Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.2.1.; 2.6.26.; 3.1.7.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1.

2026 m. rugsėjo 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo) ir Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovo) individualios transporto bendrovės „S.“ ir (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „A.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1918-1159/2026 pagal ieškovo individualios transporto bendrovės „S.“ ieškinį atsakovui UAB „A.“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas individuali transporto bendrovė „S.“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „A.“ 26 700 Eur skolą, 10,15 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2024 m. rugpjūčio 1 d. sudarė tarptautinių krovinių pervežimo sutartį Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ. Sutartimi atsakovas pavedė, o ieškovas įsipareigojo pervežti nuosavu kelių transportu iš Lietuvos į K. krovinį – stacionarų įrenginį R850-HD, skirtą skaldyti uolienas, naudojant kaltą, prekės kodas 84742000. Prekę pervežimui ieškovas priėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d. Atliekant prekės muitinės kontrolę, Vilniaus teritorinė muitinė 2024 m. rugpjūčio 3 d. prekę kartu su ja gabentomis ieškovo transporto priemonėmis: vilkiku Volvo, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), puspriekabe Hymbaur, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) sulaikė. Muitinei kilo abejonių dėl prekės kodo teisingumo ir gabenimo tranzitu per R. F. teisėtumo. Transporto priemonių valdymo teisė ieškovui buvo grąžinta tik 2025 m. gegužės 8 d., įsiteisėjus Vilniaus teritorinės muitinės 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui, kuriuo buvo nustatyta, kad prekė yra sankcionuota, o už klaidingą prekės kodo parinkimą atsakingas atsakovo vadovas. Atitinkamai ieškovas nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., t. y. 278 dienas, negalėjo naudotis muitinės sulaikytomis transporto priemonėmis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Sutarties 8 punktu atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui po 100 Eur už kiekvieną transporto priemonių prastovos dieną, kas sudaro 27 800 Eur už visą negalėjimą naudotis transporto priemonėmis laikotarpį. Atsakovas pripažino savo atsakomybę už transporto priemonių prastovas ir iš dalies atsiskaitė su ieškovu, sumokėjęs 1100 Eur už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., tačiau už likusį laiką, t. y. nuo 2025 m. rugpjūčio 15 d. iki 2025 m. gegužės 8 d. neatsiskaitė – ieškovui nesumokėjo 26 700 Eur. Pažymėjo, kad ieškovas ne kartą ragino, tačiau atsakovas savo sutartinės prievolės iki šiol neįvykdė, nurodydamas, kad už transporto priemonių prastovas tariamai atsakingas ne jis, o asmuo, su kuriuo ieškovas sutartinių santykių neturėjo, t. y. prekės savininkas – IK C. G..

Atsakovas UAB „A.“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal sutarties su IK C. 1.2 punktą IK C. įsipareigojo pateikti vežėjui visus reikiamus kroviniui gabenti dokumentus, atitinkamai IK C. pateikė atsakovui (ekspeditoriui) M. E. L. 2024 m. liepos 22 d. komercinę sąskaitą faktūrą Nr. 114485, kurioje krovinio pardavėjas/gamintojas yra nurodęs prekės nomenklatūros kodą 84742000. IK C. iki krovinio pakrovimo iš išvykimo patvirtino nomenklatūros kodą atsakovui (ekspeditoriui), taip pat, su IK C. buvo suderintas krovinio gabenimo maršrutas – A. – J. K. – B. – V. – L. – L. – B. – R. – K.s. Nurodytam krovinio gabenimo maršrutui IK Company neprieštaravo, kadangi jis buvo greičiausias iki paskirties vietos, be to, patikrinus galimumą gabenti krovinį per B. teritoriją pagal IK C. ir M. E. L. pateiktus duomenis – krovinio nomenklatūros kodą – nebuvo nustatyta, kad krovinys būtų buvęs įtrauktas į draudžiamų gabenti krovinių rūšis. Ekspeditorius (atsakovas) neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti IK Company (užsakovo) pateiktų duomenų teisingumu, juo labiau, esant duomenims patvirtinantiems, jog nomenklatūros kodas nurodytas pačio krovinio pardavėjo/gamintojo M. E. L., o taip pat, kaip ekspeditorius (atsakovas) neturėjo teisinės pareigos pateiktų krovinį identifikuojančių duomenų tikrinti. Pagal sutartį su IK C. – būtent IK C. turėjo pateikti duomenis apie krovinį, visus reikalingus dokumentus lydinčius krovinį. Krovinio nomenklatūros kodą atsakovui pateikė IK C. (siuntėjas), taip pat, maršrutas buvo parinktas ir vykdomas IK C. nurodymu ir sutikimu, suderintas su IK C.. Atsakovas, veikdamas kaip ekspeditorius – vežėjas CMR konvencijos prasme – neturėjo pareigos tikrinti IK C. pateiktos informacijos visapusiškumo ir teisingumo, tokios pareigos atsakovui nenustatė nei sutartis su ieškovu, nei sutartis su IK C., taip pat, tokios pareigos vežėjui nenustato ir CMR konvencija bei CK. Sutarties su IK C. vykdymui IK Company interesais buvo pasitelktas vežėjas UAB „A.“ su kuriuo buvo sudaryta 2024 m. liepos 12 d. krovinio vežimo sutartis 1238 ART-1 7. Krovinio gabenimui nuo V. iki paskirties vietos – K., su ieškovu buvo sudaryta 2024 m. rugpjūčio 1 d. sutartis – paraiška tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ, pagal kurią ieškovas turėjo pakrauti krovinį (duomenys neskelbtini), pristatyti krovinį į galutinę paskirties vietą – K.. Pažymėjo, kad už eksporto ir tranzito tinkamą deklaracijų įforminimą buvo atsakingas UAB „A.“. Ieškovui priklausanti transporto priemonė ir puspriekabė buvo sulaikyti Vilniaus teritorinėje muitinėje laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., tačiau šios prastovos susidarė ne dėl atsakovo kaltės ir/ar netinkamo teisės aktų ir/ar sutartimis nustatytų pareigų vykdymo, tačiau dėl užsakovo IK C., UAB „A.“ kaltės, o taip pat, dėl paties ieškovo neveikimo ir nerūpestingumo. Akcentavo, kad ieškovas nėra nurodęs būtinųjų atsakomybei kilti sąlygų. Vien tai, kad atsakovo atstovui buvo paskirta nuobauda pagal ANK 515 straipsnį nesuponuoja išvados ir nepatvirtina, kad atsakovas civilinės teisės prasme netinkamai vykdė sutartimi su ieškovu prisiimtus įsipareigojimus, bei kad ieškovo galimai patirti nuostoliai yra nulemti atsakovo veiksmų. Ieškovas klaidingai nurodė reikalavimo pagrindą, kaip kylantį iš sutarties, tačiau ieškovo reikalavimas yra kildinamas CMR konvencijos pagrindu, kas yra svarbu nustatant įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodinėjamas aplinkybes šiame ginče.

Ieškovas dublike papildomai nurodė, jog nesutinka, kad atsakovas yra netinkama šalis, kadangi veikė IK C. G. pavedimu, o ne kaip savarankiškas paslaugų užsakovas. Ieškovas argumentą, kad pervežimo paslaugų santykyje užsakovas yra IK C. G., laikė nepagrįstu, kadangi prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė būtent tarp ieškovo ir atsakovo. Ieškovas taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti IK C. G., UAB „A.“ ir Vilniaus teritorinę muitinę, nes šioje byloje bus sprendžiamas tik atsakovo prievolės ieškovo atžvilgiu klausimas. Atsakovo ir paslaugų užsakovo IK C. G. tarpusavio teisių ir pareigų klausimas nebus nagrinėjamas.

Atsakovas triplike nurodė, kad su ieškiniu nesutinka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui individualiajai transporto bendrovei „S.“ iš atsakovo UAB „A.“ 6500 Eur netesybų (baudos), 10,15 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 6500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugsėjo 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje ieškovo reikalavimus atmetė. Priteisė atsakovo UAB „A.“ naudai iš ieškovo individualiosios transporto bendrovės „S.“ 1644,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovo individualios transporto bendrovės S. ir atsakovo UAB „A.“ 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta sutartis–paraiška tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ (toliau ir – krovinio pervežimo sutartis, sutartis). Šalys neginčijo duomenų, kad ji būtų buvusi nutraukta. Sutartimi šalys susitarė: ieškovas perveš iš Lietuvos į K. krovinį – uolienų skaldymo įrenginį, modelis RB50-HD, prekės kodas (statistinis numeris) 84742000 (toliau – krovinys, prekė). Sutarties 2 punktu susitarė, kad šalių (Kliento ir Vežėjo) atsakomybė nustatoma pagal KDPG konvencijos sąlygas. Tačiau šalys, papildydamos KDPG konvenciją, savanoriškai prisiima įsipareigojimus ir įsipareigoja sumokėti baudas, numatytas sutartyje arba šio užsakymo sąlygose; 7 punktu susitarė, kad krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) – 24 valandos Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir 48 valandos NVS šalyse; 8 punktu šalys susitarė, kad už viršytą prastovos normatyvinį laiką, jei vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, už kiekvienas pilnas 24 valandas užsakovas moka 100 Eur baudą ES teritorijoje ir 100 Eur baudą NVS teritorijoje. Prekę pervežimui ieškovas priėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d.. Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinė) Medininkų kelio poste 2024 m. rugpjūčio 3 d. atliekant prekės muitinės kontrolę vilkiką Volvo, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), puspriekabę Hymbaur, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonės) sulaikė. Prekių sulaikymo protokole nurodyta, jog prekės eksporto procedūra pagal GB deklaraciją turėjo būti užbaigta GB ir prekės iš GB į ES turėjo būti įvežtos su T1 deklaracija. T1 deklaracija turėjo būti pateikta paskirties įstaigoje ES teritorijoje šiuo atveju LTVK20000. Tačiau buvo bandoma išvežti prekes nedeklaruotas muitinės deklaracijoje. GB eksporto deklaracijoje siuntėju nurodyta Š. A. įmonė ((duomenys neskelbtini) kodas), gavėju KZ įmonė. Sąskaitoje RE (skaičiai neįskaitomi) kartu su CMR Nr. 1238 ART bei kitais dokumentais <...>, pardavėjas V. įmonė, pirkėjas – ta pati įmonė. GB deklaracijoje prekė deklaruota KN kodu 84742000, galimai gali būti dvejopos naudojimo <...>, prekės pavadinimas GB eksporto deklaracijoje nenurodytas, o sąskaitoje prekė RB50HD model rock breaker boom system. Prekės vertė deklaracijoje 68 975 Eur, o sąskaitoje 140 000 Eur. Pagal CMR Nr. 1238ART prekės perkrautos L. <...> prekė ir vilkikas su puspriekabe sulaikomi tikslaus gabenamos prekės kodo nustatymui ir įsitikinimui ar gabenamai prekei taikomos sankcijos <...> bei įsitikinti ar prekė nėra dvejopo naudojimo <...> bei prekės muitinės vertės nustatymui. Vilniaus teritorinė muitinė administracinio nusižengimo byloje 2025 m. balandžio 17 d. priėmė nutarimą (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „A.“ direktoriui D. P. paskyrė 600 Eur baudą dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Transporto priemonių valdymo teisė ieškovui buvo grąžinta 2025 m. gegužės 8 d., įsiteisėjus Vilniaus teritorinės muitinės 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui. Už transporto priemonės (v/n (duomenys neskelbtini)) prastovą laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. atsakovas sumokėjo ieškovui 1100 Eur. Atsakovas UAB „A.“ (klientas, užsakovas) su UAB „A.“ (vežėjas) 2024 m. liepos 12 d. buvo sudaręs krovinio pervežimo sutartį Nr. 1238 ART-1, kurioje nurodytas krovinio kodas 84742000, pristatymo maršrutas D., C.. T. (A.) – (duomenys neskelbtini). 2024 m. liepos 10 d. atsakovas UAB „A.“ (vežėjas–ekspeditorius) ir IK C. G. (užsakovas) sudarė CMR važtaraštį 1238 ART. Byloje yra duomenys apie tai, kad 2024 m. liepos 19 d. „IK C.“ sudarė sutartį su ekspeditoriaus UAB „A.“ direktoriumi D. P. dėl prekės „RB50-HD model rock breaker boom system“ pervežimo iš Š. A. į K., tačiau minėta sutartis į bylą nėra pateikta. CMR važtaraštyje (10 punkte) nurodytas krovinio kodas (statistinis numeris) 84742000. 2024 m. liepos 22 d. komercinėje sąskaitoje faktūroje Nr. 11448 nurodytas prekės nomenklatūros kodas 84742000.

Teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta 26 700 Eur skola yra reikalavimas priteisti netesybas (baudą) pagal 2024 m. rugpjūčio 1 d. ginčo šalių sudarytą sutartį–paraišką tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ. Teismas nustatė, kad minėtos sutarties 2, 7-8 punktuose ginčo šalys susitarė, kad atsakovas mokės po 100 Eur baudą, t. y. netesybas, o ne žalos ar nuostolių atlyginimo, jeigu krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) viršys 24 valandas Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir jeigu vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo šalys neginčijo sutarties–paraiškos tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ ar kurios nors jos nuostatos, o atsižvelgęs į tai, kad ieškovas prekę iš atsakovo nurodytos vietos paėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d., todėl ginčo šalių sudaryta sutartis–paraiška tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ įsigaliojo 2024 m. rugpjūčio 1 d. Teismas vertino, kad duomenų apie minėtos sutarties nutraukimą byloje nėra pateikta, todėl konstatavo, kad ji galiojo ginčo laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., atitinkamai ginčo laikotarpiu galiojo ir šalių susitarimas dėl netesybų.

Teismas vertindamas ginčo šalių argumentus dėl Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) ir atitinkamai nacionaliniu lygiu galiojančių CK normų, kasacinio teismo aiškinimų dėl vežimo sutarčių taikymo ir aiškinimo pažymėjo, kad jie neturi teisinės reikšmės kilusiam ginčui spręsti, nes ginčas išimtinai kilęs dėl konkrečios ginčo šalių sutarties nuostatos taikymo. Teismas pažymėjo, kad nėra svarbu ar atsakovas laikytinas vežėju ar užsakovu. Teismo vertinimu atsakovo argumentai, kad jis buvo vežėju Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos prasme, o ne užsakovu, neturi didesnės įtakos ginčui spręsti, nenuginčijus sutarties–paraiškos tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ. Atsakovo nurodyta kasacinio teismo praktika, aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012 netaikytina šioje byloje, nes šios ir minėtos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės ženkliai skiriasi. Atsakovo pacituotas kasacinio teismo praktikos teiginys – netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Turi esminę sąlygą, kad vežėju laikomas tik tas ekspeditorius, kurio atžvilgiu nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas minėtos sąlygos negali patikrinti ir patvirtinti esant, nes 2024 m. liepos 19 d. „IK Company“ ir ekspeditoriaus UAB „A.“ direktoriaus D. P. dėl prekės „RB50-HD model rock breaker boom system“ sudaryta pervežimo sutartis nėra pateikta į bylą, o atsakovo ir IK C. GMBH rugpjūčio 7 d. Krovinių pervežimo sutartis paraiška Nr. 1238 ART dėl krovinio, kurio vertė 4500 Eur, nėra pasirašyta, be to nurodyto krovinio vertė neatitinka ginčo krovinio vertės, todėl teismas negali spręsti, kad ji apskritai buvo sudaryta, o jeigu ir spręstų, kad buvo sudaryta, tuomet nebūtų pagrindo spręsti, kad ji buvo sudaryta dėl ginčo prekės, kurios vertė muitinės duomenimis buvo: deklaracijoje 68 975 Eur, o sąskaitoje 140 000 Eur.

Teismas nustatė, kad ieškovo transporto prastova L. teritorijoje viršijo 24 valandas, truko nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., t. y. ieškovo transporto priemonė buvo sulaikyta muitinės. Ieškovo neteisėtų veiksmų, pateikiant krovinį muitinei ar atliekant muitinės formalumus atsakovas neįrodė. Atsakovas neginčijo, kad ieškovas būtų apie prastovą viršijusią 24 valandas neinformavęs atsakovo, taip pat atsakovas neginčijo, kad nėra prastovos kortelės.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas ir jo direktorius buvo atsakingi dėl muitinės formalumų, nes jie netinkamai rūpinosi pareiga dėl krovinio pervežimo, muitinės deklaracijų parengimo, įvertinimo, ne tik ar nurodytas KN kodas nepažeidžia sankcijų, bet ir už patikrinimą, ar nurodytas prekės KN kodas yra teisingas, kad atsakovo direktorius veikė savo rizika, pasitikėdamas siuntėjo pateikta informacija, nepasidomėjo ir nenumatė, jog prekėms gabenamoms į K. R. tranzitu per Rusijos Federaciją taikomos tarptautinės sankcijos, tačiau atsižvelgiant į jo užimamas pareigas, įmonės veiklos pobūdį, turėjo pareigą ir galėjo tai numatyti, sprendė, kad dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus yra atsakovo kaltė.

Teismas konstatavo, kad sutarties–paraiškos tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ ir jos 2, 7-8 punktų sąlygos buvo įvykdytos. Ginčo šalys buvo susitarusios dėl sutartinių, neįrodinėtinų netesybų, jeigu ieškovo transporto prastova dėl muitinės formalumų, ne dėl ieškovo (vežėjo) kaltės, užtruks ilgiau kaip 24 valandas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas patirtų nuostolių neįrodinėjo, reikalavimą teikė ir aiškino apsiribodamas šalių susitarimu. Ieškovas nurodė, kad patyrė nuostolių dėl sulaikyto vilkiko prastovos, vairuotojo kelionės, tačiau įrodymų nuostoliams pagrįsti neteikė, byloje esančių įrodymų neprašė papildyti naujais įrodymais, net ir tuo atveju, kai atsakovas išsakė aiškią poziciją, kad ieškovas neįrodė nuostolių. Ginčo šalys neteikė duomenų ir apie tai, ar atsakovas mokėjo ieškovui pagrindinę pervežimo sutarties kainą, t. y. 6500 Eur, todėl teismas sprendė, kad dėl neįvykdytos sutarties ieškovas negavo planuotų 6500 Eur pajamų.

Teismas, spręsdamas dėl netesybų sumos dydžio vertino, kad ieškovui reikalaujant netesybų (baudos), neįrodinėjant patirtų nuostolių dydžio, kai šalių sudarytos sutarties vertė buvo 6500 Eur, 26 700 Eur netesybos (bauda) yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai, nes keturis kartus viršija šalių sudaryto sandorio vertę. Taip pat akcentavo, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 1100 Eur netesybų, todėl sprendė, kad didžiausia pagrįsta, sąžininga ir atitinkanti verslo praktiką netesybų suma mokėtina ieškovui yra 6500 Eur, kurią ir priteisė ieškovui iš atsakovo.

Teismas mokėtinos netesybų (baudos) sumos mažinimą nuo 26 700 Eur iki 6500 Eur motyvavo ir tuo, jog muitinės formalumai nors ir prasidėjo ir užtruko dėl to, kad atsakovas tinkamai nebuvo įforminęs vežamos prekės muitinio tikrinimo dokumentų, tačiau tam įtakos turėjo ir tarptautinių sankcijų taikymo reguliavimo laikymasis už kurį buvo atsakingas tiek atsakovas, tiek ir ieškovas, todėl ieškovas neturi pagrindo tikėtis visų sutartinių netesybų, o atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad jis bus visiškai atleistas nuo sutartinių netesybų vykdymo.

Teismas nustatė, kad 2025 m. liepos 1 d. galiojo Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma 2,15 proc. fiksuotoji palūkanų̨ norma, todėl iš atsakovo priteisė 10,15 procentų (8 proc. + 2,15 proc.) dydžio metines procesines palūkanos už priteistą 6500 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, įvertinęs, kad patenkinti 23,55 procentai (6500 Eur iš reikalautos 27 600 Eur sumos) ieškovo turtinių reikalavimų ir nepatenkinta 76,45 procento ieškovo reikalavimų, abiejų šalių byloje patirtos išlaidos yra pagrįstos, nėra nustatyto netinkamo bylos šalių elgesio, todėl jas paskirstė proporcingai patenkintiems reikalavimams, o siekiant išvengti tolimesnių ieškovo ir atsakovo ginčų vykdymo procese, atliko ieškovo ir atsakovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą ir atsakovui iš ieškovo priteisė 1644,71 Eur (2625,75-981,04) jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) individuali transporto bendrovė „S.“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybų dydžio nustatymą ir mažinimą, pažeidė sutarčių laisvės, protingumo ir sąžiningumo principus.

Teismas, mažindamas sutartimi sulygtas netesybas, neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, kurios patvirtina netesybų dydžio pagrįstumą ir atsakovo atsakomybę už prastovos trukmę.

Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) UAB „A.“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo atsakovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas padarė esmines materialinės bei proceso teisės taikymo klaidas, kurios lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

Teismas, kvalifikavęs ieškovo reikalavimą, kaip kylantį iš sutartinių santykių ir priėjęs išvados, kad ieškovas prašo priteisti sutartines netesybas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, o tai lėmė netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų bei faktų vertinimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija) ir susijusį su jos nuostatų aiškinimu teismų praktika neturi įtakos sprendžiant ginčą tarp šalių, o tam, kad jį būtų taikoma atsakovas turėjo nuginčyti sutartį sudarytą su ieškovu.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis su IK Company neturi reikšmės, kadangi neva nėra pasirašyta šalių ir nepatvirtina, kad buvo vežamas tas pats krovinys, kadangi skiriasi prekės kaina, nurodyta deklaracijoje.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ar atsakovas pažeidė sutartį ir/ar kitas jam kylančias pareigas pagal teises aktus, tačiau apsiribojo paviršutinišku sutarties su ieškovo vertinimu ir suabsoliutino atsakovo atsakomybės sąlygas.

Teismas nepagrįstai atsakovo atsakomybę grindė išimtinai atsakovo vadovui paskirta bauda ir Vilniaus teritorinės muitinės nutarimu dėl administracinio nusižengimo, nukrypo nuo įrodymų vertinimo, civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Sprendimu suabsoliutinus sutarties su ieškovu 7 punktą visiškai nevertintos aplinkybės, sudarančios pagrindą atleisti ir/ar sumažinti atsakovo atsakomybės apimtį.

Teismas neįvertino atsakovo argumentų ir/ar jų netaikymo pagrindų dėl atsakovo atsakomybės ribų.

Teismas padidintas palūkanas priteisė nepagrįstai, pažeidžiant galiojantį teisinį reguliavimą ir netinkamai taikant materialiosios teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teises normas ir nepagrįstai atsisakė įtraukti trečiuosius asmenis į bylą. Tai turėjo įtakos ir bylos esmės atskleidimui bei teisėtam sprendimui priimti, sukliudė tinkamai įvertinti ginčo esmę ir aplinkybes.

Atsiliepimu į ieškovo individualios transporto bendrovės „S.“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „A.“ prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo reikalavimas atsakovo atžvilgiu nėra pagrįstas.

Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų klausimą dėl ieškovo reikalavimo patenkinimo yra pagrindas ieškovo prašomas netesybas sumažinti neviršijant sutarties su ieškovu vertės. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas yra viršijantis šalių sutartimi (sutartimi su ieškovu) prisiimtas rizikas.

Ieškovas nenurodė, kokią būtent sutarties su ieškovu sąlygą ir/ar įsipareigojimus pažeidė atsakovas ir/ar kokia apimtimi pažeidė CMR konvencijos nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdami, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantų nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantai vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniuose skunduose iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundų teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta sutartis–paraiška tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ. Sutartimi šalys susitarė: ieškovas perveš iš L. į K. krovinį – uolienų skaldymo įrenginį, modelis RB50-HD, prekės kodas (statistinis numeris) 84742000. Sutarties 2 punktu susitarė, kad šalių (Kliento ir Vežėjo) atsakomybė nustatoma pagal KDPG konvencijos sąlygas. Tačiau šalys, papildydamos KDPG konvenciją, savanoriškai prisiima įsipareigojimus ir įsipareigoja sumokėti baudas, numatytas sutartyje arba šio užsakymo sąlygose; 7 punktu susitarė, kad krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) – 24 valandos Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir 48 valandos NVS šalyse; 8 punktu šalys susitarė, kad už viršytą prastovos normatyvinį laiką, jei vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, už kiekvienas pilnas 24 valandas užsakovas moka 100 Eur baudą ES teritorijoje ir 100 Eur baudą NVS teritorijoje. Prekę pervežimui ieškovas priėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste 2024 m. rugpjūčio 3 d. atliekant prekės muitinės kontrolę vilkiką Volvo, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), puspriekabę Hymbaur, v/n. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) sulaikė. Prekių sulaikymo protokole nurodyta, jog prekės eksporto procedūra pagal GB deklaraciją turėjo būti užbaigta GB ir prekės iš GB į ES turėjo būti įvežtos su T1 deklaracija. T1 deklaracija turėjo būti pateikta paskirties įstaigoje ES teritorijoje šiuo atveju LTVK20000. Tačiau buvo bandoma išvežti prekes nedeklaruotas muitinės deklaracijoje. GB eksporto deklaracijoje siuntėju nurodyta Š. A. įmonė ((duomenys neskelbtini) kodas), gavėju KZ įmonė. Sąskaitoje RE (skaičiai neįskaitomi) kartu su CMR Nr. 1238 ART bei kitais dokumentais <...>, pardavėjas V. įmonė, pirkėjas – ta pati įmonė. GB deklaracijoje prekė deklaruota KN kodu 84742000, galimai gali būti dvejopos naudojimo <...>, prekės pavadinimas GB eksporto deklaracijoje nenurodytas, o sąskaitoje prekė RB50HD model rock breaker boom system. Prekės vertė deklaracijoje 68 975 Eur, o sąskaitoje 140 000 Eur. Pagal CMR Nr. 1238ART prekės perkrautos L. <...> prekė ir vilkikas su puspriekabe sulaikomi tikslaus gabenamos prekės kodo nustatymui ir įsitikinimui ar gabenamai prekei taikomos sankcijos <...> bei įsitikinti ar prekė nėra dvejopo naudojimo <...> bei prekės muitinės vertės nustatymui. Vilniaus teritorinė muitinė administracinio nusižengimo byloje 2025 m. balandžio 17 d. priėmė nutarimą (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „A.“ direktoriui D. P. paskyrė 600 Eur baudą dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Transporto priemonių valdymo teisė ieškovui buvo grąžinta 2025 m. gegužės 8 d., įsiteisėjus Vilniaus teritorinės muitinės 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui. Už transporto priemonės (v/n (duomenys neskelbtini)) prastovą laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. atsakovas sumokėjo ieškovui 1100 Eur. Atsakovas UAB „A.“ (klientas, užsakovas) su UAB „A.“ (vežėjas) 2024 m. liepos 12 d. buvo sudaręs krovinio pervežimo sutartį Nr. 1238 ART-1, kurioje nurodytas krovinio kodas 84742000, pristatymo maršrutas (duomenys neskelbtini) (A.) – (duomenys neskelbtini). 2024 m. liepos 10 d. atsakovas UAB „A.“ (vežėjas–ekspeditorius) ir IK C. G. (užsakovas) sudarė CMR važtaraštį 1238 ART. Byloje yra duomenys apie tai, kad 2024 m. liepos 19 d. „IK C.“ sudarė sutartį su ekspeditoriaus UAB „A.“ direktoriumi D. P. dėl prekės „RB50-HD model rock breaker boom system“ pervežimo iš Š. A. į K., tačiau minėta sutartis į bylą nėra pateikta. CMR važtaraštyje (10 punkte) nurodytas krovinio kodas (statistinis numeris) 84742000. 2024 m. liepos 22 d. komercinėje sąskaitoje faktūroje Nr. 11448 nurodytas prekės nomenklatūros kodas 84742000. Į bylą pateikta atsakovo ir IK C. G. rugpjūčio 7 d. Krovinių pervežimo sutartis paraiška Nr. 1238 ART dėl krovinio, kurio vertė 4500 Eur, tačiau nėra duomenų, kad ji būtų buvusi pasirašytą. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad (1.4 punktas) – už per ne lyg ilgą prastovą dėl kliento kaltės mokame: - 60 Eur už kiekvieną pradelstą dieną visą darbo dieną ES.

Dėl ieškovo pareigos suformuluoti ieškinio reikalavimus ir teismo vaidmens kvalifikuojant teisinį santykį

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad sutarties–paraiškos 2, 7-8 punktų sąlygų turinys atitinka CK 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą baudos forma, todėl ieškovo reikalavimą priteisti skolą kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti sutartines netesybas.

Apeliantas (atsakovas) UAB „A.“, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi argumentu, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo ieškovo reikalavimą, kaip kylantį iš sutartinių santykių ir priėjo išvados, kad ieškovas prašo priteisti sutartines netesybas. Šį atsakovo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu.

Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl ieškinio turinio, ieškinyje turi būti tiksliai suformuluoti ieškinio elementai – ieškinio dalykas (ieškovo reikalavimas) ir faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai), nes ieškinio elementai apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme dalyką.

Byloje pareikštu reikalavimu ieškovas, remdamasis sutarties–paraiškos 2, 7-8 punktų sąlygomis, prašė priteisti iš atsakovo 26 700 Eur skolą už ieškovo transporto priemonių prastovas. Taigi, ieškinio dalykas šiuo atveju buvo 26 700 Eur priteisimas ieškovui iš atsakovo. Reikalaudamas priteisti šią skolą, kaip ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes ieškovas nurodė tai, kad šalys sutarties–paraiškos 8 punkto sąlygomis buvo susitarusios, kad už viršytą prastovos normatyvinį laiką, jei vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, už kiekvienas pilnas 24 valandas užsakovas moka 100 Eur baudą ES teritorijoje ir 100 Eur baudą NVS teritorijoje, kad ieškovo transporto prastova L. teritorijoje (atliekant muitinės formalumus) truko nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., atsakovas už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. atsiskaitė sumokėdamas 1100 Eur, tačiau už likusį laiką, t. y. nuo 2024 m. rugpjūčio 15 d. iki 2025 m. gegužės 8 d. neatsiskaitė – ieškovui nesumokėjo 26 700 Eur. Nesutikdamas su šiuo reikalavimu, atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovas nėra atsakingas dėl ieškovo transporto priemonės bei puspriekabės sulaikymo muitinėje laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., akcentavo, kad atsakovas tinkamai yra įvykdęs sutartį su ieškovu, todėl nėra pagrindo ieškovo galimai patirtų nuostolių ir/ar žalos priteisti iš atsakovo. Atsakovas pažymėjo, kad jis buvo vežėju Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos prasme, o ne užsakovu. Taigi, nors atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo ieškovo reikalavimą, kaip kylantį iš sutartinių santykių ir priėjo išvados, kad ieškovas prašo priteisti sutartines netesybas, tačiau byloje nuosekliai įrodinėjo, kad atsakovas tinkamai yra įvykdęs sutartį su ieškovu, todėl nėra pagrindo ieškovo galimai patirtų nuostolių ir/ar žalos priteisti iš atsakovo.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, minėta, privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą. Teisiniu ieškinio pagrindu pripažįstamos konkrečios materialiosios teisės normos, kuriose reglamentuojami materialieji ginčo teisiniai santykiai ir kurios yra pagrindas teismui patenkinti ieškinį, tačiau ieškinyje teisinio pagrindo nurodyti neprivaloma, nes parinkti byloje taikytinas teisės normas yra teismo pareiga (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas ginčo teisinius santykius kvalifikuoja ir atitinkamą teisės normą pritaiko savarankiškai. Teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010; 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, iš ieškovo pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio dokumentinio proceso tvarka turinio, ieškinio, dubliko turinio, sprendė, kad ieškovas prašomą priteisti skolą kildina būtent iš ginčo šalių sudarytos sutarties–paraiškos tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ ir jos 2, 7-8 punktų, t. y. ieškovo nurodytą 26 700 Eur skolą kvalifikavo reikalavimu priteisti netesybas (baudą). Teismo išvados, kad ieškovo nurodyta 26 700 Eur skola kvalifikuotina reikalavimu priteisti sutartines netesybas (baudą), apeliantas neginčija, tačiau mano, jog teismas netesybas priteisė nepagrįstai, nes, atsakovo vertinimu, jis ginčo sutartį įvykdė tinkamai. Nuspręsdamas dėl netesybų priteisimo, pirmosios instancijos teismas nesirėmė jokiomis aplinkybėmis, kurios nebūtų įrodinėtos bei nagrinėtos byloje, dėl kurių šalys nebūtų pasisakiusios.

Dėl krovinio vežimo sutarties teisinio reglamentavimo

Pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatas vežimo sutartis suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalių teritorijose ir kai bent viena iš šalių yra konvencijos narė.

Nagrinėjamu atveju krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, o krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, dėl to šalių tarpusavio teisių ir pareigų klausimams spręsti taikoma CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). CMR konvencija nereglamentuoja netesybų (baudos) klausimų, todėl, ieškovo reikalavimui priteisti iš atsakovo netesybas (baudą) tiek, kiek šalių santykių nereglamentuoja CMR konvencija, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.13 straipsnis).

CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Šalys sutartimi turi būti įsipareigojusios viena kitai ir tarpusavyje suderinusios valią (pasiekusios konsensusą), t. y. susitarusios dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1 ir 2 dalys, CK 6.808 straipsnis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai; CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020, 31 punktas).

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, spręstina, kad krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutarčiai sudaryti pakanka šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą siekiant nustatyti krovinio vežimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo.

Kaip byloje nustatyta, ir šalys neginčijo, kad tarp ieškovo individualios transporto bendrovės S. ir atsakovo UAB „A.“ 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta sutartis–paraiška tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ, ar kurios jos nuostatos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minėta sutartis galiojo ginčo laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., atitinkamai ginčo laikotarpiu galiojo ir šalių susitarimas dėl netesybų (baudos), atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ieškovo reikalavimą priteisti netesybas (baudą), kaip kylantį iš sutartinių santykių.

Apeliantas (atsakovas) UAB „A.“ nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad šalys buvo susitarusios dėl sutartinių, neįrodinėtinų netesybų (baudos) ir atsakovas turi pareigą mokėti netesybas (baudą). Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys nesusitarė dėl kieno kaltės turi vykti prastovos muitinės formalumams, kad būtų skaičiuojama baudą yra paviršutiniška ir nepagrįsta, nes sutartimi su ieškovu ginčo šalys aiškiai susitarė, kad atsakomybė nustatoma pagal CMR konvencijos nuostatas. Teisėjų kolegija su nurodyta atsakovo pozicija nesutinka.

CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad šalių (Kliento ir Vežėjo) atsakomybė nustatoma pagal KDPG konvencijos sąlygas. Tačiau šalys, papildydamos KDPG konvenciją, savanoriškai prisiima įsipareigojimus ir įsipareigoja sumokėti baudas, numatytas sutartyje arba šio užsakymo sąlygose (sutarties 2 punktas); 7 punktu susitarė, kad krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) – 24 valandos Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir 48 valandos NVS šalyse; 8 punktu šalys susitarė, kad už viršytą prastovos normatyvinį laiką, jei vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, už kiekvienas pilnas 24 valandas užsakovas moka 100 Eur baudą ES teritorijoje ir 100 Eur baudą NVS teritorijoje.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų (delspinigių, baudos) skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Kaip jau buvo paminėta pirmiau, 8 sutarties-paraiškos punktu šalys susitarė, kad už viršytą prastovos normatyvinį laiką, jei vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, už kiekvienas pilnas 24 valandas užsakovas moka 100 Eur baudą ES teritorijoje ir 100 Eur baudą NVS teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovas neginčijo, kad ieškovo transporto prastova L. teritorijoje (atliekant muitinės formalumus) truko nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., t. y. prastova viršijo 24 valandas. Ieškovo neteisėtų veiksmų, pateikiant krovinį muitinei ar atliekant muitinės formalumus atsakovas neįrodinėjo, neginčijo, kad ieškovas būtų apie prastovą viršijusią 24 valandas neinformavęs atsakovo, taip pat atsakovas neginčijo, kad nėra prastovos kortelės. Šalys taip pat nebuvo sutariusios dėl kieno kaltės turėtų įvykti ieškovo transporto atliekant muitinės formalumus prastova, kad būtų skaičiuojama bauda atsakovui. Tačiau kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas svarbu yra tai, kad, kaip nustatyta 2025 m. balandžio 17 d. nutarime (duomenys neskelbtini) būtent atsakovas ir jo direktorius buvo atsakingi dėl muitinės formalumų, nes jie netinkamai rūpinosi pareiga dėl krovinio pervežimo, muitinės deklaracijų parengimo, įvertinimo, ne tik ar nurodytas KN kodas nepažeidžia sankcijų, bet ir už patikrinimą, ar nurodytas prekės KN kodas yra teisingas, kad atsakovo direktorius veikė savo rizika, pasitikėdamas siuntėjo pateikta informacija, nepasidomėjo ir nenumatė, jog prekėms gabenamoms į K. R. tranzitu per R. F. taikomos tarptautinės sankcijos, tačiau atsižvelgiant į jo užimamas pareigas, įmonės veiklos pobūdį, turėjo pareigą ir galėjo tai numatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus yra atsakovo kaltė. Tai, kad sutarties–paraiškos tarptautiniam krovinio pervežimui Nr. 1238 ART 1253 ART 931 KZ 941 KZ ir jos 2, 7-8 punktų sąlygos buvo įvykdytos ir ginčo šalys buvo susitarusios dėl sutartinių, neįrodinėtinų netesybų, jeigu ieškovo transporto prastova dėl muitinės formalumų, ne dėl ieškovo (vežėjo) kaltės, užtruks ilgiau kaip 24 valandas patvirtina atsakovo 1100 Eur apmokėjimas ieškovui už jo transporto prastovą nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., nes ieškovo 2024 m. rugpjūčio 14 d. išrašytoje sąskaitoje atsakovui 1100 Eur sumai nurodyta, kad minėta sąskaita išrašyta už transporto priemonės prastovą nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., kurią atsakovas apmokėjo 2024 m. rugpjūčio 16 d. Aiškinant priešingai, būtų paneigti kasacinio teismo praktikoje išskirti netesybų tikslai ir kartu ieškovės teisė gauti nuostolių atlyginimą, dėl kurio šalys susitarė ir kurio nereikia įrodinėti. Atsakovui ginčijant savo pareigą mokėti netesybas motyvuojant tuo, kad jis nėra atsakingas dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus, tai jis privalo įrodyti. Šiuo atveju, kaip nuspręsta pirmiau, atsakovas neįrodė, kad ne dėl jo kaltės buvo ieškovo transporto prastova atliekant muitinės formalumus.

Apeliantas (atsakovas) UAB „A.“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo atsakomybę kildino ją grįsdamas atsakomybės taikymo sąlygomis administracinio nusižengimo byloje priimtu sprendimu, nes jis su šia nagrinėjama byla neturi prejudicijos, kadangi administracinio nusižengimo byloje nedalyvavo tie patys asmenys sprendžiant atsakomybės klausimą.

Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė administracinio nusižengimo byloje 2025 m. balandžio 17 d. priėmė nutarimą (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „A.“ direktoriui D. P. paskyrė 600 Eur baudą dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nutarime konstatuota, kad: prekė patenka į Reglamento Nr. 833/2014 VII priedo X.B.X. 010 h punkto 2 papunktį, todėl jos gabenimas tranzitu per R. F. yra draudžiamas; 2024-07-19 „IK C.“ sudarė sutartį su ekspeditoriaus UAB „A.“ direktoriumi D. P. dėl prekės „RB50-HD model rock breaker boom system“ pervežimo iš Š. A. į K.. D. P. ne tik buvo atsakingas už krovinio pervežimą, bet ir už deklaracijos prekei bei kitų dokumentų pateikimą; ekspeditoriaus UAB „A.“ pareiga buvo pasirūpinti krovinio pervežimu bei teikti kitas paslaugas, dėl kurių buvo susitarta su prekių siuntėju, o būtent parengti muitinės deklaracijas; D. P. turėjo užtikrinti, kad organizuodamas krovinio pervežimo paslaugas bei dokumentų įforminimo paslaugas, nebus pažeidžiamos tarptautinės sankcijos; D. P. žinodamas dabartinę geopolitinę situaciją, numanydamas galimas rizikas, o būtent, kad prekė bus gabenama į K., tranzitu per šalį, kuriai taikoms sankcijos, turėjo atidžiau vertinti prekę, pasiprašyti papildomų dokumentų, pvz. nuotraukų, specifikacijų, ar kitokių dokumentų, iš kurių galėtų spręsti, ar prekė KN kodas nurodytas tinkamas. Pažymėjo, kad šiuo atveju būdamas atsakingas už muitinės formalumų įgyvendinimą, jis turėjo įvertinti, ne tik ar nurodytas KN kodas nepažeidžia sankcijų, bet ir patikrinti, ar nurodytas prekės KN kodas yra teisingas, kadangi būtent šiuo atveju remiantis ekspeditoriaus, o ne prekių siuntėjo pateikta informacija, buvo rengiami reikalingi dokumentai bei krovinys gabenamas į K.; D. P. veikė savo rizika, pasitikėdamas siuntėjo pateikta informacija; D. P. nepasidomėjo ir nenumatė, jog prekėms gabenamoms į K. R. tranzitu per R. F. taikomos tarptautinės sankcijos, tačiau atsižvelgiant į jo užimamas pareigas, įmonės veiklos pobūdį, turėjo pareigą ir galėjo tai numatyti, t. y. veikė neatsargiai. Minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus yra atsakovo kaltė, minėtą nutarimą nurodė atsikirsdamas į atsakovo argumentus, kad atsakovas nėra atsakingas dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus, vertindamas atsakovo atliktus veiksmus ir aplinkybę, jog ne tik už krovinio pervežimą, bet ir už deklaracijos prekei bei kitų dokumentų pateikimą buvo atsakingas atsakovas. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų negrindė išimtinai paminėtame nutarime nustatytais faktais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas savarankiškai įvertino šioje byloje esančius įrodymus, įskaitant Vilniaus teritorinės muitinės administracinio nusižengimo byloje 2025 m. balandžio 17 d. priimtą nutarimą (duomenys neskelbtini), šalių pateiktus paaiškinimus, ir tik jų pagrindu padarė išvadą, kad yra atsakovo kaltė dėl ieškovo transporto prastovos atliekant muitinės formalumus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas.

Dėl pagrindo sumažinti netesybas

Apeliantas (ieškovas) individuali transporto bendrovė „S.“ apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybų dydžio nustatymą ir mažinimą, pažeidė sutarčių laisvės, protingumo ir sąžiningumo principus, o mažindamas sutartimi sulygtas netesybas, neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, kurios patvirtina netesybų dydžio pagrįstumą ir atsakovo atsakomybę už prastovos trukmę.

Apelianto (atsakovo) UAB „A.“ vertinimu net ir nustačius pagrindą jį laikyti atsakingu už galimai ieškovo patirtą žalą, atsakovas negali būti laikomas atsakingu už visas prastovų dienas ir dėl galimai kilusios žalos pilnoje apimtyje CK 6.258 straipsnio 4 dalyje. Tai, jog muitinės atliekamas patikrinimas truks viso 278 dienas, atsakovas ne tik, kad negalėjo protingai numatyti, tačiau ir negali būti laikomas atsakingu už valstybės institucijų veiksmus ir/ar neveikimą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 38 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutartimi nustatytos netesybos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas – visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus tada, kai praleidžiamas prievolės įvykdymo terminas. Vis dėlto galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius, arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022, 66 punktas).

Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023).

Nagrinėjamu atveju ieškovo ir atsakovo sutartis-paraiška yra sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, ieškovui vykdant krovinių pervežimą, o atsakovui (kaip pats nurodo) veikiant kaip ekspeditoriui. Atsakovas, sudaręs ginčo sutartį-paraišką, prisiimdamas galimą prievolės neįvykdymo laiku riziką, sutarties-paraiškos 2, 7-8 punktuose sutiko, kad atsakovas mokės po 100 Eur baudą, t. y. netesybas, o ne žalos ar nuostolių atlyginimo, jeigu krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) viršys 24 valandas Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir jeigu vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė. Taigi, atsakovas, pasirašydamas sutartį-paraišką, žinojo ir suprato, kad, jeigu krovimo / iškrovimo laikas (įskaitant muitinės formalumus) viršys 24 valandas Vakarų ir Rytų Europos, Baltijos šalyse ir jeigu vežėjas laiku (iki prastovos pradžios) raštu informavo užsakovą ir jei yra prastovos kortelė, atsakovas mokės po 100 Eur baudą (netesybas). Pažymėtina, kad netesybos pripažįstamos per didelėmis tada, kai jos yra akivaizdžiai neproporcingos prievolės pobūdžiui, jų dydis prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams bei sąžiningai verslo praktikai, taip sudarant galimybę vienai šaliai nepagrįstai praturtėti, o kitos šalies teisėtus interesus neproporcingai pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo mokėtina netesybų (baudos) suma mažintina nuo 26 700 Eur iki 6500, nes šalių sutartas netesybų dydis yra neadekvatus ar neproporcingas, neatitinka šalių interesų pusiausvyros. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas sprendimo 6.3.1., 6.3.3., 6.3.4. punktuose išsamiai analizavo šalių pateiktus įrodymus, atskleidė juose argumentus, kodėl sumažino netesybas iki šalių sutarties vertės dydžio, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nėra pareikštas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kuomet ieškovas turėtų įrodyti realų nuostolių dydį. Šiuo atveju teismo sprendimu yra priteistos sutartyje nustatytos netesybos, o tai reiškia, kad jau sudarydamos sutartį šalys sulygo, jog tai bus laikoma minimaliais kreditoriaus (ieškovo) nuostoliais, kurių dydžio ji neprivalo įrodinėti.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto (atsakovo) UAB „A.“ argumentą, kad teismas nepagrindė, kodėl neįskaitė atsakovo ieškovui sumokėtos 1100 Eur sumos už prastovas, pažymi, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 26700 Eur sumą už prastovos už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 15 d. iki 2025 m. gegužės 8 d., todėl teismas mažindamas netesybų (baudos) sumą už minėta laikotarpį neturėjo pagrindo įskaityti 1100 Eur sumos, kurią atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d.

Dėl 10,15 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo

Apeliantas (atsakovas) UAB „A.“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas padidintas palūkanas. Akcentavo, kad ieškovas ieškiniu prašė ne atlyginimo už suteiktas paslaugas, tačiau netesybų (nuostolių padengimo). Teisėjų kolegija su minėtais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys dėl palūkanų, mokėtinų praleidus terminą atsiskaityti, dydžio nebuvo susitarusios, dėl to palūkanoms apskaičiuoti taikytinos įstatymų nuostatos.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – įstatymas, MAPKSVPĮ) taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Tai specialusis įstatymas, nustatantis palūkanų normos skaičiavimą, todėl į jo reguliavimo apimtį patenkantiems teisiniams santykiams turi būti taikomas šis įstatymas, o ne bendroji CK 6.210 straipsnio nuostata. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, jog pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma. Palūkanų, kurias skolininkas privalo mokėti už pavėlavimą, dydis skaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas (MAPKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalis).

MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalis numato, kad šis įstatymas netaikomas: 1) sandoriams su vartotojais, perkančiais prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; 2) palūkanoms, susijusioms su mokėjimais pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Lietuvos Respublikos čekių įstatymą; 3) palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis; 4) mokėjimams, kai skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kai skolininkui vykdomos bankroto procedūros ne teismo tvarka; 5) žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartims, kurių vykdymą nustato Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nebuvo pareikštas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kuomet ieškovas turėtų įrodyti realų nuostolių dydį. Šiuo atveju teismo sprendimu yra priteistos sutartyje nustatytos netesybos, todėl nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai nepatenka į įstatymo 1 straipsnio 3 dalies reguliavimo skirtį. Atsakovas laiku neatsiskaitė sumokėti netesybas, todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad 2025 m. liepos 1 d. galiojo Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma 2,15 proc. fiksuotoji palūkanų̨ norma, todėl pagrįstai sprendė, kad iš atsakovo priteistinų procesinių palūkanų̨ dydis yra 10,15 proc. (8 proc. + 2,15 proc.) ir iš atsakovo priteisė 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanos už priteistą 6500 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliantas (atsakovas) UAB „A.“ apeliaciniame skunde, be kita ko nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teises normas ir nepagrįstai atsisakė įtraukti trečiuosius asmenis į bylą, tai turėjo įtakos bylos esmės atskleidimui bei teisėtam sprendimui priimti, sukliudė tinkamai įvertinti ginčo esmę ir aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovo prašymo į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis IK C. G., UAB „A.“ ir Vilniaus teritorinę muitinę netenkino, minėta nutartis įsiteisėjusi, jos atsakovas apeliaciniu skundu neskundžia, tik pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl minėtų asmenų neįtraukimo trečiaisiais asmenimis, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad minėta nutartis nėra apeliacijos objektas dėl jos nepasisako.

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantai turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visetas įvertintas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinių skundų argumentai nesuteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliantų apeliacinius skundus, kiekviena šalis paliekama prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atmesti ieškovo individualios transporto bendrovės „S.“ ir atsakovo UAB „A.“ apeliacinius skundus.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.