Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Kazlauskienės (teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Svetlanos Paninos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), Aktiva Finance group OU, TAR4 , UAB „EDS INVEST“, TAR5 , trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus (toliau – ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais), TAR7 , išvadą teikianti institucija Valstybės biudžetinė įstaiga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I.Ginčo esmė

Atsakovas ATS1 , kuriam procesiniai dokumentai išsiųsti į Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini) ir įteikti, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Kreditorius atkreipė dėmesį, jog ieškovė byloje pateikė informaciją dėl atsakovui pareikštų kaltinimų įvykdžius nusikalstamą veiką Rusijos Federacijoje. Byloje nėra duomenų, įrodančių atsakovo kaltę, taip pat nėra duomenų, jog atsakovui paskirta laisvės atėmimo bausmė, o kardomosios priemonės (suėmimas) galiojimas baigėsi 2025 m. rugpjūčio 2 d. Atsižvelgiant į nurodytą nėra aišku, kokias galimybes mokėti vaikams išlaikymą turi atsakovas.

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais TAR7 per teismo nustatytą terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl prievolės pripažinimo solidaria, kuriais prašo pripažinti visas prievoles pagal Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-5861-941/2023 ir antstolės Elenos Miliauskienės vykdomojoje byloje Nr. 0009/23/02129 solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis ir leisti jas vykdyti iš ieškovės turto bei priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neprieštarauja, kad atsakovo butas būtų panaudotas kaip išlaikymas vaikams, tačiau nesutinka su ieškovės teiginiais, kad iš atsakovo priteista skola yra tik atsakovo asmeninė skola, kadangi tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui. Paaiškino, kad 2023 m. balandžio 25 d. atsakovas su trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais TAR7 sudarė rangos sutartį dėl namo (duomenys neskelbtini) remonto. Per 7 kartus atsakovas paėmė už tai 14 690,00 Eur avanso (sutarties sudarymo dieną gavo 4 000,00 Eur avanso stogui, po to 3 000,00 Eur avanso fasadui, po to dar 1 760,00 Eur avanso stogui, 2023 m. birželio 16 d. gavo 1 450,00 Eur avanso durims, 2023 m. birželio 22 d. gavo 720,00 Eur avanso lentoms, 2023 m. birželio 27 d. gavo 2550,00 Eur avanso dailylentėms ir 2023 m. liepos 5 d. gavo 1 200,00 Eur avanso už darbą). 2023 m. liepos 16 d. atsakovas SMS žinute informavo TAR7 , kad darbų pagal sutartį nebetęs (atsisakė vykdyti sutartį). 2023 m. liepos 25 d. atsakovas SMS žinute informavo TAR7 , kad iki kitos savaitės ketvirtadienio (2023 m. rugpjūčio 4 d.) grąžins nepanaudotus pinigus, tačiau 2023 m. rugpjūčio 2 d. grąžino tik 500,00 Eur avanso, todėl pas jį liko 14 180,00 Eur ieškovės sumokėto avanso. 2023 m. rugpjūčio 8 d. TAR7 registruotu laišku, siuntos Nr. RE286516338LT, pareikalavo grąžinti visą šią sumą, kas laikoma sutarties su atsakovu nutraukimu dėl atsakovo kaltės. Kadangi sutinkamai su CK 6.218 straipsnio 1 dalimis apie sutarties nutraukimą pranešama prieš 30 dienų, tai laikoma, kad sutartis yra nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. Siekdama išsiaiškinti atsakovo atliktų darbų apimtis, broką ir jo ištaisymo kaštus, kreipėsi į kompetentingą specialistą, kuris paskaičiavo, kad atsakovas atliko darbų, kurių kaina kartu su medžiagomis yra 6 052,47 Eur. Atsakovo padaryto broko ištaisymo išlaidos kartu su medžiagomis sudaro 3 688,31 Eur. Todėl iš atsakovui sumokėto avanso jis turėjo teisę pasilikti tik 2 364,16 Eur (6052,47 – 3688,31), o likusius 11 815,84 Eur (14 180,00 – 2 364,16) privalėjo grąžinti TAR7 . 2023 m. rugpjūčio 23 d. TAR7 atstovas elektroniniu paštu, kuris viešai skelbiamas kaip priklausantis atsakovui, nusiuntė jam reikalavimą su konkrečiu terminu (iki 2023 m. rugsėjo 7 d.) ir patikslinta grąžinama suma, siūlydamas geruoju pervesti pinigus bei atlyginti patirtas išlaidas (mokestį specialistui už išvadą dėl atliktų darbų kiekio, broko ir jo ištaisymo išlaidų bei mokestį antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą). Iki nurodytos datos atsakovas pinigų nesumokėjo, todėl buvo kreiptasi į teismą ir Plungės apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5861-941/2023 TAR7 ieškinį patenkino visiškai ir išdavė vykdomąjį raštą, kurio pagrindu užvesta antstolės Elenos Miliauskienės vykdomoji byla Nr. 0009/23/02129. Taigi, iš atsakovo TAR7 priteistos prievolės yra prievolė iš sandorio, sudaryto šeimos interesais, kai nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat yra prievolė, susijusi su teismo išlaidų atlyginimu, kadangi byla buvo susijusi su bendru šeimos turtu ir šeimos interesais. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad pajamos gautos kad ir iš vieno sutuoktinio veiklos, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Sutinkamai su CK 3.88 straipsnio 2 dalimi preziumuojama, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Sutinkamai su CK 3.109 straipsnio nuostatomis prievolės, kurios yra vykdomos iš bendro turto, yra bendros prievolės, o sutinkamai su CK 3.109 straipsnio 2 dalimi už tokias prievoles sutuoktiniai yra atsakingi solidariai, todėl visos prievolės pagal Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5861-941/2023 ir antstolės Elenos Miliauskienės vykdomojoje byloje Nr. 0009/23/02129 yra solidarios ieškovės ir atsakovo prievolės, o ne atsakovo asmeninės prievolės. Tai, kad ieškovė save laiko solidaria skolininke patvirtina ir pačios ieškovės veiksmai. Antstolės 2025 m. kovo 5 d. patvarkyme Nr. So-11146 „Dėl procesinių veiksmų“ yra konstatuota, kad ieškovė buvo įsipareigojusi kas mėnesį dengti ne mažiau kaip 920,00 Eur, kurie bus nukreipti dengti įsipareigojimams visose atsakovo vykdomosiose bylose, tam, kad nebūtų realizuojamas atsakovo butas, kurio dabar kaip išlaikymo vaikams siekia ieškovė, ji įsipareigojo atsakovo įsipareigojimus visose vykdomosiose bylose dengti dalimis, tačiau jos daromos įmokos buvo ne visada pastovios ir mažesnės nei nustatyta, todėl antstolė atnaujino atsakovo buto realizavimą.

Bylą nagrinėjant iš esmės byloje dalyvaujantys asmenys laikėsi procesiniuose dokumentuose nurodytų pozicijų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu Ieškovė IES1 (toliau – ir apeliantė) ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiant iš atsakovo ATS1 , išlaikymą nepilnamečiui D. B., turtu - priteisiant ½ patalpos/buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini), N. A., kaip išlaikymą po 250 eurų kas mėnesį 48 mėnesius, sumoje 12 000 Eur, už laikotarpį nuo 2023-08-01 iki 2027-08-01; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiant iš atsakovo ATS1 išlaikymą N. B., turtu - priteisiant ½ patalpos/buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini), N. A., kaip išlaikymą po 250 eurų kas mėnesį 48 mėnesius, sumoje 12 000 Eur, už laikotarpį nuo 2023-08-01 iki 2027-08-01. Apeliantė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir trečiojo asmens TAR7 savarankiškų reikalavimų netenkinti; priteisti iš TAR7 visas IES1 turėtas atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais nesutikimo motyvais:

Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos: teismas nurodė, jog atsakovas pagal turimą nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą yra pajėgus suteikti atitinkamo dydžio išlaikymą vaikams vienkartine suma. Apeliantės vertinimu, tokiu atveju butą reiktų parduoti priverstine tvarką antstoliui, realizavus butą ir vaikams atgavus po 12000 Eur, D. B. gim. (duomenys neskelbtini) , išlaikymas bus užtikrintas iki jam sukas 11 metų, o N. B. gim. (duomenys neskelbtini) , išlaikymas bus užtikrintas iki jai sukaks 7 metai, o iki 2031-08-15, kol atsakovas atlikinės laisvės atėmimo bausmę, keturis metus apeliantė turės viena išlaikyti abu vaikus, taip pat nuomoti jiems būstą.

Apeliantė laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens savarankišką reikalavimą patenkino nepagrįstai. Iš trečiojo asmens atsakovo gauti pinigai galimai nėra panaudoti šeimos poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuo atveju susidariusią gana unikalią situaciją, ir nevertino atsakovo elektroniniu paštu teismui pateikto 2025-10-01 pareiškimo. Apeliantė supranta, kad CPK nuostatos reikalavo iš atsakovo vėliau atsiųsti savo paaiškinimą paštu. Tačiau negalima nekreipti dėmesio į tai, koks yra atsakovo išsilavinimas, ar jis žino savo procesines teises, ar jis gali gauti advokato konsultacijas, kur yra atsakovas, ir kokie yra Lietuvos Respublikos santykiai su Rusijos Federacija. Taigi, 2025-10-01 paaiškinime atsakovas labai aiškiai nurodė kur išleido iš trečiojo asmens gautus pinigus, ir tai tiktai nėra susiję su šeimos poreikiais. Todėl teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad byloje nėra įrodymų apie pinigų panaudojimą atsakovo asmeniams poreikiams. Apeliantė pažymi, jog be paties atsakovo apklausos šiuo klausimu, bylos nebuvo galima teisingai išnagrinėti, neįmanoma atskleisti ginčo esmės. Akcentuoja, kad sprendimas už akių buvo priimtas civilinėje byloje negavus atsakovo pozicijos, nes buvo sulaikytas Rusijos Federacijoje, ir apie civilinės bylos nagrinėjimą Plungės apylinkės teisme nieko nežinojo, minima civilinė byla teisme iškelta jau po atsakovo sulaikymo 2023-08-15. Apeliantė laikosi pozicijos, jog remiantis sprendimu už akių, kai atsakovas nėra į byla pateikęs jokių paaiškinimų dėl ginčo esmės, ir juo labiau dėl objektyvių priežasčių, nustatyti prievoles sutuoktiniui būtų akivaizdžiai neteisinga ir nesąžininga. Apeliantė vertina, kad neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė apie atsakovo prievolę TAR7 vėliausiai turėjo ir galėjo sužinoti 2024 m. gegužės 6 d., o įsipareigojusi įsiskolinimą dengti dalimis, pripažino taip pat esanti atsakinga kreditorei TAR7 . Apeliantė prašymą antstoliui rašė dėl to, kad nenorėjo su dviem mažamečiais vaikais atsidurti gatvėje, o ne dėl to, kad pripažino savo ar ko nors skolas. O ir be to, minimame prašyme Apeliantas parašė „(...) sužinojusi apie jo skolas (....)“, t. y ne apie savo ar apie bendras skolas, bet būtent apie atsakovo.

Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Atsakovas vykdė individualią statybos veiklą, nors tokios veiklos ir nebuvo įregistravęs VMI ir nemokėjo mokesčių. Todėl jis, kaip fizinis asmuo, sudarė su V. A. statybos rangos sutartį dėl statybos darbų atlikimo, panaudojant rangovo medžiagas. Rangos sutartyje buvo sutarta kiek kainuos statybinės medžiagos, ir kiek kainuos patys statybos darbai, atsakovui buvo sumokėtas avansas, kuris iš esmės apėmė statybinių medžiagų vertę ir dar dalį statybos darbų vertės pagal atsakovo paskaičiuotą primityvią sąmatą. Kadangi atsakovas neįvykdė sutarties ir vėliau atsisakė ją vykdyti ir grąžino mažą dalį avanso, tai sutartis buvo nutraukta ir pagal V. A. ieškinį Plungės apylinkės teismas 2023-11-24 sprendimu už akių civ. byloje Nr. e2-5861-941/2023 buvo priteista visa skola iš atsakovo. Taigi, iš atsakovo V. A. priteistos prievolės yra prievolė iš sandorio, sudaryto šeimos interesais, kai nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas (LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p.). Pati ieškovė pripažino, kad atsakovas užsiimdavo įvairia veikla šeimos išlaikymo interesais. LR CK 3.88 str. 1 d. 3 ir 4 p. numato, kad pajamos gautos kad ir iš vieno sutuoktinio veiklos, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Sutinkamai su LR CK 3.88 str. 2 d. preziumuojama, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Sutinkamai su LR CK 3.109 str. nuostatomis prievolės, kurios yra vykdomos iš bendro turto, yra bendros prievolės, o sutinkamai su LR CK 3.109 str. 2 d. už tokias prievoles sutuoktiniai yra atsakingi solidariai. Todėl visos prievolės pagal atsakovo ir V. A. sutartį yra solidarios ieškovės ir atsakovo prievolės, o ne atsakovo asmeninės prievolės, ką teismas pagrįstai ir nustatė.

Apeliantės minimas 2025-10-01 pareiškimas nebuvo priimtas į bylą, apeliaciniame skunde neginčijamas jo priėmimo atsisakymas ir neprašoma priimti jo kaip įrodymą, todėl juo remtis negalima, todėl teismas pagrįstai juo nesivadovavo ir laikė, kad nėra nei vieno įrodymo, galinčio paneigti LR CK 3.88 str. 2 d. nurodytą prezumpciją, kuri taikoma iš V. A. gautiems pinigams. Visiškai nesvarbu kam tie pinigai buvo skirti, nes rangos sutartį atsakovas privalėjo vykdyti iš savo statybinių medžiagų, o sumos sutarties sąmatoje išskirstytos tik dėl sutarties kainos paskaičiavimo ir tai pagal atsakovo nurodymą. Taip pat visiškai nesvarbu, ar už V. A. pinigus buvo nupirktos statybinės medžiagos, ar ne, ir kur jos yra. Jei jos nupirktos, tai jos yra ieškovės ir atsakovo nuosavybė ir čia jų reikalas kur jie jas panaudos. Taip pat visiškai nesvarbu, kam buvo panaudoti iš V. A. gauti pinigai, nes svarbu, kam jie buvo skirti – šeimos verslui, šeimos poreikiams, o ne atsakovo asmeniniams poreikiams, kaip bando teigti ieškovė, nors tam nepateikia jokių įrodymų.

Tai, kad ir ieškovė save laiko solidaria skolininke kartu su ieškovui prieš V. A. ir antstolę dėl vykdymo išlaidų vykdomojoje byloje Nr. 0009/23/02129, patvirtina ir pačios ieškovės veiksmai. Antstolės 2025-03-05 patvarkyme Nr. So-11146 „Dėl procesinių veiksmų“ yra konstatuota, kad ieškovė buvo įsipareigojusi kas mėnesį dengti ne mažiau kaip 920,00 €, kurie bus nukreipti degti įsipareigojimams visose atsakovo vykdomosiose bylose, tam, kad nebūtų realizuojamas atsakovo butas, kurio dabar kaip išlaidymo vaikams siekia ieškovė, ji įsipareigojo atsakovo įsipareigojimus visose vykdomosiose bylose dengti dalimis, tačiau jos daromos įmokos buvo ne visada pastovios ir mažesnės nei nustatyta, todėl antstolė atnaujino atsakovo buto realizavimą. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji save laiko solidaria skolininke kartu su atsakovu prieš V. A. ir tai galima netgi laikyti atsakovo ir V. A. sandorio patvirtinimu bei iš V. A. gautų pinigų priskyrimą šeimos pajamos, kas patvirtina, kad prievolė V. A. yra bendra ieškovės ir atsakovo prievolė, kuri laikoma solidaria, nes ieškovė neįrodė priešingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteistas išlaikymas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. vienkartine 24 000 Eur pinigine išmoka, o ne turtu, kaip prašė ieškovė, taip pat dalį, kuria iš dalies patenkinti trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, TAR7 , reikalavimai ir prievolė jai pripažinta solidaria šalių prievole, taip pat su tuo susijusį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kitos sprendimo dalys (dėl santuokos nutraukimo ir jos pasekmių, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, uzufrukto, periodinio išlaikymo nuo 2027 m. rugpjūčio 1 d., kitų prievolių pripažinimo asmeninėmis atsakovo prievolėmis) apeliacine tvarka neskundžiamos, todėl teisėjų kolegija jų teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes apie atsakovo tinkamą neinformavmą apie procesą ir jo pozicijos (ne)įvertinimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs atsakovo pozicijos, neatsižvelgė į jo ypatingą padėtį (asmuo šiuo metu yra Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje) ir nepagrįstai pernelyg formaliai taikė proceso teisės normas ir šiomis aplinkybėmis, be kita ko, grindžia savo apeliacinį skundą (nutarties 33.2 ir 33.4 punktai).

Teisė būti informuotam apie prieš asmenį pradėtą teismo procesą ir būti išklausytam yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kad nacionalinis teismas asmens tinkamo procesinio informavimo pareigą turi atlikti ne formaliai, o dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą; reikalaujama informuoti apie procesą asmeniškai, nes priešingu atveju asmeniui gali būti užkertamas kelias gintis; proceso teisės normos, reglamentuojančios dokumentų įteikimą, turi būti taikomos taip, kad ne pasunkintų asmens teisę į teisminę gynybą, bet padėtų ją veiksmingai įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-695/2020; 2026 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-1249/2026).

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas, pagal kurį šalių procesinės teisės yra lygios. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti teismui paaiškinimus ir argumentus, pareikšti prašymus bei naudotis kitomis proceso teisėmis. Taigi tinkamas byloje dalyvaujančių asmenų informavimas apie vykstantį teisminį procesą yra būtina sąlyga šių procesinių teisių įgyvendinimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui užtikrinti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, ieškinyje nurodė, kad atsakovas ATS1 nuo 2023 m. rugpjūčio mėnesio yra laikomas Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovui siuntė į Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburgo srityje, (duomenys neskelbtini). Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti, o teismo šaukimų įteikimą patvirtina akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ siuntų sekimo duomenys. Tačiau iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, ar procesiniai dokumentai, pristatyti į nurodytą įkalinimo įstaigą, buvo įteikti atsakovui asmeniškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra atsakovo pasirašyto dokumentų gavimo patvirtinimo ar kitų objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai įsitikinti, kad atsakovas faktiškai gavo jam siųstus procesinius dokumentus ir buvo informuotas apie pradėtą teismo procesą. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų apie dabartinę atsakovo įkalinimo vietą, taip pat duomenų, kad teismas būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas siekdamas nustatyti šias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė ypač reikšminga šios bylos kontekste, kai atsakovas yra laikomas užsienio valstybės įkalinimo įstaigoje.

CPK 801 straipsnyje reglamentuojama Lietuvos Respublikos teismų susižinojimo su užsienio valstybių teismais ir kitomis institucijomis tvarka, o CPK 803 straipsnyje – procesinių dokumentų įteikimas užsienyje esantiems asmenims. Pažymėtina, kad 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose neteko galios 2025 m. sausio 21 d. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai savaime nereiškia, kad procesiniai dokumentai Rusijos Federacijoje esantiems asmenims gali būti įteikiami nesivadovaujant įstatyme numatytų procesinių dokumentų įteikimo reikalavimų.

Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau – Hagos konvencija) dalyvės. Pagal Hagos konvencijos 3–6 straipsnius procesiniai dokumentai gali būti perduodami per valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinę instituciją, kuri pateikia informaciją apie dokumentų įteikimą ir išduoda atitinkamą liudijimą. Rusijos Federacijai pareiškus prieštaravimą dėl Hagos konvencijos 10 straipsnyje numatytų dokumentų įteikimo būdų, tiesioginis procesinių dokumentų siuntimas paštu į šios valstybės teritoriją negali būti laikomas tinkamu dokumentų įteikimu pagal Konvenciją. Pažymėtina, kad CPK 125 straipsnio 2 dalies teisės norma, kad laisvės atėmimo vietų įstaigoje laikomiems asmenims procesiniai dokumentai įteikiami per tos įstaigos administraciją, skirta Lietuvos Respublikos įstaigoms ir negali pakeisti tarptautinėje sutartyje nustatytos dokumentų perdavimo į užsienį tvarkos, be to, jau minėta, byloje nėra objektyvių duomenų apie dabartinę atsakovo įkalinimo vietą. Akcentuotina ir tai, kad tais atvejais, kai procesiniai dokumentai turi būti įteikiami užsienio valstybėje esančiam Lietuvos Respublikos piliečiui, CPK 803 straipsnyje numatyta galimybė juos įteikti per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą, laikantis šiam įteikimo būdui keliamų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas būtų kreipęsis dėl procesinių dokumentų įteikimo atsakovui Hagos konvencijoje nustatyta tvarka, taip pat nėra duomenų, kad būtų siekta pasinaudoti kitais teisės aktuose numatytais dokumentų įteikimo būdais. Suprantama tai, kad dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis teisinis bendradarbiavimas su Rusijos Federacija yra itin apsunkintas, tai savaime neatleidžia teismo nuo pareigos imtis visų pagrįstai prieinamų priemonių tinkamam proceso šalies informavimui užtikrinti. Diplomatinių santykių sunkumai negali pateisinti tinkamo bylos šalies informavimo tvarkos nesilaikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024; 2025 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-5-881/2025).

Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad procesinių dokumentų siuntimas tiesiogiai paprasta pašto siunta į užsienio valstybės įkalinimo įstaigą, negavus jokio adresato ar užsienio institucijos patvirtinimo apie įteikimą, neatitinka nei Hagos konvencijos, nei CPK 801, 803 straipsnių reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie vykstantį teisminį procesą.

Kita vertus, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bylos duomenimis 2025 m. spalio 8 d. pirmosios instancijos teismas elektroniniu paštu gavo atsakovo ATS1 vardu surašytus ir pasirašytus rašytinius paaiškinimus, kuriuos teismas 2025 m. spalio 21 d. nutartimi atsisakė priimti. Teismas atsisakymą priimti minėtą dokumentą motyvavo tuo, kad procesiniai dokumentai teismui elektroninių ryšių priemonėmis turi būti pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu, o ne siunčiami teismo elektroniniu paštu, procesiniai dokumentai turi būti pasirašyti ir teikiami originalai (CPK 111 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 7 punktas, 113 straipsnio 1 dalis), o elektroninių ryšių priemonėmis jie gali būti teikiami tik per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, patvirtinus asmens tapatybę (CPK 175¹ straipsnio 2, 6 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalis, Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo, patvirtinto teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332, 3–5, 13–17 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad procesinių dokumentų pateikimui elektroninių ryšių priemonėmis yra nustatyta speciali tvarka, kurios byloje dalyvaujantys asmenys turi laikytis. Taip pat pripažintina, kad nagrinėjamu atveju teismui galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl rašytinius paaiškinimus pateikusio asmens tapatybės, kadangi jis buvo atsiųstas iš elektroninio pašto adreso ( (duomenys neskelbtini) ), kurio ryšys su atsakovu byloje nebuvo nustatytas. Visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti dokumento pateikimo aplinkybes ir sudaryti galimybes pašalinti dokumento pateikimo trūkumus.

Teismas vertina, kad nenustačius termino dokumento trūkumams pašalinti, nebuvo užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principai ir atsakovo teisė būti išklausytam. Pagal CPK 115 straipsnio 2 dalį, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą, ne trumpesnį kaip septynių dienų, terminą trūkumams pašalinti; tik jų nepašalinus dokumentas laikomas nepaduotu (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad trūkumų šalinimo instituto paskirtis – užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką procesą, o ne kliudyti asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui; užuot iš karto atsisakius priimti įstatymo reikalavimų neatitinkantį dokumentą, asmeniui sudaromos sąlygos trūkumus pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075/2026); dokumento, kuris gali būti pateiktas, nepateikimas yra šalintinas trūkumas, ir teismas gali atsisakyti priimti procesinį dokumentą tik trūkumų per nustatytą terminą nepašalinus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-690/2018). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-587-943/2020). Pažymėtina, kad pagal nuoseklią teismų praktiką elektroniniu paštu pateiktas procesinis dokumentas vertinamas kaip turintis šalintiną formos trūkumą, o pirmosios instancijos teismo cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 elektroniniu paštu pateiktas ieškinys nebuvo atsisakytas priimti – pirmosios instancijos teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti, išaiškindamas, kad dokumento originalą galima atsiųsti paštu arba pateikti per elektroninių paslaugų portalą, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią nutartį nepakeistą, nustatė ieškovui naują terminą trūkumams pašalinti (nurodytos nutarties 4, 21, 29 punktai); analogiškai spręsta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-431-553/2021.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nuosekliai pabrėžia, kad nacionaliniai teismai, taikydami procesines taisykles, turi vengti perteklinio formalizmo, galinčio paneigti praktinę ir veiksmingą teisę į teismą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį; teisė į teismą pažeidžiama tada, kai taisyklės nustoja tarnauti teisinio tikrumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslams ir tampa kliūtimi, neleidžiančia asmeniui, kad jo byla būtų išnagrinėta iš esmės (EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Zubac prieš Kroatiją, peticijos Nr. 40160/12, § 98). Būtent elektroninio dokumentų teikimo kontekste EŽTT yra konstatavęs, kad nors teisingumo skaitmeninimas siekia teisėto tikslo, reikalavimai teikti dokumentus elektroniniu būdu turi būti proporcingi, o teismai privalo atsižvelgti į praktines kliūtis, su kuriomis asmuo susiduria naudodamasis naujomis technologijomis. Byloje Xavier Lucas prieš Prancūziją EŽTT pripažino Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai Kasacinis teismas, suteikęs pirmenybę elektroninio pateikimo taisyklei ir neatsižvelgęs į praktines kliūtis, paneigė asmens teisę į teismą dėl to, kad dokumentas buvo pateiktas ne per elektroninę platformą (EŽTT 2022 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Xavier Lucas prieš Prancūziją, peticijos Nr. 15567/20, §§ 46–47, 57). Byloje Patricolo ir kiti prieš Italiją EŽTT pabrėžė, kad dokumento autentiškumą galima nesunkiai patikrinti, pasiūlius asmeniui vėliau pateikti trūkstamą patvirtinimą, o procesinio dokumento atmetimas nesuteikus sąžiningos galimybės pašalinti formos trūkumą viršija teisinio tikrumo tikslą ir pažeidžia pačią teisės į teismą esmę (EŽTT 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Patricolo ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 37943/17 ir kt., §§ 94, 99, 102–103).

Nagrinėjamos bylos atveju pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, viena vertus, procesinius dokumentus atsakovui laikė įteiktais vien juos išsiuntus paprasta pašto siunta į užsienio įkalinimo įstaigą, be jokio paties atsakovo ar užsienio institucijos patvirtinimo, kita vertus, galimą atsakovo poziciją byloje, gautą vieninteliu jam realiai prieinamu būdu ir pasirašytą jo paties ranka, nepriėmė dėl formos trūkumo, nepasiūlęs jo pašalinti. Proceso teisės normos, reglamentuojančios dokumentų įteikimą ir pateikimą, turi būti taikomos taip, kad padėtų asmeniui veiksmingai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, o ne ją pasunkintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-695/2020).

Akcentuotina, kad šeimos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis), o šalių paaiškinimai yra įrodymų šaltinis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Net ir esant pagrįstų abejonių dėl dokumento formos ar autentiškumo, teismas turėjo galimybę šias abejones pašalinti (pvz., paprašyti atsakovo patvirtinti dokumentą, palyginti parašą su kitais byloje esančiais atsakovo parašais, išklausyti kitų dalyvaujančių asmenų poziciją), o ne atsisakyti priimti dokumentą, kuriame, tikėtina, fiksuota atsakovo pozicija byloje, tokiu būdu jos apskritai nevertinant. Nagrinėjamoje byloje, jau minėta, atsakovas yra kalinamas Rusijos Federacijoje, taigi vertintina, kad jis objektyviai neturi galimybės prisijungti prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo, nes tam reikalinga Lietuvoje išduota elektroninė atpažinties priemonė, jis neturi atstovo Lietuvoje, o teisinis bendradarbiavimas su Rusijos Federacija apsunkintas, atsakovo galimybės teikti procesinius dokumentus nustatyta forma itin ribotos.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta teismų praktika esant paminėtoms faktinėms aplinkybėms vertina, kad nenustačius termino dokumento trūkumams pašalinti, pirmosios instancijos teismo nebuvo užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principai (CPK 12, 17 straipsniai) ir atsakovo teisė būti išklausytam. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatyti procesiniai pažeidimai nėra formalūs ir tiesiogiai susiję su abiem apeliantės apeliacine tvarka skundžiamais klausimais: visų pirma, atsakovo valia dėl išlaikymo priteisimo jam priklausančiu butu turi esminę reikšmę, nes tėvų susitarimas dėl išlaikymo formos ir dydžio yra svarbus, sprendžiant dėl vaikų išlaikymo nustatymo būdo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-943/2023), antra, apeliantės teigimu, paaiškinime atsakovas nurodė, kam panaudojo iš trečiojo asmens gautas lėšas,– tai svarbi faktinė aplinkybė, kuri pirmosios instancijos teismo turi būti įvertinta, sprendžiant, ar prievolė kreditorei atsirado iš sandorio, sudaryto šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas prievolę trečiajam asmeniui solidaria, išvadą grindė tuo, kad ieškovė jokiomis leistinomis priemonėmis neįrodė, jog rangos sutartis buvo susijusi su atsakovo asmeninių poreikių tenkinimu, ir tuo, kad labiau tikėtina, jog atsakovo veiklos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams, taip įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta ieškovei (procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra, paprastai – kreditoriui (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-378/2019; 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-916/2026). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, konstatuoja, kad atsisakymas priimti procesinį dokumentą konkrečioje situacijoje, nepritaikius CPK 115 straipsnio 2 dalies ir nesudarius atsakovui realios galimybės pašalinti trūkumus, yra proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo gali perduoti tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais; toks perdavimas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) (CPK 327 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-1120/2025). Procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nustatytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali. Siekiant pašalinti pažeidimus, būtina tinkamai, laikantis Hagos konvencijos ar CPK 803 straipsnio reikalavimų, ar kitu proceso teisės normų nustatytu būdu įteikti atsakovui procesinius dokumentus užsienyje, sudaryti galimybę pašalinti aukščiau paminėto procesinio dokumento trūkumus jį teikusiam asmeniui, arba sudaryti galimybę kitu būdu atsakovui išdėstyti savo poziciją ir ją įvertinti kartu su kitais įrodymais, tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą. Šie veiksmai reikalautų iš esmės naujo skundžiamų klausimų nagrinėjimo, o juos atlikus apeliacinėje instancijoje atsakovas ir trečiasis asmuo netektų galimybės pasinaudoti instancine teismo sprendimo peržiūra.

Apibendrinant tai, kas aukščiau nurodyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs, ar atsakovas tinkamai informuotas apie teismo procesą, neištyręs atsakovo teiktų rašytinių paaiškinimų pateikimo aplinkybių ir nesudaręs galimybės pašalinti nustatytų trūkumų, bylą išnagrinėjo iš esmės neišklausęs atsakovo pozicijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo sprendžiami nepilnamečių vaikų išlaikymo ir sutuoktinių prievolių kreditoriams pobūdžio klausimai, šie proceso teisės pažeidimai galėjo turėti įtakos nustatant reikšmingas faktines aplinkybes ir priimant teisingą teismo sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. priteisimo vienkartine išmoka, dalį dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, TAR7 , reikalavimų išsprendimo ir su šiais reikalavimais susijusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei perduoda šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės IES1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. priteisimo vienkartine išmoka, taip pat dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, TAR7 , reikalavimų išsprendimo ir su šiais reikalavimais susijusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinti ir civilinę bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.