Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Apeliaciniu skundu nuteistoji K. L. nesutinka su priimtu nuosprendžiu ir prašo: i) K. L. atžvilgiu priimtą nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes K. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; ii) tenkinus šį skundą kaip to prašoma i) punkte, prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės visas K. L. patirtas išlaidas gynybai; iii) apeliacinės instancijos teismui nutarus netenkinti i) punkte suformuluoto prašymo, prašo teismo sumažinti nukentėjusiajam S. S. priteistos neturtinės žalos iki 5000,00 Eur sumos, o likusioje dalyje ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atmesti Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

nurodo, kad pasak pirmosios instancijos teismo, vertinant kaltinamosios parodymų, kuriais ji neigia savo kaltę, patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamosios paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Kaltinamosios paaiškinimus neigiant pažeidus kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo sutrikdyta kitų dviejų žmonių sveikata, teismas vertino kaip jos pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Teismo manymu, šią jos versiją paneigia byloje ištirtų ir teismo įvertintų BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka įrodymų visuma. Su tokiomis teismo išvadomis sutikti negalima dėl keleto priežasčių. Pirma, teismas išvadas apie apeliantės neva tai padarytus neteisėtus veiksmus grindė tikėtinais duomenimis dėl eismo įvykio mechanizmo. Antra, teismas, nepašalindamas abejonių, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sąlyga kilti įvykiui, savo išvadas grindė spėjimais, o ne patikimais ir patikrintais duomenimis. Trečia, teismas nenustatė, kurioje įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių važiavimo juostoje įvyko susidūrimas. Ketvirta, teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios būtų leidę daryti išvadas apie eismo įvykio dalyvio neteisėtus veiksmus. T. y., be to, kad apklausė kaltinamąją K. L., teismas tik pagarsino S. S. atžvilgiu nagrinėtos baudžiamosios bylos duomenis, tarsi jie būtų tiesiogiai ištirti teisiamuosiuose posėdžiuose. Ir galiausiai penkta – teismas pažeidė įrodinėjimo reikalavimus savo išvadas grįsdamas prejudiciniais faktais, nors baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso, nenurodyta galimybė įrodinėjimo procese remtis prejudiciniais faktais. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tačiau įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų procesiniai sprendimai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, nesuteikiant jiems prima facie (didesnė įrodomoji galia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-689/2020, 2K-170-628/2021, 2K-58-719/2023 ir kt.).

Dar kartą pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas tik pagarsino baudžiamosios bylos, kurioje dėl to paties nagrinėjamo eismo įvykio nuteistoji K. L. buvo nukentėjusioji, o nukentėjusysis S. S. – kaltinamasis ir galiausiai išteisintasis, duomenis, o kitų naujų duomenų surinkta nebuvo. Taigi, teismas neleistinai ignoravo abejones (kurios buvo nustatytos S. S. atžvilgiu vykusiame baudžiamajame procese,) nuteistosios K. L. atžvilgiu, nes jeigu jau S. S. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatytos abejonės, neleidusios aiškiai atsakyti į klausimą, kurioje važiavimo juostoje – ar K. L., ar S. S. judėjimo kryptimi įvyko įvykis (o tai yra itin reikšminga aplinkybė vertinant priežastinio ryšio požymį), tai nesuprantama, kodėl tos pačios abejonės nebuvo taikomos ir K. L. kaip galimos kaltininkės atveju. Taigi kaip jau minėta, BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015), ko Kelmės rūmų teisėjas nepadarė.

Nurodo, kad siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), tačiau šių reikalavimų Kelmės rūmų teisėjas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė. Sykiu, teismas neatsakė ir į esminius klausimus: a) ar K. L. veiksmuose esama požymių, kad ji nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui „Honda Accord“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė? Kitaip sakant, nenustatyta, ar nuteistajai iš šalutinio kelio įvažiuojant į pagrindinį kelią, buvo padarytas teisės pažeidimas, kuris reiškia, kad būtent nuteistoji vairuodama transporto priemonę sudarė tokią situaciją, kuri reiškia „kelio nedavimą"; b) ar K. L. veiksmai, jeigu ir daryti išvadą, kad ji nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui „Honda Accord“, yra priežastiniu ryšiu susiję su nuosprendyje nurodytomis pasekmėmis – eismo įvykio metu automobilio „Honda Accord“ vairuotojui nukentėjusiajam S. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat automobilio „Honda Accord“ keleivei nukentėjusiajai K. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą? Kitaip sakant, nuosprendyje konkrečiai ir aiškiai nenustatyta, kurio iš vairuotojų veiksmai galėjo būti priežastis nuosprendyje aprašytoms pasekmėms kilti; c) ar K. L. veiksmai, jeigu daryti prielaidą, kad jos veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su nuosprendyje nurodytomis pasekmėmis, laikytini būtinąja sąlyga eismo įvykiui kilti?

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjas, vertindamas liudytojų, apeliantės ir nukentėjusiojo parodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, nes išvadas grindė pažeisdamas reikalavimą byloje esančius duomenis vertinti visumoje. Cituoja liudytojų R. U. ir L. A. parodymus ir nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, ignoravo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išryškėjusius esminius skirtumus. Pavyzdžiui, teismas neįsidėmėjo, kad liudytojos L. A. nurodytos aplinkybės apie automobilių susidūrimo vietą prieštarauja ne tik K. L., bet ir liudytojos R. U. pirmosios instancijos teisme (byloje, nagrinėtoje S. S. atžvilgiu) paaiškinimams, kad susidūrimas įvyko ties kelio vidurį žyminčia skiriamąja juosta. Teismas nepatikrino ir liudytojos L. A. teiginių, kad eismo įvykyje minėti automobiliai susidūrė kaktomuša – labiau priekinėmis kairėmis pusėmis, kas leidžia neabejoti, kad tokių susidūrimo lemiamų automobilių sugadinimų neįmanoma padaryti darant posūkį į dešinę pusę. Teismas taip pat nepatikrino, kodėl liudytojos L. A. ir R. U. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė (byloje, nagrinėtoje S. S. atžvilgiu) skirtingus atstumus tarp jų važiuojamo automobilio ir priekyje važiavusio S. S. automobilio ir kt. Galiausiai pirmosios instancijos teismas nesugretino šių liudytojų parodymų su S. S. pirmosios instancijos teisme (byloje, nagrinėtoje S. S. atžvilgiu) duotais parodymais, kad „K. B. automobilis „įskrido“ į kelią ir stačiai iš kairės trenkėsi į kaltinamojo vairuojamą automobilį“, kas akivaizdu, kad S. S. parodymai nepatvirtina L. A. ir R. U. parodymų, o šių teiginiai prieštarauja kai kuriems S. S. teiginiams.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą 2026-03-10 ir 2026-04-01 posėdžių metu atmetė absoliučiai visus K. L. gynėjo advokato motyvuotus prašymus (t. y. motyvuotai nurodant, kurios aplinkybės, kurios buvo tiriamos ir nagrinėjamos S. S. atžvilgiu vykusiame baudžiamajame procese, kelia abejones arba yra neaiškios, arba prieštaringos ir pan.) kviesti į teismo posėdį ir apklausti (sudarant galimybes ne pakartotinai apklausti, o užduoti papildomus klausimus vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka) liudytojus. Tokiu savo pasyviu elgesiu teismas pademonstravo, kad nėra suinteresuotas visapusiškai ir išsamiai, objektyviai išnagrinėti šios bylos aplinkybes. Kitaip sakant – Kelmės rūmų teisėjas nukrypo reikalavimo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tokia taisyklė taikytina ir tuo atveju, kai tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos kitoje byloje dėl kitų nusikalstamų veikų.

Pastebi, kad būtent 2026-01-26 teismo posėdyje, kuomet ir buvo pradėtas įrodymų tyrimas teisme, teismas leido aiškiai suprasti, kad teismas savarankiškai netirs tų duomenų, kurie jau buvo tiriami ir įvertinti baudžiamojoje byloje, kuri buvo nagrinėjama S. S. kaip kaltininko atžvilgiu. Tuo metu kaltinamosios K. L. gynėjas advokatas tokiam teismo požiūriui nepritarė. Gynėjas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju BPK 276 straipsnio 5 dalis netaikytina ir bylos duomenys turi būti iš naujo tiriami betarpiškai teisiamuosiuose posėdžiuose. O būtent, BPK 276 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad kai ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis yra panaikinti ar kitais atvejais, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinės apklausos nekviečiami, jeigu to nereikia teisingumo interesais, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, paskelbiami ir ištiriami BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliantės ir jos gynėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju BPK 276 straipsnio 5 dalis negalėjo būti taikoma. O būtent, šiame kodekso straipsnyje numatyta galimybė iš naujo netirti tam tikrų duomenų taikoma tiktai jeigu toje pačioje byloje: a) ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis yra panaikinti; arba b) byla nagrinėjama teisme iš naujo. Vadinasi, analizuojama nuostata taikytina tik toje pačioje byloje dėl tų pačių asmenų, kuriems ir buvo pareikštas kaltinimas. Tuo tarpu K. L. atveju tai daryti negalima, nes apeliantės atžvilgiu jos baudžiamoji byla: a) nėra nagrinėjama iš naujo; ir b) K. L. baudžiamojoje byloje jokie teismo nuosprendis ar nutartis nebuvo panaikinti.

Nurodo, kad susiklostė gana reta teisminėje praktikoje situacija, kuomet dėl to paties įvykio situacijos (2018- 09-12 eismo įvykio) buvo pradėtas naujas baudžiamasis procesas buvusios nukentėjusiosios K. L. atžvilgiu, kur buvęs įtariamasis, kaltinamasis ir galiausiai išteisintasis S. S. yra pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Atrodytų, kad aptariama situacija yra visiškai analogiška, tarsi „veidrodinė", tačiau išties daryti tokią išvadą nesigilinant į bylos esmę būtų neteisinga. Daryti išvadą, kad S. S. atveju ir K. L. atveju baudžiamieji procesai dėl to paties eismo įvykio yra identiški, būtų neteisinga dėl keleto priežasčių. Pirma, S. S. ir K. L. atžvilgiu skiriasi jiems pareikšti įtarimai ir galiausiai teisme palaikomi kaltinimai tiek faktinių aplinkybių, tiek ir teisinio vertinimo aspektais. Antra, skiriasi eismo įvykio dalyviai - šioje byloje K. L., kuri anksčiau vykusiame baudžiamajame procese buvo nukentėjusioji, yra kaltinamoji.

Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas be jokio pagrindo suabejojo K. L. ir su ja važiavusių asmenų kaip liudytojų parodymais, išdėstė abejones dėl su K. L. važiavusių asmenų parodymų patikimumo – „pažymėtina ir tai, kad liudytojai M. Č. ir D. K. yra kaltinamosios draugai, taigi, suinteresuoti duoti kaltinamajai palankius parodymus. Nors kaltinamoji tvirtina, kad tiek ji, tiek liudytojai buvo apklausti dar tą pačią dieną, todėl savo parodymų jie negalėjo niekaip suderinti, o pasakoja tai, ką matė iš tikrųjų, tačiau pastebėtina, kad paskui nukentėjusįjį mašina važiavusi liudytoja R. U., kai tik įvyko avarija, sustabdė mašiną ir ji bėgo pagelbėti žmonėms, esantiems „VW Golf:“, o jos draugė L. A. prie „Honda Accord“.Taigi, kaip ir matyti iš liudytojos R. U., kuri nepažįsta nei kaltinamosios, nei nukentėjusiojo, taigi, nėra suinteresuota duoti vienai ar kitai pusei palankius parodymus, paaiškinimų, kaltinamoji su liudytojais M. Č. ir D. K. kurį laiką buvo vieni“.

Reaguojant į šiuos apylinkės teismo motyvus dėl K. L. ir su ja važiavusių asmenų parodymų kaip neva tai nepatikimų vertinimo, pastebi, kad toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, vertindamas bylos duomenis, negali pasitelkti „pažįstamų – nepažįstamų“ liudytojų kaip vertinimo kriterijaus, nes baudžiamasis procesas nenumato tokio duomenų vertinimo principo. Nors teismas duomenis vertina remdamasis vidiniu įsitikinimu, tačiau toks faktorius turi būti paremtas bylos duomenimis, o ne liudytojų ir nukentėjusiojo, kitų liudytojų ir kaltininkės tarpusavio ryšiais. Vidinį teismo įsitikinimą formuoja visapusiškas, išsamus ir objektyvus visų byloje esančių įrodymų ištyrimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Tiek vieni, tiek kiti liudytojai įspėjami (teisme prisaikdinami) dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir tai laikytina šių liudytojų parodymų teisingumo faktine prezumpcija. Šiaulių apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad abejoti K. L. ir liudytojų M. Č. bei D. K. parodymais nėra pagrindo jau vien todėl, kad K. L. iš karto po eismo įvykio, įvykio vietoje, tą pačią dieną surašė paaiškinimą, kurio turinį po dviejų dienų, t. y. 2019-09-14 apklausose, patvirtino ir liudytojai M. Č. bei D. K.. Tuo tarpu liudytojos R. U. bei L. A. buvo apklaustos kaip liudytojos atitinkamai tik 2019-09-14 ir 2019-10-03.

Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių galimybių tyrimo veiksmais nustatyti, kurioje tiksliai vietoje susidūrė transporto priemonės. Teismo vertinimu, dar vienos ekspertizės atlikimas, ekspertams nurodant į jiems skiriamą užduotį neįtraukti minėto žvyro pėdsako, būtų netikslingas dėl to, jog, kaip jau nurodė ekspertai, byloje nėra objektyvių duomenų (įbrėžimų asfalte, ratų pėdsakų lūžių, slydimo pėdsakų pradžios susiformavimo), kurie tiksliai ir kategoriškai apibūdintų transporto priemonių susidūrimo vietą kelio pločio atžvilgiu ir iš kurių būtų galima kategoriškai atkurti transporto priemonių „Honda Accord“ ir „VW Golf“ susidūrimo eigą ir duoti kategorišką išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų ir nebėra galimybės išsiaiškinti, kurio automobilio buvo paliktas minėtas žvyro pėdsakas, t. y. paties pėdsako priskyrimas vienam ar kitam automobiliui yra tik spėjamojo ir tikėtino pobūdžio, net jei ir būtų ekspertų modeliuojama situacija, neįtraukiant minėto žvyro pėdsako, tai vis tiek neleistų padaryti kategoriškų išvadų, t. y. iš tikėtinų duomenų kategoriška išvada negali sekti“.

Teigia, kad tuo pačiu metu pirmosios instancijos teismas parodo ir savo paties išvadų nenuoseklumą/prieštaringumą. Štai, nuosprendyje rašoma, kad „atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, t. y. į tai, kad ekspertų išvados apie automobilių „VW Golf“ ir „Honda Accord“ susidūrimo vietas ir eismo įvykio kilimo mechanizmą yra tik tikėtinos, kad tiriant eismo įvykio dalyvių nurodytas priešingas susidūrimo vietas nustatyta, jog abiem nagrinėjamais atvejais susidūrusios transporto priemonės juda į padėtis, artimas buvusioms po eismo įvykio, kad minėtų automobilių susidūrimas galėjo įvykti tiek automobilio „VW Golf“ eismo juostoje (kaip nurodo kaltinamoji ir su ja važiavę liudytojai), tiek ir automobilio „Honda Accord“ eismo juostoje (kaip nurodo nukentėjusysis ir nukentėjusioji bei už jų važiavusio kito automobilio vairuotoja ir keleivė), o esminė aplinkybė, lėmusi ekspertų komisijos tikėtiną išvadą, kad visgi susidūrimas įvyko automobilio „VW Golf“ eismo juostoje, automobiliui „Honda Accord“ išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, yra pėdsakas kelkraštyje, galimai paliktas automobilio „VW Golf“ užpakaliniu dešiniu ratu (neatmetant, kad šis pėdsakas galėjo būtų paliktas ir kito automobilio), teismas konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad nukentėjusysis, vairuodamas automobilį „Honda Accord“ eismo įvykio situacijoje buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir dėl to susidūrė su kaltinamosios vairuojamu automobiliu „VW Golf“.

Akcentuoja tai, kad jeigu jau teismas leidžia aiškiai suprasti, kad nebuvo pašalintos abejonės dėl to, ar nukentėjusysis S. S. įvažiavo į priešpriešinę juostą, kuria judėjo K. L.; kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų tiksliai ir kategoriškai apibūdinti transporto priemonių susidūrimo vietą kelio pločio atžvilgiu ir iš kurių būtų galima kategoriškai atkurti transporto priemonių „Honda Accord“ ir „VW Golf“ susidūrimo eigą, vadinasi nepašalintos abejonės dėl S. S. kaip eismo įvykio dalyvio veiksmų ir pačios įvykio situacijos lygiai taip pat turi būti taikomos ir K. L. atžvilgiu, nes nebuvo pašalintos abejonės dėl to, kurioje gi kelio pločio atžvilgiu buvo jos automobilis prieš pat susidūrimą. Kitaip tariant, nebuvo pašalintos abejonės, kad būtent K. L. automobilis judėjo taip, kad jis nedavė kelio kitai transporto priemonei, kuri dėl to turėjo keisti važiavimo kryptį ir greitį.

Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-674/2021 įtarimai padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką buvo pareikšti S. S. (kuris šioje byloje šiuo metu yra įgijęs nukentėjusiojo statusą). Nukentėjusiąja, be kita ko, buvo pripažinta K. L. (kuri šiuo metu šioje byloje yra kaltinamoji), 2020-05-27 jo atžvilgiu buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą. Pirmosios instancijos teismui S. S. atžvilgiu 2021-05-12 priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamoji byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir ji buvo du kartus nagrinėjama tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismuose, kol galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-10-24 nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės ir nukentėjusiosios K. B. (dabar – L.) atstovo advokato Raimundo Jurkos kasaciniai skundai buvo atmesti ir paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. S. buvo išteisintas. 2025-01-31 S. S. kreipėsi su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 281 straipsnio 1 ar 3 dalį, jį pripažinti nukentėjusiuoju ir šis jo prašymas buvo patenkintas galutine ir neskundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2025-04-17 nutartimi. Taigi šioje byloje S. S. nukentėjusiuoju buvo pripažintas 2025-06-19 tyrėjos nutarimu, o civilinį ieškinį jis pareiškė ikiteisminio tyrimo metu 2025-07-29.

Teismo teigimu, atsižvelgiant į tokią procesinę situaciją byloje, į tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1- 68-674/2021 S. S. nepaisant to, kad ir pats nukentėjo eismo įvykio metu, buvo kaltinamasis, esant tokiam jo procesiniam statusui būtų nelogiška iš kaltinamojo reikalauti imtis veiksmų, kuriais jis siektų prisiteisti (reikšti pretenziją draudikui ar civilinį ieškinį dėl jo paties patirtų sužalojimų ar jam pačiam priklausančio turto apgadinimo) jam padarytą žalą, nors byloje ir buvo sprendžiama dėl jo kaitės, sukėlus eismo įvykį. Pažymėtina ir tai, kad TPVCAPDĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. Taigi, sistemiškai aiškinant tiek pirmiau minėtas BPK ir CPK normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio pareiškimą ir jo senatį, tiek TPVCAPDĮ nuostatas, asmeniui, kuris yra kaltas dėl eismo įvykio, žala neatlyginama, taigi, pretenzijos ar ieškinio pareiškimas asmens, kuris yra kaltinamasis, netenka prasmės ir yra neracionalus. S. S. byloje buvo išteisintas ir nukentėjusiojo statusą įgijo tik 2025-06-19, todėl, teismo manymu, nuo šios datos ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, anot teismo, nukentėjusiojo patirtos turtinės ir neturtinės žalos klausimas iki šiol jokiame procese nebuvo išspręstas, todėl teismas konstatuoja, kad prioritetas turi būti teikiamas nukentėjusiojo teisės į nusikaltimu padarytą žalą atlyginimo gynimui, o ne kaltinamosios ir/ar civilinio atsakovo lūkesčiui nemokėti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo vertinimu priešingas sprendimas būtų nesuderinamas ir su kaltinamosios teisėtų interesų ir lūkesčių apsauga, kai jos valdomai transporto priemonei esant apdraustai privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir jai, įvykus draudžiamajam įvykiui, tikintis jos interesų apsaugos draudimo, toks lūkestis apskritai nebūtų patenkintas.

Apeliantas teigia, kad su šiais teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikytina kaip tai nurodė ir nuteistosios gynėjas advokatas, negalima sutikti. Cituoja CK normas, reguliuojančias ieškinio senaties institutą ir teigia, kad ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokė ar turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-447/2008, Nr. 3K-7-34/2011).

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. S. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44246-18 metu 2018-10-09 apklaustas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, dalyvaujant jo įgaliotam atstovui – advokato padėjėjui, parodė, kad, be kita ko, 2018-09- 12 įvykio metu susižalojo jis ir jo žmona. Pagrinde jam sužalotas stuburas ties kaklo slanksteliais. Sunkiai vaikšto, silpnai valdo rankas, gydytojas sakė, kad klinikose gydysis apie du mėnesius, o po to dar bus reabilitacija. Dėl eismo įvykio kalta vairuotoja, kuri išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, sukdama į dešinę pusę padarė per didelį lanką posūkyje sankryžoje ir išvažiavusi į išvažiavusi į jo važiuojamą juostą, susidūrė su jo automobiliu, kuriuo atvažiavo jai iš dešinės pusės. Apie tai, kad minėto eismo įvykio metu jis patyrė žalos, S. S. nurodė ir paskesnių apklausų metu. Apibendrinant teigia, kad S. S. ne vėliau kaip 2018-10-09 subjektyviai suvokė arba turėjo suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. kad jis dėl kito eismo įvykio dalyvio kaltės patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Ir nepaisant to, kad S. S. atžvilgiu vėliau buvo pareikšti įtarimai ir kaltinimai, o galiausiai jis buvo išteisintas, tai neužkirto jam kelio viena ar kita forma reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais jam padarytą žalą CK nustatyta tvarka, t. y. per trejus metus nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Taigi, nukentėjusysis praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą ieškinio pareiškimo terminą.

Pasisakant dėl neturtinės žalos dydžio, apeliantas teigia kad vienas iš svarbiausių kriterijų, nustatant neturtinę žalą dėl sutrikdytos sveikatos – pasekmės – liko tinkamai neįvertintas, neatskleista šio kriterijaus reikšmė bei įtaka priteistinam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiajam nusikalstama veika sukeltų padarinių, liekamųjų reiškinių yra paviršutiniškos, apsiribojant formaliais teiginiais dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, atliktų operacijų skaičiaus, gydymo tipo, patiriamo skausmo ir pan. Šios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, išsamiai nevertino ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl civiliniame ieškinyje, medicinos dokumentuose, paties nukentėjusiojo paaiškinimuose, jo bei kitų asmenų – liudytojų parodymuose nurodytų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo sunkumu, pobūdžiu, mastu, gydymo trukme ir rezultatais, pasveikimo galimybe, liekamaisiais reiškiniais, gyvenimo sąlygų pasikeitimu, nukentėjusiojo turėtų galimybių praradimu profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje srityse. teismas, aprašydamas nukentėjusiajam S. S. eismo įvykio metu padarytus sužalojimus, atliktą gydymą, jo išgyvenimus ir paaiškinimus, kaip nukentėjusysis vis dar jaučiasi po įvykio, kuris įvyko prieš kone 8 metus, deklaratyviai pastebėjo, kad tiki šio asmens paaiškinimais apie patiriamus sunkumus, negalavimus, vis dar tęsiamą gydymą, nors jokie šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai, kurie galėtų tai patvirtinti 2025-2026 metų laikotarpiu taikytą gydymą, betarpiškai susijusį su 2018-09-12 eismo įvykiu nagrinėjamoje byloje pateikti nebuvo. Aprašomi liekamieji reiškiniai – iki šiol jaučia skausmus visame kūne, nebeturi jėgos rankose ir kojose, gydytojai minėjo, kad ateityje jis gali nebevaikščioti – yra absoliučiai neparemti bylos duomenimis, nes nebuvo pateikti tai patvirtinantys medicininiai dokumentai, o patikėta tik suinteresuoto kuo didesniu kompensacijos dydžiu asmens žodiniais paaiškinimais. Primintina, kad pirmosios instancijos teismo 2026-03-03 posėdyje apeliantės gynėjui paklausus nukentėjusiojo, ar šiuo metu jam yra skiriami kokie nors vaistai nuo skausmo, kuris būtų lydimas prieš kone 8 metus įvykusio eismo įvykio, nukentėjusysis į šį klausimą atsakyti negalėjo, nes nežinojo ką atsakyti. Negalėjo netgi pagrįsti, ar yra kokie nors liekamuosius reiškinius patvirtinantys dokumentai, įskaitant ir medicininius dokumentus.

Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, nevertino ir nepasisakė, kokią įtaką šiam klausimui turi tai, kad eismo įvykio metu S. S. buvo lygiai (duomenys neskelbtini) metų (gim. (duomenys neskelbtini)), taip pat netikrino ir neįvertino, kad bendrai sveikatos būklei ir savijautai įtakos gali turėti ir savaiminiai, natūralūs amžėjančio (senstančio) organizmo fiziniai pokyčiai. Svarbu ir tai, kad nuo nagrinėjamo įvykio praėjo kone 8 metai ir jau šiais metais nukentėjusiajam sukaks (duomenys neskelbtini) metai. Taigi nagrinėjamu atveju neneigiant, kad nukentėjusysis galėjo patirti neturtinę žalą: fizinį skausmą, kūno sužalojimus, juos lydinčius nepatogumus, dvasinio pobūdžio išgyvenimus, vis tik nuosprendžio išvados, kad šis sveikatos sutrikdymas turi ir ilgalaikio pobūdžio liekamuosius reiškinius, kad nukentėjusysis tęsia gydymą, jaučia nuolatinį skausmą, kuris būtų vis dar net ir po 8 metų susijęs su 2018-09-12 eismo įvykiu, neatitinka baudžiamojoje byloje esančių duomenų.

Cituoja teismų praktiką ir teigia, kad teismų praktikos pavyzdžiai patvirtina, kad nenustačius neabejotinų liekamųjų reiškinių, neturtinės žalos dydis asmeniui, kuris patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą eismo įvykio metu, yra iš esmės mažesnis nei nagrinėjamu atveju priteisė pirmosios instancijos teismas (nukentėjusiajam priteista 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš civilinio atsakovo draudiko ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš kaltinamosios).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje nuteistoji K. L. ir jos gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašė skundą tenkinti, prokuroras Žilvinas Generauskas ir nukentėjusiojo S. S. atstovas advokatas Vidas Adomaitis prašė skundą atmesti.