Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei DHF Asset Manegement S.a.r.l. dėl nepriklausomo rangovo sutarties pagrindu atsiradusių santykių pripažinimo darbo santykiais, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų bei kompensacijų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovė IES1 ieškiniu prašė pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 15 d. tarp jos ir atsakovės DHF Asset Management S.a.r.l. susiklostė darbo teisiniai santykiai, įforminti neterminuota darbo sutartimi, nustatyti, kad 2024 m. kovo 15 d. atsakovė išbandymo metu ją iš darbo atleido neteisėtai, negrąžinti į darbą, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu, ir priteisti jai iš atsakovės visas su neteisėtu atleidimu susijusius išmokas ir kompensacijas, t. y. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, t. y. iš viso 30 000 Eur, 357 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 12 000 Eur dydžio nekonkuravimo kompensaciją, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat įpareigoti atsakovę kaip darbdavę atlikti visus veiksmus, susijusius su darbo teisinių santykių įregistravimu „Sodroje“, apskaičiuoti ir sumokėti privalomas valstybinio socialinio draudimo (VSD) bei privalomojo 10 sveikatos draudimo (PSD) įmokas už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 15 d., pateikti „Sodrai“ 2-SD ir kitas socialinio draudimo apskaitai būtinas ataskaitų formas ir atlikti kitus veiksmus, reikalingus socialinio draudimo stažo įskaitymui, pripažinti laikotarpius nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2024 m. rugsėjo 6 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės ir atsakovės darbo santykių laikotarpiu socialinio draudimo stažo įskaitymo tikslais ir įpareigoti atsakovę įvykdyti Lietuvos Respublikos darbdaviui nustatytas prievoles: apskaičiuoti ir sumokėti privalomas socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas už šiuos laikotarpius ir pateikti „Sodrai“ 2-SD formas bei kitas reikalingas ataskaitas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo šalių santykius kaip civilinius atlygintinų paslaugų teikimo santykius. Teismas selektyviai vertino įrodymus, akcentavo tik civiliniams santykiams būdingus požymius ir ignoravo ar netinkamai vertino reikšmingą dalį duomenų, patvirtinančių darbo santykių egzistavimą. Teismas nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę formaliems kriterijams – sutarties pavadinimui, atsiskaitymo formai ir ieškovės individualios veiklos faktui, tačiau nevertino ginčo sutarties sąlygų visumos ir faktinio jos vykdymo, todėl neatskleidė tikrosios šalių santykių esmės. Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo santykiams būdingi trys esminiai požymiai: darbo funkcijos atlikimas, atlygintinumas ir pavaldumas. Visi šie požymiai nagrinėjamu atveju egzistavo, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino.

Nurodo, kad sudarė Nepriklausomo rangovo sutartį, kuria susitarė ne dėl konkretaus rezultato, o dėl nuolatinės, rūšiniais požymiais apibrėžtos funkcijos – Fondo ryšių vadovo veiklos (Sutarties 3.1 punktas). Sutartyje detaliai apibrėžtos tęstinės funkcijos (darbas su klientais, susitikimai, bendradarbiavimas su komandomis, rinkodaros veikla), nenumatytas joks konkretus rezultatas. Tokia funkcija savo pobūdžiu atitinka darbo santykiams būdingą tęstinį procesinį darbą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė vykdė Sutartyje nurodytas funkcijas, ir tai patvirtina, kad ji atliko rūšiniais požymiais apibrėžtą, tęstinį, nuolatinį ir orientuotą į procesą, o ne į vienkartinį rezultatą darbą. Teismas nepagrįstai šias funkcijas vertino kaip civilines paslaugas. Pažymi, kad kvalifikuojant santykius lemiamą reikšmę turi santykių faktinis turinys, o ne formali išraiška. Net sudarius civilinę sutartį, santykiai gali būti pripažinti darbo, jeigu jų turinys atitinka darbo santykių požymius. Todėl tai, kad darbuotojas turi individualią veiklą ar verslo registraciją, savaime nepaneigia faktinių darbo santykių požymių, o fizinis asmuo, įregistravęs individualią veiklą, nepraranda teisės dirbti pagal darbo sutartį. Sutarties sąlygų visuma ir jos vykdymo aplinkybės patvirtina fiksuotą darbo laiką, darbo vietą, pavaldumą, tęstinę funkciją. Vien formalus individualios veiklos vykdytojo statuso nurodymas sutartyje nepakeičia šalių santykių teisinės esmės. Taigi individualios veiklos registracija nėra teisinis kriterijus, paneigiantis darbo santykių kvalifikavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę formaliam įrašui Sutartyje, o ne Sutarties sąlygų visumai.

Šalys susitarė dėl fiksuoto, periodiškai mokamo mėnesinio atlygio (2 500 Eur per mėnesį sumokamas iki kito mėnesio nustatytos dienos), sutartyje įvardyto kaip atlyginimas (Sutarties 2 punktas, 2.3. papunktis), kuris nepriklausė nuo konkretaus rezultato. Tai atitinka darbo užmokesčio sampratą (DK 34 straipsnio 2 dalis) ir teismas nepagrįstai sureikšmino atsiskaitymo formą (sąskaitų faktūrų išrašymą).

Teismas netinkamai įvertino pavaldumo požymį, kuris yra esminis atribojant darbo ir civilinius santykius. Ginčo sutartyje buvo aiškiai nustatyta: konkreti darbo vieta, darbo laikas (40 val. per savaitę, nustatytos darbo valandos), pareiga vykdyti darbdavio nurodymus, vidaus taisyklių laikymasis, darbo proceso kontrolė ir drausminės priemonės (Sutarties 3.5., 4.1. punktai ir kt.). Šios sąlygos yra būdingos darbo santykiams ir nebūdingos civilinėms sutartims. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (WhatsApp susirašinėjimo duomenys, nuotraukos, liudytojo parodymai ir kt.) patvirtina, kad ieškovė faktiškai dirbo atsakovės organizuojamoje darbo aplinkoje, laikėsi nustatyto darbo laiko, vykdė vadovų nurodymus ir buvo integruota į organizacinę struktūrą, atsakovė suteikė darbo vietą ir darbo priemones (stalą, kėdę, monitorių). Be to, ji dalyvavo biuro aplinkos organizavime, sprendžiant darbo vietos klausimus: žaliuzių bendram kabinetui aptarimas, iš kurio matyti, kad ieškovė šį kabinetą suvokė kaip savo nuolatinę darbo vietą ir abi šalys laikė šias patalpas bendra darbo erdve; rakto naujam biuro vadovui klausimo aptarimas; tai, kad ieškovė laikė asmeninius daiktus biure ir prašė leidimo juos pasiimti po atleidimo ir pan. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad ji turėjo teisę pasirinkti darbo vietą, tačiau susirašinėjimo su atsakovės vadovu ir akcininku medžiaga patvirtina, kad ji prašė leidimo dirbti iš namų ir jai buvo suteiktas toks leidimas. Tai reiškia, kad ieškovė galėjo dirbti nuotoliniu būdu tik gavusi vadovų leidimą, o tai rodo darbdavio kontrolę.

Teismo argumentas, kad atsakovė neturėjo registruotos buveinės (duomenys neskelbtini), yra teisiškai nereikšmingas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su juridinio asmens buveine (DK 34 straipsnio 3 dalis), o nagrinėjamu atveju įrodymai patvirtina, kad atsakovė faktiškai organizavo darbą būtent šiose patalpose ir savo reklaminę iškabą pašalino tik prasidėjus šiam ginčui.

Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad atsakovė nebuvo patvirtinusi vidaus darbo tvarkos taisyklių. Nagrinėjamu atveju darbo tvarka buvo aiškiai nustatyta pačioje Sutartyje. Joje įtvirtinta: darbo vieta (3.5 p.), darbo laikas (4.1 p.), pavaldumas darbdavio nurodymams (3.2 p. – „vykdyti visus Bendrovės ir jos įgaliotų asmenų nurodymus“), vidaus taisyklių laikymasis (3.3 p.); integracija į organizaciją (3.1 p. – „artimas bendradarbiavimas su pardavimų agentais“ ir „bendradarbiavimas su vidaus komandomis“), darbo drausmė (3.2 p.), darbdavio kontrolė (16.1 p. – „Bendrovė turi teisę fiksuoti ir tikrinti bet kokią veiklą Bendrovės ryšio priemonėse), drausminės procedūros (14.1 p.), atostogų suteikimas (5.1 p.–5.2 p.). Be to, pavaldumas apima ir darbdavio nustatytų darbo atlikimo metodų laikymąsi. Nagrinėjamu atveju šis požymis pasireiškė tuo, kad ieškovės veikla buvo ne tik apibrėžta sutartimi, bet ir vykdoma laikantis darbdavio nurodymų, vidaus politikos, taikant kontrolę bei drausmines priemones (Sutarties 3.1 p., o 3.2 p., 3.3 p., 16.1 p., 14.1 p.). Tai patvirtina, kad ieškovė veikė pagal darbdavio nustatytą darbo organizavimo modelį, o jos darbą organizavo ir kontroliavo įmonės vadovas VAD1, akcininkas AKC1 ir VAD2. Rašytiniai įrodymai (ypač „WhatsApp“ susirašinėjimo medžiaga) patvirtina, kad ieškovei buvo nuolat skiriamos darbo užduotys, nustatomi jų atlikimo terminai, teikiamos pastabos, derinamas jų vykdymas, sprendžiami darbo organizavimo klausimai, taip pat reikalaujama gauti vadovų leidimus (pvz., dirbti nuotoliu). Ieškovė buvo įtraukta dalyvauti įvairiuose susitikimuose, taip pat buvo įtraukta į vidines sistemas ir procesus, naudojo darbdavio suteiktas priemones, biuro techniką, jai sukurtas elektroninis paštas ir prisijungimas prie jo. Tai, kad ji naudojo asmeninį kompiuterį ir telefoną, nėra pagrindas spręsti, kad darbdavys jai nesuteikė darbo priemonių. Nurodo, kad VAD2 buvo vadovė, koordinavusi darbo procesą, ieškovei davė tiesioginius nurodymus, tvarkė naujo darbuotojo įdarbinimo procesą, į jį įtraukė ieškovę. Tai rodo ieškovės integraciją į įmonės personalo procesus, būdingus tik darbuotojams, o ne paslaugų teikėjams. Įmonėje egzistavo aiški vadovavimo hierarchija. Pažymi, kad visas išdėstytas aplinkybes patvirtina susirašinėjimo medžiaga, kurios pirmosios instancijos teismas nevertino. Be to, Sutarties 4.3 punkte nustatytas 3 mėnesių bandomasis terminas, kuris yra būdingas tik darbo santykiams ir negali būti taikomas civilinėms paslaugų sutartims.

Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo apklausti liudytoją VAD2, kuri buvo faktinė tiesioginė ieškovės vadovė, nepagrįstai ribojo ieškovės teisę pateikti įrodymus ir apribojo įrodinėjimo pareigos vykdymą. Teismas nepagrįstai pritarė atsakovės teiginiams, kad VAD2 nėra darbuotoja, todėl negalėjo būti vadovė, kad ji veikė kaip akcininko žmona ir neturėjo ryšio su atsakovės veikla. Tai, kad VAD2 nėra samdoma atsakovės darbuotoja, nepaneigia to, kad ji faktiškai vykdė ieškovės vadovo funkcijas. Mano, kad liudytojos apklausa būtina siekiant išsiaiškinti faktines aplinkybes, kurias teismas nepagrįstai ignoravo ir neteisingai kvalifikavo.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių santykius, nepagrįstai apsiribojo vien subjektyviuoju ginčo Sutarties aiškinimo metodu – tariamais apeliantės ketinimais, tačiau netaikė objektyvaus sutarties aiškinimo metodo, t. y. sisteminės lingvistinės sutarties teksto analizės, ir nevertino sutarties sąlygų bei faktinių jos vykdymo aplinkybių visumos. Lemiamą reikšmę turi ne sutarties pavadinimas ar šalių deklaruojami ketinimai, o realus santykių turinys ir jų vykdymas. Taigi teismas, suteikdamas prioritetą subjektyviam kriterijui ir ignoruodamas objektyvius požymius, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Be to, ginčo sutarties tekstą parengė atsakovė, todėl bet kokios abejonės turėjo būti aiškinamos ieškovės naudai, tačiau teismas iš esmės rėmėsi atsakovės pateiktu Sutarties aiškinimu bei jos argumentais.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė pati siekė veikti kaip savarankiška paslaugų teikėja ir kad jos valia vėliau pasikeitė. Tokia išvada prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Ji pas atsakovę pateko per Užimtumo tarnybą kaip darbo ieškantis asmuo, dalyvavo įprastame darbuotojų atrankos procese – teikė gyvenimo aprašymą (CV), dalyvavo darbo pokalbiuose, kandidatavo į konkrečią pareigybę (fondų valdytojo asistento). Visas šalių bendravimas vyko įdarbinimo, o ne civilinio sandorio sudarymo kontekste – nebuvo jokių komercinių pasiūlymų, paslaugų įkainių derinimo ar kitų verslo santykiams būdingų elementų. Teismas nevertino atsakovės motyvų pasirinkti civilinės sutarties formą ir tikrųjų jo ketinimų ikisutartinėje stadijoje kurti darbo santykius. Byloje nustatyta, kad atsakovė nėra įregistravusi veiklos Lietuvoje kaip darbdavys, nėra mokesčių mokėtoja ar socialinio draudimo įmokų mokėtoja, todėl objektyviai negali sudaryti darbo sutarčių. Iš ieškovės ir akcininko susirašinėjimo ikisutartinėje stadijoje (2024 m. sausio mėn.) medžiagos matyti, kad šalys turėjo ketinimą kurti darbo santykius, o pasirinkta sutarties forma neatitiko tikrojo šalių santykių turinio. Tai leidžia daryti išvadą, kad civilinė sutartis buvo naudojama siekiant formaliai įforminti faktiškai egzistuojančius darbo santykius. Šios aplinkybės (atsakovė negalėjo forminti darbo sutarties, bet derėjosi dėl darbo santykių) patvirtina, kad būtent atsakovė inicijavo ir nulėmė sutarties formos pasirinkimą. Taigi sutarties forma galėjo būti parinkta dirbtinai, siekiant apeiti imperatyvias darbo teisės normas.

Net ir pripažinus, kad apeliantė formaliai sutiko su atsakovo pasiūlyta civilinės sutarties forma, ši aplinkybė nėra lemiama kvalifikuojant šalių santykius. Pažymi, kad jos sutikimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių – sutartį parengė atsakovė, o apeliantė, būdama užsienio valstybės pilietė, neturinti pakankamų teisinių žinių ir esanti socialiai pažeidžiama, neturėjo realios galimybės daryti įtakos sutarties formai ar turiniui. Toks sutikimas laikytinas formaliu prisitaikymu prie atsakovės diktuojamų sąlygų, o ne savarankiška ir laisva valia pasirinkti civilinių santykių modelį.

Teismas nepagrįstai sureikšmino pavienius apeliantės elektroninius laiškus, kuriuose ieškovė vartojo terminą „paslaugų sutartis“. Ši frazė buvo vartojama jau po darbo pokalbių, reaguojant į atsakovo pasiūlytą sutarties formą, taip pat nutrūkus santykiams, o tai, kad susirašinėjime ieškovė paminėjo galimą teisininko pagalbą, yra įprasta protingo ir apdairaus asmens elgesio forma. Taip pat nepagrįstai sureikšmintos aplinkybės dėl jos išsilavinimo, ankstesnės patirties ar individualios veiklos registravimo. Šios aplinkybės savaime neįrodo jos sąmoningo siekio kurti civilinius santykius ir nereiškia, kad ji galėjo tinkamai įvertinti skirtingų sutarčių rūšių teisinius padarinius, ypač atsižvelgiant į jos, kaip užsienio valstybės pilietės ir (duomenys neskelbtini), faktinę padėtį, teisinio išsilavinimo neturėjimą, lietuvių kalbos nemokėjimą tiek, kad galėtų suprasti sutarčių skirtumus, sunkią finansinę padėtį. Tai, kad ji turėjo bendrą supratimą apie individualios veiklos formą ar kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl jos registravimo, nepaneigia esminės aplinkybės, jog konkrečiu atveju ji siekė įsidarbinti ir dalyvavo darbo atrankos procese, o ne derėjosi dėl savarankiškų paslaugų teikimo. Individualios veiklos registravimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių ir savaime nepatvirtina sąmoningo siekio kurti civilinius santykius su atsakove. Individuali veikla buvo įregistruota dėl objektyvių priežasčių – siekiant savarankiškai mokėti PSD įmokas ir užsitikrinti sveikatos draudimą tuo laikotarpiu, kai ji neturėjo darbo santykių, o ne realaus ketinimo vykdyti savarankišką verslą.

Prašo apeliacinės instancijos teismo priimti naujus įrodymus: „LinkedIn“ darbo skelbimo kopiją bei 2024 m. sausio 9 ir 11 d. elektroninio susirašinėjimo su atsakovės akcininku AKC1 medžiagą, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti formaliai nurodęs, kad įrodymai pateikti ne pasirengimo nagrinėti bylą, o bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad ji nepiktnaudžiauja procesu, nes būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado tik po atsakovės vadovo ir akcininko apklausos teisme. Teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus nepagrįstai neįvertinęs jų ryšio ir reikšmės faktinių bylos aplinkybių nustatymui. Įrodymų priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, nes jų turinys atsakovei yra žinomas. „LinkedIn“ darbo skelbimas ir 2024 m. sausio 11 d. el. laiškas įrodo, kad ikisutartinėje stadijoje šalių ketinimas buvo kurti būtent darbo santykius. Be to, skelbimo turinys paneigė atsakovės teiginius, esą ji neturėjo biuro ar darbuotojų komandos Vilniuje, nes jame aiškiai nurodytas reikalavimas „prisijungti prie mūsų biuro ir komandos Vilniuje“.

Taip pat prašo priimti naujus įrodymus – 2026 m. vasario 25 d. el. laiškus (susirašinėjimo su atsakovės advokatu medžiagą) bei 2026 m. vasario 26 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymą. Šie dokumentai atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl objektyviai negalėjo jų pateikti anksčiau. 2026 m. vasario 25 d. el. laiške atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė „turi aiškių įrodymų dėl konfidencialumo pažeidimo“ ir kad „klientas ketina tęsti šį ieškinį (t. y. reikalauti netesybų pagal sutartį)“, tačiau būtų pasirengęs atsisakyti šių reikalavimų, jei ieškovė neeskaluotų ginčo. Tokia komunikacija, ieškovės vertinimu, laikytina neteisėtu spaudimu ir nesąžiningu procesiniu elgesiu, nukreiptu į jos teisės į apeliaciją ribojimą. Šis poveikis turėjo tiesioginių pasekmių jos sveikatai, 2026 m. vasario 26 d. medicininėje pažymoje užfiksuota jos ūmi reakcija į stresą, miego sutrikimai ir somatiniai simptomai, atsiradę būtent dėl „buvusio darbdavio advokatų grasinimų“. Šie įrodymai yra reikšmingi vertinant atsakovės atstovų netinkamą procesinį elgesį, kaip aplinkybę, turinčią įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, nes patvirtina atsakovės bandymus daryti spaudimą ieškovei ir riboti jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

Nors pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovės prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 14 930,20 Eur iki 8 310,20 Eur, priteista suma vis tiek neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų. Teismas konstatavo, kad byla nėra sudėtinga, todėl turėjo būti taikomi mažesni, o ne artimi maksimaliems dydžiai. Teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra nepakankamai motyvuota, nenurodyta, kurios konkrečios išlaidos buvo atmestos ar sumažintos ir kodėl galutine pripažinta būtent 8 000 Eur suma. Toks motyvavimo trūkumas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų. Teismo argumentas, kad ieškovė „chaotiškai teikė įrodymus“, yra deklaratyvus ir nekonkretizuotas, nenurodyta, kokiais veiksmais toks „chaotiškumas“ pasireiškė ir kaip tai objektyviai padidino atsakovės išlaidas. Be to, pagal CPK 178 straipsnį, šalis turi teisę ir pareigą teikti įrodymus, o aktyvus įrodinėjimas negali būti vertinamas kaip pagrindas didinti jai tenkančią finansinę naštą. Teismas nurodė, kad ieškinio patikslinimas penktadienį prieš pirmadienio posėdį lėmė posėdžio atidėjimą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškinį ji tikslino parengiamojoje stadijoje, t. y. nepažeisdama CPK reikalavimų. Tuo tarpu atsakovė nepateikė atsiliepimo į pradinį ieškinį, o įrodymus ir prašymus teikė likus 1–2 dienoms iki posėdžių.

Be to, teismas, nustatydamas išlaidų dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jas prašoma priteisti už išskaidytas ir dubliuojamas paslaugas bei paslaugas, kurios yra sudėtinė procesinių dokumentų rengimo ir pasirengimo bylos nagrinėjimui dalis. Paslaugas teikė advokato padėjėjas, tačiau priteista suma faktiškai atitinka aukštos kvalifikacijos advokatų paslaugų įkainius sudėtingose komercinėse bylose. Tai neatitinka nei bylos pobūdžio (darbo ginčas), nei teismo konstatuoto nesudėtingumo, nurodytos atstovo darbo laiko sąnaudos akivaizdžiai perteklinės. Be to, atsakovė, pasirinkdamas aukšto lygio advokatų kontorą ir didelius įkainius, prisiima šio pasirinkimo ekonominę riziką. Atsakovės kaštai negali būti perkelti kitai šaliai. Šiuo atveju iš ieškovės priteistas išlaidų atlyginimas daugiau nei 6 kartus viršija jos pačios patirtas atstovavimo išlaidas. Be to, teismas neatsižvelgė į jos turtinę padėtį, tai, kad jai teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, jos pajamos minimalios ir 8 310,20 Eur suma jai sukuria neproporcingą finansinę naštą ir neatitinka teisingumo principo. Taip pat teismas neatsižvelgė į atsakovės procesinį elgesį, t. y. tai, kad dokumentus ji teikė paskutinės nustatytų terminų dienomis ar net posėdžių metu, taip sunkindama atsakovės pasirengimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, iš viso nevertino arba netinkamai vertino didelį kiekį įrodymų, pagrindžiančių faktinius darbo santykius. Tik žodinio bylos nagrinėjimo metu galima visapusiškai ir detaliai aptarti kiekvieno įrodymo turinį bei tarpusavio ryšį, užtikrinti CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Be to, kadangi teismas nepagrįstai netenkino prašymo apklausti svarbią liudytoją VAD2, jos tiesioginis dalyvavimas apeliaciniame procese yra būtinas siekiant patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes. Žodinio nagrinėjimo būtinybę sąlygoja ir didelis skaičius ginčijamų skundžiamo sprendimo aspektų, kurių nagrinėjimas reikalauja išsamių šalių paaiškinimų. Dėl to prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi tinkamai ir, priešingai apeliantės teiginiams, atliko nuoseklią analizę ir nesuteikė prioriteto formaliesiems kriterijams, t. y. sutarties pavadinimui, atsiskaitymo formai ir pan., neapsiribojo vien formaliu Sutarties pavadinimu ir tekstu. Teismas aiškiai konstatavo, kad nors Sutartyje yra daug sąlygų, perimtų iš darbo sutarties, tai atsitiko dėl techninės priežasties (t. y. mėgėjiškas sutarties parengimas) ir dėl šios priežasties tikroji šalių valia negali būti nustatoma vien iš Sutarties teksto.

Teigia, kad teismas tinkamai atskleidė tikruosius šalių ketinimus sudarant Sutartį, ieškovės tikruosius ketinimus atskleidė remdamasis įrodymais, užfiksuotais jos pačios ikisutartiniais veiksmais. Ieškovės rašytas 2024 m. sausio 24 d. elektroninis laiškas aiškiai atskleidė tikrąją ieškovės valią sudaryti konkrečiai civilinę, o ne darbo sutartį, taip pat buvusį ieškovės pasirengimą net pačiai sutartį parengti esant poreikiui. Be subjektyvių pačios ieškovės bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, bylos medžiagoje nėra jokių priešingą aiškinimą galinčių pagrįsti rašytinių įrodymų. Be to, teismas pagrįstai įvertino pačios ieškovės viešai deklaruojamą įspūdingą asmeninę verslo kūrimo patirtį ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė galėjo puikiai suprasti civilinės paslaugų sutarties ir darbo sutarties sudarymo skirtumą.

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė anksčiau Lietuvoje buvo dirbusi pagal darbo sutartį, taip pat, kad pati kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, kur jai buvo paaiškinti individualios veiklos ypatumai. Pirmąją individualios veiklos rūšį ieškovė įregistravo dar 2023 m. viduryje, taigi dar gerokai iki ginčo Sutarties sudarymo, todėl nekyla abejonių, kad Sutarties sudarymo metu ieškovei buvo gerai suprantamas ir civilinių paslaugų teikimo santykių pobūdis būtent Lietuvos Respublikoje. Be to, laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 9 d. iki 2023 m. lapkričio 20 d. ieškovė įregistravo net 4 skirtingas vykdomos individualios veiklos rūšis. Šis įrodymas akivaizdžiai sudarė pagrindą teismui kaip nepatikimus vertinti ieškovės paaiškinimus, jog individualią veiklą ji įregistravo vien tam, kad turėtų sveikatos draudimą Lietuvoje. Net 4 skirtingų rūšių individualios veiklos registravimas keliais skirtingais etapais sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė aiškiai suprato ir siekė veikti kaip nepriklausomas paslaugų teikėjas Lietuvos rinkoje.

Teismas tinkamai ir nuosekliai įvertino ir Sutarties sudarymo aplinkybes. Atsakovė prieš Sutarties sudarymą susipažino su ieškovės „LinkedIn“ paskyra, kurioje ieškovė nuo 2021 m. prisistato kaip individualią veiklą vykdantis asmuo (angl. self-employed), (duomenys neskelbtini) įkūrė įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kurioje savarankiškai dirbo vyresniąja talentų pritraukimo specialiste (angl. senior talent acquisition specialist), be to, šios ieškovės įkurtos įmonės interneto svetainės skiltyje „Įkūrėjas“ (angl. Founder) ieškovė įspūdingai pristatoma kaip sumani verslininkė, net dešimtmetį praleidusi konsultuodama įvairių verslų komandas, dirbusi (duomenys neskelbtini), o vėliau pati sukūrusi virtualaus asistento produktą. Ieškovės asmeninėje interneto svetainėje ir net ginčo nagrinėjimo teisme pradžioje ieškovė viešai ir toliau save pristatė kaip „nepriklausomą įdarbinimo konsultantę“ (angl. dedicated independent recruitment consultant), nurodydama daugiau nei 5 metų patirtį įvairiose srityse. Taigi susidarė įspūdis, jog ieškovė gali būti naudinga atsakovei, todėl buvo pakviesta pokalbio, o jo metu ieškovė prisistatė kaip paslaugų teikėja ir nurodė norinti vykdyti individualią veiklą, kad gautų didesnes pajamas.

Pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė, Užimtumo tarnybos pranešime buvo nurodyta laisva darbo vieta „Operacijų ir klientų aptarnavimo specialistė/-as“ įmonėje UAB „BidX Digital“. Ieškovė kreipėsi į BidX Digital kaip kandidatuojantis asmuo, aiškiai nurodydama, kad yra nukreipta Užimtumo tarnybos. Nė viename iš pačios ieškovės teismui pateiktų susirašinėjimo su atsakove fragmentų nėra jokios nuorodos į Užimtumo tarnybą, kadangi šalių tarpusavio santykis užsimezgė tik po to, kai BidX Digital pabaigė savo atrankos proceso dalį ir savarankiškai nusprendė persiųsti kandidatės kontaktus atsakovei.

Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Sutartį parengė ne kvalifikuotas teisininkas, o pats atsakovės direktorius, neturintis jokios teisinio darbo patirties, kuris tiesiog pritaikė turimą darbo sutarties šabloną civiliniams santykiams įforminti, kaip to ir pageidavo ieškovė. Teismas teisingai pastebėjo, kad Sutartyje yra daug sąlygų, perimtų iš darbo sutarties, todėl pagrįstai nurodė, jog, aiškinantis tikruosius Sutarties šalių ketinimus, yra aktualios ir kitos aplinkybės bei šalių elgesys. Teismas aiškiai įvertino formalų Sutarties teksto defektą ir nesivadovavo vien jos forma ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė siekė iš esmės intelektinių paslaugų gavimo, o ne konkretaus darbo atlikimo, kad šalys susitarė dėl tam tikrų paslaugų pastovaus teikimo ir fiksuoto mėnesinio užmokesčio pagal pateiktą sąskaitą faktūrą mokėjimo.

Taip pat teismas pagrįstai vertino tiek šalių tarpusavio santykių praktiką, tiek ir šalių elgesį po Sutarties sudarymo ir nutraukimo. Teismas konstatavo, kad vykdant Sutartį atsiskaitymo praktika atitiko nepriklausomo paslaugų teikimo modelį, ieškovė paslaugas teikė naudodamasi savo pačios priemonėmis, galėjo pasirinkti darbo vietą, nors darbus koordinavo su atsakovės vadovu, tačiau iš ieškovės nebuvo reikalaujama ir ieškovė nesilaikė darbo tvarkos, vidinės politikos ar taisyklių, darbo laiko reikalavimų, o atsakovė Lietuvoje iš viso neturėjo ir iki šiol neturi darbuotojų. Be to, sutartinius santykius su atsakove jų egzistavimo metu ieškovė savo iniciatyva „LinkedIn“ paskyroje pristatinėjo kaip ieškovės vykdomą nepriklausomo (laisvai samdomo) agento (angl. Freelance) veiklą, nurodydama: „Fund Relations Manager – DHF Asset Management S.à r.l. Freelance“. Mano, kad šis pačios ieškovės įrašas yra tiesioginė jos tikrosios pirminės valios ir suvokimo išraiška. Tik prasidėjus ginčui ieškovė įrašą pakoregavo ir pašalino jo dalį apie nepriklausomo agento statusą. Nepaisant to, iki šiol ieškovė LinkedIn paskyroje prisistato kaip „individuali verslininkė“ (angl. „Solo Entrepreneur“), asmeninė verslo architektė (angl. „Solo Business Architect“) bei įvairiais kitais civilinį paslaugų teikėją atitinkančiais terminais. Taigi ieškovė puikiai suvokė ir suvokia skirtumą tarp darbo ir civilinių santykių, o savo poziciją pakeitė siekdama pasipelnyti. Visa ši ieškovės viešo elgesio prieš Sutarties sudarymą, jos metu ir po jos nutraukimo visuma yra aktuali pagal CK 6.193 straipsnio 2 ir 5 dalis ir teismas pagrįstai ją įvertino kaip patvirtinančią tikrąją ieškovės valią sudaryti civilinę paslaugų teikimo sutartį.

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pozicija nuolat kito ir buvo prieštaringa. Ieškovė pati paminėjo, kad atsakovės vadovas jai net kelis kartus buvo nurodęs neturintis laiko duoti darbinių pavedimų, nors vėliau siekė įrodyti egzistavusį darbinių santykių pavaldumą. Be to, savo prašyme DGK ieškovė teisingai patvirtino, kad atsakovė iš tiesų nesiekė nutraukti Sutarties ir ieškovei pasiūlė ją pakeisti: „sutarties nutraukimo dieną (2024 m. kovo 15 d.) man buvo pasiūlytos alternatyvios laisvai samdomo darbuotojo pareigos“. Tuo tarpu vėliau ieškovės pozicija pasikeitė ir ji tvirtino, kad neva Sutarties nutraukimo dieną jai buvo liepta nedelsiant susirinkti daiktus ir išeiti, neleista pabaigti darbų ir pan. Ieškovė DGK taip pat teigė, kad buvo paprašyta parašyti profesionalų pranešimą spaudai ir tai viršijo jos darbo sritį bei kompetenciją, dėl to ji prašė papildomos kompensacijos (200 Eur už 10 proc. darbo laiko). Tačiau vėliau teisme tą pačią veiklą (spaudos pranešimų rašymą, rinkodaros funkcijas) ieškovė pateikia kaip savo vykdytų darbo funkcijų dalį, patvirtinančią darbo santykių buvimą. Be to, net ir šiuose pirminiuose DGK dokumentuose ieškovė santykį su atsakove vadino „laisvai samdomu darbu“ ir savo pateiktų įrodymų sąraše Sutartį vadino „Nepriklausomo paslaugų teikėjo sutartimi“ (angl. „Freelance Contract“).

Mano, kad po Sutarties nutraukimo ieškovės rašytas 2024 m. balandžio 4 d. el. laiškas taip pat patvirtina ieškovės suvokimą apie teisinių santykių prigimtį. Ieškovė savo reikalavimą grindė Sutarties 7.2 punkte nustatyta sutarties nutraukimo tvarka pagal civilinės teisės normas, o ne darbo teisės normas. Tame pačiame laiške išdėstytas grasinimas siekti darbo santykių pripažinimo negavus reikalaujamos kompensacijos buvo spaudimo priemonė finansiniam reikalavimui pagrįsti, o ne tikrasis įsitikinimas dėl santykių pobūdžio.

Sutarties 2.1–2.2 punktais šalys sutarė dėl fiksuoto 2 500 Eur mėnesinio honoraro. Fiksuotas atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams. Atsakovė iš ieškovės iš esmės pirko intelektines (konsultacines) paslaugas (nuolat teikiamų intelektinių paslaugų rezultatą), ne konkrečius atskirus darbus. Be to, Sutartyje numatyta ir tai, kad mėnesinis honoraras bus mokamas pagal ieškovės parengtas ir atsakovei pateiktas sąskaitas faktūras. Tuo tarpu santykiuose darbdavys pats apskaičiuoja ir išmoka darbo užmokestį.

Kaip matyti iš Sutarties 3.1 punkto, atsakovė siekė konkrečiai įvardytų įvairių intelektinių paslaugų gavimo, tačiau ne konkretaus darbo ar funkcijos atlikimo. Sutartos paslaugos buvo apibrėžtos individualiais požymiais ir CK nuostatos tokio pobūdžio paslaugų gavimo nedraudžia. Civilinėje teisėje plačiai žinomos ir pripažįstamos vadinamosios fiksuoto (angl. „retainer“) arba prenumeratos tipo (angl. „subscription“) paslaugų sutartys, pagal kurias paslauga teikiama tęstinai ir yra periodiškai apmokama. Vien ši aplinkybė nekvalifikuoja santykių kaip darbo, nes lemiamas atribojimo kriterijus yra ne veiklos tęstinumas, o subordinacijos, organizacinės integracijos ir darbo proceso kontrolės buvimas.

Nesutinka, kad teisingam ginčo išnagrinėjimui buvo būtina apklausti VAD2. Byloje pateiktas pakankamas rašytinių įrodymų kiekis, leidęs teismui nustatyti ir įvertinti jos vaidmenį ginčo kontekste, o liudytojo apklausa tuo pačiu klausimu yra perteklinė. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad VAD2 niekada nebuvo atsakovės samdoma darbuotoja, ji yra akcininko sutuoktinė, dirbusi (duomenys neskelbtini) patalpose, įsikūrusiose kitoje akcininko bendrovėje, ir kartais perduodavo ieškovei atsakovės užduotis ar paprašydavo asmeninės pagalbos (nesusijusios su Atsakovės veikla). Byloje jau buvo apklausti du liudytojai – atsakovės vadovas ir akcininkas. Ieškovė nekalba lietuviškai, todėl visos liudytojų apklausos ir taip kainavo itin daug laiko dėl nuolatinio vieno ar net dviejų vertėjų vienu metu poreikio. Remdamasis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais teismas pagrįstai nusprendė, kad papildoma liudytojo apklausa šiame kontekste nebūtų proporcinga ir lemtų bylos nagrinėjimo atidėjimą dar porai mėnesių. Teismas ir taip itin lanksčiai toleravo ieškovės tendencingai nesavalaikį ir gana nepagarbų procesinį elgesį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas apribojo ieškovės įrodinėjimo pareigos vykdymą. Pažymi, kad ginčą teisme ieškovė inicijavo 2024 m. liepos 29 d., o pirmasis parengiamasis posėdis įvyko tik 2025 m. gegužės 22 d. Ieškovė, net ir naudodamasi kvalifikuoto teisininko – advokato – pagalba, po 10 mėnesių nuo ginčo pradžios vykusio parengiamojo posėdžio metu negalėjo iki galo suformuluoti savo reikalavimų ir posėdį teko atidėti. Taip pat ieškovės prašymu atidėtas 2025 m. birželio 11 d. turėjęs vykti parengiamasis posėdis, kadangi iki jo likus 2 dienoms ieškovė nusprendė pakeisti atstovą, 2025 m. rugpjūčio 13 d. turėjęs vykti parengiamasis posėdis taip pat buvo atidėtas, nes likus mažiau nei dviem dienoms iki jo ieškovė pasiūlė mediacijos procesą, atsakovė pasiūlymą priėmė, tačiau po dviejų mėnesių ieškovė iš mediacijos proceso pasitraukė nė karto nesusitikusi su atsakovės atstovais. Dar daugiau, ieškovė, visą laiką byloje turėdama kvalifikuotą teisininką, 2025 m. lapkričio 28 d. (penktadienį), kai parengiamasis teismo posėdis buvo paskirtas 2025 m. gruodžio 1 d. (pirmadienį), pateikė dar vieną patikslintą ieškinį. Teismas jį priėmė, tačiau dėl to ir vėl teko atidėti bylos nagrinėjimą. Pažymi, kad ieškovė taip pat teikė šimtus padrikų lapų dirbtinio intelekto įrankių sugeneruotų paaiškinimų ir kitų „įrodymų“, kuriuos teismas, nepaisydamas jų formos, dažnai net nepateikus profesionalaus dokumentų vertimo, priimdavo. Byloje yra net 10 tomų, susidedančių iš beveik 1 000 lapų. Atsakovė savo ruožtu pateikė iš viso tik 3 procesinius dokumentus (atsiliepimus į ieškinius ir vienus rašytinius paaiškinimus), visa likusi bylos medžiaga yra tik ieškovės teikti įrodymai ir paaiškinimai. Akivaizdu, kad teismas absoliučiai neribojo ieškovės įrodinėjimo laisvės, o vien tai, kad tam tikri įrodymai nebuvo priimti, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė civilinio proceso normas.

Pažymi, kad teismo pareiga vertinti įrodymus „visapusiškai“ reiškia pareigą vertinti įrodymų visumą ir daryti išvadas remiantis visos bylos medžiaga, tačiau tai nereiškia nei būtinybės motyvuoti kiekvieną procesinį teiginį ar atsakymą atskirai, nei privalomumo vertinti įrodymus būtent taip, kaip to prašo ieškovas. Tai, kad konkretus įrodymas nėra aptartas motyvuojamojoje dalyje, savaime nereiškia, jog teismas jo nevertino. Nagrinėjamu atveju įrodymų tyrimas byloje buvo atliktas itin išsamiai, net kelių teismo posėdžių metu, ieškovė turėjo galimybę tiek asmeniškai, tiek per savo atstovus pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų, teikė daug rašytinių paaiškinimų. Teismas konkrečiai nurodė, kuo remdamasis padarė išvadas dėl šalių tarpusavio santykių kvalifikavimo, teismo motyvacija yra išsami, pasisakyta dėl visų esminių ieškovės ieškinio argumentų.

Apeliantės reikalavimas dar labiau sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas. Bylos apimtis buvo išskirtinai didelė, o didžioji dalis medžiagos pateikta ieškovės ir tai objektyviai didino atsakovės atstovų darbo sąnaudas. Lygiai taip pat atsakovės teisinių paslaugų sąnaudas didino aptartas ieškovės procesinis elgesys, lėmęs ne vieną teismo posėdžio atidėjimą likus vos vienai ar dviem dienoms iki jo paskirtos datos. Atsakovės patirtos išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su byla ir realiai patirtos, o ieškovės socialinė padėtis savaime nepanaikina pralaimėjusios šalies pareigos atlyginti būtinas ir pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Visos proceso šalys turi lygias teises ir pareigas nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, jei konkrečioje situacijoje nėra objektyvaus pagrindo išskirti vieną iš šalių kaip pažeidžiamą. Ieškovės veiksmai ir pozicija viso proceso metu aiškiai rodė, kad ji suprato ginčo esmę, aktyviai kaltino atsakovę įvairiais teisių pažeidimais ir nuolat siekė užbėgti už akių galimoms nepalankaus sprendimo pasekmėms ir sukurti jai palankų emocinį foną – nuolat akcentuodama savo (duomenys neskelbtini) statusą, šeiminę padėtį ir kitas asmenines aplinkybes. Pažymi, kad ginčą pradėjo ieškovė, todėl ji privalo prisiimti ir nepagrįsto ieškinio atmetimo pasekmes ir jos prašymas dar labiau sumažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nėra suderinamas nei su proporcingumo principu, nei su faktine išlaidų struktūra.

Dėl ieškovės teikiamų įrodymų nurodo, kad darbo skelbimas, kaip jau buvo paaiškinta teismui, nesusijęs su byla. Šis skelbimas buvo įdėtas po sutartinių santykių nutraukimo, kai atsakovė svarstė registruoti veiklą Lietuvoje, tačiau neatsiradus kandidatų ši idėja nerealizuota ir atsakovė iki šiol neveikia Lietuvoje. Pati ieškovė pirmosios instancijos teismui pripažino, kad nežino šio skelbimo datos, todėl teismas pagrįstai jo nepriėmė, juo labiau, kad ieškovė jį siekė pateikti bylos nagrinėjimo pabaigoje. Teikia įrodymus, patvirtinančius šio skelbimo įdėjimo datą (2024 m. balandį) ir paneigiančius ieškovės teiginius, kad ji kandidatavo pagal šį skelbimą. Ieškovės papildomai nurodomas susirašinėjimas egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir ieškovė nenurodo, kodėl jo nepateikė laiku. Teismas visiškai pagrįstai nepriėmė minėtų ieškovės papildomų įrodymų, pateiktų itin pavėluotai.

Pažymi, kad niekaip neriboja ieškovės teisės į apeliaciją, o siūlė abiem šalims neapeliuoti ir neeskaluoti ginčo. Ieškovė savo teise pasinaudojo ir jos teikiamas elektroninis laiškas ar medicininė pažyma niekaip nėra susiję su apeliaciniu skundu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, liudytojo apklausos, naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimų priėmimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Nors byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose gali prašyti žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Esminė aplinkybė sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo įprastos (rašytinės) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos, yra nagrinėtino klausimo ir tirtinų aplinkybių pobūdis, dėl kurio tam tikrais atvejais tinkamai išnagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka nėra įmanoma.

Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, iš viso nevertino arba netinkamai vertino didelį kiekį įrodymų, todėl tik žodinio bylos nagrinėjimo metu galima visapusiškai ir detaliai aptarti kiekvieno įrodymo turinį bei tarpusavio ryšį. Žodinio nagrinėjimo būtinybę, ieškovės nuomone, sąlygoja ir didelis skaičius ginčijamų skundžiamo sprendimo aspektų, kurių nagrinėjimas reikalauja išsamių šalių paaiškinimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, taip pat pati aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose ir turėjo galimybę duoti paaiškinimus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikti įrodymus ir rašytinius paaiškinimus, kurie yra itin platūs, detalūs, duoti dėl kiekvieno atsakovės teiginio ir argumento, dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, ir sudaro iš esmės visą bylos medžiagą, t. y. ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai ir įrodymai sudaro elektroninės bylos 3, 4, 5, 6, 7, 9 tomus, o įvertinus jų turinį, daugiau tikėtina, yra sugeneruoti dirbtinio intelekto įrankių, kurių specialiste prisistato ieškovė savo gyvenimo aprašymuose. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės visus šiuos ieškovės pateiktus procesinius dokumentus. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad šiuo požiūriu apeliantės procesinės teisės galėjo būti suvaržytos. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o visus savo argumentus apeliantė turėjo teisę išdėstyti apeliaciniame skunde ir šia teise pasinaudojo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės. Tuo tarpu, kaip matyti iš apeliantės prašymo turinio, ji siekia būtent pakartotinio bylos išnagrinėjimo ir visų byloje esančių įrodymų detalaus ištyrimo ir aptarimo teismo posėdyje iš naujo, o tai nėra suderinama su apeliacinio proceso tikslu ir paskirtimi. Dėl to apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje netenkinamas.

Tas pats pasakytina ir apie apeliantės prašymą apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoją apklausti VAD2, kuri, ieškovės teigimu, buvo faktinė tiesioginė jos vadovė. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo apklausti nurodytą asmenį kaip liudytoją, pažymėjo, kad, bylos duomenimis, VAD2. yra atsakovės akcininko sutuoktinė ir kitos įmonių grupės įmonės vadovė, kuri nebuvo atsakovės darbuotoja. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pati ieškovė, o šioje byloje yra sprendžiamas klausimas, kokie teisiniai santykiai siejo šalis – darbo ar civiliniai. Tuo tarpu nė vienos iš šalių paaiškinimuose, taip pat liudytojų parodymuose VAD2 nefigūravo, pati ieškovė paaiškino, kad nurodymus dažniausiai jai duodavo akcininkas, VAD2. taip pat nedalyvavo šalims sudarant ginčo sutartį. Teismas nurodė, jog prašymas apklausti VAD2. dėl jos dalyvavimo bendruose įmonių grupės projektuose, dėl jos, kaip kito juridinio asmens vadovės, statuso ir vaidmens, nėra tiesiogiai susijęs su bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl darbo organizavimo, struktūros, kitų aplinkybių šalys ir liudytojai davė paaiškinimus ir teismas nusprendė, kad byloje esančių įrodymų pakanka sprendimui priimti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad VAD2. būtų dalyvavusi šalims sudarant ginčo sutartį, kad jos turinys ar detalės jai būtų žinomos. Taip pat nėra pagrindo manyti ir apeliantė nepagrindė, kad liudytojos parodymai byloje galėtų turėti esminę reikšmę ar sudarytų pagrindą priimti kitokį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė prašo priimti atsakovės socialinio tinklo „LinkedIn“ paskyroje paskelbtą darbo skelbimą, kurio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė du kartus ir atsisakė jį priimti pažymėjęs, kad ieškovė pripažino, jog ginčo sutarties sudarymo metu šio skelbimo ji nematė ir pagal jį į atsakovės paskelbtą darbo vietą nekandidatavo. Taigi, nepasikeitus jokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo priimti šį įrodymą ir apeliacinės instancijos teisme. Dėl ieškovės teiktos elektroninio susirašinėjimo 2024 m. sausio 9–11 d. su akcininku AKC1 medžiagos pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šie įrodymai egzistavo dar iki bylos inicijavimo ir galėjo būti pateikti anksčiau, parengiamojo posėdžio metu, o ne nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. įrodymai pateikti pavėluotai. Teismas pažymėjo, kad įrodymų teikimas nėra beribis ir negali tęstis neapibrėžtą laiką, įrodinėjimas turi vykti CPK nustatyta tvarka, juo labiau, kad ieškovė tuos pačius įrodymus (pavyzdžiui, minėtą skelbimą) buvo pateikusi jau anksčiau, juos atsisakyta priimti. Ieškovė nenurodė, kokios priežastys jai sutrukdė pateikti įrodymus anksčiau, atsakovė visada laikėsi nuoseklios procesinės pozicijos ir nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, lėmusių vėlesnio įrodymų pateikimo būtinybę. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai irmano, jog nėra teisinio pagrindo juos priimti ir apeliacinės instancijos teisme.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog įrodinėjimo procesas nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Civiliniame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės ir, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, turi vykti CPK nustatyta tvarka. Byloje faktinių duomenų turi būti surenkama tiek, kad jų būtų pakankama esminėms išvadoms padaryti, o beribis įvairiausių versijų kėlimas ir bandymas po to jas patvirtinti ar paneigti, renkant vis naujus įrodymus, nėra efektyvus būdas ir prieštarauja civilinio proceso principams ir tikslams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kooperavosi su šalimis proceso metu ir, priešingai apeliantės teiginiams, nevaržė jos procesinių teisių, tarp jų ir teisės bei pareigos įrodinėti. Ieškovė savo teisėmis naudojosi ypač aktyviai, nuolat teikė įrodymus ir paaiškinimus, kurie, kaip minėta, sudaro beveik šešis elektroninės bylos tomus. Pirmosios instancijos teismas suteikė šalims galimybę teikti tiek įrodymų, kiek, šalių nuomone, buvo būtina, tačiau teismas neturi šalims nurodyti, kokius ir kiek įrodymų šalis turi pateikti. Šalys, naudodamosi CPK įtvirtintais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12, 13 straipsniai), pačios nusprendžia, ar teikti bylai įrodymus, kokius ir kiek jų teikti, tačiau teisė ir pareiga įrodinėti turi būti įgyvendinama nepaneigiant taisyklės, kad įrodymai teikiami pasirengimo nagrinėjimui iš esmės stadijoje, kurioje suformuojama visa bylos medžiaga, kad bylą galima būtų išnagrinėti per vieną teismo posėdį. Atitinkamai, CPK yra įtvirtintas ribojimas vėliau, jau paskyrus bylą į teismo posėdį, teikti naujus įrodymus. Vėliau pateiktus įrodymus teismas turi teisę atsisakyti priimti arba atmesti prašymą juos išreikalauti, jeigu vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (ar) įrodymai ar prašymas dėl jų išreikalavimo galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis). Tokia teismo teisė negali būti aiškinama kaip šalies įrodinėjimo pareigos ribojimas ar pažeidimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai abejonių nekeliančių įrodymų, kurie leidžia nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, todėl nėra teisinio pagrindo priimti ieškovės teikiamus pirmosios instancijos teismo nepriimtus įrodymus.

Nepriėmus ieškovės teikiamo skelbimo taip pat nėra teisinio pagrindo priimti atsakovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują įrodymą – mokėjimą už minėto skelbimo platinimą socialiniame tinkle įrodančius duomenis bei ieškovės 2026 m. balandžio 27 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus dėl šio atsakovės teikiamo įrodymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimas yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė CPK 314 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymo sąlygų.

Taip pat nėra teisinio pagrindo priimti ieškovės teikiamus 2026 m. vasario 25 d. elektroninius laiškus (susirašinėjimą su atsakovės advokatu) bei 2026 m. vasario 26 d. ambulatorinio apsilankymo medicinos įstaigoje išrašą. Iš šio susirašinėjimo turinio matyti, jog atsakovės atstovas siūlė procesą baigti taikiai, neginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo, tuo tarpu ieškovė tokį pasiūlymą nurodo vertinanti kaip neteisėtą spaudimą ir nesąžiningą procesinį elgesį, siekį riboti jos teisę į apeliaciją ir, pasak ieškovės, turėjusį neigiamą poveikį jos sveikatai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 180 straipsnyje nurodyta, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas). Apeliantės teikiamas susirašinėjimas ir medicininio dokumento išrašas niekaip nėra susiję su ginčo dalyku, o apeliantės subjektyvus vertinimas ir interpretavimas, neva, teikiami įrodymai pagrindžia netinkamą atsakovės procesinį elgesį, nelemia priešingo vertinimo.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl jos su atsakove sudarytos sutarties pripažinimo darbo sutartimi, neteisėto atleidimo iš darbo ir kompensacinių išmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti.

Nustatyta, kad šalys 2024 m. vasario 1 d. sudarė Nepriklausomo rangovo sutartį (toliau – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo vykdyti Fondo ryšių vadovo (teisėjų kolegijos pastaba: kitoje vietoje nurodyta „Fondo ryšių vadybininkas“, skirtingi vertimai, nes sutartis sudaryta tik anglų kalba) funkcijas (3.1 punktas), apimančias „tvirtų ryšių su pagrindiniais klientais užmezgimą ir palaikymą; specifinių klientų poreikių ir tikslų nustatymą ir tenkinimą; asmeninį klientų aptarnavimą ir komunikaciją su jais; reguliarius susitikimus su klientais ir apžvalgas; atitikties Liuksemburgo teisės aktams, reguliuojantiems specialiųjų komanditinių bendrijų (SCSp) veiklą, užtikrinimą; artimą bendradarbiavimą su pardavimų agentais pardavimų sandoriams užbaigti, veiksmingai apjungiant pardavimų techniką ir ryšių valdymą; aktyvų dalyvavimą Bendrovės reklamoje, rinkodaros iniciatyvose, Bendrovės prekių ženklo populiarinimą; bendradarbiavimą su vidaus komandomis siekiant vieningo požiūrio į klientų aptarnavimą“. Sutartis nutraukta 2024 m. kovo 15 d.

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kokią sutartį jos sudarė, t. y. darbo sutartį ar civilinės teisės normomis reglamentuojamą sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju yra svarbu nustatyti tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės ir įvertinus šalių sudarytos sutarties turinį akivaizdu, kad ji turi visus darbo sutarties elementus ir požymius, iš esmės tai yra darbo sutartis tik pakeistu pavadinimu. Atsakovė neginčija, kad sutartis iš esmės yra ydinga, parengta nekvalifikuotai, ne teisininko, tačiau argumentuoja neturėjusi ketinimo sudaryti darbo sutartį su ieškove. Tuo tarpu apeliantė siekė įrodyti, kad šalių sudaryta sutartis yra būtent darbo sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ne lingvistinį pažodinį sutarties teksto aiškinimą, o siekė atskleisti tikruosius, o ne, kaip teigia apeliantė, tariamus šalių ketinimus. Pažymėtina, jog apeliantės pozicija prieštaringa, nes argumentuodama, kad teismas nepagrįstai apsiribojo vien subjektyviuoju ginčo sutarties aiškinimo metodu – ketinimų nustatymu – ir netaikė objektyviojo sutarties aiškinimo metodo, t. y. sisteminės lingvistinės sutarties teksto analizės, nevertino sutarties sąlygų, čia pat savo teiginius paneigia ir dėsto, kad teismas nepagrįstai prioritetą suteikė būtent lingvistiniam metodui ir akcentavo sutarties pavadinimą bei aplinkybę, kad sutartyje nurodyta, jog ieškovė yra sutarties šalis, veikianti kaip verslininkė individualios veiklos pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ar nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir pagrįstai aiškinosi ir nustatė tikrąją šalių valią bei ketinimus sudarant ginčo sutartį, dėl kurios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių.

Nustatyta, kad ieškovė ieškojo darbo Lietuvos Respublikoje ir Užimtumo tarnybos buvo nukreipta į UAB „BidX Digital“ pokalbio dėl operacijų ir klientų aptarnavimo specialisto darbo. Ieškovė 2025 m. birželio 2 d. procesiniame dokumente, pavadintame paaiškinimais dėl 2025 m. gegužės 20 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų, pati nurodo, kad iš potencialaus darbdavio, t. y. UAB „BidX Digital“, sulaukė atsiliepimo, kad jos kvalifikacija yra per aukšta ir iš šios įmonės atstovo sulaukė pasiūlymo jos kontaktinius duomenis perduoti kitai įmonei, o būtent atsakovei, su kuria vėliau ieškovė ir bendravo. Taigi, nors ieškovė procesiniuose dokumentuose daug dėmesio skiria įdarbinimo procedūrai per Užimtumo tarnybą ir bendravimui su UAB „BidX Digital“, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad į šią įmonę ieškovė neįsidarbino. Tai, kad nurodyta įmonė ieškovės kontaktus perdavė atsakovei, priešingai nepagrįstiems ieškovės teiginiams, nereiškia, kad tęsėsi jos įdarbinimo procedūra, prasidėjusi per Užimtumo tarnybą. Priešingai, ši procedūra baigėsi UAB „BidX Digital“ nepriėmus ieškovės į darbą.

Nustatyta, kad ieškovė Lietuvos Respublikoje vykdė individualią veiklą: nuo 2023 m. birželio 9 d. registravo įdarbinimo agentūrų veiklą (EVRK 781000) ir kompiuterių programavimo veiklą (EVRK 620100), nuo 2023 m. lapkričio 6 d. įregistravo kitą, niekur nepriskirtą, verslui būdingų paslaugų veiklą (EVRK 829900) ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. dar įregistravo kitą pašto ir pasiuntinių (kurjerių) veiklą (EVRK 532000). Ieškovė pripažino, kad Mokesčių inspekcijoje išsiaiškino individualios veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ypatumus, be to, „Sodros“ duomenys patvirtina, kad ieškovė atskirais laikotarpiais nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. dirbo keturiose įmonėse pagal darbo sutartis. Taigi, priešingai ieškovės teiginiams, dar iki sudarydama ginčo sutartį su atsakove, ieškovė turėjo tiek darbo pagal darbo sutartį, tiek individualios veiklos vykdymo patirties Lietuvos Respublikoje, be to, taip pat turėjo darbo pagal darbo sutartį ir individualios veiklos bei verslo vykdymo patirties (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės darbo ir verslo patirtis bei išsilavinimas neabejotinai leido jai suvokti šių veiklų skirtumus, privalumus ir trūkumus ir sudaro pagrindą nagrinėjamame ginče ieškovę laikyti kvalifikuotu teisinių santykių subjektu.

Nors apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino jos išsilavinimą ir darbo bei verslo patirtį, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamo ginčo kontekste šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant ieškovės tikruosius ketinimus, valią, gebėjimą įvertinti sudaromos sutarties pobūdį ir ypatumus. Apeliantė pagrįstai teigia, kad individualios veiklos vykdymas neapriboja jos teisės dirbti pagal darbo sutartį, pirmosios instancijos teismas šios ieškovės teisės neneigė, tačiau šiuo atveju būtent yra vertinamas apeliantės suvokimas ir valia sudaryti darbo ar paslaugų sutartį. Apeliantė pripažįsta atsakovės atsiliepime nurodytas aplinkybes, jog ji (ieškovė) yra patyrusi verslininkė su vadovaujamo darbo karjera pasaulinėse įmonėse. Atsakovė nurodo, kad ieškovė socialiniuose tinkluose ir interneto puslapiuose, tarp jų ir savo asmeniniame, prisistato kaip individualią veiklą vykdantis asmuo (angl. „self-employed“), (duomenys neskelbtini) įkūrusi įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kaip savarankiškai dirbanti vyresnioji talentų pritraukimo specialistė (angl. „senior talent acquisition specialist“), nepriklausoma įdarbinimo konsultantė. Nors ieškovė teigia šios veiklos ir verslo nebevykdanti, tai nepaneigia jos patirties ir suvokimo gebėjimų. Pačios ieškovės pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose yra patvirtintos atsakovės atsiliepime išdėstytos aplinkybės apie ieškovės patirtį versle, ieškovė pati nurodo, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 24 d., taigi ir santykių su atsakove metu, turėjo (duomenys neskelbtini) registruotą individualią veiklą, 2018 m. pradėjo „(duomenys neskelbtini)“ projektą. Ieškovės parengtuose jos gyvenimo aprašymuose (CV) nurodyta, kad ji baigė (duomenys neskelbtini) universitetą, dirbo (duomenys neskelbtini) vadovaujamą darbą, sukūrė įvairių įmonių interneto svetaines, nuo 2022 m. liepos iki šiol Lietuvoje vykdo atitikties ir verslo optimizavimo konsultavimo („compliance and business optimization cnsultant“) veiklą kaip laisvai samdoma specialistė (angl. „freelance“), įkūrė atitikties svetainę „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikia paslaugas naujoms įmonėms, kuria jų interneto svetaines, teikia įmonių registravimo, teisėtumo įvairiose jurisdikcijose užtikrinimo paslaugas ir pan. Nors apeliantė argumentuoja, kad CV koreguoja priklausomai nuo darbdavio ir pozicijos, į kurią kandidatuoja, vis dėlto, manytina, kad gyvenimo aprašymuose ji nėra pateikusi melagingos ar tikrovės neatitinkančios informacijos. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai apeliantės teiginiams, jos išsilavinimas ir patirtis neabejotinai leido jai suvokti ir tinkamai įvertinti skirtingų sutarčių rūšių teisinius padarinius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog 2024 m. sausio 24 d. elektroniniame laiške atsakovei pati ieškovė nurodo, jog siunčia savo dokumentus Paslaugų sutarties projektui tarp „jūsų įmonės ir manęs, kaip individualios veiklos vykdytojos Lietuvoje“ (angl. „for drafting a Service Agreement between your company and myself as a sole proprietor in Lithuania“). Tame pačiame laiške ieškovė teiraujasi atsakovės, ar ši turinti tokios sutarties pavyzdį, ar jai pačiai paprašyti teisininko ją paruošti. Taigi pačios ieškovės savo statuso (individualios veiklos vykdytoja) akcentavimas, konkrečios sutarties įvardijimas (Paslaugų), domėjimasis, ar atsakovė turi tokios sutarties pavyzdį, ar jai pačiai jį parengti pasikonsultavus su teisininku, nepalieka abejonių tiek ieškovės aiškiu suvokimu, tiek ketinimu sudaryti ne darbo, o paslaugų teikimo sutartį. Būtent tokios sutarties sudarymo valią turėjo ieškovė ir aiškiai ją išreiškė. 2024 m. sausio 25 d. žinute ieškovė teiravosi atsakovės vadovo, ar jis gavo jos siųstus dokumentus, ar reikia dar ko nors papildomai. Direktorius patvirtino, kad viskas gerai ir beveik pabaigė paslaugų sutartį, vėliau rašo, kad pateikė ją „DocuSign“ platformoje (debesų kompiuterijos platforma, skirta dokumentų valdymui ir elektroniniam pasirašymui). Ieškovė 2024 m. sausio 26 d. žinute atsakovės direktoriui nurodo sutartyje pataisiusi adresą ir sutartį pasirašiusi. Pažymėtina, kad ieškovė nebuvo skubinama sutartį pasirašyti, priešingai, pati rodė iniciatyvą ir teiravosi, ar netrūksta dokumentų būtent paslaugų sutarčiai, ar atsakovė turi tokios sutarties pavyzdį, ar jai pačiai ją parengti ir pan. Ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pakankamai laiko tiek su sutartimi susipažinti, tiek ją įvertinti, tiek aptarti neaiškias jos nuostatas, jeigu tokių buvo, ir pasikonsultuoti su teisininku. Taigi sudaryta sutartis atitiko ieškovės tikrąją valią ir ketinimus, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų suklaidinta, apgauta ar nesuvokusi sudaromos sutarties pobūdžio.

Nors apeliantė teigia, kad šalių bendravimas vyko įdarbinimo, o ne civilinio sandorio sudarymo kontekste, nes nebuvo jokių komercinių pasiūlymų, paslaugų įkainių derinimo ar kitų verslo santykiams būdingų elementų, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių bendravimą ir santykių bei sutarties pobūdžio aptarimą įrodo ankstesnis ieškovės 2024 m. sausio 13 d. elektroninis susirašinėjimas su atsakovės akcininku, kuriame ieškovė teiraujasi, „ar mes susitarėme bendradarbiauti, ar jums dar reikia laiko tai aptarti“. Be to, verslo santykių pobūdį įrodo ir ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos. Nors ginčo sutartyje, kaip minėta, iš esmės visos nuostatos perkeltos iš darbo sutarties, aplinkybę, kad šalių valia buvo sudaryti ne darbo sutartį, patvirtina ir ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos už paslaugas, kurias atsakovė apmokėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad darbo teisiniuose santykiuose darbuotojai darbdaviui sąskaitų neišrašo, priešingai, darbdavys turi prievolę apskaičiuoti darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčius.

Apeliantė pati pripažįsta, kad atsakovė nėra įregistravusi veiklos Lietuvoje kaip darbdavys, nėra mokesčių mokėtoja ar socialinio draudimo įmokų mokėtoja, todėl objektyviai negali sudaryti darbo sutarčių. Ieškovė, kaip patyrusi verslininkė ir kvalifikuotas santykių dalyvis, buvo pajėgi įvertinti šią aplinkybę ir jos reikšmę, juo labiau, kad pati savo elektroniniuose laiškuose atsakovei nurodė pasidomėjusi įmone, peržiūrėjusi jos interneto puslapį ir profilius socialiniuose tinkluose.

Taip pat pati apeliantė galiausiai pripažįsta, kad „formaliai sutiko“ su, jos teigimu, atsakovės pasiūlyta civilinės sutarties forma, tačiau teigia, kad sutikimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, kadangi sutartį parengė atsakovė, o apeliantė, būdama užsienio valstybės piliete, neturinti pakankamų teisinių žinių ir esanti socialiai pažeidžiama, neturėjo realios galimybės daryti įtakos sutarties formai ar turiniui. Vis dėlto anksčiau aptartų nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog aplinkybių visuma, ieškovės išsilavinimas ir patirtis, aktyvus domėjimasis sutarties parengimo procesu, susirašinėjimo su atsakovės atstovais turinys nekelia abejonių ieškovės tikrąja valia sudaryti būtent paslaugų, o ne darbo sutartį su atsakove. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip intelektinių paslaugų teikimo sutartį (CK 6.716 straipsnis) nepaisant aplinkybės, kad jos pavadinime yra žodis „rangovas“, juo labiau, kad sutartis sudaryta tik abiem šalims suprantama anglų kalba ir į lietuvių kalbą pateiktas jos pažodinis vertimas, kuris, be kita ko, skirtingose vertimų versijose skiriasi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys po sutarties nutraukimo taip pat netiesiogiai patvirtina, jog tarp šalių nebuvo susiklostę darbo santykiai. Sutarties nutraukimo dieną – 2024 m. kovo 15 d. – ieškovė išrašė sąskaitą už suteiktas paslaugas, kurią atsakovė nedelsdama apmokėjo. Be to, 2024 m. balandžio 18 d. žinutėmis ieškovė atsakovės akcininko teiravosi, ar jos (ieškovės) ketinama vykdyti veikla, jeigu bus sėkminga, neprieštaraus susitarimo su atsakove sąlygoms, ieškovė patikino nedirbsianti su atsakovės klientais ir pan. Atsakovės akcininkas patvirtino, kad, jeigu ieškovė nenaudos jokių atsakovės dokumentų savo konsultavimo veikloje, nekils jokių problemų dėl to, kad ieškovė nusprendė įkurti savo konsultavimo įmonę. Taigi matyti, jog šalys bendravo kaip lygiaverčiai verslo partneriai ir dėl to nekilo jokių nesusipratimų. Ieškovė tik 2024 m. balandžio 4 d. pirmą kartą pareiškė pretenzijas atsakovei dėl kompensacijos už sutartyje numatytą įspėjimo laikotarpį, nurodydama, jog sutartis buvo nutraukta nesilaikius joje numatyto 14 dienų įspėjimo termino. Ieškovė atsakovės paprašė apsvarstyti šio 14 dienų įspėjimo laikotarpio kompensavimo galimybę pažymėdama, jog tai ne tik tiesiogiai numatyta jų sudarytoje sutartyje, bet taip pat yra sąžininga praktika ir pagarba jų bendriems profesionaliems santykiams (angl. „an expression of fair practice and respect for the professional relationship we have shared“). Priešingu atveju, t. y. atsakovei nesumokėjus kompensacijos, ieškovė nurodė, jog įspėjimo termino pažeidimas galėtų būti požymis, kad sutartis turi darbo sutarties požymių, todėl siekiant išspręsti situaciją ir išvengti tolesnių veiksmų (galimo jos skundo Darbo inspekcijai) bei pasekmių, ragina rasti abiem pusėms naudingą sprendimą. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šis ieškovės laiškas taip pat patvirtina išvadas, kad ieškovė santykių su atsakove nelaikė darbo santykiais ir sudarytos sutarties nelaikė darbo sutartimi, o tai, kad, negavusi reikalaujamos kompensacijos, inicijavo šį ginčą, nesudaro teisinio pagrindo šalių santykius kvalifikuoti darbo teisiniais santykiais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl civilinių ir darbo sutarčių sąveikos, ne kartą yra pabrėžęs, kad darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir darbo rezultatas gaunamas ne tik darbo, bet ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2001; 2002 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2002; 2006 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006; 2023 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).Taigi įstatymuose nedraudžiama asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis jis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Kai kurie darbo santykių ir civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu atsirandančių santykių elementai gali būti iš esmės panašūs (pvz., tai, jog vykdant veiklą aprūpinama tam tikromis priemonėmis ar dengiamos tam tikros išlaidos, užsakovas atlieka tam tikrą vykdomos veiklos kontrolę ar daro įtaką darbų eigai ir pan.), o iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti išnagrinėjant ir įvertinant visas reikšmingas aplinkybes, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius.

Aptartų nustatytų aplinkybių visumos pagrindu, įvertinus šalių elgesį, veiksmus, bendravimą tiek iki sutarties sudarymo, tiek ją vykdant, tiek ir ją nutraukus, šalių kvalifikaciją ir patirtį bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog sudaryta ginčo paslaugų sutartis atitinka tikrąją šalių valių ir šalys neturėjo tikslo sudaryti darbo sutartį, nepaisant aplinkybės, kad formaliai vertinant ginčo sutartis yra iš esmės darbo sutartis pakeistu pavadinimu. Ieškovė, kaip kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, nagrinėjamu atveju veikė kaip nepriklausoma paslaugų teikėja, suprato ir žinojo sudaromos sutarties pobūdį ir esmę, jos siekė ir veikė laisva valia. Aplinkybė, kad šalių santykiai nutrūko ir galbūt nesiklostė taip, kaip ieškovė tikėjosi sudarydama sutartį, savaime nereiškia, kad pasikeitė santykių pobūdis. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės nuomonė dėl sudarytos sutarties ir santykių pobūdžio buvo nuosekli ir nekito nei ikisutartiniuose santykiuose, nei sudarius sutartį, nei ją vykdant ir iš esmės net ir sutartį nutraukus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne formaliuosius sutarties požymius, bet atskleidė tikrąją šalių valią sudarant ginčo sutartis. Dėl to, atsižvelgus į sutarčių laisvės principą, nėra teisinio pagrindo kitaip kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, juo labiau, kad, kaip minėta, teisės aktai nedraudžia šalims susitarti dėl veiklos civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu. Tuo tarpu DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reglamentavimas yra skirtas sureguliuoti tokioms situacijoms, kai šalys, kurias jau sieja darbo teisiniai santykiai, sudaro civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK jau sureguliuotų klausimų ir jame nustato kitokias (darbuotojo teisinę padėtį bloginančias) nei DK įtvirtintas taisykles, nebent tai būtų padaryta DK 33 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais. DK 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas ribojimas šalims (darbo teisinio santykio dalyvėms) sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl jas (jau) siejančios darbo sutarties vykdymo ar kitų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo, tačiau ne apskritai draudimas sudaryti civilinę sutartį jų tarpusavio teisiniams santykiams įforminti.

Konstatavus, kad šalys neturėjo nei lūkesčių, nei valios sudaryti darbo sutartį, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms vertinant darbo sutarčių formaliuosius požymius, plačiau jų neanalizuoja ir pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas vertino ginčo sutartyje išdėstytų sąlygų visumą bei faktinius šalių santykius ir pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartimi iš esmės buvo susitarta dėl darbo teisinių santykių. Kaip minėta, atlyginimas už paslaugas nustatytas ne darbo santykiams būdinga tvarka, o pagal ieškovės išrašytas sąskaitas už suteiktas paslaugas, tuo tarpu ieškovės naudojimasis kitai įmonių grupės įmonei priklausančiomis patalpomis, jos biuro įranga, automobilio statymo vietos gavimas šalia pastato, bendravimas su atsakovės vadovais ir kitais darbuotojais bei trečiaisiais asmenimis, užduočių iš jų gavimas savaime niekaip nepagrindžia darbo santykių egzistavimo.

Konstatavus, kad šalių nesiejo darbo santykiai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinių ieškovės reikalavimų dėl kompensacinių išmokų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodinėjimo taisyklių tinkamas taikymas neatsiejamas nuo tinkamo įrodinėjimo dalyko konkrečioje byloje nustatymo, kadangi būtent nuo įrodinėjimo dalyko priklauso, kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025, 80 punktas).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis ir šalių procesinių dokumentų turinį, mano, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas įvertino jos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tuo tarpu apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl byloje esančių įrodymų turinio ar jų vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, kad nebuvo nustatytos ar įvertintos kokios nors reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai.

Teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 42 punktas). Pagal civiliniame procese galiojančias bendrąsias taisykles teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. Tačiau CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai į juos atsakyti, pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų. Spręsdamas ginčą teismas neturi pasisakyti dėl visų be išimties šalių nurodytų argumentų, o detalus jų neaptarimas nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nemotyvuotu ar netinkamai (nepakankamai) motyvuotu. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną ieškovės išsakytą teiginį, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo, nes, kaip buvo minėta, teismas turėjo pareigą motyvuotai atsakyti tik į nagrinėjamam klausimui reikšmingus argumentus, o tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino pagrindinius (esminius) nagrinėjamam klausimui bylos faktinius bei teisinius aspektus, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų argumentų, neaptarė absoliučiai visų byloje pateiktų įrodymų, nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo turinio ydingumo.

Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas mano, kad, priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas visiškai atskleidė bylos, t. y. nagrinėjamo klausimo, esmę, nustatė ir išnagrinėjo šiam klausimui svarbias faktines aplinkybes ir tinkamai pagrindė savo procesinio sprendimo, kuris visiškai atitinka CPK 263 ir 270 straipsnių reikalavimus, motyvus. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tam tikrų ginčo aplinkybių ar tam tikras ginčo aplinkybes vertino ne taip, kaip norėjo apeliantė, ir nepriėmė tokio sprendimo, kokio ji tikėjosi (norėjo), taip pat nereiškia, jog teismo sprendimas yra ydingas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, dar kartą pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės reikalavimais, apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, kaip minėta, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška ir pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės įtvirtintos CPK 93 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Taigi CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, kt.), o tai reiškia, kad laimėjusiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje ar kitais panašiais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

Apeliantė argumentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovės prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 14 930,20 Eur iki 8 310,20 Eur (iš jų 8 000 Eur išlaidų atlyginimas už advokato padėjėjo paslaugas ir 310,20 Eur už vertimo paslaugas), priteista suma vis tiek neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų, teismas konstatavo, kad byla nėra sudėtinga, ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad išlaidas atsakovė prašė priteisti už išskaidytas ir dubliuojamas paslaugas bei paslaugas, kurios yra sudėtinė procesinių dokumentų rengimo ir pasirengimo bylos nagrinėjimui dalis, be to, paslaugas teikė advokato padėjėjas, tačiau priteista suma faktiškai atitinka aukštos kvalifikacijos advokatų paslaugų įkainius sudėtingose komercinėse bylose.

Apeliantė argumentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovės prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 14 930,20 Eur iki 8 310,20 Eur, priteista suma vis tiek neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų, teismas konstatavo, kad byla nėra sudėtinga, ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad išlaidas atsakovė prašė priteisti už išskaidytas ir dubliuojamas paslaugas bei paslaugas, kurios yra sudėtinė procesinių dokumentų rengimo ir pasirengimo bylos nagrinėjimui dalis, be to, paslaugas teikė advokato padėjėjas, tačiau priteista suma faktiškai atitinka aukštos kvalifikacijos advokatų paslaugų įkainius sudėtingose komercinėse bylose ir daugiau nei 6 kartus viršija jos pačios patirtas atstovavimo išlaidas, taip pat teismas neatsižvelgė į jos turtinę padėtį, nes iš jos priteista išlaidų atsakovei suma sukelia neproporcingą finansinę naštą.

Nustatyta, kad atsakovės atstovas byloje pateikė atsiliepimą (pavadintą rašytiniais paaiškinimais), du atsiliepimus į patikslintus ieškinius, tris prašymus dėl papildomų įrodymų priėmimo, taip pat prašymus dėl vertimų pateikimo, posėdžių organizavimo nuotoliniu būdu bei liudytojo apklausos nuotoliniu būdu, prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašymus, susijusius su mediacijos procesu, dalyvavo 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. gruodžio 1 d., 2026 m. sausio 22, 29, 30 d. teismo posėdžiuose. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byla nebuvo itin sudėtinga, tačiau buvo ypač didelės apimties, ją sudaro 10 elektroninės bylos tomų, iš kurių, kaip minėta, 3–7 ir 9 tomai iš esmės yra vien tik ieškovės teikti, dažnu atveju, dirbtinio intelekto įrankių išversti ir sugeneruoti rašytiniai paaiškinimai. Be to, ieškovė du kartus tikslino ieškinį. Taigi ieškovės procesinis elgesys teikiant itin didelės apimties procesinius dokumentus, taip pat tikslinant ieškinį, be to, šiuos veiksmus atliekant likus tik kelioms dienoms iki paskirtų teismo posėdžių, neabejotinai sąlygojo dideles atsakovės atstovo darbo ir laiko sąnaudas susipažįstant su šiais dokumentais, juos analizuojant, taip pat lėmė teismo posėdžių, kuriems atsakovės atstovas taip pat turėjo ruoštis, atidėjimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai aptarė atsakovės nurodytų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, įvertino galimus priteisti maksimalius rekomenduojamus dydžius, įvertino atsakovei suteiktų teisinių paslaugų apimtį, ieškovės ir atsakovės procesinį elgesį bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, kurias taikė pirmosios instancijos teismas, ir nėra teisinio pagrindo kitaip skirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, nuosekliai ir išsamiai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ji neturi teisės į išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė už teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 4 088 Eur išlaidas. Ši suma viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį, kuris nagrinėjamu atveju sudaro 3 155,88 Eur. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, minėta, atsižvelgtina į CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, taip pat Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ginčo pobūdį ir spręstinus klausimus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento turinį. Įvertinus ieškovės apeliaciniame skunde keltus klausimus ir dėstytas aplinkybes, t. y. iš esmės tai, kad apeliacinis skundas buvo grindžiamas netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju teisinga, protinga ir pagrįsta atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma sudaro 2 000 Eur, kurie atsakovės naudai priteistini iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės DHF Asset Manegement S.a.r.l. naudai iš ieškovės IES1 priteisti 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.