Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėj usi pareiškėjos O. M. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą už akių byloje Nr. 338/929/22 dėl neturtinės žalos atlyginimo iš suinteresuoto asmens Rusijos Federacijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje nustatyta, kad ieškovė O. M. pareiškė Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teisme ieškinį atsakovei Rusijos Federacijai dėl 1 233 312,50 Ukrainos grivinų (105 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ieškovei ir dviem jos nepilnamečiams vaikams (byla Nr. 338/929/22).

5. Pirmiau nurodytą ieškinį ieškovė O. M. grindė tuo, kad dėl 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusios Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą, dėl kurios nuolat apšaudomas ir bombarduojamas Charkivo miestas, kuriame gyveno ieškovė su šeima, jie patyrė moralinę žalą, pasireiškusią moralinėmis kančiomis, nerimu ir nuolatine baime, kadangi ieškovė su šeimos nariais buvo priversti palikti namus ir persikelti į Ivano-Frankivsko srityje esantį (duomenys neskelbtini) kaimą. Ginkluotos agresijos rezultatas ieškovei ir jos šeimos nariams buvo turimo turto ir būsto, paramos bei vilties grįžti namo praradimas.

6. Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pradėtas procesas pagal pirmiau nurodytą ieškinį, nuspręsta, kad procesas turi vykti pagal bendrąsias teisminio proceso taisykles. Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartimi parengiamasis procesas buvo nutrauktas ir byla paskirta nagrinėti iš esmės. Proceso metu buvo apklausta ieškovė O. M., taip pat jos sutuoktinis. Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendime už akių nurodyta, kad atsakovei Rusijos Federacijai, atstovaujamai Rusijos Federacijos ambasados Ukrainoje, apie teismo posėdžių datą ir laiką buvo pranešta tinkamai, paskelbiant teismo šaukimą interneto svetainėje, tačiau atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį ar kitų procesinių dokumentų.

7. Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendime už akių, kurio pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje siekia pareiškėja O. M., nustatytos šios esminės aplinkybės bei jų pagrindu padarytos išvados: 1) faktą, kad nuo 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos karinės formacijos nuolat apšaudo Ukrainoje esantį Charkivo miestą artilerija ir raketomis yra gerai žinomas ir nereikalauja įrodymų; 2) dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą Ukrainos Prezidento 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 64/2022 Ukrainoje įvesta karo padėtis; 3) atsižvelgdamas į ieškovės ir jos šeimos patirtų moralinių kančių pobūdį ir mastą, reikšmingus šių asmenų konstitucinių teisių pažeidimus ir tyčinį atsakovės Rusijos Federacijos veiksmų pobūdį, teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo; 4) teismas, spręsdamas atsakovės, kaip užsienio valstybės teisinio imuniteto klausimą, vadovavosi Ukrainos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija ir padarė išvadą, kad valstybė neturi teisės remtis imunitetu bylose dėl sveikatos ar gyvybės sužalojimo, jeigu tokia žala visa ar iš dalies padaryta teismo valstybės teritorijoje ir žalą padaręs asmuo tuo metu buvo teismo valstybės teritorijoje; 5) Rusijos Federacija karinės agresijos prieš Ukrainą veiksmus vykdo nuo 2014 metų ir tęsia iki šiol, todėl nuo nurodyto momento Ukrainos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje atsakovė yra Rusijos Federacija, turi teisę ignoruoti šios šalies imunitetą ir nagrinėti bylas dėl žalos, padarytos asmeniui dėl Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos, atlyginimo, pagal šiai valstybei pareikštą ieškinį; 6) dėl Rusijos Federacijos vykdomų veiksmų nuo 2022 m. vasario 24 d., Ukraina nutraukė diplomatinius santykius su Rusijos Federacija, o tai neleidžia Rusijos Federacijos ambasadai Ukrainoje siųsti įvairių prašymų ir laiškų.

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 810 straipsnio 1 dalį užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Nurodytame straipsnyje nustatytos užsienio teismų sprendimų nepripažinimo sąlygos taikomos tik tais atvejais, kai užsienio valstybės su Lietuva nesieja tarptautinė sutartis.

9. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Pagal Dvišalės sutarties 43 straipsnio 4 dalį susitariančiosios šalies kompetentingam teismui prie prašymo dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus.

10. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą už akių bei jo vertimą į lietuvių kalbą, Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. pažymą, kuria patvirtinama, kad 2023 m. kovo 14 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2023 m. balandžio 13 d., Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. pažymą, kuria patvirtinama, jog 2023 m. kovo 14 d. sprendimas už akių nebuvo vykdomas Ukrainos teritorijoje, Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. pažymą, kuria patvirtinama, kad atsakovei Rusijos Federacijai buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, paskelbiant skelbimą oficialiame Ukrainos teisminės valdžios portale, tačiau ieškinio kopija atsakovei nebuvo įteikta.

11. Dvišalės sutarties 45 straipsnyje įtvirtinta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, jog jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą.

12. Tiek nacionalinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek tarptautinėje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, EŽTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Saccoccia prieš Austrija, peticijos Nr. 69917/01; 2012 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Sholokhov prieš Armėniją bei Moldovą, peticijos Nr. 40358/05).

13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės normos, kuriose pripažįstančiajam teismui nustatyta pareiga įsitikinti, ar atsakovas buvo tinkamai informuotas apie procesą, ar jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, yra skirtos tam, jog būtų užtikrinta derama pagarba atsakovo teisei į tinkamą procesą. Teisės normos, kuriose nustatyta pareiga įsitikinti dėl sprendimo įsiteisėjimo, užtikrina, kad sprendimas neįgytų kitokios teisinės galios ir nesukeltų kitokių teisinių padarinių pripažįstančioje valstybėje, negu jis turi kilmės valstybėje. Tai reiškia, kad teisė į tinkamą procesą yra neatskiriama Dvišalės sutarties ir iš jos išplaukiančių susitariančiųjų valstybių subjektams suteikiamų teisių ir garantijų dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024).

14. Nors Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendime už akių nurodyta, kad atsakovė Rusijos Federacija apie teismo posėdžių datą ir laiką buvo informuota tinkamai, paskelbiant teismo šaukimą interneto svetainėje, pažymėtina, jog viešas skelbimas apie bylos nagrinėjimą, paskelbtas specialiame Ukrainos Respublikos teismų interneto tinklapyje, nelaikytinas tinkamu atsakovės informavimu apie prieš ją pradėtą teismo procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024). Pareiškėja O. M. taip pat nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad atsakovei, nedalyvavusiai procese (Rusijos Federacijai), buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad diplomatinių santykių nutraukimas su karinę agresiją pradėjusia naudoti valstybe ir pašto tarnybos veiklos sustabdymas negali pateisinti tinkamo bylos šalies informavimo apie bylos iškėlimą tvarkos nesilaikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024).

15. Lietuvos apeliacinis teismas, priėmęs pareiškėjos O. M. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą už akių, siekė informuoti suinteresuotą asmenį Rusijos Federaciją apie nurodyto prašymo nagrinėjimą, per Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje, siųsdamas procesinius dokumentus per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Tačiau Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje 2025 m. sausio 17 d. pateikė notą, kurioje nurodė, kad remdamasi Rusijos Federacijos ambasados 2024 m. lapkričio 19 d. nota Nr. 1164, grąžina be svarstymo Lietuvos apeliacinio teismo siunčiamus procesinius dokumentus. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 suinteresuotas asmuo Rusijos Federacija per ambasadą Lietuvos Respublikoje 2024 m. lapkričio 19 d. pateikė notą Nr. 1164, kuria atsisakė priimti ir grąžino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai Lietuvos apeliacinio teismo prašytus įteikti procesinius dokumentus. Notoje nurodyta, kad ji negali būti aiškinama kaip patvirtinanti tinkamą dokumentų įteikimą ir pranešimą apie vykstantį teismo procesą Rusijos Federacijai.

16. Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyti atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindai. Šiame Dvišalės sutarties straipsnyje įtvirtinta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Dvišalės sutarties 45 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismų sprendimus: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

17. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas padaro išvadą, kad atsakovė Rusijos Federacija ir jos atstovai nedalyvavo procese dėl to, jog jai nebuvo tinkamai ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą. Fakto, kad Rusijos Federacijai tinkamai įteiktas šaukimas ir kiti procesiniai dokumentai civilinėje byloje, kurioje priimti prašomi pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo sprendimas už akių, iš esmės nepripažino ir Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje. Dėl prašomų pripažinti Ukrainos teismo procesinių sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje neatitiktų Dvišalės sutarties 18 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Respublikos pagrindinių įstatymų principų, įpareigojančių teismą vykdyti realų, bet ne formalų teisingumą. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatuoja, kad yra Dvišalės sutarties 45 straipsnio 1 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti pareiškėjos O. M. prašomą sprendimą už akių.

18. Lietuvos apeliacinis teismas pastebi, kad nagrinėjamoje byloje gautoje Rusijos Federacijos ambasados 2025 m. sausio 17 d. notoje, kurioje atsisakyta priimti Lietuvos apeliacinio teismo siunčiamus procesinius dokumentus, padaryta nuoroda į Rusijos Federacijos ambasados 2024 m. lapkričio 19 d. notą Nr. 1164. Pastarojoje ambasados notoje prašoma taikyti tarptautinės teisės principą – užsienio valstybės imuniteto principą, nes Rusijos Federacija nesutiko ir nesutinka, kad civilinė byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose (taip pat ir byla dėl Ukrainos teismo sprendimų, priimtų civilinėje byloje, kurioje Rusijos Federacija yra atsakovė, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje).

19. Kaip jau buvo minėta, prašomame pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendime už akių nurodyta, kad teismas netaikė Rusijos Federacijai valstybės imuniteto (teisminio imuniteto), nes ieškinio dalykas yra žalos, padarytos Rusijos Federacijos ginkluota agresija prieš Ukrainos Respubliką atlyginimas, žalos padarymo vieta yra Ukrainos Respublikos suvereni teritorija. Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo vadovavosi Ukrainos Aukščiausiojo Teismo pateiktu išaiškinimu, kad pirmiau nurodytais veiksmais, taip pat dėl daugybės genocido aktų Rusijos Federacija neturi teisės remtis valstybės imunitetu (teisminiu imunitetu) ir paneigti Ukrainos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl žalos, padarytos agresijos aktais, atlyginimo (Ukrainos Aukščiausiojo Teismo Didžiosios kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Nr. 990/80/22).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvoje taikoma riboto imuniteto doktrina. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (lot. acta jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje srityje (lot. acta jure gestionis). Pripažįstama, kad privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Dėl šios priežasties ieškinys, kylantis iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra tvarka. Absoliutaus valstybės imuniteto taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų po 1990 m. kovo 11 d. pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio statuso, o tai reiškia, kad trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę bendriją. Tačiau teismas neturėtų įstatymo taikyti formaliai ir mechaniškai, neatsižvelgdamas į realią padėtį ir Lietuvos valstybės veiksmus tarptautiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998; 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007).

21. Valstybės imuniteto doktrina grindžiama tarptautinės viešosios teisės maksima „lygus lygiam valdžios neturi“ (lot. par in parem non habet imperium). Šios maksimos turi būti laikomasi, kai nustatoma, kad valstybė atliko veiksmus viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Taigi užsienio valstybės teismo prerogatyva vertinti, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs ginčas. Nacionaliniai teismai nėra visiškai laisvi remtis savo nacionaline teise taikant valstybės imunitetą arba atsisakant jį taikyti. Būtent tarptautinė teisė nubrėžia privalomas ribas ir sukuria taisykles, kuriomis vadovaujantis nacionaliniai teismai privalo taikyti valstybės imunitetą. Kariniai veiksmai yra valstybės acta jure imperii, todėl neatsižvelgiant į jų neteisėtą pobūdį bei tarptautinį pasmerkimą, valstybės imuniteto apsauga valstybei išlieka. Taigi, tuo atveju, jeigu žala padaroma deliktu (iš karinių veiksmų), tai patenka į valstybės veikimą viešosios teisės srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024).

22. Nagrinėjamu atveju, žala kilo iš karinių veiksmų, todėl Rusijos Federacija veikė viešosios teisės srityje, t. y. acte iuri imperii. Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismas netaikė valstybės imuniteto doktrinos Rusijos Federacijai. Dėl to kyla klausimas, ar tokio teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006).

24. Ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-11-381/2017).

25. Viešosios tvarkos išlyga turėtų būti taikoma tais atvejais, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams teisės principams. Viešosios tvarkos nuostata gali būti remiamasi tuo atveju, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas Lietuvos Respublikoje būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams principams. Pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės teisinėje sistemoje, kurioje keliamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-82-186/2015).

26. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia (be kita ko), tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

27. Atsižvelgęs į nurodytas nuostatas, teismas padaro išvadą, kad Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo sprendimas už akių, kuris priimtas netaikius atsakovei Rusijos Federacijai valstybės imuniteto byloje dėl ginkluotos karinės agresijos veiksmais fiziniams asmenims padarytos neturtinės žalos atlyginimo (dėl žalos, padarytos deliktu (kariniais veiksmais)), Rusijos Federacijai aiškiai išreiškus nesutikimą būti įtrauktai į tokį procesą, pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai, tuo pačiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

28. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, Lietuvos apeliacinis teismas atsisako pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą už akių byloje Nr. 338/929/22.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 810 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjos O. M. prašymą.

Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Ivano-Frankivsko srities Bohorodčany apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą už akių byloje Nr. 338/929/22.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.