikalstamo, taigi buvo pripažinta, kad klubo nariai yra įstatymus gerbiantys piliečiai, kurių gyvenime nėra nieko nusikalstamo ar įtartino. Tai dar kartą rodo, kad prokuratūros kaltinimas grindžiamas gandais, o ne tyrimo rezultatais. Be to, nors minėtas anoniminis liudytojas teigė, kad apelianto draugai ir pažįstami žino apie jo gebėjimą naudotis ginklais ir šaudyti, tačiau šis liudytojas patvirtino pats asmeniškai A. G. nepažįstantis. Sporto klubo veikloje naudojamos sporto inventoriui pritaikytos viduramžių ginklų kopijos, kardai ir kirviai, šaunamųjų ginklų nėra. Pats A. G. apie šaunamuosius ginklus neišmano ir nežino, kaip jais naudotis, o prokuroro teiginiai, kad vien dėl to, jog apeliantas sporto klubo veikloje naudojasi kardais ir kirviais, todėl moka ir šaudyti, yra nepagrįstas. Anoniminis liudytojas Nr. 1-18 taip pat nurodė, kad A. A. vaidmuo darant nusikaltimą buvo ginklų įsigijimas ir gabenimas, o šią užduotį jam davė I. A., tačiau jis šio asmens nepažįsta, vaidmens nusikaltimo įvykdyme neturėjo. Tą pripažino ir I. A.. Atkreipiamas dėmesys, kad anoniminis liudytojas netgi nežinojo tikro apelianto vardo, o naudojo tą, kuris pateikiamas internete.

6.6. Anoniminio liudytojo Nr. 2-18 apklausa 2018 m. balandžio 9 d. truko nuo 15 val. iki 16 val. ir per šį laiką buvo užrašyti tik 5 sakiniai, todėl kyla abejonių dėl šios apklausos eigos bei joje be paties liudytojo ir pareigūno D. R. dalyvavusių asmenų. Atsakydamas į E. H. E. teisme pateiktą klausimą, ar apklausoje dalyvavo vertėjas, liudytojas atsakė neigiamai, tačiau patvirtino, kad kažkas atliko vertimą. Be to, šio asmens parodymų turinys apima tik tai, kad jam buvo žinoma, jog nusikaltimą įvykdė A. A. ir E. E., šovė A. A., kurio ginklas užsikirto. Liudytojas, duodamas parodymus teisme, negalėjo papildomai nurodyti jokių aplinkybių, kurios bent iš dalies patvirtintų jo duotus parodymus, o atsakydamas į užduodamus klausimus, dažniausiai teigdavo nežinantis ar negalintis atsakyti.

6.7. Tyrimo metu keturis kartus buvo pateikti prašymai pakartotinai apklausti anoniminius liudytojus, tačiau prokuroras šiuos prašymus atmetė argumentuodamas, kad to nereikia, ir leido teismui šiuos parodymus vertinti tokius, kokie jie yra. Akivaizdu, kad prokuroras žinojo šių parodymų teisinę vertę ir nenorėjo, kad jie būtų traktuojami kaip gandai bei gali pakenkti suformuotam kaltinimui, tuo diskredituojant tyrimą. Teisme anoniminiams liudytojams Nr. 1-18 ir 2-18 pateikti klausimai bei atsakymai į juos sudaro pagrindą teigti, kad šie asmenys nebuvo nusikaltimo vietoje. Taigi jie perduota tai, ką kažkas pasakė arba skleidžia gandus. Atsakydami, jog negali pateikti atsakymo į klausimus, liudytojai siekia išsaugoti savo anonimiškumą, kartu mėgindami palikti abejonių, jog galimai jie kažką žino apie nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šių liudytojų parodymais, pateiktais klausimais ir gautais atsakymais, priėmė nepagrįstą sprendimą, kad nėra pagrindo abejoti šiais parodymais, todėl kyla abejonių teismo nešališkumu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia laikėsi nuomonės, kad A. G. tikrai buvo kaltas, ir buvo pasirengęs šią poziciją pagrįsti bet kokiais informacijos stokojančiais, neaiškiais ir prieštaringais parodymais, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.

6.8. Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniojo tyrėjo D. S. 2017 m. gruodžio 12 d. profesinė ataskaita, kurioje pateikiama nuomonė, jog dėl to, kad A. G. naudojamas mobiliojo ryšio telefonas buvo Estijoje 2015 m. spalio 1 d. nuo 21.30 val. iki 2015 m. spalio 2 d. 21.55 val., o nuo 2015 m. spalio 13 d. 20.58 val. iki 2015 m. spalio 25 d. 15.06 val. jis buvo neaktyvus, todėl tai yra pakankamas pagrindas tvirtai išvadai, kad A. G. buvo Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), kad pasirengtų nusikaltimui, yra niekuo nepatvirtinama prielaida. Liudytojas R. J. pripažino pažįstantis H. E. E. maždaug 15 metų ir nurodė A. G. kaip H. E. E. draugą. Jis taip pat pripažino, kad 2015 m. spalio 2 d. vežė A. G. į Lietuvos Respubliką ir atgal į Estijos Respubliką, tačiau nurodė, kad jo santykiuose su H. E. E. ir A. G. nebuvo nieko nusikalstamo ir jis neprisimena, kad 2015 m. spalio 14 d. būtų vežęs A. G. į Lietuvos Respubliką ar kad 2015 m. lapkričio 7 d. būtų lankęsis Lietuvoje (23 t., b. l. 110–127). Be to, pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime teigiama, kad A. G., būdamas Lietuvos Respublikoje, išjungė telefoną ir pradėjo juo aktyviai naudotis, kai vėl grįžo į Estiją, tačiau tokia įvykių seka neatitinka vyresniojo tyrėjo D. S. pareikštos nuomonės ir iš Estijos Respublikos gautų duomenų, patvirtinančių, kad telefonas visą laiką buvo Estijos Respublikoje ir priėmė SMS žinutes. Be to, buvo patvirtinta, kad telefonas nebuvo toje pačioje vietoje visą laiką, o jį aktyvavus, buvo vis kitoje vietoje, lyginant su buvusia paskutinio aktyvavimo metu. Telefono vieta nėra apibrėžta, tik artimiausia mobilioji stotelė, kurios ribose buvo telefonas. Tokia klaidinga ir klaidinanti pirmosios instancijos teismo nustatyta įvykių seka vertintina kaip prielaidos, jas nepagrįstai pripažįstant faktais.

6.9. Teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nenustatytas automobilis, kurį nusikalstamą veiką padarę asmenys naudojo nusikaltimui įvykdyti. Automobilis „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo tiksliai nustatytas, remiantis ikiteisminio tyrimo duomenimis bei nukentėjusiosios V. J. parodymais. Ši transporto priemonė buvo identifikuota, tai patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad ji buvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Šio automobilio buvimą nusikaltimo vietoje patvirtina ir jo padangų rašto palyginimas su nusikaltimo vietoje rastos gumos raštu. Pirmosios instancijos teismas ignoravo visus šiuos su transporto priemone susijusius tyrimo duomenis ir į juos neatsižvelgė tam, kad nereikėtų vertinti liudytojos R. Ž. tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, kuriais remiantis būtų kategoriškai atmesta tikimybė, kad A. G. dalyvavo padarant nusikaltimą. Iš liudytojos R. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, turinio galima daryti išvadą, kad ji buvo pakankamai arti, jog matytų tiek transporto priemonės tranzitinius numerius, tiek kitas reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jos pateiktais duomenimis. Liudytoja nurodė, kad žemesnysis jos įvykio vietoje matytas asmuo buvo maždaug jos ūgio. Nors teismas klausimą, kokio ūgio yra R. Ž., atmetė, tačiau ji yra galimai apie 170–175 cm ūgio. Tai atitiktų ir nukentėjusiosios V. J. parodymus, kad šovęs asmuo galėjo būti apie 180 cm ūgio. Prokuroras baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme akcentavo, kad nukentėjusioji sėdėjo automobilyje ir kampu žiūrėjo į viršų, todėl tai galėjo būti priežastimi dėl ko ji suklydo nurodydama asmens ūgį, tačiau, priešingai nei teigė valstybinis kaltintojas, žiūrint iš apačios į viršų, objektai atrodo aukštesni nei žiūrint tiesiai į juos, o ne trumpesni ar žemesni. Be to, liudytoja R. Ž., įvertinusi nuteistųjų E. H. E. ir A. G. ūgių skirtumą teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad tarp jos įvykio vietoje matytų asmenų ūgių skirtumas buvo tikrai didesnis. Taigi liudytojos R. Ž. matyto vyro, nukentėjusiosios V. J. matyto vyro ir per D. B. kiemą ėjusio vyro, kurį užfiksavo kamera, skiriamieji bruožai sutampa ir galima daryti išvadą, kad tai buvo tas pats asmuo, ir šis asmuo nėra A. G., kadangi jis neatitinka pateiktų asmens skiriamųjų požymių.

6.10. Prokuroras sąmoningai ir tyčia arba dėl nekompetencijos teismui pateikė melagingus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, o pirmosios instancijos teismas savo pozicijos dėl šių parodymų turinio neišreiškė, tokiu būdu sutikdamas su prokuroro elgesiu. Prokuroras nuosekliai ir klaidingai tvirtino teismui, kad A. G. yra ar buvo (duomenys neskelbtini) narys. Taip tvirtindamas jis bandė pagrįsti teiginį, kad jis moka naudotis šaunamaisiais ginklais, tokiu būdu suteikdamas papildomo tikrumo anoniminio liudytojo Nr. 1-18 parodymams, tačiau Estijos Respublikos (duomenys neskelbtini) pranešimas, esantis byloje, patvirtina, kad jis niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) nariu ir nedalyvavo šios organizacijos veikloje. Be to, prokuroras baigiamojoje kalboje teigė, kad K. Š. davė parodymus, jog V. L. neva kažkada jam sakė, kad jų grupuotė turi savo žudikų komandą, kuri bet kurioje Europos vietoje gali daryti viską, ką nori, nepalikdama jokių pėdsakų. Remiantis prokuroro pirmosios instancijos teisme pasakytos baigiamosios kalbos žodžiais, K. Š. pridūrė, kad yra vienas svarbus bei išskirtinis tų žudikų skiriamasis bruožas, kurį žinant lengva juos atpažinti – tai yra asmenys, kurie Estijoje rodo šou su kardais. Tačiau šie teiginiai neteisingi. Parodymus K. Š. davė 2018 m. spalio 10 d., tačiau juose nėra užfiksuota nieko apie estus ar kardus, peilius ar bet kokį šou. Liudydamas teisme, K. Š. taip pat nieko nesakė apie estus ar kardus. Nors teisiamojo posėdžio protokolai yra surašyti neišsamiai, tačiau minėto asmens parodymai užfiksuoti 2020 m. birželio 30 d. garso įraše Nr. 2 nuo 00.45 min. Be to, teisme sklandė gandas apie žudikus, mėgstančius užsiimti peiliais, nepaisant to, kad K. Š. neminėjo nei peilių, nei šou. Prokuroras neteisingus duomenis apie turimus daiktinius įrodymus pateikė ir svarstant dėl A. G. paskirtos sankcijos pratęsimo kausimą, pusantrų metų žadėdamas juos pateikti teismui kito termino pratęsimo metu, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Analogišku būdu buvo pakeistas ir kaltinamasis aktas, neva autobusų vairuotojo teigimu, K. Š. iš Latvijos į Lietuvą ginklus gabeno 2016 m., o ne 2015 m., tačiau tiek prokuroras, tiek teismas atsisakė šį vairuotoją apklausti kaip liudytoją, o prokuroras teismui pažadėjo pateikti eismo įvykio protokolą su konkrečia data. Remiantis K. Š. parodymais, autobusas, kuriuo buvo gabenami ginklai, numušė šerną, ir įvykyje dalyvavo viską užfiksavusi policija, tačiau šio protokolo prokuroras taip pat nepateikė. Be to, pirmaisiais tyrimo metais prokuroras sankcijų teismo prašė nurodydamas, kad buvo rasti pirštų antspaudai ir DNR, tačiau nepaminėjo, jog jie nepriklauso A. G..

6.11. Prokuroras kaltinimą A. G. grindė ir A. S. parodymais, tačiau ji nurodė, jog būdama kitame kambaryje išgirdo dūžtantį stiklą ir nuėjusi pažiūrėti, kas atsitiko, matė, kad langas išdaužtas, tačiau nieko įtartino lauke nepastebėjo. Nuteistojo teigimu, šie parodymai jo nesusieja su nusikalstama veika.

6.12. Kaltinimas A. G. grindžiamas pateikiant nusikaltimo schemą, jog R. K. ir S. B. su prašymu kreipėsi į J. T. (kuris jau seniai buvo paleistas iš areštinės ir pirmosios instancijos teisme davė parodymus kaip liudytojas, o ne kaip kaltinamasis ar įtariamasis), kuris nužudymo vykdytoju pasirinko I. A., kuris nusikaltimo vykdytojais pasirinko kriminalinės patirties turinčius E. H. E. ir A. G.. Byloje nėra duomenų apie apelianto nusikalstamą praeitį, susijusią su disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir kaip tai galėtų pateisinti jo, kaip žudiko, pasirinkimą, dėl kokios priežasties jis turėtų vykdyti kitų asmenų įsakymus. Jis yra anksčiau nurodytiems asmenims nepažįstamas, neturi jokios šaunamųjų ginklų patirties, trumparegis, prastai toleruoja stresą, tačiau neva jam buvo duoti du šaunamieji ginklai. Tokie teiginiai yra nepagrįsti.

6.13. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis prokuroras R. Ž. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), susiejo su šia baudžiamąja byla. Nėra aišku, kaip šiame bute rasti I. A. DNR pėdsakai sieja šį butą su šioje baudžiamojoje byloje tiriama nusikalstama veika. Jokiame bute (duomenys neskelbtini) ar kitur Lietuvos Respublikoje nėra rasta A. G. DNR ar pirštų antspaudų. Taip pat baigiamojoje kalboje prokuroras pareiškė, kad 2015 m. lapkričio 7 d. R. J. vežė A. G. iš Lietuvos į Estiją, bei teigė, kad yra įrodytas net šios kelionės maršrutas, tačiau tyrimo medžiagoje šį faktą pagrindžiančių įrodymų nėra. Nepagrįstai, remiantis vien ta aplinkybe, kad kartą R. J. vežė A. G. į Lietuvą ir atgal į Estiją, įrodinėjama, kad kiekviena kita R. J. kelionė vyko taip pat kartu su A. G., o kadangi E. H. E. 2015 m. spalio 14–25 d. ir nuo spalio 28 d. iki lapkričio 7 d. buvo Lietuvoje, čia jis išsinuomojo automobilius ir (duomenys neskelbtini) naudojosi savo asmenine banko kortele, tai kartu su juo buvo ir A. G.. Tokie teiginiai yra ydingi ir pagrįsti tik prokuroro prielaidomis. Kaip nepagrįstas vertintinas ir prokuroro teiginys, kad 2015 m. rugsėjo 12–19 d. E. H. E. ir A. G. sekė D. B., kuris grindžiamas vien remiantis GPS įrenginio atsiųstais duomenimis ir E. H. E. išsinuomoto automobilio judėjimu. Tuo metu A. G. Lietuvoje nebuvo, o nužudytojo automobilyje rastas GPS gali būti niekaip nesusijęs su žmogžudyste, kadangi GPS duomenis siuntė 2015 m. rugsėjo 12–19 d., likus beveik dviem mėnesiams iki įvykdyto nusikaltimo. Iš jo gauti duomenys nusikaltimo įvykdymo metu buvo pasenę ir nereikšmingi. Tai taip pat neatitinka aukšto sąmokslo lygio, apie kurį kalba prokuroras, kadangi kyla klausimas, kodėl aukštu konspiracijos lygiu veikę asmenys būtų palikę juos demaskuojantį įrenginį, kurį išmontuoti taip pat paprasta, kaip ir sumontuoti. Prokuroro teiginiai, kad A. G. skirtingu laiku buvo (duomenys neskelbtini), nedaro šios informacijos teisinga. Šie teiginiai grindžiami tik Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniojo tyrėjo D. S. spėlionėmis grįstomis ataskaitomis, tokiu būdu byloje buvo sufabrikuoti netiesioginiai įrodymai. Apeliantas nėra buvęs nusikaltimo vietoje, jam įvykdyti naudotame automobilyje ar toje vietoje, kurioje jis buvo padegtas.

6.14. Kaltinimai A. G. yra neįrodyti. Jiems pagrįsti trūksta ir galimo motyvo, ir įgūdžių bei galimybių įvykdyti šį nusikaltimą. Nors prokuroras ne kartą akcentavo įrodymų trūkumą A. G. nekaltumui pagrįsti, tačiau jis pats atsisakė atlikti gynybos prašomus veiksmus, tuo panaikindamas galimybę įrodyti savo nekaltumą, o požiūris, kad asmuo yra laikomas kaltu, kol neįrodė savo nekaltumo, yra iš esmės neteisingas. Priešingai nei teigia prokuroras, A. G. kaltės nepagrindžia tai, jog jis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o teisme juos nurodė duosiantis po liudytojų apklausos. Galimybę asmeniui neduoti parodymų suteikia BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatos, o vien galima jo nepagarba ar įžūlumas proceso metu nesudaro pagrindo vertinti, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką.

7. Nuteistasis H. E. E. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1. Skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas teismo subjektyvia nuomone, kuri suformuota remiantis išvestiniais įrodymais ir prielaidomis, kuriomis bandoma užpildyti įrodymų nebuvimą. Teismas nepagrįstai tokį vertinimą traktavo kaip netiesioginių įrodymų grandinę, rėmėsi ikiteisminio tyrimo institucijos ir prokuroro pateikta įvykių versija ir bandė ją pagrįsti, pademonstravo šališkumą ir paviršutiniškumą. Teismo išvados neatitinka chronologijos bei nustatytų faktų, bylos aplinkybių, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai. Apeliantas kaltės padarius jam inkriminuotas veikas nepripažįsta, o byloje nėra gauta įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis gavo nurodymus iš bendrininkų ar kitų asmenų, taip pat tų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas ir kurių tapatybę galima tik spėlioti. Teismas pašalino iš kaltinimo nužudymo motyvus, savanaudiškas paskatas darant šią nusikalstamą veiką, tai yra siekį gauti piniginį atlygį, todėl nužudymo motyvas ir aplinkybės, kurios rodytų H. E. E., R. B. ir A. G. bendrumą, neatskleistos. Apie D. B. sekimo aplinkybes teismas padarė prielaidas, kurių nepatvirtina surinktų įrodymų visuma.

7.2. Be to, skundžiamame nuosprendyje pateikiamos formuluotės nėra teisingos. Jame nurodoma, kad iššaudami ne mažiau kaip 12 šūvių iš dviejų 9 mm kalibro pistoletų H. E. E. ir A. G. sunaikino A. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), lango stiklą bei sugadino D. B. automobilį „Mercedes Benz S320“. Nesuprantama, kaip vienu metu galėjo šaudyti du žmonės, A. G. ir apeliantas. Nėra nustatyta, kad jis būtų šaudęs, to nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nors teismas kritiškai įvertino nuteistojo parodymus ir jais nepatikėjo, tačiau vien apelianto, kuris yra užsienietis, Lietuvos Respublikos įstatymų nežinojimas bei nesugebėjimas įtikinti teismą negali būti vertinamas kaip jo kaltės įrodymas.

7.3. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad R. B., H. E. E. ir A. G. bei asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikė organizuotoje grupėje. Tokia nuomonė grindžiama prielaidomis. Be to, neįmanoma nustatyti jokių santykių su asmenimis, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, neaišku, kas jie yra. Teismo formuluotė ydinga, paini ir ja pridengiami konkretūs asmenys, kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas. Tų asmenų veiksmai neaprašyti, todėl niekaip negalima daryti išvados apie bendrą suderintą veiklą. Nuosprendyje nenurodomos rolės, vaidmenys, hierarchija, koordinacija, subordinacija ar kokie nors kiti požymiai, kurie patvirtintų tai, kas buvo inkriminuota. Organizuotos grupės požymius paneigia surinkta bylos medžiaga ir žvalgybinis (operatyvinis) tyrimas. Apeliantas buvo sekamas Estijos, Lietuvos policijos pareigūnų, tačiau nebuvo nustatyti jokie ryšiai, konspiracija, hierarchija, nurodymų vykdymas, nuolatinis bendravimas dėl nusikaltimų, ryšiai ar nuolatinė nusikalstama veikla, todėl teismo padarytos išvados neteisingos. Teismo išvados grindžiamos vien Estijos piliečių buvimu Lietuvoje, o aplinkybės, kad jie buvo nusikaltimo vietoje ar atliko tam tikrus veiksmus, pagrindžiami prielaidomis, jas pateikiant kaip netiesioginius įrodymus. Tokiu būdu buvo apribota apelianto galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo.

7.4. Apelianto veiksmai, kurie buvo nustatyti šioje baudžiamojoje byloje, nėra nusikalstami. Vien piniginių lėšų išėmimas nuomojant transporto priemones rodo, kad nebuvo jokios konspiracijos. Su kaltinime, kuris teismo buvo patvirtintas tik iš dalies, nurodytais asmenimis I. A., S. B., R. K., R. Ž., E. G., T. B., J. T. nuteistasis neturi nieko bendro, jų nurodymų nevykdė, nėra nustatyti apelianto kontaktai su šiais asmenimis ar bendra nusikalstama veika, ilgalaikiai nusikalstami ryšiai, paklusnumas, hierarchija, atlygis. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad nužudymą organizavo asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nepaisant to, kad minėti asmenys nėra nuteisti. J. T. ir E. G. buvo paleisti iš suėmimo, nepaisant to, kad jie galimai prisidėjo prie nužudymo organizavimo.

7.5. Teismas rėmėsi tokiomis aplinkybėmis, kurių patvirtinti neįmanoma jokiais kitais įrodymų šaltiniais. Pašalinęs iš kaltinimo nužudymo motyvus, vėliau nurodo, kad jis galėjo būti įvykdytas dėl konkrečios priežasties – narkotikų verslo. Be to, teismas rėmėsi asmenų, kurie ne patys matė, o girdėjo apkalbas ar nuogirdas, pateiktais paaiškinimais, kurių pirminis šaltinis, jas paskleidęs, nenustatytas.

7.6. Teismas, aprašydamas organizuotą grupę, nurodė, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog šios asmenų grupės veikla buvo intensyvi, nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo nevienkartiniai, o grupės narius H. E. E. ir A. G. siejo netrumpalaikiai ryšiai. Tokia nuomonė visiškai neteisinga. Nėra nei vieno įrodymo apie šios grupės intensyvią veiklą (apie kitus nužudymus ar kitus nusikaltimus). Nėra jokių įrodymų apie apelianto ar kitų narių kitus nusikaltimus, jų bendravimą. H. E. E. ir A. G. siejo draugystės, bet ne nusikalstami ryšiai. Nėra nei vieno įrodymo apie bendravimą dėl ginklų, narkotikų, nužudymų, pinigų, jų dalijimosi. Taip pat nepateikta duomenų apie apelianto ryšius su R. B., tai, kad H. E. E. suvokė, kad jis veikia su kitais grupės nariais, vykdė jų norus, derino veiksmus ir pan., nenustatyta tyčia veikti bendrai.

7.7. Įtarimas dėl nužudymo H. E. E. buvo pateiktas anksčiau nei buvo apklausti anoniminiai liudytojai. Visų pirma, jis buvo suimtas ir perduotas Lietuvos Respublikai ir tik po to atsirado duomenų, kad jis dalyvavo įvykdant nusikaltimą. Be to, šie duomenys niekaip nepasitvirtino. Jis buvo sekamas 1,5 metų Estijos policijos pareigūnų, Lietuvos policijos pareigūnų prašymu, tačiau nebuvo nustatyta nieko nusikalstamo. Teismas nepagrįstai patikėjo liudytojo Nr. 1-18 parodymais, kad sporto klubas yra nusikalstama organizacija, tokios išvados padarytos nepagrįstai, remiantis prielaidomis, nepasidomėjus tikrąja klubo veikla, neprijungus prie bylos kovos taisyklių ir atmetus prašymą apklausti šio sporto klubo vadovą.

7.8. Nuosprendyje buvo iškraipyti kai kurių liudytojų, pvz. A., parodymai, nurodant tai, ko jie nesakė arba sakė kitaip. Teismas nuosprendyje, kaip ir kaltinime, buvo selektyvus, panaudodamas informaciją. Liudytojos Ž. parodymai buvo vertinami ne taip, kaip jie buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Taip pat neaišku, pagal kokį vaizdo įrašą jai buvo parodyti atpažinti asmenys, nes teisme toks įrašas nenustatytas.

7.9. Liudytojai skirtingai parodė aplinkybes, susijusias su šūviais, o atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendyje nebuvo padarytos reikiamos išvados. Pavyzdžiui, V. J. parodymai, nors turėjo akivaizdžių netikslumų, tačiau teismo buvo įvertinti kaip reikšmingi, patikimi ir nuoseklūs, nepaisant to, kad jie proceso metu buvo pritempti prie bylos aplinkybių. Nuosprendyje neteisingai atspindėtos jos nurodytos aplinkybės dėl A. G. atpažinimo. Be to, H. E. E. nuotrauka taip pat buvo įdėta tarp atpažintinų asmenų, tačiau to V. J. nepastebėjo.

7.10. Teismas taip pat kaip patikimus įvertino G. Z. parodymus, nepaisant to, kad jis pasakojo gandus, nurodė iš nuogirdų sužinotas aplinkybes. Jis šias aplinkybes teigė sužinojęs tik suėmus estus. Nuogirdas jam išsakę asmenys (M. G.) teisme nebuvo apklausti, nes teismas atsisakė šį asmenį iškviesti liudyti. Be to, liudytojas G. Z. pasakojo apie 2016 m. įvykius, kurie nesusiję su 2015 m. įvykdytu nužudymu. Todėl teismas neturėjo šiais parodymais vadovautis.

7.11. Liudytoja A. L. apie narkotikų prekybą žinojo tik iš gandų, apie nužudymą nežinojo nieko, todėl jos parodymai nėra įrodymų šaltinis. Vis tik, teismas jais taip pat rėmėsi kaip reikšmingu įrodymu, nepagrįstai teigdamas, kad liudytojai G. Z., I. N., K. Š., iš dalies A. L. teisme nurodė, jog D. B. nužudymą galėjo organizuoti R. K. ir S. B..

7.12. Anoniminis liudytojas Nr. 1-18, teigęs, kad A. G. susijęs su nusikalstama veikla, nieko konkretaus apie ją pasakyti negalėjo. Tvirtindamas, kad sporto klubas užsiėmė nusikalstama veikla, negalėjo nurodyti šios veiklos pobūdžio, taip pat to, ar H. E. E. priklausė šiam sporto klubui. Be to, šis liudytojas nenurodė, kad sporto klubas užsiėmė šaunamaisiais ginklais, tačiau teismas šias aplinkybes ignoravo, skundžiamame nuosprendyje panaudodamas tik jam parankius duomenis. Žodis „ginklas“ naudojamas, nepatikslinant, ar jis yra šaltasis, ar šaunamasis. Anoniminis liudytojas Nr. 2-18 nurodė, kad nužudyme dalyvavo A. G. ir H. E. E., tačiau jų dalyvavimo pobūdis jam nežinomas. Anoniminis liudytojas Nr. 4-18 nurodė apie įvykį pirmą kartą sužinojęs iš spaudos, 2018 m. rugsėjo mėn., o parodymus davė 2018 m. balandžio mėn. Todėl tokie neapibrėžti parodymai nėra pagrindas asmenį nuteisti. Juolab tokiu pagrindu negali būti pripažįstami ir liudytojo E. P. parodymai, kadangi jis kalbėjo apie asmenis ir nusikaltimus, kurie nesusiję su D. B. nužudymu, bei K. Š. parodymai, kadangi jis nepatikimai paaiškino ginklų įsigijimo faktą, jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nekalbėjo apie peilius ar kardus, todėl iš jo parodymų buvo padarytos neteisingos išvados.

7.13. Teismas iš esmės neanalizavo į bylą pateiktų policijos nustatytų nuomoto automobilio judėjimo maršrutų ir nurodė, kad tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys patvirtina, jog H. E. E. išsinuomotas automobilis „TOYOTA YARIS“ minimu laikotarpiu visą laiką judėjo (duomenys neskelbtini), jo judėjimo maršrutas sutapo su D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“ sekimo įrenginio „GPS Tracker“ judėjimo maršrutu. Iš to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad H. E. E. rinko duomenis apie D. B. judėjimo maršrutus, kitą reikiamą informaciją apie D. B.. Teismas neanalizavo, kaip ir kokie duomenys sutapo. Atsitiktinis ir epizodinis duomenų ar maršrutų sutapimas nereiškia noro sekti ir nužudymo. Teismo nuosprendyje nurodyti 2015 m. rugsėjo 13 d. duomenys, kad abonentinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) gaudavo duomenis iš ant D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio „GPS Tracker“, nepagrįstai įvertinti kaip rodantys sistemingą H. E. E. atliktą D. B. sekimą. Tokia išvada neteisinga, nes 2015 m. rugsėjo 13 d. duomenys niekaip nesisieja su lapkričio mėnesį įvykdytu nužudymu, laiko, maršrutų neatitikimai nerodo jokių nusikalstamų sąsajų. Teismas nuomonę grindė ir GPS duomenų analize nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki rugsėjo 16 d., tačiau neanalizavo sutapimų ir skirtumų, nurodydamas tik tyrimo metu surašytą tyrėjo tarnybinį pranešimą, kaip neabejotiną įrodymą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad automobilių judėjimo grafikai neatitinka, todėl negalima daryti išvados apie tai, kad H. E. E. sekė D. B. ir rinko vietą nužudymui, nes tokie faktai nenustatyti. GPS nepatvirtina ryšių, kurie tariamai buvo nustatyti, o teismo išvados, jog apeliantas automobilį išsinuomojo tik tam, kad galėtų sekti D. B., rinkti duomenis apie jo gyvenamąją vietą ir dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones bei parinkti nužudymui tinkamą vietą ir pasiruošti jį nužudyti, yra nepagrįstos.

7.14. Teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, kad H. E. E. buvo nužudymo vietoje, kadangi nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Vien tai, kad apeliantas negalėjo paaiškinti tam tikrų aplinkybių, nepatvirtina jo kaltės, kadangi jis negali žinoti ir nežino Lietuvos rajonų pavadinimų.

7.15. Apelianto dalyvavimas turto sugadinime ar sunaikinime, šaunamųjų ginklų įgijime bei disponuojant jais ir juos panaudojant taip pat neįrodytas jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nurodytos aplinkybės, kad H. E. E. turi karinės ir žvalgybinės patirties, pomėgį domėtis ginklais ir karine amunicija, nes pas jį buvo rasta neperšaunama liemenė ir ginklų enciklopedija, nesusijusios su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Taip pat nurodyti neteisingi duomenys apie jo verslą, kontaktus su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu.

7.16. Iš skundžiamo nuosprendžio buvo pašalinta aplinkybė, kad nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų bei nusikaltimo motyvas – organizuotos grupės apsauga nuo kitos grupuotės, jos prestižo apsauga. Teismas pašalino kai kurias aplinkybes bei išgalvotus faktus, tačiau vis tik savo išvadas grindė dalimi jų. Todėl skundžiamas procesinis sprendimas yra prieštaringas.

7.17. Teismas išplėtė kaltinimo apimtį ir ribas, taip pažeisdamas apelianto teises, ir tai nuosprendį daro neteisingu. Teismas priėmė kaltinimo pakeitimą, pasiūlytą nukentėjusiųjų atstovo, kuriuo inkriminuotas papildomas požymis – nužudymas itin žiauriai. Toks požymis buvo grindžiamas tuo, kad nužudymo metu paleista daug šūvių (ne mažiau kaip 12 šūvių). Teismas nužudymą itin žiauriai pagrindė ne šūvių skaičiumi, o iki tol neinkriminuota aplinkybe – nužudymas padarytas nukentėjusiosios V. J. akivaizdoje, kas jai sukėlė dideles dvasines kančias. Tokia aplinkybė teisme nebuvo įrodinėjama, nuo jos nebuvo ginamasi. Teismo motyvai išėjo už kaltinimo ribų, jie neteisėti ir nepagrįsti. Tokia teismo pozicija apsunkina visų nuteistųjų padėtį, nes jiems teismas inkriminavo tai, ko nebuvo byloje. Nuteistiesiems inkriminuojama ir tai, ko neapima jų tyčia, kas nebuvo įrodinėta. Toks kaltinimo išplėtimas yra siurprizinis, neteisėtas, neleistinas, subjektyvus, nepagrįstas jokiais įrodymais.

7.18. Teismas nuosprendį grindė prielaidomis, didžiąją dalį teisminio proceso vertimas į estų kalbą buvo nekokybiškas, panaudoti neatestuoti, nekvalifikuoti vertėjai, nebuvo galima suprasti detalių, kurių jie negalėjo išversti, net asmens duomenų. Teisme panaudoti siurpriziniai liudytojai, kurių nebuvo kaltinime, kurie buvo pristatyti netikėtai, nesudarant galimybių pasiruošti jų apklausai. Todėl tai sąlygojo apelianto procesinių teisių pažeidimus.

Atsiliepimas

8. Nuteistasis H. E. E. pateikė atsiliepimą į prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, nes jis neatitinka faktų, teisės ir teisingumo reikalavimų. Neįrodytas kaltumas reiškia įrodytą nekaltumą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o sunkesniems kaltinimams turi būti surinkti rimtesni įrodymai. Atsiliepimas į prokuroro apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės neteisingos ir išgalvotos, jame pateikiama interpretacija neteisinga, subjektyvi, skirta pagrįsti pirminę kaltinimo poziciją ir pasunkinti H. E. E., kaip nuteistojo, padėtį.

8.2. Priešingai nei teigia prokuroras, H. E. E. veiksmai nebuvo susiję su konspiracija ar nusikaltimais. Jis viešai keliavo, naudojo nuomotas transporto priemones, banko mokėjimo korteles, neturi, ką slėpti. Naudojant konspiraciją jokių jo buvimo pėdsakų fizinėje ir elektroninėje erdvėje nebūtų.

8.3. Prokuroro skunde nurodomas R. B. vaidmuo D. B. nužudyme grindžiamas prielaidomis, kadangi nėra nei vieno įrodymo, kad R. B. teikė pagalbą Estijos piliečiams. Bet koks asmuo galėjo viešoje vietoje nužudyti D. B., kadangi jis nesislapstė, nesisaugojo, nejautė grėsmės, tam nereikėjo ilgo sekimo, sudėtingo plano ar daugybės paruošiamųjų veiksmų. Todėl prokuroro teiginiai, kad tik dėl R. B. veiksmų nužudymas tapo galimas, nepagrįsti, kaip ir kiti skundo motyvai.

8.4. Prielaidomis grindžiamas ir H. E. E. vaidmuo nužudant. Iš prielaidų išvedamas ir R. B. ryšys su šiuo nuteistuoju. Naudojimasis nuomotomis transporto priemonėmis (duomenys neskelbtini) nereiškia nužudytojo sekimo ar H. E. E. dalyvavimo sumontuojant sekimo įrenginį ant jo automobilio (duomenys neskelbtini). Iš to nepagrįstai buvo išvedamos ir kitos prielaidos, kad R. B. ir asmuo, kuriam tyrimas atskirtas, suteikė duomenis H. E. E., o jis pradėjo fizinį D. B. sekimą ir nustatė jo buvimo vietą (duomenys neskelbtini), ir, H. E. E. perdavus šiuos duomenis R. B., pastarasis su bendrininku sumontavo iki tol turėtą sekiklį ir perdavė H. E. E. reikalingą mobiliojo ryšio telefoną. Tokios išvados nepagrįstos. Tokia įvykių seka nelaikytina netiesioginių įrodymų grandine, o tik prielaidomis.

8.5. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kas nebuvo nustatyta jokiais duomenimis. Tai yra aplinkybė, kad prisijungus į (duomenys neskelbtini) atvykusiam A. G., jie abu vykdė D. B. sekimą, automobiliais važinėdami paskui D. B. automobilį, taip pat tai, kad R. B. aprūpino kitus nuteistuosius gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini). Prokuroro teiginys, kad I. A. DNR pėdsakas buvo rastas R. Ž. bute (duomenys neskelbtini), todėl tai nepaneigia aplinkybės, kad šiuo butu galėjo naudotis ir nuteistieji, yra prielaida. Kaip prielaidos nurodomos aplinkybės, susijusios su D. B. sekimu, H. E. E. aktyvumu (duomenys neskelbtini), niekuo neparemtos aplinkybės apie automobilio „Renault“ pagrobimą Prancūzijoje, turint tikslą jį panaudoti nužudymo metu. Niekas nepatvirtina ir prokuroro teiginio, kad nuteistieji į įvykio vietą atvyko minėtu automobiliu, juo pasišalino ir vėliau jis buvo padegtas, taip jį sunaikinant.

8.6. Prokuroras nepagrįstai teigia, kad liudytojos J. B. teiginiai, jog ji matė ne 3, o 5 serijos BMW automobilį, turėtų būti vertinami kaip sąžiningas suklydimas. Neteisingai bandoma įrodyti ir tai, kad R. B. padėjo H. E. E. pasišalinti iš įvykio vietos. Įvykio metu R. B. neginčijamai buvo savo namuose. Aplinkybės, kad jo bendrininkas apsilankė įvykio vietoje ir padėjo nuteistiesiems pasišalinti, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai.

8.7. Prielaidomis bandomas grįsti ir ginklų įgijimas bei aplinkybės, susijusios su automobilio Renault sunaikinimu. Kadangi nėra jokių, nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, tokio automobilio sunaikinimo niekaip negalima inkriminuoti nuteistiesiems.

8.8. Prokuroro pozicija dėl savanaudiškų paskatų inkriminavimo taip pat neteisinga, nes net didelis nesusijusios tyrimo medžiagos kiekis, apkalbos, gandai, nėra pagrindas inkriminuoti ir nuteisti už požymius, kuriems pagrįsti nesurinkta įrodymų. Duomenys, kad H. E. E. patyrė nemažai išlaidų kelionėms, automobilių nuomai, maistui, kurui, taip pat nerodo savanaudiškumo ir nėra tinkami įrodymai.

8.9. Teismas nuteistiesiems paskyrė itin griežtas bausmes, todėl prokuroro teiginiai, kad jos neatitinka nusikaltimo sunkumo, nepagrįsti. Nesant įrodymų nuteisti asmenį griežta bausme yra neteisėta ir neteisinga. Dar didesnių bausmių paskyrimas niekaip nepakeis situacijos, niekaip neįtakos teisingumo įgyvendinimo. Kaip rodo bylos medžiaga ir prokuroro pateikta informacija, nukentėjusysis priklausė nusikalstamam pasauliui, dėl savo gyvenimo būdo ir veiklos galėjo būti nužudytas. Paties nukentėjusiojo asocialus gyvenimas, veikla privedė prie nusikalstamos veikos rezultato. Todėl bandymas dar kiek įmanoma labiau griežtinti bausmes neatrodo priimtinai ir teisingai.

9. Atsiliepime į prokuroro ir nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus nukentėjusiųjų A. B. ir D. B. atstovas advokatas Kęstutis Jonaitis prašo prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalies, kuria nuteistiesiems buvo pašalinta nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos tenkinti ir R. B., A. G. bei H. E. E. veikas kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 ir 9 punktus; dėl prokuroro apeliacinio skundo dalies dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių griežtinimo bei įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinės instancijos teisme spręsti teismo nuožiūra; nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiųjų atstovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį nepagrįstai siejo išimtinai su aiškiai užfiksuotu piniginio atlygio perdavimo faktu. Iš byloje surinktų įrodymų visumos bei skundžiamo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad ši byla pasižymi netipinėmis veikų faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, todėl vien aplinkybė, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo užfiksuoti tiesioginiai savanaudiškas paskatas patvirtinantys įrodymai, neturėjo būti vertinama kaip pagrindas, paneigiantis vieną iš D. B. nužudymą kvalifikuojančių požymių. Sutinkama su prokuroro nuomone, kad minėtų įrodymų stoka turėjo būti įvertinta veikų faktinių aplinkybių kontekste, tai yra latentiškai veikiančio organizuoto nusikalstamumo aspektu bei per netiesioginių įrodymų prizmę.

9.2. Iš nuteistojo H. E. E. apeliacinio skundo nėra aišku, kurios iš nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, tokia apimtimi, kokia jis buvo pateiktas bei patenkintas, nepagrįstas. Nukentėjusioji A. B. sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais bei jame nurodytais kriterijais, kuriais remiantis nukentėjusiajai buvo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Nukentėjusiajai priteista suma atitinka teisingumo bei protingumo reikalavimus ir neprieštarauja teismų praktikai panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad žalos dydžio nustatymo kriterijų visumos vertinimas leidžia iš esmės nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių, kurie kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstami atitinkančiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų skundus atmesti. Tuo tarpu nuteistieji ir jų gynėjai palaikė savo apeliacinius skundus, prašė juos tenkinti ir nuteistuosius išteisinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistojo H. E. E. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio, nuteistojo R. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko, nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

11. Teisėjų kolegija apeliacinius skundus nagrinėja neperžengdama jų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), toliau savo procesiniame sprendime įvertindama ir pasisakydama dėl apeliantų esminių skundų bei atsiliepimų į juos argumentų, išdėstytų šio nuosprendžio 2–9 punktuose. Kadangi apeliaciniai skundai yra grindžiami analogiškais bei tarpusavyje susijusiais argumentais, todėl šiame procesiniame dokumente atsakymai į juos bus išdėstomi pagal keliamų klausimų grupes, o ne pagal atskirus apeliacinius skundus.

12. Apeliantai (nuteistieji ir jų gynėjai), nors ir ginčija savo kaltę, tačiau iš esmės sutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatytu D. B. nužudymą kvalifikuojančiu požymiu, numatytu BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, t. y., jog D. B. buvo nužudytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, todėl dėl šio požymio plačiau teisėjų kolegija nepasisakys.

13. Toliau šiame nuosprendyje asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, bus tiksliai įvardinti tik sprendžiant nuteistiesiems H. E. E., A. G. ir R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų ar tam tikrų iš kaltinimo pašalintų veiksmų (požymių) pagrįstumo klausimus (pvz., veikimas organizuotoje grupėje, savanaudiškos paskatos). Asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, bus minimi ir analizuojant liudytojų parodymus, siekiant atskleisti jų patikimumą, tačiau minimi asmenys šiuo procesiniu dokumentu nėra pripažįstami kaltais, nes pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje byloje kaltinimai jiems nebuvo pareikšti.

Dėl prokuroro (ne)šališkumo

14. Apeliaciniuose skunde ir baigiamosiose kalbose nuteistieji ir jų gynėjai teigė, kad valstybinį kaltinimą palaikęs ir apeliacinį skundą pateikęs prokuroras Zdzislavas Tuliševskis pirmosios instancijos teismui pateikė klaidingus duomenis, kaltinimą grindė prielaidomis, ar tiesiog melavo teismui. Apeliantų įsitikinimu, prokuroras buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir siekė nuteisti H. E. E., A. G. ir R. B., o vėliau ir kitus asmenis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad šia aplinkybe galėtų pasiremti kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje R. B. ir kitiems asmenims yra pareikšti įtarimai dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo. Taigi, iš šių apeliantų teiginių matyti, kad jie iš esmės ginčijo prokuroro nešališkumą.

15. BPK įtvirtintas nušalinimo institutas proceso dalyviams leidžia, be kita ko, pareikšti nušalinimą ir prokurorui (BPK 57 straipsnis). Prokuroro nušalinimo pagrindai nustatyti BPK 58 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio nuostatas prokuroras negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų aplinkybių, taip pat nėra ir kitokių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio prokuroro Z. Tuliševskio šališkumo (BPK 57 straipsnio 2 dalis).

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro nešališkumas ir jo atliekami veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Taigi, bylos duomenimis pakankamai pagrįstas jo įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-303/2017, Nr. 2K-31-489/2022 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra konstitucinės prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti ar konstatuoti kokius nors jo neteisėtus veiksmus (Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, vien tai, kad apeliantų netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, jo pateiktas įrodymų interpretavimas ir pan., nesudaro pakankamo pagrindo prokuroro šališkumui konstatuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustato bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą. Todėl vien tai, kad asmuo yra nuteisiamas pagal bylos nagrinėjimo metu pakeistą kaltinimą ar kad iš kaltinimo yra pašalintos nepasitvirtinusios aplinkybės, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą ar pripažinti, kad jis atliko kokius nors baudžiamojo proceso įstatymui prieštaraujančius veiksmus. Be to pažymėtina ir tai, kad pats prokuroras sprendžia kiek ir kokių duomenų pateikti teismui, o tai, kad jis, pasak apeliantų, kažko nepateikė, vėlgi neleidžia pripažinti jį buvus šališku. Iš kitos pusės vertinant, to ko nepateikė prokuroras – nebuvo ir įvertinta teismo, o procese galiojant rungimosi prioncipui, patys apeliantai taip pat turėjo teisę pateikti prašymus, duomenis, ar prašyti teismo juos išreikalauti. Šias teises jie aktyviai realizavo, naudodamiesi ir kvalifikuotų gynėjų paslaugomis.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

18. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji H. E. E., A. G. ir nuteistojo R. B. gynėjas teigia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat buvo šališkas. Apeliantai apygardos teismo šališkumą sieja su neva neišsamiu įrodymų ištyrimu, netinkamu jų vertinimu, netgi galima nekompetencija, ir dėl to padarytomis neteisingomis išvadomis dėl nuteistųjų kaltės, bei įstatymo reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio surašymu.

19. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-648/2019, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020, Nr. 2K-7-76-719/2022). Nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, Nr. 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, Nr. 2K-162-697/2016, Nr. 2K-45-303/2018 ir kt.).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo subjektyviai šališkas. Taip pat bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad šis teismas, tirdamas bylos įrodymus, juos vertindamas, padarė eilę esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nors ir vėliau šiuo nuosprendžiu bus konstatuotas vienas esminis BPK pažeidimas, o kai kurias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ar pašalino netinkamai, tačiau tai savaime, atsižvelgiant į šio nuosprendžio 19 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Pagrindines faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018, Nr. 2K-9-976/2022 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-139/2015). Taigi vien tai, kad nebuvo tenkinti apeliantų prašymai dėl papildomų veiksmų atlikimo, duomenų prijungimo ir pan., o įrodymai įvertinti kitaip ir padarytos kitokios išvados, nei to norėtųsi apeliantams, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Iš kitos pusės – apeliacinės instancijos teisme, siekiant tinkamai ir argumentuotai atsakyti į nuteistųjų ir jų gynėjų keliamas abejones, iš esmės buvo patenkinta absoliuti dauguma jų reikštų prašymų. Buvo atliktas įrodymų tyrimas, kviesti ir apklausti jų nurodyti liudytojai, ištirta nurodyta bylos rašytinė medžiaga ir peržiūrėti pageidauti vaizdo įrašai, atliktas atskirų veiksmų pakartotinis vertimas. Visa tai atlikusi kolegija įsitikino, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl teismo šališkumo buvo nepagrįsti. Be to apeliacinės instancijos teismas sudarė visas galimybes remiantis papildomai gautais duomenimis apeliaciniame procese grįsti savo gynybą, o nustatytos teismo padarytos klaidos ištaisomos šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu.

Dėl tinkamo vertimo į estų kalbą

21. Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Valstybinės kalbos principas įpareigoja visus procesinius veiksmus atlikti ir veiksmų rezultatus fiksuoti valstybine – lietuvių kalba. Šia kalba turi būti atliekamos apklausos ir kiti procesiniai veiksmai, taip pat surašomi visi protokolai, nutarimai, nutartys ar nuosprendžiai. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka; visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai (BPK 8 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

22. Pagal BPK 43 straipsnio nuostatas vertėjas yra vertimui reikiamas kalbas mokantis arba nebylio ar kurčiojo ženklus suprantantis asmuo, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo pakviestas dalyvauti procese BPK nustatyta tvarka. Vertėjas gali dalyvauti procese jo dalyvavimą užtikrinant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis, išskyrus atvejus, kai būtinas tiesioginis vertėjo dalyvavimas tam, kad proceso dalyvis tinkamai pasinaudotų savo teisėmis arba suprastų vykstantį baudžiamąjį procesą. Pagal BPK 57 straipsnio nuostatas kaltinamasis gali pareikšti nušalinimą vertėjui, taip pat, remiantis BPK 58 straipsnio 3 dalies reikalavimais, vertėjas negali dalyvauti procese, kai paaiškėja jo nekompetentingumas. Vertėjo kvalifikacija ir vertimo kokybė turi būti tokios, kad lietuvių kalbos nemokantis asmuo galėtų veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir būtų užtikrinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2014, Nr. 2K-452-788/2016).

Žemesnės instancijos teismas

23. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama apeliacinio skundo teiginio, kad proceso veiksmų (proceso dalyvių apklausų, garsintų dokumentų ir kt.) vertimas proceso kalbos nesuprantantiems kaltinamiesiems turi būti kvalifikuotas ir kokybiškas, daro išvadą, kad šiuo atveju konstatuoti esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos valstybinės lietuvių kalbos nemokančių H. E. E. bei A. G. teisės, nėra pagrindo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendžiant klausimus dėl kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminų pratęsimo, H. E. E., A. G. ir jo gynėja advokatė G. Kardanovskaja reiškė nušalinimą atvykusiam estų kalbos vertėjui Jaak Taluri dėl jo kompetencijos. Pirmosios instancijos teismas šių prašymų netenkino, tačiau siekdamas, kad kaltinamiesiems būtų užtikrintas kuo tinkamesnis vertimas, papildomai pakvietė anglų ir rusų kalbų vertėjas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartyse, kuriomis palikti galioti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimis H. E. E. ir A. G. pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminai, nurodė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. 13.30 val. teismo posėdyje dalyvavusio estų kalbos vertėjo Jaak Taluri kvalifikacija ir vertimo kokybė sutrukdė lietuvių kalbos nemokantiems H. E. E. ir A. G. veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir neužtikrino jų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

24. Sekančiuose posėdžiuose vertimus į/iš estų kalbos atliko vertėjai Rūta Noor, Liia Urman, Ainas Arust. Pirmosios instancijos teisme tik dėl vertėjos Liia Urman atlikto vertimo buvo reiškiami prieštaravimai ir nušalinimas šiai vertėjai. 2020 m. vasario 24 d. protokoline nutartimi ir 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo netenkinti kaltinamųjų H. E. E. ir A. G. gynėjų pareikšti nušalinimai vertėjai Liia Urman, nes nebuvo nustatyta, kad jos atliekamas vertimas į/iš estų kalbos yra nekokybiškas, neaiškus ir nepilnas. Po to nei vienas proceso dalyvis nereiškė prieštaravimų dėl atliekamų vertimų į/iš estų kalbos, o H. E. E. ir A. G. aktyviai naudojosi teisėmis užduoti klausimus nukentėjusiesiems ir liudytojams, reikšti nuomones tiriant kitus įrodymus bei davė išsamius parodymus dėl jiems pareikštų kaltinimų. Taigi, aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad H. E. E. ir A. G. teisės žinoti, kuo yra kaltinami, veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese ginantis nuo pareikštų kaltinimų ir pateikiant teismui savo įvykių versijas nebuvo iš esmės suvaržytos. Juolab, kad nuteistieji viso proceso metu turėjo gynėjus, teikiančius kvalifikuotą teisinę pagalbą.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad tik H. E. E. gynėjas advokatas L. Pakštaitis savo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme trumpai užsiminė, jog kai kurių posėdžių metu buvo atliekamas nekokybiškas vertimas į/iš estų kalbos, ką pakartojo pats nuteistasis H. E. E. savo apeliaciniame skunde. Iš nuteistųjų ir jų gynėjų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme nustatyta, jog jų teiginiai dėl nekokybiško vertimo pirmosios instancijos teisme buvo susiję tik su liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausomis. Siekiant pašalinti visas kilusias abejones ir užtikrinti nuteistųjų procesines teises į kokybišką vertimą, apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu, be kitų veiksmų, perklausytos pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 19 d. ir 2020 m. birželio 1 d. teisiamųjų posėdžių garso įrašų dalys, kuriose užfiksuotos liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos, ir tuo pačiu metu atliktas sinchroninis vertimas į estų kalbą. Dėl šių apeliacinės instancijos teisme vertėjo Ainas Arust atliktų vertimų proceso dalyviai priekaištų neturėjo bei nurodė, kad jie patenkinti minėto vertėjo atliktu vertimu. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 19 d. ir 2020 m. birželio 1 d. teisiamųjų posėdžių metu buvo apklausti ir kiti liudytojai, tačiau H. E. E. ir A. G. naudojosi teise jiems užduoti klausimus bei neturėjo pastabų dėl jų apklausų netinkamo vertimo į/iš estų kalbos. Nežiūrint to, teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti fundamentalią valstybinės kalbos nemokančių nuteistųjų teisę į tinkamą vertimą ( o tuo pačiu ir į tinkamą procesą) prieš baigdama įrodymų tyrimą teiravosi, ar būtų kokių nors papildomų prašymų dėl pakartotinio įrodymų tyrimo (vertimo), tačiau proceso dalyviai daugiau jokių prašymų, susijusių su, jų teigimu, pirmosios instancijos teismo padarytu proceso pažeidimu dėl vertimo, neišreiškė.

26. Taigi, nors teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teisme buvo atliktas nekokybiškas vertimas žodžiu į/iš estų kalbos, tačiau, siekdama kad būtų išvengta bet kokių abejonių šiuo aspektu, pakartotinai atliko anksčiau aptartus procesinius veiksmus. Visa tai nuteistiesiems H. E. E. ir A. G., kurie nemoka lietuvių kalbos, leido užtikrinti ne tik veiksmingą teisės į vertėjo pagalbą, bet ir visų kitų jų teisių, susijusių su veiksmingu dalyvavimu procese, įgyvendinimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog BPK 8 straipsnio ir 44 straipsnio nuostatos šiuo atveju nebuvo pažeistos.

27. Atsakant į skundų ir baigiamosiose kalbose išsakytus nuteistųjų pastebėjimus, jog pasisakiusių asmenų parodymai netinkamai (netiksliai) užfiksuoti teisiamųjų posėdžių protokoluose, pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio protokolas nėra posėdžio stenograma. Be kita ko, teisiamojo posėdžio metu rašomas ne tik protokolas bet ir daromas garso įrašas, kuris yra sudėtinė teisiamojo posėdžio protokolo dalis, ir kaip kolegija ne kartą informavo nuteistuosius, kylant abejonėms ji pati klausys būtent garso įrašą ir juo vadovausis.

Dėl ikiteisminių tyrimų išskyrimo ir teisės į gynybą (ne)pažeidimo

28. H. E. E. ir R. B. gynėjai apeliaciniuose skunduose ginčijo prokuroro sprendimą šią baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo stadijoje atskirti iš kito ikiteisminio tyrimo. Gynėjų teigimu, dėl tokio ikiteisminių tyrimų atskyrimo buvo apribota galimybė išsamiai ištirti šios bylos aplinkybes, suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais gynėjų skundų argumentais ir teiginiais.

29. BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtina prokuroro diskrecija sujungti ikiteisminius tyrimus ar juos išskirti. Tai yra dalis operatyvaus ikiteisminio tyrimo organizavimo veiksmų. Šie įgaliojimai ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui suteikti tam, kad, atsižvelgiant į situaciją byloje, per kuo trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, t. y. šis procesinis veiksmas reikalingas siekiant išvengti proceso vilkinimo ir apsaugoti proceso dalyvių teises. Teismų praktikoje konstatuota, kad sprendimai dėl bylų atskyrimo priimami daugelyje bylų ir tai paprastai nekliudo teismams tirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kartu nepažeidžia kaltinamojo teisių. Pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia, kad tokiu būdu proceso dalyviai praranda galimybę teisme patikrinti kitose bylose (kitoje byloje) tirtus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2014, Nr. 2K-180-976/2017). Kita vertus, manytina, kad bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, paprastai turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygos vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas. Tačiau, kaip jau minėta, ikiteisminių tyrimų išskyrimas ir atskirų bylų perdavimas į teismą, yra galimas, ir vien dėl tokios tyrimo ir bylos nagrinėjimo taktikos šiuo atveju konstatuoti esminį BPK pažeidimą, pagrindo nėra.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teisėjų kolegija nesutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroro priimtas sprendimas atskirti ikiteisminį tyrimą dėl R. B., H. E. E. ir A. G. į atskirą tyrimą lėmė nuteistųjų teisės į gynybą pažeidimą. Iš prokuroro 2019 m. birželio 7 d. nutarimo matyti, kad, įvertinus bylos apimtį ir sudėtingumą, aplinkybę, jog kiti įtariamieji Lietuvos Respublikos teisėsaugai yra laikinai nepasiekiami (slapstosi, neišduoti pagal Europos arešto orderius arba jų išdavimas yra komplikuotas), bei nustačius, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai susiję su D. B. nužudymo aplinkybių ištyrimu yra atlikti, ikiteisminis tyrimas dėl R. B., H. E. E. ir A. G. buvo atskirtas (1 t., b. l. 1–4). Taigi, ikiteisminis tyrimas dėl šių asmenų nusikalstamų veikų buvo išskirtas ne dirbtinai, o priešingai – siekiant baudžiamojo proceso tikslų ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. atskiriant ikiteisminį tyrimą siekta vykdyti BPK 2 straipsnyje nurodytą prokuroro pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šiuo atveju toks prokuroro sprendimas, teisėjų kolegijos nuomone, savaime neapribojo galimybės išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Nors ir sutiktina, kad tai tam tikra apimtimi apsunkins išskirtos (likusios) bylos procesą, nes, tikėtina, jei ir likusi byla bus perduota į teismą, dalį veiksmų teks kartoti dalyvaujantiems asmenims prašant, bet jokiu būdu nėra pagrindo spręsti, jog šioje byloje buvo suvaržytos R. B., H. E. E. ir A. G. teisės į gynybą.

31. BPK 23 straipsnis, 219 straipsnio 3 punktas numato, jog kaltinamajame akte aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, numatantis tą veiką, t. y. vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis 1 dalis). Pagal teismų praktiką nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos. Kai jie yra žinomi, galima parašyti „su asmeniu, kurio byla išskirta“, o jų pavardės turi būti pašalinamos iš kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, Nr. 2K-174-511/2020). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi šių taisyklių ir iš kaltinimo pašalino asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, pavardes.

32. Nežiūrint to, kad teismas pašalino pavardes laikydamasis kasacinio teismo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, vis tik pažymėtina, kad iš šios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek pačiame kaltinamajame akte, tiek prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą nurodytuose R. B., H. E. E. ir A. G. padarytų nusikalstamų veikų aprašymuose buvo gana tiksliai įvardinti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, su kuriais nuteistiesiems buvo inkriminuotas veikimas organizuotoje grupėje, taip pat nurodyti kiekvieno iš jų veiksmai. Vien tai, kad kaltinime, pagal kurį nuteistieji pripažinti kaltais ir nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, tiksliai neįvardinti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kadangi, kaip minėta, baudžiamoji byla teismui perduota nagrinėti tik dėl R. B., H. E. E. ir A. G. galimai padarytų nusikalstamų veikų, o patys nuteistieji iš bylos medžiagos juos puikiai žinojo ir galėjo pasiruošti gynybai ir šią teisę realizavo proceso metu.

33. Be to, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ir betarpiškai ištyrė ir įvertino visus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, dėl įrodymų proceso dalyviai išsakė savo nuomones, taip pat gynėjų prašymu apklausta dalis asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (E. G., J. T., I. A.), ir proceso dalyviai galėjo užduoti klausimus apklausiamiems asmenims. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistųjų ir jų gynėjų teiginiai dėl neaiškaus kaltinimo ir pažeistos nuteistųjų teisės į gynybą atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nuosprendžio grindimo netiesioginiais įrodymais ir jų vertinimo

34. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, jų argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų grindžiami apeliantų manymu, kad įrodymai byloje įvertinti netinkamai, t. y. ginčijamas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas, neigiamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo ar neįrodytų aplinkybių pašalinimo iš kaltinimo. Daug dėmesio skiriama ir netiesioginių įrodymų netinkamam vertinimui.

35. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pagal BPK išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais, įrodinėjimas bei sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275-976/2017, Nr. 2K-264-976/2019, Nr. 2K-15-976/2021, Nr. 2K-58-719/2022 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neturi pagrindo konstatuoti, kad jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi BPK ir nurodytoje kasacinio teismo praktikoje aprašytų reikalavimų nuosprendį grindžiant netiesioginiais įrodymais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, nepalankias nuteistiesiems, ar iš kaltinimo pašalino nepasitvirtinusias aplinkybes, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta prielaidomis, tam tikros aplinkybės pašalintos nepagrįstai ar įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, o skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar jos tinkamai nemotyvuotos. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir netiesioginiai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, jie buvo išsamiai tiriami ir vertinami, todėl nėra pagrindo abejoti jų patikimumu ir teisėtumu. Kadangi apeliaciniuose skunduose abejojama kai kurių įrodymų patikimumu, todėl toliau pasisakytina atskirai dėl jų vertinimo.

Dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas

38. Nuteistieji H. E. E., A. G. ir jų gynėjai skunduose nesutiko su liudytojų Nr. 1-18, Nr. 2-18 ir Nr. 4-18, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimu. Jie teigė, kad šie asmenys nebuvo tiriamo įvykio tiesioginiai liudytojai, o jų pateikta informacija neatitiko tikrovės, nėra galimybės nustatyti jų parodymų šaltinių. Be to, pasak A. G., nors liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos truko bent po valandą laiko, tačiau jų apklausos protokoluose užrašyta tik nežymi duotų parodymų dalis (po 5–6 sakinius), todėl kyla abejonių dėl šių apklausų eigos.

39. BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, Nr. 2K-290/2013, Nr. 2K-80-942/2015, Nr. 2K-242-495/2019). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (pvz., 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, Nr. 12433/86; 1996 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, Nr. 21363/93, Nr. 21364/93, Nr. 21427/93, Nr. 22056/93; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, Nr. 26668/95; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir Nr. 48115/99).

40. Vis tik, vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, matyti, kad nebelieka griežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (pvz., 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 46099/06, Nr. 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Dončev ir Burgov prieš Makedoniją, Nr. 30265/09).

41. Siekiant patikrinti, ar liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti laikantis BPK nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiasis tyrėjas D. R., kuris būtent ir atliko liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausas. D. R. nurodė, kad tokių liudytojų apklausos buvo vykdytos laikantis BPK reikalavimų, jiems nebuvo daromas poveikis. Dėl to, kad liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos vyko ilgai, o protokoluose įrašyta maža dalis jų duotų parodymų, liudytojas paaiškino, kad apklausiant liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, yra rašomi keli protokolai, t. y. pagrindinis protokolas, kuriame būna surašyta visa tokio liudytojo apklausa ir kuris būna įslaptintas, bei protokolas tik su dalimi apklausos metu užfiksuotų duomenų, nurodant įslaptintą liudytoją skaičiais, kuris dedamas į bylą. Pastarajame protokole nurodoma kiek truko apklausa, tačiau jame gali būti pateikti tik keli žodžiai, sakiniai iš visos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos. Tokiais protokolais siekiama, kad nebūtų nustatyta įslaptintų asmenų tapatybė ir jiems nekiltų grėsmė (51 t., b. l. 174–180).

42. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie liudytoju apklausto tyrėjo parodymai atitinka ir BPK 201 straipsnio, kuriame reglamentuoti tyrimo veiksmų ir kitų bylos dokumentų turinio ypatumai, kai nukentėjusiajam ir liudytojui taikomas anonimiškumas, nuostatas. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tyrimo veiksmų protokoluose, nutarimuose, nutartyse bei kituose bylos dokumentuose nerašoma informacija, iš kurios būtų galima nustatyti tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę. Šiuo atveju liudytojų Nr. 1-18, Nr. 2-18, Nr. 4-18, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos protokoluose (21 t., b. l. 50–52) buvo užfiksuoti tik tie duomenys, kurie reikšmingi tik konkrečiai nagrinėjamai bylai ir iš kurių negalima būtų nustatyti parodymus davusių asmenų tapatybių. Tai neprieštarauja BPK reikalavimams, nes liudytojais apklausiami asmenys, kurie gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis, 183 straipsnio 2 dalis). Minėtų liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, protokoluose, nepažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatų, buvo užfiksuotos esminės jiems žinomos aplinkybės, kurias jie patvirtino ir apklausiami pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent teisiamojo posėdžio metu, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais tokių liudytojų parodymais buvo remiamasi skundžiamame nuosprendyje.

43. Be to, liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai nėra esminiai ir vieninteliai, kuriais buvo grindžiama nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, o jų patikimumas teisėjų kolegijos taip pat įvertinamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje. Dėl to nėra pagrindo sutikti su skundų teiginiais, kad negalima jų parodymais remtis vien dėl to, kad į daugumą proceso dalyvių klausimų jie neatsakė siekdami neatskleisti savo tapatybės arba nurodė nežinantys apie klausinėjamas aplinkybes. Be to, nors nėra galimybės nustatyti liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų šaltinių, tačiau vien dėl to nėra pagrindo jų nelaikyti įrodymais ir jais nesiremti pagrindžiant nuteistųjų kaltę, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

44. Liudytojas Nr. 2-18, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. B. nužudyme dalyvavo A. G. ir H. E. E.. A. G. šovė į D. B., bet jam ginklas užsikirto. Teisme nukentėjusioji V. J. taip pat parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu atpažino A. G. kaip panašiausią į asmenį, kuris šovė į D. B.. Be to, A. G. ir H. E. E. dalyvavimas nužudant D. B. buvo grindžiamas taip pat ir kitais byloje ištirtais ir įrodymais pripažintais duomenimis, t. y. anoniminio liudytojo Nr. 2-18 parodymus patvirtino ir kiti bylos duomenys (nuteistųjų, nukentėjusiojo naudotų mobiliojo ryšio telefonų analizės, duomenys apie valstybių sienų kirtimą, buvimą Lietuvos Respublikoje bei atvykimą ir švykimą iš jos, prie D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio ir su juo susieto telefono analizės, duomenys apie H. E. E. išsinuomotus automobilius ir viename iš jų buvusios sekimo įrangos analizė ir kt.), kurie bus aptarti vėliau.

45. Liudytojas Nr. 1-18, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. G. priklauso sporto klubui, kuris užsiima viduramžių kovos menais ir nusikalstamomis veikomis. A. G. moka gerai naudotis skirtingais ginklais, taip pat moka šaudyti. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad 2015 metais A. G. gabeno į Lietuvą šaunamuosius ginklus, kurie buvo panaudoti D. B. nužudyme. A. G. ir H. E. E. neneigė, kad priklauso liudytojo nurodytam sporto klubui. Tenkinus A. G. gynėjos prašymą apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas šio klubo vadovas N. T. (N. T.; buvusi pavardė B.), kuris patvirtino, kad abu nuteistieji yra jo vadovaujamo, viduramžių kovos menais užsiimančio, sporto klubo nariai. Šis liudytojas trumpai papasakojo apie klubo veiklą ir parodė, kad žino apie savo klubo narių asmeninį gyvenimą ir tai, kad nei vienas iš jų nėra teistas. Taigi, nėra ginčo, kad A. G. ir H. E. E. priklausė viduramžių kovos menais užsiimančiam sporto klubui. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje šiam sporto klubui, kaip juridiniam asmeniui, nebuvo pareikšti įtarimai, jis nebuvo nuteistas ir skundžiamame nuosprendyje nėra pripažinta, jog pasinaudojant šiuo sporto klubu buvo vykdoma kokia nors neteisėta veikla, todėl neturi reikšmės nuteistųjų ir jų gynėjų akcentuojamos liudytojo nurodytos aplinkybės, jog pats klubas ar jo nariai, prisidengdami klubo veikla, neužsiima neteisėtomis veiklomis. Tuo tarpu pasisakant apie atskirus klubo narius, šiuo atveju reikšmingi tik tie duomenys, kurie susiję su nuteistaisiais A. G. ir H. E. E.. Kaip minėta, šio klubo vadovas nurodė, jog jo vadovaujamo klubo narius gerai pažįsta ir nei vienas jų nėra teistas. Tačiau tokie šio liudytojo parodymai prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios nustatyta, jog A. G. anksčiau buvo teistas ne kartą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojas N. T. arba iš tikrųjų nepažįsta savo vadovaujamo klubo narių taip gerai, kaip jis teigė, ir realiai nežino apie jų asmeninį gyvenimą (pvz., koks jų pragyvenimo šaltinis, ar jie užsiima neteisėta veikla), nes ir apklausos metu patvirtino, kad nesikiša į klubo narių gyvenimą, arba nesako jam žinomų aplinkybių apie klubo narius, siekdamas išsaugoti gerą klubo reputaciją ar dėl kitų priežasčių. Bet kokiu atveju tai sukelia abejonių dėl šio liudytojo parodymų išsamumo ir patikimumo. Tačiau juos vertinant vis tik daroma išvada, jog vien tai, kad liudytojas N. T. nepatvirtino anoniminio liudytojo Nr. 1-18 nurodytos aplinkybės, jog sporto klubas, kurio nariai yra A. G. ir H. E. E., užsiima nusikalstamomis veikomis, nereiškia, kad anoniminis liudytojas davė melagingus parodymus. Kaip minėta, aplinkybės apie nuteistųjų priklausymą minėtam sporto klubui ir A. G. teistumą yra teisingos, o tai parodo, kad anoniminio liudytojo parodymai patikimi. Be to, aplinkybė, kad sporto klubas savo inventoriuje nenaudoja šaunamųjų ginklų, nes jo veikla susijusi su viduramžių ginklais (pvz., kardais, kirviais), nei paneigia nei patvirtina apie A. G. (ne)išmanymą apie šaunamuosius ginklus ir/ar (ne)mokėjimą šaudyti.

46. Liudytojas Nr. 4-18, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad Estijos pilietis H. E. E. keletą kartų yra vežęs automobiliais iš Estijos į Lietuvą šaunamuosius ginklus. Vykdavo vienas arba su dviem savo draugais. Ginklus vežė lietuvių prašymu. H. E. E. į Lietuvą atskrisdavo lėktuvais arba atvažiuodavo autobusais ir Lietuvoje išsinuomodavo automobilius iš nuomos įmonių. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog H. E. E. ne kartą lankėsi Lietuvoje, į kurią atvažiuodavo autobusais ar atskrisdavo lėktuvais. Taip pat jis pats pripažino, ką patvirtina ir kita bylos medžiaga, kad Lietuvoje ne kartą nuomojosi automobilius iš įvairių įmonių ar privačių asmenų. Taigi, dalį šio anoniminio liudytojo Nr. 4-18 parodymų patvirtino pats nuteistasis H. E. E.. Atkreiptinas dėmesys, kad nors šio liudytojo parodymai yra aprašyti skundžiamo nuosprendžio dalyje prie kitų įrodymų, kuriais grįstos apygardos teismo išvados, tačiau jais nebuvo remiamasi pripažįstant nuteistuosius kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

47. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo liudytojų Nr. 1-18, Nr. 2-18 ir Nr. 4-18, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus vertinti kaip nepatikimus ir jų nelaikyti įrodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Dėl kitų liudytojų parodymų (ne)patikimumo

48. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji bei jų gynėjai ginčija ir kitų liudytojų parodymus, tarp jų asmenų, kurie yra ne kartą teisti ar galimai priklauso nusikalstamam pasauliui. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad apygardos teismas ne visus liudytojų parodymus įvertino tinkamai.

49. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, liudytojo priešiškumas kuriai nors iš proceso šalių, aplinkybė, kad asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, baudžiamajame procese turėtas / turimas įtariamojo statusas, asmens nusikalstama praeitis ir pan. nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti asmens parodymais ar juos atmesti. Dar kartą pabrėžtina, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas reiškia, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Dėl to toliau šioje nutartyje vertinant nuteistiesiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ir kitas aplinkybes bus pasisakyta dėl šiai bylai reikšmingų liudytojų parodymų patikimumo, jie bus įvertinti kitų bylos duomenų kontekste.

50. Nuteistojo R. B. gynėjo ir nuteistojo H. E. E. apeliaciniuose skunduose buvo teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje iškraipyti liudytojų parodymai, nurodyta tai, ko jie posėdžių metu nesakė arba sakė ikiteisminio tyrimo metu. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, aprašydamas kai kurių liudytojų teisme duotus parodymus, į juos įterpė ir ikiteisminio tyrimo metu jų nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog posėdžių metu liudytojai nurodė, kad duodami pirminius parodymus aplinkybes atsiminė geriau ir prašė jais vadovautis. BPK 276 straipsnyje numatytos taisyklės, kuriomis vadovaujantis galima garsinti ir remtis liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto, toliau šiame procesiniame dokumente pirmiausiai teisėjų kolegijos bus vertinami tie liudytojų parodymai, kurie užfiksuoti teisiamųjų posėdžių protokoluose ir garso įrašuose. Taip pat teismo posėdžio metu teisėjų kolegija nustatė, kad tarp pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. teisiamojo posėdžio protokole ir garso įraše užfiksuotų liudytojos R. Ž. parodymų yra tam tikrų nereikšmingų neatitikimų. Kaip jau pažymėta šiame nuosprendyje, teisiamojo posėdžio protokolas nėra teismo posėdžio stenograma ir jame, be kitų duomenų, nurodomas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys (BPK 261 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, siekiant objektyviais įvertinti šios liudytojos parodymus, juos analizuodama teisėjų kolegija vertins garso įraše užfiksuotus jos parodymus.

Dėl A. G. atpažinimo tvarkos (ne)pažeidimo ir liudytojos V. J. parodymų patikimumo

51. Nuteistojo A. G. ir jo gynėjos apeliaciniuose skunduose teigiama, kad atliekant A. G. atpažinimą buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos, t. y. pirma V. J. atpažino nuteistąjį iš nuotraukų, o tik po to buvo atliktas jo atpažinimas gyvai, nors tuo metu A. G. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Nuteistasis H. E. E. ir jo gynėjas savo skunduose taip pat trumpai pamini, kad nukentėjusiosios V. J. atliktas nuteistojo A. G. atpažinimo teisėtumas kelia abejonių.

52. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį (BPK 191 straipsnis, 194 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po įvykio bei praėjus kelioms dienoms po jo V. J. 2015 metais buvo apklausta kaip liudytoja ir nurodė jos tiesiogiai matytas aplinkybes bei šaudžiusio asmens išvaizdos detales (20 t., b. l. 171–178). Taip pat prieš atliekant pirmąjį atpažinimą V. J. dar kartą buvo apklausta 2018 m. kovo 15 d. apie įvykį bei atpažįstamojo žymes ir ypatybes, pagal kurias ji gali atpažinti tą asmenį, t. y. ji nurodė, kad asmenį atpažintų pagal nosį, akis, akių liniją, viršutinę veido dalį (20 t., b. l. 189–190). Taip pat tiek šios, tiek ankstesnių apklausų metu V. J. parodė, kad asmuo, kuris šaudė į nukentėjusįjį D. B. buvo apie 1,80 m ūgio, sportiško kūno sudėjimo, tamsiai apsirengęs vyras. Nors šis asmuo buvo su plonu gobtuvu, apatinę veido dalį prisidengęs šaliku, tačiau dalis veido buvo matyti, taip pat kaip jis priėjo prie nukentėjusiųjų automobilio. Visa tai rodo, kad buvo laikytasi BPK 191 straipsnio reikalavimų.

53. BPK reglamentuotas parodymo atpažinti veiksmas yra skirtas dvejopo pobūdžio situacijai byloje spręsti, t. y.: 1) kai parodomas atpažinti asmuo yra žinomas; 2) siekiant nustatyti nežinomą asmenį. BPK 192 straipsnyje yra reglamentuota procedūra, kaip reikia atlikti parodymą atpažinti esant žinomam asmeniui. BPK 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos.

54. Šioje byloje, vadovaujantis BPK 179, 191, 194 ir 195 straipsniais, nukentėjusioji V. J. A. G. atpažino iš jai parodytų Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuotraukų kartotekų (2018 m. kovo 15 d. protokolas; 20 t., b. l. 191–199). Pažymėtina, kad šio parodymo atpažinti atlikimo metu galimai veiką padaręs asmuo buvo žinomas, t. y. nagrinėjamu atveju A. G. įtarimai dėl D. B. nužudymo buvo pareikšti 2018 m. sausio 2 d., ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri taikoma lig šiol, o 2018 m. vasario 27 d. jis buvo perduotas Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį. Dėl to A. G. atpažinimas turėjo būti atliktas laikantis BPK 192 straipsnyje, o ne BPK 194 straipsnyje nustatytos tvarkos. Vis dėlto šių nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes BPK 192 straipsnyje taip pat yra numatyta galimybė atlikti asmens atpažinimą iš nuotraukų.

55. Pagal BPK 192 straipsnio nuostatas asmens parodymas atpažinti yra atliekamas dviem būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (1 dalis); 2) atpažinimas daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti. Atpažintino asmens nuotrauka parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis (6 dalis). Taigi, BPK 192 straipsnyje numatytas atpažinimas pagal nuotrauką yra atliekamas tik tada, kai egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios parodyti atpažintiną asmenį, arba kai yra būtina užtikrinti proceso dalyvių saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Pažymėtina, kad BPK nėra imperatyviai įtvirtinta, kokiais bylos duomenimis remdamasis (ar nukentėjusiojo parodymais, ar nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pan.) ikiteisminio tyrimo pareigūnas nusprendžia atlikti asmenų atpažinimą pagal nuotrauką, siekdamas užtikrinti nukentėjusio asmens saugumą.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. tiesiogiai matė, kaip buvo nužudytas D. B., nes įvykio metu kartu su juo sėdėjo automobilyje. Ji matė, kaip iš nukentėjusiesiems kelią pastojusio automobilio išlipo vyras, kuris paleido šūvių seriją į D. B., o pabirę automobilio lango stiklai sužalojo ir pačią V. J.. Taigi, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertinus tai, kad tiek A. G., tiek kiti nuteistieji galėjo turėti ryšių su nusikalstamam pasauliui priklausančiais asmenimis Lietuvoje ir užsienyje, neabejotina, kad vertinamu atveju, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios saugumą, A. G. atpažinimas pagrįstai pirmiausia atliktas iš nuotraukų. Be to, V. J. ikiteisminio tyrimo buvo parodytos šešiolikos asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį ji yra davusi parodymus. Nukentėjusioji nurodė du asmenis, tarp kurių ir A. G. (atpažintas asmuo Nr. 6), panašiausius į šaudžiusį vyrą pagal jų nosį, akis, veido viršutinę dalį. Taigi, iš esmės buvo laikomasi BK 192 straipsnio 6 dalyje nurodytų reikalavimų atpažįstant asmenį iš jo nuotraukos.

57. Kadangi nukentėjusioji atliekant asmens atpažinimą iš jo nuotraukos nurodė, kad būtų labiau užtikrinta, jei pamatytų vieną ar kitą vyrą gyvai, todėl buvo atliktas ir gyvas A. G. atpažinimas. Pagal BPK 192 straipsnio 1 ir 2 dalis atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. Teisėjų kolegija pažymi, kad apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Kaip matyti iš 2018 m. kovo 19 d. asmens parodyti atpažinti protokolo (21 t., b. l. 2–4) ir šio atpažinimo vaizdo įrašo, buvo laikytasi BPK 192 straipsnio reikalavimų. Atpažinimas vyko iš keturių asmenų, tarp kurių buvo A. G.. Visi keturi vyrai pagal savo išvaizdą ir aprangą buvo panašūs, o duomenys apie juos buvo aprašyti protokole. Priešingai nei teigiama nuteistojo A. G. skunde, parodytų atpažinti asmenų ūgis buvo panašus (190, 190, 194, 197 cm), todėl nuteistasis šiuo požymiu iš kitų asmenų neišsiskyrė. Taip pat visi keturi asmenys buvo sportiško kūno sudėjimo, vilkėjo tamsios spalvos kelnes ir tamsius sportinius megztinius, kurie tik nežymiai matėsi iš po užsegtų juodų striukių. Taigi, atpažintini asmenys pagal išorę iš esmės buvo vienas į kitą panašūs. Tuo tarpu BPK 192 straipsnyje nėra nurodyta, kad atpažinimo procedūroje dalyvaujantys asmenys turi atitikti liudytojo duotus parodymus apie atpažįstamą asmenį, todėl nebuvo būtina, kad jie užsidengtų pusę veido ir užsidėtų gobtuvus. Atpažinimo veiksmui netrukdė ir toje pačioje patalpoje buvę pareigūnai su veido kaukėmis, kadangi jie pačiame atpažinimo veiksme nedalyvavo, o patalpoje buvo siekiant užtikrinti kitų asmenų saugumą. Šio procesinio veiksmo metu V. J. paaiškino, jog asmenį Nr. 1 (A. G.), kaip labiausiai panašų į asmenį nušovusį D. B., ji atpažino pagal akių formą, ūgį, kūno sudėjimą, veido bruožus. Tai ji patvirtino ir tos pačios dienos apklausos metu papildomai nurodydama, kad atpažintas vyras pasirodė liesesnis, o anksčiau atliktas atpažinimas iš nuotraukų neturėjo įtakos gyvam atpažinimui (21 t., b. l. 6). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. J. patvirtino atpažinusi nuteistąjį A. G. iš nuotraukų ir gyvai, nurodė jo atliktus veiksmus bei iš kokių bruožų jį atpažino (kūno sudėjimo, dalies veido), todėl pagrindo abejoti parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, nėra.

58. Taigi, aplinkybė, kad pirma buvo atliekamas atpažinimas pagal nuotrauką, nors buvo galima iš karto parodyti atpažinti patį asmenį, šiuo atveju neduoda pagrindo pripažinti neteisėtu būdu gautais įrodymais abiejų asmens parodymo atpažinti protokolų ir juose užfiksuotų aplinkybių. Vien aplinkybė, kad asmens atpažinimas buvo atliekamas po įvykio praėjus daugiau nei dviem metams, neleidžia teigti, kad V. J. negalėjo detaliai prisiminti tam tikrų žudiko išvaizdos detalių. Be to, su V. J. atliktiems asmens atpažinimo procesiniams veiksmams įtakos neturėjo nuketėjusiosios perskaitytas straipsnis iš Airijos laikraščio, kadangi ji aiškiai nurodė, kad šiame straipsnyje pavaizduotas vyras nėra tas pats asmuo, kuris šovė į D. B.. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp šiame straipsnyje pateiktų asmenų nuotraukų, nėra nei vieno šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu nuteisto asmens nuotraukos (20 t., b. l. 186–188), todėl tai negalėjo įtakoti nukentėjusiosios atpažįstant A. G. kaip panašiausią į asmenį šaudžiusį įvykio metu. Taip pat aplinkybė, jog nebuvo atliekamas gyvas atpažinimas su kitu asmeniu, kurį V. J. parodė iš nuotraukų, kaip galimai panašų į šaudžiusį asmenį, neleidžia daryti išvados, kad A. G. atpažinimas buvo neteisėtas. Kaip minėta, nuteistojo atpažinimas gyvai vyko laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, kuriuose nėra nurodyta, kad atliekant atpažinimą gyvai būtinai turi dalyvauti tie patys asmenys, kurie buvo pateikti atpažinti iš nuotraukų. Be to, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kad V. J. iš jai pateiktų nuotraukų neatpažino H. E. E. (nuotrauka Nr. 9), kadangi ji įvykio metu matė tik vieną šaudžiusį asmenį, kurį atpažino kaip A. G..

59. A. G. ir jo gynėjos teigimu, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp V. J. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą V. J. buvo apklausta po D. B. nužudymo praėjus apie 1 val. Šios apklausos metu (2015 m. lapkričio 7 d. protokolas; 20 t., b. l. 171–172) ji papasakojo įvykio aplinkybes ir bendrais bruožais apibūdino šaudžiusį asmenį. Papildomojoje jos apklausoje, kuri buvo atlikta po kelių dienų (2015 m. lapkričio 9 d. protokolas; 20 t., b. l. 173–178), V. J. davė detalesnius parodymus tiek apie patį įvykį ir šaudžiusį asmenį, tiek kitas aplinkybes. Šiuo atveju V. J. 2015 metais duoti parodymai vieni kitus papildė. Taip pat jos 2015 ir 2018 metais ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturi esminių prieštaravimų. Iš 2018 m. kovo 15 d. V. J. apklausos protokolo (20 t., b. l. 189–190) matyti, kad ji nurodė iš esmės tapačias aplinkybes apie įvykį ir į D. B. šaudžiusį asmenį, papildomai paaiškindama, jog geriau prisimena kaip atrodė kai kurios žudiko veido linijos, akys, žvilgsnis, nosis, pagal kuriuos ji galėtų atpažinti asmenį. Dėl to buvo atlikti anksčiau aptarti A. G. atpažinimai iš nuotraukų ir gyvai, kurie pripažinti tinkamais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens parodymai apie nužudymo aplinkybes, kurio tiesioginiu liudytoju jis buvo, duoti iš karto po įvykio ar praėjus tik keletui dienų po jo gali ne visada būti išsamūs dėl patirto streso, šoko būsenos dėl artimo žmogaus netekties ir kitų aplinkybių, todėl gali susiklostyti situacijos, kai praėjus ilgesniam laiko tarpui ir nurimus emocijoms asmuo gali aiškiau prisiminti tam tikras su įvykiu susijusias detales. Pažymėtina, jog apklausiama teisiamuosiuose posėdžiuose V. J. davė išsamius parodymus, kurie esminėse detalėse nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų apie šaudžiusio asmens išvaizdą ir jo atliktus veiksmus. Taip pat ji patvirtino, kad A. G. atpažino kaip panašiausią į vyrą, kuris šaudė įvykio metu, ir dėl to jai nebuvo daromas joks spaudimas iš kitų asmenų. Taigi, esminių prieštaravimų tarp V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų nenustatyta, jie vieni kitus papildo, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas juos lygindamas skundžiamame nuosprendyje. Taip pat esminių trūkumų ar tarpusavio prieštaravimų neturi V. J. parodymai ir jos atlikti nuteistojo A. G. atpažinimai, jie vieni kitus papildo, o ilgesnis laikotarpis tarp pirminių parodymų ir atlikto atpažinimo neturėjo įtakos nukentėjusiosios gebėjimui prisiminti įvykio, kurio tiesiogine liudytoja V. J. buvo, detales.

60. Nepagrįstais pripažįstami A. G. skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ydingumo, nes, pasak apelianto, jame nepagrįstai teigiama, kad V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu palaikė A. G., kai tuo tarpu tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą. Dar kartą įvertinus bylos medžiagą matyti, kad V. J. apklausų metu nurodė, kad matė kaip šaulys išlipo iš automobilio ir priėjo prie jų automobilio prieš šaudamas, o po pirmo šūvio dar arčiau paėjo link jų. Ji matė žingsnius, kurie nebuvo įsimintini, kad galėtų iš jų atpažinti žmogų, tačiau jo siluetą, eiseną ir veido bruožus nukentėjusioji įsidėmėjo. Atpažinimo metu V. J. nurodė, kad A. G. atpažino pagal akių formą, ūgį, kūno sudėjimą (ką teismas, matyt, ir laikė siluetu), veido bruožus. Atpažinimo metu taip pat A. G. buvo paprašytas prieiti arčiau ir pasisukioti.

61. Taip pat nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti A. G. prašymo atlikti eksperimentą, kurio metu būtų nustatinėjamas V. J. gebėjimas įvykio metu matyti šaudžiusį asmenį. Pagal BPK 197 straipsnio 1 dalį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė, bet ne įpareigojimas atlikti eksperimentą, jeigu to reikia liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti. Pažymėtina, kad atliekant eksperimentą turi būti atkuriamos kuo tikslesnės tiriamo įvykio sąlygos (vieta, metų ir paros laikas, apšvietimo, meteorologinės sąlygos, asmenų veiksmai ir kitos aplinkybės). Nagrinėjamu atveju neaišku kiek nuo nagrinėjamo įvykio iki šiol pasikeitė įvykio aplinka (pvz., apšvietimas, šešėlius metančių objektų (medžių, pastatų ar kt.) pasikeitimas/atsiradimas), todėl nėra galimybių tiksliai atkurti aplinkos. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo (2015 m. lapkričio 6 d.) praėjo beveik šeši metai (apeliacinių skundų padavimo metu) ir per šį laikotarpį galėjo pakisti pačios nukentėjusiosios V. J. sveikatos savybės (pvz., regėjimo aštrumas). Taip pat apie nagrinėjamą įvykį ir pačią baudžiamąją bylą buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje, nukentėjusioji ne viename posėdyje matė nuteistąjį A. G., todėl gerai įsidėmėjo jo dabartinius bruožus (išvaizdą, kūno sudėjimą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, eksperimento atlikimas netikslingas ir nebūtų rezultatyvus, todėl nebuvo ir nėra pagrindo jo atlikti.

62. Pažymėtina, kad A. G. atpažinimai iš nuotraukų ir gyvai, taip pat V. J. parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais remiantis grįsta nuteistojo kaltė. Šių atpažinimų ir parodymų įrodomoji reikšmė įvertinta palyginus šiuos duomenis su kitais bylos įrodymais ir įvertinus įrodymų visumoje. Dėl to nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. G. apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismui kaip įrodymais remiantis anksčiau aptartais duomenimis buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

Dėl A. G. dalyvavimo nužudant D. B.

63. Nuteistasis A. G. ir jo gynėja ginčijo Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime (10 t., b. l. 10–16) užfiksuotų duomenų patikimumą. Apeliantų teigimu, šiame tarnybiniame pranešime užfiksuota tik tyrėjo nuomonė, todėl jis negali būti pripažintas įrodymu.

64. Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2018 m. sausio 26 d. (skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde nurodyta klaidinga 2017 m. gruodžio 12 d. data) tarnybiniame pranešime, be kitų duomenų, nurodyta, jog A. G. mobilaus ryšio telefono abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. spalio 1 d. 21.30 val. iki 2015 m. spalio 2 d. 21.55 val. bei nuo 2015 m. spalio 13 d. 20.58 val. iki 2015 m. spalio 25 d. 15.06 val. buvo nenaudojamas (10 t., b. l. 10–16). Taigi, šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad laikotarpiais, kai A. G. būdavo Lietuvoje, jo mobilaus ryšio telefonas būdavo ne išjungtas, o nenaudojamas. Šiuos duomenis patvirtina Estijos policijos ir pasienio departamento pateikti apžiūros protokolai (9 t., b. l. 23–60) bei mobilaus ryšio telefono abonento išklotinės (9 t., b. l. 153–159; kompaktinis diskas), pagal kuriuose pateiktą informaciją ir buvo surašytas minėtas 2018 m. sausio 26 d. tarnybinis pranešimas. Minėtuose apžiūros protokoluose užfiksuoti iš ryšių bendrovių gauti duomenys, kad A. G. telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiais 2015 m. spalio 1 d. 21.30 val. – 2015 m. spalio 2 d. 20.14 val., 2015 m. spalio 14 d. 11.12 val. – 2015 m. spalio 25 d. 15.01 val., 2015 m. spalio 27 d. 20.42 val. – 2015 m. lapkričio 8 d. 00.14 val. nors buvo įjungtas, tačiau realiai nebuvo naudojamas, nes tik priimdavo SMS žinutes, tačiau į jas nebuvo atrašoma, taip pat nebuvo skambinama ar atsiliepiama į skambučius. Dar kartą įvertinus šiuos duomenis matyti, jog minėtais laikotarpiais A. G. telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) būdavo tik bazinės stoties „KristiinaW3“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje. Tai iš esmės paneigia apeliacinės instancijos teisme A. G. keltą versiją, kad jis naudojosi ne skambučiais, o kitomis telefono funkcijomis (wifi, mobiliais duomenimis ar pan.), nes net lyginant su kitais laikotarpiais toks telefono skambinimo funkcijų nenaudojimas buvo neįprastas. Analogiška situacija ir su nuteistojo H. E. E. telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 2015 m. spalio 13 d. 21.41 val. – 2015 m. spalio 25 d. 11.19 val., 2015 m. spalio 27 d. 11.19 val. – 2015 m. lapkričio 7 d. 19.02 val. šis telefonas nors buvo Estijoje, tačiau nebuvo naudojamas. Pažymėtina, kad šiuo atveju H. E. E. neginčijo, kad minėtais laikotarpiais buvo Lietuvoje, ką patvirtina ir duomenys apie jo išsinuomotus automobilius.

Žemesnės instancijos teismas

65. Apeliacinės instancijos teisme buvo tenkintas apeliantų prašymas ir atlikus įrodymų tyrimą teismo posėdyje apklaustas buvęs vyriausiasis tyrėjas D. S.. Liudytojas patvirtino, jog 2018 m. sausio 26 d. tarnybinis pranešimas buvo surašytas iš Estijos gautų išklotinių pagrindu, t. y. jame pateikti apibendrinti duomenys, gauti išanalizavus informaciją apie nuteistųjų A. G. ir H. E. E. naudotų telefonų abonentų judėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo D. S. parodymais, ir sprendžia, jog jie patvirtina 2018 m. sausio 26 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

66. Iš minėtų 2018 m. sausio 26 d. tarnybinio pranešimo, Estijos policijos ir pasienio departamento apžiūros protokolų nustatyta, kad 2015 m. spalio 2 d. R. J. su A. G. (buvusi pavardė A.) 9.52 val. automobiliu „BMW 540“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į Lietuvos Respubliką pro (duomenys neskelbtini) pasienio postą ir 15.37 val. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos. Tos pačios dienos 17.51 val. A. G. ir R. J. įvažiavo į Estijos Respubliką pro (duomenys neskelbtini) pasienio postą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. J., kurio parodymai BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, jog savo automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 2 d. vežė į Lietuvą H. E. E. draugą pravarde K. (23 t., b. l. 110–127), kurį atpažino kaip A. G. (23 t., b. l. 128–132). Taip pat nustatyta, kad R. J. automobiliu „VW PHAETON“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. J. patvirtino, jog šis automobilis priklauso jam), 2015 m. spalio 14 d. 15.54 val. įvažiavo į Lietuvos Respubliką pro (duomenys neskelbtini) pasienio postą, o 20.05 val. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos pro (duomenys neskelbtini) pasienio postą ir grįžo į Estijos Respubliką. Pažymėtina, kad ši data sutampa su laikotarpio pradžia, kai A. G. telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo naudojamas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent R. J. atvežė ir paliko Lietuvoje A. G.. Be to, iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro skyriaus viršininko A. G. 2017 m. kovo 17 d. tarnybinio pranešimo (9 t., b. l. 125–159) nustatyta, kad H. E. E. 2015 m. spalio 21 d. 10.45 val. Vilniaus oro uoste esančioje automobilių nuomos kompanijoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) laikotarpiui nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. spalio 28 d., su galimybe išvažiuoti už Lietuvos Respublikos ribų, išsinuomojo automobilį „TOYOTA AVENSIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šis automobilis 2015 m. spalio 25 d. 1.56 val. užfiksuotas išvykstantis iš Lietuvos Respublikos per „(duomenys neskelbtini)“ sienos kirtimo punktą, o 3.18 val. užfiksuotas iš Latvijos Respublikos atvykstantis į Estijos Respubliką per „(duomenys neskelbtini)“ sienos kirtimo punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal anksčiau nurodytas H. E. E. ir A. G. telefonų abonentų numerių analizes, 2015 m. spalio 25 d. sutampa su laikotarpio pabaiga, kai nuteistieji šiais telefonais nesinaudojo, o tai patvirtina, jog abu jie 2015 m. spalio 14 d. – 2015 m. spalio 25 d. buvo Lietuvoje. Taip pat aplinkybę, kad A. G. ir H. E. E. laikotarpiu 2015 m. spalio 27 d. – 2015 m. lapkričio 7 d. buvo Lietuvoje, patvirtina ne tik jų nesinaudojimas savo telefonais, tačiau ir užfiksuoti duomenys kaip automobilis „TOYOTA AVENSIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 28 d. 1.22 val. išvyko iš Estijos Respublikos į Latvijos Respubliką per „(duomenys neskelbtini)“ sienos kirtimo punktą, o 4.27 val. iš Latvijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką per „(duomenys neskelbtini)“ sienos kirtimo punktą. Iš Estijos pareigūnų pateiktos informacijos nustatyta, kad minėtas automobilis 2015 m. spalio 28 d. Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) apylinkėse buvo sustabdytas patikrinimui, kurio metu nustatyta, kad juo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą vyko H. E. E. ir A. G. (buvęs A. A.).

67. 2018 m. sausio 26 d. tarnybiniame pranešime bei Estijos policijos ir pasienio departamento apžiūros protokoluose nurodyta, kad R. J. 2015 m. lapkričio 7 d. 14.14 val. automobiliu „VW PHAETON“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvos Respubliką, o 20.06 val. automobilis buvo fiksuotas išvažiuojantis iš Lietuvos Respublikos pro (duomenys neskelbtini) pasienio postą link Latvijos Respublikos. Kaip minėta A. G. savo mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) vėl pradėjo aktyviai naudoti 2015 m. lapkričio 8 d. Šie duomenys patvirtina, kad 2015 m. lapkričio 7 d. R. J. atvyko į Lietuvos Respubliką ir išsivežė A. G. į Estijos Respubliką. Pats nuteistasis A. G. nepateikė jokių duomenų, kad į Estiją grįžo kitokiu būdu ar anksčiau nei 2015 m. lapkričio 7 d., o R. J. į Lietuvą atvyko keletui valandų dėl kokių nors kitų priežasčių.

68. Taigi, nėra pagrindo nesiremti kaip įrodymu Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvusio vyriausiojo tyrėjo D. S. 2018 m. sausio 26 d. tarnybiniu pranešimu, kadangi jame užfiksuotą informaciją patvirtina kiti aptarti duomenys. Šie įrodymai patvirtina, kad A. G. nukentėjusiojo D. B. nužudymo metu buvo Lietuvoje. Be to teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamos ar nepakankamos D. S. kvalifikacijos analizuojant duomenis ir surašant tuo pagrindu analizes ir tarnybinius pranešimus. Kaip jau minėta, D. S. buvo itin detaliai apklaustas apeliacinės instancijos teisme (2022 m. vasario 1 d. teismo posėdžio protokolo 3–8 lapai), jis motyvuotai ir išsamiai atsakė į visus klausimus, ir nurodė, jog nuo 2003 m. dirba su išklotinių analize, patvirtino, jog buvo apmokytas dirbti su tokia technine informacija, taip pat nurodė, jog be savo žinių naudojosi ir techninėmis priemonėmis, kurios padeda analizuoti gaunamą informaciją bokštuose. Todėl kolegijai nekyla abejonių nei dėl šio liudytojo parodymų patikimumo, nei dėl jo surinktos ir išanalizuotos informacijos, kuri pagal savo esmę tikrai nėra tiek specifinė ir ypatingai techniškai sudėtinga, kad ją galėtų apdoroti tik išimtinai specialųjį techninį išsilavinimą turintis asmuo.

69. Prokuroro teigimu, A. G. kartu su H. E. E. slapta sekė D. B., o tai patvirtina duomenys apie sienų kirtimą, H. E. E. ir A. G. naudotų mobiliojo ryšio telefonų analizė, anoniminių liudytojų parodymai, A. G. dalyvavimas nužudant D. B.. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas apie A. G. inkriminuotus nukentėjusiojo sekimo veiksmus visiškai nepasisakė. Tačiau, įvertinus byloje esančius ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. G. sekė D. B.. Prokuroro nurodomi ir anksčiau aptarti duomenys apie H. E. E. ir A. G. naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais bei A. G. sienų kirtimą parodo tik nuteistojo buvimo vietą (Estijoje arba Lietuvoje) tam tikrais laikotarpiais, o vien tai savaime nelaikytina nusikalstamais veiksmais. Anoniminių liudytojų parodymai, taip pat nukentėjusiosios V. J. parodymai patvirtina, jog A. G. buvo į D. B. šaudęs asmuo, tačiau iš šių parodymų taip pat nėra galimybės nustatyti, kad jis sekė nukentėjusįjį. Daugiau jokių duomenų apie tokius A. G. veiksmus bylos medžiagoje nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš galutinio kaltinimo, pagal kurį A. G. pripažintas kaltu, pašalino aplinkybę, jog jis sekė D. B..

70. Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurių visumą tinkamai įvertino pirmosios instancijos, patvirtinančių, jog A. G. dalyvavo nužudant D. B.. Iš prieš tai nustatytų aplinkybių matyti, kad 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. nukentėjusiojo nužudymo dieną A. G. buvo (duomenys neskelbtini). Tiesioginė įvykio liudytoja nukentėjusioji V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai papasakojo apie jos matytą šaudžiusį asmenį, automobilį, iš kurios jis išlipo, ir kitas jos užfiksuotas aplinkybes. Taip pat ši nukentėjusioji tiek iš jai pateiktų nuotraukų, tiek gyvo atpažinimo metu atpažino A. G. kaip asmenį, kuris paleido šūvių daugetą į D. B.. Liudytojas Nr. 2-18, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad D. B. nužudyme dalyvavo H. E. E. ir A. G., o pastarasis iš pistoleto šovė į D. B., bet jam ginklas užsikirto. Liudytojas Nr. 1-18, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamajame posėdyje parodė, kad A. G. moka šaudyti bei jis 2015 metais gabeno į Lietuvą šaunamuosius ginklus, kurie buvo panaudoti D. B. nužudyme. Be to, sekančią dieną po D. B. nužudymo, t. y. 2015 m. lapkričio 7 d. R. J. savo automobiliu „VW PHAETON“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvos Respubliką ir išsivežė A. G. į Estijos Respubliką. Byloje nėra duomenų, kad A. G. po to būtų lankęsis Lietuvoje.

71. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš aptartų įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad būtent A. G. įvykio metu šovė į D. B. ir tokiu būdu tyčia nužudė nukentėjusįjį.

Dėl H. E. E. atlikto nukentėjusiojo D. B. sekimo ir dalyvavimo jį nužudant

72. Nuteistasis H. E. E. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu nuteistojo H. E. E. ir nukentėjusiojo D. B. automobilių judėjimo maršrutų įvertinimu. Apeliantų nuomone, vien aplinkybė, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo automobilių maršrutai iš dalies sutapo, nepatvirtina, jog nuteistasis sekė nukentėjusįjį. Be to, prie D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio baterija išsikrovė seniai iki nusikalstamos veikos, todėl nebuvo jokio pagrindo toliau sekti nukentėjusįjį. Taip pat vien automobilių nuoma, pinigų išgryninimai (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad H. E. E. dalyvavo nužudant D. B..

73. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. H. E. E. Lietuvoje buvo išsinuomojęs septynis automobilius. Nuteistasis neginčija šių automobilių nuomos fakto, taip pat nuvažiuotų atstumų ir nustatytų maršrutų. Taip pat apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad sekimo įrenginys „GPS Tracker“ su jame įdėtu abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ant nukentėjusiojo D. B. automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sumontuotas 2015 m. rugsėjo 12 d. ir duomenis į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) perduodavo iki 2015 m. rugsėjo 19 d., kai išsikrovė jo baterija. Iš šio sekimo įrenginio „GPS Tracker“ gauti duomenys yra užfiksuoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarnybiniame pranešime, objektų (GPS, D. B. mobilaus ryšio telefono ir kt.) judėjimo bazinių stočių aprėpties zonų grafinėse schemose. Iš šių duomenų nustatyta, kad D. B. automobilio su prie jo pritvirtintu sekimo įrenginiu judėjimas ir nukentėjusiojo naudoto mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimas sutapo, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. automobiliu naudojosi D. B. (9 t., b. l. 160–200; 10 t., b. l. 1–2). V. J. teisme taip pat parodė, kad automobiliu „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi tik pats D. B..

74. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad H. E. E. Vilniaus oro uoste esančioje automobilių nuomos kompanijoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. išsinuomojo automobilį „NISSAN NOTE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuvažiavo 607 km, o nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. išsinuomojo automobilį „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuvažiavo 961 km. Pastarajame automobilyje buvo įrengta GPS sistema (9 t., b. l. 125–134). Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarnybinio pranešimo ir objektų judėjimo grafinių schemų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. H. E. E. išsinuomoto automobilio TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimas didžiąja dalimi sutapo su abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įdėtas į ant D. B. automobilio pritvirtintą sekimo įrenginį „GPS Tracker“, bei nukentėjusiojo naudoto mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimu. Taip pat abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris gaudavo duomenis iš sekimo įrenginio „GPS Tracker“, sumontuoto ant D. B. automobilio, (duomenys neskelbtini) judėjo kartu su H. E. E. išsinuomotu automobiliu „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš grafinių schemų matyti, kad minėtu laikotarpiu šių įrenginių (D. B. ir H. E. E. automobilių GPS, mobiliojo ryšio abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) judėjimas, stovėjimo vietos, maršrutai, panašiu laiku prisijungimai prie tų pačių mobilaus ryšio bazinių stočių iš esmės sutapo (9 t., b. l. 136–140, 179–190, 195–199). Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. būtent H. E. E. žinioje buvo mobiliojo ryšio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį buvo siunčiami duomenys iš ant D. B. automobilio pritaisyto sekimo įrenginio, bei būtent šis nuteistasis sekė nukentėjusįjį.

75. Kiti bylos duomenys taip pat patvirtina, jog H. E. E. sekė D. B. ir kitais laikotarpiais. Iš jau minėtų 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarnybinio pranešimo ir objektų judėjimo grafinių schemų (9 t., b. l. 160–200; 10 t., b. l. 1–2) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. H. E. E. išsinuomoto automobilio „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo maršrutas visada apimdavo (duomenys neskelbtini), o tiksliau – būtent tik tą dalį, kur buvo D. B. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Be to, iš esmės sutapo H. E. E. automobilio ir D. B. naudoto mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimo prie mobilaus ryšio bazinių stočių vietos ir laikai. Kaip matyti iš prisijungimų prie mobilaus ryšio bazinių stočių aprėpties zonų grafinių schemų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d., t. y. iki kol išsikrovė ant D. B. automobilio pritaisyto sekimo įrenginio baterija, H. E. E. žinioje buvusio mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), D. B. naudoto mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir ant nukentėjusiojo automobilio pritaisytame sekimo įrenginyje įdėtos kortelės su abonento Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimai prie mobilaus ryšio bazinių stočių (laikas ir vieta) iš esmės tarpusavyje sutapo. Visa tai taip pat patvirtina, jog būtent H. E. E. sekė nukentėjusįjį.

76. Skunduose akcentuojami maršrutų nesutapimai nelaikytini esminiais ir paneigiančiais, jog H. E. E. neatliko jokių nukentėjusiojo D. B. sekimo veiksmų. Kaip minėta H. E. E. išsinuomotas automobilis „TOYOTA YARIS“ laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. visą laiką judėjo (duomenys neskelbtini), o jo judėjimo maršrutas sutapo su D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“ įmontuotu sekimo įrenginio „GPS Tracker“ judėjimo maršrutu. Taip pat sutapo šio nuteistojo žinioje buvusio mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. B. naudoto mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietos ir laikai. Nors ir galima sutikti, jog išanalizavus objektų judėjimo grafines schemas ir GPS įrenginių judėjimo duomenis (9 t., b. l. 136–142, 170–190) matyti, kad H. E. E. išsinuomotas automobilis ne visada judėjo identiškai D. B. automobilio maršrutu, vis dėl to tai nesudaro pagrindo daryti kitą išvadą dėl H. E. E.. Teisėjų kolegija kruopščiai išanalizavusi jau aptartus duomenis nustatė, kad vis dėlto matyti, jog pagrindiniai abiejų automobilių maršrutai (kelionių tikslai) sutapo, o H. E. E. pasirinkdavo važiuoti per tarpines gatves, kuriomis apsukdavo ratus ir vėl įvažiuodavo į D. B. pasirinktą pagrindinį kelionės maršrutą. Pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 14 d. 9.29 val. D. B. iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), o H. E. E. iš (duomenys neskelbtini) (netoli (duomenys neskelbtini) sankryžos), kur stovėjo jau nuo apytiksliai 7.37 val., automobiliais pajudėjo link (duomenys neskelbtini). Abu automobiliai tuo pačiu metu važiavo (duomenys neskelbtini), taip pat įvažiavo į (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną ir tuo pačiu metu (apie 20 val.) nuteistojo H. E. E. išsinuomotas automobilis ir D. B. automobilis buvo (duomenys neskelbtini). Taip pat 20.14–21.04 val. D. B. automobiliui stovint prie (duomenys neskelbtini), H. E. E. automobilis suko ratus būtent aplink šią vietą. Taip pat abu automobiliai panašiu laiku grįžo į vietas, kur įprastai stovėdavo, t. y. D. B. į savo gyvenamąją vietą, o H. E. E. į (duomenys neskelbtini). Iš esmės analogiški duomenys, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, yra užfiksuoti ir kitomis dienomis, todėl tokie sutapimai nelaikyti atsitiktiniais ar epizodiniais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu pasirinktu nužudytojo sekimo būdu H. E. E. ne tik sistemingai rinko duomenis apie D. B. judėjimo maršrutus, jo dienotvarkes, tačiau kartu siekė neatkreipti į save nukentėjusiojo dėmesio.

77. Vien aplinkybė, jog prie D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio baterija išsikrovė 2015 m. rugsėjo 19 d., nepaneigia ir toliau nuteistojo H. E. E. atlikto nužudytojo sekimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad laikotarpiais 2015 m. rugsėjo 16 d. – 2015 m. rugsėjo 19 d., 2015 m. rugsėjo 28 d. – 2015 m. spalio 11 d., 2015 m. spalio 14 d. – 2015 m. lapkričio 8 d. H. E. E. taip pat buvo išsinuomojęs įvairius automobilius, kuriais nuvažiavo panašius atstumus kaip ir prieš tai išsinuomotais automobiliais laikotarpiu 2015 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. (išskyrus automobilį „TOYOTA AVENSIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo į/iš Estijos). Nors juose nebuvo įrengta GPS sistema, tačiau iš H. E. E. banko sąskaitų išrašų analizės nustatyta, kad minėtais laikotarpiais nuteistasis lankėsi ir (duomenys neskelbtini), kur iš bankomatų išsigrynindavo pinigus, t. y. 2015 m. spalio 19, 22, 31 d., 2015 m. lapkričio 2, 4, 6 d., iš bankomato (duomenys neskelbtini) (PC „(duomenys neskelbtini)“), o 2015 m. lapkričio 7 d. 8.38 val. iš bankomato (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini)) (9 t., b. l. 125–135). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad paskutinį išsinuomotą automobilį „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį nuomojančiai įmonei H. E. E. grąžino prieš terminą 2015 m. lapkričio 7 d. 9 val. (nuomos terminas buvo iki 2015 m. lapkričio 8 d.), t. y. iš karto po D. B. nužudymo. Taip pat H. E. E. tą pačią dieną 9.30 val. iš Vilniaus autobusų stoties keleiviniu autobusu „MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko į (duomenys neskelbtini). Šie duomenys rodo, kad H. E. E. fiziškai iki pat D. B. nužudymo jį sekė. Pažymėtina, jog nors D. B. gyvenamoji vieta buvo žinoma nuo jo sekimo pradžios, tačiau prie nuketėjusiojo automobilio pritvirtintas sekimo įrenginys veikė tik aštuonias dienas, per kurias gautų duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakako nustatyti tikslesnės nukentėjusiojo dienotvarkės, nes tam buvo reikalingas ilgesnis laikotarpis. Dėl to ir po 2015 m. rugsėjo 19 d. D. B. buvo toliau sekamas, renkami duomenys apie jo įpročius bei tinkamiausias laikas ir vieta jį nužudyti.

78. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad H. E. E. Lietuvoje lankėsi siekdamas ištirti automobilių nuomos rinką, domėjimosi statybų darbo jėga ir kitais su verslu susijusiais dalykais. Nėra ginčo, kad H. E. E. nuo 2012 m. liepos 4 d. buvo įmonės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios (duomenys neskelbtini), Estijos Respublikoje, kurios pagrindinė veikla gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų statyba, vienintelis akcininkas ir valdybos narys. Tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, kad ši įmonė automobilių ir lengvųjų motorinių transporto priemonių nuomos ir išperkamosios nuomos veiklą deklaravo tik nuo 2016 m. sausio 1 d. (32 t., b. l. 14–24), o ir nuteistasis H. E. E. nepaaiškino kaip būtent jis tyrė automobilių nuomos rinką Lietuvoje. Vien faktas, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. buvo išsinuomojęs septynis automobilius iš Vilniaus oro uosto teritorijoje esančių įmonių, neįrodo, jog buvo atliekami kokie nors veiksmai vertinant tokias paslaugas teikiančių įmonių veiklą, siekiant smulkiau išsiaiškinti automobilių nuomos paslaugų teikimo specifiką. Be to, nuteistasis nepaaiškino, kodėl automobilių nuomos rinką reikėjo tirti kitoje šalyje, kai Estijos Respublikoje taip pat yra tokias paslaugas teikiančių įmonių. Sutiktina, kad nuteistasis H. E. E., būdamas kitos šalies pilietis, galėjo nežinoti Lietuvos gyvenviečių (miestų, jų rajonų) pavadinimų. Vis dėlto minėtu laikotarpiu H. E. E. Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) praleido didžiąją dalį laiko, todėl, jeigu lankėsi tam tikruose statybos objektuose, turėjo galimybę bent kai kuriuos iš jų įsidėmėti. Pažymėtina, kad pašaliniai asmenys į statybos objektus nėra įleidžiami, todėl nuteistasis turėjo turėti tam tikrus leidimus ar būti lydimas tam tikrų asmenų, turinčių leidimus patekti į jo lankytus statybos objektus. Tačiau nuteistasis H. E. E. nepateikė jokių duomenų nei apie vietas, kuriose lankėsi, nei apie kokias nors įmones (jų atstovus) ar fizinius asmenis, su kuriais bendravo statybų klausimais. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai H. E. E. nurodytas lankymosi Lietuvoje priežastis, siekiant surinkti informaciją reikalingą jo įmonės plėtrai, vertino tik kaip nuteistojo gynybinę poziciją. Tuo tarpu jau anksčiau aptarti įrodymai apie H. E. E. išsinuomotų automobilių, D. B. mobiliojo ryšio telefono, prie jo automobilio pritaisyto sekimo įrenginio bei mobiliojo ryšio telefono, į kurį gauti duomenys iš minėto sekimo įrenginio, judėjimą rodo, jog H. E. E. judėjimas pagrinde apėmė nužudytojo D. B. gyvenamąją vietą, t. y. šie duomenys patvirtina, jog jis sekė D. B..

79. Skundžiamame nuosprendyje pacituota 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, jog H. E. E. išsinuomotas automobilis „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. naktimis stovėjo (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namų, o dienos metu sustodavo ir stovėdavo prie (duomenys neskelbtini). Šiame name esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso A. Š. (9 t., b. l. 80–124). Tačiau, priešingai nei teigiama H. E. E. gynėjo apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta, kad nuteistasis šiame bute gyveno jam inkriminuotu laikotarpiu. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė buvo nenustatyta nepagrįstai ir sutinka su prokuroro skundo teiginiu, jog tokia pirmosios instancijos išvada nėra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta A. Š. parodė, kad R. B. yra šeimos draugas, tačiau pastarajam jai priklausančio buto (duomenys neskelbtini), nenuomojo, nes jame 2014–2017 metais gyveno jos draugė A. M. su vyru ir vaiku. Ji taip pat nurodė, kad 2015 metais gyveno (duomenys neskelbtini), ir jos nuomotame bute pati nesilankė. Taigi, liudytoja negalėjo patvirtinti, kad bute (duomenys neskelbtini), nesilankė ar trumpai negyveno kiti asmenys, nes kaip minėta, ji pati nurodė, kad tame bute 2015 m. nesilankė. Taip pat liudytoja A. Š. nepateikė jokių duomenų (nuomos sutarties, nuompinigių mokėjimo dokumentų ir pan.), patvirtinančių, kad ji iš tikrųjų savo draugei, o ne R. B., nuomojo jai priklausantį butą, ir koks konkretus nuomos laikotarpis buvo. Be to, Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. K. 2018 m. liepos 9 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad turimais kriminalinės žvalgybos duomenimis R. B. ir E. K. nuo 2016 metų Jungtinėje Karalystėje subūrė grupuotę, kurios nariai užsiima narkotinių medžiagų – kanapių auginimu ir realizavimu (10 t., b. l. 46–54). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. P. taip pat parodė, kad R. B., E. K. ir kiti asmenys Anglijoje augino „žolę“, liudytojas T. F. patvirtino, jog R. B. ir E. K. yra draugai. Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiasis tyrėjas D. R. parodė, kad A. Š. vyras E. K. yra artimas R. B. draugas, kuris, nors šiuo metu slapstosi nuo teisėsaugos, tačiau bando padėti R. B., be kita ko, ir per savo žmoną A. Š.. Šie duomenys sudaro pagrindą pripažinti liudytojos A. Š. parodymus nepatikimais.

80. Nors bylos medžiagoje nėra tiesioginių įrodymų, kad minėtame bute inkriminuojamu laikotarpiu gyveno H. E. E., tačiau tokią išvadą galima daryti ir iš netiesioginių įrodymų. Nuteistasis R. B. ir liudytoja A. Š. parodė, kad jie yra pažįstami, o pastarajai priklauso butas (duomenys neskelbtini). Taip pat R. B. ir kiti nuteistieji veikė organizuotoje grupėje, kas bus aptarta vėliau. Minėtame 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad H. E. E. išsinuomotas automobilis 2015 m. rugsėjo 8 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. dienos metu stovėdavo būtent prie šio namo, o nakties metu prie gretimų namų. Be to, nuteistasis R. B. gyvena bute (duomenys neskelbtini), kuris yra tik nežymiai nutolęs nuo namo (duomenys neskelbtini). Iš H. E. E. išsinuomoto automobilio „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), GPS judėjimo schemų (9 t., b. l. 175–189) matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. beveik kiekvieną dieną H. E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad H. E. E. nepateikė jokių duomenų, kur jis gyveno, kai 2015 metais buvo Lietuvos Respublikoje. Dėl to aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. B. sekimo laikotarpiu nuteistasis H. E. E. gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso A. Š.. Taip pat šie duomenys pagrindžia ir aplinkybę, kad būtent R. B. per savo pažįstamą parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą.

81. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad H. E. E. ne tik sekė D. B., bet ir dalyvavo jo nužudyme. Byloje esančių ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų pakanka nustatyti, kad H. E. E. prisidėjo prie nukentėjusiojo nužudymo. Anksčiau analizuoti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis H. E. E. sekė D. B. tiek fiziškai, tiek naudodamas specialų sekimo įrenginį, pritvirtintą prie nukentėjusiojo automobilio, ir tokiu būdu rinko informaciją apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą, dienotvarkes, kelionių maršrutus, naudojamas transporto priemones. Sekimo metu surinkta informacija buvo panaudota parenkant nužudymui tinkamą vietą ir laiką, t. y. tokiu būdu buvo atlikti paruošiamieji veiksmai sudarant veikimo planą. Pinigų išgryninimas 2015 m. lapkričio 6 d. iš bankomato (duomenys neskelbtini) (PC „(duomenys neskelbtini)“) patvirtina, jog H. E. E. nužudymo dieną buvo (duomenys neskelbtini). Liudytojas Nr. 2-18, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. B. nužudyme dalyvavo A. G. ir H. E. E.. Nukentėjusioji V. J., kuri buvo tiesioginė nužudymo liudytoja, matė kaip A. G. išlipo iš nusikaltimo vietoje laukusio automobilio keleivio pusės bei po paleistų šūvių vėl įlipo į to paties automobilio, kuriuo pasišalino iš įvykio vietos, priekinę keleivio vietą. Tai rodo, kad įvykio vietoje buvusį automobilį vairavo kitas asmuo, kuris atvažiavo kartu su A. G. ir kartu abu po nužudymo iš ten pasišalino. Be to, abu nuteistieji neneigia, kad juos sieja ilgametė draugystė ir bendri interesai užsiimant ta pačia sportine veikla. Taip pat iš bylos medžiagos nustatyta, kad H. E. E. sekančios dienos ryte po D. B. nužudymo, t. y. 2015 m. lapkričio 7 d. 9 val., anksčiau nustatyto laiko, atidavė įmonei išsinuomotą automobilį „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš karto 9.30 val. keleiviniu autobusu išvyko iš Vilniaus į (duomenys neskelbtini) bei Lietuvoje daugiau nesilankė.

82. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš aptartų įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad H. E. E. buvo nusikaltimo vietoje laukusiame automobilyje, iš kurio priekinės keleivio pusės išlipęs A. G. 2015 m. lapkričio 6 d. apie 23.55 val. prie (duomenys neskelbtini), nušovė D. B. bei abu nuteistieji šiuo automobiliu, kurį vairavo H. E. E., pasišalino iš įvykio vietos. Tokiu būdu H. E. E. kartu su A. G. tyčia nužudė D. B..

Dėl R. B. veiksmų prisidedant prie D. B. nužudymo

83. Nuteistojo R. B. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo R. B. kaltė grindžiama prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, o byloje esantys įrodymai įvertinti neišsamiai, dalies įrodymų turinys yra iškreiptas. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius nuteistojo parodymus dėl jo atliktų veiksmų turinio – GPS įrenginio įgijo, aktyvavimo ir jo perdavimo R. V. bei kt. Gynėjo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų R. B. žinojimą apie ketinamą įvykdyti D. B. nužudymą, taip pat kokius nors ryšius su kitais nuteistaisiais. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta daug tarpinių aplinkybių, kurios susietų R. B. atliktus veiksmus ir D. B. nužudymą. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kai kuriuos byloje esančius įrodymus ir dėl to nepagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybes, jog R. B. įgijo GPS sekimo įrenginį, jį sumontavo D. B. automobilyje, vėliau kitiems kaltininkams perdavė duomenis apie D. B. automobilį bei telefoną su SIM kortele ryšio sekimo palaikymui, sekė nukentėjusįjį bei į Lietuvos Respubliką atvykusius kitus nuteistuosius pasitikdavo ir aprūpindavo gyvenamąja vieta. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus iš dalies sutinka su abiejų apeliantų skundų argumentais dėl netinkamo faktinių aplinkybių konstatavimo ir pasisako dėl to žemiau.

84. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis R. B. atliko dalį paruošiamųjų darbų, turint tikslą nustatyti D. B. gyvenamąją vietą, dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones ir parinkti jo nužudymui tinkamą vietą, bei teikė reikiamą pagalbą nusikaltimo vykdytojams H. E. E. ir A. G., t. y. R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. rugpjūčio 25 d. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), terminale Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo kelias SIM korteles, nupirko papildymus SIM kortelėms bei vieną jų įdėjo į „GPS Tracker“ sekimo įrenginį, kuris buvo sumontuotas D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokias išvadas apygardos teismas padarė įvertinęs tai, jog D. B. automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinio bamperio vidinėje srityje buvo rastas sekimo įrenginys „GPS Tracker“, o ant jame įdėtos SIM kortelės su užrašu „Labas“ Nr. (duomenys neskelbtini) (2015 m. lapkričio 9 d. apžiūros protokolas; 3 t., b. l. 168–177) rastas R. B. DNR pėdsakas (specialistų išvados, Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2015 m. lapkričio 16 d. raštas; 3 t., b. l. 181–184, 189–190). Taip pat iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. kovo 15 d. tarnybinio pranešimo (9 t., b. l. 80–90), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. lapkričio 13 d. rašto (5 t., b. l. 1–2) nustatyta, kad minėtos SIM kortelės abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Abonentinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kortelėms išankstinio apmokėjimo papildymai buvo įsigyti 2015 m. rugpjūčio 25 d., „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje, adresu (duomenys neskelbtini), terminale Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. lapkričio 12 d. apžiūros protokole ir minėtos degalinės 2015 m. rugpjūčio 25 d. nuo 16.20 val. iki 16.24 val. vaizdo įraše (5 t., b. l. 3–7) užfiksuota kaip į degalinę atvažiavo R. B. sugyventinės G. V. vardu registruotas raudonos spalvos automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. B.. Iš šio automobilio priekinės keleivio vietos išlipo, nuėjo į degalinėje esančią parduotuvę ir joje įsigijo kvitus galimai T. B.. Po to abu vyriškiai išvažiavo automobiliu „BMW“.

85. Nuteistasis R. B. ir jo gynėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme iš esmės pripažino anksčiau aprašytas aplinkybes, jog R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, įgijo minėtas SIM korteles su abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų papildymus. Nuteistasis 2015 m. rugpjūčio 25 d. įdėjo šias SIM korteles į sekimo įrenginį „GPS Tracker“ ir telefono aparatą, bei būdamas T. B. automobilyje sekimo įrenginį aktyvavo. Šiuos nuteistojo teiginius patvirtina ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. S. 2017 m. kovo 15 d. tarnybinis pranešimas, kuriame taip pat nustatyta, jog abu minėti abonentiniai numeriai buvo aktyvuoti 2015 m. rugpjūčio 25 d. 16:26 ir 16:28 val. būnant telekomunikacinių paslaugų operatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bokšto veikimo zonoje, adresu (duomenys neskelbtini), kuri apima asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas (T. B.), gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra ginčo, kad R. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, įgijo SIM korteles su abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), jų papildymus, bei šias SIM korteles aktyvavo, jas įdedant į sekimo įrenginį „GPS Tracker“, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio, ir telefono aparatą, į kurį buvo siunčiamos žinutės apie sekimo įrenginio buvimo vietą.

86. Taip pat nuteistasis R. B. paaiškino, jog jis dar 2015 m. balandžio mėn. įsigijo sekimo įrenginį „GPS Tracker“, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino šių nuteistojo teiginių, nors juos patvirtina ir duomenys, kurie buvo nuskaityti iš sekimo įrenginio, t. y., kad jis pirmą kartą buvo aktyvuotas 2015 m. balandžio 10 d. (3 t., b. l. 193–194). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. S. paaiškino, jog šis aktyvavimas reiškia, kad GPS įrenginys buvo įjungtas ir susietas su bokštu. Be to, 2018 m. rugpjūčio 29 d. kratos, atliktos R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu rastas dar vienas GPS sekimo įrenginys (19 t., b. l. 176–179). Taigi, nors nėra nustatytas tikslus sekimo įrenginio „GPS Tracker“ įsigijimo laikas, vieta, jo kaina, tačiau aptarti įrodymai patvirtina, jog šis įrenginys buvo įgytas paties R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d., todėl sutiktina su prokuroro skundu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino šią aplinkybę. Kadangi nustatyta tikslesnė sekimo įrenginio įsigijimo data ir tai, kad jį įgijo R. B., todėl patikslinamos skundžiamame nuosprendyje nurodytas pasitvirtinęs kaltinimas, kad R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo GPS sekimo įrenginį.

87. Šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad R. B. bent jau iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. disponavo sekimo įrenginiu „GPS Tracker“, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio, t. y. šį įrenginį įgijo, su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, jį aktyvavo, į jį ir telefoną įdėjo įsigytas SIM korteles su abonentiniais numeriais, kurie tarpusavyje buvo susieti. Tai patvirtina ir anksčiau aptarti įrodymai. Nesutiktina su nuteistojo ir jo gynėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, kad sekimo įrenginys buvo įgytas ir kartu su mobiliuoju telefonu perduotas to prašiusiam R. V.. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl nuo 2005 m. įmonę turėjęs R. V. tik po dešimties metų (2015 m. kovo–balandžio mėn.) nusprendė pasirūpinti įmonei priklausančių transporto priemonių sekimu ir kodėl tam pasirinko būtent R. B.. Pats nuteistasis parodė, kad tokių įrenginių galima lengvai įsigyti automobilių turguje, o R. V. apie tai turėjo būti žinoma, kadangi jo įmonė teikė transporto paslaugas, todėl jis pats galėjo tokį įrenginį įsigyti. Be to, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai abejotinomis versijomis pripažintos nuteistojo nurodytos aplinkybės dėl sekimo įrenginio įsigijimo ir jo perdavimo laiko, t. y. nuteistasis negalėjo jokiais duomenimis pagrįsti, kodėl dar 2015 m. balandžio mėn. įgytas sekimo įrenginys R. V. buvo perduotas tik po beveik penkių mėnesių, nors šio įrenginio jau jo įgijimo metu reikėjo R. V. įmonės transporto priemonių sekimui. Abejonių tokia R. B. versija kelia ir tai, kad jis R. V. GPS sekimo įrenginį perdavė 2015 m. rugpjūčio 26–29 d., t. y. beveik prieš pat atvykstant į Lietuvos Respubliką H. E. E. (atvyko 2022 m. rugsėjo 5 d.) ir jam pradedant sekti D. B.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo teiginiai apie GPS įrenginio perdavimą R. V. buvo pagrįstai atmesti tik kaip jo niekuo neparemta gynybinė versija.

88. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybes, jog R. B. sekimo įrenginį „GPS Tracker“ sumontavo ant D. B. automobilio, kitiems nuteistiesiems perdavė duomenis apie D. B. automobilį, telefoną su SIM kortele ryšio ir sekimo palaikymui, sekimo įrenginio duomenis bei pats sekė nukentėjusįjį. Kaip minėta, neginčijamai nustatyta, kad sekimo įrenginiu „GPS Tracker“ ir telefonu su SIM kortele, į kurios abonentinį numerį buvo gaunamos žinutės su koordinatėmis iš prie D. B. automobilio pritvirtinto sekimo įrenginio, R. B. disponavo bent jau iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Taip pat iš bylos medžiagos nustatyta, kad sekimo įrenginys „GPS Tracker“ su įdėta SIM kortele abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ant nukentėjusiojo D. B. automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sumontuotas 2015 m. rugsėjo 12 d. apie 00:38 val., kai nukentėjusiojo automobilis buvo paliktas aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini). D. B. šiuo automobiliu, prie kurio jau pritvirtintas sekimo įrenginys, pradėjo vėl naudotis 2015 m. rugsėjo 12 d. apie 18:20 val. (9 t., b. l. 80–120, 173–174, 195). Apygardos teismas teisingai nurodė, kad nėra jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai SIM kortelė su abonentiniu numeriu įdėta į sekimo įrenginį, iki 2015 m. rugsėjo 12 d., kai šis įrenginys pritvirtintas prie nukentėjusiojo automobilio, būtent R. B. būtų disponavęs šiuo sekimo įrenginiu „GPS Tracker“ bei jį pritvirtinęs prie D. B. automobilio. Vien šio sekimo įrenginio ir telefono turėjimas savo žinioje bent jau iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., SIM kortelių įgijimas ir įdėjimas į įrenginius bei papildymų nupirkimas taip pat nepatvirtina, kad R. B. kitiems nuteistiesiems perdavė informaciją apie D. B. automobilį, telefoną su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir sekimo įrenginio duomenis. Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d. R. B. sekimo įrenginį, telefoną ir kitus duomenis galėjo perduoti bet kam, t. y. tiek kuriam nors iš nuteistųjų H. E. E., A. G., tiek asmenims, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, tiek kitiems nenustatytiems asmenims. Taip pat tiek R. B., tiek bet kuris kitas asmuo galėjo prie D. B. automobilio pritvirtinti sekimo įrenginį. Kadangi šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kas atliko šiuo veiksmus, todėl pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu šios aplinkybės pašalintos iš kaltinimo.

89. Analogiška situacija yra ir su prokuroro akcentuojama aplinkybe, kad R. B. kartu su H. E. E. sekė D. B.. Ankstesniame šio nuosprendžio skyriuje, kuriame aprašyti H. E. E. veiksmai dalyvaujant D. B. nužudyme, nustatyta, kad H. E. E. nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. disponavo telefonu su mobiliojo ryšio abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį buvo siunčiami duomenys iš ant D. B. automobilio pritaisyto sekimo įrenginio. Taip pat nustatyta, kad būtent H. E. E. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. tiek fiziškai, tiek naudodamas specialų sekimo įrenginį, pritvirtintą prie D. B. automobilio, sekė nukentėjusįjį, t. y. rinko informaciją apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą, dienotvarkes, kelionių maršrutus, naudojamas transporto priemones. Be to, pasisakant apie A. G. atliktus veiksmus, nustatyta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. G. sekė D. B.. Nors laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. nebuvo užfiksuoti R. B. ir H. E. E. susitikimai, tačiau anksčiau iš H. E. E. išsinuomoto automobilio „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), GPS judėjimo schemų (9 t., b. l. 175–189) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. beveik kiekvieną dieną H. E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą, kas rodo, jog abu nuteistieji palaikė tam tikrą ryšį. Vis dėlto vien šios aplinkybės leidžia spręsti tik apie tai, kad R. B. žinojo apie kito nuteistojo atliekamus pasirengimo veiksmus ir ketinimą nužudyti D. B., tačiau nepatvirtina, jog jis pats atliko nukentėjusiojo sekimą. Dėl to ši aplinkybė pagrįstai buvo pašalinta iš kaltinimo.

90. Nesutiktina ir su prokuroro skundo argumentu, kad R. B. pasitikdavo į Lietuvos Respubliką atvykusius H. E. E. bei A. G.. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra jokių duomenų, kad R. B. oro uoste, autobusų stotyje ar kitoje vietoje būtų susitikęs su kitais nuteistaisiais. Kaip matyti iš anksčiau nustatytų H. E. E. atliktų veiksmų, šis nuteistasis vos tik atvykęs į Lietuvos Respubliką išsinuomodavo automobilius, o vienu iš jų buvo išvykęs į Estijos Respubliką, iš kurios į Lietuvos Respubliką grįžo su A. G.. Pastarąjį į Lietuvos Respubliką taip pat atveždavo ir atgal į Estijos Respubliką parveždavo liudytojas R. J.. Vien aplinkybė, kad R. B. gerai pažinojo (duomenys neskelbtini) ir jo rajoną, kuriame buvo nužudytas D. B., neįrodo, jog jis kiekvieną kartą pasitikdavo juos atvykus šiems į Lietuvos Respubliką.

91. Aprašant H. E. E. veiksmus, nustatyta, kad pasitvirtino prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog R. B. aprūpino H. E. E. gyvenamąja vieta, t. y. D. B. sekimo laikotarpiu nuteistasis H. E. E. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį parūpino R. B.. Kadangi apie tai platesnė analizė pateikta ankstesniame skyriuje, todėl nesikartojama. Tačiau toliau nuosprendyje pasisakytina apie butą, esantį (duomenys neskelbtini).

92. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad R. B. H. E. E. ir A. G. parūpino gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Liudytojas R. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 metų rudenį, o galbūt 2016 metais, R. B. prašymu jo nenurodytam asmeniui vienam mėnesiui išnuomojo butą (duomenys neskelbtini). Liudytojas nematė, kas gyveno bute, viskas buvo tvarkoma per R. B.. Pasibaigus nuomai, liudytojas R. Ž. bute rado svetimą plastikinę dėžę su plastikiniais pilnais buteliais su neaiškiu skysčiu, o šalia jos kamufliažinę striukę. Kadangi R. B. šių daiktų nepasiėmė, tai maždaug po mėnesio ar ilgesnio laiko tarpo liudytojas visus daiktus išmetė. Šiuos liudytojo parodymus iš dalies patvirtina 2016 m. gegužės 3 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuota aplinkybė, jog R. Ž. sekimo metu 2016 m. balandžio 29 d. jis buvo pastebėtas išeinantis iš (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės, rankose nešė du juodus šiukšlių maišus, kuriuos įmetė į žalios spalvos šiukšlių konteinerį. Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai šiuos du polietileninius šiukšlių maišus paėmė iš žalios spalvos šiukšlių konteinerio ir 2016 m. balandžio 30 d. apžiūrėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro patalpose. Maišuose buvo aptikti tie patys daiktai, kurie slapta apžiūrėti 2016 m. balandžio 29 d. R. Ž. bute (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 63–85), t. y. medžiaginė tamsiai žalios spalvos striukė, plastmasinė permatoma dėžė, kurios viduje buvo plastmasinis indas purškimui su ispaniška etikete, metalinė dėžutė su etikete „Neonfire sighting system“, maitinimo laidas, juodos spalvos pirštinės, juodos spalvos kepurė su snapeliu, du plastmasiniai buteliai 1 litro talpos su ispaniškomis etiketėmis „SALFUMANT AGUA FUERTE“, du vienetai lipnios juostos, 200 ml talpos metalinis buteliukas su užrašu „WD“, klijų pakuotė, apie 10 cm putplasčio gabaliukas, dėžutės su optiniais taikikliais ir taikiklių tvirtinimo elementai, instrukcija, polietileninis maišelis su užrašu „Jahipaun www.jahipaun.ee“, pora juodos spalvos guminių pirštinių, maišeliai, kuriuose apie 500–800 g cheminės medžiagos (6 t., b. l. 27–62). Ant vieno iš optinių prietaisų buvo rasti piršto pėdsakas, priklausantis I. A., ir susimaišiusių ne mažiau dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vieni priklausė I. A. (6 t., b. l. 101–109, 113–116, 131–133).

93. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos aptartus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad nei vienas jų nepatvirtina, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu bute (duomenys neskelbtini), gyveno H. E. E. ir A. G.. Liudytojas R. Ž. negalėjo tiksliai nurodyti, kada išnuomojo butą R. B. (galėjo būti 2015 metų ruduo arba net 2016 metai) bei nurodė nežinojęs, kas jame gyveno. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai, t. y. R. Ž. sekimas, slaptas patekimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo apžiūra buvo sankcionuoti bei atlikti 2016 m. balandžio mėn., t. y. praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams nuo D. B. nužudymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo E. G. 2016 m. balandžio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija, kad 2015 m. lapkričio mėn. (tiksli diena nežinoma) R. B. (duomenys neskelbtini), slapto susitikimo metu su R. Ž., iš jo paėmė buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktus, kuriame apgyvendino nežinomą asmenį, kuris galimai laikė, gamino ir pakavo narkotines ir kitas chemines medžiagas. R. Ž. į šį butą sugrįžo gruodžio mėn. viduryje (6 t., b. l. 20–21). Iš to matyti, kad minėtas butas galėjo būti išnuomotas po D. B. nužudymo, kadangi tiksli 2015 m. lapkričio mėn. diena, kurią R. B. paėmė iš R. Ž. buto raktus nenustatyta, o jo nuomos pabaiga buvo 2015 m. gruodžio mėn. vidurys. Be to, kaip minėta, ant R. Ž. išmestų ir prieš tai bute (duomenys neskelbtini), buvusių daiktų buvo rasti I. A. piršto ir DNR pėdsakai, o nuteistųjų H. E. E. ir A. G. pėdsakų nerasta. Taip pat nenustatyta, jog bute (duomenys neskelbtini), rasti daiktai buvo panaudoti nužudant D. B.. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad pagal nukentėjusiosios V. J. parodymus šaudęs asmuo vilkėjo tamsią boloninę striukę su kapišonu, o bute buvo rasta kitokios medžiagos striukė be kapišono. Be to, tiek kaltinamajame akte ir prokuroro pareiškime dėl kaltinimo pakeitimo, tiek skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad D. B. nužudyme buvo panaudoti ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletai. Tuo tarpu bute (duomenys neskelbtini), buvę optiniai taikikliai tokiems ginklams nėra pritaikyti. Pažymėtina, kad ir tiesioginio D. B. nužudymo liudytoja V. J. nematė, kad šaudžiusio asmens ginklas buvo su taikikliu. Taip pat D. B. nužudyme nebuvo panaudotos jokios cheminės medžiagos. Taigi iš to matyti, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, jog šiame bute būtų laikinai apsistoję nuteistieji H. E. E. ir A. G., o netiesioginiai įrodymai nėra pakankami patvirtinti šį prokuroro teiginį. Vien aplinkybė, kad nuteistieji R. B., H. E. E. palaiko tam tikrus ryšius su I. A. ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, nepatvirtina, kad R. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), parūpino H. E. E. ir A. G., kurie jame buvo apsistoję iki D. B. nužudymo.

94. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas tik R. B., H. E. E. ir A. G. atsakomybės klausimas, o ikiteisminis tyrimas I. A. atžvilgiu buvo išskirtas. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai iš kaltinimo pašalintos aplinkybės, susijusios su I. A. veiksmais galimai prisidedant prie D. B. nužudymo, kadangi šios aplinkybės bus nustatinėjamos kitoje byloje. Dėl to bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rasti I. A. piršto ir DNR pėdsakai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi teisinės reikšmės.

95. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. B. žinojo apie D. B. sekimą su tikslu jį nužudyti. Byloje esančių ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų pakanka nustatyti, kad R. B. suteikė tam tikrą pagalbą kitiems nuteistiesiems planuojant nukentėjusiojo nužudymą. Anksčiau analizuoti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį „GPS Tracker“, iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. įgijo SIM korteles, kurių vieną su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) įdėjo į sekimo įrenginį, o kitą su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) įdėjo į telefoną, kuris gaudavo žinutes su koordinatėmis iš minėto sekimo įrenginio, bei šiems numeriams nupirko papildymus. Būtent R. B. įgytas sekimo įrenginys praėjus septyniolikai dienų (2015 m. rugsėjo 12 d.) nuo SIM kortelės įdėjimo buvo sumontuotas ant D. B. automobilio, o telefonu su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu 2015 m. rugsėjo 12 d. – 2015 m. rugsėjo 19 d. disponavo H. E. E.. Taip pat R. B. palaikė tam tikrus ryšius su kitu nuteistuoju H. E. E., kuris pirmą kartą į Lietuvos Respubliką D. B. sekimo tikslu atvyko 2015 m. rugsėjo 5 d., t. y. aprūpino jį gyvenamąja vieta bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuteistasis R. B. nepateikė įtikinamų argumentų ir duomenų, kad jo turėtas sekimo įrenginys turėjo būti panaudotas kitiems tikslams. Vien aplinkybė, kad sekimo įrenginys buvo įgytas 2015 m. balandžio mėnesį, nepaneigia, jog R. B. žinojo apie planuojamą D. B. nužudymą, kadangi pirminis įrenginio panaudojimo tikslas gali pasikeisti bet kuriuo jo disponavimo laikotarpiu. Priešingai nei teigiama nuteistojo R. B. gynėjo skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aptartus įrodymus, juos susiejo į loginę grandinę ir pagrįstai konstatavo, kad R. B. ne tik žinojo apie tikslus sekti bei vėliau nužudyti D. B., tačiau ir pats prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl (ne)nustatyto automobilio ir padėjimo pasišalinti iš įvykio vietos

96. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. B. įgijo automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o nuteistieji A. G. ir H. E. E. disponavo šiuo automobiliu D. B. nužudymo dieną. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nenustatytas automobilis, kurį nusikalstamą veiką padarę asmenys naudojo nusikaltimui įvykdyti, nes iš bylos duomenų nustatyta, kad tai buvo automobilis „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su skundų argumentų dalimis, kad būtent minėtas automobilis buvo panaudotas nusikaltimo įvykdymui, tačiau nepritaria prokuroro teiginiams, kad jį įgijo būtent R. B..

97. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl automobilio „Renault Megane“ ir valstybinių Nr. (duomenys neskelbtini) kilmės. Minimas sidabrinės spalvos automobilis, kurio VIN (duomenys neskelbtini), buvo rastas sudegęs daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), su ant jo uždėtais valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 78–87). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d. Prancūzija paskelbė automobilio „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paiešką, nes jis buvo pavogtas (10 t., b. l. 55–56, 61). Šias aplinkybes patvirtina ir iš Prancūzijos Respublikos pagal teisinės pagalbos prašymus gauti duomenys apie minėto automobilio vagystę (nukentėjusiojo T. C. apklausos protokolas, skundo medžiaga; 10 t., b. l. 81–149; 12 t., b. l. 33–44). Taip pat iš Prancūzijos Respublikos buvo gauti duomenys, kad ant sudegusio automobilio „Renault Megane“ uždėti valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė kitam automobiliui „Renault Megane“, kurio savininkė S. B. buvo praradusi savo automobilio registracijos liudijimą (10 t., b. l. 150–179; 12 t., b. l. 45–97). Taigi, sudegęs automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas Prancūzijoje, o ant jo uždėti valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė kitam to pačio modelio automobiliui.

98. Pažymėtina, kad iš Prancūzijos Respublikos pagal teisinės pagalbos prašymus gauti duomenys apie įvairius asmenis, kurie galimai užsiima automobilių vagystėmis (11 t., b. l. 1–199; 12 t., b. l. 1–28), tačiau nei tarp vieno iš jų nėra paminėtas R. B.. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. K. 2018 m. liepos 9 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2018 m. birželio 28 d. R. B. pastoviai skraidė į (duomenys neskelbtini), taip pat vyko į kitus miestus, tačiau automobilio „Renault Megane“ vagystės metu Prancūzijos Respublikoje nesilankė (10 t., b. l. 46–51). Byloje nenustatyta, kad R. B. minėtu laikotarpiu kitokiu būdu būtų keliavęs į Prancūzijos Respubliką. Prokuroras teigia, kad R. B. buvo atsakingas už transporto priemonės parūpinimą D. B. nužudymo tiesioginiams vykdytojams, o tai grindžia automobilio panaudojimu nusikalstamoje veikoje. Vis dėlto tai nėra tapačios aplinkybės ir kiekviena iš jų turi būti įrodinėjama. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šioje byloje nenustatyta, kad būtent R. B. ar asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, įgijo automobilį „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), ir ant jo uždėtus valstybinius Nr. (duomenys neskelbtini) (kada, kur, iš ko, už kokią sumą ar neatlygintinai, kur yra tikrieji automobilio numeriai ir pan.), bei iki 2022 m. lapkričio 6 d. perdavė jį kitiems nuteistiesiems. Šį automobilį H. E. E. ir A. G. galėjo perduoti tiek asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, tiek kiti nenustatyti asmenys. Vien tai, kad Prancūzijos Respublikos pateiktoje informacijoje nurodyta, kad galimai su automobilio „Renault Megane“ vagyste susiję asmenys iš Lietuvos, nesant jokių duomenų apie tokius asmenis ir jų ryšius su R. B., nepatvirtina, jog šis nuteistasis disponavo minėta transporto priemone. Dėl to automobilio „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo aplinkybė buvo pagrįstai pašalinta iš R. B. pareikšto kaltinimo.

99. Vis dėlto baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, kad automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo H. E. E. ir A. G. panaudotas atvykstant į D. B. nužudymo vietą ir iš jos pasišalinant. Kaip minėta, šis automobilis rastas sudegęs daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), o ši vieta nuo D. B. nužudymo vietos nėra labai nutolusi. Nukentėjusioji V. J. apklausiama teisme parodė, kad įvykio metu nukentėjusiesiems kelią užkirtęs automobilis, iš kurio išlipo šaudęs asmuo, ir kuriuo jis pasišalino iš įvykio vietos, buvo sidabrinės spalvos, su ilgesniu galu nei įprastas sedanas ir su nelietuviškais numeriais. Iš tyrėjo A. V. 2015 m. lapkričio 7 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad V. J. buvo įsitikusi, jog jai parodytas sudegęs automobilis yra tas pats, kurio keleivis šaudė į D. B. (3 t., b. l. 101).

100. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja E. B. parodė, kad gyvena daugiabutyje (duomenys neskelbtini), ir 2015 m. lapkritį nakties metu išgirdo šūvių garsą, o priėjusi prie lango pamatė greitai iš kiemo, kuriame įvyko įvykis, išvažiuojantį lengvąjį šviesios spalvos automobilį, kuris apsisuko ties „salele“ ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Po to išgirdo moters klyksmą ir matė atvažiuojant greitąją pagalbą, policiją. Liudytoja J. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. lapkričio mėn. apie 12 val. nakties, būdama namuose (duomenys neskelbtini), išgirdo šūvių seriją, todėl išėjo į balkoną pasižiūrėti kas vyksta. Ji pamatė dideliu greičiu prie „salelės“ pasisukantį lengvąjį automobilį, kuris nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) poliklinikos. Išgirdusi moters riksmą „D., D.“, kuri prašė kviesti pagalbą, liudytoja iškvietė pagalbą. Taip pat liudytoja J. B. patvirtino jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (21 t. b. l. 181–183), kad jos matytas dideliu greičiu apsisukantis automobilis buvo sidabrinės spalvos, o ant jo stogo buvo bagažinės tvirtinimo detalės. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų apibūdintas automobilis atitinka sudegusią transporto priemonę.

101. Liudytoja R. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar prieš nagrinėjamą įvykį, 2015 m. spalio mėn. pabaigoje ar lapkričio mėn. apie 19.30 val., eidama (duomenys neskelbtini) pro (duomenys neskelbtini) namą, ties (duomenys neskelbtini) namu pamatė atvažiuojantį šviesios sidabrinės spalvos automobilį su tranzitiniais, ne lietuviškais, numeriais. Automobiliui pastovėjus apie 1 min, iš jo išlipo du asmenys: iš keleivio pusės išlipęs asmuo buvo žemesnio ūgio, tamsesnis, o išlipęs iš vairuotojo pusės buvo aukštesnis ir šviesesnis. Vairuotojas buvo aukštesnis už liudytoją, o vyrų ūgio skirtumas buvo galbūt per „visą galvą“ ir kitoks nei posėdžių salėje tarp A. G. ir H. E. E.. Jie stovėjo šonu, vienas priešais kitą ir gestikuliavo rankomis, tačiau pokalbio liudytoja negirdėjo. Taip pat liudytoja negalėtų jų atpažinti, nes veidų neįsidėmėjo. Grįžtant atgal po maždaug 15 min. automobilio jau nebuvo. Taigi, liudytoja iš viso negalėjo atpažinti jos matytų vyrų, nes neįsidėmėjo jų veidų, todėl negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti H. E. E. ir / ar A. G. buvimą (duomenys neskelbtini). Tačiau vien tai nepaneigia, kad šie nuteistieji nenužudė D. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja nurodė tik apytikslį laiką, kada matė jos apibūdintą automobilį ir iš jo išlipusius vyrus, – 2015 m. spalio mėn. pabaigoje ar lapkričio mėn. apie 19.30 val., t. y. dar iki nusikaltimo įvykdymo likus nenustatytam laiko tarpui, iš ko galima daryti išvadą apie tai, kad šis automobilis tikrai buvo naudojamas atliekant sekimo veiksmus, tačiau tai nepaneigia nustatytų A. G. ir H. E. E. nusikalstamų veiksmų. Liudytojos nurodytos aplinkybės apie jos matytą sidabrinės spalvos automobilis su ne lietuviškais numeriais patvirtina anksčiau nurodytų kitų liudytojų ir nukentėjusiosios V. J. parodymus, kad įvykio metu matė tokį patį automobilį su nelietuviškais numeriais. Be to, liudytojos pateiktas vairuotojo apibūdinimas (auštas, šviesus) atitinka H. E. E. išvaizdą, kas tik patvirtina jau anksčiau nustatytas aplinkybes, jog šis nuteistasis sekė nukentėjusįjį bei D. B. nužudymo metu vairavo automobilį, kuriuo buvo atvykta, o vėliau pasišalinta iš įvykio vietos. Vien tai, kad su H. E. E. nukentėjusiojo sekimo metu buvo nenustatytas asmuo, nepaneigia A. G. dalyvavimo nužudant D. B., nes liudytoja kartu su H. E. E. buvusį asmenį matė anksčiau nei vyko nužudymas. Tuo tarpu A. G. dalyvavimą nužudyme patvirtina kiti įrodymai, aprašyti šiame nuosprendyje. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, liudytojos R. Ž. parodymai nepaneigia nustatytų bylos faktinių aplinkybių apie H. E. E. ir A. G. atliktus nusikalstamus veiksmus.

102. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. J., liudytojų E. B., J. B., R. Ž. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga įrodo, kad D. B. nužudymo metu buvo panaudotas automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nusikaltimas įvykdytas nenustatytu automobiliu. Dėl to pripažintina įrodyta bei pasitvirtinusi kaltinimo aplinkybė, kad nusikaltimo įvykdymui buvo panaudota minėta transporto priemonė. Be to, nustačius tikslų nusikaltimo padaryme panaudotą automobilį, kurio vairas yra kairėje pusėje, kaip nepagrįsti atmestini H. E. E. gynėjo teiginiai, kad galėjo būti panaudota transporto priemonė, kurios vairas dešinėje pusėje, todėl galėjo būti tik vienas žudikas.

103. Nepakankamais, kad pripažinti įrodytais, vertintini prokuroro skundo argumentai, kad R. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, padėjo H. E. E. ir A. G. pasišalinti iš daugiabučio namo kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo rastas sudegęs automobilis „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei iš Lietuvos Respublikos. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius prokuroro teiginius.

104. 2015 m. lapkričio 20 d. apžiūros protokole nurodyta, kad peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kameromis, įrengtomis (duomenys neskelbtini), namo kieme bei laiptinėje užfiksuotą vaizdo įrašą nustatyta, kad galimai R. B. 2015 m. lapkričio 6 d. 19.18 val. išsiskyręs su dviem kitais asmenimis grįžo į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo bent jau iki 2015 m. lapkričio 7 d. 6.00 val. (tokiu laiku baigėsi peržiūrėtas vaizdo įrašas; 4 t., b. l. 171–176). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai A. J. ir K. M. bei jiems dalyvaujant peržiūrėtas vaizdo įrašas, aprašytas 2015 m. lapkričio 20 d. apžiūros protokole. Liudytojai parodė, kad kartu su R. B. sportuodavo tame pačiame sporto klube ir būdavo, kai vienas kitą parveždavo namo. Liudytojai taip pat nurodė, kad vaizdo įraše galimai užfiksuoti jie, kai A. J. automobiliu parvežė R. B. namo. Taigi, šie duomenys patvirtina ir pačio R. B. parodymus, kad D. B. nužudymo metu jis buvo savo namuose.

105. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog H. E. E. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d. buvo išsinuomojęs automobilį „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nuomojančiai įmonei grąžino prieš terminą 2015 m. lapkričio 7 d. 9 val. Taigi, H. E. E. turėjo savo žinioje transporto priemonę ir R. B. pagalba jam nebuvo reikalinga, kad jis tiek vienas, tiek kartu su A. G. galėtų iš kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), pasišalinti. Taip pat abu nuteistuosius iš šios vietos galėjo išvežti ir kiti nenustatyti asmenys arba patys nuteistieji galėjo pasišalinti pėsčiomis. Duomenų, kad R. B. būtų kitiems asmenims pavedęs atvažiuoti į įvykio vietą paimti H. E. E. ir A. G., nėra.

106. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis R. B. padėjo nuteistiesiems H. E. E. ir A. G. pasišalinti iš Lietuvos Respublikos. Šiame nuosprendyje aptariant ir įvertinant H. E. E. ir A. G. atliktus veiksmus, nustatyta, kad sekančią dieną po D. B. nužudymo (2015 m. lapkričio 7 d.) A. G. iš Lietuvos Respublikos į Estijos Respubliką išvežė R. J. savo automobiliu „VW PHAETON“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o H. E. E. 9.30 val. iš Vilniaus autobusų stoties keleiviniu autobusu „MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko į (duomenys neskelbtini) (8 t., b. l. 41–42, 47–48). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B. padėjo H. E. E. įsigyti autobuso bilietą bei susisiekė su R. J., kad šis paimtų A. G..

107. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog R. B. suteikė kokią nors pagalbą nuteistiesiems H. E. E. ir A. G. pasišalinant po D. B. nužudymo iš automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudeginimo vietos bei vėliau iš Lietuvos Respublikos. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo.

Dėl organizuotos grupės požymio ir R. B. vaidmens

108. Nuteistieji H. E. E., A. G., R. B. ir jų gynėjai nesutiko su nuteistiesiems inkriminuotu veikimu organizuotoje grupėje. Apeliantai nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų tarpusavio susitarimą nužudyti D. B., nusikalstamos veikos detalių aptarimą, vaidmenų pasiskirstymą, bendrą tyčią, jų suvokimą priklausant tokiai grupei, t. y. nėra organizuotos grupės požymių.

109. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257/2011, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-453/2012, Nr. 2K-35/2013, Nr. 2K-103-976/2016, Nr. 2K-109-746/2017). Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus – parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Toks išankstinis susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017). Teismų praktikoje taip pat akcentuota, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-1-719/2020).

110. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-408-139/2016, Nr. 2K-75-648/2017, Nr. 2K-257-719/2019, Nr. 2K-90-895/2020, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.).

111. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistieji H. E. E., A. G. ir R. B. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe. Tuo tarpu apeliantų teiginiai dėl organizuotos grupės požymių nebuvimo prieštarauja byloje surinktiems, apygardos teismo ištirtiems ir nuosprendyje bei šiame nuosprendyje jau pirmiau aptartiems įrodymams.

112. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darant inkriminuotas nusikalstamas veikas tarp bendrininkų buvo iš anksto paskirstytos užduotys, kurias jie atliko: R. B. įgijo sekimo įrenginį „GPS Tracker“, ir su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kelias SIM korteles, nupirko joms papildymus bei vieną jų įdėjo į „GPS Tracker“ sekimo įrenginį, kurį aktyvavo ir kuris nenustatytų asmenų buvo sumontuotas D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą. Tuo tarpu H. E. E. elektroninėmis priemonėmis (sekimo įrenginiu) ir fiziškai atliko D. B. sekimą, kurio metu nustatė nukentėjusiojo dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamus automobilius. Surinkus reikšmingą informaciją apie nukentėjusįjį, H. E. E. ir A. G. įvykdė iš anksto suplanuotą D. B. nužudymą: šiuo atveju H. E. E. vairuojamu automobiliu atvykę į parinktą nužudymo vietą prie nukentėjusiojo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), laukė atvykstant D. B., jam atvažiavus jo paties vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su V. J., A. G., panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, V. J. akivaizdoje šovė ne mažiau kaip 12 kartų į automobilio vairuotojo vietoje sėdėjusį D. B., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Po nukentėjusiojo nužudymo H. E. E. ir A. G. pasišalino iš nusikaltimo padarymo vietos bei iš Lietuvos Respublikos. Tokiais veiksmais nuteistieji ne tik nužudė D. B. ir neturėdami leidimo gabeno šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, bet taip pat visuotinai pavojingu būdu sunaikino A. S. buto lango stiklą, į kurį pataikė viena kulka, ir sugadino D. B. vairuotą automobilį, padarydami šautinius automobilio stiklų, kėbulo ir salono sugadinimus (dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, turto sunaikinimo ir sugadinimo plačiau bus pasisakyta kitose šio nuosprendžio dalyse).

113. Nuteistųjų H. E. E., A. G. ir R. B. nusikalstamos veikos (D. B. nužudymas, turto sugadinimas ir sunaikinimas visuotinai pavojingu, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimas neturint tam leidimo) nebuvo elementarios, joms įvykdyti reikėjo ne vieno asmens, o tam tikro planavimo, užduočių paskirstymo ir paruošiamųjų veiksmų. Šiuo atveju paruošiamieji D. B. nužudymo veiksmai vėliausiai buvo pradėti realizuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, nupirko minėtas SIM korteles ir jų papildymus bei tęsėsi iki 2015 m. lapkričio 6 d., kai buvo įvykdytas pagrindinis tikslas – A. G., kuris į nusikaltimo vietą atvyko H. E. E. vairuotu automobiliu, nušovė D. B.. Tai rodo, kad nustatyti nuteistųjų veiksmai buvo gana intensyvūs ir jie truko daugiau nei du mėnesius, t. y. nebuvo trumpalaikiai. Be to, nusikalstamos veikos buvo vykdomos tarp bendrininkų pasiskirsčius vaidmenimis ir pagal iš anksto aptartą planą: siekiant nužudyti D. B., buvo parūpintos reikalingos techninės priemonės jo sekimui (sekimo įrenginys ir jo veikimui reikalingos SIM kortelės, telefonas, automobilis) bei nužudymo realizavimui (ginklai, šaudmenys), gyvenamoji vieta vienam iš bendrininkų, taip pat atliktas realus nukentėjusiojo sekimas ir informacijos apie jį rinkimas, siekiant parinkti tinkamą nužudymo vietą ir laiką. Atsižvelgiant į tai, nekyla abejonių, kad šioje sudėtingoje nusikalstamoje veikloje dalyvavę nuteistieji H. E. E., A. G. ir R. B. suprato, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai, kiekvienas žinojo savo vaidmenį daromuose nusikaltimuose, suprato, jog nuo kiekvieno grupės nario užduoties tinkamo įgyvendinimo priklausė, ar bus nužudytas D. B., ir norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuolatinius ir pastovius nuteistųjų H. E. E. ir A. G. tarpusavio ryšius, kurie buvo įvertinti ne tik per jų dalyvavimą sportinėje veikloje, bet pagrįsti mobilaus ryšio telefonų abonentų analizėmis, kuriose, be kitų duomenų, užfiksuotas didelis skambučių tarp nuteistųjų skaičius, jų bendra kelionė iš Estijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, bei kitais anksčiau jau įvertintais duomenimis.

114. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas dėl nuteistųjų bendrininkavimo formos padarė teisingą išvadą – veika padaryta veikiant organizuota grupe, kadangi iš anksto buvo parengtas labai sunkaus ir apysunkių nusikaltimų padarymo planas, apimantis kelis etapus, tiek pasirengiant nusikalstamoms veikoms, tiek jas vykdant, numatytas šių veikų padarymo mechanizmas, susitarta dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos, bendrininkai turėjo konkrečias užduotis ir skirtingus vaidmenis, kuriuos jie įgyvendino darydami nusikalstamas veikas. Nuteistųjų susitarimą ir bendrą tyčią patvirtina ne tik byloje esantys ir ištirti įrodymai, bet ir tai, kad visi bendrininkai veikė suderintai, kryptingai siekdami numatyto pagrindinio nusikalstamo tikslo – D. B. mirties.

115. Nuteistųjų ir jų gynėjų skunduose taip pat teigiama, kad R. B. nepažinojo H. E. E. ir A. G., todėl negalėjo su jais bendrininkauti padarant nusikalstamas veikas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų teiginiais. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis R. B. D. B. sekimo laikotarpiu parūpino nuteistajam H. E. E. gyvenamąją vietą A. Š. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat jau anksčiau aptartos aplinkybės rodo, jog jie tarpusavyje tam tikru lygiu bendravo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017). Dėl to vien tai, kad R. B. ir A. G. nepažinojo vienas kito, nėra teisinė kliūtis pripažinti jų dalyvavimo organizuotoje grupėje fakto. Šiuo atveju aprašyti nuteistųjų nusikalstami veiksmai rodo jų susitarimą, bendrą tyčią, jų suvokimą priklausius tokiai grupei.

116. Atmetami kaip nepagrįsti prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl nuteistojo R. B. kaip padėjėjo veiksmų, padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teigiant, kad nuteistasis buvo nusikaltimo organizatorius. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Tuo tarpu padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis).

117. Prokuroras apeliaciniame skunde R. B. kaip organizatoriaus vaidmenį patvirtinančias aplinkybes akcentuoja, be kita ko, ir pirmosios instancijos teismo iš kaltinimo pašalintas aplinkybes, susijusias su paruošiamaisiais D. B. nužudymo veiksmais – disponavimu Prancūzijos Respublikoje vogta ir nusikaltimui panaudota transporto priemone, padėjimu H. E. E. ir A. G. po D. B. nužudymo pasišalinti iš įvykio vietos. Tačiau jau anksčiau nustatyta, kad šios aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos pagrįstai, todėl negali patvirtinti jokių R. B., kaip organizatoriaus veiksmų. Taip pat skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertinti teisiamuosiuose posėdžiuose apklaustų liudytojų parodymai, iš kurių darytina išvada, kad D. B. nužudymą organizavo ne R. B., o galimai kiti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas.

118. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojai G. Z., I. N., K. Š., iš dalies A. L. parodė, kad D. B. nužudymą galėjo organizuoti R. K. ir/ar S. B.. Liudytojas G. Z. nurodė, kad jo pusbrolis R. K. užsakė nužudyti nukentėjusįjį, nes nuo jo galimai nukentėjo R. K. narkotikų verslas. Be to, R. B., kuris yra geras R. K. draugas ir vykdydavo jo paliepimus, susitikimo 2015 m. birželio mėn. pabaigoje metu priekaištavo G. Z. dėl bendravimo su D. B., o sekančią dieną po nukentėjusiojo nužudymo jam R. K. atsiuntė įrašą su krentančiu negyvu arkliu, kurį liudytojas susiejo su D. B. nužudymu. Liudytojas G. Z. taip pat parodė, kad buvusi D. B. žmona A. L. jam buvo atsiuntusi jos susirašinėjimą su tuometiniu sugyventiniu E. G., kuris rašė, kad jie tai padarė, o tai suprato, jog asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nužudė D. B.. Taip pat iš I. N. girdėjo, jog V. S. pasiuntė estus „kileriukus“ ir sutvarkė D. B., o K. Š. pasakojo, jog pats R. K. jam sakė, kad „užvers“ G. Z., jam bus kaip D. B.. Liudytojas I. N. parodė, jog R. K. užsakė G. Z. nužudymą, o tai girdėjo iš savo draugų, kuriems pasipasakojo pats R. K.. Vėliau suprato, kad pasikėsinimas į G. Z. ir D. B. nužudymas yra susiję. Liudytojo teigimu, D. B. būdamas Pravieniškių pataisos namuose taip pat turėjo konfliktų su ten buvusiais kitais nuteistaisiais dėl valdžios. Liudytoja A. L. paaiškino, kad D. B. buvo jos sutuoktinis, tačiau jie išsiskyrė ir ji pradėjo draugauti su E. G.. Pastarasis buvo teistas už narkotikų prekybą užsienyje ir jo draugų rate buvo R. K., kuris, be kitų asmenų, bendravo ir su R. B.. E. G. apie D. B. visada atsiliepdavo negražiai. Liudytoja susidarė įspūdį, kad sužinojęs apie D. B. nužudymą E. G. išėjo su draugais švęsti. Be to, 2018 m. susirašinėjimo su E. G. metu, jis jai atsiuntė žinutę, kad jie jį nudėjo, o ji suprato, kad kalbama apie D. B.. Šį susirašinėjimą ji nusiuntė G. Z.. Iš pačio susirašinėjimo matyti, kad A. L. paminint D. B., E. G. parašė, jog „vienas jau užkastas“ (23 t., b. l. 4–9).

119. Liudytojas E. P. teisme nurodė, kad pažįsta R. K., kurio bendrai buvo, be kita ko, R. B., D. M., E. G.. D. K. yra pasakojęs, kad R. K. su E. G., D. M. užsiėmė hašišo kontrabanda. Liudytojas girdėjo, kad R. K. galimai suorganizavo D. B. nužudymą, nes pastarasis su G. Z. pagrobė narkotikų krovinį, kurio gabenimu rūpinosi D. M.. Liudytojas K. Š. parodė, kad iš vienos šalies į kitą gabendavo R. K. pinigus, gautus iš jo vykdytų nusikalstamų veikų, tarp jų narkotikų prekybos. G. Z. 2015 metais pasakojo kaip R. K. jį ir jo draugus apgavo. Vėliau liudytojas buvo susitikęs su G. Z. ir D. B., kuriems papasakojo apie pastoviai gabenamus R. K. pinigus, o jie apie dingusį R. K. hašišo krovinį, dėl ko su juo yra susipykę. Sklido kalbos, kad D. B. buvo susipykęs ir su kitu kaliniu. Taip pat prie D. B. nužudymo galimai prisidėjo R. K., nes po nukentėjusiojo nužudymo R. K. piktinosi G. Z., jo bendravimu su D. B., sakė, kad kaip mirė D. B., taip mirs ir G. Z.. K. Š. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad V. L., kuris koordinuodavo liudytojo veiksmus, yra jam pasakojęs, kad jis su S. B., turi kilerių komandą, kurie mėgsta užsiimti šou su peiliais ir visoje Europoje gali surasti žmogų (2020 m. birželio 30 d. teisiamojo posėdžio pirmas garo įrašas: 45 min. 21 sek. – 46 min.; 48 min. 55 sek. – 49 min. 23 sek.; 1 val. 17 min. 26 sek. – 1 val. 17 min. 52 sek.). Šie K. Š. parodymai tuo pačiu paneigia ir apeliacinių skundų motyvus apie tariamus pirmosios instancijos teismo išsigalvojimus nuosprendyje nurodant šias aplinkybes. Liudytojas R. A. nurodė, jog yra girdėjęs apie estų grupuotę, kuri prekiauja narkotikais bei užsiiminėja Europoje samdomomis žmogžudystėmis. Liudytojas V. P. parodė, kad vyko konkurencija tarp grupuočių, o vienai iš jų priklausė D. B.. Kai 2017 metais jis kalbėjosi su A. S. apie D. B., pastarasis jam pasakė, kad „čia mūsų estai padarė“, ką liudytojas suprato kaip nukentėjusiojo nužudymą. V. S. bendrauja su R. K., o D. B. mirtis galimai susijusi su įtakos sferomis. Taip pat pataisos namuose ir būdamas laisvėje D. B. konfliktavo su kitu asmeniu. Liudytojai G. Z., G. J., K. Š. papasakojo apie tai, kad R. K. ir S. B. palaikė verslo santykius neteisėtai disponuojant narkotikais. Taip pat liudytojai G. J., V. P. parodė, kad vienoje ar kitoje situacijoje yra susidūrę su estų tautybės asmenimis (ne nuteistaisiais), kurie galimai taip pat užsiėmė nusikalstamomis veikomis (estai dalyvavo vakarėlyje, kuriame buvo R. K., R. B.; 2004–2006 metais V. P. ir V. S. yra bendravę su estų tautybės asmenimis apie narkotikus).

120. Taip pat visi liudytojai parodė apie galimų organizatorių ir kitų asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, ryšius, jų tarpusavio bendravimą. Nors šie liudytojai dalį informacijos girdėjo iš skirtingų asmenų, kurie taip pat perpasakojo jų girdėtas aplinkybes, tačiau, priešingai nei teigė nuteistieji ir jų gynėjai, vien dėl to nėra pagrindo jų parodymais nesiremti kaip įrodymais. Didesnėje dalyje liudytojų parodymai iš esmės sutapo ir vienas kitą papildė. Be to, kai kurie liudytojai (G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J.) davė parodymus ir apie savo galimai įvykdytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo manyti, jog jie duodami parodymus buvo išimtinai suinteresuoti pakenkti nuteistiesiems. Atsižvelgiant į šių liudytojų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie taip pat netiesiogiai patvirtina, jog prie D. B. nužudymo prisidėjo šioje byloje nuteisti asmenys. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų J. T., E. G., A. S., I. A. parodymais. Liudytojas E. G. teigė, kad pažįsta R. B. bei pažinojo D. B., nes turi bendrą vaiką su jo buvusia žmona A. L., kuri, liudytojo teigimu, linkusi meluoti. Tačiau A. L. parodymus, kad E. G. gali žinoti, kas organizavo D. B. nužudymą, patvirtino į bylą pateiktas E. G. ir A. L. susirašinėjimas, taip pat liudytojas G. Z.. Tuo tarpu liudytojai J. T. ir I. A. nurodė tik pažįstantys H. E. E. ir jokių neteisėtų veiksmų neatlikę. Pažymėtina, kad prokuroras su apeliaciniu skundu pateikė duomenis, gautus iš Airijos pagal teisinės pagalbos prašymus, kad I. A. šioje šalyje buvo nuteistas už tai, kad už užmokestį suplanavo nužudyti kitą asmenį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą liudytojo I. A. parodymus pripažinti nepatikimais ir jais nesivadovauti. Liudytojas A. S. parodė, kad su V. P. apie D. B. nužudymą nekalbėjo, nes nieko pats nežino. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas M. G. nurodė, kad jam niekas nepasakojo apie D. B. nužudymą, apie šį įvykį bei estų samdomus žudikus jis nieko nežino. Nors šie liudytojai neigė dalyvavę kokiose nors nusikalstamose veikose ar žinoję apie D. B. nužudymą, tačiau jų parodymai prieštarauja anksčiau aptartiems nuosekliems kitų liudytojų parodymams ir kitiems įrodymams ir vertintini kaip nepatikimi.

121. Iš daugumos aptartų liudytojų parodymų matyti, kad asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas (R. K., S. B.), galėjo organizuoti D. B. nužudymą, nes nukentėjusysis galimai trukdė neteisėtam verslui. Tačiau sprendžiant dėl organizatoriaus vaidmens, įvertinus daugumos liudytojų parodymus matyti, kad nors R. B. ir bendravo su R. K., tačiau tik vykdydavo jo paliepimus. Taip pat liudytojai parodė, kad S. B., kuris galimai užsiima neteisėtomis veikomis ir galimai bendrauja dėl jų su R. K., pažįsta estų tautybės asmenis, kurie taip pat galimai užsiima veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotikais, bei užsakomaisiais nužudymais. Taigi, aukščiau aptarti liudytojų parodymai patvirtina skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, kad ne R. B. organizavo ir planavo D. B. nužudymą, o galimai kiti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši baudžiamoji byla teismui buvo perduota tik dėl H. E. E., A. G. ir R. B. padarytų nusikalstamų veikų, todėl teismas negalėjo pripažinti kaltais asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nes jų galimai neteisėti veiksmai tikėtina bus vertinami kitoje baudžiamojoje byloje.

122. Apygardos teismo išvados, jog R. B. atliko iš esmės tik padėjėjo veiksmus, nepaneigia prokuroro akcentuojami ir skundžiamame nuosprendyje bei šiame nuosprendyje nustatyti R. B. atlikti paruošiamieji veiksmai. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. B. tik įgijo GPS sekimo įrenginį, kuris vėliau buvo pritaisytas prie D. B. automobilio, šio įrenginio veikimui reikalingas SIM korteles ir jų papildymus, telefoną, į kurį buvo įdėta viena iš SIM kortelių, taip pat parūpino gyvenamąją vietą H. E. E.. Tuo tarpu D. B. sekimą atliko H. E. E., o nukentėjusįjį nušovė A. G., kurį į nusikaltimo vietą atvežė H. E. E.. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad R. B. būtų subūręs organizuotą grupę, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad R. B. atlikti veiksmai nepasižymėjo tokiu savarankiškumu ir organizavimo lygmeniu, sprendimų priėmimu ir jų pavedimu vykdyti kitiems bendrininkams, jog būtų galima prilyginti jį organizatoriui. Taigi, nuteistojo R. B. suteikta pagalba sudarė realias galimybes veikti kitiems bendrininkams ir tokie jo veiksmai prisidėjo prie nusikalstamo sumanymo įvykdymo (D. B. nužudymo), t. y. jo veiksmai atitinka padėjėjo požymius.

123. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2009, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-90-895/2020). Atsižvelgiant į tai, nors R. B. iš esmės atliko padėjėjo vaidmenį, tačiau nustačius, kad jis veikė organizuotoje grupėje, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip vykdytojo.

Dėl savanaudiškų paskatų

124. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo savanaudiškų paskatų. Pasak prokuroro, teismas, spręsdamas, ar egzistuoja minėtas nuteistųjų veiką kvalifikuojantis požymis, visiškai nevertino liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija sutinka, jog skundžiamame nuosprendyje sprendžiant, ar nuteistieji turėjo savanaudiškų paskatų nužudyti D. B., nebuvo nuosprendyje aprašyti ir išanalizuoti liudytojų parodymai tuo aspektu. Teisėjų kolegija detaliai susipažinusi su visa bylos medžiaga, išanalizavusi liudytojų parodymus, nepritaria prokuroro teiginiui, kad nuteistųjų nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

125. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvą. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-196/2011, Nr. 2K-94/2014). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui – gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas materialines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2003, Nr. 2K-423/2014, Nr. 2K-7-2-699/2016, Nr. 2K-135-648/2021).

126. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad nuteistieji siekė gauti piniginį atlygį už D. B. nužudymą, t. y. neįprasto pinigų judėjimo bankų sąskaitose, didelių grynųjų pinigų sumų laikymo namuose, užfiksuotų pokalbių dėl atlygio gavimo ar tarimosi jį gauti ateityje. Priešingai nei teigia prokuroras, bylos medžiagoje nėra ir nenutrūkstama logine grandine susijusių netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų šį nukentėjusiojo nužudymo motyvą. Iš liudytojų parodymų, kurie aprašyti analizuojant organizuotos grupės požymį, nustatyta, kad R. K. ir R. B. vienas kitą pažinojo, o nuteistasis galėjo vykdyti įvairius R. K. paliepimus, susijusius su neteisėtomis veikomis. R. B. bendravimą su R. K. patvirtina ir kita bylos medžiaga (pvz., R. B. gyvenamojoje vietoje bei telefone rastos nuotraukos, kuriose yra R. K.; 20 t., b. l. 1–7, 11–17) bei paties R. B. paaiškinimai, kad R. K. yra jo draugas. Tačiau R. B. neigė, jog R. K. jam yra davęs kokius nors nurodymus. Taip pat nors liudytojai G. Z., R. A., G. J., V. P. parodė, jog egzistuoja estų grupuotė, kuri užsiima samdomomis žmogžudystėmis ir kitomis neteisėtomis veiklomis, tačiau nei vienas liudytojas nepažinojo H. E. E. ir A. G., bei negalėjo nurodyti, ar jie priklauso tokiai grupuotei, ar jie buvo pasamdyti nužudyti D. B.. Iš liudytojų parodymų galima spręsti tik apie tai, kad R. K. ir S. B. galimai organizavo D. B. nužudymą, nes jis kėlė grėsmę jų nusikalstamam verslui. Tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, jog R. B., H. E. E. ir A. G. už jiems paskirtų užduočių įvykdymą, kurių galutinis tikslas buvo D. B. nužudymas, buvo pažadėtas atlygis ar jie jį gavo. Taip pat liudytojai nenurodė, kad nutiestiesiems buvo ketinama atsilyginti kitokiu būdu. Vien aplinkybės, kad R. B. ir H. E. E. palaikė tam tikrus ryšius su kitais asmenimis, kurie galimai užsiima nusikalstamų veikų darymu, nepatvirtina, jog jie turėjo savanaudiškų paskatų nužudyti D. B..

127. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. B. pareikštas kaltinimas, jog jis suteikdamas pagalbą kitiems nuteistiesiems nužudant D. B., siekė pelnyti S. B. ir R. K. palankumą, o tai yra susijęs su neturtinės naudos gavimu. Tuo tarpu, kaip jau minėta, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos savanaudiškos paskatos yra išimtinai susijusios tik su siekiu gauti turtinės naudos. Iš kitos pusės vertinant – R. B. ir R. K. dar iki nusikaltimo įvykdymo palaikė gerus santykius, todėl net logiškai nepaaiškinama, kokio palankumo buvo siekiama. Taip pat byloje netirtos bei neatmestos ir kitos versijos, pvz., kaip kad nužudymas iš keršto, kad žudikai nusikaltimą įvykdė paklusdami aukštesnių pagal rangą narių nurodymams iš baimės ar priešingai – siekdami užsitikrinti aukštesnę vietą hierarchijoje ir pan. Šiuo atveju išlieka per daug abejonių, kad daryti išvadą apie savanaudiškų paskatų buvimą asmenų, kurių atžvilgiu buvo nagrinėjama byla, apimtyje.

128. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog R. B., H. E. E. ir A. G. nužudė D. B. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekiant gauti atlygį. Pažymėtina, jog vien aplinkybė, kad nuteistiesiems buvo pašalintas savanaudiškų paskatų požymis, nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių, jog galimai tokias paskatas turėjo asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas. Tačiau tų asmenų galimai padarytos nusikalstamos veikos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokios aplinkybės pagrįstai nebuvo nustatinėjamos skundžiamame nuosprendyje, ir nekonstatuojamos šiuo nuosprendžiu, kaip patvirtinančios tų asmenų kaltę.

Dėl itin žiauraus nužudymo

129. Nuteistojo H. E. E. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priėmė nukentėjusiųjų atstovo pateiktą prašymą dėl kaltinimo keitimo, pripažįstant, jog D. B. buvo nužudytas itin žiauriai. Priėmęs nukentėjusiojo atstovo prašymą dėl kaltinimo keitimo, apygardos teismas kreipėsi į užsienio valstybę, išdavusią H. E. E. ir A. G. dėl papildomo kvalifikuojančio požymio inkriminavimo ir tokį leidimą gavo. Pasak gynėjo, tokiu būdu teismas buvo aktyvus ne tik vykdydamas teisingumą, bet ir sunkindamas nuteistųjų teisinę padėtį.

130. Su pastaruoju gynėjo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad nukentėjusysis (ar jo atstovas) turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Be kita ko, teismas ne tik turi teisę, bet privalo pateiktą prašymą priimti ir įvykdyti BPK 256 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

131. Kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisiamojo posėdžio metu tvarka reglamentuota BPK 256 straipsnyje. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir / ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ir / ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Tokie prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės bei kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

132. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų A. B. ir D. B. atstovas advokatas K. Jonaitis 2019 m. lapkričio 15 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, t. y. iš esmės nurodant, kad H. E. E., A. G. ir R. B. nužudė D. B. itin žiauriai ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (37 t., b. l. 5–7). Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, to paties teisiamojo posėdžio metu šį nukentėjusiųjų atstovo prašymą priėmė ir nurodė, kad jis bus nagrinėjamas kartu su prokuroro pateiktu kaltinimu. Taip pat, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 3 dalimi, buvo padaryta pertrauka, kad kaltinamieji ir jų gynėjai galėtų pasiruošti gynybai. Taigi, nukentėjusieji per savo atstovą turėjo teisę pateikti prašymą dėl papildomo nužudymą kvalifikuojančio požymio nustatymo, o pirmosios instancijos teismui minėtos BPK nuostatos įpareigojo tokį prašymą, įvertinus jo atitikimą procesinėms normoms, priimti.

133. Estijos Respublika pagal 2018 m. sausio 9 d. Europos arešto orderius (toliau – ir EAO; 29 t., b. l. 133–139; 32 t., b. l. 57–63) perdavė H. E. E. ir A. G. Lietuvos Respublikai (29 t., b. l. 179–190; 32 t., b. l. 102–109). Tuo metu kaltinamiesiems šiuose EAO nebuvo inkriminuota aplinkybė, jog jie galimai D. B. nužudė itin žiauriai. BPK 70 straipsnis reglamentuoja užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus, be kita ko, atvejus, kai: gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas (1 punktas); asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo (4 punktas). BPK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prireikus Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipiasi į asmenį išdavusią ar perdavusią užsienio valstybę dėl BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto sutikimo gavimo. Pirmosios instancijos teismas išsiaiškino H. E. E. ir A. G. valią, kad jie nesutinka būti persekiojami dėl nukentėjusiųjų atstovo prašyme nurodytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, bei D. B. nužudymo itin žiauriai požymio (40 t., b. l. 133–142). Dėl to apygardos teismas pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai prašymą kreiptis į kaltinamuosius išdavusią Estijos Respubliką dėl sutikimo juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei teisti ir už iki jų perdavimo pagal 2018 m. sausio 9 d. EAO padarytą nusikalstamą veiką, kuri nurodyta nukentėjusiųjų atstovo prašyme, bei už kurią jie prieš tai nebuvo perduoti (40 t., b. l. 191–192). Atsižvelgusi į apygardos teismo prašymą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Estijos Respubliką su papildomais 2020 m. birželio 9 d. ir 2020 m. birželio 10 d. Europos arešto orderiais, prašydama H. E. E. ir A. G. leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei teisti papildomai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. už itin žiaurų D. B. nužudymą, veikiant organizuotoje grupėje (41 t., b. l. 183–201). Estijos Respublika tokį sutikimą davė (43 t., b. l. 52–65, 110–123). Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi procedūrinių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų H. E. E. ir A. G. nukentėjusiųjų prašymu papildomai patraukdamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

134. Pranešimas apie gautą nukentėjusiojo atstovo prašymą bei kreipimasis į kaltinamuosius išdavusią Estijos Respubliką dėl sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl naujo veikos kvalifikuojančio požymio dar nereiškia, kad išnagrinėjus bylą kaltinamieji bus pripažinti kaltais. Šios nuostatos taikymas reiškia veikos perkvalifikavimo galimybę, užtikrinant kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, o ne išankstinį teismo nusistatymą dėl bylos baigties. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, išreiškė kaip nors savo nuomonę dėl bylos baigties.

135. Tačiau nuteistasis H. E. E. ir jo gynėjas bei nuteistojo R. B. gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčijo nuteistiesiems inkriminuotą aplinkybę, jog D. B. nužudymas buvo įvykdytas itin žiauriai, ir kitu aspektu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas būtent savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, nes savo sprendimą grindė kitomis aplinkybėmis, nei buvo prašoma nukentėjusiųjų prašyme dėl kaltinimo keitimo. Tai neatitiko kaltinimo keitimo nuostatų ir pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą, nes jie neturėjo galimybės gintis nuo naujo kaltinimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliantų argumentais.

136. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų atstovas pateikė prašymą keisti kaltinimą H. E. E., A. G. ir R. B. vadovaudamasis BPK 256 straipsniu. Nuteistiesiems kaltinimo keitimas buvo susijęs su naujos faktinės aplinkybės ir veikos papildomu kvalifikavimu pagal dar vieną kvalifikuojamąjį nužudymo požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Toks nukentėjusiųjų atstovo prašymas buvo susijęs su dviejų pistoletų panaudojimu iš jų paleidžiant ne mažiau 12 šūvių į D. B. ir jam padarant daugybinius šautinius sužalojimus, kas, nukentėjusiųjų nuomone, turėtų būti kvalifikuojama kaip nužudymas itin žiauriai. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad šūvių į D. B. skaičius nerodo itin žiauraus jo nužudymo būdo, nes nukentėjusysis iškart mirė įvykio vietoje ir nuo šūvių į jį paleidimo momento iki netrukus ištikusios mirties negalėjo justi didelių kančių. Šių teismo nustatytų aplinkybių nukentėjusieji ir prokuroras neginčija.

137. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko) prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Nežiūrint į tai, būdamas aktyvus bylą nagrinėjantis teismas privalo vadovautis baudžiamojo proceso įstatymu ir negali atlikti tokių veiksmų ar priimti tokių sprendimų, kurių nenumato ar kuriuos draudžia baudžiamojo proceso įstatymas.

138. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje nutartimi, jei su byla susipažinęs teisėjas nustato, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme (BPK 233 straipsnio 1 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas, kuriame be kitų aplinkybių nurodoma, kokie asmenys, kokiomis nusikalstamomis veikomis yra kaltinami, ir teisėjo priimta nutartis bylą pagal surašytą kaltinamąjį aktą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis gali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jei apie tokią galimybę prieš tai jam iš anksto pranešta teisiamajame posėdyje.

139. Pagal BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą reglamentavimą baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui sudarytos galimybės ir savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis bei pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Tačiau įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo iš anksto pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, nurodyti kaip bus keičiamas kaltinimas, paklausti, ar reikia laiko gynybai pasiruošti (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies nuostatas ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-162-303/2019). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus tai, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-7-162-303/2019, Nr. 2K-7-25-495/2020). Tie patys reikalavimai taikytini ir keičiant kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

140. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nusprendė, kad itin žiaurus nužudymo būdas pasireiškė D. B. nužudymu nukentėjusios V. J. akivaizdoje, kas jai sukėlė dideles dvasines kančias. Iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų turinio matyti, kad apie galimybę, jog H. E. E., A. G. ir R. B. nusikalstama veika gali būti papildomai kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaltinamieji buvo informuoti tik nukentėjusiųjų atstovui pateikus tokį prašymą ir tik pagal jame nurodytas aplinkybes, t. y. susijusias tik su į D. B. paleistų šūvių skaičiumi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, viso baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme metu kaltinamieji ir jų gynėjai aktyviai gynėsi būtent nuo tokio kaltinimo.

141. Aplinkybė, kad D. B. nužudytas V. J. akivaizdoje, buvo nurodyta tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro pareiškime dėl kaltinimo keitimo, tačiau šios aplinkybės nurodymo siekis, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo kuo tiksliau aprašyti nusikaltimo padarymo aplinkybes, tuo pačiu kartu nurodant, kad nukentėjusiojo nužudymas padarytas pavojingu V. J. bei galimų praeivių ir greta esančių namų gyventojų gyvybei būdu, t. y. sudarant prielaidas kaltinamiesiems inkriminuoti BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Tačiau sprendimas H. E. E., A. G. ir R. B. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dėl to, kad D. B. nužudymas sukėlė V. J. dideles dvasines kančias, buvo padarytas apygardos teismo iniciatyva, proceso dalyviams neprašius, o ir pačiam teismui apie tai neinformavus proceso dalyvių. Be to, apie tokį savo iniciatyva teismo pakeistą kaltinimo turinį ir galimą nuteisimą būtent pagal jį, nebuvo informuota ir Estijos Respublika. Teisėjų kolegijos nuomone, taip buvo išplėstos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnis). Papildomo nukentėjusiojo nužudymą kvalifikuojančio požymio nurodymas nėra formali aplinkybė, kadangi nukentėjusiųjų prašyme dėl kaltinimo keitimo D. B. nužudymas buvo siejamas su kitokiomis aplinkybės nei tos, kurias pripažino teismas. Dėl to pirmosios instancijos teismas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą nužudymą kvalifikuojantį požymį susiedamas ne su šūvių skaičiumi, o su V. J. patirtomis didelėmis dvasinėmis kančiomis, turėjo nedelsdamas pranešti nuteistiesiems ir jų gynėjams apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę ir suteikti laiko pasiruošti gynybai. Šiuo atveju žinodami tokią galimybę, kaltinamieji galėjo kitaip organizuoti savo gynybą. Tačiau jie ir jų gynėjai nebuvo apie tai informuoti, jiems nebuvo suteikta galimybė pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatos, kas iš esmės suvaržė kaltinamųjų H. E. E., A. G. ir R. B. teisę žinoti, kuo jie kaltinami, ir jų galimybes veiksmingai gintis nuo kaltinimo.

142. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų teisės į gynybą suvaržymai buvo esminiai, nes nuteistieji ir jų gynėjai pirmosios instancijos teisme ginčijo D. B. nužudymą kvalifikuojantį požymį, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, dėl į nukentėjusįjį paleistų šūvių skaičiaus ir neturėjo galimybės pateikti gynybos argumentų, susijusių su visiškai kitomis veikos padarymo būdo aplinkybėmis, t. y. D. B. nužudymu V. J. akivaizdoje, kas jai sukėlė dideles dvasines kančias. Nustatyti BPK 255, 256 straipsnių nuostatų ir nuteistųjų teisės į gynybą pažeidimai šioje dalyje lėmė neteisingo ir neteisėto teismo baigiamojo akto priėmimą ir BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, todėl tokie baudžiamojo proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis aptariamoje dalyje privalo būti panaikintas (BPK 329 straipsnio 4 punktas), šalinant šį nužudymą kvalifikuojantį požymį bei nuteistųjų H. E. E., A. G. ir R. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

143. Pripažinus, kad nuteistieji nepagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y., už itin žiaurų D. B. nužudymą, teisinės reikšmės netenka nuteistojo H. E. E. gynėjo skunde nurodomas nuteistojo A. G., kaip vykdytojo, ekscesas. Dėl to šie skundo teiginiai plačiau neanalizuojami.

Dėl svetimo turto sunaikinimo ir sugadinimo

144. H. E. E. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. buto lango stiklas, kaip ir D. B. automobilio stiklas, nėra savarankiški objektai, nes buto stiklas yra sudėtinė lango dalis, todėl negalėjo būti laikomas sunaikintu. Taip pat, pasak gynėjo, nenustatytas padarytos žalos dydis, nors tai įrodyti būtina. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria tokiems apelianto teiginiams.

145. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi, BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti alternatyvūs neteisėtus veiksmus kvalifikuojantys požymiai, o vienas iš tokių požymių, dėl kurio kyla atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą, yra svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas visuotinai pavojingu būdu. Pagal kasacinio teismo praktiką nusikaltimų nuosavybei sudėtyse esant kvalifikuojantiems požymiams, turto vertė netenka reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-543/2004, Nr. 2K-30/2010). Dėl to nustatant turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu požymį nėra būtina įrodinėti sunaikinto ar sugadinto turto vertę.

146. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 187 straipsnyje nurodytos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013). Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022).

147. Iš 2015 m. lapkričio 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (3 t., b. l. 23–53) ir 2015 m. lapkričio 9 d. automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolo (3 t., b. l. 168–177) matyti, kad šio automobilio priekiniame stikle yra dešimt kiauryminių pažeidimų, dešinės pusės priekiniame statramstyje yra vienas netaisyklingos ovalo formos įdubęs pažeidimas su aplink jį aptrupėjusiais dažais ir galimai viduje įstrigusia kulka, vairuotojo durelėse ant stiklo yra tonavimo plėvelės pažeidimas, o vairuotojo durelių viršutinėje dalyje yra kiauryminis pažeidimas su mažu medžiagos trūkumu, taip pat salono viduje rasta kulkų fragmentų. A. S. 2015 m. lapkričio 9 d. buto, adresu (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole užfiksuota, jog šio buto viename iš kambarių esančio lango stikle yra apvalios formos kiaurymė. Nustatyta, kad pažeisti išorinis ir vidurinis šio lango stiklai, o stiklo pakete yra galimai įstrigusi kulka, kurios išimti nėra galimybės neišdaužus viso stiklo (18 t., b. l. 1–10). Šiuo atveju anksčiau aptartuose šio nuosprendžio skyriuose, kuriuose pasisakyta dėl nuteistųjų veiksmų nužudant D. B., neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 6 d. A. G. šovė į nukentėjusįjį D. B. tuo metu, kai jis su V. J. sėdėjo automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, visi aprašyti automobilio ir lango stiklo pažeidimai padaryti nurodyto įvykio metu. Aplinkybę, jog A. S. buto stiklas išdaužtas būtent A. G. paleistos kulkos patvirtina ir 2015 m. lapkričio 9 d. automobilių aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini) (17 t., b. l. 189–196), apžiūros protokole užfiksuota apvali skylė tvoroje, esančioje priešais įvykio vietą, kurioje buvo nužudytas nukentėjusysis, kas rodo, kad ne visos A. G. iššautos kulkos pataikė į taikinį – automobilyje sėdėjusį nukentėjusįjį.

148. Iš anksčiau aprašytų automobiliui „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytų pažeidimų matyti, kad jie gali būti pašalinti pakeičiant priekinį stiklą, išlyginant ir užglaistant statramstyje padarytą pažeidimą, pakeičiant vairuotojo stiklo tonavimo plėvelę ir durelių detalę, bei perdažant visą ar dalį automobilio. Taigi, nors šis automobilis įvykio metu prarado dalį savo vertės, tačiau ji gali būti atkurta jį suremontavus, kas leistų vėl šiuo automobiliu naudotis. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad automobilis „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas. Tuo tarpu A. S. buto, adresu (duomenys neskelbtini), lango stiklas pagrįstai pripažintas sunaikintu, nes jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį, t. y. stiklo nėra galimybės sutaisyti nepakeičiant viso lango/stiklo paketo.

149. Skundžiamame nuosprendyje taip pat teisingai nustatyta, kad siekį sunaikinti ir sugadinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu patvirtina atliktų veiksmų pobūdis bei A. G. naudotos priemonės. Nagrinėjamu atveju A. G. į nusikaltimo vietą atsivežė du pistoletus, iš kurių į automobilyje sėdėjusį D. B. paleido 12 šūvių. Šūviai buvo atlikti viešoje vietoje – gatvėje, kurioje iš vienos pusės yra gyvenamųjų namų kvartalas, o iš kitos – automobilių stovėjimo aikštelė. A. G. veiksmai šaudant iš atsivežtų ginklų tuo pačiu metu sudarė pavojų ne vienam įstatymo saugomam gėriui: nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai. Įvykio metu šalia D. B. automobilyje sėdėjusiai V. J. nuo dėl kulkų poveikio dūžtančio automobilio stiklo buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas (4 t., b. l. 149–151), bei, kaip minėta, viena kulka nuskriejusi per tvorą pataikė į A. S. buto langą ir tik dėl atsitiktinumo nesužeidė bute buvusios savininkės (A. S. tuo metu nebuvo kambaryje, o kulka dėl savo trajektorijos įstrigo į lango rėmą). Šios aplinkybės patvirtina, jog automobilis „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas, o A. S. buto lango stiklas sunaikintas visuotinai pavojingu būdu, nes dėl A. G. iššautų kulkų poveikio ne tik buvo nužudytas D. B., bet tuo pačiu metu buvo sukelta grėsmė V. J., šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojų ir praeivių gyvybei bei sveikatai.

150. Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, ką patvirtina ir šiame nuosprendyje nustatytos aplinkybės, A. G. veiksmai sunaikinant ir sugadinant svetimą turtą buvo tyčiniai, t. y. A. G., siekdamas nužudyti D. B., iššovė 12 kartų į automobilyje sėdintį nukentėjusįjį suvokdamas, kad kaip kliūtį tikslui pasiekti sugadins automobilį „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir to norėdamas (tiesioginė tyčia). Tuo tarpu nors A. G. nesiekė sunaikinti A. S. buto lango stiklo, tačiau jis suvokė, kad jo iššautos kulkos gali nepasiekti pagrindinio tikslo – automobilyje sėdinčio D. B. – ir sukelti žalą ne tik automobiliui, bet aplinkiniam turtui bei savo veiksmais leido atsirasti nustatytiems padariniams (netiesioginė tyčia). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad A. G. veikė organizuotoje grupėje su R. B. ir H. E. E., visų nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį.

151. Nuteistojo R. B. gynėjas ir nuteistasis H. E. E. apeliaciniuose skunduose taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog tarp skundžiamame nuosprendyje aprašytų pasitvirtinusių kaltinimo aplinkybių yra prieštaravimų, t. y. aprašant D. B. nužudymą nurodyta, kad A. G., panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, šovė ne mažiau kaip 12 kartų į automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje sėdintį D. B., o aprašant svetimo turto sunaikinimą ir sugadinimą, kas neatsiejamai susiję su nukentėjusiojo nužudymu, jau nurodyta, kad šaudė A. G. ir H. E. E.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje aprašant kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus buvo padaryta akivaizdi klaida, nes anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad tik A. G. šovė į nukentėjusįjį D. B., tapačiais veiksmais sunaikindamas A. S. buto lango stiklą ir sugadindamas automobilį „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to minėti apeliantų argumentai laikytini pagrįstais, ir šioje dalyje skundžiamas nuosprendis patikslinamas nurodant, kad šaudė tik A. G.. Tačiau, vadovaujantis jau anksčiau nuosprendyje išdėstytais motyvais, konstatuojama, kad nežiūrint to, kad šaudė tik A. G., ir kiti nuteistieji, veikę organizuotoje grupėje, taip pat pripažįstami kaip vykdytojai.

152. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismui padarius išvadą, kad nusikaltimo padarymui buvo panaudotas nenustatytas automobilis, apie automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinimą nebuvo visiškai pasisakyta, nenustačius, kad būtent ši transporto priemonė buvo nusikaltimo priemonė ir kuris nors iš nuteistųjų ja disponavo. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje konstatuota, kad pasitvirtino prokuroro skundo argumentas dėl minėto automobilio panaudojimo fakto D. B. nužudymo metu. Tačiau vien tai nepatvirtina, jog būtent nuteistieji R. B., H. E. E. ir A. G. šį automobilį sunaikino.

153. Nagrinėjamu atveju neginčijama aplinkybė, kad daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastas sudegęs sidabrinės spalvos automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2016 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje Nr. 35–1 (SI) nustatyta, kad labiausiai tikėtina, kad automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio (4 t., b. l. 82–108). Šie duomenys patvirtina, kad gaisras automobilyje „Renault Megane“ buvo sukeltas tyčia. Taip pat, kaip minėta, šiuo automobiliu D. B. nužudymo metu disponavo nuteistieji H. E. E. ir A. G., kurie šia transporto priemone taip pat pasišalino iš įvykio vietos ir pagal liudytojų E. B., J. B. parodymus nuvažiavo link tos vietos, kur buvo surastas sudegęs automobilis.

154. Pažymėtina, kad BK 129 straipsnyje ir 187 straipsnyje įtvirtintos skirtingos nusikalstamos veikos, t. y. nužudymas ir turto sunaikinimas ar sugadinimas, todėl kiekviena iš jų turi būti įrodinėjama. Vien nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuteistieji R. B., H. E. E. ir A. G. nužudė D. B., o šio nusikaltimo įvykdymui H. E. E. ir A. G. panaudojo automobilį „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį paliko jo sudeginimo vietoje, nepatvirtina, kad būtent nuteistieji jį sunaikino. Sutiktina su prokuroru, kad automobilio sudeginimo tikslas galėjo būti jame likę tam tikri nuteistųjų H. E. E. ir A. G. pėdsakai (pvz., DNR, pirštų antspaudai), todėl tokiu būdu buvo siekiama sunaikinti bet kokius jų tapatybę galinčius atskleisti įrodymus. Vis dėlto šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad būtent H. E. E. ir A. G. padegė minėtą automobilį, t. y. nebuvo rasta jokių degių medžiagų nei atliekant automobilio apžiūrą ir aiškinantis jo sudegimo priežastis, nei pas nuteistuosius, taip pat nėra nei liudytojų, kurie būtų matę automobilio padegimo aplinkybes, nei tai užfiksavusių vaizdo įrašų ar kitų įrodymų. Be to, nenustatyta, kad R. B. padėjo pasišalinti H. E. E. ir A. G. iš automobilio sudeginimo vietos (duomenys neskelbtini), nes jo tuo laiku šioje vietoje, kaip matyti iš anksčiau aptartų įrodymų, nebuvo. Taip pat anksčiau padaryta išvada, jog nepasitvirtino aplinkybė, kad R. B. parūpino H. E. E. ir A. G. gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo šiame bute rastas chemines medžiagas susieti su minėto automobilio „Renault Megane“ sudeginimu. Vertinant visumą duomenų logikos požiūriu spręstina, kad po D. B. nužudymo H. E. E. ir A. G. skubėjo kuo greičiau pasitraukti iš įvykio vietos, ir apskritai, kuo toliau ir greičiau nuo nusikaltimo padarymo vietos. Be to akivaizdu, kad vengė palikti bet kokius papildomus pėdsakus ant savęs (pvz., degaus skysčio, degimo produktų ir pėdsakų), kurie galėtų juos susieti su nužudymui įvykdyti naudota transporto priemone ar jos sunaikinimu. Todėl, nors ir šiuo nuosprendžiu konstatuota, kad H. E. E. ir A. G. naudojosi šia transporto priemone bei ja pasišalino iš nužudymo vietos, vis tik nepakanka įrodymų spręsti, kad jie patys būtų šią transporto priemonę dar ir padegę. Tas pats logiškas mąstymas labiau tikėtina leidžia pripažinti išvadą, kad automobilio sunaikinimu galėjo pasirūpinti kiti – nenustatyti asmenys. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei tiesioginių įrodymų, nei netiesioginių įrodymų grandinės, kurie leistų susieti nuteistuosius su automobilio „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinimu. Dėl to kaip nepagrįsti atmetami prokuroro teiginiai, kad nuteistieji šį automobilį sunaikino visuotinai pavojingu būdu – padegant, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę dėl minėto nusikaltimo padarymo.

155. Dėl automobilyje „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio gaisro taip pat buvo apgadintas šalia stovėjęs automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 109). Tačiau nenustačius, kad automobilį „Renault Megane“ padegė nuteistieji (ar vienas iš jų), nėra pagrindo konstatuoti, kad jie visuotinai pavojingu būdu sugadino ir šalia stovėjusį automobilį „Toyota Avensis“.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis

156. Nuteistasis H. E. E. apeliaciniame skunde nurodė, kad neįrodytas jo dalyvavimas disponuojant šaunamaisiais ginklais ir juos panaudojant, o jo gynėjo skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje įtvirtintos abejonės dėl nužudymui panaudoto ginklo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nuteistasis H. E. E., tiek kiti nuteistieji R. B. ir A. G. pagrįstai pripažinti kaltais dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimo neturint tam leidimo.

157. BK 253 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

158. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surasti konkretūs šaunamieji ginklai, iš kurių buvo šauta į D. B. bei iš kurių paleistomis kulkomis buvo sunaikintas ir sugadintas svetimas turtas. Tačiau aplinkybė, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo panaudoti du šaunamieji ginklai, nustatyta kitais įrodymais. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2015 m. lapkričio 20 d. išvadoje Nr. 140-(513/612)-IS1-376 nurodyta, jog buvo ištirta 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių tūtelių (paimtos įvykio vietoje) ir kulkų ar jų fragmentų (ištraukta iš D. B. kūno, automobilio ir lango rėmo) ir nustatyta, kad 11 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių tūtelių šautos viename (tame pačiame) ginkle, o viena šovinio tūtelė šauta kitame ginkle nei kitos 11 vnt. šovinių tūtelių. Be to, 10 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių kulkų ar jų fragmentų iššauta iš vieno (iš to paties) ginklo, o vienos šovinio kulkos fragmentai (iš žaizdos Nr. 2) iššauti iš kito ginklo nei kitos 10 vnt. kulkos ar jų fragmentai. Taip pat nustatyta, kad 11 vnt. šovinių tūtelių ir 10 vnt. kulkų ar jų fragmentų buvo šauti viename 9 mm kalibro pistolete GLOCK (galimos 7 skirtingos šio pistoleto rūšys pagal atskiras modifikacijas), o viena šovinio tūtelė ir vienos šovinio kulkos fragmentai (iš žaizdos Nr. 2) buvo šauti iš kito 9 mm kalibro pistoleto ASTRA, Auto Ordnance, CZ, Husqvarna, IM Metal, Intratec, SIG SAUER arba kitos rūšies pistoleto pagal atskiras modifikacijas (4 t., b. l. 129–142). Taigi, jau vien iš šios specialisto išvados galima nustatyti, kad analizuojamo įvykio metu buvo panaudoti bent du skirtingi šaunamieji ginklai – 9 mm kalibro pistoletai, kurių rūšis ir modelis tiksliau nenustatyti, bei ne mažiau kaip 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių. Taip pat ši specialisto išvada iš esmės patvirtina liudytojo Nr. 2-18, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad A. G. šovė į D. B., tačiau jam ginklas užsikirto. Šiuo aspektu reikšmingi ir nukentėjusiosios V. J. parodymai. Ji parodė, kad nebuvo šaudyta šūvių serija. Iš pradžių buvo pirmas šūvis, po kurio D. B. suglebo ir nereagavo į jos prašymą spausti „gazą“ ir važiuoti iš čia, ir tik po pirmojo šūvio šaudęs asmuo priėjo arčiau automobilio, kuriame sėdėjo nukentėjusieji ir toliau šaudė. V. J. nematė, kiek ginklų turėjo šaudęs asmuo. Aptarti įrodymai vienas kitą papildo ir leidžia daryti išvadą, kad A. G. į D. B. šovė dviem ginklais, t. y. pirmas pistoletas, iš kurio paleista kulka (pagal minėtą specialisto išvadą – ištraukta iš žaizdos Nr. 2) pataikė į D. B. ir jis iš karto prarado sąmonę, užsikirto, todėl buvo panaudotas antras pistoletas, iš kurio šauta dar mažiausiai 11 kartų. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad nebuvo nustatytos tikslios nukentėjusiojo nužudyme panaudotų ginklų rūšys ir modeliai, įvertinus aptartus duomenis, nepaneigia disponavimo dviem šaunamaisiais ginklais fakto.

159. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 straipsnis) pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. ???R. B., H. E. E. ir A. G. dėl neteisėto disponavimo organizuotoje grupėje ne mažiau kaip dviem šaunamaisiais ginklais ir ne mažiau kaip 12 vnt. šovinių pripažinti kaltais dėl jų neteisėto laikymo ir gabenimo, neturint leidimo.

160. Ginklo ir šaudmenų gabenimas yra ginklo transportavimas (pervežimas, pernešimas) tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant (ginklas neužtaisytas, įdėtas į dėklą ar kitą tam tinkamą daiktą, dėtuvė išimta iš ginklo, šaudmenys išimti iš dėtuvės, būgnelio ir vamzdžio) (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalis; 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-978 redakcija). Taigi, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimu laikomas jų pervežimas iš vienos vietos į kitą bet kokiu būdu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. G. ir H. E. E. du šaunamuosius ginklus – 9 mm kalibro pistoletus ir šovinius – bent 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių automobiliu „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo H. E. E., atsivežė į įvykio vietą, t. y. prie įvažiavimo į namo, adresu (duomenys neskelbtini), kiemą, kur A. G. juos panaudojo nužudydamas D. B.. Po to abu nuteistieji tuo pačiu automobiliu pasišalino iš įvykio vietos kartu išsiveždami ir ginklus, nes jų nebuvo rasta įvykio vietoje. Šios aplinkybės patvirtina šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimą, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip įrodytą nusikalstamos veikos požymį.

161. Tačiau nuteistieji buvo pripažinti kaltais ir dėl ginklų ir šaudmenų laikymo. Teismų praktikoje nurodyta, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių baudžiamajame įstatyme numatytų alternatyvių veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Taigi, BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos alternatyvios veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl, atsižvelgiant į teismų praktiką, kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų kaip alternatyvių nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-406/2012, Nr. 2K-700/2012, Nr. 2K-35-1073/2019). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę.

162. Ginklo ir (ar) šaudmenų laikymas yra ginklo, šaudmenų valdymas (faktinis turėjimas savo žinioje) fizinio asmens būste ar juridinio asmens patalpose arba kitose vietose, turinčiose aiškiai apibrėžtas ribas (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis; 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-978 redakcija). Teismų praktikoje neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymu pripažįstamas jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Taigi laikymas gali būti šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų buvimas patalpose ar kitose vietose, jei tai nesusiję su jų gabenimu. Nagrinėjamu atveju jokie byloje esantys duomenys nepatvirtino, jog A. G. ir H. E. E. laikė ginklus kokioje nors apibrėžtoje vietoje, kaip kad reikalauja aukščiau minėto įstatymo nuostatos bei teismų praktika, o ne nesinešiojo su savimi. Neabejotina tik tai, kad ginklai ir šaudmenys buvo laikomi automobilyje „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykstant į nusikaltimo padarymo vietą. Tačiau šiuo atveju ne mažiau kaip du pistoletai ir 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių automobiliu buvo atgabenti į D. B. nužudymo vietą ir iš karto įvykdžius užsibrėžtą tikslą tuo pačiu automobiliu ginklai išgabenti. Taigi, iš byloje surinktų įrodymų visumos spręstina, kad šių ginklų ir šaudmenų turėjimas nuteistųjų žinioje tarp atvykimo ir išvykimo iš įvykio vietos nebuvo savitikslis, bet buvo neišvengiamai susijęs su jų panaudojimu nužudant D. B., o siekiant įgyvendinti šį tikslą pistoletai ir šoviniai buvo atgabenti į nužudymo vietą ir vėliau ginklai išvežti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepasitvirtino BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytas alternatyvus požymis – šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas neturint leidimo, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta aplinkybė, jog A. G. ir H. E. E. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis laikė automobilyje „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra jokių įrodymų, kad būtent nuteistieji minėtus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis būtų laikę kitoje vietoje. Kadangi skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai konstatuota, jog šis požymis įrodytas, todėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas šalinamas iš nuosprendžio aprašomosios dalies ir šiame nuosprendyje suformuluoto teismo kaltinimo.

163. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažinta, kad baudžiamojo proceso metu nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. B., H. E. E. ir A. G. neteisėtai įgijo šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus, šaudmenis šiems ginklams – ne mažiau kaip 12 vienetų 9 mm kalibro LUGER šovinių, Estijos Respublikos ir Ispanijos Karalystės teritorijoje įgijo optinius taikiklius, drabužius, chemines medžiagas pėdsakams naikinti. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems prokuroro teiginiams.

164. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nustatyta aplinkybė, jog H. E. E. ir A. G. gabeno šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, savaime nereiškia, jog nuteistieji juos ir įgijo. Teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimo aplinkybes: kada, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens jie įgyti. Patys nuteistieji H. E. E. ir A. G. apskritai neigė disponavę inkriminuotais šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog H. E. E. ir A. G. įgijo šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus, bei šaudmenis šiems ginklams – ne mažiau kaip 12 vienetų 9 mm kalibro LUGER šovinių.

165. Kaip minėta anksčiau, nenustatyta, kad R. Ž. bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno H. E. E. ir A. G., o jame rasti daiktai, tarp jų optiniai taikikliai, striukė, cheminės medžiagos, panaudoti D. B. nužudyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino H. E. E. ir A. G. inkriminuotą šių daiktų įgijimą.

166. Kadangi BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos (gaminimas, įgijimas, laikymas, nešiojimas, gabenimas, realizavimas) yra alternatyvios ir turi savarankišką teisinę reikšmę, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš nurodytų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pripažintina įrodyta, jog H. E. E. ir A. G., veikdami organizuotoje grupėje su jiems padėjusiu R. B., neturėdami leidimo gabeno ne mažiau kaip du šaunamuosius ginklus ir ne mažiau kaip 12 vnt. šaudmenų, todėl jų veiksmai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai, o jų tiesioginė tyčia šią nusikalstamą veiką įvykdyti, veikiant organizuotoje grupėje, įrodyta byloje surinktų ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje aprašytų ir išanalizuotų įrodymų visuma.

Dėl pasitvirtinusių kaltinimo aplinkybių

167. Pašalinus aplinkybes, kad D. B. nužudymas buvo padarytas itin žiauriai, bei kad šaunamieji ginklai ir šaudmenys neturint leidimo buvo laikomi automobilyje, o taip pat pripažinus, jog R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį „GPS Tracker“, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio, parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą bute, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nustačius, kad automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo panaudotas nusikaltimo padaryme atvykstant ir išvykstant iš nužudymo vietos, o turtą sunaikino ir sugadino šaudydamas tik vienas iš organizuotos grupės narių – A. G., patikslinama, kad nuteistieji R. B., H. E. E., A. G. jiems inkriminuotus nusikaltimus padarė tokiomis aplinkybėmis:

167.1. R. B., H. E. E., A. G., veikdami organizuotoje grupėje su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu: H. E. E. ir A. G. įvykdė D. B. nužudymą, o R. B. padėjo tai padaryti. Be to, H. E. E., A. G. ir R. B. neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, neturėdami leidimo gabeno šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus bei šaudmenis – ne mažiau kaip 12 vnt. 9 mm kalibro LUGER šovinių, o būtent:

167.2. R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydami kitų asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, kartu su į Lietuvos Respubliką bei (duomenys neskelbtini) periodiškai atvykstančiu H. E. E. atliko paruošiamuosius darbus, turint tikslą nustatyti D. B. gyvenamąją vietą, dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones bei parinkti nužudymui tinkamą vietą, ir teikė reikiamą pagalbą nusikaltimo vykdytojams H. E. E. ir A. G.. Tuo tikslu R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo GPS sekimo įrenginį, bei su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. rugpjūčio 25 d. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), terminale Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo kelias SIM korteles, nupirko papildymus SIM kortelėms bei vieną jų įdėjo į „GPS Tracker“ sekimo įrenginį, kuris buvo sumontuotas D. B. automobilyje „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), H. E. E. parūpino gyvenamąją vietą bute, adresu (duomenys neskelbtini), o H. E. E. atliko D. B. sekimą. Sekimo metu H. E. E. nustačius D. B. dienotvarkę ir judėjimo maršrutą, naudojamą automobilį, parinkus tinkamą vietą nužudymui prie nukentėjusiojo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), tęsdami nusikalstamus veiksmus ir veikdami pagal iš anksto suderintą planą, H. E. E. ir A. G. 2015 m. lapkričio 6 d. vakare automobiliu „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko prie įvažiavimo į namo (duomenys neskelbtini), kiemą, kur laukė į namus atvykstančio D. B.. Apie 23.55 val. D. B. jo paties vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su V. J. atvykus prie (duomenys neskelbtini), ir sustojus prie įvažiavimo į kiemą vartų, A. G. išlipo iš automobilio „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, pavojingu V. J. bei galimų praeivių ir greta esančių namų gyventojų gyvybei būdu, V. J. akivaizdoje šovė ne mažiau kaip 12 kartų į automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje sėdintį D. B., padarydamas jam daugybinius šautinius sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Po D. B. nužudymo iš nusikaltimo padarymo vietos H. E. E. ir A. G. pasišalino automobiliu „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o vėliau pasišalino ir iš Lietuvos Respublikos.

167.3. Be to, R. B., H. E. E. ir A. G., veikdami organizuotoje grupėje su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą, o būtent: 2015 m. lapkričio 6 d. apie 23.55 val. prie (duomenys neskelbtini), iššaudamas ne mažiau kaip 12 šūvių iš dviejų 9 mm kalibro pistoletų, A. G. sunaikino A. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), lango stiklą (pataikė viena kulka) bei sugadino D. B. vairuotą automobilį „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas šautinius automobilio stiklų, kėbulo ir salono sugadinimus.

168. Tokiais veiksmais R. B., H. E. E., A. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje.

Dėl paskirtų bausmių ir civilinių ieškinių

169. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis ir prašo jas sugriežtinti, argumentuodamas esant iš kaltinimo nepagrįstai pašalintam nužudymą kvalifikuojančiam požymiui ir akcentuodamas padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pavojingumą, padarymo būdą ir vietą, organizuotumo laipsnį, padarytą žalą. H. E. E. gynėjo skunde nesutinkama su nuteistajam paskirtomis bausmėmis, tačiau nenurodomi tokio nesutikimo motyvai. Tuo tarpu H. E. E. atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą teigia, kad nuteistiesiems paskirtos itin griežtos bausmės, todėl dar labiau jų griežtinti nėra pagrindo. Be to, visi nuteistieji ir jų gynėjai savo skunduose prašo nuteistuosius H. E. E., A. G. ir R. B. išteisinti dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, t. y. skundžia nuosprendį visa apimtimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, o taip pat įvertindama ir tai, kad šiuo nuosprendžiu dalis aplinkybių, kurios buvo inkriminuotos kaltinamajame akte ir prokuroro pareiškime dėl kaltinimo keitimo, buvo pripažintos nustatytomis ir įrodytomis keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o dalis pripažinta nustatytomis nepagrįstai bei pašalinta iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, taip pat, pašalinant vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį, nuteistųjų nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, sprendžia esant pagrindą patikrinti skundžiamą nuosprendį bausmių paskyrimo aspektu, o taip pat keisti nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

170. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui (BK 41, 54 straipsnis). Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau esančiame šio nuosprendžio punkte nurodytas aplinkybes, nustatytas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo griežtinti bausmes pagal prokuroro apeliacinį skundą nėra. Priešingai, pašalinus veiką kvalifikuojantį požymį, esantį BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, konstatuojama, jog H. E. E., A. G. ir R. B. už D. B. nužudymą paskirtos per griežtos bausmės, o tuo pačiu ir galutinės subendrintos bausmės.

171. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

172. Nuteistieji H. E. E., A. G. ir R. B. pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad jie padarė vieną labai sunkų baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei ir du apysunkius baigtus nusikaltimus, susijusius su svetimo turto sunaikinimu ir sugadinimu bei neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, veikdami organizuotoje grupėje. Visi nusikaltimai buvo padaryti nuteistiesiems veikiant tiesiogine tyčia, išskyrus A. S. buto lango stiklo sunaikinimą, kuris padarytas veikiant netiesiogine tyčia. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo D. B. mirtį. Šią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė esant vienai kvalifikuojančiai nužudymą aplinkybei – kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Pažymėtina, kad svetimas turtas buvo sunaikintas ir sugadintas taip pat esant kvalifikuojančiam požymiui – visuotinai pavojingu būdu, kas rodo ženkliai didesnį šių veikų pavojingumo laipsnį. Nagrinėjamu atveju H. E. E. ir A. G. organizuotoje grupėje atliko vykdytojų vaidmenį, o R. B. buvo padėjėjas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji palaiko tam tikrus ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais. Taigi, konstatuotina, jog prokuroro skunde nurodytos aplinkybės dėl veikų organizuotumo ir pavojingumo laipsnio teismo jau buvo įvertintos skiriant bausmę.

173. R. B. nevedęs, tačiau turi sugyventinę ir tris nepilnamečius vaikus (29 t., b. l. 76–77), iki sulaikymo nebuvo teistas (29 t., b. l. 82–86), Lietuvoje nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje (29 t., b. l. 78–79), dirbo (duomenys neskelbtini). Jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu R. B. būdamas suėmime, kuris taikytas šioje byloje, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, už kurią nuteistas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu. Galiojančių administracinių nuobaudų nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis neturėjo (29 t., b. l. 80–81), o duomenų apie jo psichiatrinį gydymą ar priklausomybės ligų gydymą negauta. Skundžiamame nuosprendyje kaip R. B. charakterizuojanti aplinkybė nurodyta, kad jis įtariamas su kitu asmeniu nuo 2016 metų (duomenys neskelbtini) galimai subūręs grupuotę, kurios nariai užsiima narkotinių medžiagų – kanapių auginimu ir realizavimu (10 t., b. l. 46–54). Vis dėlto, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši informacija nėra patikrinta BPK nustatytomis priemonėmis ir nėra patvirtinta įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl neturi jokios įrodomosios reikšmės vertinant R. B. asmenybę.

174. A. G. vedęs, pagrindinio išsilavinimo, iki sulaikymo turėjo pastovią gyvenamąją vietą Estijos Respublikoje bei nuo 2017 m. spalio 16 d. iki sulaikymo dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Anksčiau A. G. teistas ne du, kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, o tris kartus: 1. Estijos Respublikoje Rapla apylinkės teismo 1997 m. spalio 7 d. nuosprendžiu (teistumas išnykęs); 2. Belgijos Karalystėje Briuselio pirmosios instancijos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu už ginkluotą apiplėšimą 4 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 5 metams; 3. Suomijos Respublikos Helsinkio teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu už disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atlikęs (34 t., b. l. 118–129, 197–218). Taip pat pateikti duomenys apie jo padarytus baudžiamuosius nusižengimus (įvykdžius Visuomeninio transporto įstatymo pažeidimus), už kuriuos jis baustas baudomis (34 t., b. l. 118–125), duomenų apie jo psichiatrinį gydymą ar įskaitą, apie priklausomybės ligų gydymą nėra. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama A. G. skunde, teismas, skirdamas bausmę, nenurodė, jog nuteistasis priklausė Estijos (duomenys neskelbtini) ir to fakto niekaip nevertino. Šiame nuosprendyje pasisakant dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumo, nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje viduramžių kovos menų sporto klubui, kuriam priklauso ir A. G., kaip juridiniam asmeniui, nebuvo pareikšti įtarimai, jis nebuvo nuteistas ir skundžiamame nuosprendyje nėra pripažinta, jog pasinaudojant šiuo sporto klubu buvo vykdoma kokia nors neteisėta veikla. Dėl to spręstina, jog apygardos teismas, prie bausmės motyvų, kaip nuteistąjį A. G. charakterizuojančią aplinkybę nepagrįstai nurodė ir įvertino, kad jis susijęs su sportiniu klubu, kuris užsiima ne tik viduramžių kovos menais, bet ir nusikalstamomis veikomis. Ši aplinkybė nėra patvirtinta įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nėra vertinama skiriant bausmę.

175. H. E. E. nevedęs, vidurinio išsilavinimo, iki sulaikymo turėjo pastovią gyvenamąją vietą Estijos Respublikoje, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. yra bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys ir šioje bendrovėje charakterizuojamas teigiamai, taip pat yra bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys (30 t., b. l. 83–95; 37 t., b. l. 59–63). H. E. E. neteistas, tačiau yra pateikti duomenys apie jo padarytus baudžiamuosius nusižengimus (įvykdžius Eismo įstatymo, Visuomeninio transporto įstatymo bei Civilinio kodekso 75 straipsnio 1 dalies pažeidimus), už kuriuos jis baustas baudomis (31 t., b. l. 168–171), duomenų apie jo psichiatrinį gydymą ar įskaitą, apie priklausomybės ligų gydymą nėra. Nuteistasis nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. kovo 5 d. buvo Estijos (duomenys neskelbtini) (savanoriškos karinės krašto apsaugos organizacijos) (duomenys neskelbtini) būrio nariu, o laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. liepos 2 d. buvo šios organizacijos žvalgybos grupės komandos vadas (31 t., b. l. 173–180), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad H. E. E. turi tam tikros žvalgybinės patirties.

176. Teisėjų kolegija, įvertinusi dar kartą tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus ir nustatytas faktines aplinkybes, tiek visas 172–175 punktuose nurodytas aplinkybes, nuteistųjų vaidmenis ir realiai atliktus veiksmus padarant nusikaltimus, bei atsižvelgusi į bausmės paskirtį ir šiuo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistiesiems už nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, padarymą paskirtos per griežtos bausmės. Prokuroras savo skunde nuteistiesiems bausmes prašė griežtinti ir dėl to, kad turi būti nustatytas papildomas nužudymą kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos. Tačiau teisėjų kolegija ne tik nustatė, kad šis požymis neįrodytas, tačiau taip pat pašalino ir kitą jų veiką (nužudymą) kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, t. y., kad D. B. buvo nužudytas itin žiauriai, kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos. Kadangi R. B. atliko tik padėjėjo vaidmenį parūpinant sekimo įrenginį ir su jo veikimu susijusias priemones, gyvenamąją vietą kitam nuteistajam H. E. E., todėl jam, įvertinus ir jo asmenybę, skiriama mažesnė nei sankcijos vidurkis, t. y. 12 metų laisvės atėmimo bausmė. H. E. E. ir A. G. buvo vykdytojai, tačiau, įvertinus jų realiai atliktus veiksmus bei skirtingas jų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas visų pirma visiškai nepagrįstai paskyrė vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmes, o antra – šios bausmės buvo per griežtos. Todėl jiems skirtinos individualizuotos švelnesnės bausmės. Tai yra H. E. E. skirtinas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas tokios bausmės vidurkis, t. y. 14 metų laisvės atėmimo bausmė, o A. G. skiriama viršijanti vidurkį bausmė – 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

177. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos nuomone, netenkinus prokuroro apeliacinio skundo prašymų pripažinti įrodytomis visas jo nurodomas aplinkybes, taip pat iš nuteistiesiems inkriminuoto kaltinimo pašalinus šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymą, bei įvertinus nuteistuosius ir jų padarytas veikas charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo keisti už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus nuteistiesiems paskirtų arešto bausmių. Už šiuos nusikaltimus paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistųjų asmenybių pavojingumui, atitinka bausmės tikslus.

178. Apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, todėl visos bausmės bendrinamos vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, t. y. griežtesne bausme, paskirta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu R. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu bendrinama su Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę ir R. B. skiriama galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip teisingai nurodė apygardos teismas, kadangi Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu R. B. paskirta laisvės apribojimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti, todėl nėra pagrindo į galutinę subendrintą bausmę įskaityti jokios laisvės apribojimo bausmės dalies. Be to, nesant nei prokuroro, nei nukentėjusiųjų skundų dėl bausmės atlikimo vietos nustatymo, apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nuosprendį palieka nepakeistą.

179. A. G. apeliaciniame skunde prašė civilinius ieškinius atmesti, H. E. E. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio patenkinimu, tačiau apeliantai nenurodo tokio nesutikimo argumentų. Teisėjų kolegija patikrino skundžiamą nuosprendį ir priteistų žalų atlyginimų dydžio nukentėjusiesiems aspektu. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimus, o nukentėjusiajai mažametei A. D. J. ir išlaikymą iki jos pilnametystės, taip pat nustatydamas jų dydžius, teisingai įvertino visas baudžiamajame įstatyme nurodytas aplinkybes bei teismų praktiką panašiose bylose, dėl to išsamiai ir motyvuotai pasisakė skundžiamame nuosprendyje (62–65 skundžiamo nuosprendžio lapai). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems priteisti žalos atlyginimai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Kadangi apeliantai konkrečių argumentų dėl priteistų žalos atlyginimų (jų dydžių) skunduose nenurodė, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako, iš esmės vertindama tokius jų skundų reikalavimus deklaratyviais, bei pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų R. B., H. E. E. (H. E. E.) ir A. G. (A. G.) pripažinimo kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį.

Nuteistojo R. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pripažinti jį kaltu dėl jos padarymo ir paskirti jam 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, t. y. griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes arešto bausmes, ir R. B. paskirti subendrintą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, t. y. griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės apribojimo bausmę, ir R. B. paskirti galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2022 m. spalio 5 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. spalio 5 d.

Nuteistojo H. E. E. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pripažinti jį kaltu dėl jos padarymo ir paskirti jam 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, t. y. griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes arešto bausmes, ir H. E. E. paskirti galutinę subendrintą 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2022 m. spalio 5 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2022 m. spalio 5 d.

Nuteistojo A. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pripažinti jį kaltu dėl jos padarymo ir paskirti jam 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, t. y. griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes arešto bausmes, ir A. G. paskirti subendrintą 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2022 m. spalio 5 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2022 m. spalio 5 d.

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų R. B., H. E. E. ir A. G. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, aplinkybių pašalinti aplinkybę dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo neturint leidimo;

pripažinti įrodytomis R. B., H. E. E. ir A. G. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, aplinkybes, kad R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį „GPS Tracker“, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio; R. B. parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą bute, adresu (duomenys neskelbtini); nusikalstamų veikų padaryme, atvykstant ir išvykstant iš nužudymo vietos, buvo panaudotas automobilis „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini);

patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį padarymo aplinkybes, nurodant jog 2015 m. lapkričio 6 d. apie 23.55 val. prie (duomenys neskelbtini), iššaudamas ne mažiau 12 šūvių iš dviejų 9 mm kalibro pistoletų A. G. sunaikino A. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), lango stiklą (pataikė viena kulka) bei sugadino D. B. vairuotą automobilį Mercedes Benz S320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas šautinius automobilio stiklų, kėbulo ir salono sugadinimus.

Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LiudvinavičienėNerijus MeilutisRegina Pocienė