- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-182-875/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40509-2023-8
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas, Ilona Jakubėnienė
- Nuteistasis
- A. S., V. M.
- Nukentėjusysis
- V. G.
- Civilinis ieškovas
- V. G.
- Kaltinamasis
- A. S.
- Prokuroras
- Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jurga Klimčukienė
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.6.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.14.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.15.3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės, nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo
A. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirta laisvės apribojimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atsiprašyti nukentėjusiosios V. G.; per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje;
V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atsiprašyti nukentėjusiosios V. G.; per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje;
iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, jog kaltinamieji nukentėjusiąją V. G. smaugė;
laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos;
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš kaltinamųjų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 715,27 Eur (septyni šimtai penkiolika eurų 27 ct) turtinės žalos atlyginimo, 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 910 Eur (devyni šimtai dešimt eurų) proceso išlaidų už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ir 1700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai;
likusioje dalyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas;
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2024 m. gegužės 7 d. nutarimu, siekiant užtikrinti pareikštą nukentėjusiosios civilinį ieškinį, nuo 2024 m. gegužės 7 d. iki 2024 m. lapkričio 6 d., skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. S. turtui – žemės sklypui, unikalus daikto Nr.: (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė: 4190 Eur, laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: dalinis nuosavybės teisių apribojimas, kurio terminas Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nutartimi pratęstas iki šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktas galioti ir jo terminas pratęstas iki nuosprendžio dėl civilinio ieškinio nukentėjusiajai V. G. atlyginimo (išieškojimo) įvykdymo dienos, atlyginus civilinį ieškinį nuspręsta panaikinti;
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2024 m. gegužės 7 d. nutarimu, siekiant užtikrinti pareikštą nukentėjusiosios civilinį ieškinį, nuo 2024 m. gegužės 7 d. iki 2024 m. lapkričio 6 d., skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. M. turtui – žemės sklypui, unikalus daikto Nr.: (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 15000 Eur, laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: dalinis nuosavybės teisių apribojimas, kurio terminas Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nutartimi pratęstas iki šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktas galioti ir jo terminas pratęstas iki nuosprendžio dėl civilinio ieškinio nukentėjusiajai V. G. atlyginimo (išieškojimo) įvykdymo dienos, atlyginus civilinį ieškinį nuspręsta panaikinti;
išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. S. nuteista už tai, kad 2023 m. spalio 20 d. apie 15.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tarpusavio konflikto metu, veikdama bendrininkų grupėje kartu su sugyventiniu V. M., tyčia suėmė abejomis rankomis V. G. už kaklo, po ko, tęsiant nusikalstamus veiksmus, V. M. tyčia vieną kartą spyrus V. G. į dešinės kojos blauzdą, vieną kartą stipriai užmynus pastarajai ant dešinės kojos pėdos bei suėmus abejomis rankomis V. G. už kaklo ir apglėbus V. G. ir spaudžiant prie tvoros, bandė atimti telefoną, tokiais bendrais savo veiksmais nukentėjusiajai V. G. padarė kaklo odos nubrozdinimą, dešinės pėdos poodinę kraujosruvą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. V. M. nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 20 d. apie 15.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tarpusavio konflikto metu, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su sugyventine A. S., pastarajai tyčia suėmus abejomis rankomis V. G. už kaklo, jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tyčia vieną kartą spyrė V. G. į dešinės kojos blauzdą, vieną kartą stipriai užmynė pastarajai ant dešinės kojos pėdos bei suėmė abejomis rankomis V. G. už kaklo, po ko, apglėbus V. G. ir spaudžiant prie tvoros, bandė atimti telefoną, tokiais bendrais savo veiksmais nukentėjusiajai V. G. padarė kaklo odos nubrozdinimą, dešinės pėdos poodinę kraujosruvą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jurga Klimčukienė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, be kita ko, priteista solidariai iš kaltinamųjų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 910 Eur (devyni šimtai dešimt eurų) proceso išlaidų už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ir 1700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai;
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. turėtas 910 Eur (devynių šimtų dešimties eurų) proceso išlaidas už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas išieškoti lygiomis dalimis iš kaltinamųjų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), t. y. po 455 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai;
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. patirtas 1700 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti išieškoti lygiomis dalimis iš kaltinamųjų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), t. y. po 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai;
kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. turėtų proceso išlaidų už jai suteiktas teisines paslaugas bei advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turėtų išlaidų paskirstymo klausimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 3 dalis), todėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų (proceso išlaidų paskirstymo) klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
3.2. Prokurorės vertinimu, teismas, nuspręsdamas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. patirtas proceso išlaidas ir išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti iš kaltinamųjų A. S. ir V. M. išieškoti solidariai, padarė proceso teisės normų pažeidimą.
3.3. Pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje) nėra reglamentuota, kokia atsakomybės forma – dalinė ar solidarioji, priteisiant patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimą, turi būti taikoma, kai baudžiamojoje byloje kaltais pripažinti du ir daugiau kaltinamųjų. Pagal šiuo aspektu formuojamą teismų praktiką, sprendžiant proceso išlaidų ir išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų klausimą, pagal analogiją taikomos tame pačiame BPK VIII skyriuje „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ įtvirtintos BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-1073/2018, 2K-225-303/20J9, 2K-165-976/2022, 2K-9-594/2024, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015 ir kt.). BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi, šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimas (taip pat ir išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimas), esant dviem ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų, iš kiekvieno kaltinamojo išieškomas lygiomis ar kitokio dydžio dalimis, o ne solidariai, kaip nagrinėjamu atveju nusprendė pirmosios instancijos teismas.
3.4. Todėl šiuo atveju teismas netinkamai įvertino skolininkų prievolės rūšį, nes proceso išlaidos ir išlaidos advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti kaltinamiesiems turi būti paskirstomos remiantis ne solidariosios, o dalinės atsakomybės principu. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. ir V. M. nuteisti už tos pačios tyčinės nusikalstamos veikos, veikiant bendrininkų grupe, padarymą, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes jų vaidmuo padarant nusikalstamą veiką, atsakomybės dydis ir pobūdis iš esmės nesiskiria, dėl ko V. G. interesų gynimas apimties prasme nė dėl vieno iš kaltinamųjų nesiskyrė. Todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. turėtos proceso išlaidos už UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas teisines paslaugas turi būti išieškomos lygiomis dalimis iš kaltinamųjų A. S. ir V. M., t. y. iš kiekvieno jų išieškant po 455 Eur, taip pat išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti išieškomos lygiomis dalimis, iš abiejų kaltinamųjų išieškant po 850 Eur V. G. naudai. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.
Šalies argumentai
4. Nuteistoji A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį ir ją išteisinti.
4.1. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai įvertinti netinkamai, nekritiškai, subjektyviai ir remiantis teismo prielaidomis.
Dėl nusikalstamos veikos laiko
4.2. Teigia, kad nuosprendyje nurodytas neteisingas inkriminuotų veiksmų padarymo laikas – „2023 m. spalio 20 d., apie 15.30 val.“, kai pagal bylos aplinkybes veiksmai buvo padaryti 15.45 val. Tą galima nustatyti iš V. G. parodymų (2024 m. sausio 4 d.), jos pateiktų vaizdo kamerų įrašų. Šis laikas buvo nustatytas ir ikiteisminiame tyrime. Veikos padarymo laikas yra esminė aplinkybė, kuri turi būti nustatyta teisingai, įtvirtinta nuosprendyje. Pažymima, kad V. G. dukters skambutis į pagalbos centrą buvo 2025 m. spalio 20 d. 15:26:36 val.
4.3. Nuteistosios įsitikinimu, ji šioje byloje buvo nuteista už tai, ko be nukentėjusios iniciatyvos nebūtų buvę. Kaimynų ginčas ir barnis dėl sklypo ribų, neteisėto filmavimo ir nukentėjusiosios skatinimas bei provokavimas filmuojant svetimame kaimynų sklype, nuteistųjų noras tokį filmavimą nutraukti, paimti telefoną buvo įvertintas kaip smurtas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau toks smurtas nebuvo užfiksuotas nei policijos pareigūnų, nei vaizdo įrašuose, nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiosios iniciatyva surinktais tariamą žalą patvirtinančiais įrodymais ir jos naudai liudijusiųjų parodymais.
4.4. Apeliantė sutinka su teismo nustatyta jos atsakomybe lengvinančia aplinkybe – nukentėjusioji pati išprovokavo kaltinamųjų veiksmus, tačiau mano, kad teismas konflikto priežastis nustatė ir ištyrė nepilnai. Nuteistosios įsitikinimu, iš bylos medžiagos akivaizdu, kas išprovokavo konfliktą, kas buvo pasiruošęs jį fiksuoti, jį tęsė ir skatino, kad būtų galima užfiksuoti. Tvirtina, kad įvykio esmę gerai atspindi nukentėjusiosios pateikti šeši vaizdo įrašai, daryti jos telefonu, apžiūrėti 2023 m. spalio 29 d. Nors teismas šių įrašų apžiūros protokolus aprašo nuosprendyje (nuosprendžio 18–19 psl.), patys vaizdo įrašai apžiūrėti ir teismo posėdžio metu, tačiau teismas jų nevertino. Nuteistosios nuomone, įrašai parodo nuolatinį nukentėjusiosios konflikto provokavimą, kaimynų teisėtų reikalavimų nefilmuoti svetimame sklype ignoravimą, ne tokį smurto pobūdį, kuris pateiktas nukentėjusiosios parodymas bei aprašytas nuosprendyje, ne tokius padarinius, kuriuos vėliau įrodė teismas. Įvykio esmę atspindi ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai (nuosprendžio 20-22 psl.).
4.5. Toks kaimynų konfliktas, išprovokuotas pačios nukentėjusiosios, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės ir pagrįstai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nors nuosprendyje keletą kartų akcentuoti „aktyvūs fiziniai kaltinamųjų veiksmai nukentėjusios atžvilgiu“, tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla ne už fizinius, o už tyčinius veiksmus norint sužaloti ar sukelti skausmą, ko vertinamu atveju nebuvo. Teismas išprovokuotus fizinius kaltinamųjų veiksmus ir bandymą nutraukti filmavimą, atimti telefoną nepripažino būtinosios ginties situacijos, todėl situaciją vertino tendencingai, kaltinamųjų nenaudai. Apeliantės nuomone, toks savo teisių gynimas savo sklype yra galimas, jei jis pagrįstas ir teisėtas. Kaip rodo bylos medžiaga, kaltinamieji ne kartą savo santykiams išsiaiškinti kvietė policiją, tačiau tai situacijos neišsprendė. Tvirtina, kad šioje situacijoje baudžiamosios atsakomybės taikymas jos atžvilgiu neatitinka kasacinės instancijos nurodytų kriterijų, yra formalus, grįstas išimtinai nukentėjusiosios nevienodais parodymais ir prie jos priderintais kitais subjektyviais parodymais bei pritaikytais bylos duomenimis.
Dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo
4.6. Nukentėjusioji visą laiką tvirtino, kad kaltinamieji ją smaugė, taip buvo nurodyta ir pradiniame kaltinime. Tačiau teismas, pripažinęs nukentėjusiosios parodymus teisingais, iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad nuteistieji nukentėjusiąją smaugė. Teismas kaltinimą interpretavo ir pakeitė savo nuožiūra bei nustatė, kad nuteistieji nukentėjusiosios nesmaugė: „pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti, jog kaltinamieji nukentėjusiąją smaugė“. Teismas šią esminę aplinkybę pašalino iš kaltinimo, vertindamas, kad „kaltinamųjų veiksmus pakankamai aiškiai ir tiksliai išreškia sąvoka „suėmė“. Taip teismas nesivadovavo nei pradiniu, nei pakeistu kaltinimu, suformulavo naują kaltinimą, o toks vertinimas yra akivaizdžiai prieštaringas. Tokiu nuosprendžiu buvo išeita už kaltinimo ribų, kaltinimas yra siurprizinio (kaltinimu neinkriminuoto) pobūdžio, o tai atitinka kaltinimo keitimo teisme ir nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimo požymius (BPK 256, 305, 307 straipsniai). Dėl tokio kaltinimo gynyba neturėjo galimybės pasisakyti.
4.7. Teigiama, jog kaltinamųjų tyčia nebuvo nukreipta nei į smaugimą (nuo ko buvo nuosekliai ginamasi viso proceso metu), nei į „suėmimą“, nei į „kaklo suėmimą“, nei į „žmogaus kūno suėmimą“, nei į fizinės žalos nukentėjusiajai padarymą ar skausmo sukėlimą.
4.8. Toliau skunde smulkiau analizuojami nukentėjusiosios parodymai. Pagal nukentėjusiosios parodymus, jog A. S. „suėmusi jai už kaklo abiem rankomis pradėjo ją smaugti, ji pajuto ant kaklo moters nagus. Kiek ilgai ją smaugė ji nurodyti tiksliai negali, bet mano, kad kelias sekundes. Jai net buvo pritrūkę oro“, galima daryti vienareikšmišką išvadą – ją smaugė A. S.. Kitoje vietoje nukentėjusiąją smaugė A. S., paskui – V. M.. Pareiškime apie nusikalstamą veiką taip pat nurodyta, kad smaugė V. M., sukėlė skausmą, kurį vertina 6 balais (nuosprendžio 9 psl.). 2024 m. sausio 4 d. papildomos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad ją smaugė abu teisiamieji – vienas, o vėliau kitas (2024 m. sausio 4 d. papildomos apklausos protokolas, nuosprendžio 11–12 psl.). 2024 m. balandžio 24 d. papildomos apklausos protokole nurodyta, kad „gerai prisimena ant kaklo iš jėgos įleistus A. S. nagus. Smaugimo metu jautė 8 balą skausmą kakle ir didžiulį oro trūkumą, buvo sunku kvėpuoti“ (nuosprendžio 13 psl.). Taigi, nukentėjusioji keletą kartų patvirtino, kad ją smaugė, ir smaugė abu. Tačiau teismas sprendė, kad nukentėjusiosios vis tik nesmaugė, tiesiog „suėmė“. „Suėmimas“ už kaklo nėra betikslis ir nėra veiksmas dėl kurio turinio ar pobūdžio būtų suklydusi nukentėjusioji. Jei „kaltinamieji suėmė už kaklo“, tai reiškia, kad smaugė, o smaugimas, kaip konkretus veiksmas, buvo toks stiprus, kad pritrūko oro, taip konkrečiai nurodė nukentėjusioji; ant kaklo liko rankų nagų pėdsakai (nukentėjusiosios nurodoma daugiskaita). Tačiau visų šių aplinkybių nepatvirtina nei nukentėjusios daryti vaizdo įrašai telefonu, nei jos pateiktų vaizdo kamerų įrašų ekspertizė. Kiti bylos duomenys, įskaitant liudytojų parodymus, taip pat yra prieštaringi ir neįrodo jos kaltės.
4.9. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ją smaugė abu teisiamieji – vienas, o vėliau kitas (2024 m. sausio 4 d. papildomos apklausos protokolas, nuosprendžio 11–12 psl.), šie parodymai prieštarauja liudytojų T. L. ir D. S. parodymams. Šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudijo skirtingai. Į šiuos skirtumus teismas neatsižvelgė, prieštaravimai nenustatyti, neišspręsti, o nuosprendyje įtvirtintos abejotinos aplinkybės. Jeigu nukentėjusiosios parodymai pripažinti nuosekliais, o ji aiškino, kad ją smaugė, tačiau teismas nustatė, kad nesmaugė, tokiu būdu teismas savo nuožiūra pakeitė kaltinimą ir apie tai nuosprendyje nepasisakė. Teismas nepasisakė ir apie 2025 m. rugsėjo 16 d. prokuroro prašymą Nr. 5S-1618 pakeisti kaltinimą. Teismui savavališkai pakeitus kaltinime nurodytą smaugimo aplinkybę „suėmimu“ už kaklo, sukurta teisinė prieštara, iš vienos pusės laikant nukentėjusiosios parodymus nuosekliais, iš kitos pusės pakeičiant esminę kaltinimo aplinkybę teismo nuožiūra, šiuos parodymus vertinant ne taip, kaip jie duoti, kaip suprato nukentėjusioji, nukentėjusiosios parodymams suteikiant teismo sugalvotą prasmę ir pirmenybę prieš kitus įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
4.9.1. Taipogi nukentėjusios parodymai akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įrašams (nors nukentėjusioji aiškino, kad A. S. ant jos siundė šunį, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad ji to šuns nebijo, pažįsta daug metų ir sako „M. geras“; nors nukentėjusioji teigia, kad jai trenkė su gėlėmis, to nepatvirtina jokie įrodymai; sužalojimų pobūdis pagal nukentėjusiosios paaiškinimus vis didėjo – atsirado sužalojimų, kurių nebuvo iš pat pradžių, apie kuriuos ji pasakoja pareigūnams). Be to, policija buvo iškviesta dar iki konflikto, iki jam prasidedant ir ją iškvietė asmuo, kuris to konflikto nematė, bet su kuriuo jau iš anksto sutarta kviesti policiją.
4.9.2. Nukentėjusios parodymai akivaizdžiai tendencingi, tolydžio sunkėjantys dėl sukeltų padarinių ir įvykio aplinkybių. Pačios nukentėjusiosios aktyvus konflikto skatinimas, nors ir pripažintas nuteistųjų atsakomybę švelninančia aplinkybe, nevertintas kartu su jos parodymais. Byloje akivaizdus ir nukentėjusiosios aktyvus vaidmuo – ji nepatenkinta „vangiu policijos darbu“, o apie jos atžvilgiu padarytą veiką ji papildomai apklausta daug kartų.
Žemesnės instancijos teismas
4.9.3. Dėl nukentėjusiajai padarytos kojos sužalojimo liko akivaizdžios abejonės ir teismo nuosprendžiu jos nepašalintos. Teismas subjektyviai sprendė, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs ir jais nėra pagrindo netikėti, tačiau aplinkybių visuma rodo, kad dalis nuosprendžiu aprašytų sužalojimų yra ne tokie, kokie buvo nustatyti iškart po įvykio, kai veikos padariniai ir prisiminimai apie juos yra aiškiausi ir kelia mažiausiai abejonių. Pirma, kojos sužalojimo nebuvo, nesimatė atvykus policijos pareigūnams ir dėl tokio sužalojimo nukentusioji nesiskundė, pareigūnams jo nei nurodė, nei akcentavo, bet nurodė, kad ją „smaugė“; kad atėmė telefoną su asmens duomenimis, banko prisijungimais; nurodė, kad neleidžia matuoti tvoros (nors įrašai rodo ką kita); nukentėjusioji nei skundėsi, nei šlubavo. Apie jokius sužalojimus nenurodyta ir pranešime bendrajam pagalbos centrui. Pagal objektyvias užfiksuotas įvykio aplinkybes V. M. spirdamas į koją ar užlipdamas ant kojos negalėjo padaryti pėdos kraujosruvos. Antra, sužalojimas nebuvo nustatytas tą pačią dieną apžiūrint V. G. ligoninėje. Atlikus V. G. kūno apžiūrą 2023 m. spalio 20 d. 21.58 val. nustatyta, kad kaklo priekinėje dalyje virš gomurio matomas įdrėskimas, o apžiūrint dešinės kojos blauzdą, pėdą smurto požymių nefiksuojama (2023 m. spalio 20 d. asmens apžiūros protokolas ir fotolentelė). Taigi užfiksuotas vienas įdrėskimas, nei rankų nagų, nei mėlynių ant blauzdos, nei kitokių kojos pažeidimų. Trečia, šis kojos sužalojimas atsirado vėliau ir grindžiamas iš esmės papildomais, vėliau atsiradusiais pačios nukentėjusiosios pateiktais medicinos įstaigų dokumentais, bei jos tėvo ir motinos – suinteresuotų asmenų subjektyviais pasakojimais. Tik iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 202 m. spalio 31 d. specialisto išvados Nr. G 1536/2023(04) matyti, kad V. G. buvo nustatyti du sužalojimai: kaklo odos nubrozdinimas (labiausiai tikėtina padarytas trauminiu poveikiu rankos nagu) ir dešinės pėdos kraujosrūva; pėdos sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu ar paviršiumi tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos metu. Specialistas be to nurodė, kad pėdos sužalojimas galėjo būti padarytas 14 parų laikotarpiu iki apžiūros gydymo įstaigoje. Papildomai specialistas paaiškino, kad V. G. 2023 m. spalio 20 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) nustatyta dešinės pėdos poodinė kraujosruva medicininiuose dokumentuose nebuvo smulkiai aprašyta, todėl nėra galimybės tiksliau nurodyti jos padarymo laiko (2024 m. sausio 10 d. specialisto paaiškinimų protokolas). Pažymėta tai, kad teismo medicinos ekspertas L. J., apklaustas teismo posėdyje 2024 m. lapkričio 25 d. nurodė, kad išvadą davė apžiūrėjęs nukentėjusiąją ir iš objektyvių duomenų; buvo surašyti duomenys iš 2023 m. spalio 21 d. (duomenys neskelbtini) ligoninės ir „kitų duomenų“; buvo nustatytas odos nubrozdinimas kakle ir papildomai iš (duomenys neskelbtini) ligoninės 2023 m. spalio 24 d. aprašytas sužalojimas – kraujosruva dešinėje kojoje. Kraujosruvą apžiūrėjo, tiriamoji parodė pėdos čiurną, išorinių sužalojimų nematė. Buvo trys dienos po įvykio“. Šios aplinkybės rodo ne tai, ką pasakojo nukentėjusioji ir ką nustatė teismas. Visų šių abejonių dėl kojos traumos, jos atsiradimo aplinkybių teismas nevertino, dėl jų nepasisakė ir kojos sužalojimą kaip faktą aprašė teismo nuosprendyje, nors traumos kilmė galėjo būti griuviminė. Ketvirta, teismas nuosprendyje vadovaujasi motinos T. L. parodymais apie tai, kad ji „matė sužalojimą, ten kur aunasi batas“. Teismas nekritiškai rėmėsi subjektyviais parodymais. Tokių T. L. parodymų nebuvo ją apklausiant ikiteisminiame tyrime, praėjus trumpam laikui, jie atsirado tik teisme; šių parodymų nepatvirtina 2023 m. spalio 20 d. apsilankymo pas gydytoją dokumentai. Todėl T. L. parodymai teisme yra akivaizdžiai priderinti prie dukters pasakojimo, to, ką ji išgirdo iš dukters, o ne apie tai, ką pati matė. Liudytojos nekonkretus apibūdinimas vietos „kur aunasi batas“ teismo aprašomas kaip liudytojos prisiminta reikšminga detalė, nors tokia aplinkybė nieko nekonkretizuoja ir nesusijusi su mėlyne ant pėdos. Kaip rodo tolimesni įrašai apie kojos traumą, kojos nervų uždegimą, sužalojimai niekaip nesusiję su 2023 m. spalio 20 d. inkriminuota veika. T. L. matė ir nebūtą faktą – stūmus dukterį į tvorą, ji net lūžo“ (nuosprendžio 6 psl.). Penkta, teismas rėmėsi nukentėjusiosios tėvo E. L. parodymais, nors tėvas iš viso įvykio nematė, tuo metu buvo gretimame sklype, pasakojo išimtinai tai, ką jam sakė duktė ir žmona , tą darė su nemenkais pagražinimais (teisme pasakojo, kad „ant dukters buvo hematomos“, dukteriai po smaugimo buvo rijimo refleksas sutrikęs, duktė „išspjovė seiles su krauju prieš atvykstant pareigūnams“). Taip akivaizdžiai suinteresuotas liudytojas, nebuvęs šalia, betarpiškai nematęs įvykio, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „matė, kaip V. M. iš nugaros pusės abiem rankomis apkabino dukrą ir suspaudė, po ko, atrodo, paleido ją. Po to girdėjo, kaip abu kaimynai vadino dukrą įžeidžiančiais žodžiais. Kas ten vyko po to jis nelabai matė“. Apie A. S. atliktą smaugimą, V. M. smaugimą ir spyrį į dešinę blauzdą bei stipriai užmintą dešinę pėdą „žino iš dukters pasakojimo“. Tačiau jau teisme parodė, kad „matė kaip vyras jo dukrą pastūmė prie tvoros. A. S. buvo suėmusi už kaklo, V. G. buvo užlaužtos rankos“. Šių liudijimo ypatybių (asmuo nebuvo šalia, nematė) ir esminių skirtumų tarp jo parodymų skirtingu metu kaip ir apie spjaudymą kraujais, teismas nevertino kritiškai. Šešta, bandant nutraukti neteisėtą filmavimą buvę aktyvūs veiksmai nereiškia, kad spardyta į koją tyčia, to nepatvirtina ir pačios nukentėjusiosios pateikti įrašai. Septinta, nukentėjusiosios pateikti dokumentai dėl kojos traumos rodo: dėl kojos sužalojimo 2024 m. spalio 20 d., ji gruodžio 21 d. buvo pas ortopedą, ją nukreipė pas reabilitologą dėl sausgyslių uždegimo; „gruodžio 12 d. kreipėsi į ortopedą traumatologą, kuris diagnozavo šeivinio raumens sausgyslių uždegimą“ (2024 m. sausio 4 d. papildoma apklausa, nuosprendžio 14 psl.). Tokios aplinkybės rodo ne objektyvius veikos padarinius, bet bandymą visais būdais tyrimui pateikti kiek įmanoma sunkesnius padarinius, nurodant net nesusijusius skausmus ir uždegimus. Teismas tokių aplinkybių tiesiog nevertino. Aštunta, jokių spardymų, smūgių kojomis nematė šalia buvęs liudytojas D. S..
4.9.4. Abejonių kelia trečia nukentėjusios apklausa ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžio 14 psl.), kurioje nukentėjusioji nurodo prasimanytus dalykus apie tai, kad įvykio metu „skatino ant manęs paleisti šunį“ (nors šunį pažįsta, tas jai nieko nedaro) arba pateikia konkrečias teisinio vertinimo aplinkybes – „Nusikalstamais veiksmais sukeltų padarinių A. S. ir V. M. neabejotinai norėjo ir to siekė bei tam turėjo neabejotiną motyvą – manė, jog toks būdas yra efektyvus sprendžiant tarpusavio susipriešinimą, atsiradusį dėl A. S. neteisėtai valdytos jai priklausančio žemės sklypo dalies“. Toks ikiteisminio tyrimo duomenų „detalus formavimas“ turėjo kryptingą tikslą – sudaryti sąlygas apeliantus nuteisti.
4.9.5. Pagal nukentėjusiosios parodymus teisme, kaimynų elgesys nuolatos ir išimtinai smurtinis –„iki įvykio jautė psichologinį smurtą, vėliau perėjo į fizinį smurtą. Dabar psichologinis teroras“. Tokie parodymai patvirtina tiesiog neigiamą nuostatą kaimynų atžvilgiu, suinteresuotumą juos sutramdyti bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir teisinėmis. Pagal išreikalautus medicininius duomenis apie nukentėjusiąją paaiškėjo, kad žalą jos psichinei sveikatai kaimynai jau buvo padarę pusę metų iki inkriminuotos veikos. Todėl teismas, užuot kritiškai vertinęs visus duotus parodymus su besiskiriančiomis detalėmis, padarė apibendrinančias ir neteisingas išvadas.
4.9.6. Nuteistųjų kaltė nuosprendyje grindžiama ir policijos pareigūnų kūno kamerų įrašais: „pažymėtina, jog atvykusiems policijos pareigūnams V. G. iš karto nurodė, kad ją puolė, buvo smaugiama, tas pakartota ne vieną kartą, kas užfiksuota pareigūnų vaizdo kameros įrašu“. Jau minėta, kad pareigūnai iškviesti tada, kai dar smurto nebuvo, nukentėjusiajai susitarus su dukterimi. Tačiau ir apžiūrint pareigūnų kūno kamerų įrašus akivaizdu, kad V. G. pasakojimas atvykusiems pareigūnams nepadarė jokio įspūdžio apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą. Pareigūnai akivaizdžiai matė konfliktą tarp kaimynų, nurodė V. G., kad „konfliktų dėl nieko nebūna“. Atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji skundžiasi, kad ją „įžeidinėja, pavogė telefoną, kur asmens duomenys, prisijungimai prie bankų, ir smaugė“. Taip teismas nekritiškai, atsietai nuo konteksto vertina reikšmingus duomenis, bet ne jų visumą. Iš kūno kamerų įrašų matyti, kad pareigūnams įspūdžio nepadarė nei konfliktas, nei sužalojimai, nei smurtas. Pareigūnų užfiksuotos aplinkybės nuosprendyje vertinamos kaip reikšmingos, pagrindžiančios kaltę, nors policija buvo iškviesta iki įvykio, iškviesta asmens iš kito miesto, kuris apie įvykį nieko nežino, o įvykio aplinkybės pareigūnams grėsmingos neatrodė, jie pasiūlė nukentėjusiajai kreiptis per e-policiją.
4.9.7. Nors tyrimo metu padaryta vaizdų ekspertizė paneigta tai, kas teigta nukentėjusiosios ir kuo grįstas kaltinimas – kad ją smaugė, stumdė į tvorą, kad ši net lūžo, teismas vaizdų tyrimo išvadas interpretuoja grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kritikuodamas tariamai nepagrįstą gynybos poziciją (kad kaltinamieji norėjo nutraukti filmavimą, atimti telefoną). Anot teismo, nors kaltinime aprašytų veiksmų nesimato, o matosi tai, kad kaltinamieji nori atimti telefoną, – nurodo, kad „nors tikslius veiksmus įžvelgti sudėtinga, tačiau šie įrašai patvirtina aktyvius fizinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu“. Kartojama, kad baudžiamoji atsakomybė turi kilti už tyčinius smurtinius veiksmus, o ne aktyvius fizinius veiksmus, kurie paimti iš konteksto ir rodo kitą nuteistųjų sumanymo kryptingumą. Baudžiamosios atsakomybės įrodinėjimas nurodant „aktyvius fizinius veiksmus“ yra iš principo neteisingas, nes turi būti įrodinėjami tyčiniai smurtiniai veiksmai. Vaizdų ekspertizė sudėliota kadrais; tyrimą atlikusio specialisto nėra nurodyta tokių aplinkybių, kurias aktyviai teigė nukentėjusioji – kad smaugė; kad „suėmė už kaklo“; kad lūžo tvoros lentelės. Be to, vaizdų tyrimas teismo motyvuose siejamas su medicinos specialisto išvada Nr. G 1536/2023(04), esą nustatyti du trauminiai poveikiai: nustatytas vienas sužalojimas, tikėtina rankos nagu ir dešinės pėdos poodinė kraujosruva, galėjusi kilti ir dėl traumos, ir dėl griuvimo. Tačiau akivaizdus priežastingumas sako, kad tyčia smaugiant (stipriai „suimant už kaklo“, o dar galimai smaugiant dviem žmonėms) turi likti ne vieno nago, bet bent kelių pirštų pėdsakai, o spiriant į blauzdą turi likti bent menka žymė ant blauzdos. Spiriant į blauzdą ar stipriai užmynus ant kojos negali likti jokių abejonių dėl griuviminės traumos kilmės. Šių aplinkybių nefiksavimas 2023 m. spalio 20 d. medicininės apžiūros dokumentuose teismui abejonių nekelia. Taipogi lieka neaišku, ką reiškia teismo motyvas „Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių toks kojos sužalojimas negalėjo būti padarytas nukentėjusiajai dėvint tokią avalynę, kokią ji įvykio metu dėvėjo nukentėjusioji“. Gynybos ir A. S. pateiktose nuotraukose matyti, kad nukentėjusioji apsirengusi šiltais, storais žieminiais rūbais, batais. Todėl teismo samprotavimas yra subjektyvus ir neapibrėžtas.
Šalies argumentai
4.9.8. Apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, jog kaltinamųjų veiksmai nepateisinami tuo, kad jie norėjo atimti telefoną, nes šie veiksmai nebuvo atsitiktiniai, nors nukentėjusioji ir elgėsi netinkamai filmuodama, tačiau kaltinamieji neveikė būtinosios ginties situacijoje, padarinius sukėlė netiesiogine tyčia. Toks vertinimas, apeliantės įsitikinimu, neteisingas, nes konflikto išprovokavimas kaimynų sklype, kurio nebuvo ir būti neturėjo, konflikto tęstinis skatinimas, siekiant jį panaudoti ateityje ir susidoroti teisinėmis priemonėmis, yra nepateisinamas. Galima vienareikšmiškai teigti, kad turi būti tokia tyčia, kuri aiški – norima smurtauti ir daryti žalą, o ne šiaip vyti iš savo kiemo nepageidaujamus asmenis, bandyti atimti telefoną, kad nefotografuotų ar nefilmuotų. Išprovokuotas konfliktas buvo akivaizdžiai kurstomas –filmuojant kaimynai toliau kiršinami replikomis („Tai man pastumk ir aš nevaikščiosiu po tavo teritoriją“, „Aš labai myliu V.“, „fainas žmogus, linkiu tau sveikatos“, apžiūros protokolas, nuosprendžio 18–19 psl.). Šalia buvęs asmuo tokius nukentėjusiosios veiksmus bandė raminti, tačiau nesėkmingai – V. G. toliau filmavo ir užgauliojo, būdama svetimame kieme. Kaltinamųjų noras atimti telefoną ir nutraukti filmavimą gali būti vertinamas kaip pagrįstas savo interesų gynimas savo teritorijoje, padarytas neviršijant įstatymo numatytų ribų, tačiau teismas sprendė priešingai – kad būdami suaugę, psichiškai sveiki ir pakankamai turintys gyvenimiškos patirties jie neabejotinai suprato savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį ir vis tiek elgėsi pavojingai, nesirinko kito elgesio varianto (nesikreipė į policiją). Kaip rodo ir vaizdo įrašai, rinktis kitokį elgesio variantą susiklosčiusioje situacijoje nelabai buvo manoma – įžūliai filmuojant privačioje teritorijoje, kai to daryti akivaizdžiai neleidžiama ir to nedaryti prašo šalia esantis asmuo – reikalingas greitas atkirtis ginant savo teises. Ginant šias teises aktyvūs fiziniai veiksmai, kuriais nesiekiama sukelti žalos, įstatymo nedraudžiami. Teismo nustatyta netiesioginė tyčia neteisinga, nes kaltinamieji nei siekė padaryti žalą, nei sukelti skausmą, nei buvo abejingi tokiems padariniams; jų elgesio akivaizdi paskata buvo filmavimo savo teritorijoje nutraukimas. Kaip rodo pareigūnų kūno kamerų įrašai, tuoj po veikos nesimatė, kad būtų kilę ir įstatymo reikalaujami padariniai.
Dėl liudytojų parodymų, jų nuoseklumo ir patikimumo, artimųjų parodymų vertinimo
4.9.9. Tariamą smurtą prieš nukentėjusiąją („suėmimą“, smaugimą), teismo nuomone, patvirtino liudytojas D. S.. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė smurtinės veikos aplinkybių, tačiau atnaujinus tyrimą ir apklaustas papildomai jam parodžius vaizdo įrašus, detaliai prisiminė smurtinius kaltinamų veiksmus. Per pirmą apklausą šis liudytojas, kaip teigė, „buvo išsigandęs“. Teismas aptardamas liudytojo D. S. parodymus akcentuoja, kad jau pirmosios apklausos metu jis nurodė, kad tarp jo klientės ir kaimynų buvo fizinis kontaktas“. Tačiau fizinis kontaktas nėra smurtas, o susistumdymas nebūtinai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Liudytojas D. S. vienareikšmiškai nurodo, kad nukentėjusiąją smaugė ne A. S., o V. M.: „Kaimynas vyras smaugė ir stumdė klientę į tvorą“, o A. S. norėjo atimti telefoną (nuosprendžio 7 psl.). Šis liudytojas net įsikišo ir atitraukė vyrą nuo moters, jam „atrodė, kad fizinis skausmas buvo sukeltas, todėl ir įsikišo“, „matė, kaip smaugė, todėl įsikišo“; „kaip kaimynas pačiupo už kaklo, tada įsikišo“. Teismui nepasirodė reikšminga tai, pirmosios apklausos metu smaugimo faktas, nors lengvai neužmirštamas, nebuvo prisimintas, be to, liudytojo papildomos apklausos protokole ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas niekieno nepaklaustas nurodė, kad nukentėjusioji dėl smurto jautė fizinį skausmą. Tai, kad šis liudytojas nurodo tikrąsias „fizinio kontakto“ priežastis – A. S. norėjo atimti telefoną, kad nefilmuotų jos teritorijoje, jis pats keletą kartų ragino V. G. išeiti iš kiemo, teismo vertinimu neatrodė reikšminga. Liudytojas D. S. vienareikšmiškai nurodo ir tai, kad neprisimena smūgių rankomis ir kojomis V. G., neprisimena, kad būtų spyriai nukentėjusiajai (nors būnant visai šalia tokios aplinkybės turėtų būti aiškios).
4.9.9.1. Tai, kad šalia buvusi liudytoja T. L. teigė priešingai – „dukrą smaugė A. S., stūmė V. M.“, ir aiškiai – „M. nesmaugė“ (T. L. parodymai teisme, nuosprendžio 6 psl.), teismui neatrodo prieštaringa. Jau minėta, kad T. L. parodymai skiriasi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tai, kad T. L. ir E. L. paliudijo apie „užlaužtas“ dukters rankas, šie prieštaravimai nesugretinti su visais vaizdo kamerų įrašais, kaltinamųjų paaiškinimais, vaizdų tyrimo išvada, kitais bylos duomenims. Teismas tiki abiejų liudytojų priešingais, tas pačias aplinkybes apibūdinančiais parodymais, tačiau jų nesugretina su kita bylos medžiaga. Todėl teismo išvados nepagrįstos, jos neatitinka ir teismo modifikuoto kaltinimo. Vertindamas artimųjų parodymus teismas nesidomėjo esminiais, nuolatiniais, pasikartojančiais neatitikimais tarp detalių ir tuo, kad artimųjų parodymuose tų detalių daugėjo. Taip nukentėjusiosios motinos ir tėvo parodymai vertinami tariamai atsargiai, tačiau nekritiškai, pakartojant tai, ką jie sakė, nors akivaizdu, kad jų parodymai įtakoti nukentėjusiosios – jų dukters. Teismas mano, kad suinteresuotų giminaičių parodymai, akivaizdžiai padiktuoti nukentėjusiosios, „patvirtina atskiras įvykio detales“ ir „atitinka įvykio vietoje buvusių asmenų galimybes matyti situaciją“. Teismas pateisina tai, kad išima šių parodymų dalis ir juos vertina ne kaip visumą, o kaip nuosprendžiui tinkamas dalis. Net tai, kad E. L. įvykio nematė, teismui jo parodymais vadovaujasi, nes jis dalinai galėjo matyti, juo galima tikėti, nes jam pasakojo duktė. Tokia pozicija ydinga, nes iš abejonių negali gimti kategoriški nuteisimą sąlygojantys teiginiai.
4.9.9.2. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymus vertino atsietai, nenuosekliai, nelygino byloje esančių duomenų tarpusavyje, abejones paliko kaip faktus, jas vertindamas kaltinamųjų nenaudai. Teismo nustatyta įrodymų visuma yra prieštaringa ir nepatvirtina nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių.
Dėl bendrininkų grupės
4.9.9.3. Teismas kaltinamųjų veiksmus įvertino kaip padarytus bendrininkų grupės ir šiuo pagrindu pritaikė atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Jokių įtikinamų argumentų teismas nepateikė. Jokie kaltinime aprašyti veiksmai neduoda pagrindo manyti buvus bendrininkų grupę, nenustatyta jokių duomenų dėl A. S. ir V. M. susitarimo. Apeliantė nesutinka su teismo nurodyta motyvacija – veika prasidėjo spontaniškai, kiekvienas iš bendrininkų atliko dalį objektyvių sudėties požymius atitinkančių veiksmų, abiejų bendrininkų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, o liudytojas D. S. nurodė, kad V. M. puolė tik „jo žmonai liepus“, o iki tol stovėjo, rūkė ir nieko nedarė. Tai prieštarauja teiginiui, kad veika buvo prasidėjusi spontaniškai. Taip teismas, užuot įvertinęs ir vaizdo įrašus, palyginęs juos su minėto liudytojo parodymais, apsiribojo kaltinimo pateiktu vertinimu. Apie jokį susitarimą nėra įrodymų, tik konstatuota, kad abu kaltinamieji matė vienas kito veiksmus, jiems neprieštaravo ir taip suvokė „bendrą sumanymą“. Teismui nustačius, kad A. S. ir V. M. veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia, galima tik spėlioti apie „bendrą nusikalstamą sumanymą“, numanomą „nusikalstamo sumanymo turinį. Taip teismas ir bendrininkavimo įrodymo požiūriu apsiribojo deklaracija, bet ne išsamiais teisiniais motyvais. Todėl sunkinti atsakomybę tokiu pagrindu negalima.
Dėl kaltinamosios pateiktų įrodymų
4.9.9.4. Teismui kaltinamoji pateikė daug nuotraukų, pagrindžiančių jos paaiškinimus ir paneigiančių nukentėjusiosios poziciją. Nuotraukos reikšmingos vertinant nukentėjusiosios provokacinius veiksmus, apsirengimą įvykio metu, melą aiškinant apie sulaužytas tvoros lentas dėl stipraus smūgio (aplinkybes, susijusias su padariniais, tariamo smurto pobūdžiu), vertinant veikos objektyviųjų požymių aplinkybes, patikrinant kitus bylos duomenis. Visos šios nuotraukos, kaip gynybos motyvai teismo nuosprendyje buvo ignoruotos; jų teismas nei vertino, nei aptarė. Teismas nieko nepasisakė ir apie gynybos pateiktą kaltinamojo asmenybę charakterizuojančią medžiagą.
Dėl bausmės
4.9.9.5. Apeliantei kelia abejonių ir teismo jai paskirtos bausmės individualizavimo kausimas. Apeliantė abejoja jai paskirto įpareigojimo atsiprašyti nukentėjusiosios pagrįstumu. Jos nuomone, teismas neturėtų dirbtinai aštrinti padėties ir nustatyti nuteistąjį žeminančios priemonės – atsiprašyti asmens, kuris apkalbėjo, kelia nuolatinius konfliktus, nepaiso prašymų laikytis privatumo, nefilmuoti, pats prisideda prie nusikalstamos veikos sukūrimo (išprovokavimo). Tokios priemonės nustatymas yra akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja bausmės paskirčiai. Neteisingos priemonės paskyrimas yra ilgalaikio konflikto neišsprendimas, teisinės taikos nesukūrimas, prielaidų tokiai taikai ignoravimas, įsisąmonintos teismo pareigos nejautimas. Teismas tokia priemone tęsia konfliktą, sudaro prielaidas tokios priemonės potencialiam neįgyvendinimui.
Šalies argumentai
5. Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
5.1. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas dėl pakeistos kaltinimo formuluotės, nuosprendyje liko nepašalintų abejonių dėl nusikalstamų veikų teisinio vertinimo, įrodymų teisėtumo ir vertinimo, baudžiamojo proceso sąžiningumo ir pagrįstumo, nusikalstamų veiksmų inkriminavimo, nusikalstamos veikos sudėties požymių, akivaizdžių abejonių dėl kaltės, tyčios, todėl nuosprendis turi būti peržiūrėtas. Teismo išvados dėl kaltumo nustatymo reikalauja, kad teismas nuosprendį pagrįstų įrodymais, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tačiau skundžiamame nuosprendyje tai nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė teisinio vertinimo klaidų.
5.2. Toliau apelianto V. M. apeliacinio skundo turinys yra identiškas apeliantės A. S. pateiktam, todėl nebekartotinas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinius skundus nukentėjusioji V. G. prašo atmesti nuteistųjų apeliaciniais skundus kaip nepagrįstus, prokurorės apeliacinį skundą dėl proceso išlaidų paskirstymo tenkinti, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų
Dėl veikos padarymo laiko
6.1. Apeliaciniuose skunduose kaltinamieji teigia, kad nuosprendyje nurodytas veiksmų padarymo laikas (apie 15.30 val.) yra neteisingas, nes veiksmai buvo padaryti 15.45 val., tačiau šis argumentas nepagrįstas ir neturi reikšmės nusikaltimo sudėčiai bei nuosprendžio pagrįstumu, teisėtumui. Kaltinime ir nuosprendyje vartojamas žodis „apie“ 15.30 val. akivaizdžiai rodo orientacinį, o ne tikslų laiką, keliolikos minučių skirtumas nekeičia nė vienos esminės bylos aplinkybės. LAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad neesminės nusikaltimo padarymo laiko nustatymo paklaidos nesudaro pagrindo panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio, jeigu jos neturi reikšmės kaltinimo turiniui ir kaltinamųjų gynybai.
6.2. Tai, kad dukters skambutis į pagalbos centrą padarytas 15:26:36 val. rodo, jog kaltinamųjų elgesys buvo agresyvus ir kėlė pavojų nukentėjusiajai. Nurodo, kad dukra skambino į pagalbos centrą tik po to, kai iš nukentėjusiosios buvo pagrobtas telefonas. Chronologinė įvykių seka: a) V. G. ėjo išilgai tvoros ir tuo metu A. S. išplėšė iš V. G. rankų telefoną; b) V. G. garsiai savo mamos paprašė, kad ši iš savo telefono paskambintų dukrai dėl pareigūnų iškvietimo c) V. G. mama paskambino dukrai ir pareigūnai buvo iškviesti, d) V. G. paprašė mamos telefono, su kuriuo tęsė filmavimą; e) kaltinamieji panaudojo smurtą prieš V. G.. Taigi, policija buvo iškviesta tik po neteisėtų kaltinamosios veiksmų, o konkrečiai, A. S. išplėšus telefoną iš nukentėjusiosios rankų, bet dar iki esminių smurtinių veiksmų ir tai akivaizdžiai atsispindi laike, kadangi smurtas buvo panaudotas vėliau nei buvo atliktas skambutis į pagalbos centrą. Taigi, kaltinamųjų veiksmai nuo pat pradžios buvo itin agresyvūs ir kryptingai nukreipti prieš nukentėjusiąją. Papildomai pastebima, jog atvykę policijos pareigūnai krūmuose rado V. G. telefoną, kurį iš jos atėmė A. S. atėmė. Šiuo klausimu kaltinamųjų skundai atmestini.
Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo
6.3. Apeliaciniuose skunduose kaltinamieji teigia: (a) nukentėjusioji provokavo (filmavo); (b) jie tik gynė savo teises; (c) veiksmai buvo tik „fizinis kontaktas“, ne smurtas; (d) nebuvo tyčios sukelti žalą. Visi šie argumentai nepagrįsti.
6.4. Kaltinamieji klaidingai teigia, kad nukentėjusioji buvo svetimame sklype ar kitaip pažeidė jų teises. Pabrėžiama, kad V. G. visą laiką buvo ir filmavo savo sklype, sklypo ribos buvo nustatytos kadastrinių matavimų metu; tvorų meistras atvyko tam, kad išmatuotų vietą, kur turėjo būti statoma tvora pagal jau nustatytą sklypo ribą; kaltinamosios A. S. leidimo eiti savo sklypu V. G. nereikia. Tarp V. G. ir kaltinamųjų buvo ilgalaikis ginčas dėl sklypo ribos, nes kaltinamieji nesutinka, kad sklypo riba eina ten, kur nustatė matininkai ir bando faktiškai valdyti ginčijamą dalį, dėl k iš esmės kilo ir šis konfliktas. Tai, kad kaltinamieji mano turį teisę į tą sklypo dalį, kurioje buvo V. G. filmavimo metu, dar nereiškia, jog tai kaltinamosios sklypo dalis, tuo labiau nereiškia, kad V. G. buvo svetimame sklype. Kitaip sakant, nukentėjusioji būdama šioje sklypo dalyje ir iš jos filmuodama, nepažeidė jokių kaltinamųjų interesų, kadangi buvo jai priklausančiame sklype. Byloje yra įrodymų, kad A. S. sąmoningai atsisakė perkelti priekabą, po kuria buvo paslėptas kuolelis, žymintis sklypų ribą, tokiais veiksmais sąmoningai trukdydama nurodytoje vietoje išsimatuoti ir pastatyti tvorą. Pastebima, kad po matavimų statant ir montuojant tvorą, kaltinamieji nuolat trukdė tvoros statymo darbams, net 3 kartus buvo kviesta policija, kas aiškiai rodo, jog kaltinamieji visaip bandė blokuoti tvoros įrengimą ir tuo pačiu, bandė neteisėtai užvaldyti V. G. priklausančią žemės sklypo dalį. Kaltinamieji siekė, kad žemės sklypo ribos liktų tokios, kokios buvo iki kadastrinių matavimų, kuriuos atlikus paaiškėjo, kad A. S. sklypas neteisėtai ir be pagrindo padidintas nukentėjusiosios sklypo sąskaita. Tvorų meistras (D. S.) atvyko pagal nukentėjusiosios užsakymą matuoti ir paruošti vietą tvorai. Kaltinamųjų tikslas buvo užkirsti kelią, kad tvora nebūtų pastatyta ir visaip kenkti bei trukdyti šiam procesui. Tai patvirtina ir tai, kad kaltinamieji iki šiol teigia, jog dėl žemės vyksta ginčai, nors sklypo ribos yra pamatuotos, įtvirtintos VĮ „Registrų centras“ ir ne vieną kartą tikrintos žemėtvarkos pareigūnų po daugelio A. S. skundų. Taigi, teiginys, kad nukentėjusioji provokavo filmuodama svetimame sklype, yra klaidingas ir prieštarauja bylos aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
6.5. Kaltinamieji teigia, kad filmavimas buvo provokacija. Šis argumentas nepagrįstas teisiniais ir faktiniais argumentais. Filmavimas savo sklype yra teisėtas veiksmas, jokiu teisiniu pagrindu nedraudžiamas, ypač, kai kaltinamieji nuolat kenkė nukentėjusiajai. Turtiniai ginčai su kaltinamaisiais suteikia teisėtą pagrindą rinkti vaizdo įrodymus savo teisėms apsaugoti. Filmavimas buvo būtinas ne tik dėl tvoros matavimo proceso fiksavimo, bet ir dėl sistemingo kaltinamųjų ir su jais gyvenančio asmens priešiško elgesio. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. Ml-38-632/2026 (teisminio proceso Nr. 1 -1 -1-41375- 2024-1) pas kaltinamuosius gyvenantis A. T., turintis psichikos sutrikimą, buvo pripažintas nepakaltinamu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką (tyčia padegęs V. G. turtą). Šio asmens, kaip ir nuolatiniai kaltinamųjų veiksmai, pagrindė būtinybę fiksuoti kiekvieną susitikimą ir ypač tuos, dėl kurių kilo nuolatiniai ginčai ir nesutarimai. Atkreipiamas dėmesys, kad LAT 2026 m. vasario 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1- 976/2026 kasacinis teismas vertino analogišką situaciją: asmuo nakties metu atėjo į kaltininko sklypą ir provokuojančiai filmavo. Toje byloje, kurioje nukentėjusysis buvo svetimame sklype, tamsoje, provokuojančiai elgėsi, teismas vis tiek konstatavo egzistuojant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (tik pritaikė BK 37 str. dėl mažareikšmiškumo). V. G. atveju situacija iš esmės skiriasi: ji buvo savo sklype, dieną, vykstant teisėtam matavimo procesui, kartu su kitais asmenimis, tai akivaizdžiai naikina mažareikšmiškumo klausimą. Papildomai pastebima ir tai, kad nukentėjusioji pradėjo filmuoti ne nuo tvoros vietos matavimų pradžios, o tik priartėjus A. S. ir davus nurodymą psichiškai neįgaliam A. T. leisti šunį, kurį jis laikė ant pavadžio ir tai matoma V. G. telefono vaizdo įraše. Šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos vertinant kaltinamųjų veiksmus ir kvalifikuojant nusikalstamą veiką.
6.6. Pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-231-976/2017, 2K-219-303/2021, 2K-54- 648/2025 ir kt.). Taigi, filmavimas ne tik nebuvo provokacija, bet buvo teisėtas, pagrįstas ir būtinas veiksmas. V. G. nesutinka, kad jos veiksmai būtų laikomi ne tik provokacija, tačiau ir tokiais, dėl kurių kaltinamųjų atlikta nusikalstama veika galėtų būti vertinama kaip mažareikšmė.
Žemesnės instancijos teismas
6.7. Net jeigu būtų laikoma, kad nukentėjusiosios elgesys turėjo tam tikrą provokuojantį pobūdį (su kuo nukentėjusioji nesutinka), tai jokiu teisiniu pagrindu nepanaikina baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį įvertino nukentėjusiosios elgesį ir, taikydamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte esančią normą, sušvelnino bausmę kaltinamiesiems. Tačiau pastebi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo žinoma 2026 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Ml-38-632/2026 (teisminio proceso Nr. 1-1-1-41375- 2024-1), kurioje kartu su kaltinamaisiais gyvenantis A. T. buvo pripažintas ne tik nepakaltinamu, tačiau ir buvo nustatyta jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje V. G. turto atžvilgiu. Tai rodo, jog kaltinamieji ne tik patys sumušė V. G., tačiau, tikėtina, įkalbino ir kartu gyvenantį psichinę negalią turintį A. T. padegti nukentėjusiosios turtą tame pačiame sklype, dėl kurio kilo ginčas, esančius statinius. Šių aplinkybių kontekste kitaip turėtų būti vertinami tiek V. G. veiksmai, t. y. filmavimas ir buvimas savo sklype, tiek kaltinamųjų veiksmų motyvai. Smurtas, panaudotas V. G. atžvilgiu, anot nukentėjusiosios, nebuvo motyvuotas tik siekiu nutraukti filmavimą ir atimti telefoną. Provokuojantis nukentėjusiojo elgesys yra reikšmingas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau savaime neatleidžia kaltininko nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-511/2020, 2K-29-648/2023 ir kt.).
6.8. Skunduose nurodoma: „supratusi, kad vyksta konfliktas, ji parašė dukrai F. G., gyv. (duomenys neskelbtini) sms žinutę, kad iškviestų policijos pareigūnus, nes prieš tai buvo sutarę ir tikėjosi, kad kils konfliktas.“ Pasteimsa, jog nukentėjusioji ir kaltinamieji yra aiškiai susipriešinę, A. S. nuolat kėlė konfliktines ir kitokias įvairaus pobūdžio problemines situacijas dėl žemės bei kitais susijusiais ir nesusijusiais klausimais. Iš esmės A. S. kartu su savo sugyventiniu V. M. nuolat terorizavo nukentėjusiąją – bet koks bendravimas su kaltinamaisiais būdavo grėsmingas, su necenzūrine leksika, gąsdinimais. V. M. ne kartą yra sakęs „padegsiu, užmušiu“. V. G. gyvena viena, todėl ne kartą yra pranešusi dukrai, kad vienu ar kitu metu vyksta ar vyks susitikimas su kaimynais, t. y. kaltinamaisiais, dėl jų nepagrįstų skundų seniūnei, aplinkosaugai, žemėtvarkai, policijai, merui, dėl jų užkišto drenažinio šulinėlio, dėl ko 1,5 m V. G. rūsyje kaupėsi vanduo ir t.t., kad kilus pavojui dukra nedelsdama skambintų pagalbos numeriu. Pastebima ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog su kaltinamaisiais gyvenantis A. T., kuris buvo pripažintas nepakaltinamu, konflikto metu bandė siundyti šunį ant nukentėjusiosios ir kitų asmenų, šuniui sakydamas „kąsk“ ir A. S. nedraudė, netgi skatino tai daryti.
6.9. Skunduose nurodoma, kad: „apie jokius sužalojimus nenurodyta ir pranešime bendrajam pagalbos skambučiui“. Kaip minėta, policijos pareigūnai buvo iškviesti bendruoju pagalbos telefonu po to, kai kaltinamoji išplėšė telefoną iš nukentėjusiosios rankų, bet dar iki kaltinime nurodytų smurto veiksmų atlikimo. Dėl šios priežasties tuo metu dar nebuvo pagrindo nurodyti kažkokių sužalojimų, nes jie nebuvo patirti. Tik vėliau kaltinamųjų veiksmai peraugo į fizinį smurtą. Skunduose nurodoma, jog „sužalojimas nebuvo nustatytas tą pačią dieną apžiūrint V. G. ligoninėje. Tačiau tai nėra tiesa. Ligoninės apžiūros įraše nurodyta: „Stebimi sužalojimai kaklo srityje (lyg būtų įspausta su nagais). Palpuojant trachėją ir kaklas aplink skausmingas, krepitacijos nečiuopiu. Apžiūrint d. pėdą – stebima nedidelė hematoma pėdos šone, palpuojant skausminga III, IV padikaulių projekcijose.“ Be to, atkreipiamas dėmesys, jog atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, nukentėjusioji pergyveno dėl atimto telefono, dėl ko ir buvo iškviesti pareigūnai, bei siekė jį surasti, nes telefone daug nukentėjusiajai svarbių duomenų, taip pat V. G. ne kartą policijos pareigūnams nurodė, jog kaltinamieji ją smaugė. Pėdos skausmas V. G. intensyvėjo po patirto fizinio smurto, todėl būtina buvo kreiptis į medikus dėl kojos traumos į ligoninę, kur ją nuvežė jos tėtis.
6.9.1. Nors kaltinamieji netiesiogiai remiasi tariama teisių gynimo situacija, tačiau BK 28 straipsnyje numatyta būtinosios ginties situacija reikalauja realaus ir tiesioginio pavojaus saugomiems interesams. Nukentėjusiosios filmavimas ar buvimas savo sklypo dalyje tokio pavojaus nesukūrė. Be to, gynybos veiksmai turi būti proporcingi – rankų nagų pėdsakai ant kaklo, spyriai, užlipimas ant kojos, spaudimas prie tvoros, rankų užlaužimas, tampymas už rankų, kt. grumtynių veiksmai yra visiškai neproporcingi bet kokiam tariamam pažeidimui.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies požymių
6.9.2. Byloje neabejotinai nustatyta: A. S. suėmė abejomis rankomis V. G. už kaklo ir spaudė; V. M. spyrė į dešinės kojos blauzdą, stipriai užmynė ant dešinės kojos pėdos, suėmė abejomis rankomis V. G. už kaklo; abu kaltinamieji, apglėbę nukentėjusiąją ir spaudžiant ją prie tvoros, bandė atimti telefoną; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 1536/2023(04) nustatė: kaklo odos nubrozdinimas, nago formos įspaudas ir dešinės pėdos poodinė kraujosrūva — nežymūs sveikatos sutrikimai. LAT 2025 m. lapkričio 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83-1073/2025 konstatuota, kad sugriebimas už rankos ir kaklo, sukėlęs fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, yra BK 140 straipsnio nusikaltimas. Nagrinėjamoje byloje analogiški veiksmai — kaklo sugriebimas abejomis rankomis, spyriai, kojos spaudimas — taip pat pagrindžia BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.
Dėl nukentėjusiosios parodymų
6.9.3. Kaltinamieji apeliaciniuose skunduose detaliai analizuoja nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus, tačiau šie argumentai yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas apklausė visus proceso dalyvius tiesiogiai, stebėjo jų elgesį ir detaliai pagrindė savo išvadas (nuosprendžio 20–26 psl.). Kaltinamieji remiasi nukentėjusiosios parodymų smulkiais neatitikimais (veiksmų eiliškumas, ar abu smaugė vienu metu ir pan.). Tačiau traumuojanti situacija natūraliai sukelia smulkius neatitikimus skirtingų apklausų metu, tai pripažįstama ir teismų praktikoje. Šioje byloje esminiais klausimais – abiejų kaltinamųjų dalyvavimas ir veikimas grupėje, jų neteisėti tyčiniai fiziniai veiksmai (suėmimas už kaklo, spyris, užlipimas ant kojos, spaudimas, rankų užlaužimas, tampymas), telefono atėmimas, nukentėjusiosios parodymai yra visiškai nuoseklūs ir nesikeičia per visą procesą, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas. Be to, nukentėjusiosios parodymus papildomai patvirtina: specialisto išvada Nr. G 1536/2023(04), policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, nukentėjusiosios kreipimasis į ligoninę tuoj po įvykio.
Dėl liudytojų parodymų
6.9.4. D. S. teisme patvirtino, kad jam atrodė, jog fizinis skausmas buvo sukeltas, todėl ir įsikišo, patvirtino ir fizinį kontaktą tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiosios. Jo parodymai nuosekliai sutampa ir su nukentėjusiosios paaiškinimais ir su vaizdo įrašuose atspindėta situacija. Pirminiai D. S. parodymai iš esmės vertintini kaip noras nesikišti ne į savo reikalus, kuriuos jis vėliau patikslino. T. L. ir E. L. – nukentėjusiosios giminaičiai, kurių parodymai dėl esminių aplinkybių nesiskiria nei nuo nukentėjusiosios, nei nuo D. S. parodymų, nei nuo vaizdo įrašuose užfiksuotos situacijos.
Dėl kaltinimo pakeitimo
6.9.5. Kaltinamieji teigia, kad teismas pažeidė BPK nuostatas, pašalinęs „smaugimo“ aplinkybę. Šis argumentas yra teisiškai klaidingas bei nepagrįstas. Cituojant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias kaltinimo keitimą, akcentuojama, kad „smaugimo“ aplinkybės pašalinimas yra kaltinamųjų padėtį lengvinantis. Esminiai kaltinimo faktai liko nepakeisti: fiziniai veiksmai prieš nukentėjusiąją (suėmimas už kaklo, spyriai), jų padariniai (nežymus sveikatos sutrikdymas), bendrininkavimo faktas. Pastebima, jog tie patys kaltinamųjų veiksmai – suėmė V. G. kaklą, buvo įvertinti kaip suėmimas, o ne smaugimas. Kitaip tariant, toks vertinimas ne tik palengvino kaltinamųjų situaciją, tačiau ir niekaip neapsunkino jų gynybos. Be to, kaltinamieji iš vienos pusės atsiliepimuose nurodo, jog nukentėjusiosios iš tikrųjų nesmaugė, o teismas pažeidėjų teises, pašalinęs smaugimo aplinkybę. Tai parodo kaltinamųjų skundų nenuoseklumą ir nepagrįstumą. BK 255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens apsauga nuo nuteisimo dėl perkvalifikuotos ar iš esmės skirtingos veikos be išankstinio pranešimo teisiamajame posėdyje. Ši norma saugo nuo (kaltinamojo padėtį sunkinančio kaltinimo, tačiau ne nuo palengvinto kaltinimo).
Dėl bendrininkų grupės
6.9.6. Kaltinamieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo bendrininkų grupę, nes nėra įrodymų apie susitarimą dėl bendrų veiksmų. Šis argumentas nepagrįstas. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad bendrininkavimo susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas žodžiu, jis gali susidaryti pačios veikos metu, iš atliekamų veiksmų pobūdžio ir koordinacijos. Nagrinėjamu atveju bendrininkavimas pasireiškė bendrais kaltinamųjų konkliudentiniais veiksmais: A. S. ir V. M. yra sugyventiniai, gyvenantys tame pačiame name ir turintys bendrų interesų ginče su V. G. dėl sklypo ribos, t. y. abiem buvo svarbu užkirsti kelią tvorai; kaltinamieji kartu atėjo į ginčo vietą, kartu vykdė aktyvius, tarpusavyje susietus veiksmus prieš nukentėjusiąją vienu metu ir toje pačioje vietoje; kaltinamųjų veiksmai papildė vienas kitą: A. S. suėmė nukentėjusiąją už kaklo, V. M. spyrė ir spaudė, abu bandė atimti telefoną, A. S. atėmė, V. M. toliau siekė atimti iš nukentėjusiosios telefoną, pasiimtą iš mamos, tai kaltinamieji darė vienu metu; kaltinamieji netrukdė vienas kitam, priešingai, jų veiksmai buvo aiškiai koordinuoti bendram tikslui – sustabdyti filmavimą ir sabotuoti matavimo procesą; V. M. įsikišo po A. S. nurodymo. Tokia veiksmų visuma neabejotinai pagrindžia bendrininkų grupės egzistavimą.
Dėl tyčios ir kryptingumo
6.9.7. Kaltinamieji teigia, kad jų veiksmai nebuvo nukreipti sukelti žalą – jie tik norėjo nutraukti filmavimą ir atimti telefoną. Šis argumentas prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek baudžiamosios teisės doktrinai. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui pakanka netiesioginės tyčios. Tačiau nagrinėjamoje byloje veiksmų pobūdis rodo tiesioginę tyčią: rankų nagų pėdsakai ant kaklo liudija intensyvų suspaudimą, ne atsitiktinį liečiamąjį kontaktą; spyris į kojos blauzdą yra tikslingas, kryptingas veiksmas, a priori nukreiptas sukelti skausmą; stiprus užmynimas ant pėdos – taip pat tikslingas, kryptingas veiksmas, a priori nukreiptas sukelti skausmą; ženklus psichologinės būklės suprastėjimas; nedarbingumas, trukęs beveik mėnesį; nukentėjusiosios ir kaltinamųjų santykių fonas rodo ne siekį atimti telefoną, o sistemingumą ir neabejotiną tyčią pakenkti, sukelti skausmą. Šie veiksmai nėra būtini norint tiesiog atimti telefoną, juos atliekant aiškiai siekiama palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą per fizinę jėgą. Kaip konstatavo LAT nutartyje Nr. 2K-228-511/2024, tyčios kryptingumas nustatomas iš objektyvių veiksmų – jų intensyvumo, krypties, priemonių, padarinių. Kaltinamieji buvo suaugę, fiziškai pajėgūs asmenys, sąmoningai pasirinkę fizinę jėgą kaip priemonę. Tokių veiksmų padariniai yra akivaizdžiai numatomi.
Dėl bausmės teisingumo ir proporcingumo
6.9.8. Kaltinamieji teigia, kad bausmė per griežta, ypač – įpareigojimas atsiprašyti. Ši pozicija nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas paskyrė minimaliai griežtą bausmę – laisvės apribojimą 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros. Atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsiprašymas yra viena iš minimalių priemonių, kuri sąmoningam ir protaujančiam asmeniui turėtų būti protingas ir adekvatus būdas „pataisyti“ situaciją minimaliais resursais ir nepasitenkinimo kelti neturėtų. BK 48 straipsnio 7 dalies 1 punkte, BK 75 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas gali įpareigoti nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiojo. Tai yra teisėta ir tiesiogiai įstatymu pagrįsta priemonė (BK 41 straipsnis). Atsiprašymo įpareigojimas nėra žeminantis, o standartinė ir humaniška socialinė-teisminė priemonė.
Dėl prokurorės apeliacinio skundo
6.9.9 Kadangi abu kaltinamieji nuteisti už tas pačias veikas, veikiant bendrininkų grupėje, jų atsakomybės dydis iš esmės nesiskiria, todėl sutinkama su prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliaciniame skunde išdėstytu skaičiavimu ir vertinimu dėl proceso išlaidų priteisimo.
7. Apeliaciniame teismo posėdyje Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jurga Klimčukienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji A. S., V. M. ir jų gynėjas advokatas Laurynas Pakštaitis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliaciniai skundai atmestini.
8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
9. Nuteistieji A. S. ir V. M. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, kaltės klausimu, iš dalies ir dėl bausmės. Prokuroro apeliaciniu skundu keliamas tik proceso išlaidų nukentėjusiajai atlyginimo klausimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduuose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kadangi nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliaciniai skundai iš esmės yra identiški, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl jų abiejų kartu.
Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų
Dėl įrodymų vertinimo
10. Nuteistiesiems A. S. ir V. M. nesutinkant su byloje atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.
11. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).
12. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
13. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, byloje esančius įrodymus, išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. ir V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl jų kaltės. Vien tai, kad nuteistieji ir jų gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės ir įrodymų vertinimo, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nesuteikia pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti. Tačiau spręsdamas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų kaltinamųjų klausimą pirmosios instancijos teismas neišvengė įstatymo taikymo klaidų, netinkamai įvertino skolininkų prievolės rūšį, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
14. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sužalojimą. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant tokio pobūdžio veikas, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
15. Nuteistoji A. S. pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė, kad V. G. tąkart telefonu filmavo, V. M. buvo priėjęs prie matavimus atlikusio D. S. ir nukentėjusiosios, norėjo jai sutrukdyti, todėl ją apkabino, jokio smurto prieš ją nenaudojo – nei smaugimo, nei spyrio. Nei ji, nei V. M. nukentėjusiajai jokio skausmą sukeliančio veiksmo nepadarė. Tarp jos ir nukentėjusiosios iš viso jokio kontakto nebuvo, o V. M. tik buvo apkabinęs nukentėjusiąją sekundei ir atsitraukė, o ši buvo padėjusi ranką ant jo ir taip pat atsitraukė. Pati nukentėjusiajai ant kaklo rankų nebuvo padėjusi ir jos nesmaugė, su V. M. užpulti ir sužaloti nukentėjusiosios taip pat nesitarė. Tai V. G. be jų sutikimo filmavo juos jų teritorijoje, nors jie ne kartą sakė jai to nedaryti.
16. Nuteistasis V. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pagal pareikštą kaltinimą kaltės taip pat nepripažino, nurodė jokio fizinio skausmo V. G. nesukėlęs, nes jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąja nebuvę. Mano, kad nukentėjusioji meluoja ir provokuoja, liudytojas D. S. taip pat davė melagingus parodymus. Kaip V. G. mobiliojo ryšio telefonas atsirado krūmuose, jis nežino. Teismo posėdyje peržiūrėti vaizdo įrašai, pasak jo, taip pat netikri. Nuteistasis paaiškino tąkart nukentėjusiąją apkabinęs iš už nugaros už rankų (jo delnai buvo ant jos rankų), nes norėjo jai sutrukdyti, o ši juos įžeidinėjo ir nuolat filmavo.
17. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantai A. S. ir V. M. savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo viso proceso metu neigė ir tvirtino jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją V. G. nenaudoję, tik susipykę žodžiu dėl to, kad ši filmavo juos telefonu jų pačių namų valdoje. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliantų teiginius atmeta, vertina juos kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes juos paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.
18. Nukentėjusioji V. G. apklausiama pirmosios instancijos teisme dėl esminių veikos aplinkybių nurodė, kad jai vaikštant sklype su atvykusiu meistru (liudytoju D. S.), A. S. globotiniui parodė išvest šunį, kurį siundė ant jos, liepė kąsti. Tuomet ji pradėjo filmuoti telefonu. A. S. buvo prisiskynusi gėlių ir jomis trenkė jai per veidą, atėmė iš jos telefoną ir nubėgo į namus. Grįžusios prašė jai atiduoti telefoną, tačiau ši atsakė jo neturinti. Tuomet nukentėjusioji paprašė mamos duoti savo telefoną ir juo toliau filmavo. Kadangi situacija buvo grėsminga, kvietė ir policiją. Ją tuomet užgauliojo, įžeidinėjo, o V. M. liepė jai nešdintis kol galvos nenusuko. Tada jis priėjo prie jos iš priekio ir trenkė per rankas, vėliau stūmė į tvorą, A. S. griebė už kaklo ir spaudė. V. M. stipriai spaudė ir stūmė į tvorą, dar spyrė į koją, norėjo paimti iš jos telefoną. Grumtynių metu į tvorą ją stūmė abu, sulūžo net lentelės. Apibendrindama nurodė, kad A. S. siundė ant jos šunį per savo neįgalų globotinį, tada atėmė iš jos telefoną, sugriebusi už kaklo stūmė į tvorą, po to V. M. stūmė ją ir smaugė, grumtynių metu spyrė į blauzdą bei užmynė ant kojos, tai padarė tyčia, sakė dar ir galvą nusuksiąs. Visą įvykį matė jos tėvai ir D. S.. Iki įvykio jai nebuvo jokių sužalojimų, o po įvykio kreipėsi į gydytojus ir sužalojimai buvo užfiksuoti. Paaiškino tąkart filmavusi todėl, kad kaimynai buvo agresyvūs.
19. Pastebėtina, kad nukentėjusioji V. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (t. 1, b. l. 53–68), apklausų ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. sausio 4 d. ir 2024 m. balandžio 24 d. (t. 1, b. l. 69–74, 100–105), bei teisme nuosekliai teigė, kad smurtą jos atžvilgiu naudojo du asmenys, konkretizavo kiekvieno iš jų veiksmus. Atvykusiems pagal iškvietimą policijos pareigūnams ji taip pat iškart nurodė, kad ją puolė, ji buvo smaugiama, tai pakartodama ne vieną kartą, kas užfiksuota pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose (t. 2 t., b. l. 126–129). Iš dalies nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojai D. S., tądien atvykęs dėl tvoros statymo nukentėjusiosios sklype, bei nukentėjusiosios tėvai T. L. ir E. L., kurie konfliktą matė atskirais epizodais, nes stebėjo jį ne visą laiką, o jų parodymai išsamiai išanalizuoti ir aprašyti skundžiamame nuosprendyje. Konfliktinė įvykių eiga užfiksuota ir pačios nukentėjusiosios į bylą pateiktuose 6 vaizdo įrašuose (t. 2, b. l. 101–104), kuriuose užfiksuoti vaizdai patikrinti ir Specialisto išvada Nr. 11K-332(23) (t. 2, b. l. 120–122), taip pat ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose, iš kurių matyti nukentėjusiąją pareigūnams iškart pasakius, kad moteris su vyru paėmė iš jos telefoną, atėmė jį ir smaugė, o nukentėjusiosios mama patvirtina pareigūnams tokias aplinkybes. Užfiksuota ir tai, kad policijos pareigūnas krūmuose randa nukentėjusiosios mobilųjį telefoną, o A. S. teigia, kad V. G. pati jį ten įmetė specialiai (t. 2, b. l. 126–129). Tai, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai: kaklo odos nubrozdinimas, dešinės pėdos poodinė kraujosruva, kurie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, konstatuota Specialisto išvadoje Nr. G1536/2023(04) (t. 2, b. l. 58–59). Dėl pateiktų išvadų specialistas L. J. pateikė paaiškinimus ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jas patvirtindamas(t. 2, b. l. 62–64). Sužalojimai nukentėjusios kakle (išskyrus blauzdą ir pėdą) užfiksuoti ir įvykio dieną asmens apžiūros metu (t. 2, b. l. 43–49).
20. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. ir V. M. veiksmuose nustatė visus būtinus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir priimti naują –išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio teisinio pagrindo.
21. Dalis apeliacinių skundų argumentų, kaip matyti, susiję su pirmosios instancijos teismo suformuluotu galutiniu kaltinimu, kuriuo, apeliantų įsitikinimu, išeita už pradinio kaltinimo ribų, dėl jo neturėjo galimybės pasisakyti ir gynyba, todėl buvo pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės. Be to, teismas nepasisakė ir apie prokuroro 2025 m. rugsėjo 6 d. prašymą pakeisti kaltinimą. Nesutinkama ir su kaltinime nurodytu nusikalstamos veikos padarymo laiku – 15.30 val.
22. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-238-697/2024 ir kt.).
23. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla su kaltinamuoju aktu į teismą perduota kaltinant A. S. ir V. M. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. smurtavus nukentėjusiosios V. G. atžvilgiu. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2025 m. rugsėjo 16 d. prokuroro prašymu Nr. 5S-1618, kaltinamųjų A. S. ir V. M. atžvilgiu kaltinimas buvo pakeistas, kaltinamiesiems inkriminuojant daugiau nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, šis pakeitimas skundžiamame nuosprendyje yra aptartas (nuosprendžio 25–26 psl.). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į įrodymų vertinimo metu nustatytus konkrečius kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog kaltinamųjų A. S. ir V. M. veiksmuose vis tik yra nustatytos pirminiame kaltinime pateiktos faktinės veikos aplinkybės. Taip pat teismas sprendė, kad pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti, jog kaltinamieji nukentėjusiąją smaugė, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, vertindamas, jog kaltinamųjų veiksmus pakankamai aiškiai ir tiksliai išreiškia sąvoka „suėmė“. Taigi, iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad kaltinimas A. S. ir V. M. pagal prokuroro prašymą iš esmės nebuvo pakeistas, tai buvo aptarta skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas byloje paliko pradinį kaltinimą, pašalinęs iš jo vienintelę aplinkybę, bloginančią kaltinamųjų padėtį, kad jie abu nukentėjusiąją smaugė.
24. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuojama, kad tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia. Teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas.
25. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo vienintelę aplinkybę (kad nukentėjusiąją kaltinamieji smaugė, palikęs tik tai, kad jie nukentėjusiąją už kaklo suėmė), t. y. bloginančią kaltinamųjų padėtį BPK 320 straipsnio 4 dalyje, 256 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, dėl to nebuvo suvaržytos BPK 22 straipsnio 3 dalimi garantuotos kaltinamųjų teisės – žinoti, kuo jie kaltinami, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes. Toks kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės nekeičia nusikalstamos veikos apimties ir padarymo būdo, nereikalauja visiškai kitokios gynybos nei ta, kurią nuteistieji taikė viso proceso metu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė šią aplinkybę pašalinti iš kaltinimo, priešingai apeliacinio skundo argumentams, nepatvirtina ir nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo. Nors nukentėjusioji apklausiama viso proceso metu ir pakartojo žodį „smaugė“, apibūdindama jos atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, tačiau pirmosios instancijos teismas, apklausęs nukentėjusiąją teisiamojo posėdžio metu, pagrįstai sprendė, kad A. S. ir V. M. smurtinius veiksmus pakankamai aiškiai ir tiksliai išreiškia sąvoka „suėmė“.
26. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendyje nurodytas neteisingas nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2023 m. spalio 20 d., apie 15.30 val., nes, pasak apeliantų, pagal V. G. parodymus, veikos padarymo laikas yra 15.45 val. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde ir matyti iš bylos medžiagos bei nukentėjusiosios atsiliepimo, nukentėjusiosios dukros F. G. skambutis į BPC užfiksuotas minėtą dieną 15:26:36 val., t. y. dar prieš aktyvius smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, A. S. tik išplėšus nukentėjusiosios turėtą mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau netrukus nuteistųjų veiksmai pasireiškė aktyviais smurtiniais veiksmais. Byloje nustatyti, kad jie buvo atlikti ne 15.30 val., o 15.45 val., kaip teigia nuteistieji, nėra jokių objektyvių galimybių, o vien nukentėjusiosios apklausoje nurodytas apytikslis veikos padarymo laikas (15.45 val.) neleidžia daryti kategoriškų išvadų, jog kaltinime nurodytas laikas yra netikslus. Todėl byloje pareikštą kaltinimą vertinti kaip naują ir siurprizinį, o kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką – kaip netikslų, nėra jokio teisinio pagrindo.
27. Nukentėjusiosios parodymus apeliantai, be kita ko, tendencingais vertina ir dėl nukentėjusiajai nustatyto kojos sužalojimo, nors nei pranešdama apie įvykį, nei pareigūnams atvykus, nei pirminės apžiūros metu, pasak apeliantų, kojos sužalojimo V. G. neminėjo, jis neužfiksuotas ir dokumentuose, jokių spyrių nematė ir liudytojas D. S., o pagal specialisto išvadą, toks sužalojimas galėjo atsirasti net 14 parų laikotarpiu iki apžiūros gydymo įstaigoje bei griuviminės traumos metu. Todėl teismas, užuot kritiškai vertinęs visus parodymus ir jų skirtumus, padarė apibendrinančias ir neteisingas išvadas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiomis apeliantų išvadomis sutikti negali.
28. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios parodymus viso proceso metu, taip pat ir dėl patirto kojos sužalojimo, jų atitikimą patikrino ir kitų įrodymų kontekste, bei pagrįstai sprendė, kad kojos sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Kaip teisingai pastebėta nukentėjusiosios atsiliepime, pradinį pranešimą apie įvykį BPC apskritai pateikė ne pati V. G., o jos prašymu – duktė, skambuti buvo dar iki aktyvių smurtinių veiksmų atlikimo, todėl negalėjo būti detalus. Nors į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji konkrečiai apie sužalotą koją ir nenurodė, tačiau ne kartą pakartojo patyrusi fizinį smurtą. Teismo išvadų dėl kojos sužalojimo nekeičia ir tai, kad tą pačią dieną policijos pareigūnų atliktos apžiūros metu nukentėjusiosios kojos sužalojimų nefiksuota, nes, kaip nurodė nukentėjusioji, pėdos skausmas intensyvėjo po patirto smurto, todėl ji kreipėsi į medikus, kur jai VšĮ (duomenys neskelbtini), be kitų sužalojimų, buvo nustatyta dešinės pėdos poodinė kraujosruva, kuri konstatuotas ir teismo medicinos specialisto išvadoje, ją ekspertas L. J. patvirtino ir teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija apeliantų interpretacijas nukentėjusiosios parodymų vertinimo aspektu atmeta kaip nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis.
29. Siekdami išteisinimo apeliantai kelia abejones ir liudytojų D. S. bei T. L. ir E. L. parodymais dėl smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, vertindami juos kaip netikslius, nenuoseklius ir įtakotus nukentėjusiosios V. G. (4.9.9.1. – 4.9.9.2. p.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad liudytojų parodymais negali būti nesivadovaujama vien todėl, kad liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ar tam tikrus darbus pagal susitarimą nukentėjusiajai turėjęs atlikti asmuo.
30. Vertinant liudytojo D. S. parodymus ir apeliantų pastebėjimus apie tai, kad liudytojas nusikaltimo aplinkybes išsamiau nurodė apklausiamas ne pirmą, o antrą kartą, neprisiminė ir smūgių nukentėjusiajai rankomis bei kojomis, pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-148-303/2023, 2K-5-654/2025). Kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančio liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi ar duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Byloje nustatyta, kad D. S. buvo įvykio vietoje, tiesiogiai matė įvykį, nors ir ne visus konflikto momentus, tačiau esminius, iki tol nei kaltinamųjų, nei nukentėjusiosios jis nepažinojo, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio pagrindo. O dėl T. L. ir E. L. parodymų pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir kritiškai išnagrinėjo bei vertino šių liudytojų parodymus, patvirtinančius atskiras konflikto detales pagal kiekvieno iš jų buvimo vietą ir galimybę matyti konfliktą, akivaizdžiai atskyrė jų pačių pastebėtas aplinkybes nuo jų dukters V. G. jiems pateiktų įspūdžių, įvertino jų giminystės ryšį su nukentėjusiąja ir galimą suinteresuotumą, todėl pagrįstai jais vadovavosi kaip patikimais tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys (nukentėjusiosios, kitų liudytojų parodymai, iš dalies vaizdo įrašai, kiti rašytiniai bylos duomenys). Pagrindo kitaip vertinti šių liudytojų parodymus neturi ir apeliacinės instancijos teismas.
31. Apeliantai nesutinka ir su teismo išvada dėl jų kaltės, t. y. veikus netiesiogine tyčia, bei tvirtina, pagrįstai gynę savo interesus savo teritorijoje aktyviais fiziniais veiksmais, neviršydami įstatyme numatytų ribų, kai kito elgesio varianto susiklosčiusioje situacijoje tiesiog nebuvo, tačiau nesiekė jokių padarinių (padaryti žalą, sukelti fizinį skausmą), o tik nutraukti filmavimą savo teritorijoje. Taip pat tvirtinama, kad jų veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip bendrininkų, nes bendrininkavimas nuosprendyje konstatuotas deklaratyviai, byloje nenustatyta jokių duomenų dėl apeliantų susitarimo.
32. Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Būtinasis bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011).
33. Nors nuteistieji tvirtina byloje nesant jokių duomenų dėl jų susitarimo padaryti šią nusikalstamą veiką, tačiau, kaip minėta, tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia dalyvaujantis bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, o susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Be to, veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 140 straipsnyje nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – iš pradžių vien A. S. žodžiu konfliktuojant su nukentėjusiąja, netrukus abu – tiek A. S., tiek ir V. M. tyčia suėmė nuketėjusiąją rankomis už kaklo, po to jau V. M. atliko nukentėjusiajai kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus. Nuteistieji nesiekė nutraukti šių veiksmų ir kiekvienas juos tęsė, taip sutikdami su vienas kito atitinkamu smurtiniu elgesiu ir galimais jo padariniais. Tarp A. S. ir V. M. bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jiedu yra nusikalstamos veikos bendravykdytojai. A. S. ir V. M. kaip bendrininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. abu nuteistieji suprato, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją naudoja bendrai, numatė, kad gali ją sužaloti, nuteistuosius tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai. Nors apeliantai ir tvirtina viso labo tik norėję nutraukti filmavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinamųjų veiksmus lėmė ne būtinosios ginties situacija, o nusistovėję tarpusavio konfliktiniai santykiai apskritai, todėl byloje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, padarytų veiksmų pobūdis ir intensyvumas neleidžia abejoti juos veikus netiesiogine tyčia.
34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. ir V. M. veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – nuteistųjų veiksmuose nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji minėtos nusikalstamos veikos požymiai.
35. Šioje byloje taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti apeliantus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, kaip to teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme prašė nuteistųjų gynėjas, teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.
36. BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visiems baudžiamajame įstatyme numatytiems nusikaltimo sudėties požymiams, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas nusprendžia, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Be to, tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant ilgalaikiams konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-417/2019).
37. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei kitos aukščiau aptartos ir byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nesuteikia pagrindo apeliantų padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme. Įvertinus tai, kad nuteistųjų ir nukentėjusiosios santykiai jau ne vienerius metus yra konfliktiški įvairiais su kaimynyste susijusiais klausimais, o kaimynų veiksmus nukentėjusioji telefonu fiksuoja ne pirmą kartą, tas pats ginčas iš apeliantų pusės dėl žemės sklypo vyksta taip pat ne pirmus mėnesius, tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliantai iš anksto buvo raštu įspėti dėl tam tikrų žemėtvarkos darbų atlikimo nukentėjusiosios teisiškai įregistruotame, apeliantų faktiškai valdomame žemės sklype, tuo tarpu nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti apeliantų veiksmai neapsiribojo vien telefono atėmimu, jie tęsėsi ir atėmus vieną nukentėjusiosios telefoną, abiejų apeliantų aktyvūs smurtiniai veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, truko apie 15 minučių, į šį konfliktą teko įsikišti ir liudytojui D. S., smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas konkretus sveikatos sutrikdymas, nustatytos ir psichikos sveikatai pasekmės, iš nukentėjusiosios vėliau pateiktų paaiškinimų matyti, kad konfliktinis santykių pobūdis tęsiasi ir iki šiol. Situacijos vertinimo nekeičia ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė – nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, be kurio, esą nebūtų buvęs ir šio konflikto. Pažymėtina, kad ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu išsamiai buvo įvertinta ir pripažinta apeliantų atsakomybę lengvinančia, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, į ją atsižvelgta ir skiriant nuteistiesiems bausmes, todėl vertinti ją kaip išskirtinę, paneigiančią apeliantų atliktų veiksmų pavojingumą ir pagrindžiančių veikos mažareikšmiškumą, nėra pagrindo.
Dėl bausmės
38. Apeliaciniais skundais keliamas ir bausmės individualizavimo klausimas, tačiau tik dalyje dėl teismo nustatyto įpareigojimo abiem nuteistiesiems per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios. Apeliantų nesutikimas grindžiamas tuo, kad tokiu įpareigojimu esą dirbtinai aštrinama padėtis ir žeminami nuteistieji, nes jie privalo atsiprašyti asmens, kuris apkalbėjo, kelia nuolatinius konfliktus, nepaiso prašymų laikytis privatumo, nefilmuoti, pats prisideda prie nusikalstamos veikos sukūrimo (išprovokavimo). Tokios priemonės nustatymas, anot nuteistųjų, yra akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja bausmės paskirčiai, neišsprendžia ilgalaikio konflikto, nesukuria teisinės taikos, o priešingai, tokia priemone konfliktas ir toliau tęsiamas. Apeliantams neginčijant paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako būtent nuteistiesiems paskirto įpareigojimo klausimu.
39. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
40. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantams A. S. ir V. M. paskirta tokia pati bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios V. G.; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
41. Vertinant nuteistiesiems paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek jų padaryto nusikaltimo pavojingumą bei sukeltas pasekmes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartų nuteistuosius charakterizuojančių ir visų bylos duomenų kontekste spręstina, kad nuteistiesiems už padarytą nusikaltimą paskirta viena švelniausių inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, kurios dydis nustatytas kiek didesnis už jos minimumą, neskyrus intensyvios priežiūros ir nustačius tik du įpareigojimus, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nėra per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu.
42. Apeliantams nesutinkant su jiems nustatytu įpareigojimu atsiprašyti nukentėjusiosios, teisėjų kolegija pažymi, kad draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, todėl teismas, vadovaudamasis šios bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2011, Nr. 2K-95/2014). Be to, nepriklausomai nuo to, kad BK 48 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „gali“, teismas, skirdamas asmeniui laisvės apribojimo bausmę, turi paskirti ir atitinkamus draudimus ir/ar įpareigojimus, numatytus to paties straipsnio 5 dalyje ir 6 dalyje. Būtent teismo paskirti papildomi įpareigojimai ir draudimai, jų vykdymas ir atsiskaitymas už juos užtikrina BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų – tiek nubaudimo, tiek prevencinių, pasiekimą, kadangi vien tik laisvės apribojimo bausmės skyrimas pats savaime nuteistajam jokių neigiamų padarinių nesukelia (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-487/2022).
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiosios, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos, tiek konfliktinių santykių pobūdį, yra efektyvi priemonė, užtikrinant BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, taip bus įgyvendintas teisingumo principas, tuo pačiu paskirta bausmė padarys pakankamą poveikį, kad nuteistieji suvoktų padaryto nusikaltimo pavojingumą, teisinių pasekmių neišvengiamumą, o ateityje panašiems nesutarimams spręsti rinktųsi įstatymu numatytas ir visuomenėje priimtinas elgesio taisykles. Tuo tarpu vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
Dėl civilinio ieškinio
44. Nuteistųjų apeliaciniais skundais nėra keliamas nukentėjusiosios civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, kokių nors motyvų dėl priteisto civilinio ieškinio nuteistieji nenurodė, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistųjų gynėjas prašė teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.
45. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji V. G. pareiškė 2024 m. gegužės 6 d. civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė iš kaltais pripažintų asmenų solidariai priteisti 3945,59 Eur turtinei žalai ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 124–132). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš kaltinamųjų A. S. ir V. M. 715,27 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nekyla abejonių, kad A. S. ir V. M. savo tyčiniais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl egzistuoja visi civilinės atsakomybės pagrindai. Be to, nukentėjusiajai padaryta turtinė žala (jos dalis) yra įrodyta teismo posėdyje ištirtais dokumentais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu turtinės žalos dydžiu.
46. Nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai, atsižvelgiant į reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat neprieštarauja teismų praktikai, yra protingas, proporcingas, atitinka kaltininkų ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, teisingumo, sąžiningumo principus. Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajai, pakankamai atsižvelgė į įstatyme numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, kitas reikšmingas aplinkybes, todėl dar labiau mažinti nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis, įvertinus byloje nustatytą nusikalstamos veikos pobūdį ir pasekmes, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, sukeltų nepatogumų, žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, nėra nepamatuotai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio, nėra pagrindo.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
47. Prokuroro apeliaciniu skundu prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti dalyje dėl nukentėjusiosios naudai iš nuteistųjų solidariai priteistų proceso išlaidų ir jas iš nuteistųjų išieškoti lygiomis dalimis.
48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, nusprendė nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. turėtas proceso išlaidas – 910 Eur už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ir 1700 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, priteisti jos naudai iš A. S. ir V. M. solidariai.
49. BPK 106 straipsnyje yra įtvirtintas specialus teisinis reguliavimas, reglamentuojantis baudžiamajame procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau paminėtame straipsnyje nėra reglamentuota, kokia atsakomybės forma – dalinė ar solidarioji, priteisiant patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginamą, turi būti taikoma, kai baudžiamojoje byloje kaltais pripažinti du ir daugiau kaltinamųjų.
50. Pagal šiuo aspektu formuojamą teismų praktiką, sprendžiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų klausimą, pagal analogiją taikomos tame pačiame BPK VIII skyriuje „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ įtvirtintos BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-1073/2018, 2K-225-303/2019, 2K-165-976/2022, 2K-9-594/2024). BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi, šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimas (taip pat ir patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas), esant dviem ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų, iš kiekvieno kaltinamojo išieškomas lygiomis ar kitokio dydžio dalimis, o ne solidariai, kaip nagrinėjamu atveju prašo prokurorė. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistųjų proceso išlaidų atlyginimą nukentėjusiajam solidariai, o ne lygiomis dalimis, pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas nuostatas, dėl ko skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 105 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgusi į tai, kad tiek A. S., tiek V. M. nuteisti už tos pačios nusikalstamos veikos padarymą, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes jų vaidmuo padarant nusikalstamą veiką ir žalą nukentėjusiajai iš esmės buvo panašus, todėl nukentėjusiosios interesų gynimas apimties prasme nė dėl vieno iš kaltinimų nesiskyrė, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo valstybei priteistas nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas turi būti išieškotas lygiomis dalimis iš abiejų nusikalstamą veiką padariusių asmenų.
Dėl nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
52. Byloje gautas nukentėjusiosios V. G. prašymas priteisti jos naudai iš nuteistųjų A. S. ir V. M. jos patirtas teisines išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Prie prašymo pateikti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusioji V. G. pagal pateiktą 2026 m. balandžio 23 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 215 sumokėjo 2026 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymu advokatui M. K. 900 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų rengimą.
53. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijose, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.).
54. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas šioje baudžiamojoje byloje vyko tiek pagal prokuroro, tiek pagal nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliacinius skundus, į kuriuos nukentėjusioji pateikė atsiliepimą, papildomus rašytinius paaiškinimus. Šia nutartimi prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų skundai atmetami kaip nepagrįsti, todėl nukentėjusioji turi teisę į patirtų proceso išlaidų atlyginimą. Be to, sprendžiant klausimą dėl byloje patirtų proceso išlaidų, būtina įvertinti, ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-548/2014, Nr. 2K-373-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio proceso trukmę – byla išnagrinėta surengus vieną teismo posėdį, bylos sudėtingumą, byloje nebuvo atliekamas papildomas įrodymų tyrimas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai atstovavo kiti advokatai, sprendžia, jog prašomos priteisti 900 Eur dydžio advokato atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra per didelės, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, todėl nukentėjusiajai V. G. priteistinos lygiomis dalimis iš A. S. ir V. M..
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo
55. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2026-05589 dėl 216,67 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų teikiant antrinę teisinę pagalbą V. M. pagal 2026 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. KTS-2026-02091, kurias prašoma priteisti valstybės naudai.
56. Šioje baudžiamojoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistajam V. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nurodytas gynėjas advokatas V. K.. Tačiau dar iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme, t. y. 2025 m. balandžio 21 d. byloje buvo gautas advokato Lauryno Pakštaičio pateiktas advokato orderis byloje ginti ne tik A. S., bet ir V. M. pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį. 2026 m. gegužės 14 d. posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu teisėjų kolegijos sprendimu advokatas V. K. atleistas nuo tolesnio dalyvavimo byloje. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.
Dėl nuteistųjų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti
57. Byloje taip pat gautas nuteistųjų gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio prašymas priėmus naują – išteisinamąjį nuosprendį, priteisti teisinės pagalbos išlaidas A. S. ir V. M. naudai pagal pateiktus dokumentus – sąskaitas už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliaciniai skundai atmetami, jų atžvilgiu paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, nėra ir teisinio pagrindo jų naudai priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų A. S. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje dėl proceso išlaidų už teisines paslaugas nukentėjusiajai V. G. priteisimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, be kita ko, priteista solidariai iš A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 910 Eur (devyni šimtai dešimt eurų) proceso išlaidų už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ir 1700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. turėtas 910 Eur (devynis šimtus dešimt eurų) proceso išlaidų už UAB (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas išieškoti lygiomis dalimis iš A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), t. y. po 455 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. patirtas 1700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti išieškoti lygiomis dalimis iš A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), t. y. po 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiosios V. G. patirtas 900 Eur (devynių šimtų eurų) išlaidas advokato paslaugoms apmokėti išieškoti lygiomis dalimis iš A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), t. y. po 450 Eur (keturis šimtus eurų) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. naudai.
Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo V. M. neišieškoti.
Nuteistųjų A. S. ir V. M. išlaidų advokato Lauryno Pakštaičio teisinėms paslaugoms apmokėti jų naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.