Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo ir atsakovo ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovei IES1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Revolut Bank“, „Renti“, AS Inbank filialas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovė nesutiko su atsakovo reikalavimu kompensuoti jam santuokos metu įgytų kilnojamųjų daiktų vertę. Nurodė, kad nesutinka su atsakovo nurodytomis kilnojamųjų daiktų vertėmis, kurios yra nurodytos ne rinkos kainomis, o jų įsigijimo prieš 6 ar 15 metų kainomis, todėl neatspindi jų realios vertės. Nurodė, jog sutinka, kad patikslintame priešieškinyje nurodyti dviračiai būtų padalinti natūra, po 2 dviračius kiekvienam, arba, kad būtų išvengta ginčų su atsakovu dėl dviračių kokybės, laikymo sąlygų, pasiėmimo iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) kur atsakovui yra uždrausta lankytis, ieškovė sutinka, kad visi 4 dviračiai būtų priteisti ieškovei, atsakovui sumokant 2 Eur kompensaciją arba, jei teismas laikytų, kad tinkamas yra šio kilnojamojo turto padalinimas priteisiant atsakovui visus 4 dviračius, priteisus atsakovui visus 4 dviračius (surūdijusius, be detalių), priteisti ieškovei iš atsakovo 2 Eur (dviejų dviračių vertės) dydžio kompensaciją. Nurodė, kad jei bylos nagrinėjimo metu būtų nustatyta, kad metalinis garažas atsakovo nebuvo parduotas PIR1 ir yra dalintinas tarp sutuoktinių, ieškovė sutinka, kad metalinis garažas būtų priteistas jai, o atsakovui priteista 1/2 dalies dydžio metalinio garažo vertės kompensacija, t. y. 225 Eur. Nurodė, kad kiti atsakovo nurodyti kilnojamieji daiktai yra sukrauti į transporto priemonę VW Crafter 35, kuri stovi šalims priklausančiame žemės sklype. Teigė, kad šiais daiktais ji niekada nesinaudojo ir nesinaudoja, jų niekam neperleido ir nepardavė, jie tebėra ir gali būti atsakovui priteisti, kad jis galėjo ir gali pasiimti juos bet kada, tačiau to nedaro nesąžiningais tikslais. Ieškovė nurodė, jog nesutinka, kad jai būtų priteisti santuokoje įgyti atsakovo prašomi padalinti kilnojamieji daiktai, nes jie, išskyrus metalinį garažą, jai nereikalingi, jais ji niekada nesinaudojo ir nemoka naudotis. Nurodė, jog nežinodama šių daiktų modifikacijos, negali nurodyti jų vidutinės rinkos vertės, kokia ji galėtų būti šiuo metu, tačiau šiuos daiktus priteisus atsakovui, jų 1/2 dalies vertės kompensuoti iš atsakovo nereikalauja. Pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo reikalavimu grąžinti jo asmeninius daiktus, nes nėra jų užvaldžiusi ar pasisavinusi bei įsipareigojusi saugoti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Nurodo, kad teismo sprendimo argumentai yra nepakankamai pagrįsti, selektyvūs ir iš esmės šališki ieškovės naudai, nes nebuvo užtikrintas visapusiškas ir objektyvus abiejų šalių pateiktų įrodymų vertinimas. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Nurodo, kad visuma susiklosčiusių ir byloje nustatytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad santuoka iširo ir dėl pačios ieškovės elgesio ir jos pasirinkto gyvenimo būdo. Ieškovės elgesys santuokos metu buvo netinkamas ir nesuderinamas su sutuoktiniui tenkančiomis pareigomis. Ji palaikė ryšius su abejotinos reputacijos ir įtartino elgesio asmenimis, dažnai leisdavo laiką aplinkoje, kurioje buvo vartojamos psichotropinės ar kitos svaiginančios medžiagos, o jos elgesys tapo neatsakingas ir neprognozuojamas. Dėl šių priežasčių tarpusavio santykiai nuosekliai blogėjo, mažėjo pasitikėjimas, atsirado emocinė įtampa ir nuolatiniai konfliktai.

Nepaisant atsakovo pastangų padėti ieškovei, skatinti ją keisti gyvenimo būdą ir grįžti prie atsakingo šeiminio gyvenimo, šios pastangos nedavė rezultatų. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad santuokos tikslai nepasiteisino, kadangi ieškovė prioritetą teikė laisvalaikiui ir pramogoms, o ne šeimos gerovei ir stabilumui. Ieškovė akivaizdžiai pažeidė esmines sutuoktinės pareigas, įtvirtintas civilinėje teisėje, įskaitant lojalumo, tarpusavio pagarbos, moralinės paramos ir bendradarbiavimo principus. Be to, jos veiksmai leido pagrįstai abejoti jos ištikimybe, kadangi ji nuolat bendraudavo ir leisdavo laiką su kitais vyrais. Pažymėjo ir tai, kad bendro gyvenimo metu, gyvenant adresu (duomenys neskelbtini) atsakovas sąžiningai dirbo, stengėsi užtikrinti šeimos materialinį pagrindą, todėl darytina išvada, kad santuokos iširimas yra sąlygotas ir ieškovės veiksmų ir elgesio (t. y. kaltė yra abipusė), o ieškovės reikalavimai pripažinti vienašališką tik atsakovo kaltę yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovo kaltės, iš esmės rėmėsi ieškovės subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais apie tariamą psichologinį ir fizinį smurtą, tačiau neįvertino kritiškai šių paaiškinimų patikimumo, jų nuoseklumo, prieštaravimų bei suinteresuotumo bylos baigtimi. Ypatingai abejotinas teismo sprendimo motyvas, kuriuo atsakovo šeimos narių parodymai atmesti vien dėl jų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Toks vertinimas yra pernelyg formalus ir neatitinka suformuotos teismų praktikos, pagal kurią liudytojo ryšys su šalimi savaime nesudaro pagrindo paneigti jo parodymų įrodomosios vertės.

Kritiškai vertintinas ir teismo motyvas, kad, esą, atsakovas nepateikė „objektyvių“ įrodymų dėl ieškovės elgesio (alkoholio ar psichotropinių medžiagų vartojimo, netinkamo gyvenimo būdo ir pan.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokio pobūdžio aplinkybės dėl savo pobūdžio ne visada gali būti patvirtintos rašytiniais dokumentais, o jų įrodinėjimas dažnai grindžiamas šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei aplinkybių visuma. Reikalavimas tokias aplinkybes pagrįsti išimtinai dokumentais neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus ir įrodymus dėl ieškovės elgesio, dėl kurio ji taip pat buvo teisiama. Pažymėjo, kad pats faktas, jog ieškovė buvo pripažinta padariusi kelias nusikalstamas veikas, nėra neutralus ir neturi būti eliminuojamas iš bendro jos elgesio vertinimo konteksto. Nors ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai nepaneigia nustatyto nusikalstamų veikų padarymo fakto. Ieškovės ankstesnis elgesys ir su juo susijusios problemos nėra atsietos nuo vėlesnių santykių dinamikos – priešingai, jos sudaro kontekstą, leidžiantį suprasti ir vėlesnius konfliktus bei jų priežastis.

Teismo išvada dėl atsakovo „žiauraus elgesio“ taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jos pagrįstumo. Ši išvada iš esmės grindžiama neįsiteisėjusiu baudžiamuoju nuosprendžiu bei ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie dar nėra galutinai įvertinti baudžiamosios justicijos kontekste. Nors teismas formaliai pripažįsta, kad nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau faktiškai jam suteikia reikšmingą įrodomąją galią, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą ir per anksti darydamas išvadas dėl atsakovo veiksmų teisinio vertinimo.

Pažymėjo, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog atsakovo elgesys, net jei tam tikrais atvejais ir buvo netinkamas, galėjo būti išprovokuotas ieškovės veiksmų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant santuokos iširimo priežastis būtina analizuoti abiejų sutuoktinių elgesį kompleksiškai, o ne izoliuotai. Šiuo atveju toks kompleksinis vertinimas nebuvo atliktas.

Sprendime taip pat stokojama nuoseklaus priežastinio ryšio analizės – teismas neatskleidė, kokiu konkrečiu būdu atsakovo veiksmai lėmė santuokos iširimą, neįvertino, ar šie veiksmai buvo esminė ir lemiama priežastis, kaip to reikalauja CK 3.60 straipsnio taikymo praktika.

Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas kaip neturintis teisinio pagrindo. Tačiau net ir neatsižvelgiant į šią esminę aplinkybę, pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos yra nepagrįstos ir neatitinka tiek materialinės teisės normų, tiek jų taikymo praktikos. Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės patirtą neturtinę žalą grindė jos pačios paaiškinimais, apsaugos nuo smurto orderiais bei baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. aplinkybėmis, kurios savo pobūdžiu yra susijusios su galimais teisės pažeidimais, tačiau nėra tiesiogiai siejamos su santuokos nutraukimo pasekmėmis. Tokiu būdu buvo nepagrįstai išplėsta CK 3.70 straipsnio 2 dalies taikymo apimtis. Be to, teismas, konstatuodamas neturtinės žalos buvimą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie ieškovės patirtus išgyvenimus, tačiau neatliko išsamios šios žalos turinio, masto ir intensyvumo analizės, kaip to reikalauja CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Kritiškai vertintina ir tai, kad teismas neturtinės žalos dydį (2 000 Eur) pripažino „objektyviu“, tačiau nepateikė jokių konkrečių motyvų, kodėl būtent tokia suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teismo argumentas dėl žemės sklypo priežiūros poreikio yra deklaratyvus, abstraktus ir nesusietas su konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Teismas nenustatė ir neįrodė, kad atsakovas objektyviai negalėtų užtikrinti jam tenkančios turto dalies priežiūros ar kad tokia priežiūra negalėtų būti organizuojama pasitelkiant trečiuosius asmenis. Be to, teismas nepagrįstai susiaurino žemės sklypo naudojimo sampratą, jį vertindamas išimtinai kaip fizinio naudojimo (ūkinės veiklos) objektą. Teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino atsakovo paaiškinimą, kad šiuo metu atsakovas neturi konkrečių planų dėl žemės sklypo panaudojimo. Tokia aplinkybė negali būti traktuojama kaip atsisakymas nuo nuosavybės teisių ar kaip pagrindas jas riboti. Teismo pasirinktas sprendimas iš esmės eliminuoti atsakovą iš nuosavybės santykio, priteisiant tik kompensaciją, nėra pakankamai motyvuotas ir neatitinka proporcingumo bei teisingumo principų. Kita vertus, teismas privalėjo nustatyti realią, aktualią žemės sklypo vertę ir atitinkamai priteisti atsakovui proporcingai didesnę piniginę kompensaciją. Nagrinėjamu atveju teismas šios pareigos neįvykdė. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė savo poziciją grindė Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame nurodyta vidutinė rinkos vertė – 11 700 Eur, nustatyta 2021 m. rugpjūčio 11 d., t. y. daugiau nei prieš ketverius metus iki sprendimo priėmimo. Akivaizdu, kad tokio senumo duomenys negali atspindėti realios turto vertės sprendimo priėmimo metu, ypač atsižvelgiant į visuotinai žinomą ir objektyviais duomenimis patvirtinamą nekilnojamojo turto kainų augimą. Teismas šių savo pareigų ginčo byloje neatliko, perėmė ieškovės nurodytą vertę, neinicijavo jokio papildomo įrodymų rinkimo ir nevertino turto vertės aktualumo sprendimo priėmimo momentu. Tokiu būdu buvo pažeista pareiga visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes bei priimti teisingą sprendimą. Su apeliaciniu skundu pateiktais VĮ Registrų centro duomenimis dabartinė žemės sklypo vidutinė rinkos vertė sudaro 19 900 Eur. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta žemės sklypo vertė yra ženkliai (vos ne dvigubai) mažesnė už realią turto vertę ir neatitinka esamos rinkos situacijos.

Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad transporto priemonė BMW 330XI (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimo priėmimo dieną negalėjo būti vertinama kaip 3 000 Eur vertės turtas, kadangi ji yra nevažiuojanti, išmontuota ir faktiškai laikytina metalo laužu. Teismui pateikiami dokumentai (susirašinėjimas, mokėjimo pavedimas) patvirtina, kad ši transporto priemonė buvo įsigyta už 1 350 Eur, o vėliau buvo ardoma ir jos būklė tik blogėjo, todėl niekaip negalėjo kainuoti 3 000 Eur

Teismo sprendimas priteisti atsakovui automobilį VW Crafter 35, kuris taip pat yra ieškovės teritorijoje, neįpareigojant jos užtikrinti turto perdavimo ar būklės stabilumo, yra teisiškai ydingas. Teismas pripažino, kad automobilis yra apgadintas ir jame turėję būti atsakovo daiktai dingę, tačiau vis tiek įskaitė jį į atsakovo turto dalį pilna verte. Tai prieštarauja logikai ir teisingumo principui: turtas, kuris faktiškai yra „išgaravęs“ kito sutuoktinio valdymo metu, neturi būti dalijamas natūra tam asmeniui, kuris jo nevaldo. Tokiu atveju turto vertė turėtų būti išieškoma iš kaltosios šalies (ieškovės) kaip kompensacija už bendrosios nuosavybės sumažinimą.

Teismo atliktas dviračių ir smulkių įrankių vertinimas „simbolinėmis“ 1 Eur ar 50 Eur sumomis neturi nieko bendro su realia rinkos kaina, o tai tiesiogiai pažeidžia CK 3.119 straipsnio reikalavimus. Pridedamos nuotraukos patvirtina, kad dviračiai buvo puikios techninės būklės ir verti žymiai daugiau. Joks protingas žmogus negalėtų teigti, kad tokius dviračius galima būtų parduoti po 1 Eur (iš esmės – atiduoti).

Teismas, pripažindamas atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo, rėmėsi ne vien, kaip teigia atsakovas, ieškovės subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais, tačiau ir kitais į bylą pateiktais įrodymais, kurie vienas kitam neprieštaravo. Tačiau atsakovo teiginiai, esą ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, nes svaiginosi, vedžiojosi į namus priklausomus nuo svaigalų asmenis ir buvo atsakovui neištikima, yra tik atsakovo teiginiai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas nesiekė nutraukti santuokos, nors teigia, kad ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo, o apeliaciniame skunde pateiktos priežastys, kodėl atsakovas santuokos su ieškove nenutraukė, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip šalys pripažino, kartu negyvena nuo 2024 m. lapkričio 1 d., atsakovas iki gyvenimo skyriumi ne kartą prieš ieškovę smurtavo, ką patvirtina atsakovui surašyti smurto artimoje aplinkoje orderiai. Tačiau nėra nė vieno įrodymo byloje, jog atsakovas būtų siekęs pakeisti esą ydingą ieškovės elgesį, nes to ir nereikėjo – ieškovė nevedė netinkamo gyvenimo būdo, o atsakovas nesistengė padėti ieškovei įveikti priklausomybes, nes tokių ieškovė neturėjo ir neturi. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog atsakovas prieš ieškovę smurtavo, o ne, kad ieškovė svaiginosi, vedėsi į namus priklausomybes turinčius asmenis, buvo atsakovui neištikima, nelojali, o atsakovas tikėjo santuoka, šeima, ir ieškovę visomis išgalėmis traukė iš priklausomybių liūno. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėjo teisingos išvados, jog atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo.

Teismas pagrįstai atsakovo prašytų apklausti liudytojų parodymus vertino kritiškai, kadangi jie bendro šalių santuokinio gyvenimo nematė, o tik perpasakojo atsakovą, todėl teismas pagrįstai juos vertino kritiškai ir, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, jais nesivadovavo.

Atsakovui ieškovei iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybės buvo žinomos, ieškovė atsakovui buvo atvira ir sąžininga, ieškovė atskleidė atsakovui ir pačius nemaloniausius įvykius, į kuriuos ieškovė buvo patekusi. Atsakovas, sudarydamas santuoką su ieškove, žinojo ieškovės praeitį, žinojo, jog ieškovės atžvilgiu buvo užvesta baudžiamoji byla, pats už ieškovę laidavo ir šios aplinkybės atsakovui nesutrukdė su ieškove sudaryti santuoką, todėl, jei atsakovas, žinodamas apie ieškovės atžvilgiu buvusį užvestą baudžiamąjį procesą su ieškove santuoką sudarė, reiškia, šios aplinkybės atsakovui nekliudė, todėl atsakovas negali reikšti pretenzijas dėl ieškovės praeities iki santuokos sudarymo, apie kurias atsakovas žinojo, kaip apie priežastį santuokai iširti.

Pažymėjo, jog atsakovas baudžiamojoje byloje neneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kad atsakovas apipylė šalių gyvenamąjį būstą degiu skysčiu, kad grasino su ieškove susidoroti, taigi, baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes atsakovas pripažino tiek baudžiamojoje byloje, tiek ir nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą teismo posėdžio metu, todėl teismas pagrįstai spręsdamas kaltės klausimą dėl šalių santuokos iširimo rėmėsi aplinkybėmis, kurios nustatytos baudžiamojoje byloje ir kurias santuokos nutraukimo byloje teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas.

Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, atlygino ieškovės patirtą neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo pasekmių, t. y. dėl nepavykusio santuokinio gyvenimo, dėl ko kaltu pripažintas atsakovas, o ne dėl nusikaltimu ieškovei padarytos žalos, nors šie atsakovo veiksmai taip pat sąlygojo, jog bendras gyvenimas su atsakovu nėra įmanomas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė puoselėjo viltis gyventi santuokoje, kūrė bendrą su atsakovu ateitį, kūrė bendrus su atsakovu namus, beveik 10 metų gyvenant kartu su atsakovu ne kartą jam dėl jo naudoto smurto atleido, susitaikė, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo patyrė ir neturtinės žalos atlyginimą ieškovei iš kalto dėl santuokos iširimo atsakovo priteisė, todėl šis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovas, priešieškiniu reikšdamas reikalavimą dėl žemės sklypo padalinimo natūra, nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie žemės sklypo atidalinimo sąlygas. Taip pat atsakovas, reikšdamas reikalavimą dėl žemės sklypo padalinimo natūra ir nurodydamas, jog siekia suformuoti priteistinas žemės sklypo dalis į du atskirus nuosavybės objektus, nepagrindė, kokius kaštus šalys patirs dėl žemės sklypo atidalinimo (procedūrai atlikti, dviem įvažiavimams suformuoti, atskiroms komunikacijoms įsivesti ir pan.) ir, ar šie kaštai, vertinant juos su žemės sklypo verte – 11 700 Eur, su kuria atsakovas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme sutiko, yra adekvatūs ir proporcingi. Atsakovas, reikšdamas reikalavimą atidalinti žemės sklypą natūra, neįrodė, jog toks atidalinimas būtų racionalus. Nepaisant to, jog atsakovas neįrodė žemės sklypo atidalinimo natūra racionalumo ir išlaidų adekvatumo, teismas teisingai sprendė, jog dėl konfliktiškų šalių santykių žemės sklypas natūra dalimis po 1/2 dalį nedalintinas.

Be to, aplinkybė, jog šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, yra pakankama netaikyti turto padalinimo natūra, todėl apelianto teiginiai, esą teismas tik hipotetiškai svarstydamas apie negalėjimą bendrai valdyti žemės sklypo sprendė atsisakyti prioritetinio turto padalinimo būdo natūra, yra nepagrįsti, nes šalių konfliktiniai santykiai, o iš atsakovo pusės – nusikaltimo požymių turintis veikimas, bylos medžiaga patvirtinti, taigi teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo priteisimo tik ieškovei, rėmėsi byloje esančia medžiaga ir bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, ieškovė šiame žemės sklype pastatytame vagonėlyje gyvena, žemės sklypu naudojasi, moka žemės mokesčius, rūpinasi žemės sklypo dokumentų tvarkymu, ribų tikslinimu, todėl teismas dar ir dėl to pagrįstai žemės sklypą priteisė tik ieškovei.

Teismas pagrįstai šalims gyvenant santuokoje iš bendrų santuokinių lėšų sumokėtas įmokas 4 397,12 Eur sumai pripažino turtine nauda, kurią priteisė atsakovui priteisiant visas teises ir pareigas pagal su UAB „Renti“ sudarytą sutartį, o pusę gyvenant santuokoje iki gyvenimo skyriumi pradžios sumokėtų įmokų 2 198,56 Eur dydžio kompensaciją ieškovei. Santuokos metu buvo įgyta turtinė teisė, o įmokų suma, įskaitant sumokėtas iš bendrų lėšų faktiškai gyvenant santuokoje iki 2024 m. lapkričio 1 d., suteikia teisę įsigyti transporto priemonę nuosavybėn tiek mažesne kaina, kiek įmokų už naudojimąsi ja buvo sumokėta. Be to, santuokos metu buvo sumokėtas ir užstatas pagal šios sutarties 5.1. punktą, kuris, įvykdžius sutartį, bus grąžintas. Taigi, santuokos metu sumokėtų piniginių lėšų už naudojimąsi transporto priemone BMW 5ER REIHE suma mažėja jos įsigijimo kaina, todėl tai yra nauda, kurią gauna tas, kuriam visos teisės ir pareigos pagal sutartį bus priteistos.

Transporto priemonę VW CRAFTER 35 4 480 Eur vertės teismas pagrįstai priteisė atsakovui, nes šia transporto priemone atsakovas visuomet naudojosi. Ieškovei ši transporto priemonė nėra reikalinga. Teismas teisingai vertino, jog transporto priemone VW CRAFTER 35 naudojosi atsakovas, todėl pagrįstai sprendimu atsakovui ją priteisė.

Ieškovė su atsakovo apeliaciniu skundo reikalavimu grąžinti atsakovo asmeninius daiktus nesutinka, kadangi ieškovė atsakovo daiktų nėra užvaldžiusi, nėra jų pasisavinusi, atsakovo asmeninių daiktų ieškovė taip pat nėra ir nebuvo įsipareigojusi saugoti, kokia tų daiktų vertė bebūtų. Atsakovas ir toliau laikosi savo pozicijos, nurodydamas tikrovės neatitinkančias daiktų kainas ir reikalauja iš ieškovės ją priteisti, nors atsakovui pakaktų, kai draudimai lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje bus pasibaigę, savo daiktus pasiimti. Ieškovė atsakovo daiktus sudėjo saugiai iš garažo, kurį pats atsakovas pardavė, o kiti atsakovo daiktai, įskaitant jam priteistus, yra žemės sklype stovinčioje transporto priemonėje VW Crafter35. Ieškovė nėra įsipareigojusi teikti atsakovo asmeninių daiktų saugojimo paslaugos, todėl negali atsakyti už atsakovo asmeninius daiktus. Atsakovas savo asmeniniais daiktais privalo rūpintis pats, tačiau jais nepasirūpinęs pagal savo pageidavimus išvyko į užsienį.

Tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą ir priteisti iš ieškovės atsakovo nurodytus daiktus arba jų vertę nėra jokio teisėto pagrindo, nes, kaip minėta, ieškovė šių atsakovo asmeninių daiktų nėra užvaldžiusi, nėra jų pasisavinusi, ieškovė taip pat nėra prisiėmusi atsakovo asmeninių daiktų saugojimo paslaugos, todėl už atsakovo asmeninius daiktus ieškovė nėra atsakinga.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl naujų įrodymų

Atsakovas prašo prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus: VĮ Registrų centras išrašą; nuotraukas (23 vnt.); automobilio BMW 330XI skelbimas ir mokėjimo pavedimą bei nepriklausomo licencijuoto turto vertintojo UAB „Marleksa“ 2026 m. balandžio 23 d. konsultacinę išvadą dėl objekto rinkos kainos Nr. NT 26-04-29K. Nurodo, kad VĮ Registrų centras išrašas, turto vertintojo konsultacinė išvada akivaizdžiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta žemės sklypo vertė yra ženkliai mažesnė už realią turto vertę ir neatitinka esamos rinkos situacijos. Pažymėjo, kad poreikis nustatyti tikslią, aktualią ir realią žemės sklypo rinkos vertę atsirado tik po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netikėtai atmetė prioriteto taikymą natūra, priteisė visą sklypą ieškovei, o atsakovui paskyrė piniginę kompensaciją. Teismui pasirinkus kompensacinį turto padalijimo būdą, turto vertės klausimas tapo esminiu bylos elementu, tiesiogiai lemiančiu atsakovo turtinių teisių apimtį.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktą).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrindė ir nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl jo prašomi prijungti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs juos priimti. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės sklypas buvo priskirtas prie dalintino šalių turto, todėl jo vertė buvo reikšminga sprendžiant turto padalijimo klausimą, įskaitant ir kompensacinį turto padalijimo būdą. Apeliantas dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę ir procesinę pareigą teikti su šiuo klausimu susijusius rašytinius įrodymus. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad būtinybė nustatyti aktualią žemės sklypo rinkos vertę atsirado tik pirmosios instancijos teismui pasirinkus kompensacinį turto padalijimo būdą, nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnio išimtį. Nagrinėjamu atveju nenurodyta ir konkrečių objektyvių aplinkybių, kodėl kiti rašytiniai įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nepagrindė, jog būtinybė pateikti prašomus prijungti įrodymus būtų iškilusi tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo pateiktų naujų įrodymų nepriima, jų nevertins ir dėl jų nepasiskys.

Dėl nustatytų esminių faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr.(duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad šalys gyvena skyrium ir bendro ūkio nebeveda nuo 2024 m. lapkričio 1 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovui 2023 m. rugsėjo 25 d. ir 2024 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimais paskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriuose, be kita ko, ieškovė nurodyta kaip pavojų patiriantis asmuo, atsakovas įpareigotas nesiartinti prie ieškovės arčiau nei 100 metrų atstumu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-139-1201/2026 atsakovas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, už tai jam paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant atsakovą visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios, per 1 mėnesį nuo bausmės vykdymo pradžios atsiprašyti ieškovės, uždraudžiant atsakovui visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su ieškove (išskyrus atsiprašymo tikslu). Be to, nurodytu teismo nuosprendžiu atsakovas nuteistas pagal BK 284 straipsnį, už ką jam taip pat paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su atitinkamais įpareigojimais. Nurodytas teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, atsakovas teikė patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

Utenos apylinkės teismas 2026 m. kovo 19 d. sprendimu (skundžiamas teismo sprendimas) ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas preziumuoti atsakovo kaltę dėl ginčo santuokos išrimo dėl pastarojo žiauraus elgesio su ieškove. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad žemės sklypo prioritetinis turto padalijimo natūra būdas negali būti taikomas dėl jo nepriimtinumo. Teismas nusprendė, kad automobilio BMW 330XI, vertė yra 3 000 Eur, ir iš esmės nesant tarp šalių ginčo dėl jo padalijimo, įvertinęs, kad atsakovas buvo ir (ar) yra faktinis šio automobilio valdytojas, nurodytą turto objektą priteisė atsakovui. Be to, teismas, įvertinęs, kad atsakovas buvo faktinis automobilio VW Crafter 35 valdytojas ir naudotojas, nusprendė automobilį VW Crafter 35, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) , 4 480 Eur vertės, priteisti atsakovui. Teismas, įvertinęs, kad ginčo santuokos metu buvo įgyti keturi dviračiai yra seni ir surūdiję, kad jų visų būklė yra iš esmės vienoda, šiuos dviračius įvertino simbolinėmis 1 Eur kainomis ir juos padalino natūra kiekvienai šaliai priteisdamas po du dviračius. Atsakovui neįrodžius, kad ieškovė pardavė ir (ar) prarado kitus nurodytus šalių santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus, į tai, kad ieškovė neprieštaravo, jog likę kilnojamieji daiktai būti priteisiami atsakovui, teismas garažo įrankius (50 Eur), du oro kompresorius (100 Eur), grąžtą žemės gręžimui (50 Eur), žoliapjovę (trimerį Demon) (50 Eur) priteisė atsakovui. Taip pat teismas nusprendė, jog nuomos mokestis pagal atsakovo su UAB „Renti“ 2023 m. liepos 1 d. sudarytą transporto priemonės (BMW 5ER Reihe) sutartį buvo mokamas iš bendrų šeimos lėšų, todėl atsakovui priteisus visas teises ir pareigas pagal šią sutartį, iki 2024 m. lapkričio 1 d. šalių sumokėtą 4 397,12 Eur nuomos įmokų sumą įtraukė į sutuoktinių bendro turto balansą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, prašydamas priteisti jam 8 200 Eur piniginę kompensaciją už dėl ieškovės kaltės prarastus asmenius daiktus, neįrodė nei asmeninės nuosavybės teise valdytų daiktų aktualios vertės, nei aplinkybių, jog nurodyti daiktai yra prarasti dėl ieškovės kaltės.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismu sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad: 1) teismo sprendimo argumentai yra nepakankamai pagrįsti, selektyvūs ir iš esmės šališki ieškovės naudai, nes nebuvo užtikrintas visapusiškas ir objektyvus abiejų šalių pateiktų įrodymų vertinimas; 2) santuokos iširimas yra sąlygotas ir ieškovės veiksmų ir elgesio (t. y. kaltė yra abipusė), nes abi šalys nesilaikė sutuoktiniams nustatytų pareigų; 3) teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsta tiek dėl netinkamo CK 3.70 straipsnio 2 dalies taikymo, tiek dėl neatskirtų žalos rūšių, neišanalizuoto priežastinio ryšio bei nepakankamo sprendimo motyvavimo; 4) šalims priklausantis turtas – Žemės sklypas buvo padalintas netinkamu būdu, jį visą natūra priteisiant ieškovei, be to, atsakovui, už jo dalį paskiriant tikrosios Žemės sklypo vertės neatitinkančią kompensaciją; 5) teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal su UAB „Renti“ 2023 m. liepos 1 d. sudarytą transporto priemonės (BMW 5ER Reihe) sutartį sumokėta 4 397,12 Eur suma yra dalintina suma, įtrauktina į šalių dalintino turto balansą; 6) teismas priteisė atsakovui kilnojamąjį turtą, kuris yra arba visiškai nuvertėjęs, arba faktiškai išnykęs (ar paslėptas), esantis ieškovės žinioje, kartu atsisakydamas konstatuoti ieškovės civilinę atsakomybę už šio turto neišsaugojimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apelianto argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

Atsakovas apeliaciniu skundu teigia, jog su ieškove santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės, t. y. abi šalys (ne tik atsakovas, bet ir ieškovė) nesilaikė sutuoktiniams nustatytų pareigų, nesutinka su teismo vertinimu dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, nes, jo teigimu, teismas rėmėsi tik ieškovės subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais apie tariamą psichologinį ir fizinį smurtą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra nepagrįsti tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais ir nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės.

Civilinio kodekso (CK) 3.60 straipsnis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent atsakovo elgesys santuokos metu iš esmės turėjo esminę reikšmę santuokos iširimui. Byloje nustatyta, kad atsakovui 2023 m. rugsėjo 25 d. ir 2024 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimais buvo paskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriuose ieškovė nurodyta kaip pavojų patiriantis asmuo, o atsakovas įpareigotas nesiartinti prie ieškovės arčiau nei 100 metrų atstumu. Be to, apie žiaurų atsakovo elgesį su ieškove – psichologinio ir fizinio smurto naudojimą, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-139-1201/2026 nustatytos aplinkybės. Pagal byloje nustatytus duomenis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. nuosprendžiu atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis atsakovo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su tais pačiais šalių tarpusavio santykiais ir santuokinių gyvenimo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios yra vertinamos ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, būtent atsakovo elgesys, pasireiškęs grasinimais, ieškovės kontrole ir sekimu, psichologiniu poveikiu bei kitais teismo nustatytais veiksmais, negali būti vertinamas atsietai nuo bendro šalių santykių konteksto ir patvirtina atsakovo žiaurų ir nepagarbų elgesį su savo sutuoktine.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į šalių teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus. Teismas nustatė, kad atsakovas nepasitikėjo ieškove, siekdamas kontroliuoti jos buvimo vietą buvo įrengęs jos naudojamame automobilyje sekimo ir pasiklausymo įrangą, o ieškovė nurodė, kad atsakovas ją nuolat užgauliodavo, vadindavo necenzūriniais žodžiais. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja – ieškovės sesuo. Esminę reikšmę turi ir tai, kad pats atsakovas savo elgesio iš esmės neneigė, o jį motyvavo netinkamu ieškovės elgesiu. Tačiau aplinkybė, kad atsakovas savo elgesį siejo su tariamai netinkamu ieškovės elgesiu, savaime nepateisina jo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimo. Pažymėtina, kad CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems, gerbti vienas kitą ir vienas kitą remti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas ne tik žiauriai elgėsi su ieškove, bet ir iš esmės pažeidė pareigą gerbti savo sutuoktinę (CK 3.27 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas nepateikė įrodymų dėl ieškovės elgesio (alkoholio ar psichotropinių medžiagų vartojimo, netinkamo gyvenimo būdo ir pan.), nes, pasak atsakovo, tokio pobūdžio aplinkybės ne visada gali būti patvirtintos rašytiniais įrodymais, o teismo reikalavimas tokias aplinkybes pagrįsti dokumentais neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Pagal CPK 178 straipsnį būtent šalis, kuri remiasi tam tikromis aplinkybėmis, turi jas įrodyti. Todėl atsakovui, teigusiam, kad ieškovės elgesys buvo toks esminis sutuoktinės pareigų pažeidimas, dėl kurio santuoka iširo, teko pareiga šias aplinkybes pagrįsti įrodymais.

Atsakovo argumentai, kad ieškovė vartojo alkoholį ar psichotropines medžiagas, bendravo su abejotinos reputacijos asmenimis, buvo nelojali šeimai ar netinkamai elgėsi santuokos metu, visgi nebuvo pagrįsti tokia įrodymų visuma, kuri leistų daryti išvadą, kad būtent ieškovės elgesys buvo esminė santuokos iširimo priežastis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo teiginių apie ieškovės tariamą besaikį alkoholio ar psichotropinių medžiagų vartojimą, netinkamą gyvenimo būdą ir kitokį tariamai netinkamą elgesį nelaikė pakankamai įrodytais.

Apelianto teigimu, abejotinas teismo sprendimo motyvas, kuriuo atsakovo šeimos narių parodymai atmesti vien dėl jų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Toks vertinimas, apelianto nuomone, yra pernelyg formalus ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Be to, pasak apelianto, teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad liudytojai neturėjo galimybės nuolat stebėti šalių bendro gyvenimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo šeimos narių parodymų neatmetė vien dėl jų giminystės su atsakovu. Teismas įvertino jų parodymų patikimumą visų bylos aplinkybių kontekste ir atsižvelgė į tai, kad atsakovo motina ilgą laiką gyveno užsienyje ir faktinio šalių santuokinio gyvenimo metu Lietuvoje nebuvo, o atsakovo sesuo pati pripažino ieškovę per aštuonerius faktinio šalių santuokinio gyvenimo metus mačiusi tik kelis kartus. Taigi, teismas pagrįstai vertino, kokiu būdu šios liudytojos galėjo tiesiogiai sužinoti apie konkrečias šalių santuokinio gyvenimo aplinkybes. Nurodytų aplinkybių kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nurodytos liudytojos apie ieškovės elgesį ir atitinkamus veiksmus ginčo santuokos metu galėjo sužinoti ir sužinojo iš šios bylos baigtimi suinteresuoto asmens – atsakovo, todėl šių liudytojų parodymai nepatvirtina atsakovo argumentų dėl ieškovės, kaip sutuoktinės, netinkamo ir nelojalaus jam elgesio santuokos metu (Civilinio proceso kodekso (CPK) 185 straipsnis) ir teismas pagrįstai atsakovo prašytų apklausti liudytojų parodymus vertino kritiškai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutikti su apelianto teiginiais, kad iki santuokos sudarymo ieškovės padaryti nusikalstami veiksmai turi įtakos santuokos iširimui ir ieškovės kaltei, nėra jokio teisinio pagrindo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės padarytos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki ginčo santuokos sudarymo. Todėl vien faktas, kad ieškovė buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jai buvo nutraukta, nesant duomenų, kad šios aplinkybės nuo atsakovo ieškovės buvo nuslėptos ir kad jų egzistavimas būtų lėmęs kitokį atsakovo požiūrį į santuoką su ieškove, savaime nepatvirtina, kad santuokos metu ji iš esmės pažeidė sutuoktinės pareigas ir kad būtent toks jos elgesys buvo santuokos iširimo priežastis. Pažymėtina, kad vertinant sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo būtina nustatyti konkrečius sutuoktinio pareigų pažeidimus santuokos metu ir jų ryšį su santuokos iširimu, todėl aplinkybės, buvusios iki santuokos sudarymo, negali būti laikomos įrodymu, kad ieškovė santuokos metu pažeidinėjo savo, kaip sutuoktinės, pareigas bei dėl to iširo santuoka.

Apibendrinant, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad ieškovė santuokos metu iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinės, pareigas ir kad toks pažeidimas buvo viena iš esminių santuokos iširimo priežasčių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo elgesio yra pagrįstos objektyviais duomenimis, t. y. įrodymų visetu: apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiais, baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Atsakovo elgesio pobūdis ir intensyvumas patvirtina esminį jo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 3.60 straipsnio nuostatas ir konstatavo atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos yra nepagrįstos ir neatitinka tiek materialinės teisės normų, tiek jų taikymo praktikos, pirmosios instancijos teismas neatskyrė neturtinės žalos, kilusios dėl santuokos nutraukimo, nuo galimos žalos, kuri galėjo atsirasti dėl atskirų, su baudžiamosios teisės normų taikymu susijusių, veiksmų. Apeliantas nurodo, kad teismas ieškovės patirtą neturtinę žalą grindė jos pačios paaiškinimais, apsaugos nuo smurto orderiais bei baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. aplinkybėmis, kurios savo pobūdžiu yra susijusios su galimais teisės pažeidimais, tačiau nėra tiesiogiai siejamos su santuokos nutraukimo pasekmėmis. Tokiu būdu buvo nepagrįstai išplėsta CK 3.70 straipsnio 2 dalies taikymo apimtis.

CK 3.70 straipsnio 2 dalis numato, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl tokios žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės patirti neigiami išgyvenimai, psichologinis smurtas, pažeminimas ir kitos neigiamos emocinės pasekmės buvo tiesiogiai susiję su atsakovo elgesiu santuokos metu ir jo esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu, dėl kurio santuokinis gyvenimas tapo negalimas ir santuoka buvo nutraukta būtent dėl atsakovo kaltės. Šiuo atveju apeliantas nepagrįstai bando atriboti atsakovo elgesį, dėl kurio santuoka iširo, nuo ieškovės patirtos neturtinės žalos, nors būtent toks elgesys ir sudarė faktinį pagrindą tiek santuokos nutraukimui dėl atsakovo kaltės, tiek neturtinės žalos atsiradimui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir aplinkybes, nulėmusias santuokos iširimą. Teismas nustatė, kad atsakovo elgesys ieškovės atžvilgiu pasireiškė psichologiniu smurtu, jos kontrole ir sekimu, užgauliojimu, nepasitikėjimu bei kitais veiksmais, kurie iš esmės pažeidė atsakovo, kaip sutuoktinio, pareigas. Šių aplinkybių visuma buvo reikšminga teismui sprendžiant tiek dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, tiek dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos. Todėl vien aplinkybė, kad dalis atsakovo veiksmų taip pat buvo vertinami baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo teigti, jog šios aplinkybės negalėjo būti vertinamos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo civilinėje byloje. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė CK 3.70 straipsnio 2 dalies taikymo ribas. Teismas pagrįstai vertino atsakovo elgesį kaip visumą, atsižvelgė į jo pobūdį ir poveikį ieškovei bei pagrįstai sprendė, kad dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ieškovei kilo neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Dėl žemės sklypo padalijimo ir kompensacijos dydžio

Apelianto teigimu vienintelis tinkamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis žemės sklypo padalijimo būdas yra jo padalijimas natūra. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu turto padalijimo būdu, kuriuo visas šalims priklausantis žemės sklypas natūra priteistas ieškovei, o atsakovui už jam tenkančią turto dalį priteista piniginė kompensacija, kuri, apelianto vertinimu, neatitinka tikrosios žemės sklypo vertės.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne tik objektyvią galimybę padalyti žemės sklypą natūra, bet ir šalių tarpusavio santykius, taip pat žemės sklypo valdymo ir naudojimo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl tokio turto padalijimo būdo priimtinumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški, dėl atsakovo elgesio ieškovės atžvilgiu jam buvo taikyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, o atsakovas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. Šios aplinkybės neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant, ar šalims tikslinga ir priimtina išlaikyti bendrą, kad ir dalinę, nuosavybę į tą patį nekilnojamojo turto objektą. Be to, šalia žemės sklypo stovi ieškovei priklausantis gyvenamasis vagonėlis, kuriame iki 2024 m. lapkričio 1 d. gyveno abi šalys, o šiuo metu gyvena ieškovė. Taigi, žemės sklypo padalijimas natūra reikštų, kad šalys ir toliau būtų susietos bendro turto naudojimo ir valdymo santykiais, nors jų bendras gyvenimas yra faktiškai nutrūkęs, o tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad žemės sklypą galima padalyti į du savarankiškus objektus ir juos visiškai atskirai valdyti bei naudoti, nėra pagrįsti. Net ir atidalijus žemės sklypą į du savarankiškus nekilnojamojo turto objektus, šalys liktų gretimų žemės sklypų savininkais, todėl neišvengiamai išliktų jų tarpusavio sąsaja, susijusi su bendromis sklypų ribomis, patekimu į sklypus, jų naudojimu bei kitais kaimyninių sklypų savininkų santykiais. Atsižvelgiant į itin konfliktiškus šalių santykius, vien žemės sklypo atidalijimas nepašalintų tolesnių konfliktų bei ginčų rizikos. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog žemės sklypas jam iš esmės nėra reikalingas ir jis neturi konkrečių planų dėl šio turto. Atsakovas dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir didelę laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes vertino spręsdamas dėl realaus turto naudojimo ir valdymo galimybių, o ne tik atsakovo norą išlaikyti dalį nuosavybės. Atsakovo teiginys, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog žemės sklypas jam nereikalingas, taip pat nesudaro pagrindo keisti sprendimo. Ši teismo išvada buvo padaryta remiantis ne prielaidomis, o paties atsakovo teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais, jo darbo pobūdžiu ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju taip pat atmestini atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo motyvai neatitinka teismų praktikos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įvertino būtent tas aplinkybes, kurios pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį ir kasacinio teismo praktiką gali būti reikšmingos sprendžiant dėl turto padalijimo būdo, t. y. šalių tarpusavio santykius, galimybę turtą faktiškai bendrai valdyti ir naudoti, turto paskirtį, jo naudojimo aplinkybes bei pačių sutuoktinių poziciją dėl turto padalijimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo ir ieškovės santykiai yra ne tik nutrūkę, bet ir itin konfliktiški, todėl bendrosios nuosavybės išlaikymas objektyviai sudarytų prielaidas tolesniems šalių kontaktams ir ginčams dėl bendro turto valdymo bei naudojimo. Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors žemės sklypą galima realiai padalyti natūra, tačiau toks padalijimo būdas konkrečiu atveju nėra priimtinas.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl žemės sklypo rinkos vertės. Atsakovas nurodo, kad vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme jis aktyviai neginčijo ieškovės nurodytos 11 700 Eur žemės sklypo vertės, savaime nereiškia, jog su tokia verte sutiko ar ją pripažino. Atsakovo teigimu, teismas, nustatydamas jam priteistinos kompensacijos dydį, nepagrįstai rėmėsi ieškovės nurodyta žemės sklypo verte.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo ginčo dėl žemės sklypo vertės. Ieškovė, kartu su ieškiniu pateikdama VĮ Registrų centro 2025 m. rugsėjo 9 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą, nurodė, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 11 700 Eur. Atsakovas šios vertės pirmosios instancijos teisme neginčijo, nepateikė jokių kitų duomenų apie kitokią turto vertę ir neprašė skirti turto vertinimo. Priešingai, atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teikdamas priešieškinį ir jį tikslindamas, pats rėmėsi ta pačia 11 700 Eur žemės sklypo verte. Taigi, atsakovo pozicija apeliacinės instancijos teisme, kad jis neva nesutiko su pirmosios instancijos teisme nurodyta žemės sklypo verte, neatitinka jo paties procesinio elgesio.

Pirmosios instancijos teismas, nesant ginčo dėl žemės sklypo vertės ir byloje nesant kitų duomenų, pagrįstai rėmėsi ieškovės kartu su ieškiniu pateiktu VĮ Registrų centras 2025 m. rugsėjo 9 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu ir jame nurodyta žemės sklypo verte - 11 700 Eur ir pagal ją nustatė atsakovui tenkančią kompensaciją.

Dėl turtinės teisės į įmokas už automobilio nuomą

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pagal su UAB „Renti“ 2023 m. liepos 1 d. sudarytą transporto priemonės (BMW 5ER Reihe) sutartį, pagal kurią iki šalių gyvenimo skyriumi pradžios – 2024 m. lapkričio 1 d., buvo sumokėta 4 397,12 Eur suma, yra dalintina suma, įtraukta į šalių dalintino turto balansą. Pasak atsakovo, teismas netinkamai kvalifikavo pačios nuomos sutarties teisinę prigimtį, nes iš sutarties sąlygų akivaizdu, kad jos esmė yra transporto priemonės nuoma (valdymas ir naudojimasis), o ne jos įsigijimas. Sutartis numato tik galimybę, bet ne pareigą ateityje įsigyti transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias išlaidas traktavo kaip tam tikrą „kaupiamąją vertę“ ir 4 397,12 Eur nuomos įmokų sumą sutuoktiniams padalino.

Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentas, kad Sutarties dalykas buvo transporto priemonės nuoma, o ne jos įsigijimas, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Iš Sutarties sąlygų matyti, kad atsakovui buvo suteikta ne tik teisė transporto priemonę valdyti ir ja naudotis, bet ir galimybė, tinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus, pasibaigus nustatytam terminui ją įsigyti nuosavybės teise. Be to, Sutartyje buvo nustatytos konkrečios preliminarios transporto priemonės įsigijimo kainos skirtingais laikotarpiais, tai patvirtina, kad sumokėtos įmokos buvo susijusios ne vien su laikinu automobilio naudojimu, bet ir su galimu jo įsigijimu ateityje mažesne kaina. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šių įmokų ekonominę reikšmę ir tai, kad pagal Sutarties sąlygas, mokant nuomos mokestį, atitinkamai mažėjo transporto priemonės įsigijimo kaina.

Pažymėtina, kad atsakovas neįrodė, kad šios įmokos buvo mokamos iš atsakovo asmeninių lėšų. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutartis buvo sudaryta ir jos vykdymas buvo finansuojamas išimtinai jo asmeniniams interesams tenkinti. Priešingai, Sutartis buvo sudaryta šalių santuokos metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, paneigiančias bendrų šeimos lėšų panaudojimą. Tokių įrodymų byloje nėra.

Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis buvo sudaryta šalių faktinio gyvenimo kartu metu, šalims vedant bendrą šeimos ūkį, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir nuomos mokestis pagal Sutartį buvo mokamas iš bendrų šeimos lėšų, todėl atsakovui priteisus visas teises ir pareigas pagal šią Sutartį, iki 2024 m. lapkričio 1 d. šalių sumokėtą 4 397,12 Eur nuomos įmokų sumą pagrįstai įtraukė į sutuoktinių bendro turto balansą.

Dėl kilnojamojo turto priteisimo

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir dalyje dėl kilnojamųjų daiktų padalinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą, rėmėsi ne realia turto būkle ir jo buvimo vieta sprendimo priėmimo dieną, o deklaratyviomis ir faktų neatitinkančiomis prielaidomis, teismas priteisė atsakovui turtą, kuris yra arba visiškai nuvertėjęs, arba faktiškai išnykęs (ar paslėptas), esantis ieškovės žinioje, kartu atsisakydamas konstatuoti ieškovės civilinę atsakomybę už šio turto neišsaugojimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kilnojamojo turto vertę, rėmėsi deklaratyviomis prielaidomis. Priešingai, teismas kiekvieno turto objekto vertę ir padalijimo būdą nustatė įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus bei jų procesinį elgesį. Atsakovas, kuriam teko pareiga pagrįsti savo teiginius įrodymais, pirmosios instancijos teisme nepateikė patikimų duomenų, patvirtinančių jo nurodytas turto vertes, automobilio būklę ar aplinkybes dėl jo pardavimo ir (ar) praradimo.

Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl automobilio BMW 330XI vertės atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, kad automobilis buvo parduotas metalo laužui už 100 – 200 Eur, tačiau šių aplinkybių jokiais įrodymais nepagrindė. Be to, atsiliepime į ieškinį jis sutiko su ieškovės nurodyta automobilio verte ir pats prašė šį automobilį priteisti jam.

Pažymėtina, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovės nurodyta automobilio verte ar jo faktine būkle, turėjo galimybę pirmosios instancijos teisme pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teisme remtis naujomis aplinkybėmis ir teikti įrodymus, kuriuos atsakovas turėjo galimybę pateikti anksčiau. Todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad automobilis buvo nevažiuojantis, išmontuotas ar faktiškai laikytinas metalo laužu, nesant jas patvirtinančių patikimų įrodymų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos automobilio vertės.

Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, žinodamas apie nagrinėjamą bylą ir tai, jog joje sprendžiamas ginčo automobilio padalijimo klausimas, turėjo pareigą tinkamai pasirūpinti jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pateikimu. Atsakovui šios pareigos neįvykdžius, neigiami tokio procesinio elgesio padariniai tenka jam pačiam.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo argumentais dėl automobilio VW Crafter 35. Vien aplinkybė, kad sprendimo priėmimo metu automobilis buvo ieškovės žinioje, savaime nelemia, kad jis turėjo būti priteistas ieškovei. Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo faktinis šio automobilio valdytojas ir naudotojas, o pats atsakovas teismo posėdžio metu šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Be to, atsakovas nurodė, kad po automobilio pargabenimo į ieškovės gyvenamąją vietą ne kartą buvo atvykęs jo apžiūrėti, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis neturėjo galimybės šiuo turtu disponuoti ar jį atsiimti. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kad ieškovė būtų trukdžiusi jam pasiimti automobilį.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino dviračius ir kitus smulkius įrankius, taip pat nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šių daiktų vertę, pagrįstai atsižvelgė į jų amžių, faktinę būklę ir byloje esančius įrodymus. Bylos duomenimis nustatyta, kad dviračiai buvo įsigyti santuokos pradžioje, t. y. prieš septynerius –aštuonerius metus, todėl jų vertė objektyviai negalėjo būti vertinama kaip naujų daiktų. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad dviračiai yra seni ir surūdiję, o jų būklė iš esmės vienoda. Atsakovas teigia, kad dviračiai buvo geros techninės būklės ir verti gerokai daugiau, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Dviračių nuotraukas, kuriomis apeliaciniame skunde siekiama pagrįsti kitokią jų vertę ir būklę, atsakovas pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu, nors galimybę jas pateikti turėjo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs daiktų amžių, faktinę jų būklę ir byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė jų simbolinę vertę ir dviračius padalijo natūra, kiekvienai šaliai.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti, kad jo asmeninis turtas, esantis ieškovės žinioje, buvo prarastas dėl ieškovės kaltės, ir priteisti atsakovui 13 150 Eur piniginę kompensaciją už prarastą turtą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė nei jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusių daiktų faktinės rinkos vertės, nei aplinkybių, patvirtinančių, kad šie daiktai buvo prarasti būtent dėl ieškovės kaltės. Bylos duomenimis nustatyta, kad dalis atsakovo daiktų buvo sukrauti automobilyje VW Crafter 35 ar ant tralo, o atsakovas, žinodamas apie jų buvimo vietą, ne kartą buvo atvykęs į ieškovės gyvenamąją vietą, tačiau jų nepasiėmė ir nesiėmė priemonių jų apsaugai. Pažymėtina ir tai, kad pats atsakovas savo daiktus buvo sukrovęs į automobilį VW Crafter 35 ir nuvežęs į automobilių serviso aikštelę, iš kurios vėliau šį turtą teko pasiimti ieškovei. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pats nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus savo turto savininkas. Šalims pradėjus gyventi skyrium nuo 2024 m. lapkričio 1 d., atsakovas turėjo galimybę pasiimti jam priklausantį turtą ir pasirūpinti jo saugumu, tačiau to nepadarė. Teismas, atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl kompensacijos už jo asmeninius daiktus priteisimo, teisingai pažymėjo, jog atsakovo elgesys, tame tarpe jam priklausančių daiktų palikimas ieškovės gyvenamojoje vietoje net ir po to, kai šalys pradėjo gyventi skyriumi, sudaro pagrindą nuspręsti, kad atsakovas elgėsi ne kaip apdairus ir protingas jam priklausiusių daiktų savininkas, todėl būtent jis ir turi prisiimti dėl to galėjusius kilti neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į nurodyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui priklausęs asmeninis turtas buvo prarastas dėl ieškovės kaltės, taip pat nėra teisinio ir faktinio pagrindo priteisti atsakovui jo prašomą 13 150 Eur kompensaciją.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl bylos baigties

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovės bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas. Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 2 000 Eur išlaidų už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šioms išlaidoms neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11. punktas), patirtos bylinėjimosi išlaidos (2 000 Eur) priteisiamos ieškovei iš atsakovo (apelianto) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei IES1 iš atsakovo ATS1 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.