Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, T. B. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo T. B. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, T. B. pripažintas recidyvistu.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš T. B. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 229,56 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiojo gydymą ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo L. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš T. B. priteista L. B. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl T. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kvalifikacijos, tik nesutinka su nuosprendžio dalimis dėl jam paskirtos bausmės bei nukentėjusiajam L. B. priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios akivaizdžiai būtų neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

6.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

6.2. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6.3. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. B. parinktos bausmės rūšimi.

6.4. Nuteistasis T. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

6.5. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi ar padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Jei kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005), arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taip pat pagal teismų praktiką pripažinti asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), galima, jeigu asmuo gera valia aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, surinkti daiktinius įrodymus, nurodė nusikalstamos veikos liudytojus ir t. t. Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

6.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis T. B. kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiajam L. B. sveikatą, visiškai pripažino ir parodė, kad įvykio dieną susitiko su nukentėjusiuoju, kurio anksčiau nepažinojo, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, rūkydami balkone, susiginčijo, jis, susistumdęs su nukentėjusiuoju, sudavė jam smūgius ir nukentėjusįjį išvarė iš namų. Nuteistasis parodė, kad jis dabar tiksliai negali pasakyti, kaip viskas vyko, nes buvo paveiktas alkoholio, bet smūgius sudavė rankomis, smūgių į galvą galėjo būti ne mažiau kaip 10, kaip nurodyta kaltinime. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu T. B. kaltės visiškai nepripažino, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam. 2025 m. liepos 31 d. vykusios apklausos metu, apklausiamas kaip įtariamasis, T. B. kaltės nepripažino ir, pasinaudojęs savo teise, atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 181-183). Papildomos apklausos metu, apklausiamas kaip įtariamasis, T. B. kaltės taip pat nepripažino ir parodė, jog nukentėjusįjį buvo susitikęs mieste, nuomojamame bute kartu vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, kai nukentėjusysis buvo stipriai išgėręs, jis kelis kartus jam liepė išeiti iš buto, tada nukentėjusysis vieną kartą kumščiu jam sudavė į kairę smakro pusę, jis nukentėjusįjį nuo savęs atstūmė rankomis ir liepė pasišalinti iš buto (t. 1, b. l. 192-195). Dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam nuteistasis nepripažino ir vykusios akistatos su nukentėjusiuoju metu (t. 2, b. l. 5-8). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. B. kaltės dėl nukentėjusiojo sužalojimo visiškai nepripažino, kaltę pripažino tik pirmosios instancijos teisme. Paaiškindamas parodymų keitimo teisme priežastį, nuteistasis nurodė, kad jo parodymai pasikeitė dėl to, kad jis po įvykio bandė susisiekti su nukentėjusiuoju, su juo norėjo susitaikyti ir draugiškai sumokėti dalį žalos, tačiau tai padaryti nepavyko, todėl norėjo akistatos, kurios metu būtų bandęs susitaikyti su nukentėjusiuoju (t. 2, b. l. 104-107). Toks nuteistojo aiškinimas yra nepagrįstas, nes akistata tarp jo ir nukentėjusiojo buvo surengta 2025 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuteistasis turėjo realią galimybę patvirtinti nukentėjusiojo parodymus ir pastarojo atsiprašyti, tačiau, kaip matyti, vykusios akistatos metu, nuteistasis nesutiko su nukentėjusiojo duotais parodymais, jo neatsiprašė, priešingai, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tvirtindamas, jog nei vieno smūgio L. B. nesudavė (t. 2, b. l. 5-8). Be to, pažymėtina, jog nukentėjusiojo neatsiprašė net ir pirmosios instancijos teisme, o paskutinio žodžio metu teigė, kad tokie jo veiksmai nebuvo tyčiniai.

6.7. Įvertinus visus šiuos paminėtus duomenis, t. y., jog nuteistasis kaltę pripažino tik pirmosios instancijos teisme, kai įrodymai, patvirtinantys jo kaltę dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, su kuriais jis susipažino gavęs kaltinamąjį aktą, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas savo kaltės visiškai nepripažino, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, daroma išvada, kad nuteistasis kaltu prisipažino ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų.

6.8. Be to, tam, kad būtų galima pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtinas ir nuoširdus gailėjimasis. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2018). Teismų praktikoje akcentuojama, kad tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015). Nors nuteistasis T. B. paskutinio žodžio metu nurodė, jog jis gailisi, tačiau toks gailestis vertinamas kaip formalus, nes nuteistasis nukentėjusiojo neatsiprašė, kai tokią galimybę turėjo ne tik ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo surengta nuteistojo ir nukentėjusiojo akistata, bet ir teisme, iki šiol nukentėjusiajam padarytos žalos neatlygino. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo išreikštas galėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nebuvo nuoširdus. Be to, pažymėtina ir tai, jog nuteistasis pirmosios instancijos teisme bandė teisintis, jog veika padaryta tik dėl suvartoto per didelio kiekio alkoholio. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme T. B. neišreiškė kritinio savo veiksmų vertinimo. Tokiu būdu darytina išvada, kad T. B. prisipažinimas teisminio nagrinėjimo metu motyvuotai ir pagrįstai pripažintas kaip deklaratyvus.

6.9. Tai, kad nuteistajam teisme pripažinus kaltę byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nėra pagrindas pripažinti ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes, kaip jau minėta, nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtinas ne tik prisipažinimas dėl nusikaltimo padarymo, bet ir nuoširdus gailėjimasis. Be to, BPK 273 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimą, nereikalauja, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailėtųsi dėl savo veiksmų.

6.10. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino nuteistojo T. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

6.11. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

6.12. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. B. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos įvykdymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Šiuo atveju pažymėtina, jog dėl asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad asmuo nusikalto būdamas recidyvistas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių T. B. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamą nusikalstamą veiką T. B. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant T. B. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

6.13. Nuteistasis T. B. turi neįgalumą (nustatytas 50 procentų darbingumo lygis) (t. 2, b. l. 118, 186), nevedęs, turi dukrą, kuri gyvena su motina, o nuteistasis pagal Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį privalo teikti dukrai išlaikymą (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), tačiau, kaip nurodyta to paties teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartyje, T. B. išlaikymo nepilnamečiui vaikui neteikia. Iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, jog nuteistasis T. B. nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. niekur oficialiai nedirba (t. 2, b. l. 32). Nuteistasis nurodo, kad jis registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę, byloje nėra, nuteistasis ir jo gynėja taip pat tokių duomenų nepateikė. Šie paminėti duomenys patvirtina, jog nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu niekur oficialiai nedirbo, legalių pragyvenimo lėšų neturėjo.

6.14. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka buvo baustas vienuolika kartų, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 30-31, 126-138, 142-152). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvų duomenų išrašo matyti, jog T. B. anksčiau teistas 3 kartus, teistumai susiję su smurtinių nusikaltimų vykdymu, taip pat du kartus teistas ir užsienyje (t. 2, b. l. 15-28, 119-125). Taip pat pažymėtina, jog laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2023 m. nuteistojo atžvilgiu buvo pradėta ir daugiau ikiteisminių tyrimų dėl smurtinių nusikaltimų padarymo, tačiau šie ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Naują nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą T. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neišnykus teistumui bei neatlikęs 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu paskirtos 30 parų arešto bausmės, kurią atliko netrukus po naujos nusikalstamos veikos įvykdymo, t. y. nuo 2025 m. liepos 9 d. iki 2025 m. rugpjūčio 8 d. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog nuteistajam anksčiau paskirtomis bausmėmis (areštu, laisvės atėmimu) bei taikytu bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio normų, jis toliau vykdė nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų.

6.15. Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui (nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (nesunkus tyčinis nusikaltimas, kumščiais suduota ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, kas sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis), bei tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir panaikinus vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo pavojingumui, ją švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

6.16. Nors už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas be laisvės atėmimo iki 3 metų bausmės numato ir švelnesnes alternatyvias bausmes - laisvės apribojimą, areštą, tačiau, kaip minėta, nuteistajam skirti švelnesnes bausmes nei laisvės atėmimo bausmė nėra pagrindo. Be to, nuteistojo pageidavimus atitinkanti bausmė, t. y. bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu, nepadės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų - sulaikyti asmens nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to nuteistojo prašymas jam skirti švelnesnę bausmę netenkinamas.

6.17. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriamas laisvės atėmimas iki 3 metų. Esant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo įvykdytą tyčinę nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu, kuris yra žymiai mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, yra teisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas T. B. paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, taip paskirdamas sumažintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net yra artima minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, jog nuteistajam T. B. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, mažinti jos nėra pagrindo.

6.18. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo į jam paskirtą bausmę įskaityti jo atliktą bausmę pagal 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį.

6.19. Į nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį nuteistojo atlikta bausmė įskaitoma tada, kai taikomas bausmių bendrinimas.

6.20. Bausmių bendrinimo tvarką reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. BK 63 straipsnyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis). Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas (BK 64 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nusikalstamos veikos padarymo laikas ir pirmojo nuosprendžio priėmimo laikas yra tos aplinkybės, kurios lemia, pagal kurio straipsnio taisykles teismas turi subendrinti bausmes. Visas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus iki pirmojo nuosprendžio paskelbimo, teismas turi bendrinti pagal BK 63 straipsnio taisykles. Jeigu nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta po pirmojo nuosprendžio priėmimo ir asmuo nėra atlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės arba naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas bausmes turi bendrinti remdamasis BK 64 straipsnio taisyklėmis.

6.21. Iš bylos matyti, kad nuteistasis T. B. buvo teistas: 1) 2018 m. lapkričio 2 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, bausmę atliko 2019 m. liepos 15 d.; 2) 2019 m. lapkričio 26 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalis, bausmę atliko 2020 m. birželio 19 d.; 3) 2023 m. gegužės 5 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bausmę atliko 2025 m. rugpjūčio 8 d. Naują nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė jau po 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžio priėmimo, neatlikęs šiuo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, tačiau pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu 2023 m. gegužės 5 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu paskirta arešto bausmė jau buvo atlikta (t. 2, b. l. 15-28, 119-125). Todėl buvo išnykęs pagrindas nuteistojo T. B. atžvilgiu taikyti BK 64 straipsnio nuostatas.

6.22. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto atžvilgiu priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai netaikė bausmių bendrinimo pagal kelis nuosprendžius ir pagrįstai nesprendė klausimo dėl ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės įskaitymo į T. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką. Dėl to nuteistojo prašymas į bausmės laiką įskaityti jo pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę yra nepagrįstas ir netenkinamas.

6.23. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, į kurias nuteistasis prašo atsižvelgti švelninant jam paskirtą bausmę, nors ir yra svarbios, tačiau į jas jau buvo atsižvelgta tiek parenkant nuteistajam skirtinos bausmės rūšį, tiek nustatant bausmės dydį, todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, jog apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo nedarbu, neįgalumu, pareiga išlaikyti vaiką, egzistavo ir nusikalstamos veikos įvykdymo metu, tačiau tai neatgrasė apelianto nuo nusikaltimo įvykdymo.

6.24. Taip pat skundu nuteistasis prašo jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

6.25. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

6.26. Nagrinėjamu atveju T. B. yra nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo įvykdymą, jam paskirta bausmė neviršija 4 metų laisvės atėmimo bausmės, todėl yra formalus pagrindas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tačiau pažymėtina, jog pagal BK 75 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos įvykdymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos įvykdymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus bausmės atlikimo, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

6.27. Be to, pažymėtina, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, jog valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021 ir kt.).

6.28. Šiuo atveju nustatyta, jog nuteistasis T. B. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė neatlikęs Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu paskirtos 30 parų arešto bausmės, kurią, kaip minėta, atliko 2025 m. rugpjūčio 8 d. Be to, iš pažymos apie ankstesnius nuteistojo teistumus matyti, kad jis buvo teistas už smurtinių nusikaltimų įvykdymą, jo atžvilgiu anksčiau jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau 2019 m. liepos 2 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir nuteistasis buvo pasiųstas į pataisos įstaigą realiai atlikti 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu paskirtą 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat pažymėtina, jog nuteistojo atžvilgiu buvo pradėta ir daugiau ikiteisminių tyrimų dėl smurtinių nusikaltimų padarymo, tačiau šie ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Tokie duomenys itin neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo, kad jis linkęs nesilaikyti įstatymų. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes bei aplinkybes, kurios neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo apeliantui atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tai, kad nuteistasis yra neįgalus, nepaneigia jau minėtų apeliantą neigiamai charakterizuojančių duomenų.

6.29. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį ir, kad T. B. paskirtos bausmės tikslai (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą) gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl apeliantui paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde teigia, jog neteisingai išspręstas nukentėjusiojo L. B. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos, kadangi nukentėjusiajam priteistas per didelis neturtinės žalos atlyginimo dydis.

8.1. Vadovaujantis BPK normomis, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis).

8.2. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis L. B. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes įvykio metu jam buvo padarytas nosikaulio lūžimas (t. 1, b. l. 109).

8.3. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018).

8.4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš kalto asmens – nuteistojo T. B. nukentėjusiajam L. B. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos.

8.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, nes teismas neįvertino paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo, kadangi nukentėjusysis buvo girtas tiek prieš įvykį, tiek ir įvykio metu, taip pat neatsižvelgė į tai, jog mėlynės negyja tiek ilgai, kad nukentėjusysis darbo nesusirado ne dėl patirto sužalojimo, o dėl alkoholio vartojimo.

8.6. Byloje nustatyta, jog dėl nuteistojo T. B. nukentėjusiajam L. B. tyčia suduotų ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais į galvos sritį buvo padaryti sumušimai su poodinėmis kraujosruvomis jo abiejų akių vokuose ir nosies sumušimas su nosikaulių lūžiu, šie sužalojimai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 44-46). Nukentėjusysis parodė, kad dėl jam padaryto sužalojimo jis apie 2 mėnesius negalėjo ieškotis darbo ir dirbti, nes tuo laikotarpiu gijo mėlynės, kvėpavimo takų problemos trukdė atlikti bet kokį darbą, vėsiu oru jis jaučia tinimą ir apsunkusį kvėpavimą pro nosį, šeimos gydytojas jam nurodė, jog tokie simptomai gali pasireikšti apie pusę metų. Kaip teigė nukentėjusysis, operacija nebuvo atlikta, nes kol kas gyja gerai, iki šiol specialus gydymas nebuvo paskirtas, tvirtino, kad dėl įvykio jis patyrė psichologinių išgyvenimų, jautė gėdą, dėl to prie jo priekabiavo kaimynai (t. 2, b. l. 105). Įvertinus šiuos nukentėjusiojo parodymus, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus duomenis, daroma išvada, jog nukentėjusysis dėl nuteistojo T. B. tyčiniais veiksmais padarytų sužalojimų, likusių liekamųjų reiškinių (apsunkinto kvėpavimo), kentė fizinius skausmus, jautė diskomfortą, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą dėl ateities ir sveikatos būklės atstatymo.

8.7. Nors skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis iki šiol pas gydytojus nesikreipė, tačiau iš bylos matyti, kad iš karto po sumušimo nukentėjusysis L. B. pats išsikvietė medikus, kurie jį pristatė į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, ten jis buvo apžiūrėtas, nustatytas nosies kaulų lūžis, abiejų akių vokų sumušimai, gydymo įstaigoje jam buvo suteiktos medicininės paslaugos (t. 1, b. l. 9-10, 33-36, 45, 53, 80-81, 82-83). Neteisus nuteistasis, skunde teigdamas, jog nukentėjusysis pripažino, kad dėl vartojamo alkoholio jis nesusirado darbo. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog dėl sužalojimo negalėjo ieškotis darbo apie 2 mėnesius, nes gijo sumušimai ir mėlynės, tikėjosi, kad teismo procesas greitai pasibaigs, jautė gėdą prieš kaimynus, kurie, sužinoję apie sumušimą, prie jo priekabiavo, kai apie alkoholio vartojimą, kuris būtų trukdęs ieškotis darbo, L. B. nenurodė (t. 2, b. l. 105).

8.8. Nuteistasis skunde taip pat teigia, jog įvykiui turėjo įtakos ir paties nukentėjusiojo L. B. girtumas. Iš bylos matyti, kad įvykio metu ne tik nukentėjusysis buvo neblaivus, bet ir pats nuteistasis, nes jie kartu girtavo nuteistojo bute. Be to, iš ligoninės pateiktų duomenų matyti, jog nors į ligoninės priėmimo skyrių pristatyto nukentėjusiojo kalba ir buvo nerišli, sklido stiprus alkoholio kvapas, tačiau nukentėjusysis buvo sąmoningas ir kontaktiškas (t. 1, b. l. 45). Taip pat kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. D. teigė, kad jam parodytame T. R. vaizdo įraše atpažino nukentėjusįjį L. B., matė, kaip nukentėjusysis bandė priešintis T. B., ranka bandė dengtis veidą (t. 1, b. l. 153-156). Iš paties nuteistojo parodymų bei liudytojo T. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko dėl menkavertės priežasties – nukentėjusiojo nenoro išeiti iš buto (t. 1, b. l. 141-144, 192-195). Be to, paminėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo ir liudytojo T. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nukentėjusysis pirmas smogė nuteistajam, kai jo buvo paprašyta išeiti iš buto. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, tai, kad iki įvykio nuteistasis ir nukentėjusysis nebuvo pažįstami, daroma išvada, kad vien nukentėjusiojo girtumas (iš karto po įvykio buvo nustatytas 3,00 promilių girtumas) neturėjo įtakos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu įvykdymui, nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus, kuriais nuteistąjį būtų išprovokavęs ar jį skatinęs smurtauti. Dėl to po įvykio nustatytas nukentėjusiojo girtumas nevertinamas kaip didelis nukentėjusiojo neatsargumas CK 6.282 straipsnio prasme, mažinantis kaltais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam padarytą žalą.

8.9. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes apie nukentėjusiajam L. B. padarytą sveikatos sužalojimą ir jo pasekmes, jog buvo padaryta tyčinė nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, kad nuteistasis ne mažiau kaip dešimt kartų kumščiais nukentėjusiajam sudavė smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, po tokių smurtinių veiksmų nukentėjusiajam prireikė medikų pagalbos, ir nors nukentėjusiajam dėl nosikaulių lūžimo nereikėjo operacijos ar specialaus gydymo, tačiau tokie T. B. neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė nukentėjusiajam nepatogumus, kančias, sukrėtimą, taip pat įvertinusi nusikalstamą veiką padariusio nuteistojo T. B. asmenybę (iki veikos padarymo buvo teistas tris kartus už smurtinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, veikos padarymo metu niekur nedirbo), kad nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgusi ir į teismų praktiką analogiškose bylose, kuriose spręstas klausimas dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio, į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas ir kitus ekonominio pobūdžio faktorius, sprendžia, kad nukentėjusiajam L. B. pagrįstai nustatyta 1 000 Eur neturtinė žala.

8.10. Nors apeliantas teigia, jog nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, tačiau pažymėtina, kad, analizuojant teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-140/2012, 2K-252/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-105-222/2019, 2K-289-693/2019), o tuo tarpu, kai nustatoma, jog nukentėjusiam asmeniui dėl suduotų smūgių buvo nustatyti nosikaulio lūžiai, priteisiama nuo 2 000 iki 4 000 Eur (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-144-485/2019, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-519/2020, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-35-898/2023). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021, išaiškino, jog teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017), tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018). Taigi, kitose panašaus pobūdžio bylose priteisti neturtinės žalos dydžiai nėra privalomi. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, todėl nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms. Pažymėtina, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

8.11. Tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis T. B. buvo neįgalus, nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (t. 2, b. l. 118, 186) ar tai, jog jis nedirba, privalo išlaikyti nepilnametį vaiką, negali būti pagrindas netenkinti nukentėjusiojo reikalavimo atlyginti jam padarytą neturtinę žalą arba tokį reikalavimą ženkliai mažinti, įvertinant, jog nuteistajam nustatytas neįgalumas, pareiga išlaikyti vaiką egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, bet šios aplinkybės nuteistojo nesulaikė nuo nusikalstamos veikos vykdymo.

9. Atsižvelgiant į nukentėjusiajam L. B. padarytus sužalojimus, jų sunkumą, jo patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, taip pat į padaryto nusikaltimo pobūdį (tyčinis nesunkus nusikaltimas), į nuteistojo asmenybę, suformuotą teismų praktiką dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstą ir teisingą nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį, mažinti jį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

10. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl priteisto neturtinės žalos dydžio yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

11. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi nuteistajam T. B. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė (t. 2, b. l. 197). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 2 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-06396 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4, 6 punktais, valstybės naudai prašoma priteisti 112,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. 11.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. 11.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). 11.3. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. 12. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad nuteistasis T. B. yra neįgalus, jam nustatytas 50 procentų darbingumas, taip pat yra nedirbantis, skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, daroma išvada, kad gynėjo dalyvavimas buvo būtinas ir ne tik pagal BPK 322 straipsnio nuostatas, bet ir pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą T. B. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. kovo 24 d. nuosprendį. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam T. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Neišieškoti iš nuteistojo T. B. valstybės naudai 112,50 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.