Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako ir Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo X.Y. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį X.Y. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Atsakovas X.Y. įsibrovė į namą ir pavogė daiktų bei padarė žalą. Ieškovė nukentėjusiam asmeniui atlygino 7 711,16 Eur žalą, ką patvirtina pateiktas mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo grąžintų sumokėtą draudimo išmoką.

Iš atsakovo turėtų būti priteista ieškovei 125,7 Eur kompensacinių palūkanų. Tai pagrindžia pateikiamas palūkanų skaičiavimas: dėl įsibrovimo ir vagystės atsiradusios žalos dydis, kurį turi atlyginti atsakovas, sudaro 7 711,16 Eur, todėl kompensacinių palūkanų dydis sudaro 125,7 Eur (7 711,16 x 0,05/365 x 119) kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (nuo 2025 m. balandžio 5 d. (+18 dienų nuo pranešimo (2025 m. kovo 17 d.) atsakovui išsiuntimo) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo X.Y. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas A. Š. ir J. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo X.Y. civilinių ieškovų ir nukentėjusiųjų A. Š. ir J. Š. naudai priteista 4 518,84 Eur turtinei žalai, 3 000,00 Eur neturtinei žalai ir 1 226,00 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Be to, Kauno apygardos teismas 2025m. kovo 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 nukentėjusiųjų J. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeitė. Iš nuteistojo X.Y. nukentėjusiųjų A. Š. ir J. Š. naudai priteistą 4 518,84 Eur turtinę žalą padidino iki 12 230,00 Eur. Civilinis ieškinys padidintas būtent 7 711,16 Eur. sumai, t. y. toks pat, kaip iš šio ieškinio suma.

Baudžiamojoje byloje tvoros tinklo, vonios pajungimo, rankšluosčių džiovyklės sugadinimu bei sieninio šviestuvo sudaužymu X.Y. nebuvo kaltinamas ir dėl to draudimo bendrovė nepagrįstai prašo priteisti iš jo 140,00 Eur, kurie minėtos draudimo bendrovės nukentėjusiesiems buvo išmokėti už tvoros tinklo sugadinimą (50,00 Eur), vonios pajungimą (30,00 Eur), rankšluosčių džiovyklės sugadinimą (20,00 Eur), sieninio šviestuvo sudaužymą (40,00 Eur).

Bylos medžiaga patvirtina, kad 70 vnt. sidabrinių dešimties eurų nominalo kolekcinių monetų, kurių bendra vertė 5 000,00 Eur, bei mobilaus ryšio telefonas Huawei P20 su pakrovėju 70,00 Eur vertės buvo rasti ikiteisminio tyrimo metu, šį turtą nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti J. Š.. Taigi, turtinė žala dėl paminėtų monetų bei mobiliojo ryšio telefono Huawei P20 su pakrovėju pagrobimo nebuvo padaryta, todėl nepagrįstai iškovė prašo atsakovą atlyginti jų išmokėtus 2050,00 Eur kaip draudimo išmoką už monetas ir telefoną Huawei.

Nei sąmata, nei komercinis pasiūlymas netvirtina patirtų išlaidų, nėra įrodymų, kad baldai buvo taikyti, kompiuteris įsigytas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai teismo sprendimas yra be motyvų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendimas, turintis esminių vidinių struktūrinių ir loginių prieštaravimų, kai motyvai visiškai nesutampa su rezoliucine dalimi, prilyginamas nemotyvuotam sprendimui, o būtent: ieškinys buvo pateiktas „Dėl žalos regreso tvarka priteisimo“, tačiau teismas pirmame lape nurodė „dėl kompensacijos priteisimo“; skundžiamo teismo sprendimo IV skyriaus pačioje pradžioje teismas nurodė išvadą: „Ieškinys atmetamas.“, tačiau, tęsdamas to paties skyriaus tekstą, teismas pabaigoje nurodė priešingai: „Esant šioms aplinkybės ieškinys tenkinamas visiškai...“, o sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė: „Ieškinį tenkinti visiškai“; nors skundžiamo teismo sprendimo 41 pastraipoje nurodė - „Šiuo atveju ieškinys tenkintas visiškai, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas“, tačiau jau sprendimo 42 pastraipoje nurodoma, - „Patikslintą ieškinį atmetus, valstybei iš ieškovo turėtų būti priteisiama procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma <..>“; nors viso proceso metu X.Y. atstovavo advokatas L. S, tačiau teismas sprendime nurodė: „dalyvaujant <...> atstovui advokatui R. L.“. Toks sprendimo turinys sukelia visišką teisinį netikrumą, pažeidžia elementarius logikos dėsnius ir CPK 270 straipsnio reikalavimus teismo sprendimo turiniui.

Teismas formaliai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims) priteistiną žalą sumažino draudiko išmokėta suma, draudikas automatiškai įgijo subrogacinio regreso teisę į apeliantą. Teismas visiškai ignoravo faktines aplinkybes, susijusias su prievolės įvykdymo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors baudžiamosios atsakomybės klausimas bei nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas neretai yra sprendžiami viename procese, tai neatleidžia baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos tinkamai įvertinti teisinį ir faktinį pareikšto civilinio ieškinio pagrindą, o konstatuota kaltė dėl vieno ar kito nusikaltimo padarymo bei pripažintos nusikalstama veikos kvalifikavimas neleidžia automatiškai laikyti civilinio ieškinio pagrįstu.

Apeliantas jau yra pilnai sumokėjęs ir atlyginęs visą baudžiamuoju nuosprendžiu priteistą sumą. Nukentėjusioji netgi nurodė, kad dėl atsiradusio permokėjimo ji grąžino dalį lėšų (1000,00 Eur). apeliantui ir patvirtino, kad jokių pretenzijų atsakovui nebeturi, nes visa nusikalstama veika padaryta žala yra pilnai atlyginta. Atsakovas atlygino: 4885,13+12500,00=17385,13 Eur. Civilinėje atsakomybėje galioja fundamentalus visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.251 str.), reiškiantis, kad žalos atlyginimas negali tapti nukentėjusiojo praturtėjimo šaltiniu. Nukentėjusieji iš draudimo bendrovės gavo 7 711,16 Eur, o iš apelianto – 17 385,13 Eur, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji šalis šiuo atveju gavo daugiau, nei buvo padaryta žala ar turėjo teismo nuostolių. Priteisus iš apelianto dar 7 711,16 Eur ieškovės naudai, apeliantas yra priverčiamas už tą patį deliktą mokėti du kartus, o bendra iš jo išieškoma suma viršija realiai padarytos žalos dydį nukentėjusiesiems. Kadangi žala nukentėjusiesiems yra pilnai padengta apelianto lėšomis, ieškovė prarado pilno subrogacinio reikalavimo teisę į apeliantą, o kilęs ginčas dėl išmokų sudengimo turėjo būti sprendžiamas tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų, bet ne apelianto sąskaita.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nes ieškovės reikalavimas grindžiamas ne realiai patirtomis išlaidomis (sąskaitomis-faktūromis, apmokėjimo kvitais), o preliminariais dokumentais: „komerciniu pasiūlymu langams“, „defektiniu aktu baldų remontui“ bei nešiojamojo kompiuterio „ofertiniu pasiūlymu“, paimtu iš prekybos tinklo internetinės reklaminės svetainės. Komercinis pasiūlymas ar teorinė sąmata civiliniame procese neįrodo realių, faktiškai patirtų nuostolių atsiradimo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusieji realiai atliko baldų remontą už 2 350,00 Eur ar pirko naują kompiuterį.

Kauno apygardos teismas 2025m. kovo 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatavo, kad 140,00 Eur, kurie minėtos draudimo bendrovės nukentėjusiesiems buvo išmokėti už tvoros tinklo sugadinimą (50,00 Eur), vonios pajungimą (30,00 Eur), rankšluosčių džiovyklės sugadinimą (20,00 Eur), sieninio šviestuvo sudaužymą (40,00 Eur), šioje baudžiamojoje byloje tvoros tinklo, vonios pajungimo, rankšluosčių džiovyklės sugadinimu bei sieninio šviestuvo sudaužymu X.Y. nebuvo kaltinamas ir dėl to nuteistas. Nors šios aplinkybės ir buvo nurodytos teikiant atliepimą į ieškinį, nežiūrint į tai, teismas formaliai vadovavosi draudimo išmokos apskaičiavimo išvada ir ieškinį tenkino pilnoje apimtyje, nieko nepasisakydamas, kodėl minėtos Kauno apygardos teismo konstatuotos aplinkybės nevertinamos ir atmetamos.

Draudimo išmokos apskaičiavimo išvada yra surašyta 2025m. liepos mėnesio 31 d., minėta išvada nėra pasirašyta atsakingo asmens, tačiau pagal šią išvadą padarytas skaičiavimas J. Š. sumokėtas 2023 m. gegužės mėnesio 11 d., t.y. prieš du metus ankščiau, nei buvo surašyta minėta išvada.

Nors draudimo išmokos apskaičiavimo išvadoje 14 punkte nustatyta suma 2050,00 Eur už kolekcinės monetos, vertybės, pinigai buvo sumokėti nukentėjusiajam, tačiau baudžiamojoje byloje konstatuota, kad 70 vnt. sidabrinių kolekcinių monetų bei mobiliojo ryšio telefonas Huawei P20 buvo rasti ikiteisminio tyrimo metu ir grąžinti nukentėjusiesiems, kas pasisakyta Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. teismo nuosprendyje – 70 vnt. monetų, kurios saugomos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. Š.. Tai reiškia, kad realios turtinės žalos dėl šio turto nukentėjusieji nepatyrė. Šiuo atveju ieškovė savo išvadoje nurodė, kad ji vis tiek išmokėjo 2 050,00 Eur sumą už šias monetas ir pinigus, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės atliktu šios sumos „užskaitymu“ už kitus daiktus (auksinį žiedą, grandinėlę). Draudimo bendrovė neturi teisės savo nuožiūra atlikti jokių vienašališkų išmokų užskaitymų už daiktus, kurių vertė ir praradimo faktas baudžiamajame procese buvo įvertinti visiškai kitaip.

Ieškovė praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, teikdama ieškinį neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino CK 131 str. 2 d. pagrindu, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, kas patvirtina, jog bylos esmė nebuvo atskleista. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas surašytas motyvuotai remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Teismo įžanginėje dalyje nurodyta tik formali ieškinio paskirtis, t. y. kompensuoti ieškovei atsakovo padarytą žalą.

Teismas padarė rašymo apsirikimus, kurie nedaro esminės įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytiems argumentams ir rezoliucinei daliai, kuriose teismas remiasi byloje esančiais įrodymais. Dėl šių priežasčių negalima laikyti, jog tokie rašymo apsirikimai daro esminę įtaką, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti CPK 329 str. 2 d. 4 p.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovei yra padaryta 7711,16 Eur žala. Šis žalos dydis pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei aplinkybėmis konstatuotomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-280-1129/2024 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025.

Ieškinio reikalavimas nėra tapatus sumai, kurią apeliantas yra sumokėjęs tretiesiems asmenims. Į bylą įtraukti tretieji asmenys tiesiogiai apeliantui atlygino jo padarytą permoką. Tai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas sprendimo 21-ame punkte. Apeliantas versiją dėl tariamai atliktos permokos ir per didelės sumos sugalvojo apeliacinės instancijos teisme, kadangi permoka jam buvo grąžinta trečiųjų asmenų, tačiau apeliantas vis tiek vengia žalos atlyginimo.

Tvoros sugadinimai matomi, aplinkybę, jog tvora buvo „atidaryta“ pažymėjo ir Kauno apylinkės teismas 2024 m. birželio 26 d. sprendime baudžiamojoje byloje Nr. 1-280-1129/2024. Vonios atitraukimas užfiksuotas į bylą pateiktame turto apžiūros akte, taip pat foto lentelėje. Sugadinta rankšluosčių džiovyklė taip pat užfiksuota foto lentelėje. Sudaužytam sienos šviestuvui pagrįsti ieškovė pateikia dvi papildomas nuotraukas kuriose matosi šviestuvo apgadinimai.

Išmoka draudėjui padaryta pagal kitus surinktus duomenis ir į bylą pateiktus įrodymus, o draudimo apskaičiavimo išvada sudaryta siekiant papildomo aiškumo teikiant ieškinį.

Ieškovės paskirtis ir yra atlyginti draudėjui jo patirtą žalą, aplinkybė, kad monetos buvo surastos ir grąžintos draudėjui, o draudimo išmoka panaudota atlyginti kitai žalos daliai nekeičia aplinkybės, jog apeliantui kyla pareiga atlyginti draudėjui padarytą žalą.

Vadovaujantis CK 1.125 str. 9 d., sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, todėl ieškovė nepraleido nustatyto trijų metų termino perėmusi draudėjo teises į žalos atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įstojo į deliktinius santykius būtent subrogacijos būdu CK 6.1015 straipsnio pagrindu, todėl turi būti taikomas ne vienerių (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), o trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu nepraleidusi ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – nuotraukas, kuriose matosi šviestuvo apgadinimai. Nurodė, kad ieškovė siekdama patikslinti įvykio aplinkybes ir apelianto keliamus klausimus dėl žalos dydžio, papildomai pateikia nuotraukas kuriose užfiksuota draudėjo turtui padaryta žala. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė pagrindė, kad teikiamų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo vėliau, be to, šie įrodymai yra reikšmingi nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės teikiamus įrodymus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatyta, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ ir trečiasis asmuo J. Š., sudarė 2022 m. birželio 22 d. gyventojų turto draudimo sutartį dėl J. Š. ir A. Š. priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), draudimo laikotarpiu nuo 2022 m. m. birželio 4 d. iki 2023 m. birželio 3 d.

2023 m. vasario 25 d., laikotarpiu nuo 04.38 val. iki 05.55 val., apdraustame name adresu esančio (duomenys neskelbtini), įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu buvo pavogtas trečiųjų asmenų turtas ir turtui buvo padaryta žala. Ieškovė parengė Draudimo išmokos apskaičiavimo išvadą ir paskaičiavo 7831,16 Eur žalos dydį, pritaikė 120,00 Eur išskaitą ir išmokėjo 7 711,16 Eur draudimo išmoką. Ieškovė pareikalavo atsakovą atlyginti 7711,16 Eur sumą, tačiau jis to nepadarė.

Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai teismo sprendimas yra be motyvų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendimas, turintis esminių vidinių struktūrinių ir loginių prieštaravimų, kai motyvai visiškai nesutampa su rezoliucine dalimi, prilyginamas nemotyvuotam sprendimui, o būtent: ieškinys buvo pateiktas „Dėl žalos regreso tvarka priteisimo“, tačiau teismas pirmame lape nurodė „dėl kompensacijos priteisimo“; skundžiamo teismo sprendimo IV skyriaus pačioje pradžioje teismas nurodė išvadą: „Ieškinys atmetamas.“, tačiau, tęsdamas to paties skyriaus tekstą, teismas pabaigoje nurodė priešingai: „Esant šioms aplinkybės ieškinys tenkinamas visiškai...“, o sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė: „Ieškinį tenkinti visiškai“; nors skundžiamo teismo sprendimo 41 pastraipoje nurodė - „Šiuo atveju ieškinys tenkintas visiškai, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas“, tačiau jau sprendimo 42 pastraipoje nurodoma, - „Patikslintą ieškinį atmetus, valstybei iš ieškovo turėtų būti priteisiama procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma <..>“; nors viso proceso metu X.Y. atstovavo advokatas L. S. B., tačiau teismas sprendime nurodė: „dalyvaujant <...> atstovui advokatui R. L.“. Apelianto vertinimu, toks sprendimo turinys sukelia visišką teisinį netikrumą, pažeidžia elementarius logikos dėsnius ir CPK 270 straipsnio reikalavimus teismo sprendimo turiniui.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Nurodęs nustatytas aplinkybes, teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentuoti, kuriuos įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net ir pabrėždamas teismo sprendimo argumentavimo svarbą, būtinumą motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui bei teisėtumui aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

Pažymėtina, kad CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto minimi teismo sprendimo įžanginėje dalyje ir motyvuojamojoje dalyje padaryti netikslumai vertintini kaip rašymo apsirikimas. Tokio pobūdžio rašymo apsirikimai (netikslus ieškinio reikalavimo pavadinimas ir nurodyti klaidingi advokato vardas ir pavardė įžanginėje sprendimo dalyje, motyvuojamosios sprendimo dalies pradžioje klaidingai nurodyta bylos baigtis „ieškinys netenkintinas“ ar sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą klaidingai nurodyta bylos baigtis „ieškinį atmetus“, t. t.) nekeičia sprendimo esmės, kadangi tai iš esmės formalūs teismo procesinio sprendimo netikslumai, nesusiję su esminiais teismo sprendimo motyvais, juolab, kad esminiai teismo sprendime išdėstyti motyvai atitinka teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Apeliantas galėjo pasinaudoti savo teise kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu ištaisyti rašymo apsirikimus teismo priimtame sprendime.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl su jomis susijusių įrodymo tyrimo ir vertinimo rezultatų aiškiai ir išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, kas nagrinėjamu atveju laikytina pakankamu priimto procesinio sprendimo motyvavimu. Aplinkybė, kad teismas sprendime plačiau nepasisakė dėl visų atsakovo nurodytų argumentų ar teismo sprendime padarė formalius rašymo apsirikimus nelemia nepakankamo sprendimo motyvavimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims) priteistiną žalą sumažino draudiko išmokėta suma, draudikas automatiškai įgijo subrogacinio regreso teisę į apeliantą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo faktines aplinkybes, susijusias su prievolės įvykdymo pagrįstumu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad pagal įstatymą regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį (taip pat CK 6.111 straipsnis, 6.114 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o CK 6.1015 straipsnis numato subrogaciją, kai draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. „Iš esmės ir regreso, ir subrogacijos paskirtis yra panaši. Abiem atvejais draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, įgyja teisę išmokėtas pinigines sumas išsireikalauti iš asmens, atsakingo už draudžiamąjį įvykį. <...> Įprastai ir regresas, ir subrogacija yra atvejai, kai reikalavimo teisės perleidimas vyksta pagal įstatymus ir abiem atvejais yra trys teisinių santykių subjektai – draudikas, draudėjas ir žalą padaręs asmuo“ (E. Š., S. K.-T., „Regreso ir subrogacijos atribojimas draudimo teisiniuose santykiuose“, Mokslinių straipsnių rinkinys: Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka 18 (2017): 352).

CK 6.1015 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas. Pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę civilinė atsakomybė taikoma tada, kai nustatoma šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas (naudos gavėjas), tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui, o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 15 punktas ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose, kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas grindė baudžiamosiose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 3 punktas). CPK numatyta, kad civilinis ieškinys iš baudžiamosios bylos, jeigu jis nebuvo pareikštas ar nebuvo išspręstas nagrinėjant baudžiamąją bylą, pareiškiamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 33 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-270-1129/2024 X.Y. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. vasario 25 d., laikotarpiu nuo 04.38 val. iki 05.55 val., išlaužęs plastikinį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), langą, įsibrovė į J. Š. ir A. Š. priklausantį gyvenamąjį namą ir pagrobė svetimą nukentėjusiesiems J. Š. ir A. Š. priklausantį turtą, tai yra: du mobilaus ryšio telefonus Iphone XR, po 150,00 eurų, bendros 300,00 eurų vertės, du mobilaus ryšio telefonus Iphone8+, po 110,00 eurų, bendros 220,00 eurų vertės, septynis mobilaus ryšio telefonus Iphone X modelio, po 150 eurų, bendros 1 050 eurų vertės, septynis mobilaus ryšio telefonus Iphone 11Pro, po 350,00 eurų, bendros 2 450,00 eurų vertės, keturis mobilaus ryšio telefonus Iphone 11Pro Max, po 350,00 eurų, bendros 1 400,00 eurų vertės, du mobilaus ryšio telefonus Iphone 12, po 370,00 eurų, bendros 740,00 eurų vertės, du mobilaus ryšio telefonus Iphone 12Pro, po 480,00 eurų, bendros 960,00 eurų vertės, vieną mobilaus ryšio telefoną Iphone 12 Pro Max, 500,00 eurų vertės, vieną mobilaus ryšio telefoną Iphone 13, 500,00 eurų vertės, vieną mobilaus ryšio telefoną Iphone 14 Pro, 1 100,00 eurų vertės, vieną mobilaus ryšio telefoną Iphone 14 Pro Max, 1 500,00 eurų vertės, du mobilaus ryšio telefonus Samsung S20 Ultra, po 250,00 eurų, bendros 500,00 eurų vertės, vieną mobilaus ryšio telefoną Huawei P20 su pakrovėju, bendros 70,00 eurų vertės, 70 vnt. sidabrinių, dešimties eurų nominalo kolekcinių monetų, bendros 5 000,00 eurų vertės, taupyklę, neturinčią materialinės vertės, su joje buvusiais 500,00 eurų, 300,00 eurų, buvusius piniginėje, 200,00 eurų, buvusius dėžutėje, vyrišką auksinį žiedą 500,00 eurų vertės, auksinę grandinėlę ant rankos 1 500,00 eurų vertės, penkis komplektus bižuterinių geltono metalo papuošalų, bendros 100,00 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiems J. Š. ir A. Š. 19 390,00 eurų dydžio turtinę žalą. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį X.Y. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, t. y. 2023 m. vasario 25 d., laikotarpiu nuo 04.38 val. iki 05.55 val., panaudojęs pašalinius įrankius ir taip įsibrovęs į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį nukentėjusiesiems J. Š. ir A. Š., išlaužė namo plastikinį langą 633,31,00 eurų vertės, sulankstė durų spynos apdailos detalę 50,00 eurų vertės, ne kartą atjungdamas elektros tiekimą skydinėje, sugadino name buvusius elektros prietaisus, t. y. 39 vnt. namo pastogės apšvietimo lempų, signalizacijos centralę su priedais, bendros 841,80 eurų vertės, skalbinių džiovyklės AEG elektroninę plokštę 200,00 eurų vertės, sugadino baldus, t. y. miegamojo dviejų spintelių apdailos dalis, sulaužė apatinę spintos plokštę, sugadino koridoriaus spintos dureles, bendros 2 350,00 eurų vertės, sulaužė vaikiškos lovos apačią 250,00 eurų vertės, įpjaudamas sugadino miegamojo čiužinį 200,00 eurų vertės, suskaldė ant stalo buvusio kompiuterio „Lenovo Yoga 720“ ekraną 500,00 eurų vertės, tokiais savo veiksmais sugadino nukentėjusiesiems J. Š. ir A. Š. priklausantį turtą, bendros 5 025,11 eurų vertės.

Minėtu nuosprendžiu A. Š. ir J. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo X.Y. civilinių ieškovų ir nukentėjusiųjų A. Š. ir J. Š. naudai priteista 4 518,84 Eur turtinei žalai, 3 000,00 Eur neturtinei žalai ir 1 226,00 Eur proceso išlaidoms atlyginti; Draudimo kompanijos ,,Gjensidige“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 26 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo X.Y. nukentėjusiųjų A. Š. ir J. Š. naudai priteista 4 518,84 Eur turtinę žalą padidinta iki 12 230,00 Eur; iš nuteistojo X.Y. nukentėjusiųjų A. Š. ir J. Š. naudai priteista 1 226,00 Eur sumą atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti padidinta iki 1 468 Eur; kitose dalyse pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, atžvilgiu taikoma CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-1075/2022, 24 punktas). Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Taigi, prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių faktas, t. y., pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t., taip pat ir tai, ar tuos veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas; 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018, 33 punktas). Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-493/2012; kt.).

Prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių faktas, t. y., pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t., taip pat ir tai, ar tuos veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas; 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018, 33 punktas).

CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta norma taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018).

Įsiteisėjusio procesinio dokumento negalima paneigti ar nuginčyti; teismo nuosprendžio prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010).

Teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį. Turtinė žala turi būti atlyginama, laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įsiteisėjusiais Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-270-1129/2024 ir Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatuotus nusikalstamus atsakovo veiksmus ir jų civilinius teisinius padarinius pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti turinčiais prejudicinę galią, kurių nagrinėjamoje civilinėje byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 3 punkte), nes jie patenka į šios civilinės bylos įrodinėjimą dalyką. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo teisinį pagrindą remtis ir kitais minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytais faktiniais duomenimis, analizuodamas juos kartu su civilinėje byloje esančiais duomenimis ir vertindamas jų visumą reikalaujamos taikyti atsakovui civilinės atsakomybės aspektu.

Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025, spręsdamas J. Š. ir A. Š. civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą ieškiniu priteistinos žalos dydį, nutarties 9 punkte konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas iš tiesų netinkamai nustatė A. Š. ir J. Š. priteistinos turtinės žalos, kilusios dėl pagrobto ir sugadinto turto, dydį. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji ieškiniu prašė priteisti ne visą X.Y. pagrobtų ir iki šiol nerastų daiktų bei jo sugadintų daiktų vertę atitinkančią pinigų sumą, o tik tą pinigų sumą, kurios nepadengė draudimo bendrovės jiems išmokėta draudimo išmoka. Nutarties 11 punkte teismas nurodė, jog 70 vnt. sidabrinių dešimties eurų nominalo kolekcinių monetų, kurių bendra vertė 5 000,00 Eur, bei mobilaus ryšio telefonas Huawei P20 su pakrovėju 70,00 Eur vertės buvo rasti ikiteisminio tyrimo metu, šį turtą nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti J. Š.. Taigi, turtinė žala dėl paminėtų monetų bei mobiliojo ryšio telefono Huawei P20 su pakrovėju pagrobimo, šiuo atveju neįskaitytina į nukentėjusiesiems priteistiną turtinę žalą. Byloje esanti Draudimo išmokos apskaičiavimo išvada (2 t., b. l. 9) taip pat patvirtina, jog, apskaičiuodama nukentėjusiesiems dėl nagrinėjamo įvykio padarytą žalą, draudimo bendrovė į ją, be kita ko, įtraukė kolekcines monetas, vertybes bei pinigus ir dėl šio turto vagystės atsiradusią žalą įvertino 2 050,00 Eur suma, kurią įskaičiavo į nukentėjusiesiems išmokėtinos draudimo išmokos dydį. Taigi, draudimo bendrovės nukentėjusiesiems išmokėta pinigų suma šiuo atveju padengia ir žalą, kuri nukentėjusiesiems buvo padaryta X.Y. pagrobus vyrišką auksinį žiedą (vertė 500,00 Eur), auksinę grandinėlę ant rankos (vertė 1 500,00 Eur), bei dalį žalos, kuri buvo padaryta pagrobus grynuosius pinigus (viso pagrobta 1 000,00 Eur grynais, laikytina, kad draudimo išmoka atlyginta 50,00 Eur). Todėl iš nukentėjusiesiems priteistinos turtinės žalos, kuri atsirado dėl pagrobto turto, kurio bendra vertė 19 390,00 Eur, dydžio šiuo atveju turi būti išskaičiuota ne tik 5 070,00 Eur dydžio suma, kurią sudaro pagrobtų monetų bei mobiliojo ryšio telefono Huawei P20 su pakrovėju bendra vertė, bet ir draudimo išmokėta 2 050,00 Eur suma. Išskaičiavus nurodytas pinigų sumas, matyti, kad iki šiol nukentėjusiesiems neatlyginta pagrobto turto vertė bendrai sudaro 12 270,00 Eur (ieškinyje nurodoma, jog ji sudaro 12 170,00 Eur).

Pasisakydamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos neatlygintos turto sugadinimo vertės, Kauno apygardos teismas nutarties 13 punkte nurodė, kad iš Draudimo išmokos apskaičiavimo išvados matyti, jog: dėl lango keitimo nukentėjusiesiems padaryta žala draudimo bendrovės buvo įvertinta 1 536,36 Eur suma; dėl 39 vnt. namo pastogės apšvietimo lempų, signalizacijos centralės su priedais sugadinimo padaryta žala įvertinta 841,80 Eur suma; dėl baldų (konkrečiai kurių nenurodoma) sugadinimo padaryta žala įvertinta 2 350,00 Eur suma, kas atitinka kaltinime nurodytą miegamojo dviejų spintelių apdailos, apatinės spintos plokštės, koridoriaus spintos durelių sugadinimu padarytos žalos dydį; dėl suskaldyto kompiuterio ekrano padaryta žala įvertinta 883,00 Eur. Žalos dėl kito kaltinime nurodomo nuteistojo neteisėtais veiksmais sugadinto nukentėjusiųjų turto – skalbinių džiovyklės AEG elektroninės plokštės, vaikiškos lovos, miegamojo čiužinio – draudimo bendrovė nukentėjusiesiems neatlygino, o žalą dėl apdailos detalės sulankstymo įvertino tik 30,00 Eur. Taigi, draudimo bendrovės nukentėjusiesiems neatlyginta žala dėl sugadinto turto šiuo atveju sudaro 670,00 Eur, tačiau į jiems prašomą priteisti turtinę žalą dėl sugadinto turto nukentėjusieji ieškinyje įtraukė tik sugadintos skalbinių džiovyklės AEG elektroninės plokštės vertę atitinkančią pinigų sumą – 200,00 Eur.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, jį vykdant privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje dalyje išdėstytą nutarimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje pateiktų išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-916/2017, 45 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, pagrįstai sprendė, kad Kauno apylinkės teismo apkalinamuoju nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo nutartimi nustatyti prejudiciniai faktai, reikšmingi šioje byloje – tai, kad neteisėtais veiksmais (pavogdamas daiktus ir sugadindamas turtą) atsakovas padarė žalą nukentėjusiesiems – tretiesiems asmenims J. Š. ir A. Š.. Baudžiamojoje byloje nustatytas konkretus žalos dydis 19 390,00 Eur dėl pagrobtų daiktų ir 5025,11 Eur dėl turto sugadinimo. Tarp žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, taip pat konstatuota ir atsakovo kaltė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymais įtvirtinta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025, atsakovas kasacinio skundo nebuvo padavęs. Taigi, atsakovas nepasinaudojo teise įrodyti, kad teismo sprendimu baudžiamojoje byloje buvo neteisingai tretiesiems asmenims nustatytas konkretus žalos dydis dėl pagrobtų daiktų ir dėl turto sugadinimo, bei nepagrįstai (neteisingai) užskaityta visa draudiko (ieškovės) išmokėta suma nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims) nuteistojo (atsakovo) padarytai žalai atlyginti. Draudimas ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus ir teisinius santykius lemia pozityvųjį res judicata (sprendimo, kuriuo klausimas išspręstas galutinai, galia) principo taikymo efektą – draudimą pakartotinai vertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2015).

Kaip jau minėta, įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Byloje įrodyta, jog ieškovė, veikdama draudimo sutarties pagrindu, atlygino tretiesiems asmenims J. Š. ir A. Š. 7 711,16 Eur dydžio žalą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 visą draudiko (ieškovės) išmokėtą sumą nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims) užskaitė nuteistojo (atsakovo) padarytai žalai atlyginti, sumažindamas nukentėjusiesiems priteistiną neatlygintą žalos dydį, yra teisinis pagrindas spręsti, jog visa 7 711,16 Eur dydžio išmoka buvo panaudota atsakovo nusikalstamomis veikomis padarytai žalai padengti, todėl draudikas (ieškovė) įgijo subrogacijos teisę iš atsakovo reikalauti atlyginti žalą.

Apeliantas teigia, kad nors draudimo išmokos apskaičiavimo išvadoje 14 punkte nustatyta suma 2050,00 Eur už kolekcines monetas, vertybes, pinigai buvo sumokėti nukentėjusiajam, tačiau baudžiamojoje byloje konstatuota, kad 70 vnt. sidabrinių kolekcinių monetų bei mobiliojo ryšio telefonas Huawei P20 buvo rasti ikiteisminio tyrimo metu ir grąžinti nukentėjusiesiems, kas pasisakyta Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. teismo nuosprendyje – 70 vnt. monetų, kurios saugomos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. Š.. Tai reiškia, kad realios turtinės žalos dėl šio turto nukentėjusieji nepatyrė.

Atmesdama aukščiau nurodytą argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatavo, jog 5 070,00 Eur suma iš bendros pagrobto turto vertės buvo išskaičiuota dėl to, kad 70 vnt. kolekcinių monetų ir mobiliojo ryšio telefonas „Huawei P20“ su pakrovėju buvo surasti ir grąžinti nukentėjusiajam. Teismas taip pat konstatavo, kad draudimo bendrovės išmokėta suma padengė žalą, padarytą pagrobus vyrišką auksinį žiedą, kurio vertė 500,00 Eur, auksinę grandinėlę, kurios vertė 1 500,00 Eur, bei 50,00 Eur dalį žalos dėl 1 000,00 Eur grynųjų pinigų pagrobimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nusprendė iš bendros 19 390,00 Eur pagrobto turto vertės išskaičiuoti ne tik 5 070,00 Eur vertės surastą ir grąžintą turtą, bet ir 2 050,00 Eur draudimo bendrovės išmokėtą sumą, tokiu būdu nustatydamas, kad neatlygintos turtinės žalos likutis sudaro 12 270,00 Eur. Taigi, aplinkybė, kad dalis pagrobto turto buvo surasta ir grąžinta nukentėjusiajam, savaime nepaneigia draudimo bendrovės išmokėtos 2 050,00 Eur draudimo išmokos teisinės reikšmės, nes byloje nustatyta, kad ši suma buvo apskaičiuota ir išmokėta atlyginant dėl nagrinėjamo įvykio nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, o Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 , nustatydamas neatlygintos žalos dydį nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims), draudimo išmokėta suma sumažino nukentėjusiesiems priteistinos žalos dydį. Kadangi Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatavo, kad draudimo bendrovės išmokėta suma buvo skirta atsakovo veiksmais padarytai žalai kompensuoti, todėl tai, kad draudimo išmoka buvo panaudota kitai dėl to paties įvykio atsiradusios žalos daliai atlyginti, nekeičia nei jos faktinio išmokėjimo, nei teisinės reikšmės. Draudimo bendrovei atlyginus nukentėjusiųjų patirtą žalą, atitinkama apimtimi jai perėjo teisė reikalauti žalos atlyginimo iš už jos padarymą atsakingo asmens, todėl apelianto nurodoma aplinkybė dėl dalies pagrobto turto suradimo ir grąžinimo nepaneigia ieškovės teisės reikalauti atlyginti jos faktiškai kompensuotą žalos dalį.

Apeliantas taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatavo, kad 140,00 Eur, kurie minėtos draudimo bendrovės nukentėjusiesiems buvo išmokėti už tvoros tinklo sugadinimą (50,00 Eur), vonios pajungimą (30,00 Eur), rankšluosčių džiovyklės sugadinimą (20,00 Eur), sieninio šviestuvo sudaužymą (40,00 Eur), šioje baudžiamojoje byloje tvoros tinklo, vonios pajungimo, rankšluosčių džiovyklės sugadinimu bei sieninio šviestuvo sudaužymu X.Y. nebuvo kaltinamas ir dėl to nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 konstatavus, jog draudiko sumokėta draudimo įmoka padengė nusikalstama veika padarytą žalą ir šiuo pagrindu nusprendus draudimo įmokos suma sumažinto nukentėjusiems iš nuteistojo priteistinos neatlygintos žalos sumą, atsakovo argumentai, jog ieškovė netinkamai paskaičiavo žalos dydį ar į žalos sumą įtraukė sumas, kuriomis jis nebuvo kaltinamas baudžiamojoje byloje, šioje teisinėje situacijoje yra nereikšmingi. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybę, jog tvora buvo sugadinta („atidaryta“) pažymėjo ir Kauno apylinkės teismas 2024 m. birželio 26 d. sprendime baudžiamojoje byloje Nr. 1-280-1129/2024, vonios atitraukimas užfiksuotas į bylą pateiktame turto apžiūros akte, taip pat foto lentelėje. Sugadinta rankšluosčių džiovyklė taip pat užfiksuota foto lentelėje. Su apeliaciniu skundu pateiktos nuotraukos, kuriuose matosi šviestuvo apgadinimai.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jau yra pilnai sumokėjęs ir atlyginęs visą baudžiamuoju nuosprendžiu priteistą sumą. Nukentėjusioji netgi nurodė, kad dėl atsiradusio permokėjimo ji grąžino dalį lėšų (1000,00 Eur) apeliantui ir patvirtino, kad jokių pretenzijų atsakovui nebeturi, nes visa nusikalstama veika padaryta žala yra pilnai atlyginta. Priteisus iš apelianto dar 7 711,16 Eur ieškovės naudai, apeliantas yra priverčiamas už tą patį deliktą mokėti du kartus. Kadangi žala nukentėjusiesiems yra pilnai padengta apelianto lėšomis, ieškovė prarado į pilno subrogacinio reikalavimo teisę į apeliantą, o kilęs ginčas dėl išmokų sudengimo turėjo būti sprendžiamas tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų, bet ne apelianto sąskaita.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apelianto argumentais, pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytai pozicijai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas nėra tapatus sumai, kurią apeliantas yra sumokėjęs tretiesiems asmenims, į bylą įtraukti tretieji asmenys tiesiogiai apeliantui atlygino jo padarytą permoką. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad net ir laikant, kad atsakovas per klaidą ar dėl kokių nors kitų priežasčių sumokėjo tretiesiems asmenims didesnę sumą (padarė didesnę permoką nei 1000,00 Eur suma, kurią tretieji asmenys grąžino atsakovui) nei buvo priteista Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-844/2025 (12 230 Eur), apeliantas turi kreiptis į trečiuosius asmenis dėl permokos grąžinimo. Atsakovo iniciatyva padaryta permoka niekaip neįtakoja ieškovės teisių ir teisėtų interesų, t. y. reikalauti tretiesiems išmokėtos draudimo sumos iš atsakingo už padarytą žalą atsakovo. Todėl vien tai, kad apeliantas savo iniciatyva tretiesiems asmenims padarė permoką, negali savaime lemti ieškovės subrogacinio reikalavimo sumažėjimo ar pasibaigimo. Apeliantas, pasirinkdamas mokėjimo būdą ir mokėdamas tretiesiems asmenims didesnę sumą, negali įgyti teisės reikalauti, kad dėl tokio jo pasirinkimo būtų paneigta ieškovės teisė susigrąžinti jos išmokėtą draudimo išmoką iš už žalą atsakingo asmens.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nes ieškovės reikalavimas grindžiamas ne realiai patirtomis išlaidomis (sąskaitomis-faktūromis, apmokėjimo kvitais), o preliminariais dokumentais: „komerciniu pasiūlymu langams“, „defektiniu aktu baldų remontui“ bei nešiojamojo kompiuterio „ofertiniu pasiūlymu“, paimtu iš prekybos tinklo internetinės reklaminės svetainės.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, vertindamas žalos dydį, vadovavosi ne tik Kauno apylinkės teismo apkalinamuoju nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytais prejudiciniais faktais, įskaitant faktą apie nustatytą bendrą žalos dydį, kurį patyrė tretieji asmenys dėl atsakovo neteisėtu veiksmų, bet ir ieškovės žalos dydį pagrindžiančiais ieškovės į bylą pateiktais įrodymais (turto apžiūros aktu, foto nuotraukomis, komerciniu pasiūlymu, sąmata, defektiniu aktu, draudimo išmokos apskaičiavimo išvada ir t. t.). t. y. byloje esančių įrodymu visuma. Atsakovas tokių įrodymų įrodomosios galios nepaneigė, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žalos dydis byloje buvo nustatytas tinkamai, vadovaujantis įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis. Atsakovo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo atliktą netinkamą įrodymų vertinimą nustatant žalos dydį atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Apelianto nurodomos aplinkybės dėl Draudimo išmokos apskaičiavimo išvados surašymo datos ir jos nepasirašymo savaime nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl draudimo išmokos išmokėjimo fakto ir jos dydžio. Ši išvada nustatant žalos dydį nebuvo esminis įrodymas, kuriuo grindžiamos teismo išvados dėl draudimo išmokos. Apeliantas nepateikė duomenų, kurie paneigtų kitais byloje esančiais įrodymais nustatytą draudimo išmokos išmokėjimo faktą ar jos dydį.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žalos faktą ir dydį bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė byloje esančių įrodymų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo atsakovui netaikyti civilinės atsakomybės ar taikyti civilinę atsakomybę tik iš dalies, sumažinant priteistinos žalos dydį.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, teikdama ieškinį neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino CK 131 str. 2 d. pagrindu, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, kas patvirtina, jog bylos esmė nebuvo atskleista. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių.

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės dėl senaties taikymo apeliacinės instancijos teisme gali būti nurodomos su prašymu taikyti ją, jeigu tokia būtinybė iškilo po išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Paprastai tai yra atvejai, kai asmuo nedalyvavo bylos nagrinėjime, neturėjo galimybės teikti procesinių dokumentų ar kitaip motyvuoja išimtines aplinkybes, pagrindžiančias būtinumą išnagrinėti senaties taikymo aplinkybes apeliacinėje instancijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016, 62–63 punktai).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu, nereiškė prašymo taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo skundžiamame sprendime pasisakyti šiuo klausimu. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, dėl kurių galėjo iškilti poreikis prašymą taikyti ieškinio senatį tik apeliaciniame skunde.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.1015 straipsnį, yra nurodęs, kad subrogacija – tai įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje; subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis; ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-219/2017 ir kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014, 2017 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-219/2017). Tai reiškia, kad, draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Dėl procesinės bylos baigties

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 348,48 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-(duomenys neskelbtini))) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo X.Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, naudai 348,48 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 48 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.