- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- 2K-30/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Vladislovas Ranonis (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- V. P.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.3Kišenvagystė (BK 178 str. 2 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2002 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta, 2003 m. gegužės 29 d. šio teismo nutartimi bei 2003 m. birželio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi perkvalifikuota ir sumažinta neatlikta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 3 d., apie 19.00 val., Zarasuose (duomenys neskelbtini), dviračiu privažiavęs prie gatve einančio B. Ž., iš jo rankose turėto nešulio – maišelio su maisto produktais, atvirai ištraukęs maišelį su pinigais, pagrobė 50 Lt, padarydamas nukentėjusiajam B. Ž. 50 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
V. P. teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė, pinigų iš nukentėjusiojo B. Ž. neėmė, juos pats nukentėjusysis davė už tai, kad V. P. sutaisytų B. Ž. kieme esantį kanalizacijos vamzdį. Be to, B. Ž. atėjus kartu su policijos pareigūnu atsiimti pinigų, kasatorius juos iš karto atidavė.
Pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo B. Ž. parodymais, o jo išsamūs ir nuoseklūs parodymai atmesti. Vienintelė įvykio liudytoja yra jo sugyventinė O. R., tačiau jos parodymai vertinti kritiškai. Nuteistojo manymu, buvo suvaržytos jo teisės taip pat padaryta BPK 20 straipsnio pažeidimų, nes nėra jokių įrodymų, kad V. P. padarė šį nusikaltimą.
Kasatorius pabrėžia, kad jo veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes jam inkriminuojama mažesnės negu 1 MGL dydžio vertės – 50 Lt – turto pagrobimas. V. P. teigimu, baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta, nes jo veiksmuose yra tik BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiai. Pabaigdamas savo kasacinį skundą, V. P. nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tokias svarbias aplinkybes: jis dirba, apibūdinamas teigiamai, augina mažamečius vaikus, iš karto atlygino B. Ž. padarytą žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo J. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. J. P. apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl per griežtos bausmės paskyrimo. Kasaciniame skunde V. P. teigia, kad baudžiamoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kuriais teismas galėjo pagrįsti jo kaltę. Taigi kasatorius savo skunde kelia ne teisės taikymo, o fakto vertinimo klausimus. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą, remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Todėl kasacinio skundo motyvai, kuriuose prašoma iš naujo įvertinti baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, yra nepagrįsti.
Prokuroras pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių įtakos teisingo bei pagrįsto nuosprendžio priėmimui, nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo J. P. veikos kvalifikacija pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei jam paskirta bausmės rūšimi ir dydžiu. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo kasacinio skundo teiginiu, kad buvo pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimai, vertinant byloje surinktus įrodymus. Kasatoriaus teigia, kad jo kaltė negalėjo būti pagrįsta vien tik nukentėjusiojo parodymais, todėl mano, jog buvo suvaržytos jo teisės. Tačiau, priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos matyti, kad V. P. inkriminuotos veikos padarymas yra teismo pagrįstas byloje išsamiai ištirtų ir BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiojo B. Ž. parodymais, liudytojų K. K. ir R. M. parodymais, akistatų protokolais, daiktų, turinčių reikšmės veikai vertinti, apžiūros protokolais. V. P. nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, nes įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Prokuroro teigimu, nepagrįsti ir nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatorius neteisus teigdamas, kad jo veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes jam inkriminuojama mažesnės negu 1 MGL dydžio vertės – 50 Lt turto pagrobimas. Kasatoriaus manymu, baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta, nes jo veiksmuose yra tik BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje nurodė, jog V. P. atvirai pagrobė svetimą turtą iš nešulio, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal šią straipsnio dalį. Nuteistajam yra inkriminuoti du kvalifikuojantys vagystę požymiai – vagystė, padaryta atvirai ir iš nešulio, todėl laikytina, kad V. P. padaryta veika teismo kvalifikuota teisingai.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, V. P. paskirta bausmė nėra per griežta, nes teismai nurodė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus pagrindus, į kuriuos atsižvelgė skirdami laisvės atėmimo bausmę: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį - apysunkis nusikaltimas, kaltės formą – tyčia, kaltininko asmenybę - septynis kartus teistas ir baudžiamojo atsakomybės lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas pagrįstai V. P. paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudėdamas, nes naują nusikalstamą veiką V. P. padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu ir šis terminas 2008 m. gegužės 3 d. dar nebuvo pasibaigęs.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, jog kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, susijusiais su skundų teisiniais argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat, kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistasis V. P. apeliacine tvarka pirmosios instancijos nuosprendį apskundė dėl per griežtos bausmės paskyrimo.
Iš V. P. kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, neigdamas savo kaltę, ginčija faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismų išvadas. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas bei V. P. inkriminuotas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Kasatorius V. P. neteisus, teigdamas, kad jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė automobilį, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė).
Byloje nustatyta, kad V. P. 2008 m. gegužės 3 d., apie 19 val., Zarasuose (duomenys neskelbtini), privažiavęs dviračiu prie gatve einančio B. Ž., iš jo rankose turėto nešulio-maišelio su maisto produktais, atvirai ištraukęs maišelį su pinigais, pagrobė 50 Lt.
BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti keturi alternatyvūs vagystę kvalifikuojantys požymiai: a) atviroji vagystė; b) vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją; c) viešoje vietoje svetimo turto iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio pagrobimas (kišenvagystė); d) automobilio vagystė.
Kolegija nesutinka su kasatoriaus mintimi, kad jo veikoje yra tik baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje, požymiai.
Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį matyti, kad asmuo, pagrobęs nedidelės vertės svetimą turtą, padaro baudžiamąjį nusižengimą. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, iš kurio matyti, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL. Jeigu pagrobto turto vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos, veika laikoma administraciniu teisės pažeidimu (ATPK 50 straipsnis). Baudžiamasis nusižengimas yra tada, kai nedidelės vertės svetimas turtas pagrobiamas slaptai. Jeigu veikoje yra nusikalstamą veiką – vagystę – kvalifikuojančių požymių, nepriklausomai nuo pavogto turto dydžio ji turi būti vertinama kaip nusikaltimas. Nuteistajam inkriminuoti du kvalifikuojantys požymiai – vagystė, padaryta atvirai ir iš nešulio, o pagrobto turto vertė – mažesnė nei 1 MGL – 50 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). V. P. nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo
V. P. teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes bylą išnagrinėjo neišsamiai, jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiojo B. Ž. parodymais, o jo sugyventinės O. R., taip pat ir jo paties nuoseklūs ir išsamūs parodymai atmesti. Atsakydama į tokius teiginius, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė įrodymus, kuriais vadovaudamasis pripažįsta V. P. kaltu: nukentėjusiojo B. Ž., liudytojų K. K. ir R. M. parodymais, akistatų protokolais, daiktų, turinčių reikšmės veikai vertinti, apžiūros protokolais ir kt. bylos medžiaga. Zarasų rajono apylinkės teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl atmeta nuteistąjį V. P. teisinančius jo paties bei liudytojos O. R. parodymus. Pažymėtina, kad V. P. nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, nes įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Taigi darytina bendra išvada, kad ši baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. įrodymai įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.
Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas nurodo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau neišskiria nė vienos iš jų reikšmingumo prieš kitas.
Zarasų rajono apylinkės teismas, skirdamas V. P. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, V. P. dirba, apibūdinamas teigiamai, augina mažamečius vaikus, šis nusikaltimas yra tyčinis, dėl jo padaryta turtinė žala, kuri nukentėjusiajam atlyginta, nuteistasis septynis kartus teistas, padarė naują nusikaltimą būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Teismas taip pat nustatė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi kasatoriaus argumentai apie tai, kad, skiriant bausmę, neatsižvelgta į kai kurias aplinkybes – į tai, kad jis dirba, augina mažamečius vaikus, atlygino žalą, yra nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. P. padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei kitas BK 54 straipsnio aplinkybes ir individualizavo bausmę, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikos. Be to, teismas pagrįstai V. P. paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudėdamas, nes naują nusikalstamą veiką V. P. padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu ir šis terminas 2008 m. gegužės 3 d. dar nebuvo pasibaigęs.
Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.