Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pranešėjo), Irmanto Šulco ir Eglės Zemlytės (kolegijos pirmininkės), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Ispanijos bendrovių „Elecnor Servicios y Proyectos, S. A.“, „Elecnor, S. A.“ ir „Instalaciones Inabensa, S. A.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Ispanijos bendrovių „Elecnor Servicios y Proyectos, S. A.“, „Elecnor, S. A.“ ir „Instalaciones Inabensa, S. A.“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „LTG Infra“ dėl rangos sutarties kainos padidinimo ir darbų baigimo laiko pratęsimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje akcinė bendrovė „Viamatika“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formą, rašytinių įrodymų pateikimo tvarką ir apeliaciniame skunde pateiktų ištraukų iš dokumentų vertinimą kaip naujų įrodymų, dalyvaujančių byloje asmenų galimybę remtis Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatskleidus bylos esmės, taip pat dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo būdu sudarytos rangos sutarties aiškinimą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovės Ispanijos bendrovės „Elecnor Servicios y Proyectos, S. A.“, „Elecnor, S. A.“ ir „Instalaciones Inabensa, S. A.“ (toliau – ir rangovės) ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė pakeisti 2019 m. gruodžio 20 d. rangos sutarties Nr. SUT(ADM)-612 (toliau – ir Sutartis) kainą, nurodytą 2019 m. lapkričio 8 d. pasiūlyme Nr. 361216 ir jo prieduose, kainą padidinant papildoma 5 227 750,86 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) suma (ieškinyje išskirtas kiekvienos darbų grupės ir etapo kainos padidinimas), ir darbų baigimo laiką, nurodytą pasiūlyme ir jo prieduose (ieškinyje išskirtas kiekvienos darbų grupės ir etapo baigimo laiko pailginimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės nurodė, kad pagal Sutartį jos turi atlikti traukos pastočių projektavimo ir statybos rangos darbus, gauti iš AB LITGRID (toliau – ir operatorė) traukos pastočių prijungimo prie jos tinklo sąlygas (toliau – ir Prijungimo sąlygos) ir jas įvykdyti. Operatorė išdavė pradines Prijungimo sąlygas ir rangovės pagal jas atliko projektavimo rangos darbų dalį, tačiau AB LITGRID ir atsakovė AB „LTG Infra“ (toliau – ir užsakovė) susitarė dėl atsakomybės (nuosavybės) ribų pakeitimo, dėl to operatorė išdavė atnaujintas (pakeistas) Prijungimo sąlygas. Atnaujintomis Prijungimo sąlygomis perkėlus nuosavybės ribas padidėjo atsakovės daliai tenkantis statytinos infrastruktūros kiekis, dėl to rangovėms teks įsigyti ir sumontuoti daugiau įrangos. Dėl atnaujintų Prijungimo sąlygų didėja statybos darbų pagal Sutartį kaina ir ilgėja statybos darbų baigimo laikas. Nuosavybės ribų pakeitimas taip pat daro įtaką ieškovių gaunamai kompensacijai už operatorės naudai sumokėtas sumas pagal trišalius susitarimus. Pakeitus Prijungimo sąlygas, operatorės nuosavybės pusėje poreikis atlikti statybos darbus sumažėjo (ta dalimi, kuria šie darbai buvo perkelti į užsakovės nuosavybės pusę). Atitinkamai sumažėjo ir operatorei mokėtina kompensacija, o kartu – ir rangovių iš užsakovės gaunama kompensacija už operatorei sumokėtas lėšas. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovės pirkimo metu turėjo įvertinti ir įkainoti visą riziką, įskaitant ir nuosavybės ribų pakeitimą, ir apie tai žinojo. Rangovės dviejų viengrandžių linijų techninį sprendinį projektavimo metu pakeitė į dvigrandžių linijų, o įprastų galios transformatorių elektrifikavimo sistemos technologiją pakeitė į statinių dažnio keitiklių (angl. static frequency converters – SFC) technologiją (toliau – ir SFC technologija). Nuosavybės ribų pakeitimą (atnaujintų Prijungimo sąlygų išdavimą) lėmė ne AB LITGRID ir AB „LTG Infra“ susitarimas, o projektavimo metu rangovių pakeisti techniniai sprendiniai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes neįvykdė pareigos patikrinti, ar atsakovė tinkamai laikėsi CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis. Teismas leido atsakovei apeliaciniame skunde nurodyti faktines aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme (susijusias su ikisutartinėmis derybomis ir derybų protokolų turiniu). Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą grąžinti pakartotiniam nagrinėjimui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ir paneigė ribotos apeliacijos principą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teisme nenagrinėtais įrodymais, tai pateisindamas tuo, kad šie įrodymai yra vieši ir prieinami CVP IS. Tačiau CPK 179 straipsnio 3 dalies (teismo teisė naudoti duomenis iš informacinių sistemų) ir CPK 314 straipsnio (draudimas apeliacinės instancijos teisme remtis naujais įrodymais) nuostatos nėra suderinamos. Pastaroji norma yra specialioji, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo remtis pirmosios instancijos teisme nenagrinėtais įrodymais. Teismo teisė naudotis informacinėmis sistemomis negali paneigti imperatyvaus draudimo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas neįspėjo, kad ketina naudotis (tirti ir vertinti) bylos medžiagoje nesančiais duomenimis. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo ieškovėms nebuvo žinoma, kad teismas tiria ir vertina savarankiškai iš CVP IS gautus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Teismas turėjo pareigą informuoti ieškoves apie ketinimą tirti iš informacinių sistemų gautus duomenis ir suteikti joms galimybę pateikti poziciją dėl šių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismas, rašytinio proceso tvarka pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatęs kitokias faktines aplinkybes nei pirmosios instancijos teismas, pažeidė CPK 5 straipsnį, 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. Kadangi pirmosios instancijos teismo išvados buvo padarytos remiantis liudytojų parodymais, jiems paaiškinant techninius dokumentus, apeliacinės instancijos teismas negalėjo šių išvadų paneigti tik pagal rašytinius dokumentus ar teismo posėdžių garso įrašus, jų tiesiogiai neperklausęs ir nesuteikęs šalims galimybės žodžiu paaiškinti liudytojų parodymus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes lėmė neteisingą bylos baigtį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jei apeliacinės instancijos teismas bylą būtų nagrinėjęs žodžiu, šalys būtų turėjusios galimybę pateikti paaiškinimus dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, o teismas – tiesiogiai įvertinti liudytojų parodymų patikimumą, išvengti klaidingo derybų eigos ir rizikų prisiėmimo įvertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalis, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo vienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant šias taisykles. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas Sutarties aiškinimas, kad viena iš šalių atleidžiama nuo pareigos sumokėti už darbus, o kita įpareigojama tokius darbus atlikti neatlygintinai, prieštarauja CK 6.193 straipsnyje reikalaujamam sąžiningumo standartui ir pažeidžia nepagrįsto praturtėjimo draudimą.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirkimo metu atsakovė aiškiai ir suprantamai nurodė tiekėjams, jog nuosavybės ribų pakeitimas yra ieškovių rizika, padaryta selektyviai vertinant nenuoseklius ir prieštaringus atsakovės paaiškinimus. Atsakovė 2019 m. liepos 1 d. aiškiai nurodė, kad visi 110 kV įrenginiai priklausys operatorei, ir šiuo vėliausiu paaiškinimu rangovės rėmėsi rengdamos pasiūlymą. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik ankstesniais paaiškinimais, kuriais rizika buvo priskiriama tiekėjams, tačiau neįvertino vėlesnių paaiškinimų, kuriais atsakovė šią riziką patikslino ir apibrėžė nuosavybės ribas. Toks selektyvus vertinimas pažeidžia CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sisteminio aiškinimo reikalavimą ir Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – Pirkimų įstatymas) 48 straipsnio 4 dalyje nustatytą pirkimo dokumentų aiškumo standartą. Bet koks pirkimo dokumentų neaiškumas ar paaiškinimų kolizija, vadovaujantis minėta įstatymo norma ir CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem (prieš rengėją) taisykle, privalo būti aiškinamas atsakovės nenaudai.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių laisvės ir privalomumo principus, nes į Sutarties keitimo pagrindą įtraukė papildomų sąlygų, kurių Sutartyje nėra. Teismas vadovavosi prielaida, kad Sutarties keisti Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio pagrindu negalima, jei operatorės reikalavimai pasikeitė dėl ieškovių pasirinktų techninių sprendinių projektavimo metu. Tačiau Sutartyje nenustatyta, kad Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio taikymas yra siejamas su rangovių techninių sprendinių parinkimu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas tokią papildomą sąlygą, pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalį ir 6.193 straipsnio 1 dalį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo nuspręsti, kad ieškovių parinkti sprendiniai, atitinkantys Sutarties sąlygas, lėmę pasikeitusius operatorės reikalavimus, sudarė pagrindą keisti Sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neperdavė bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes byloje neegzistavo būtinoji CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlyga – įrodymų trūkumas. Bylos esmė pirmosios instancijos teisme buvo neatskleista ne dėl įrodymų stokos, o dėl to, kad teismas neįvertino liudytojų parodymų ir kitos medžiagos, apsiribodamas tik dviem perkančiojo subjekto atsakymais į tiekėjų klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas visą faktinę medžiagą, privalėjo pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir priimti galutinį sprendimą, taip užtikrindamas proceso koncentruotumą.

Nuosavybės ribų pakeitimą lėmė projektavimo metu rangovių priimti sprendimai – SFC technologija ir dvigrandės linijos projektas. Ieškovės ignoruoja tai, kad pagal FIDIC geltonosios knygos modelį, Techninę užduotį ir Technines specifikacijas būtent rangovės buvo atsakingos už konkrečių techninių sprendinių parinkimą, jų suderinimą su operatore ir atitiktį Sutarties reikalavimams. Be to, rangovės 2020 m. balandžio 3 d. rašte patvirtino, kad prisiima visą papildomų darbų ir sąnaudų riziką, susijusią su SFC technologijos įdiegimu.

Ieškovių reikalavimas taikyti contra proferentem taisyklę yra nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2026 (kitoje byloje tarp tų pačių šalių dėl tos pačios Sutarties) jau pateikė išaiškinimą, kad ši taisyklė šiuo atveju netaikoma. Pirkimo dokumentai buvo nuoseklūs, o rizika dėl ribų keitimo buvo aiškiai nurodyta derybų stadijoje. Kita vertus, net ir nevertinant pirmiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, contra proferentem taisyklės taikymo prielaidų nagrinėjamoje byloje nėra, nes pirkimo dokumentai, užsakovės paaiškinimai ir Sutarties sąlygos buvo aiškūs, o apeliacinės instancijos teismas ginčą išsprendė taikydamas bendrąsias sisteminio sutarčių aiškinimo taisykles.

Pirkimo dokumentų neaiškumas neegzistavo, kadangi: 1) nuo pirkimo pradžios iki Sutarties sudarymo aktualūs Techninės užduoties ir (ar) Techninių specifikacijų reikalavimai keisti nebuvo; rangovės buvo įsipareigojusios suprojektuoti ir pastatyti (rekonstruoti) kontaktinį tinklą, traukos pastotes, integruoti pastočių ir kontaktinio tinklo stebėseną, kontrolę ir nuotolinį valdymą į esamą valdymo sistemą (SCADA), relinę apsaugą (RAA), įdiegti elektros tiekimą ir kontaktinių tinklų bei traukos pastočių efektyvumą didinančius pažangius technologinius sprendinius (Techninės užduoties 9.1 papunktis); 2) pagal Techninės užduoties 9.2 papunkčio, Techninės specifikacijos 1.2, 1.9.1 papunkčių reikalavimus rangovės buvo atsakingos už visų Prijungimo ar specialiųjų sąlygų atnaujinimą ir (ar) gavimą bei įvykdymą; 3) pareiga gauti operatorės Prijungimo sąlygas buvo aiškiai nustatyta Techninės užduoties 11.1 papunktyje, Techninių specifikacijų 1.9.1 papunktyje; 4) pirkimo dokumentuose buvo aiškiai įtvirtinta, kad traukos pastočių ir 110 kV linijos bei operatorės projekto atsakomybės riba nustatoma pagal operatorės išduotas Prijungimo sąlygas (t. y. sąlygas, kurias rangovės įsipareigojo gauti) (Techninių specifikacijų 1.9.2 papunktis); 5) identiškos pozicijos atsakovė nuosekliai laikėsi 2018 m. liepos 10 d., rugpjūčio 23 d., 2019 m. kovo 14 d. atsakymuose; 6) atsakovė nuosekliai teigė, kad prijungimo schemos gali būti keičiamos, kadangi galutiniai ir tikslūs duomenys bus pateikti tik Prijungimo sąlygose, kurias išduos operatorė po rangovių kreipimosi (pavyzdžiui, atsakovės 2018 m. rugpjūčio 14 d., 2019 m. liepos 1 d. atsakymai); 7) atsakovė aiškiai nurodė, kad rizika dėl konkrečių pastočių vietų, jų prisijungimo vietų, atsakomybių ribos ir jos pasikeitimo tenka tiekėjams.

Ieškovių siekis padidinti kainą už darbus, kuriuos jos įsipareigojo atlikti už fiksuotą kainą, prisiimdamos technologinę riziką, vertinamas kaip nesąžiningas siekis išvengti sutartinių įsipareigojimų. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, todėl nepagrįstas kainos didinimas neatitinka viešojo intereso ir racionalaus valstybės lėšų naudojimo principo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kokia forma turėtų būti nagrinėjama civilinė byla apeliacinės instancijos teisme, kai šis teismas nustato kitokias faktines aplinkybes nei pirmosios instancijos teismas ir ketina pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, ketindamas pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadas, grindžiamas liudytojų parodymais ir tiesioginiu įrodymų tyrimu, privalo pats tiesiogiai ištirti šiuos įrodymus, o tai paprastai reiškia žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę. Ieškovės nurodo, kad pirmosios instancijos teisme liudytojų apklausa vyko prašant paaiškinti jiems rodomus techninius dokumentus, todėl iš teismo posėdžių garso įrašų apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti, kokius techninius dokumentus liudytojai paaiškina. Kadangi apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime pakeitė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, sprendimą grįsdamas liudytojų parodymais, tačiau pats liudytojų neapklausė ir nesurengė žodinio bylos nagrinėjimo, ieškovių vertinimu, taip teismas pažeidė tiesioginio įrodymų tyrimo principą, CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28 ir 29 punktai).

EŽTT praktikoje pripažįstama, kad Konvencijos 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo konkretaus proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, 35 punktas). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, 69 punktas). Tais atvejais, kai byloje keliami fakto ir teisės klausimai gali būti tinkamai išnagrinėti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytine pozicija, žodinis posėdis nėra būtinas (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, 33 punktas).

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad jeigu liudytojas pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai apklaustas tiesiogiai, o proceso šalys turėjo galimybę jam užduoti klausimus, apeliacinės instancijos teismas gali iš naujo įvertinti jo parodymus remdamasis vien teismo posėdžio protokolu, pats liudytojo tiesiogiai neapklausęs (EŽTT 2023 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Roccella prieš Italiją, peticijos Nr. 44764/16, 51 ir 52 punktai).

Ieškovių pozicija dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra grindžiama EŽTT sprendimais, priimtais baudžiamųjų bylų kontekste (pvz., EŽTT 2011 m. liepos 5 d. sprendimu byloje Dan prieš Moldovą, peticijos Nr. 8999/07; 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Flueras prieš Rumuniją, peticijos Nr. 17520/04; 2017 m. birželio 13 d. sprendimu byloje Lorefice prieš Italiją, peticijos Nr. 63446/13). Šiuose sprendimuose EŽTT laikėsi praktikos, kad kai apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo kaltės ar nekaltumo klausimą, jis negali – laikydamasis sąžiningo bylos nagrinėjimo principo – tinkamai išspręsti šių klausimų tiesiogiai neįvertinęs įrodymų (pvz., sprendimas Dan prieš Moldovą, 30 punktas). EŽTT pažymi, kad jo praktikoje nustatyti principai nėra visiškai aktualūs civilinio proceso kontekste, kai teisėjai neprivalo vertinti kaltinamojo kaltės „nepaneigiamai“, o turi nustatyti civilinės atsakomybės egzistavimą, remdamiesi mažiau griežtais įrodymų vertinimo kriterijais (pvz., sprendimas Roccella prieš Italiją, 50 punktas). Taigi, ieškovių nurodoma EŽTT praktika, suformuota dėl baudžiamųjų bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos, nagrinėjamu atveju nepagrindžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Ieškovės kasaciniame skunde akcentuoja, kad žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme poreikį lėmė bylos sudėtingumas, pagal Sutartį įgyvendinamo projekto vertė, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nė viena iš šalių apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo išreiškusi prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pagal įstatyme įtvirtintą apeliacijos modelį yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus. Šiuo atveju liudytojai buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, jų parodymai yra užfiksuoti teismo posėdžių garso įrašuose, kuriuos apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išklausyti, ieškovės buvo atstovaujamos advokato ir advokato padėjėjų, kurie turėjo galimybę užduoti ir uždavė klausimus liudytojams. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, liudytojų parodymais iš esmės nesivadovavo, nusprendęs, kad liudytojai neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl ieškinio pagrindą sudarančių klausimų, atsakovė apeliacinį skundą grindė argumentais dėl liudytojų parodymų neįvertinimo. Atsižvelgdamos į tai, ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, be kita ko, pateikė poziciją dėl liudytojų parodymų. Taigi, galimybė apeliacinės instancijos teisme pateikti argumentus dėl liudytojų parodymų patikimumo ir jų vertinimo ieškovėms nebuvo apribota.

Ieškovės teigia, kad pirmosios instancijos teisme liudytojų apklausa vyko prašant paaiškinti jiems rodomus techninius dokumentus, todėl iš teismo posėdžių garso įrašų apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti, kokius techninius dokumentus liudytojai paaiškina. Teisėjų kolegija šiuos ieškovių argumentus pripažįsta nepagrįstais. Iš įrašuose užfiksuotų liudytojų parodymų (jų nuoseklumo, išsamumo, liudytojų parodymų palyginimo su kitais byloje surinktais įrodymais) apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę daryti išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Vien tai, kad kai kurie liudytojai parodymus davė paaiškindami jiems rodomus techninius dokumentus, savaime nelėmė apeliacinės instancijos teismo pareigos bylą nagrinėti žodžiu. Liudytojų apklausos metu šalių atstovai, užduodami klausimus, įvardijo, kokius dokumentus liudytojams demonstruoja ir prašo paaiškinti (pavyzdžiui, 2025 m. birželio 12 d. teismo posėdžio metu šalių atstovai liudytojų R. P., R. N., E. V. prašė paaiškinti ieškinio 10, 16 priedus, ieškovių 2025 m. balandžio 18 d. paaiškinimų 1 priedą, tripliko 5 priedą ir kitus aiškiai įvardytus dokumentus, 2025 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu ieškovių atstovas liudytojo R. P. prašė paaiškinti ieškinio 6, 19 priedus, ieškovių 2025 m. balandžio 18 d. paaiškinimų 1, 3 priedus). Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš teismo posėdžių garso įrašų turėjo galimybę nustatyti, kokius konkrečius dokumentus liudytojai paaiškino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, skundžiamame procesiniame sprendime įvertino pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašuose užfiksuotus liudytojų parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, ir dėl bylos aplinkybių padarė kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas, savaime nereiškia nei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, nei CPK 321 straipsnio 1 dalies ir 322 straipsnio pažeidimo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti ieškovių teisės būti išklausytoms ar betarpiškumo (teismo atliekamo tiesioginio įrodymų tyrimo) principo pažeidimų.

Dėl rašytinių įrodymų pateikimo tvarkos ir apeliaciniame skunde pateiktų ištraukų iš dokumentų vertinimo kaip naujų įrodymų

Ieškovės kasaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl rašytinių įrodymų pateikimo tvarkos ir apeliaciniame skunde pateiktų ištraukų iš dokumentų vertinimo kaip naujų įrodymų. Ieškovės argumentuoja, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes ir pateikė ištraukas iš dokumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau jų prie skundo nepridėjo ir nesuformulavo prašymo juos priimti, o apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos patikrinti, ar atsakovė laikėsi draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, neišsprendė naujų įrodymų priėmimo klausimo, neinformavo ieškovių apie ketinimą jais remtis, taip pažeidė CPK 314 straipsnį ir 320 straipsnio 1 dalį. Atsakovė nesutinka su šiais ieškovių argumentais, teigdama, kad apeliaciniame skunde pateiktomis dokumentų ištraukomis ji rėmėsi pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike ir kituose).

CPK 302 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms.

CPK 114 straipsnyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. CPK 114 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai su procesinio dokumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos). Taigi, pagal CPK nustatytą rašytinių įrodymų pateikimo tvarką dalyvaujantis byloje asmuo rašytinių įrodymų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas (skaitmenines kopijas) pateikia kaip priedus prie procesinių dokumentų (CPK 111 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 114 straipsnio 1 dalis). CPK nustatytais atvejais rašytiniai įrodymai teismui gali būti pateikiami parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 straipsnis) arba teismo posėdyje, kuriame byla nagrinėjama iš esmės (CPK 245 straipsnis, 251 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teisme įrodymai pateikiami tokia pat tvarka, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tačiau paisant CPK 314 straipsnyje nustatytų ribojimų.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo dokumentą ar jo dalį nukopijuoja ir perkelia į teismui teikiamo procesinio dokumento turinį, tačiau to dokumento ar jo dalies (išrašo, ištraukos) prie procesinio dokumento neprideda, tai neatitinka CPK nustatytos rašytinių įrodymų pateikimo tvarkos.

Teisėjų kolegija, palyginusi apeliacinio skundo turinį su bylos medžiagoje esančiais rašytiniais įrodymais ir atsakovės pirmosios instancijos teismui teiktų procesinių dokumentų turiniu, pripažįsta pagrįstais ieškovių argumentus, kad atsakovė apeliaciniame skunde pateikė ištraukas iš dokumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir nebuvo pridėti prie apeliacinio skundo kaip priedai, t. y. apeliaciniame skunde atsakovė pateikė:

2018 m. birželio 15 d. atsakymo į tiekėjų klausimą, 2018 m. liepos 10 d. atsakymo į 2-ąjį tiekėjų klausimą, 2018 m. rugpjūčio 14 d. atsakymų į 12-ąjį ir 13-ąjį tiekėjų klausimus ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakymų į 2-ąjį, 9-ąjį ir 66-ąjį tiekėjų klausimus ištraukas, nors jų į bylą nebuvo pateikusi ir šiais įrodymais pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nesirėmė;

pasitarimų, įvykusių 2021 m. spalio 21 d., 28 d., lapkričio 4 d. ir gruodžio 9 d., protokolų ištraukas, nors jų į bylą nebuvo pateikusi ir šiais įrodymais pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nesirėmė, išskyrus pasitarimo dėl Linkaičių ir Tarvainių traukos pastočių, vykusio 2021 m. gruodžio 9 d., protokolo ištrauką, kurią buvo nurodžiusi 2025 m. gegužės 12 d. nuomonės 42 punkte;

susirašinėjimo su ieškovėmis dėl specialiojo plano ištraukas (ieškovių 2021 m. sausio 20 d. rašto, atsakovės 2020 m. gruodžio 11 d. ir 2021 m. balandžio 13 d. raštų ištraukas), nors jų į bylą nebuvo pateikusi ir šiais įrodymais pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nesirėmė.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 315 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo teismui. CPK 316 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Taigi pareiga patikrinti apeliacinio skundo (įskaitant ir jo priedus) atitiktį CPK nustatytiems reikalavimams pirmiausia tenka pirmosios instancijos teismui. Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nenustatė, kad apeliaciniame skunde yra pateiktos į bylą nepateiktų ir pirmosios instancijos teismo neištirtų rašytinių įrodymų (taigi naujų įrodymų) ištraukos, neatleidžia apeliacinės instancijos teismo nuo pareigos patikrinti, ar priimtas apeliacinis skundas ir jo priedai atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Tokia jo pareiga yra įtvirtinta CPK 316 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą ar pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą šių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 4 dalį, kartu su apeliaciniu skundu, be kita ko, turi būti pateikiami įrodymai, nustatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi).

Minėtame CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis ribojimas yra susijęs su CPK įtvirtintu apeliacijos modeliu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-1075/2021, 28 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016, 15 ir 16 punktai). Priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad, atsakovei apeliaciniame skunde pateikus dokumentų, kurie nebuvo pateikti į bylą ir kuriais nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, ištraukas, apeliacinės instancijos teismas, ketindamas remtis šiais dokumentais, turėjo išspręsti šių dokumentų ar jų dalių (išrašų, ištraukų) priėmimo klausimą. Tą apeliacinės instancijos teismas galėjo padaryti, prieš tai nustatydamas terminą trūkumams pašalinti ir įpareigodamas atsakovę pateikti dokumentų ar jų dalių (išrašų, ištraukų) nustatyta tvarka patvirtintas kopijas (skaitmenines kopijas) kaip priedus prie procesinių dokumentų ir suformuluoti prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, pagrindžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtinto naujų įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo išimtis. Be to, užtikrindamas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs naujus įrodymus priimti, privalėjo priešingai šaliai (šiuo atveju ieškovėms) suteikti procesinę galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų vertinimo ir įrodomosios reikšmės bylai.

Dėl dalyvaujančio byloje asmens galimybės remtis CVP IS esančiais duomenimis

Atskirai pasisakytina dėl atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą pateikiamo argumento dėl galimybės remtis viešais CVP IS esančiais duomenimis. Atsakovė dėl apeliaciniame skunde pateiktų ištraukų iš savo, kaip perkančiojo subjekto, atsakymų į tiekėjų klausimus (žr. šios nutarties 51.1 papunktį) nurodo, kad šie atsakymai yra saugomi CVP IS, o nuorodą į CVP IS esančius viešus dokumentus ji pateikė atsiliepime į ieškinį, be to, pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, teismas gali naudoti duomenis iš šios sistemos. CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Ši proceso teisės norma reglamentuoja teismo, o ne byloje dalyvaujančio asmens, veiksmus įrodinėjimo procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendindamos įrodinėjimo pareigą šalys turi pateikti teismui konkrečius įrodymus. Į bylą pateiktų įrodymų apimtis turi būti aiški, kad būtų įgyvendintas rungimosi principas ir viena šalis turėtų galimybę suprasti, kokiais įrodymais kita šalis remiasi, pateikti poziciją dėl jų tikrumo, leistinumo, sąsajumo ar įrodomosios reikšmės, o teismas, dalyvaujant abiem šalims, galėtų tuos įrodymus ištirti laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų (CPK 183 straipsnio 3 dalis), juos įvertinti ir priimamą sprendimą pagrįsti ištirtais įrodymais (CPK 14 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Šaliai pateikus nuorodą į informacinę sistemą ar registrą, visi tokioje sistemoje ar registre esantys dokumentai savaime netampa civilinės bylos medžiagos dalimi. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį aptarė kai kuriuos viešojo pirkimo dokumentus (pvz., pirkimo Bendrąsias sąlygas) ir pateikė nuorodas į CVP IS, kurioje saugomi šie pirkimo dokumentai, tačiau savo, kaip perkančiojo subjekto, 2018 m. birželio 15 d., liepos 10 d., rugpjūčio 14 d. atsakymų į tiekėjų klausimus nenurodė, jų nepateikė ir jais nesirėmė. Vadinasi, nėra pagrindo daryti išvados, kad aptariami dokumentai, nors ir yra saugomi CVP IS, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir tapo nagrinėjamos bylos medžiagos dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad CPK 179 straipsnio 3 dalies taikymo prasme CVP IS yra sistema, kurioje esančius duomenis teismas gali naudoti, kai to reikia aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylos baigčiai, nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 2 straipsnio 4 dalis, Pirkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas duomenis iš CVP IS naudoja viešųjų pirkimų bylose, siekdamas patikrinti bylos baigčiai (procesiniam rezultatui) reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, ar viešojo pirkimo procedūros yra pasibaigusios sudarius viešojo pirkimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2024, 76 punktas), ar tinkamai paskelbta apie viešojo pirkimo sąlygos pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017, 73 punktas). Tačiau CPK 179 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė teismui naudoti duomenis iš CVP IS nereiškia, kad visi duomenys, saugomi CVP IS, tampa civilinės bylos medžiagos dalimi, o dalyvaujantis byloje asmuo neprivalo pateikti teismui konkrečių CVP IS saugomų dokumentų, kuriais jis remiasi, siekdamas pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir CPK 423³ straipsnyje nustatyti reikalavimai ieškiniui, paduodamam viešųjų pirkimų bylose, pagal kuriuos turi būti pateikiami konkretūs pirkimo dokumentai (skelbimas apie pirkimą, pirkimo dokumentuose nurodytos pirkimo sąlygos ir kiti).

Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų reikšmės skundžiamo sprendimo priėmimui

Nustatyta, kad ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jas informuoti, jei teismas nuspręs naujus įrodymus vertinti. Apeliacinės instancijos teismas apie ketinimą priimti naujus įrodymus ieškovių neinformavo, tačiau kai kuriuos naujus įrodymus skundžiamame procesiniame sprendime paminėjo. Aptardamas pirkimo procedūrų eigą ir tiekėjams teiktą informaciją teismas nurodė atsakovės 2018 m. birželio 15 d., rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 23 d. atsakymus į tiekėjų klausimus; konstatuodamas, kad ieškovės pasiūlė projektuoti dvigrandes oro linijas, teismas nurodė atsakovės 2020 m. gruodžio 11 d. raštą; aptardamas ieškovių ir atsakovės pasitarimų metu kilusias diskusijas dėl nuosavybės ribų keitimo techninių priežasčių teismas paminėjo 2021 m. spalio 21, 28 d., lapkričio 4 d. pasitarimų dėl Žaslių traukos pastotės įrangos išdėstymo ir 2021 m. gruodžio 9 d. pasitarimo dėl Kretingos ir Žaslių traukos pastočių įrangos išdėstymo protokoluose užfiksuotas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovių teisė pasisakyti dėl apeliaciniame skunde nurodytų naujų įrodymų nebuvo užtikrinta.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti; būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai daugiausia lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-781/2024, 57 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai, t. y. jog teismas rėmėsi naujais įrodymais, nenustatęs išimčių juos priimti egzistavimo ir nesudaręs galimybės dėl jų pasisakyti ieškovėms (žr. šios nutarties 56 ir 61 punktus), nebuvo esminiai ir nelėmė, kad dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl toliau šioje nutartyje nurodomų priežasčių.

Ieškovės reikalavimą pakeisti Sutarties kainą ir darbų baigimo laiką, nurodytą pasiūlyme ir jo prieduose, grindė tuo, kad, Sutarties vykdymo metu operatorei pakeitus Prijungimo sąlygas, jose buvo pakeista nuosavybės teisės riba tarp atsakovės ir operatorės įrenginių traukos pastotėse, atsakovės dalyje atsirado daugiau statomos infrastruktūros, o tokia situacija, ieškovių vertinimu, atitinka Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4 a papunktyje ir Konkrečiųjų sąlygų 5.2.8, 13.1.7, 13.1.15 papunkčiuose nustatytus Sutarties pakeitimo pagrindus.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pakeistų Prijungimo sąlygų išdavimą nulėmė rangovių inicijuotas dviejų viengrandžių elektros linijų pakeitimas į vieną dvigrandę oro liniją. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atnaujintų Prijungimo sąlygų išdavimą nulėmė dar viena techninė priežastis – įprastų galios transformatorių elektrifikavimo sistemos technologija buvo pakeista į SFC technologiją. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovės pagal Sutartį nebuvo prisiėmusios nuosavybės ribų perkėlimo rizikos, todėl, perkėlus nuosavybės ribas ir pakeitus darbų, kuriuos turi atlikti ieškovės, apimtį, jos įgijo teisę į Sutarties pakeitimą. Teismo manymu, rangovių inicijuotas dviejų viengrandžių elektros linijų pakeitimas į vieną dvigrandę oro liniją, lėmęs atnaujintų Prijungimo sąlygų išdavimą, buvo naudingas ir būtinas atsakovei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutiko, kad egzistuoja ieškovių teisė į Sutarties pakeitimą, nes nuosavybės ribų pakeitimą lėmė ne operatorės reikalavimas atlikti darbus, susijusius su jos turtu, o ieškovių pakeisti techniniai sprendiniai, be to, pirkimo metu rizika dėl traukos pastočių nuosavybės ribų vėlesnio pakeitimo buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta tiekėjams, ieškovės 2020 m. balandžio 3 d. rašte prisiėmė riziką, susijusią su SFC technologijos įdiegimu.

Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovės 2018 m. birželio 15 d., rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 23 d. atsakymus tiekėjams skundžiamame procesiniame sprendime paminėjo aptardamas pirkimo eigą, tačiau jais, konstatuodamas, kad nuosavybės ribų pakeitimo rizika tiekėjams buvo suprantama, nesirėmė. Išvadą, kad tokia rizika tiekėjams buvo aiški ir suprantama, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis derybų metu ieškovėms pateikta informacija, t. y. tuo, kad atsakovės pirkimo komisija 2019 m. vasario 27 d. posėdyje teiravosi ieškovių, ar jos į pasiūlymo apimtis įtraukė visų Prijungimo sąlygų ar specialiųjų sąlygų atnaujinimą ir (ar) gavimą bei įvykdymą ir su tuo susijusias rizikas, taip pat tuo, kad atsakovės pirkimo komisija 2019 m. kovo 14 d. posėdyje atkreipė ieškovių dėmesį, jog rizika, susijusi su pasirinkta pastočių vieta ir oro linijų statybos nuo traukos pastočių iki elektros perdavimo sistemos operatorės tinklo prisijungimo vietos galimybėmis, yra perkeliama tiekėjams, o į užduotą klausimą, kas nutiks, jei atsakomybės riba nebus ties traukos pastote, atsakė, jog tai reikia įtraukti į pasiūlymo apimtis su visa susijusia rizika. Išvadą, jog ieškovėms buvo suprantama, kad joms teks nuosavybės ribų pakeitimo rizika, teismas grindė ir ta aplinkybe, jog ieškovės 2019 m. lapkričio 8 d. padidino pasiūlymo kainą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad projektuoti dvigrandes oro linijas, lėmusias Prijungimo sąlygų pakeitimą, pasiūlė ieškovės. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šia išvada, rėmėsi ne tik atsakovės 2020 m. gruodžio 11 d. raštu dėl specialiojo plano derinimo, bet ir pačių ieškovių 2021 m. gegužės 11 d. prašymu atsakovei pritarti tokiam pakeitimui, ieškovių 2021 m. gegužės 25 d. raštu operatorei bei kita susirašinėjimo su operatore medžiaga, šalių pasitarimų protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, be kita ko, 2021 m. rugsėjo 3 d. pasitarimo metu užfiksuota informacija, kad vienlinijinė schema siūloma rangovių (projektuotojo) inžinierės AB „Viamatika“ 2022 m. kovo 17 d. raštu, kuriame nurodyta, kad nuo pirkimo ieškovėms žinoma, jog atsakovei dvigrandė linija yra priimtinas variantas ir ieškovės tokį sprendinį projektavo, taip pat liudytojų parodymais, kad dvigrandės oro linijos pasiūlymą pateikė ieškovės (pavyzdžiui, liudytojo A. T. parodymais 2025 m. birželio 17 d. posėdžio metu).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas paminėjo šalių 2021 m. spalio 21, 28 d., lapkričio 4 d. ir gruodžio 9 d. pasitarimus, nors jų protokolai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, neturėjo įtakos teismui nustatant nuosavybės ribų keitimo technines priežastis, nes jas apeliacinės instancijos teismas nustatė remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojų, kurie dalyvavo pasitarimuose ir paaiškino priežastis, dėl kurių perkeltos nuosavybės ribos, parodymais, operatorės 2021 m. birželio 4 d. raštu, pasitarimų, vykusių nuo 2021 m. liepos 8 d. iki 2021 m. spalio 14 d., protokolų duomenimis, inžinierės UAB „Viamatika“ 2022 m. kovo 17 d. raštu ir kitais.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad aptarti nauji įrodymai neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismui nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai nebuvo esminiai ir nelėmė, kad dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamo procesinio sprendimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatskleidus bylos esmės

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo teisės bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pastarajam neatskleidus bylos esmės. Ieškovės nurodo, kad konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, apeliacinės instancijos teismas turėjo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o to nepadaręs, pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ir paneigė ribotos apeliacijos principą.

Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui reglamentuota CPK 327 straipsnyje. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas. Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022, 23 punktas).

Vienas iš tokių atvejų yra įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, t. y. kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo bylos esmės neatskleidimą, pasireiškusį tuo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos aplinkybių, susijusių su nuosavybės ribų pakeitimo priežastimis ir pirkimo metu ieškovių prisiimta rizika (nuosavybės ribų pakeitimo rizikos įvertinimu). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų visumos, nepagrįstai į ją neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad apeliacinės instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl nustatytų proceso teisės normų pažeidimų, turėjo egzistuoti kliūtys, užkertančios kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-244/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pats išsamiai ištyrė byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo neįvertintus ar netinkamai įvertintus įrodymus (be kita ko, įvertino liudytojų parodymus dėl nuosavybės ribų pakeitimo techninių priežasčių), nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, buvusias pirkimo ir Sutarties vykdymo metu. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, padarytas pirmosios instancijos teisme. Ieškovės kasaciniame skunde teisiniais argumentais nepagrindžia procesinių kliūčių, kurios būtų neleidusios pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylos iš esmės. Nors ieškovės argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismui kilo poreikis rinkti naujus įrodymus, tačiau šio argumento jos niekaip nepagrindžia, nenurodo, kokie konkretūs papildomi įrodymai byloje turėjo būti renkami. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ne perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o pačiam ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas fakto klaidas ir bylą išnagrinėti iš esmės atitiko CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus ir užtikrino operatyvesnį teismo procesą.

Dėl Sutarties aiškinimo

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl Sutarties aiškinimo taisyklių pažeidimo. Ieškovių vertinimu, apeliacinės instancijos teismo pateiktas Sutarties turinio aiškinimas prieštarauja CK 6.193 straipsnyje įtvirtintam sąžiningumo standartui ir pažeidžia nepagrįsto praturtėjimo draudimą. Be to, ieškovės argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs vėlesnio atsakovės paaiškinimo dėl nuosavybės ribų pasikeitimo rizikos, nesilaikė CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto sisteminio aiškinimo reikalavimo, Pirkimų įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje nustatyto pirkimo dokumentų aiškumo standarto, nepagrįstai nesirėmė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle. Ieškovės taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių laisvės ir privalomumo principus, įtvirtintus CK 6.189 straipsnio 1 dalyje ir 6.193 straipsnio 1 dalyje, nes į Sutartyje nustatytą pakeitimo pagrindą įtraukė papildomų sąlygų, kurių Sutartyje nėra. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, taigi vien atskirų ginčo šalių sudarytų sutarčių sąlygų vertinimas negalėtų būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 48 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 94 punktas). Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkimo sąlygų, įskaitant viešojo pirkimo sąlygų paaiškinimus, analizė – ne fakto klausimas, taigi galimas spręsti kasaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 40 punktas; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020, 102 punktas).

Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 34 punktas; 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023, 49 punktas). Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į sutarties rūšį, tokiai sutarčiai taikytiną teisinį reguliavimą ir įpareigojimą pagal sutartį atlikti ne tik tai, kas sutartyje tiesiogiai nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-916/2026, 43 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019, 37 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad spręsdami dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, be kita ko, dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, teismai turi vertinti ne tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau, atsižvelgdami į aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, sutarties turinys turi būti nustatomas ir tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan., teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims (CK 6.193–6.195 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020, 100 ir 101 punktai bei juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju pagrindinis šalių ginčas kilo dėl Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio, nustatančio, jog pagrįsti trečiųjų asmenų reikalavimai dėl darbų, susijusių su trečiųjų asmenų turtu, vykdymo (inžinerinių tinklų (vandentiekių, dujotiekių, elektros, telekomunikacijų, energijos ir (ar) kitų tinklų), susisiekimo komunikacijų valdytojų ir pan.) yra Sutarties pakeitimo pagrindas, aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi Sutarties aiškinimo, pagal kurį rangovės turėtų teisę į Sutarties pakeitimą Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkyje nustatytu pagrindu tik tuo atveju, jeigu nuosavybės ribų pakeitimą būtų nulėmęs operatorės reikalavimas atlikti darbus, susijusius su jos turtu, o ne ieškovių pasirinkti (pakeisti) techniniai sprendiniai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pakeistų Prijungimo sąlygų (su pakeistomis nuosavybės ribomis) išdavimą nulėmė rangovių inicijuotas dviejų viengrandžių elektros linijų pakeitimas į vieną dvigrandę oro liniją ir ieškovių pasirinkta SFC technologija. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovės 2020 m. balandžio 3 d. raštu patvirtino, jog prisiima riziką, susijusią su SFC technologijos įdiegimu, todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad rangovės neturi teisės į Sutarties pakeitimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą sprendimą sutarčių aiškinimo taisyklių laikymosi aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutarties turinį, laikėsi sisteminio aiškinimo reikalavimų, be to, atsižvelgė į Sutarties esmę ir jos tikslą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Sutartis sudaryta pagal FIDIC geltonosios knygos bendrąsias standartines sąlygas (Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygas), kurioms būdinga tai, kad rangovas suprojektuoja ir pagal užsakovo reikalavimus vykdo įrangos montavimo ir (arba) kitus darbus, taigi jis yra atsakingas už konkrečių techninių sprendinių parinkimą ir įgyvendinimą pagal užsakovo iškeltus reikalavimus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pagal Sutartį prisiėmė atsakomybę už keturių naujų traukos pastočių statybos ir vienos traukos pastotės rekonstravimo, kontaktinio tinklo įrengimo projektavimo ir statybos rangos darbus, o atsakovė pateikė funkcinius reikalavimus Techninėje užduotyje ir Techninėse specifikacijose.

Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs atsakovės iškeltus funkcinius reikalavimus Techninėje užduotyje ir Techninėse specifikacijose, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovėms, be kita ko, buvo iškelti reikalavimai pagal operatorės išduotas Prijungimo sąlygas suprojektuoti ir pastatyti reikiamą skaičių traukos pastočių ir elektros maitinimo linijų nuo pastočių iki perdavimo tinklo operatorės, bei pastotes prijungti prie operatorės tinklo pagal jos išduotas Prijungimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Techninėse specifikacijose buvo nurodyta, jog traukos pastočių ir 110 kV linijos bei operatorės projekto atsakomybės riba nustatoma pagal operatorės išduotas Prijungimo sąlygas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Techninių specifikacijų 1.9.10 papunktį, nustatė ir tai, kad užsakovė reikalavo užtikrinti kiekvienos traukos pastotės ne mažesnę kaip II elektros tiekimo iš perdavimo tinklo patikimumo kategoriją. Taigi, atsakovė, sudarydama Sutartį pagal FIDIC geltonosios knygos bendrąsias standartines sąlygas, turėjo tikslą, kad ieškovės, kaip profesionalios projektuotojos ir rangovės, parinktų konkrečius techninius sprendinius ir juos įgyvendintų pagal atsakovės norimą rezultatą, t. y. kad būtų suprojektuotas ir pastatytas reikiamas skaičius traukos pastočių ir elektros maitinimo linijų nuo pastočių iki perdavimo tinklo operatorės, šios pastotės būtų prijungtos prie operatorės tinklo ir būtų užtikrinta ne mažesnė kaip II kiekvienos traukos pastotės patikimumo kategorija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutarties turinį, pagrįstai atsižvelgė ir į tą teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad, pagal Sutarties 4 punktą ir Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 14.1 papunktį, Sutartyje nustatyta kaina yra galutinė, ji gali būti keičiama ar perskaičiuojama tik aiškiai Sutartyje nurodytais atvejais. Taigi Sutarčiai taikomas fiksuotos kainos su peržiūra kainodaros metodas, o kaina gali būti peržiūrėta tik Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Tai reiškia, kad ieškovės, siekdamos įgyvendinti atsakovės iškeltus reikalavimus, turėjo ne tik parinkti konkrečius techninius sprendinius, bet ir pagal juos įvertinti konkrečius darbų kiekius bei prisiimti riziką, jeigu darbų kiekiai Sutarties vykdymo metu pasikeistų, išskyrus Sutartyje aiškiai nurodytus atvejus.

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, atsižvelgė ir į tai, kad Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso dokumentus ir jų paaiškinimus pirkimo procedūrų metu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio turinį, nustatė, kad pirkimo metu buvo aptariamas klausimas dėl nuosavybės ribų pakeitimo rizikos paskirstymo, atsakovės pirkimo komisija 2019 m. vasario 27 d. posėdyje, vykdydama derybas, teiravosi ieškovių, ar jos į pasiūlymo apimtis įtraukė visų Prijungimo sąlygų ar specialiųjų sąlygų atnaujinimą ir (ar) gavimą bei įvykdymą bei su tuo susijusias rizikas, taip pat į tai, kad atsakovės pirkimo komisija 2019 m. kovo 14 d. posėdyje atkreipė ieškovių dėmesį į tai, jog rizika, susijusi su pasirinkta pastočių vieta, galimybėmis statyti oro linijas nuo traukos pastočių iki elektros perdavimo sistemos operatorės tinklo prisijungimo vietos, yra perkeliama teikėjams, o į užduotą klausimą, kas nutiks, jei atsakomybės riba nebus ties traukos pastote, atsakė, jog tai reikia įtraukti į pasiūlymo apimtis su visa susijusia rizika. Išvadą, jog ieškovėms buvo suprantama, kad joms teks nuosavybės ribų pakeitimo rizika, apeliacinės instancijos teismas grindė ir ta aplinkybe, jog ieškovės 2019 m. lapkričio 8 d. padidino pasiūlymo kainą.

Ieškovės kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog pirkimo metu atsakovė aiškiai ir suprantamai nurodė tiekėjams, jog nuosavybės ribų pakeitimas yra ieškovių rizika, padarė selektyviai vertindamas nenuoseklius ir prieštaringus atsakovės paaiškinimus. Ieškovės akcentuoja, kad atsakovė 2019 m. liepos 1 d. nurodė, jog visi 110 kV įrenginiai virš nuosavybės ribos (virš galios transformatoriaus) priklausys operatorei, ir šiuo vėliausiu paaiškinimu jos rėmėsi rengdamos pasiūlymą.

Pirkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta perkančiojo subjekto pareiga pirkimo dokumentuose pateikti visą informaciją apie pirkimo sąlygas ir procedūras. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkantysis subjektas – nupirkti tai, ko reikia (Pirkimų įstatymo 48 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos yra identiškos VPĮ 35 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintoms nuostatoms.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose nustatydamos pirkimo sąlygas, be kitų principų bei VPĮ nuostatų, turi nepažeisti skaidrumo principo (VPĮ 17 straipsnis), reiškiančio pirkimo sąlygų aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-969/2021, 31 punktas). Pirkimo sąlygos privalo būti aiškios tiek tiekėjams, tiek perkančiosioms organizacijoms, kad pirmieji galėtų tinkamai suformuluoti ir pateikti pirkėjų poreikius atitinkančius pasiūlymus, o antrosios – juos vienodai įvertinti pagal pirkimo sąlygas; pirkimo sąlygos aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, nesuabsoliutinant lingvistinio aiškinimo metodo, atsižvelgiant į tikrąją perkančiosios organizacijos valią bei į kituose teisės aktuose įtvirtintas normas, taip pat į kitas nuostatas (pvz., Viešųjų pirkimų tarnybos teisės aktus); kita vertus, sisteminis pirkimo sąlygų aiškinimo rezultatas neturi lemti visiškai priešingos išvados, palyginus su lingvistine jų išraiška; toks pirkimo sąlygų aiškinimo padarinys bet kokiu atveju nepateisinamas, nesuderinamas su uolaus ir rūpestingo tiekėjo teisėtais lūkesčiais dėl jų supratimo; konkurso specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių viešojo pirkimo dalyvių pozicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-916/2017, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kita vertus, ne tik pirkimo vykdytojai, bet ir tiekėjai privalo elgtis atsakingai, nepažeisti bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo imperatyvų, o ūkio subjekto įsipareigojimas aiškintinas kartu su jam taikomu aukštesniu profesionalumo standartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-916/2023, 35 punktas).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad atsakovės 2019 m. liepos 1 d. paaiškinimas, jog visi 110 kV įrenginiai virš nuosavybės ribos (virš galios transformatoriaus) priklausys operatorei, prieštaravo atsakovės pirkimo komisijos 2019 m. vasario 27 d. ir kovo 14 d. posėdžiuose pateiktai informacijai, kad nuosavybės ribų pakeitimo rizika teks ieškovėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieštaravimas tarp pirkimo dokumentų paaiškinimų negali būti konstatuojamas vien palyginus lingvistines formuluotes, neatsižvelgus į kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, į tai, kokioms aplinkybėms esant paaiškinimai buvo pateikti, į kokius klausimus buvo atsakoma, kokie pirkimo dokumentai buvo paaiškinti ir kita.

Vertindama apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl atsakovės 2019 m. liepos 1 d. paaiškinimo reikšmės tiekėjų galimybei suvokti nuosavybės ribų pakeitimo riziką, teisėjų kolegija pažymi, kad šis dokumentas negali būti vertinamas atsietai nuo bendro pirkimo procedūros konteksto bei informacijos, kurią tiekėjai aptariamu aspektu turėjo iki šio paaiškinimo pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš paskelbtų pirkimo dokumentų turinio tiekėjai galėjo aiškiai suprasti, jog traukos pastočių ir 110 kV linijos bei operatorės projekto atsakomybės riba bus nustatoma pagal operatorės išduotas Prijungimo sąlygas, kurias gauti ir įgyvendinti įsipareigojo tiekėjai. Skundžiamame sprendime teisingai akcentuojama, kad atsakovės pirkimo komisijos 2019 m. vasario 27 d. ir kovo 14 d. derybų su ieškovėmis posėdžių metu atsakovė aiškiai nurodė, kad rizika dėl traukos pastočių prisijungimo vietos yra perkeliama tiekėjams, įskaitant riziką, jei atsakomybės riba nebus ties traukos pastote. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė sisteminio aiškinimo taisykles, atsižvelgdamas į tai, kad aptariamas atsakovės 2019 m. liepos 1 d. paaiškinimas buvo pateiktas jau po to, kai ieškovėms buvo pateiktos preliminarios Prijungimo sąlygos, atsakant į prašymą konkrečiai nurodyti šiose preliminariose Prijungimo sąlygose tuos įrenginius, kurie bus operatorės nuosavybė. Aptariamas atsakovės paaiškinimas buvo susijęs tik su preliminarių Prijungimo sąlygų detalizavimu, taigi ieškovėms turėjo būti suprantama, jog tokios preliminarios sąlygos gali skirtis nuo būsimų, Sutarties vykdymo metu operatorės išduotų, Prijungimo sąlygų, o toks paaiškinimas nėra susijęs su kitokiu nuosavybės ribų pakeitimo rizikos paskirstymu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad ir po 2019 m. liepos 1 d. paaiškinimo pateikimo atsakovė tolesnės pirkimo procedūros metu tiekėjams teikė paaiškinimus, jog operatorė pasilieka teisę prijungimo schemą tikslinti, o detalūs reikalavimai paaiškės tik operatorei išdavus Prijungimo sąlygas.

Apibendrinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės, kaip profesionalios, atidžios projektuotojos ir rangovės, turėjo suprasti, jog atsakovės pirkimo metu pateikta informacija dėl traukos pastočių galimų prijungimo prie operatorės tinklo vietų, schemų, nuosavybės ribų yra preliminari ir gali keistis, nes galutinės Prijungimo sąlygos operatorės bus išduotos bei nuosavybės riba paaiškės tik Sutarties vykdymo metu, atsižvelgus į konkrečius pačių ieškovių parinktus techninius sprendinius. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirkimo metu ieškovių prisiimta nuosavybės ribų pakeitimo, kurio priežastimi yra projektavimo metu parinkti (pakeisti) techniniai sprendiniai, rizika negali būti perkelta užsakovei. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovių motyvus, kad apeliacinės instancijos teismas Sutartį aiškino selektyviai vertindamas prieštaringus atsakovės paaiškinimus ir taip nesilaikė sutarčių sisteminio aiškinimo taisyklės bei Pirkimų įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje nustatyto pirkimo dokumentų aiškumo standarto. Atitinkamai neturi pagrindo ir ieškovių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos contra proferentem taisyklės, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir ieškovių argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių laisvės ir privalomumo principus, įtvirtintus CK 6.189 straipsnio 1 dalyje ir 6.193 straipsnio 1 dalyje, nes į Sutartyje nustatytą jos pakeitimo pagrindą įtraukė papildomą sąlygą, kurios Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunktyje nėra. Ieškovės kaip papildomą sąlygą vertina apeliacinės instancijos teismo pateiktą aiškinimą, pagal kurį Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunktyje įtvirtintas Sutarties pakeitimo pagrindas netaikomas, jeigu trečiųjų asmenų reikalavimai atsirado dėl rangovių parinktų techninių sprendinių.

Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad būtent ieškovių pateikiamas pažodinis Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio aiškinimas, pagal kurį pagrindą pakeisti Sutartį suteiktų vien tik trečiojo asmens (šiuo atveju operatorės) reikalavimo dėl darbų, susijusių su to trečiojo asmens (operatorės) turtu, pateikimo faktas, nevertinant tokio reikalavimo priežasčių, neatitiktų Sutarties esmės, sudarymo tikslo, jos sąlygų visumos ir pirkimo metu tiekėjams pateiktos informacijos dėl rizikų paskirstymo tarp šalių. Šiuo atveju pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytą Sutartyje įtvirtintą šalių tarpusavio teisių ir pareigų paskirstymą būtent rangovės buvo atsakingos už techninių sprendinių parinkimą ir jų įgyvendinimą už fiksuotą kainą, todėl jeigu trečiųjų asmenų reikalavimus dėl darbų vykdymo nulėmė šie sprendiniai, tokie trečiųjų asmenų reikalavimai neturėtų būti pagrindu padidinti darbų kainą ir pailginti darbų baigimo laiką. Taigi apeliacinės instancijos teismo pateiktas Sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1.7 papunkčio aiškinimas, pagal kurį šis Sutarties pakeitimo pagrindas (trečiųjų asmenų reikalavimai) galėtų būti taikomas tik tada, kai trečiojo asmens reikalavimo dėl darbų vykdymo rangovės nebūtų galėjusios numatyti ir daryti jam įtakos, ir negalėtų būti taikomas, jeigu trečiųjų asmenų reikalavimą nulėmė pačių rangovių parinkti (pakeisti) techniniai sprendiniai, negali būti vertinamas kaip papildomos sąlygos įtraukimas į Sutartį.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovėmis, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas Sutarties turinio aiškinimas prieštarauja CK 6.193 straipsnyje įtvirtintam sąžiningumo standartui ir pažeidžia nepagrįsto praturtėjimo draudimą. Sąžiningumas – tai vertybinis elgesio matas, suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sutarties aiškinimo sąžiningumo imperatyvas yra sutarčių sudarymo bei vykdymo bendrojo principo, įtvirtinto CK 6.158 straipsnyje, kuriuo nustatoma kiekvienos sutarties šalies, turinčios sutartinių santykių, pareiga elgtis sąžiningai, sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007). Sutarčių sąžiningo aiškinimo imperatyvą atspindi konkrečios CK nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Jeigu laikydamasis šių taisyklių teismas teisingai nustato šalių valios turinį ir pagal jį išsprendžia kilusį ginčą, tai atitinka sąžiningo Sutarties aiškinimo standartą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos rangos sutarties šalys, atsižvelgdamos į sudėtingą bei tęstinį teisinių santykių pobūdį, turi plačią sutarties laisvę susitarti dėl kainos nustatymo principų bei rizikos paskirstymo (CK 6.156, 6.653, 6.687 straipsniai). Taigi, apeliacinės instancijos teismo laikantis sutarčių aiškinimo taisyklių nustatytas Sutarties turinys, pagal kurį ieškovės neturi teisės į kainos padidinimą ir darbų termino pailginimą dėl pasikeitusių nuosavybės ribų, nes jos šią riziką Sutartimi buvo prisiėmusios, negali reikšti nesąžiningo Sutarties aiškinimo ar pažeisti nepagrįsto praturtėjimo draudimo.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2026 m. rugpjūčio 26 d. gautas ieškovių prašymas sustabdyti civilinės bylos Nr. e3K-3-140-790/2026 nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą toliau nurodomais klausimais:

Ar 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB, (toliau – Direktyva 2014/25/ES) 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, siejami su šios direktyvos 60 straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimu, jog techninės specifikacijos būtų pakankamai tikslios, kad tiekėjai galėtų nustatyti sutarties dalyką ir suformuluoti pasiūlymą, turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia perkančiajam subjektui perkelti tiekėjui neigiamas finansines pasekmes, atsiradusias dėl pirkimo objekto techninių reikalavimų pasikeitimo sutarties vykdymo metu, kai toks pasikeitimas kilo iš trečiojo asmens – tinklo operatoriaus – savarankiškų techninių reikalavimų, kurių tiekėjas negalėjo numatyti pirkimo procedūros metu, kuriuos nustatant tiekėjas nedalyvavo ir neturėjo jokios galimybės daryti jiems įtakos?

Nepriklausomai nuo atsakymo į pirmąjį klausimą, ar Direktyvos 2014/25/ES 2 straipsnio 9 punktas, apibrėžiantis pirkimo dokumento sąvoką, siejamas su šios direktyvos 73 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia papildomos informacijos teikimą visiems pirkimo procedūros dalyviams, ir su šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais lygiateisiškumo ir skaidrumo principais, turi būti aiškinamas taip, kad perkančiojo subjekto pirkimo procedūros metu visiems tiekėjams pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose konkrečiai ir nedviprasmiškai apibrėžiamas pirkimo objekto techninis turinys, yra sudedamoji pirkimo dokumentų dalis, kuria tiekėjai privalo vadovautis formuluodami pasiūlymą ir kuria perkantysis subjektas yra saistomas visą sutarties vykdymo laikotarpį?

Nepriklausomai nuo atsakymų į pirmąjį ir antrąjį klausimus, ar Direktyvos 2014/25/ES 89 straipsnio 1 dalies a punktas, kaip privalomoji Europos Sąjungos teisės norma, reglamentuojanti pirkimo sutarčių keitimą jų vykdymo laikotarpiu, siejamas su šios direktyvos preambulės 117 pastraipa ir 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais lygiateisiškumo ir skaidrumo principais, nustatantis galimybę keisti pirkimo sutartį neatliekant naujos pirkimo procedūros, kai tokie pakeitimai buvo nurodyti pradiniuose pirkimo dokumentuose apibrėžtose aiškiose, tiksliose ir nedviprasmiškose peržiūros nuostatose, kuriose nurodytos galimų pakeitimų taikymo sritis, pobūdis ir sąlygos, turi būti aiškinamas taip, kad: a) ši nuostata riboja perkančiojo subjekto diskreciją atsisakyti taikyti tokias peržiūros nuostatas, kai visos jose nustatytos taikymo sąlygos yra objektyviai tenkinamos, ir ar perkančiojo subjekto atsisakymas taikyti tokias peržiūros nuostatas yra suderinamas su Direktyvos 2014/25/ES 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais lygiateisiškumo ir skaidrumo principais; b) tokių peržiūros nuostatų įtvirtinimas pradiniuose pirkimo dokumentuose, siejamas su Direktyvos 2014/25/ES 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais lygiateisiškumo ir skaidrumo principais bei su šios direktyvos 60 straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimu, jog techninės specifikacijos būtų pakankamai tikslios, kad tiekėjai galėtų nustatyti sutarties dalyką ir suformuluoti pasiūlymą, sukuria tiekėjui teisėtą lūkestį ir teisę reikalauti, kad tos peržiūros nuostatos būtų taikomos, kai visos jose nustatytos sąlygos yra įvykdytos?

Atsakovė, reaguodama į šį ieškovių prašymą, 2026 m. rugsėjo 8 d. pateikė paaiškinimus, pažymėjo, kad ieškovės kasaciniame skunde tiesiogiai nenurodė jokių teisinių argumentų dėl tariamai netinkamo Europos Sąjungos teisės aiškinimo, taikymo ar poreikio kreiptis prejudicinio sprendimo. Dėl to ieškovių prašyme keliami klausimai išeina už bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir neturi būti nagrinėjami.

CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, C-28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-381/2024, 91 punktas).

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjamoje byloje kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Direktyvos 2014/25/ES 89 straipsnis įtvirtina bendras taisykles, kai sutartys jų galiojimo laikotarpiu gali būti keičiamos nevykdant naujos pirkimo procedūros. Šio straipsnio 1 dalies a punktas nustato vieną iš atvejų – kai pakeitimai, neatsižvelgiant į jų piniginę vertę, buvo nurodyti pradiniuose pirkimo dokumentuose apibrėžtose aiškiose, tiksliose ir nedviprasmiškose peržiūros nuostatose. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių nesutarimas, ar Sutarties vykdymo metu atsiradusi aplinkybė – nuosavybės ribų pakeitimas – pagal pirkimo dokumentus ir Sutarties sąlygas buvo įtvirtinta kaip pagrindas pakeisti Sutartyje nustatytą darbų kainą ir jų baigimo laiką, o ginčas iš esmės susijęs su priežasčių, kurios nulėmė nuosavybės ribų pakeitimą, nustatymu ir tuo, kaip turi būti aiškinamos Sutarties sąlygos dėl tokios rizikos paskirstymo tarp šalių. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurį privalo išspręsti nacionalinis teismas. ESTT jurisdikcija apima Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą, o faktines aplinkybes nustato ir ES teisę taiko nacionalinis teismas. Be to, ieškovės, formuluodamos siūlomus užduoti ESTT klausimus, remiasi aplinkybėmis, kurių apeliacinės instancijos teismas nenustatė, pavyzdžiui, kad ieškovės pirkimo procedūros metu neturėjo galimybės numatyti operatorės techninių reikalavimų ar kad visos Sutarties peržiūros sąlygos šiuo atveju buvo įvykdytos.

Be to, klausimas dėl skaidrumo ir lygiateisiškumo principų taikymo pirkimo dokumentų paaiškinimams yra acte éclairé (jau išaiškintas). ESTT savo jurisprudencijoje (pvz., 2004 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta SpA, C-496/99 P; 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Esaprojekt sp. z o.o. prieš Województwo Łódzkie, C-387/14) yra išsamiai suformulavęs perkančiųjų subjektų pareigas užtikrinti pirkimo sąlygų aiškumą ir draudimą jas vienašališkai keisti. Ieškovių keliamas klausimas, ar atsakovė pirkimo dokumentuose ir jų paaiškinimuose pateikė aiškią informaciją tiekėjams dėl to, kam turi tekti nuosavybės ribų pakeitimo rizika Sutarties vykdymo metu, taip pat yra fakto klausimas, kurį privalo išspręsti nacionalinis teismas.

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovių keliami klausimai yra faktinio pobūdžio, be to, jų teisinis vertinimas gali būti atliktas remiantis jau egzistuojančia ESTT jurisprudencija bei nacionalinės teisės normomis, todėl poreikio inicijuoti prejudicinio sprendimo procedūrą nėra.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, ir nesudarė galimybės dėl naujų įrodymų pasisakyti ieškovėms, tačiau šie proceso teisės normų pažeidimai neturėjo esminės įtakos bylos išsprendimo rezultatui, nes išvadas, kokios priežastys nulėmė nuosavybės ribų pakeitimą ir kam tenka šio pakeitimo rizika, apeliacinės instancijos teismas pagrindė kitų į bylą pateiktų įrodymų visuma, teisingai taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovių pateiktas kasacinis skundas nebuvo patenkintas, atsakovė įgijo teisę, kad būtų atlygintos jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė prašo atlyginti jai 6 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė pateikė 2026 m. liepos 7 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymą. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.14 punktais, priteisiant atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra taikomas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikomas 2026 m. pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2 554,20 Eur, todėl didžiausia atsakovei už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 4 342,14 Eur (2 554,20 Eur × 1,7). Atsakovės prašoma priteisti 6 050 Eur suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą didžiausią už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistiną sumą. Byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos atlygintinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti atsakovei jos nurodytą sumą, todėl prašoma priteisti išlaidų suma mažinama ir atsakovei iš ieškovių lygiomis dalimis priteisiama 4 342,14 Eur (iš kiekvienos ieškovės po 1 447,38 Eur) atsakovės patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „LTG Infra“ (j. a. k. 305202934) iš ieškovių Ispanijos bendrovių „Elecnor Servicios y Proyectos, S. A.“ (kodas A-79486833), „Elecnor, S. A.“ (kodas A-48027056) ir „Instalaciones Inabensa, S. A.“ (kodas A-416942266) po 1 447,38 Eur (po vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 38 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.