- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-14
- Bylos Nr.
- 2K-561/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Gintaras Goda (pran.)
- Nukentėjusysis
- L. R.
- Nuteistasis
- R. R., ir A
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl 2004 m. liepos 1 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal BK 159 straipsnį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Iš R. R. ir A. S. solidariai priteista 3059,76 Lt Valstybinei ligonių kasai, A. S. neturint turto ar uždarbio, pakankamo padarytai žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai priteista iš R. R. ir A. S. tėvų, G. S. bei D. S., po 1529,88 Lt.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. S., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
R. R. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti tėvų turtą, nuo 2002 m. gruodžio mėn. Klaipėdoje nuolat įkalbinėdamas ir lenkdamas bei žadėdamas už tai didelį materialinį atlygį nepilnamečiui A. S., organizavo nusikaltimo padarymą, kurdamas nusikalstamos veikos planus, numatydamas jų įvykdymo būdus ir priemones. R. R. 2003 m. rugpjūčio 28 d. nurodė, kad reikės nužudyti jo šeimos narius – tėvus R. ir L. R. bei brolius R. ir T. R., gyvenančius Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir, A. S. sutikus, pažadėjo už tai iki 1,5 milijono litų atlygį, taip palenkė A. S. padaryti nusikaltimą. Įgyvendindamas tėvų ir brolių nužudymo planą, R. R. 2003 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., ginklų parduotuvėje, esančioje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nupirkęs 129 Lt vertės peilį, Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), perdavė jį A. S. kaip nusikaltimo įrankį, be to, davė A. S. 20 Lt nusipirkti pirštinėms, kuriomis jis turėjo mūvėti nusikaltimo padarymo metu. 2003 m. rugpjūčio 30 d. R. R., toliau lenkdamas A. S. nužudyti keturis savo šeimos narius, mobiliojo ryšio telefonu siuntė jam SMS žinutes, nurodydamas A. S. atvykimo laiką į jo namus, esančius Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini); A. S. 2003 m. rugpjūčio 31 d., apie 00.30 val., vykdydamas R. R. nurodymus, duotus telefonu, pasiėmęs jo perduotą peilį ir paties nusipirktas gumines pirštines, pagal išankstinį telefoninį susitarimą įleistas R. R. į namą, antrame namo aukšte, R. R. kambaryje, dar kartą detaliai aptaręs šeimos nužudymo planą, įsitikinęs, kad R. R. tėvai ir broliai miega, įėjo į R. R. tėvo kambarį, kur miegančiam ir esančiam bejėgiškos būklės R. R., gim. 1955 m., tris kartus smogė į kaklą, o sužalotam R. R. pasipriešinus ir ėmus šauktis pagalbos, peiliu jam smogė dar dvidešimt penkis kartus į gyvybiškai svarbius centrus; nuo daugybinių durtinių–pjautinių sužalojimų, sukėlusių ūmų išorinį nukraujavimą bei kairės pusės pneumohemotoraksą, R. R. vietoje mirė; taip pat tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą nužudyti T. R., pirmo aukšto hole ir virtuvėje tuo pačiu peiliu jam smogė 18 smūgių į gyvybiškai svarbius centrus, sužalodamas kairįjį plautį, širdplėves, širdies diafragmą, dešinę žastinę arteriją – taip padarė T. R. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo A. S. ir R. R. valios, nes sužalotas R. R. priešinosi, šaukėsi pagalbos, pažadino žmoną L. R. ir sūnų T. R., kurie atskubėjo į pagalbą. L. R., pamačiusi A. S. grumtynes su T. R., grįžo į savo kambarį, užrėmė duris ir neleido A. S. patekti į jos kambarį; R. R. buvo antrame namo aukšte, todėl A. S. nespėjo ten patekti, nes išsigandęs iš įvykio vietos pabėgo, o sužalotam T. R. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.
Be to, R. R. nuteistas dar ir už tai, kad žinodamas, jog A. S., gim. 1987-03-27, yra vaikas, nuo 2002 m. gruodžio Klaipėdoje prašydamas ir įkalbinėdamas lenkė jį padaryti nusikaltimą – nužudyti jo tėvus L. ir R. R. bei brolius R. ir T. R., pažadėdamas iki 1,5 milijono litų atlygį. A. S., vykdydamas R. R. nurodymus ir siekdamas pažadėto atlygio, 2003 m. rugpjūčio 31 d., apie 2 val., būdamas R. name, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), 28 dūriais peiliu mirtinai sužalojo R. R. ir 18 smūgių peiliu sužalojo T. R., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą; taip R. R. įtraukė vaiką – A. S., į nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu R. R. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį pakeisti.
Šalies argumentai
R. R. kasaciniame skunde teigia, kad jo veiką teismai nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 159 straipsnį ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai, anot kasatoriaus, neteisingai nustatė, jog R. R. ilgą laiką intensyviai ruošė A. S. nusikalstamai veikai, savo išvadą motyvuodami tuo, kad R. R. pasakotos išgalvotos istorijos apie jo dalyvavimą nusikalstamos grupuotės veikloje, psichologijos mokslo studijos ir papildomas domėjimasis ja, nuolatinis R. R. SMS žinučių siuntimas A. S. prieš nusikaltimo padarymą turėjo įtakos paveikiant A. S. daryti nusikalstamą veiką. Nors byloje nėra jokių duomenų apie A. S. sutrikusį intelektą ar organinį asmenybės sutrikimą, tačiau teismas kaip įtikinamus vertino A. S. parodymus, kad neva kasatorius jam pasakojo esąs tikrojo R. R. klonas ir kad tikrasis R. R. yra išskridęs į kitą planetą. Kasatorius nurodo, kad iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, jog A. S., nors ir nepilnametis, tačiau jo asmenybė yra psichologiškai stipresnė, palyginti su R. R., jo veikos motyvacija buvo kita. Skunde teigiama, kad A. S. elgesys nesuderinamas su planuotu nusikaltimo padarymo mechanizmu ir jam atliktos stacionarinės psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadomis, kurios akivaizdžiai prieštarauja teismo išvadoms nuosprendyje.
Kasatorius mano, kad sutapatinti A. S. pažadėtą atlyginimą su R. R. savanaudiškomis paskatomis nėra jokio teisinio pagrindo. Tiek A. S., tiek R. R. nepaaiškino baudžiamosios bylos tyrimo metu viso nusikalstamų veiksmų plano – nesant išsamaus nusikalstamos veikos mechanizmo paaiškinimo, būtina svarstyti dėl ketinimų nužudyti visus šeimos narius realumo, be to, susitarimo bei vykdytojo nusikaltimo mechanizmų paaiškinimas yra būtinas sprendžiant apie kasatoriaus tyčios kryptingumą.
Kasatoriaus nuomone, savanaudiškos paskatos jo veikoje neįrodytos. Teismas nepasisakė dėl byloje esančių A. S. parodymų apie nusikalstamos veikos aplinkybes – nemotyvuotai atmesti A. S. parodymai, kuriuose jis teigia, jog jo nedominę pinigai, o tai, anot kasatoriaus, atitiktų realią padėtį, nes už nusikaltimo padarymą nebuvo atlyginta nei prieš, nei po nusikalstamos veikos padarymo. A. S. ir R. R. parodymai dėl piniginio atlygio yra skirtingi – teisminio tyrimo metu šios prieštaraujančios aplinkybės nebuvo pašalintos – teismas vertino tik principinę nuostatą, kad už nusikalstamos veikos padarymą bus atlyginta. Teismas tiki nuteistųjų aiškinimais dėl materialinio atlyginimo atlikus nusikaltimą, tačiau apie likutinį turtą savanaudiškiems R. R. „šou verslo“ tikslams nepasisako. Taip pat, anot kasatoriaus, svarstytinas klausimas, ar tariamai pažadėtas atlyginimas kitam asmeniui – vykdytojui – už nusikalstamą veiką gali būti vertinamas kaip žadančiojo asmens siekimas turėti iš to kokią nors naudą sau ar kitiems asmenims.
Teismas, vertindamas R. R. asmenybę, anot kasatoriaus, padarė prieštaringas išvadas, įvertino jį kaip psichologiškai pasirengusį asmenį, sugebantį į nusikalstamos veikos padarymą įtraukti vaiką, keičiantį parodymus sau palankia linkme, tačiau nesugebantį įvertinti tėvų turto ir nustatyti realaus jo dydžio. Teismo išvados prieštarauja stacionarinės psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadoms. Taip pat kasatorius pažymi, kad analizuojant ir vertinant R. R. veikos subjektyviuosius požymius, sprendžiant kaltės klausimą, nebuvo tirta versija, kuri nebūtų susijusi su savanaudiškumu. Tiek A. S., tiek R. R. parodymuose nėra įtikinamų paaiškinimų dėl veikos motyvų ar atliktų veiksmų argumentacijos. R. R. parodymai dėl jo santykių su tėvu R. R. kelia abejonių, siejant tai su veikos motyvacija ir argumentacija. Baudžiamojoje byloje esant medicininės apžiūros aktui ir neigiamai išvadai dėl kasatoriaus homoseksualių santykių, turėjo būti svarstytas klausimas dėl galimos parodymuose nurodytos seksualinio priekabiavimo aplinkybės ir sprendžiama, ar tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos motyvacijai, ar ši aplinkybė galėjo būti viena iš priežasčių, lėmusių R. R. elgesį.
Taip pat kasatorius abejoja dėl teismo išvadų, susijusių su nusikalstamos veikos stadijos pagrindimu – byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. S. nebuvo jokių kliūčių pabaigti nusikalstamą veiką: R. R. buvo antrame aukšte, nors ir lipo laiptais į pirmą namo aukštą, L. R. kambario durys buvo su stiklu, kurį, siekiant visiško plano įvykdymo, buvo galima lengvai išdaužti. Lyginant A. S. parodymus ir teismo padarytas išvadas dėl nusikalstamos veikos vykdytojo psichologinės priklausomybės, tampa neaišku, kokiems pagrindams esant jis neįvykdė viso planuoto nusikaltimo; R. R. nurodo, kad metė vazą, tikėdamasis, jog A. S. baigs nusikalstamą veiką, skambino mobiliuoju telefonu ir ieškojo pagalbos – šios aplinkybės patvirtintos objektyviais įrodymais byloje. Savanoriškas atsisakymas baigti nusikaltimą gali būti svarstomas dėl kiekvieno iš dalyvaujančių nusikaltime asmenų, juolab kad R. R. aktyvių veiksmų darant nusikaltimą neatliko, galėjo matyti ir vertinti situaciją. Teismas, anot kasatoriaus, nevertino ir nenurodė, kodėl atmetė kaip nepagrįstus nuteistojo R. R. paaiškinimus, kad, išgirdęs brolio T. R. šauksmą, jis išėjo iš kambario, metė vazą žemyn, norėdamas, kad A. S. suprastų, jog reikia baigti nusikaltimą, skambino pagalbos telefonu 112, kvietė greitąją pagalbą. Taigi spręstinas klausimas ne tik dėl R. R. veikos kvalifikacijos, bet ir pripažinimo lengvinančia aplinkybe tai, kad kasatorius aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, siekė suteikti nukentėjusiesiems pagalbą, dėl to, ką padarė, nuoširdžiai gailisi, savo noru ir lėšomis atlygino žalą, kurią įmanoma atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 159 straipsnio inkriminavimo
Pagal BK 159 straipsnį atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. R. R. veikoje buvo tinkamai nustatyti BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai: jis, žinodamas, kad A. S., gimęs 1987 m. kovo 27 d., yra vaikas (BK neapibrėžia vaiko sąvokos, todėl teismų praktikoje priimta vadovautis 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu ratifikuotos 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu, kuriame numatyta, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal taikomą įstatymą pilnametystė nepripažinta anksčiau bei analogiška Vaiko teisių konvencija remiantis 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata: „vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“), nuo 2002 m. gruodžio mėnesio lenkė prašydamas ir įkalbinėdamas jį padaryti nusikaltimą – nužudyti jo tėvus R. ir L. R. bei brolius R. ir T. R., pažadėdamas iki 1,5 mln. Lt atlygį. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad įtraukiamas asmuo yra vaikas, kad objektyviai atliekami veiksmai (šiuo konkrečiu atveju – prašymas ir įtikinėjimas padaryti nusikaltimą, žadant už jo padarymą materialinį atlygį) yra nukreipti palenkti vaiko valią padaryti nusikalstamą veiką, kaltininkas siekia palenkti vaiką padaryti nusikalstamą veiką.
Byloje nustatyta, kad R. R. žinojo, jog nusikaltimo padarymo metu A. S. buvo nepilnametis, t. y. 16 metų amžiaus sulaukęs vaikas. R. R. nusikaltimo padarymo metu buvo pilnametis, už A. S. vyresnis trejais metais. A. S. į nusikalstamos veikos padarymą R. R. tyčia įtraukė panaudodamas įtaigą, žadėdamas didelį materialinį atlygį už savo tėvų ir brolių nužudymą.
BK 159 straipsnyje nėra numatyti specialūs požymiai, charakterizuojantys nusikaltimo subjektą, BK 159 straipsnio taikymas nepriklauso ir nuo į nusikalstamą veiką įtraukiamo vaiko psichologinių savybių, pavyzdžiui, padidinto įtaigumo, todėl remiantis R. R. ir A. S. teismo psichiatrijos–teismo psichologijos ekspertizių aktais, nėra pagrindo daryti išvadą, kad BK 159 straipsnis nagrinėjamoje byloje pritaikytas netinkamai.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto inkriminavimo
Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų inkriminuojamas tada, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims, jeigu tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas yra nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, būtinasis požymis, todėl jį privalu nustatyti, siekiant inkriminuoti asmeniui BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kasatorius ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus keitė juos, atitinkamai pabrėždamas veikos savanaudiškumą (siekimas nužudžius visus šeimos narius gauti palikimą), vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė savo tėvo seksualinį priekabiavimą kaip pagrindinį nusikalstamos veikos motyvą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, įvertino R. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui ir vėliau teisme tiek atskirai, tiek kaip visumą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir, tinkamai vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimais, nurodė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl savanaudiškų paskatų inkriminavimo, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus – kasatoriaus parodymus dėl jo tėvo R. R. seksualinio priekabiavimo, kaip pagrindinio jo nusikalstamą veiką lėmusio motyvo. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savanaudiškų paskatų inkriminavimą kasatoriui, pagrįstai rėmėsi ne 2003 m. spalio 10, 16 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui R. R. duotais parodymais dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvo, kuriuos R. R. patvirtino ir įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu duodamas parodymus, o 2003 m. rugsėjo 17 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu duotais kasatoriaus parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (teismo medicinos specialisto išvada Nr. 685, teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2140, L. R. ir T. R. parodymai teisme, ikiteisminio tyrimo pareigūnės D. S. parodymai teisme, A. S. nuoseklūs parodymai tiek teisme, tiek duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ikiteisminio tyrimo metu), paneigiantys ne savanaudiškų, o kito pobūdžio paskatų, susijusių su neva patirtu tėvo seksualiniu priekabiavimu, buvimą. Išvada, kad kasatorius organizavo savo šeimos narių nužudymą iš savanaudiškų paskatų padaryta ne tik paneigiant R. R. versiją dėl tėvo seksualinio priekabiavimo, kaip pagrindinio ir tinkamą veikos kvalifikavimą lemiančio motyvo, pabrėžiant, kad R. R., teigdamas, kad nužudymo vidinė paskata buvo tėvo seksualinis priekabiavimas, negalėjo suprantamai nurodyti kitų šeimos narių suplanuoto nužudymo motyvų, bet ir konstatuojant pagal R. R. ir A. S. parodymų duomenis, kad R. R. norėjo turėti savo šou verslą, kuriam pradėti reikia daug pinigų; paveldėjimu būtų gautas didelės vertės turtas – to pagrįstai R. R. galėjo tikėtis.
Asmens, kuris kitą asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymą už atlyginimą, veika kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymo suorganizavimas už atlyginimą, nors ir esant organizatoriaus asmeninėms paskatoms, kvalifikuojamas kaip nužudymas iš savanaudiškų paskatų, jei vykdytojo savanaudiškos paskatos yra būtinasis jo įvykdyto nužudymo sudėties požymis ir nekonstatuotas vykdytojo ekscesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2002). Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. S. veikė iš savanaudiškų paskatų. Taigi nepaisant to, kad R. R. nesumokėjo žadėto atlyginimo A. S. už visų jo šeimos narių nužudymą, tačiau pažadėjo jį sumokėti ir visiškai suvokė, kad nusikalstamą veiką padaryti vykdytoją skatins materialinės naudos siekimas; savanaudiškos paskatos organizuojant pasikėsinimą nužudyti R. R. inkriminuotos teisingai.
Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo nusikalstamos veikos rengimosi ar pasikėsinimo stadijos metu savanoriškai atsisako pabaigti nusikalstamą veiką, suprasdamas, kad turi realią galimybę ją užbaigti. Kai nusikalstama veika yra daroma bendrininkaujant, atskiri reikalavimai dėl BK 23 straipsnio taikymo keliami vykdytojui, padėjėjui, kurstytojui ir organizatoriui. Šioje byloje R. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 9 punktus, taip pat pagal BK 159 straipsnį. Kasatorius skunde kelia klausimą dėl jo, kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 9 punktuose. Pripažįstant savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką organizatoriui, turi būti nustatyta: 1) ar organizatorius ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo; 2) veikos nepadarymo ar jos padarinių neatsiradimo faktas.
Šioje byloje kaltinimas R. R. buvo pareikštas dėl pasikėsinimo iš savanaudiškų paskatų nužudyti keturis savo bejėgiškos būklės šeimos narius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos plano sudarymu, įrankio nusikalstamai veikai atlikti parinkimu, nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko ir būdo, asmenų nužudymo eiliškumo parinkimu. Nustatyta, kad buvo nužudytas tik R. R., o T. R. sunkiai sutrikdyta sveikata. Planuota veika nebuvo padaryta ir neatsirado jos padarinių, vadinasi, antroji būtina sąlyga pripažįstant savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką tenkinta. Pirmoji sąlyga yra susijusi priežastingumo ryšiu su antrąja sąlyga: jei veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių dėl to, kad organizatorius ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų organizuotos nusikalstamos veikos, tik tada galima pripažinti organizatoriaus savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, motyvuodami pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 9 punktuose, inkriminavimą tiek vykdytojui A. S., tiek organizatoriui R. R., nurodė, kad nusikalstama veika nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo A. S. ir R. R. valios. Tokiomis priežastimis teismai laikė R. R. pasipriešinimą, bandymą prisišaukti pagalbos; T. R. atsiradimą pirmojo aukšto hole išgirdus tėvo pagalbos šauksmą bei jo pasipriešinimą A. S., taip pat L. R. pasirodymą hole. Kasatorius savo poziciją, jog jis savanoriškai atsisakė plano nužudyti visus savo šeimos narius, grindžia tuo, kad jis: metė vazą, siekdamas parodyti A. S., jog „visos ribos peržengtos“, skambino pagalbos telefonu 112, kvietė greitąją pagalbą. Byloje nustatyta, kad šiuos veiksmus kasatorius atliko pastebėjęs, kad vykdytojas A. S. peiliu bado jo brolį T. R., prieš kurį kėsintasi nesant jam bejėgiškos būklės, t. y. nesivadovaujant iš anksto aptartu bendrininkų planu nužudyti visus R. R. šeimos narius miegančius – T. R. pasirodymas ir pasipriešinimas bei kvietimas pagalbos teismų pagrįstai vertintas kaip objektyvi nuo bendrininkų valios nepriklausanti aplinkybė, dėl kurios A. S. nebaigė nusikalstamos veikos. Ši aplinkybė pripažinta ne tik nuo A. S., bet ir nuo R. R. valios nepriklausančia aplinkybe, taigi R. R., supratusio, kad jo brolio T. R. pasirodymas hole ir kvietimas pagalbos yra aplinkybė, nepriklausanti nuo jo valios pabaigti suplanuotos nusikalstamos veikos padarymą, tolesni veiksmai, kurie, anot kasatoriaus, turi būti vertintini kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką, teisinės reikšmės neturi. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką kaip pasikėsinimą iš savanaudiškų paskatų nužudyti keturius žmones, kaip kvalifikuojančius veiką požymius nurodydamas ir giminystės ryšį (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) bei bejėgiškos būklės požymį (BK129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). R. R. veika teisingai kvalifikuota ne pagal faktiškai kilusias pasekmes – kaip baigto kvalifikuoto nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo organizavimas, o kaip pasikėsinimo dėl savanaudiškų paskatų nužudyti keturis bejėgiškos būklės savo šeimos narius organizavimas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
R. R. kasacinį skundą atmesti.