Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „VIZA group“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Respublikos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos apeliaciniame teisme priimtas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „VIZA group“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

5. Byloje nustatyta, kad ieškovė RAB „Shiko“ pareiškė Kyjivo srities ūkiniame teisme ieškinį atsakovei Rusijos Federacijai dėl 8 042 7527,90 JAV dolerių išieškojimo (civilinė byla Nr. 911/1953/23).

Dėl suinteresuoto asmens (atsakovės) Rusijos Federacijos informavimo apie bylos procesą ir procesinių sprendimų įteikimo vertinimo

16. Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis). Jomis valstybės iš esmės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-611/2020). Prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo diskrecijos ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-4-381/2021; 2021 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-103-798/2021).

17. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Pagal Dvišalės sutarties 43 straipsnio 4 dalį susitariančiosios šalies kompetentingam teismui prie prašymo dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus.

18. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė Ukrainos Respublikos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą bei jų vertimus į lietuvių kalbą.

19. Dvišalės sutarties 45 straipsnyje įtvirtinta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, jog jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 16 punktas; 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-916/2022, 24 punktas).

21. Kalbant konkrečiai apie bylas dėl teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, EŽTT yra išaiškinęs, kad ginčuose, kurių baigtis turi lemiamą reikšmę civilinėms teisėms, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikoma vykdant užsienio šalių galutinius sprendimus (žr. EŽTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Saccoccia prieš Austrija, peticijos Nr. 69917/01; 2012 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Sholokhov prieš Armėniją bei Moldovą, peticijos Nr. 40358/05).

23. Pirmiau nurodyta, kad teisės normos, kuriose pripažįstančiajam teismui nustatyta pareiga įsitikinti, ar atsakovas buvo tinkamai informuotas apie procesą, ar jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, yra skirtos tam, kad būtų užtikrinta derama pagarba atsakovo teisei į tinkamą procesą. Teisės normos, kuriose nustatyta pareiga įsitikinti dėl sprendimo įsiteisėjimo, užtikrina, kad sprendimas neįgytų kitokios teisinės galios ir nesukeltų kitokių teisinių padarinių pripažįstančioje valstybėje, negu jis turi kilmės valstybėje. Tai reiškia, kad teisė į tinkamą procesą yra neatskiriama Dvišalės sutarties ir iš jos išplaukiančių susitariančiųjų valstybių subjektams suteikiamų teisių ir garantijų dalis.

24. Pareiškėja UAB „VIZA group“ nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad atsakovei, nedalyvavusiai procese (Rusijos Federacijai), buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą. Pažymėtina, kad diplomatinių santykių nutraukimas su karinę agresiją pradėjusia naudoti valstybe ir pašto tarnybos veiklos sustabdymas negali pateisinti tinkamo bylos šalies informavimo apie bylos iškėlimą tvarkos nesilaikymo. Nors Ukrainos RespublikosKyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendime nurodyta, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie bylos iškėlimą, bet nepateikta tokį tinkamą informavimą patvirtinančių įrodymų. Viešas skelbimas apie bylos nagrinėjimą, paskelbtas specialiame Ukrainos Respublikos teismų interneto tinklapyje, nelaikytinas tinkamu atsakovės informavimu apie prieš ją pradėtą teismo procesą.

25. Pareiškėjos RAB „Shiko“ pateikta antstolio G. B. 2024 m. kovo 8 d. pažyma apie procesinių dokumentų įteikimą pasirašytinai Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje adresu Ukrainos Didvyrių g. 2, Vilnius, ir elektroniniu paštu „lithuania@mid.ru“ taip pat laikytinas netinkamu atsakovės (suinteresuoto asmens nagrinėjamoje byloje) Rusijos Federacijos informavimu apie civilinės bylos nagrinėjimą, nes joje pažymėta, kad patvirtinimas apie dokumentų gavimą nėra gautas.

26. Taigi, pareiškėjai nepateikus įrodymų apie tai, kad suinteresuotas asmuo (atsakovė) Rusijos Federacija iš tikrųjų tinkamai būtų informuota apie teismo procesą ir dėl jos priimtus teismo sprendimą bei papildomą sprendimą, negalima daryti išvados, jog suinteresuotas asmuo (atsakovė) Rusijos Federacija atsisakė savo teisės stoti prieš teismą ir gintis nuo pareikšto ieškinio.

27. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, priėmęs pareiškėjos UAB „VIZA group“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Respublikos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą siekė informuoti suinteresuotą asmenį Rusijos Federaciją apie nurodyto prašymo nagrinėjimą tiek viešo paskelbimo būdu (paskelbdamas skelbimą specialiame interneto tinklapyje „teismai.lt“), tiek per Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje siųsdamas procesinius dokumentus per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje 2024 m. lapkričio 19 d. nota Nr. 1164 atsisakė priimti ir grąžino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai Lietuvos apeliacinio teismo prašytus įteikti procesinius dokumentus. Notoje nurodyta, kad ji negali būti aiškinama kaip patvirtinanti tinkamą dokumentų įteikimą ir pranešimą Rusijos Federacijai.

28. Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyti atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindai. Šiame Dvišalės sutarties straipsnyje įtvirtinta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Dvišalės sutarties 45 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismų sprendimus: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ir jos atstovai nedalyvavo procese dėl to, jog jai nebuvo tinkamai ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą. Fakto, kad Rusijos Federacijai tinkamai įteiktas šaukimas ir kiti procesiniai dokumentai civilinėje byloje, kurioje priimti prašomi pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Respublikos Kijyvo srities ūkinio teismo sprendimas ir papildomas sprendimas, nepripažino ir Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje. Dėl prašomų pripažinti Ukrainos Respublikos teismo procesinių sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje neatitiktų Dvišalės sutarties 18 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Respublikos pagrindinių įstatymų principų, įpareigojančių teismą vykdyti realų, bet ne formalų teisingumą. Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad yra Dvišalės sutarties 45 straipsnio 1 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti ieškovės prašomus teismo sprendimą ir papildomą sprendimą.

Dėl užsienio valstybės imuniteto ir dėl viešosios tvarkos

30. Lietuvos apeliaciniame teisme per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją gautoje Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje 2024 m. lapkričio 19 d. notoje Nr. 1164 prašoma taikyti tarptautinės teisės principą – užsienio valstybės imuniteto principą, nes Rusijos Federacija nesutiko ir nesutinka, kad civilinė byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose (taip pat ir byla dėl Ukrainos Respublikos teismo sprendimų, priimtų civilinėje byloje, kurioje Rusijos Federacija yra atsakovė, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje).

31. Prašomame pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos Respublikos Kijyvo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendime nurodyta, kad teismas netaikė Rusijos Federacijai valstybės imuniteto (teisminio imuniteto), nes ieškinio dalykas yra žalos, padarytos Rusijos Federacijos ginkluota agresija prieš Ukrainos Respubliką atlyginimas, žalos padarymo vieta yra Ukrainos Respublikos suvereni teritorija. Kijyvo srities ūkio teismas vadovavosi Ukrainos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pateiktu išaiškinimu, kad pirmiau nurodytais veiksmais, taip pat dėl daugybės genocido aktų Rusijos Federacija neturi teisės remtis valstybės imunitetu (teisminiu imunitetu) ir paneigti Ukrainos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl žalos, padarytos agresijos aktais, atlyginimo (Ukrainos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Didžiosios kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Nr. 990/80/22).

32. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad valstybės imunitetas yra tarptautinės teisės paprotys, t. y. privalomos galios tarptautinės teisės šaltinis. Tarptautinės teisės papročio turinys vertinamas atsižvelgiant į valstybių praktiką ir pritarimą kaip privalomai elgesio taisyklei (lot. opinio juris) (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1969 m. vasario 20 d. sprendimas byloje North Sea Continental Shelf, I.C.J. Reports 1969, para. 77).

33. EŽTT apibendrinęs pagrindinius valstybės imuniteto taikymo principus nurodė: kad būtų nesuderinama su teisinės valstybės principu demokratinėje visuomenėje arba su pagrindiniu principu, kuriuo grindžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, jei valstybė galėtų be jokių apribojimų ar Konvencijos vykdymo institucijų kontrolės pašalinti iš teismų jurisdikcijos visą eilę civilinių ieškinių arba suteikti imunitetus nuo civilinės atsakomybės tam tikroms asmenų kategorijoms; teismas turi atsižvelgti į ypatingą Konvencijos, kaip žmogaus teisių sutarties, pobūdį, taip pat į atitinkamas tarptautinės teisės taisykles; Konvencija turėtų būti aiškinama kiek įmanoma darniai su kitomis tarptautinės teisės normomis, kurių dalis ji yra, įskaitant tas, kurios susijusios su imuniteto suteikimu valstybei; valstybės priemonės, atspindinčios visuotinai pripažintas tarptautinės viešosios teisės taisykles dėl valstybės imuniteto, iš principo negali būti laikomos neproporcingai ribojančiomis teisę kreiptis į teismą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; kaip teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama šiame straipsnyje garantuojamo teisingo bylos nagrinėjimo dalis, taip ir kai kurie teisės kreiptis į teismą apribojimai taip pat turi būti laikomi neatsiejamais (EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Stichting Mothers of Srebrenica ir kiti prieš Nyderlandus, 139 punktas (pareiškimo Nr. 65542/12)).

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvoje taikoma riboto imuniteto doktrina. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Pripažįstama, kad privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Dėl šios priežasties ieškinys, kylantis iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra tvarka. Absoliutaus valstybės imuniteto taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų po 1990 m. kovo 11 d. pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio statuso, o tai reiškia, kad trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę bendriją. Tačiau teismas neturėtų įstatymo taikyti formaliai ir mechaniškai, neatsižvelgdamas į realią padėtį ir Lietuvos valstybės veiksmus tarptautiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998; 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007).

35. Valstybės imuniteto doktrina grindžiama tarptautinės viešosios teisės maksima „lygus lygiam valdžios neturi“ (lot. par in parem non habet imperium). Šios maksimos turi būti laikomasi, kai nustatoma, kad valstybė atliko veiksmus viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Taigi užsienio valstybės teismo prerogatyva vertinti, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs ginčas. Nacionaliniai teismai nėra visiškai laisvi remtis savo nacionaline teise taikant valstybės imunitetą arba atsisakant jį taikyti. Būtent tarptautinė teisė nubrėžia privalomas ribas ir sukuria taisykles, kuriomis vadovaujantis nacionaliniai teismai privalo taikyti valstybės imunitetą.

36. Dėl valstybės imuniteto taikymo (netaikymo) svarbi yra Tarptautinio Teisingumo Teismo praktika, kuris sprendžia ginčus tarp 193 Jungtinių Tautų valstybių. Viena esminių bylų dėl valstybės imuniteto yra 2012 m. vasario 3 d. Jurisdikcinių imunitetų byla, kurioje spręstas klausimas dėl Italijos ir Graikijos atsisakymo taikyti imunitetą Vokietijai dėl to, kad ši II–ojo pasaulinio karo metu atliko karo nusikaltimus Italijos ir Graikijos teritorijoje (Tarptautinio Teisingumo Teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Jurisdikcinių imunitetų byloje (Vokietija prieš Italiją). Nurodytoje byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, kad Italija ir Graikija netinkamai taikė tarptautinės paprotinės teisės nuostatas, todėl neteisėtai atsisakė taikyti valstybės imuniteto apsaugą Vokietijai.

37. Kitų valstybių nacionalinių teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad valstybės yra linkusios suteikti valstybės imuniteto apsaugą tais atvejais, kai žalą sukelia užsienio valstybių karinės pajėgos, o valstybės imuniteto suteikimas grindžiamas tuo, kad karinių pajėgų atliekami veiksmai atitinka acta jure imperii reikalavimus (Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Eemshaven Port Authority; Nederlandse Jurisprudentie, 2001, Nr. 567). Taigi, kariniai veiksmai yra valstybės acta jure imperii, todėl neatsižvelgiant į jų neteisėtą pobūdį bei tarptautinį pasmerkimą, valstybės imuniteto apsauga valstybei išlieka. Taigi, tuo atveju, jeigu žala padaroma deliktu (iš karinių veiksmų), tai patenka į valstybės veikimą viešosios teisės srityje. Nagrinėjamu atveju, žala kilo iš karinių veiksmų, todėl Rusijos Federacija veikė viešosios teisės srityje, t. y. acte iuri imperii. Nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija yra priešinga tai, kuri buvo nagrinėjama EŽTT byloje Cudak prieš Lietuvą (EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (peticijos Nr. 15869/02)).

38. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad Kijyvo srities ūkio teismas netaikė valstybės imuniteto doktrinos Rusijos Federacijai (žr. šios nutarties 31 punktą). Dėl to kyla klausimas, ar tokio teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

39. Kasacinis teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006).

40. Ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-11-381/2017).

41. Viešosios tvarkos išlyga turėtų būti taikoma tai atvejais, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams teisės principams: Viešosios tvarkos nuostata gali būti remiamasi tuo atveju, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas Lietuvos Respublikoje būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams principams. Pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės teisinėje sistemoje, kurioje keliamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-82-186/2015).

42. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia (be kita ko), tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, kad Kijyvo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomo sprendimo, kurie priimti netaikius atsakovei Rusijos Federacijai valstybės imuniteto byloje dėl ginkluotos karinės agresijos veiksmais privataus juridinio asmens turtui padarytos žalos ir negautų pajamų atlyginimo (dėl žalos, padarytos deliktu (kariniais veiksmais)), Rusijos Federacijai aiškiai išreiškus nesutikimą būti įtrauktai į tokį procesą, pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai, tuo pačiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

43. Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių pareiškėjos UAB „VIZA group“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Respublikos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą, atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 810 straipsniais, 812 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 45 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „VIZA group“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Respublikos Kyjivo srities ūkio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir 2023 m. lapkričio 30 d. papildomą sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ši nutartis gali būti apskųsta per tris mėnesius nuo jos įsiteisėjimo dienos, kasacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.