Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo TAR1 ir atsakovės L. T. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo TAR1 ieškinį atsakovams L. T., ATS1 , su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notare Danguole Bieliūnaite, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo arba dalies gyvenamojo namo atidalijimo, dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, pagal atsakovo ATS1 priešieškinį ieškovui TAR1 dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovės ATS2 priešieškinį ieškovui TAR1 dėl gyvenamojo namo dalies atidalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2025 m. vasario 26 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo (papildymo) pareiškė papildomą reikalavimą dėl naudojimosi ginčo namu tvarkos nustatymo, kuriuo prašė nustatyti, kad namo patalpomis, 2016 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis indeksais „1-6“ (15,21 kv. m ploto) ir „1-7“ (20,01 kv. m ploto), naudojasi ieškovas; nustatyti, kad nurodyto gyvenamojo namo patalpomis, 2016 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis indeksais „1-2“ (17,78 kv. m ploto), „1-3“ (12,23 kv. m ploto), „1-4“ (18,52 kv. m ploto), naudojasi atsakovė; nustatyti, kad ginčo namo patalpomis, 2016 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis indeksais „1-1“(11,98 kv. m ploto), „1-5“ (4,16 kv. m ploto), bei terasa (plotas 1,80 x 9,68) bendrai naudojasi ieškovas ir atsakovė; nustatyti, kad nurodyto gyvenamojo namo palėpe ieškovas ir atsakovė naudojasi bendrai – puse palėpės, esančia virš ieškovo naudojamų patalpų, plane pažymėtų indeksais „1-6“ ir „1-7“, naudojasi ieškovas, kita puse palėpės, esančia virš atsakovės patalpų, plane pažymėtų indeksais „1-2“, „1-3“, „1-4“, naudojasi atsakovė.

Vilniaus regiono apylinkės teisme Ukmergės rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje (Nr. e2-234-1203/2024), kurios dalis sujungta su nagrinėjama byla, trečiasis asmuo J. M. reiškė savarankiškus reikalavimus – atidalyti atsakovui ATS1 priklausančią 1/4 dalį ginčo namo ir priteisti atidalytą 1/4 dalį nuosavybės teise trečiajam asmeniui TAR1 , iš trečiojo asmens atsakovui priteisti 2 325 Eur piniginę kompensaciją už atidalytą ir trečiajam asmeniui priteistą dalį. Taip pat nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, paskiriant TAR1 naudotis patalpomis, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis indeksais „1-6“ ir „1-7“, ATS2 paskiriant naudotis patalpomis, Kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis „1-2“, „1-3“, „1-4“, patalpas „1-1“, „1-5“, terasą ir palėpę paliekant naudotis bendrai, nustatant, kad kiekvienas bendraturtis naudojasi palėpės patalpomis, esančiomis virš jo naudojamų patalpų.

Šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat šiame sklype esantį gyvenamąjį namą, kurio savininkais iki 2024 m. vasario 2 d. mainų sutarties sudarymo buvo ieškovas, kuriam priklausė 1/4 namo dalis, ir atsakovai – atsakovui ATS1 priklausė 1/4, ATS2 – 1/2 namo dalys. ATS2 ir ATS1 2024 m. vasario 2 d. sudarė Nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, kuria atsakovas ATS1 jam priklausančią 1/4 namo dalį perdavė asmeninės nuosavybės teise ATS2, kuri mainais perleido atsakovui jai priklausiusias pastato-tvarto ir pastato-lauko virtuvės dalis – kiekvieno pastato po 1/2 dalį. Ieškovas prašė šią mainų sutartį pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei. Įrodinėjo, kad mainų sutarties šalys nuslėpė nuo sandorį tvirtinusio notaro, kartu ir nuo valstybės, kad atsakovas ATS1 , neturėdamas leidimo ir bendraturčių sutikimo, rekonstravo tvartą, kurio paskirtis – pagalbinio ūkio, į gyvenamąsias patalpas, tokiu būdu pakeisdamas tvarto paskirtį į gyvenamąją.

Sudarant mainų sutartį, atsakovų ATS2 ir ATS1 ketinimai buvo apeiti visas teisės aktais nustatytas procedūras, reikalingas gauti leidimą rekonstruoti tvartą į antrą gyvenamąjį namą, žinant, kad teisės aktai nenumato galimybės žemės sklype rekonstruoti tvartą į antrą gyvenamąjį namą. Be to, sudarant mainų sutartį, buvo siekiama išvengti teisminio ginčo dėl ATS1 priklausančios namo dalies atidalijimo išnagrinėjimo. Žemės sklypas, kuriame yra atsakovo rekonstruotas pastatas, priklauso saugomai teritorijai, (duomenys neskelbtini) parko reglamente, galiojusiame iki 2023 m. rugpjūčio 24 d., buvo nustatyta, kad viename žemės sklype gali būti vienas gyvenamasis namas. Atsakovas tvartą rekonstravo neturėdamas leidimo, todėl statinys, kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, negali būti civilinės apyvartos objektu. Prašo mainų sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat kaip pažeidžiantį ieškovo interesus.

Nurodė, kad ieškovas ilgą laiką naudojosi gyvenamojo namo dešine puse, t. y. 2000 m. rugpjūčio 16 d. suformuotoje Kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksais „1-9“, „1-10“, o atlikus namo rekonstrukciją, 2016 m. spalio 4 d. sudarytoje Kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksais „1-6“ ir „1-7“.

Tuo atveju, jei teismas atmestų ieškovo reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovas reiškė alternatyvų reikalavimą dėl atsakovei priklausančios ¼ namo dalies priteisimo nuosavybės teise ieškovui, iš ieškovo priteisiant atsakovei 2 800 Eur piniginę kompensaciją.

Nurodė, kad, pagal 2008 m. spalio 16 d. išduotą leidimą rekonstruoti gyvenamąjį namą, ieškovas bendru susitarimu su atsakove savo lėšomis, medžiagomis, priemonėmis ir darbu rekonstravo ir įrengė jo naudojamą namo pusę, o kitą pusę rekonstravo atsakovė. Po rekonstrukcijos atsakovė naudojosi patalpomis, kurių plotas 48,53 kv. m, ieškovas – patalpomis, kurių plotas 35,22 kv. m. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovas turi teisę reikalauti atidalyti ir priteisti jam 1/4 dalį namo, kurią atsakovė gavo mainų sutarties pagrindu iš atsakovo ATS1 , nes būtent ieškovas šią dalį savo lėšomis rekonstravo ir naudojosi ja, taip pat rekonstravo namo bendro naudojimo patalpas. Atidalijus atsakovei priklausančią 1/4 namo dalį ir ją priteisus ieškovui, iš ieškovo turi būti priteista kompensacija atsakovei. Prašo priteisti kompensaciją, atitinkančią mainų sutartyje nurodytą šios namo dalies vertę – 2 800 Eur. Vertinimas atliktas 2024 m. sausio 18 d.

Nurodė, kad atidalijus atsakovei priklausančią namo 1/4 dalį, galėtų būti nustatyta naudojimosi namu tvarka tokia, kokia ji nusistovėjusi iki šiol, – ieškovas naudojasi patalpomis, plane pažymėtomis „1-6“ (15,21 kv. m ploto) ir „1-7“ (20,01 kv. m ploto), atsakovė naudojasi patalpomis, plane pažymėtomis „1-4“ (18,52 kv. m ploto), „1-3“ (12,23 kv. m ploto), „1-2“ (17,78 kv. m ploto), ieškovas ir atsakovė bendrai naudojasi patalpomis, plane pažymėtoms 1-5“ (4,16 kv. m ploto), „1-1“(11,98 kv. m ploto), bei terasa (plotas 1,80 x 9,68). Taip pat bendrai naudojasi palėpe – palėpės puse, esančia virš ieškovo naudojamų patalpų, plane pažymėtų indeksais „1-6“ ir „1-7“, naudojasi ieškovas, kita palėpės puse, esančia virš atsakovės patalpų, plane pažymėtų indeksais „1-2“, „1-3“, „1 -4“, naudojasi atsakovė. Tokia naudojimosi tvarka buvo susitarta ir nusistovėjusi labai seniai. Nei ieškovo, nei atsakovės šeimų nariai nekonfliktuoja tiek, kad būtų tekę kvieti policijos pareigūnus ar kad būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai arba kuris nors asmuo dėl konfliktų būtų nubaustas, todėl įmanomas ieškovo ir atsakovės naudojimasis patalpomis taip, kaip buvo iki šiol po namo rekonstrukcijos, dėl bendro naudojimo patalpų nesutarimų nėra.

Atsakovas ATS1 pareikštu priešieškiniu reikalavo atidalyti jo dalį iš bendrosios nuosavybės teise turimo tvarto ir lauko virtuvės, priteisiant visą tvartą ir visą lauko virtuvę ATS1 asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui TAR1 priteisiant 252,50 Eur dydžio piniginę kompensaciją, lygią 1/4 dalies atidalijamų tvarto ir lauko virtuvės vertės. Nurodė, kad ieškovas pareikštam priešieškiniui iš esmės neprieštarauja ir jo neginčija, todėl vertino, kad iš esmės nėra bendraturčių ginčo dėl tvarto ir lauko virtuvės atidalijimo būdo – ieškovui priteisiant piniginę kompensaciją, o atsakovui atitinkamai po ¼ dalį tvarto ir lauko virtuvės. Pabrėžė, kad ieškovui priklauso mažos atidalijamų pastatų dalys, daiktų plotas per mažas, kad ieškovui priklausančios dalys būtų atidalijamos natūra, atidalijamais pastatais išimtinai naudojasi tik atsakovas ATS1 , ieškovas niekada nesinaudojo šiais daiktais ir neketina naudotis. Ieškovui už atidalijamą turtą mokėtinos kompensacijos dydis apskaičiuotas remiantis ieškovo pozicija – vadovaujantis VĮ Registrų centro nustatytomis vidutinėmis rinkos vertėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl bylinėjimosi išlaidų

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl priešieškinio atmetimo (gyvenamojo namo dalies atidalijimo priteisiant kompensaciją ieškovui)

Apeliantės nuomone, teismas atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl ginčo namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui kompensaciją, netinkamai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino materialinės teisės normas.

Nurodė, kad priešingai nei nustatė teismas, egzistuoja akivaizdūs duomenys, jog santykiai su ieškovu yra konfliktiški, t. y. teismuose trukusių ginčų apimtis, trukmė, šalių pozicijos ir pan. Aplinkybė, jog šalys nevartoja smurto, nekviečia policijos pareigūnų, nereiškia, jog šalių santykiai yra nekonfliktiški ir yra galimybė ginčo namą valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Nurodė, kad teisiškai nesvarbus ir nereikšmingas teismo argumentas, jog ieškovui nuosavybės teise priklauso dalys ne tik name, bet ir kituose pastatuose, kurių paskirtis – pagalbinio ūkio. Pažymėjo, kad atsakovė, prašydama atidalyti ieškovui priklausančią gyvenamojo namo dalį, nereiškė reikalavimų dėl pagalbinių pastatų, todėl, tenkinus atsakovės reikalavimą, susidarytų situacija, kai ieškovas turėtų nuosavybės dalis pagalbiniuose pastatuose, neturėdamas nuosavybės pagrindiniame pastate, be to, tokia situacija apsunkintų ieškovo galimybę naudotis pagalbiniais pastatais.

Nurodė, kad ginčo namas yra 0,3575 ha ploto žemės sklype, iš kurio ½ dalis priklauso atsakovei, todėl, teismui atmetus atsakovės reikalavimus, akivaizdžiai pasunkėtų ir žemės sklypo racionalus atidalijimas ir naudojimas, taip pat neužtikrinama socialinė taika; priešingai, didina konfliktus, ginčus ir nesutarimus ateityje, sprendžiant žemės sklypo valdymą, naudojimą.

Apeliantės nuomone, jos pasiūlytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas leistų pasiekti teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingą rezultatą, t. y. mažesnis bendraturčių skaičius, naudingas dviem aspektais: pirma, pasitarnaus konfliktų prevencijai; antra, leis operatyviau ir pigiau valdyti namą. Todėl mano, kad be ieškovo sutikimo galimas ginčo namo atidalijimas, priteisiant jam kompensaciją.

Pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui.

Kadangi teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi ginčo namu tvarkos nustatymo yra jo reikalavimo tenkinimas iš dalies, todėl netinkamai paskirstė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas atsakovei dėl naudojimosi „1-6“ (15,21 kv. m ploto) patalpa tvarkos nustatymo, ir tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą, nustatyti, kad ginčo namo 2016 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis patalpomis, kurių indeksai bei plotas yra „1-6“ – 15,21 m ² naudojasi ieškovas.

Panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria nustatyta leisti bet kuriam bendraturčiui ( TAR1 ir ATS2 ) be atskiro kito bendraturčio sutikimo atlikti paprastojo remonto darbus, reikalingus įėjimo / išėjimo į (iš) patalpų, plane pažymėtų „1-6“ -„1-7“, panaikinimui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės ieškovo naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad, iki Mainų sutarties sudarymo, ½ dalis ginčo namo nuosavybės teise priklausė atsakovei (nes ¼ dalį atsakovei padovanojo jos mama Z. Ž.), ¼ dalis – ieškovui, 1/4 dalis – atsakovui ATS1. Tvarto nuosavybės teisės bendraturčiams priklausė analogiškomis dalimis.

Nurodė, kad tvartu naudojosi (de facto rekonstruodamas Tvartą į antrą gyvenamąjį namą) tik ATS1 (nuosavybės teise turėdamas tik ¼ dalį tvarto). Tokia situacija susiklostė dėl to, jog TAR1 , ATS1 ir ATS2 močiutė A. M. pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo testamentu palikti atskirai L. M. tėvui ( ATS1 ) Tvarto, nes Tvartas (kaip pagalbinio ūkio statinys ir Gyvenamojo namo priklausinys) turėjo būti testamentu paliktas paveldėtojams po ¼ dalį. Atitinkamai, ATS1 formaliai turėjo būti palikta ¼ dalis Gyvenamojo namo. Taigi tikrieji močiutės ketinimai buvo palikti J. M. ½ dalį Gyvenamojo namo, po ¼ dali ATS2 mamai ir L. T., o visą Tvartą palikti ATS1 . Todėl buvo susiklosčiusi faktinė situacija (faktinė naudojimosi ginčo namu ir Tvartu tvarka), kuriai beveik 50 m. niekas neprieštaravo, kurios visą laiką laikėsi, kad ½ dalimi (dešine puse) namo naudojasi ieškovas, kita ½ dalimi (kairia puse) naudojasi atsakovė. Jie namo koridoriais ir palėpe naudojasi bendra. Tvartu naudojasi tik ATS1 .

Laikantis šios ilgametės tvarkos, 2008 m. buvo parengtas ginčo namo rekonstrukcijos techninis projektas, kurio pagrindu ieškovas (nuo pamatų iki stogo) rekonstravo dešinę, o atsakovė – kairę namo pusę. ATS1 prie Gyvenamojo namo rekonstrukcijos neprisidėjo nei lėšomis, nei medžiagomis, nei darbu ir neprieštaravo, kad namo dešinę pusę rekonstruotų ieškovas, o kairę pusę – atsakovė.

Pažymėjo, kad 2008 m. ginčo namo rekonstrukcijos metu ieškovas nugriovė dešinėje Gyvenamojo namo pusėje buvusi priestatą ir nuo pamatų pastatė naują priestatą, kuris 2016 m. kadastrinių matavimų byloje pažymėtas, kaip „1-6“ (15,21 kv. m). T. y. savo lėšomis, medžiagomis, priemonėmis ir darbu jis pastatė nurodytą gyvenamąją patalpą (kambarį). Po 2008 m. rekonstrukcijos ieškovas naudojosi naujai pastatytu kambariu („1-6“) ir iki rekonstrukcijos buvusiu antruoju kambariu, 2016 m. kadastro byloje pažymėtu indeksu ,,1-7“ (20,01 kv. m² ploto).

Nurodė, kad po 2008 m. rekonstrukcijos ieškovas valdė ir naudojosi dviem kambariais: ,,1-6“ (15.21 kv. m ploto); ,,1-7“ (20,01 kv. m ploto), iš viso 35,22 kv. m ploto; o atsakovė valdė ir naudojosi trimis kambariais: ,,1-2“ (17,78 kv. m ploto), ,,1-3“ (12,23 kv. m ploto), ,,1-4“ (18,52 kv. m ploto), iš viso 48,53 kv. m ploto. Koridoriais (,,1-1“ 11.98 kv. m ploto, ,,1-5“ 4.16 kv. m ploto), palėpe, lauko terasa ieškovas ir atsakovė naudojosi bendrai.

Dėl teismo motyvo, kad ieškovui tariamai privaloma reikalauti atidalyti atsakovei priklausančias ¾ ginčo namo dalis

Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad jis privalėjo reikšti reikalavimą atidalyti atsakovei priklausančias ¾ ginčo namo dalis, t. y. būtinai privaloma reikalauti / siekti tapti viso namo savininku ir kitoks variantas (pvz., būti ½ dalies namo savininku) negalimas – neteisėtas, nepagrįstas, neatitinka kasacinio teismo suformuotos CK 4.80 straipsnio taikymo bei aiškinimo praktikos. Nors atsakovui ATS1 formaliai nuosavybės teise priklausė ¼ dalis namo, tačiau jis niekada nesinaudojo, nerekonstravo, neeksploatavo, neišlaikė jokios namo dalies, name niekada nebuvo laikomi kokie nors jo asmeniniai daiktai, baldai ir pan. L. M. niekada nereiškė ieškovui ir (ar) atsakovei pretenzijų dėl būtent tokio ilgamečio namo valdymo ir naudojimosi juo tvarkos. Nurodė, kad nagrinėjamoje bylos egzistuoja individualios aplinkybės, kurios sudaro logišką bei teisėtą ieškovo siekį tapti ¼ dalies namo bendraturčiu, kad sudėjus ieškovo turimą ¼ dalį ir iš atsakovės atidalijus ¼ dalį, jis galėtų tapti ½ dalies namo savininku, t. y. sąžiningai perskirstyti namo dalis ir tokiu būdu įteisinti tai, kas de facto yra jau apie 50 m. Būtent tik toks teismo sprendimas šioje konkrečioje byloje galėtų būti laikomas teisingu. Pažymėjo, kad, pagal teisės aktų reikalavimus, Žemės sklype (esančiame (duomenys neskelbtini) regioniniame parke) gali būti tik vienas (vienbutis arba dvibutis) gyvenamasis namas, tačiau ne du atskiri vienbučiai gyvenamieji namai (būtent todėl L. M. tvartą de facto rekonstravo į antrą gyvenamąjį namą, de jure Nekilnojamojo turto registre paliekant statinį įregistruotą kaip tvartą). Nurodė, kad pagal pirmosios instancijos teismo motyvus, kad ieškovas privalėjo reikalauti atidalyti ir iš visų kitų bendraturčių jiems nuosavybės teise priklausančias dalis, kad tik jis vienas liktų viso daikto savininku, prieštarauja kasacinio teismo suformuotam CK 4.80 straipsnio taikymui bei aiškinimui. Tokiu atveju ieškovas yra verčiamas perimti kitam asmeniui priklausančią nuosavybę, net ir tada, kai jam svetima nuosavybė (1/2 dalis atsakovei priklausančio namo) nebuvo ir nėra reikalinga. Ieškovui buvo ir yra reikalinga tik minėta dešinė namo pusė (l/2 dalis), į kurią ieškovas investavo, ja naudojosi jau apie 50 m. ir šiuo metu naudojasi. Kadangi įstatymas nustato galimybę mišriai taikyti atidalijimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo institutus, tai savaime reiškia, kad nėra privaloma visais be išimties atvejais reikalauti tapti vienasmeniu viso statinio savininku.

Dėl teismo sprendimo motyvo, jog nuosavybė neliečiama Pažymėjo, kad ieškovas namo dešine puse (nuo 2008 m.) nuolatos naudojasi apie pusę metų (nuo balandžio mėn. iki lapkričio mėn.), tai yra gimtieji ieškovo namai, jis yra stipriai emociškai susijęs su minėta namo dalimi, todėl jam yra žymiai reikalingesnė ¼ dalis namo, kuri Mainų sutarties pagrindu buvo perduota atsakovei, kurią iš idealiosios dalies pavertusi realiąją dalį faktiškai reiškia kambarį, pažymėtą „1-6“ (15,21 kv. m ploto). Šiame kambaryje ieškovas savo lėšomis, priemonėmis bei darbu yra įsirengęs patogumus, todėl šis kambarys ieškovui (kaip aštuoniasdešimtmečiam pensininkui) yra ypač reikalingas dar ir dėl to. Dėl teismo sprendimo motyvo, jog naudojimasis didesne, nei ieškovui priklauso, ginčo namo dalimi negali būti pagrindu priteisti ¼ dalį namo Nurodė, kad ilgametė naudojimosi namu tvarka patvirtina, jog teisinga, protinga bei sąžininga perskirstyti bendraturčių dalis, būtent ieškovo prašomu būdu, todėl apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad vien tik tai, iki šiol ieškovas naudojosi didesne nei jam nuosavybės teise priklausiusi ¼ dalis namo, nėra priežastis atidalyti ir jam priteisti atsakovei priklausančią ¼ namo dalį.

Dėl teismo sprendimo dalies, kuria atsakovei leista naudotis patalpa, pažymėta indeksu „1-6“, ir kuria leista atlikti paprastojo remonto darbus, panaikinimo

Tenkinus ieškovo reikalavimą dėl ¼ dalies namo atidalijimo iš atsakovės ir šios dalies priteisimo ieškovo nuosavybėn bei nustačius, kad „1-6“ patalpa naudojasi ieškovas, atitinkamai turi būti panaikintos teismo sprendimo dalys, kuriomis atsakovei buvo nustatyta naudojimosi ,,1-6“ (15,21 kv. m ploto) patalpa tvarka ir kuria pirmosios instancijos teismas leido atlikti paprastojo remonto darbus, nes ieškovas naudosis abiem patalpomis („1-6“ bei „1-7“) ir nesirengia panaikinti įėjimą/ išėjimą iš šių patalpų.

Sutinka su teismo nuomone, kad ieškovas faktiškai prašo ne atidalijimo, o atsakovės valdomos idealiosios ginčo namo dalies sumažinimo, padidinant savo idealiąją namo dalį, todėl nėra jokio pagrindo naikinti šią sprendimo dalį. Be to, ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi namu tvarka bei apeliacinio skundo motyvai, reikalavimai neatitinka jam ir atsakovei nuosavybės teise priklausančių idealiųjų namo dalių. Pagal įstatymą naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti bendrosios nuosavybės dalis.

Pažymėjo, kad ieškovas melagingai nurodo, jog atsakovė neprieštaravo rekonstrukcijos darbų atlikimui, jog ieškovas turi teisę rekonstruoti visą dešinę namo pusę. Tokia teisė ieškovui niekada nebuvo suteikta, kaip to nėra numatyta ir pačiame rekonstrukcijos projekte. Be to, sutikimus bei leidimą rekonstruoti namą gavo visi tuo metu buvę bendraturčiai. Rekonstrukcija teisiškai nėra užbaigta, t. y. nėra statybos (rekonstrukcijos) pabaigą įrodančio dokumento, kaip ir nėra teisėtai atliktų namo kadastrinių matavimų.

Dėl atsakovės atstovo įgaliojimų apimties

Nurodė, kad atsakovės atstovo, pateikusio apeliacinį skundą, Teisinių paslaugų sutarties išraše nėra nurodyta, kad jam būtų suteikta teisė / būtų pavesta atstovauti atsakovės interesams apeliacinės ir (ar) kasacinės instancijos teismuose, todėl atsakovės vardu apeliacinį skundą pateikė apeliacinėje instancijoje vesti bylą neįgaliotas asmuo. Pati atsakovė apeliacinio skundo nepasirašė ir jo nepateikė, todėl ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip pareikštą neįgalioto vesti bylą asmens arba pagal pateiktą skundą apeliacinį procesą nutraukti.

Kadangi name yra iš viso 5 kambariai (3 Namo kairėje pusėje bei 2 Namo dešinėje pusėje), o per Namo vidurį yra 2 koridoriai, virš kambarių ir koridorių yra palėpė, lauke yra terasa, todėl, ieškovo nuomone, sprendimu pagrįstai buvo nustatyta ieškovo teisė naudotis ¼ dalimi Namo - „1-7“ (20,01 kv. m ploto) patalpa, o bendrai su atsakove – dviem koridoriais ir palėpe bei terasa.

Dėl tariamo nežinojimo apie 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų atlikimą

Nurodė, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė neginčijo, kad 2016 m. spalio mėn. buvo atlikti namo kadastriniai matavimai (ankstesnis jos atstovas tik atkreipė dėmesį, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastriniai matavimai neregistruoti NTR, tačiau neįrodinėjo, kad jie apskritai nebuvo atlikti ar kad atsakovė apie juos nežinojo).

Pažymėjo, kad ieškovo pateiktame 2018 m. sausio 12 d. Valstybės įmonės Registrų centro rašte Nr. ŠVS(12.16.8.)-26, be kita ko, nurodyta, kad ginčo gyvenamojo namo kadastro duomenų tikslinimo, kurį atliko valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Švenčionių skyriaus matininkė S. G., 2016 m. spalio 25 d. parengusi atnaujintą šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, iniciatorė bei pastato bendraturtė ATS2 pastabų dėl parengtos gyvenamojo namo kadastro duomenų bylos nėra pareiškusi, taip pat telefonu patvirtino pretenzijų dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos parengimo kokybės neturinti.

Nesąžiningo bylininko (atsakovės) teisės negali būti ginamos taip pat, kaip sąžiningo bylininko (ieškovo), todėl ieškovas prašo tinkamai įvertinti sąmoningą atsakovės bandymą klaidinti apeliacinės instancijos teismą.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje nurodytų duomenų patikimumu Nurodė, kad atsakovės skundo argumentai, jog 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje esantys duomenys nepatikimi, o 2000 m. rugpjūčio 16 d. kadastrinių matavimų bylutėje nurodyti duomenys laikytini teisingais, nes jie registruoti Nekilnojamojo turto registre taip pat, laikytinai naujais argumentais, kuriais atsakovė nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl laikytini riboto modelio apeliacijos taisyklės pažeidimu.

Dėl atsakovės skundo dalies, kuria nesutinkama su teismo sprendimo dalimi dėl priešieškinio atmetimo (gyvenamojo namo dalies atidalijimo priteisiant kompensaciją)

Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad ieškovas pripažino, kad ginčo namo atidalyti natūra negalima. Pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą pagal bendraturčiams tenkančias dalis dėl namo padalyti natūra negalimumo. Todėl ieškovas pritaria teismo konstatuotai aplinkybei, kad byloje nėra duomenų, kad šiuo metu esančio vienbučio gyvenamojo namo negalima transformuoti į dviejų butų namą. Nurodė, kad ginčo namą pavertus dviejų butų namu, atsakovė toliau galėtų naudotis, valdyti bei disponuoti kaire namo, o ieškovas – dešine namo puse (ar ¼ dalimi namo, jei būtų atmestas ieškovo apeliacinis skundas). Dėl esminio savininko teisių pažeidimo Kadangi ieškovas priskiriamas socialiai pažeidžiamų asmenų kategorijai, nes yra 81 metų pensininkas, kurio sveikata nėra gera; jo valdoma namo dalis turi didelę emocinę ir sentimentaliąją vertę; jis per metus name gyvena daugiau nei pusę metų laiko, todėl ¼ dalies namo atėmimas iš ieškovo reikštų nežmonišką, žiaurų, socialiai neteisingą, nesąžiningą elgesį ir sukeltų ieškovui ypač didelius dvasinius išgyvenimus, t. y. būtų padarytas esminis savininko teisių pažeidimas; toks sprendimas negalėtų būti laikomas socialiai teisingu. Todėl ieškovo (kaip savininko) interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe vertintinas kaip labai svarbus (kaip esminis).

Dėl mažesnės bendrosios nuosavybės dalies kriterijaus Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausanti ¼ dalis namo nėra laikytina itin maža ir ( ar) reikšmingai maža ar tokia, kad nebūtų galima ja naudotis pagal tikslinę paskirtį, nes bendras namo plotas yra 99,89 kv. m, o ¼ dalis sudaro 24,97 kv. m. Ieškovui priklausanti ¼ dalis namo (24,97 kv. m) akivaizdžiai viršija STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustatytus minimalius orientacinius plotų dydžius, nes vien ieškovo valdomas kambarys „1-7“ sudaro 20,01 kv. m.

Dėl turto pobūdžio

Pažymėjo, kad ieškovo turimo turto pobūdis niekuo nesiskiria nuo atsakovei priklausančio turto pobūdžio, nes ginčo namą sudaro penki kambariai, du koridoriai, palėpė, terasa. Jau apie 50 m. yra nusistovėjusi naudojimosi namu tvarka; ieškovas ir atsakovė nekliudo vienas kitam naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis. Todėl, ieškovo nuomone, turto pobūdžio kriterijus negali būti laikomas skundo tenkinimo pagrindu, nes ieškovas gali įgyvendinti savo nuosavybės teisę visa apimtimi, tai yra ieškovo, kaip bendraturčio, dalis yra tokia, kad jis objektyviai gali šiuo turtu naudotis pagal tikslinę jo paskirtį.

Dėl kompensacijos Ieškovo nuomone, atsakovė, suprasdama savo reikalavimų atidalyti ir priteisti iš ieškovo atsakovei ¼ dalį namo nesąžiningumą, tikisi, jog padvigubinusi kompensacijos sumą (nuo 2 800 Eur iki 5 600 Eur) įtikins teismą, kad tokiu būdu nebus pažeistos ieškovo teisės. Pažymėjo, kad ieškovas niekada nepardavinėjo jam priklausančios namo dalies, nesiruošia to daryti ir dabar. Kiti nesutikimo su atsakovės apeliacinio skundu argumentai

Nurodė, kad atsakovė dirbtinai siekia įtikinti teismą, kad yra viena iš atidalijimo priežasčių – tariami konfliktai su kitu bendraturčiu.

Pažymėjo, kad kiti apeliantės argumentai susiję su Žemės sklypo naudojimo tvarka ir (ar) atidalijimu; kad namo valdymas yra brangus ir (ar) neoperatyvus, išeina už nagrinėjamos bylos ribų.

Taip pat ieškovas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka Atsakovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nemotyvuoja. Ieškovas šį prašymą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Pažymėtina, kad, pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegijos manymu, atsakovė nagrinėjamu atveju nepagrindė poreikio bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien tik atsakovės nuomonė, kad pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir netenkino jos reikalavimų, nesudaro pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinus ginčo objektą ir byloje esančią visapusišką ir išsamią medžiagą, mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2018 m. sausio 12 d. Valstybės įmonės Registrų centro raštą Nr. ŠVS(12.16.8.)-26, kuriuo įrodinėja, kad ginčo namo 2016 m. kadastrinių matavimų iniciatore buvo pati atsakovė, kad ji pretenzijų dėl 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų nereiškė, ir kt. Nurodė, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po atsakovės apeliacinio skundo pateikimo ir jame nurodytų argumentų. Prašo minėtą dokumentą priimti.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujo įrodymo turinį, mano, kad šio dokumento priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, jis susijęs su nagrinėjama byla, jo būtinybė iškilo vėliau, šalys turėjo galimybę su juo susipažinti, todėl teikiami duomenys kaip rašytiniai įrodymai priimami į bylą ir vertinami kartu su kitais įrodymais.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl ginčo namo atidalijimo ir tenkintas reikalavimas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, ir atmestas atsakovės priešieškinis dėl ginčo namo atidalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovui ir atsakovams ATS2 , L. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , ir jame esantys pastatai – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lauko virtuvė ( (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniai (šulinys) ( (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ATS1 priklauso po 893/3571 dalį žemės sklypo, atsakovei – 1785/3571 dalis žemės sklypo. Pagal 2023 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registro išrašuose esančius duomenis, išrašo sudarymo metu šiame žemės sklype esantys pastatai šalims priklausė tokiomis dalimis – ieškovui ir atsakovui ATS1 priklausė po 1/4 dalį pastatų, atsakovei – 1/2 dalis pastatų.

Atsakovai ATS2 ir ATS1 2024 m. vasario 2 d. sudarė Nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, kurios pagrindu ATS1 jam nuosavybės teise priklausančią 1/4 dalį ginčo gyvenamojo namo perdavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise, atsakovė mainais perdavė ATS1 jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias 1/2 dalis pastatų – lauko virtuvės ir tvarto.

Po minėtos mainų sutarties sudarymo bendraturčių dalys žemės sklype, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2024 m. vasario 7 d. išraše esančius duomenis, į ginčo pastatus įregistruota tokia ieškovo ir atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teisė:

į pastato-gyvenamojo namo (paskirtis gyvenamoji (vieno buto pastatai)) 1/4 dalį įregistruota ieškovo nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, į 3/4 dalis – atsakovės asmeninės nuosavybės teisė 2024 m. vasario 2 d. mainų sutarties (Nr. VB7-714) pagrindu;

į pastato-daržinės (paskirtis pagalbinio ūkio) 1/4 dalį įregistruota ieškovo nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, į 1/2 dalį – atsakovės asmeninės nuosavybės teisė 2015 m. vasario 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu, į 1/4 dalį – atsakovo L. M. nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu;

į pastato-lauko virtuvės (paskirtis pagalbinio ūkio) 1/4 dalį įregistruota ieškovo nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, atsakovo L. M. nuosavybės teisė į 1/4 dalį įregistruota Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, į 1/2 dalį – 2024 m. vasario 2 d. mainų sutarties (Nr. VB7-714) pagrindu;

į pastato-tvarto (paskirtis pagalbinio ūkio) 1/4 dalį įregistruota ieškovo nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, atsakovo ATS1 nuosavybės teisė į 1/4 dalį – Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu ir į ½ dalį – 2024 m. vasario 2 d. mainų sutarties (Nr. VB7-714) pagrindu;

į kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių (šulinio) (gyvenamojo namo priklausinys) 1/4 dalį įregistruota ieškovo nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu, į 1/2 dalį – atsakovės asmeninės nuosavybės teisė 2015 m. vasario 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu, į 1/4 dalį – atsakovo ATS1 nuosavybės teisė Savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrindu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad iki 2008 m. rekonstrukcijos namo patalpų išplanavimas buvo užfiksuotas 2000 m. rugpjūčio 16 d. Kadastrinių matavimų byloje (l tomas, b. l. 18–24), o po 2008 m. rekonstrukcijos - 2016 m. spalio 25 d. Kadastrinių matavimų byloje (l t., b. l. 55- 75). Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad tiek iki 2008 m. ginčo namo rekonstrukcijos, tiek po jos namą apie 50 m. valdė, naudojosi dvi šeimos – ieškovo šeima – dešine namo puse (žiūrint nuo gatvės), o atsakovės šeima – kaire namo puse. Namo dviem koridoriais, buvusia veranda (šiuo metu–- terasa), palėpe ieškovas ir atsakovė naudojosi bendrai. Tvartu naudojasi tik atsakovas ATS1 .

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl 2024 m. vasario 2 d. Nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo ir restitucijos taikymo, todėl nusprendė dėl alternatyvaus ieškovo reikalavimo – prašymą atidalyti atsakovei priklausančią 1/4 dalį gyvenamojo namo ir priteisti ją nuosavybės teise ieškovui, iš ieškovo atsakovei priteisti 2 800 Eur piniginę kompensaciją už atidalytą gyvenamojo namo ¼ dalį. Taip pat nusprendė dėl atsakovės priešieškinio ieškovui, kuriuo atsakovė prašė atidalyti ieškovui priklausančią 1/4 dalį gyvenamojo namo, priteisti šią dalį asmeninės nuosavybės teise atsakovei, iš jos priteisti ieškovui 5 600 Eur piniginę kompensaciją už atidalytą 1/4 dalį gyvenamojo namo. Šiuos ieškovės ir atsakovo reikalavimus atmetęs, pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovo reikalavimo dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo.

Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą iš dalies ir atidalyti (priteisti) atsakovei priklausančią ¼ ginčo namo dalį ieškovo nuosavybei ir iš ieškovo atsakovės naudai priteisti piniginę kompensaciją už atidalytą ¼ dalį namo. Atlikus atidalijimą, ieškovas prašė nustatyti naudojimosi tvarką namu. Atsakovė nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu dėl jos priešieškinio (¼ namo dalies iš ieškovo atidalijimo atsakovei, ieškovui priteisiant kompensaciją) netenkinimo ir ieškovo ieškinio patenkinimo iš dalies dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo, nes, apeliantės nuomone, sprendimo dalys dėl ieškinio patenkinimo iš dalies (naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo), atsakovės priešieškinio atmetimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįstos, priimtos netinkamai nustačius ir įvertinus svarbias faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškinant materialinės teisės normas, pažeidus procesinės teisės normas, t. y. peržengus ieškinio reikalavimo ribas bei įrodymų vertinimo taisykles.

CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis); jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis).

Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, palyginti su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą dėl bendraturčių poreikių naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).

Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

Teismų praktikoje, be to, pripažįstama, kad atidalijimo teisė yra absoliuti, tai yra asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą. Vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1). Sprendžiant klausimą dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006). Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022).

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo svarbą ir pagrindinius principus civiliniame procese. Pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, išaiškinta, kad bendraturčiui, siekiančiam atidalijimo, tenka pareiga įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016).

Byloje, be kita ko, kilo ginčas dėl ginčo namo atidalijimo. Ieškovas reikalaudamas 1/4 namo dalies jam priteisimo iš atsakovės ir nesutikdamas su jos reikalavimu dėl namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, jam išmokant kompensaciją, nurodė, kad jis gimė ginčo name ir kurį laiką gyveno, vėliau čia praleisdavo vasaras, jam šie namai susiję su prisiminimais apie čia gyvenusius artimuosius, jis ilgą laiką naudojosi puse gyvenamojo namo, ją rekonstravo ir prižiūrėjo, naudojasi iki šiol. Apie 50 m. namas žodiniu susitarimu faktiškai buvo padalytas į dvi dalis, iš kurių viena naudojosi jis, o kita – atsakovė. 2008 m. spalio 16 d. išduoto statybos leidimo pagrindu ieškovo lėšomis ir darbu atlikus namo rekonstrukciją, atsakovė naudojosi didesniu plotu nei ieškovas – atsakovė naudojosi 48,53 kv. m, o ieškovas – 35,22 kv. m plotu. Ieškovas teigia, kad, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, turi teisę reikalauti atidalyti bei priteisti 1/4 namo, kurią mainų sutartimi atsakovė gavo iš atsakovo ATS1 . Po mainų sutarties sudarymo ieškovas ir toliau naudojasi ta pačia namo dalimi, jam priteisus minėtą gyvenamojo namo dalį, o iš jo atsakovei priteisus kompensaciją, įvyktų atskirų turto dalių perskirstymas bendraturčiams, būtų suderinti visų šalių interesai, toks atidalijimas atitiktų ilgalaikį žodinį susitarimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos. Toks atidalijimo būdas būtų racionalus, nes ieškovas ir toliau naudotųsi jo naudojama namo puse kaip 1/2 dalies savininkas, o atsakovė naudotųsi 1/2 dalimi, kaip iki mainų sutarties sudarymo. Nesutinka, kad iš jo būtų paimta jam priklausanti namo dalis, o jam išmokėta kompensacija. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo prašomu atidalyti gyvenamojo namo dalį būdu, nurodo, kad negali būti paimama jai asmeninės nuosavybės teise priklausanti nekilnojamojo daikto dalis, kad ir išmokant kompensaciją. Negali būt laikomas teisėtu toks nuosavybės įgijimo būdas, kai ieškovas, turėjęs nuosavybės teisę į 1/4 dalį namo, taptų ½ dalies savininku be jokio teisinio pagrindo. Ieškovas nesutiko, kad jam priklausanti namo dalis būtų atidalyta išmokant kompensaciją.

Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad jis privalėjo reikšti reikalavimą atidalyti atsakovei priklausančias ¾ namo dalis, t. y. būtinai privaloma reikalauti / siekti tapti viso namo savininku ir kitoks variantas (pvz., būti ½ dalies namo savininku) negalimas – neteisėtas, nepagrįstas, neatitinka kasacinio teismo suformuotos CK 4.80 straipsnio taikymo bei aiškinimo praktikos. Sprendžiant susiklosčiusią situaciją individualiai, ieškovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju buvo ir yra galimas (to nedraudžia CK) mišrus ginčo tarp ieškovo ir atsakovės išsprendimo būdas – atidalyti tik ¼ dalį atsakovei nuosavybės teise priklausančio namo dalį (iš ¾ dalių) ir ją priteisti iš atsakovės ieškovo nuosavybėn, o iš ieškovo priteisti atsakovei piniginę kompensaciją ir nustatyti naudojimosi namu tvarką, tokiu būdu pasiekiant teisinę taiką. Patenkinus tokį reikalavimą dviem bendraturčiams priklausytų po ½ dalį daikto, o nustačius naudojimosi daiktu tvarką abu bendraturčiai juo toliau naudotųsi daiktu bendrai.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo apeliaciniu skundu, nurodo, kad ieškovo reikalavimas, kad jam nuosavybės teise būtų priteista atsakovei priklausanti 1/4 namo dalis, neatitinka bendraturčių turimų namo dalių, kadangi ji valdo ¾ dalis namo, o ieškovas tik ¼ dalį namo. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, teisingai nusprendė, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu įstatyme nustatyta tvarka jam galėtų būti priteista kitam bendraturčiui priklausanti namo dalis.

Nėra ginčo, kad įstatymų nedraudžiamas ir mišraus atidalijimo būdas, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Be anksčiau paminėtos teismų praktikos, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti, dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Pagal įstatymą, bendrosios dalinės nuosavybės pabaiga pirmiausia turi būti įgyvendinama padalijant daiktą natūra. Atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti. Atidalijimo variantai turi atitikti bendraturčių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių, juos turi būti įmanoma įgyvendinti.

Apeliacinio teismo nuomone, apelianto skundo argumentai nepaneigia jo pareigos, siekiant turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, reiškiant reikalavimą dėl jam priklausančios namo dalies atidalijimo, nurodyti, kokias konkrečias namo dalis jis prašo atidalyti, taip pat pateikti turto atidalijimo projektą. Šiuo atveju ginčo namo atidalijimas reikštų atskirų namo dalių suformavimą, todėl tam būtinas namo pertvarkymo projektas. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad aplinkybė, kad ieškovas iki šiol naudojasi didesne namo dalimi nei jam nuosavybe priklausanti 1/4, nesukuria teisinio pagrindo vertinti, kad visa ieškovo naudojama dalis turi priklausyti jam nuosavybės teise, šiuo atveju ieškovas faktiškai prašo ne atidalijimo, o atsakovės valdomos idealiosios namo dalies sumažinimo, padidinant savo idealiąją namo dalį. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, įstatymas tokio teisių gynimo būdo nenumato. Kadangi kompensacijos priteisimas be bendraturčio sutikimo yra išimtinė priemonė, ribojanti asmens nuosavybės teisę, todėl šiuo atveju, nesant tam jokių objektyvių pagrindų, ieškovo emociniai, nostalgija paremti argumentai taip pat nesudaro teisėto pagrindo, pažeidžiant konstitucinius nuosavybė neliečiamumo principus, sumažinti atsakovės teisėtai nuosavybės teise valdomas idealiąsias namo dalis ieškovo naudai. Kitų aplinkybių ir teisės normų, kurių pagrindu ieškovas teisėtai galėtų pretenduoti į kitam bendraturčiui priklausančią namo dalį, jis nepateikė.

Apelianto skundo argumentai, kad jis nepretenduoja į ½ atsakovei priklausančią ginčo namo dalį, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė ir (ar) ATS1 neprisidėjo prie namo dešinės pusės rekonstrukcijos, nė vienas iš jų neprieštaravo, kad ieškovas rekonstruotų šią namo pusę, turėdamas lūkestį įteisinti tai, kas de facto ieškovui priklauso jau apie 50 m., taip pat nepagrindžia ieškovo reikalavimo perduoti jam atsakovės nuosavybę – ¼ dalį atsakovei priklausančių iš 3/4 namo dalių. Apeliantas taip pat klaidingai tapatina piniginės kompensacijos priteisimą su teisėtu atidalijimu ir nepagrįstai sumenkina atsakovės, kaip didesnės turto dalies (3/4 dalių) savininkės, interesus.

Dar daugiau, faktinis turto nenaudojimas ar neinvestavimas į jį nepanaikina Konstitucijoje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos ir nesuteikia šiuo atveju ieškovui, kaip bendraturčiui, teisės nesilaikyti nuosavybės neliečiamumo principo, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad atidalijus ¼ dalį namo iš atsakovės ir ją priteisus ieškovo nuosavybei, nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo nebus, nes atsakovei bus kompensuota už ¼ dalies namo atidalijimą, o minėtos dalies priteisimas ieškovui nuosavybėn nebus laikomas esminiu atsakovės teisių pažeidimu. Be to, pagal įstatymą, savininkas turi visišką diskreciją nuspręsti, kaip elgtis su savo turtu – juo naudotis, intensyviai valdyti ar palikti nenaudojamą. Pasyvus turto valdymo būdas nepanaikina nuosavybės teisės ir nesuteikia kitiems asmenims (bendraturčiams) privilegijuotos teisės į tą turtą. Primintina, kad teismų praktikoje akcentuojama, kad kompensacijos priteisimas be bendraturčio sutikimo yra kraštutinė priemonė (ultima ratio). Ji galima tik tada, kai turtą padalyti natūra yra visiškai neįmanoma. Apeliantas šios išimtinės sąlygos neįrodė.

CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Nors apeliantas įrodinėjo, kad, pvz., įrengė terasą, tačiau tai nepagrindžia, kad jam savaime priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis nei ¼, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie tokiu atveju galimą CK 4.77 straipsnyje reglamentuojamą bendraturčių teisių pasikeitimą, Nekilnojamojo turto registre įregistruota ieškovo nuosavybės teisė tik į ¼ namo dalį, registro duomenys nenuginčyti.

Pažymėtina, kad įstatyme aiškiai skiriama naudojimosi bendru turtu tvarka nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo. Todėl faktinė situacija, kad pagal žodinį susitarimą ieškovas naudojasi didesne namo dalimi, nei jam priklauso, negali pakeisti imperatyvių CK 4.80 straipsnio reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ieškovo reikalavimą atmetė.

Dėl atsakovės priešieškinio atmetimo (gyvenamojo namo dalies atidalijimo priteisiant kompensaciją)

Aptariamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė netenkinti atsakovės reikalavimo dėl namo dalies atidalijimo, nes ji neįrodė, kad jos prašomas atidalijimo būdas – išmokant ieškovui kompensaciją – nepažeistų ieškovo interesų, ir su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės prašomas taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas numatytas įstatyme, tačiau ieškovas nesutinka su atsakovės reikalavimu dėl atidalijimo būdo, todėl atsakovė turi įrodyti, kad atidalijimas natūra negalimas. Apeliantė šiais teismo sprendimo argumentais nesutinka, o ieškovas nesutinka su apeliantės skundo argumentais. Apeliantė siekdama pagrįsti jos siūlomą atidalijimo būdą ir kad ginčo namo atidalijimas natūra negalimas įrodinėja teigdama, kad, pagal viešojo registro duomenis, ginčo namas yra vieno buto pastatas ir negali būti suformuoti du nuosavybės teisės objektai. Todėl atidalyti namą natūra, t. y. atidalijant ieškovui priklausančią ¼ dalį (24,98 kv. m, jeigu remtis 2016 m. spalio 25 d. kadastrine byla), ir iš jos suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atsakovės nuomone, neįmanoma. Pažymėjo, kad ginčo namas yra žemės sklype, kuriam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl galimybės jį fiziškai atidalyti, pagal teisės aktus, viename žemės sklype suformuojant du atskirus gyvenamuosius namus taip pat nėra galimybės. Ieškovas privalėjo įrodyti, jog egzistuoja teisinė galimybė (esant nurodytiems apribojimams) žemės sklype įrengti 2 gyvenamuosius namus. Be to, gyvenamojo namo ¼ dalies paėmimas neturi būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, nes ieškovui priklauso žymiai mažesnė namo dalis, ieškovas nuolat name negyvena, dėl gyvenamojo namo naudojimo kyla nuolatiniai ginčai. Ieškovas savo interesą naudotis namu bylos nagrinėjimo metu grindė tik emociniais poreikiais. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovui siūlė dvigubai didesnę, nei jis siūlė atsakovei, kompensaciją už ¼ ginčo namo dalies atidalijimą, todėl tokia kompensacija negali pažeisti ieškovo, kaip bendraturčio, interesų, turint omenyje, jog ieškovas neginčija siūlomos kompensacijos dydžio dėl jos neatitikties rinkos vertei.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovas pripažino, kad realiai ginčo namo atidalyti natūra negalima, ieškovas tai neigia, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tokią ieškovo poziciją, šie apeliantės skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Netgi tuo atveju, jeigu ieškovo pozicija dėl namo nedalumo, kaip teigia apeliantė, pasikeitė bylos nagrinėjimo metu, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad Žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatas, naudojimo būdas (paskirtis) yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidžiama sodybos pastatų ir inžinerinių statinių statyba sodybose. Sodyboje gali būti tik vienas gyvenamosios paskirties vieno ar dviejų butų pastatas (namas). Šie duomenys patvirtina, kad ginčo namo pertvarkymas, jame suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus, yra galimas (nedraudžiamas). Kaip buvo minėta, pagal kasacinio teismo suformuotą teisės taikymo bei aiškinimo praktiką, būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, jog ginčo namo neįmanoma transformuoti į dvibutį namą, o jai šių aplinkybių neįrodžius, pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų (pvz., kompetentingų institucijų išvadų), kad šiuo metu esančio vienbučio gyvenamojo namo negalima transformuoti į dviejų butų namą.

Nors ieškovui priklauso mažesnė namo dalis nei atsakovei, tačiau kai kurias patalpas paliekant bendram šalių naudojimui, ginčo name gali būti suformuoti du atskiri nuosavybės objektai. Kaip jau minėta ir nėra ginčo, kad tarp šalių jau yra nusistovėjusi naudojimosi namu tvarka, pagal kurią ieškovas naudojasi dešine namo puse, o atsakovė – kaire, todėl namą pertvarkius į dviejų butų namą, atsakovė toliau galėtų naudotis, valdyti bei disponuoti kaire namo puse, o ieškovas – dešine ¼ dalimi namo. Kaip teisingai pažymėjo ieškovas, name yra du koridoriai, į kuriuos galima patekti iš kiemo ir iš gatvės pusių, iš koridorių galima patekti į gyvenamąsias patalpas arba galima iš lauko įsirengti atskirus įėjimus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė turi galimybę kiekvienas atskirai, tai yra vienas kitam netrukdydami, patekti į jiems nuosavybės teise priklausančią namo dalis. Name yra dvi atskiros krosnys (su atskirais kaminais); suvartota elektra apskaitoma atskirai ir pan. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad jokių objektyvių kliūčių namo suformavimui iš vienbučio į dvibutį nėra. Kriterijus, kad ieškovo bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, atsižvelgiant į kitas prieš tai nurodytas reikšmingas aplinkybes, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Šiuo atveju esminis kriterijus yra tai, kad yra nepaneigtos galimybės bendraturčiams, nepažeidžiat vienas kito interesų, pasidalyti namą ir juo naudotis pagal jiems priklausančias turto dalis.

Duomenų, kad dėl namo išdėstymo ypatybių ir bendraturčiams priklausančių namo dalių techniškai namo padalijimas į du savarankiškus objektus (butus) negalimas, nes, pvz., namą padalijus, juo nebūtų galima naudotis ar tokiu būdu padalytas namas pažeistų įstatymo arba šalių interesus, nėra pateikta. Sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

Minėta, kad turto atidalijimas gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu. Atidalijimas piniginiu ekvivalentu (kompensacija) taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė neįrodė, kad jos prašomas atidalijimo būdas – išmokant ieškovui kompensaciją, nepažeistų ieškovo interesų. Sutiktina, kad ieškovo ryšys su gimtine, kurioje ir yra ginčo namas, yra itin stiprus, jis čia gimė ir kurį laiką ginčo name gyveno, vėliau nuolatos čia lankėsi pas artimuosius, tvarkė namo dalį ir čia praleisdavo ir iki šio praleidžia nemažai laiko. Nustatyta, kad 2008 m. statybos leidimo pagrindu namas buvo rekonstruotas, ir atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodomą aplinkybę, kad ieškovas rekonstravo namo dalį, kuria jis naudojosi.

Atsakovė tik deklaratyviai teigia ir leistinais įrodymais neįrodė, kad žemės sklype, kuriame yra ginčo namas, ieškovas yra pastatęs du statinius, kurie neregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau pritaikyti gyventi, ilsėtis. Ieškovas tai neigia, todėl atmestini ir šie apeliantės skundo argumentai, kad ¼ namo dalies atidalijimas iš ieškovo, išmokant jam kompensaciją, nepažeistų jo, kaip mažojo namo bendraturčio, interesų, nes jis turi kur apsistoti (gyventi) atvykęs į sodybą. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas, apeliantė šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisme nesirėmė, o apeliantas įrodinėjo, kad vienintelės gyvenamosios patalpos, kurias savo lėšomis, priemonėmis bei medžiagomis įrengė ieškovas, yra namo dešinėje pusėje esantys kambariai (pagal 2016 m. kadastrinių matavimų planą pažymėti „1-6“, „1-7“).

Aktualu ir tai, kad ieškovas yra garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų, todėl jo namo dalies priteisimas atsakovei jam sukeltų neigiamas socialines ar psichologines pasekmes. Minėtomis aplinkybėmis vienareikšmiai patvirtinama, kad ieškovas su namu emociškai susijęs, nes čia praleido daug laiko, namo dalį tvarkė, remontavo ir prižiūrėjo, su namu susiję ieškovo prisiminimai apie čia gyvenusius artimus žmones. Todėl, sprendžiant klausimą dėl atsakovės priešieškinio (atidalyti ginčo namą jos prašomu būdu) ieškovo interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe pagrįstai pripažintas esminiu. Kadangi ieškovo tikslas, kaip jis nurodo, yra išsaugoti nuosavybę name, kuris yra jo gimtinėje, kad jis ir toliau galėtų juose gyventi, o ne gauti vienokią ar kitokią piniginę kompensaciją, šios aplinkybės patvirtina, kad ¼ dalies namo atidalijimas ir paėmimas iš ieškovo būtų vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, netgi tuo atveju, jeigu atsakovė jam išmokėtų jos siūlomo dydžio kompensaciją.

Primintina, kad nuosavybės teisė yra ginama Konstitucijos 23 straipsnio. Priverstinis dalies paėmimas sumokant kompensaciją yra kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio), todėl priteisti kompensaciją už nekilnojamojo turto dalį be savininko sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai situacijos neįmanoma išspręsti jokiais kitais teisiniais būdais, nepažeidžiant nuosavybės neliečiamumo principo.

Apeliantė nurodo, kad, netenkinus jos priešieškinio, be kita ko, bus apsunkinamas žemės sklypo racionalus atidalijimas ir naudojimas; neužtikrinama socialinė taika tarp bendraturčių, didėja galimybė kilti konfliktams, ginčams ir nesutarimams ateityje, sprendžiant žemės sklypo valdymą, naudojimą.

Atmetant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad bendraturčiai realiai konfliktuotų, įgyvendindami savo dalinės nuosavybės teises į ginčo namą (CPK 178 straipsnis). Vien tik tai, kad bendraturčiai turi skirtingus interesus į turtą arba kad jų ginčas dėl bendrosios nuosavybės valdymo ir naudojimo sprendžiamas teisme, nesudaro pagrindo jų santykių vertinti konfliktiškais ir dėl to nėra pagrindo spręsti, kad šalys ateityje negalėtų pasiekti susitarimų naudojantis namu. Vien tik mažesnis bendraturčių skaičius taip pat savaime nepatvirtina, kad turtas bus valdomas geriau, pigiau ar operatyviau. Turto valdymo efektyvumą lemia ne savininkų skaičius, o jų elgesys, finansinės galimybės ir kt. aplinkybės. CK 4.75 straipsnis taip pat numato, kad pirmiausia tarp bendraturčių sprendimai priimami bendraturčių bendru sutarimu, o nesutarimo atveju – teismo tvarka. Todėl teiginiai apie brangesnį ir efektyvesnį turto valdymą yra paremti tik prielaidomis.

Kaip teisingai pažymėjo ieškovas, pirmosios instancijos teisme šalys nereiškė reikalavimų dėl Žemės sklypo naudojimo tvarkos ir (ar) atidalijimo. Atsakovė taip pat neįrodinėjo aplinkybių, kad ginčo namo valdymas yra brangus ir (ar) neoperatyvus; kiek atpigs namo valdymas ir (ar) kiek pagreitės namo valdymo operatyvumas, jei atsakovės priešieškinis būtų buvęs patenkintas, ir šiuos argumentus pateikė tik apeliacinės instancijos teisme, o tai daryti draudžia proceso taisyklės, nes apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnio 1 dalis). Ir dėl šių reikalavimų šie apeliantės skundo motyvai vertinami kaip nepagrįsti.

Esant nurodytoms sąlygoms, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad įstatymų reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo, šalių interesų gynimo ir derinimo principus atitinka ieškovo reikalaujamas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas – naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas, todėl atsakovės reikalavimas dėl namo dalies atidalijimo pagrįstai buvo netenkintas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė naudojimosi ginčo namu tvarką

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, pažymėjo, kad atsakovė nesiūlė savo varianto dėl ieškovo reikalavimo nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, taip pat nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose išnagrinėtoje civilinėje byloje (Nr. e2-234-1203/2024) pagal ATS2 ieškinį ATS1 dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ATS2 teikė patikslintus reikalavimus dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir nors teismo nutartimi ieškinio reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo paliktas nenagrinėtas, teismas vertino, kad atsakovė iš esmės pripažino galimybę nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Apeliaciniu skundu atsakovė šių aplinkybių neginčija, tik laikosi nuomonės, kad jos priešieškinis dėl turto atidalijimo atmestas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai nesutiko, kad byloje būtų remiamasi 2016 m. spalio 4 d. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu sudarytu namo pirmo aukšto planu tuo pagrindu, kad kadastrinių matavimų byla neužregistruota Nekilnojamojo turto registre, ieškovas nurodė, kad kadastrinių matavimų byla neužregistruota tik dėl to, kad netiksliai nurodytas vienos sienos storis. Teismas naudojimosi namu tvarką nustatė remiantis 2016 m. spalio 4 d. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu sudarytu namo pirmo aukšto planu, motyvuodamas tuo, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta statybos leidimo, išduoto visiems bendraturčiams, pagrindu, atsakovai nurodydami, kad kadastrinių matavimų byla neužregistruota nustatyta tvarka, neginčijo aplinkybės, kad plane atsispindi reali padėtis po namo rekonstrukcijos ir kad plane nurodytos patalpos yra pastate.

Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančių duomenų nustatyta, kad kadastrinių matavimų byla suformuota 2016 m. spalio 25 d. pagal 2016 m. spalio 4 d. kadastrinių matavimų duomenis. Pagal šiuos kadastrinių matavimų duomenis sudarytas pastato pirmo aukšto planas, todėl, nesant priešingų įrodymų, vertinama, kad šiame plane užfiksuoti duomenys atitinka duomenis po namo rekonstrukcijos.

Apeliantė tvirtina, kad ji nežinojo apie 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų atlikimą, todėl nesutinka su teismo sprendimu nustatyti naudojimosi namu tvarką remiantis 2016 m. spalio 4 d. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu sudarytu namo pirmo aukšto planu. Apeliantės nuomone, tokios teismo išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Atsakovė nebuvo informuota apie minėtų kadastrinių matavimų atlikimą (vykdymą). Kadangi atliekant matavimus nebuvo patekta į atsakovės namą, todėl atsakovė daro išvadą, kad šie matavimai nebuvo atlikti. Be to, teismas, darydamas savo išvadas, rėmėsi neleistinu įrodymu bei prielaidomis, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles ar jas taikydamas netinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės skundo argumentus, kadangi ieškovo pateiktas 2018 m. sausio 12 d. Valstybės įmonės Registrų centras raštas Nr. ŠVS(12.16.8.)-26, patvirtina iš esmės priešingas aplinkybes, tai yra, kad 2016 m. ginčo namo kadastrinių matavimų iniciatore buvo pati atsakovė, kad ji pretenzijų dėl 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų nereiškė ir kt. Apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie paneigtų šio rašto turinį ir kurie patvirtintų jos teiginius.

Kadangi matininkė ne tik nustatė, kad po 2008 m. rekonstrukcijos išgriautos kelios pertvaros, todėl panaikinti buvę du maži kambarėliai (2000 m. rugpjūčio 16 d. kadastrinių matavimų bylutėje nurodytos „1-6“ (2,04 kv. m ploto) ir „1-7“ (2,67 kv. m ploto) patalpos buvo atitvertos siena nuo „1-5“ (14,89 kv. m. ploto) patalpos, kurių po 2008 m. rekonstrukcijos neliko), bet ir išmatavo atsakovės valdomų kambarių plotą ir kt., todėl akivaizdu, kad, priešingai nei teigia apeliantė, šiuos matavimus ir aplinkybes buvo galima nustatyti tik faktiškai patekus į jos valdomą namo dalį (kartu ir rekonstruotą).

Apeliantas nesutikdamas su atsakovės argumentais dėl jos nesusipažinimo su 2016 m. kadastriniais matavimais pažymėjo, kad šie matavimai bylai buvo pateikti dar 2023 m. spalio 2 d. 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje yra ginčo namo nuotraukos („Statinio nuotraukos“), kuriose nurodyta jų darymo data 2016 m. spalio 4 d. Todėl sutiktina, kad atsakovė turėjo pakankamai laiko susipažinti ir su šiais dokumentais, tačiau iki bylos išnagrinėjimo pabaigos jokių argumentų, kad ji nežinojo apie 2016 m. spalio 4 d. atliktus kadastrinius matavimus, nepareiškė. Kaip nurodo apeliantas, esant ginčui dėl šių matavimų pirmosios instancijos teisme, jis būtų pasinaudojęs savo procesinėmis teisėmis, prašęs apklausti kaip liudytoją matavimus atlikusią matininkę, ir dar daugiau, apeliantas pažymėjo, kad 2016 m. spalio 4 d. kadastrinių matavimų atlikimui minėtą matininkę atvežė pati atsakovė; atlikus matavimus, ji matininkę išvežė iš ginčo namo. Be to, šiuo atveju apeliantės skundas vėlgi grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, tai yra, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastriniai matavimai neregistruoti ir apskritai nebuvo atlikti ar kad atsakovė apie juos nežinojo. Šie apeliantės skundo argumentai negali būti laikomi objektyviais ir pakankamais siekiant panaikinti skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors 2000 m. rugpjūčio 16 d. kadastrinių matavimų duomenys yra registruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau jie neatitinka faktinės esamos situacijos, todėl jais vadovautis būtų neprotinga, nes būtų ignoruojama realybėje pasikeitusi padėtis, duomenys, užfiksuoti 2016 m. spalio 25 d. kadastrinėje byloje, nors ir neregistruoti Nekilnojamojo turto registre, labiausiai atitinka faktinę situaciją. Be to, atsakovė byloje neįrodinėjo, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje užfiksuota padėtis neatitinka šiuo metu esančios faktinės padėties; nepateikė jokių kitokių (po ginčo namo rekonstrukcijos) atliktų kadastrinių matavimų, kuriuose būtų nurodyta kitokia faktinė padėtis (kitokie kambarių plotai, sienų išsidėstymas ir pan.), nei ta, kuri užfiksuota 2016 m. spalio 25 d. kadastriniuose matavimuose.

Apeliantė nurodė, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje (po priestato pastatymo ir pan.) ginčo namo bendras ir užstatymo plotas nebeatitiko kadastro duomenų, nustatytų 2000 m. rugpjūčio 16 d., t. y. iki rekonstrukcijos (dar nesant priestato), tačiau teismas, turėdamas paskirstyti įrodinėjimo pareigą, nesiėmė jokių veiksmų (priemonių), kad būtų pašalinti akivaizdūs prieštaravimai (kodėl namo užstatymo plotas padidėjo 22 kv. m, o bendras plotas sumažėjo virš 4 kv. m). Pažymėjo, kad, padidėjus paties ginčo namo užstatymo plotui, sumažėti jo bendrasis plotas negalėjo. Todėl, atsakovės nuomone, teismas, nustatydamas naudojimosi namu tvarką, vadovaudamasis 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje esančiais duomenimis, rėmėsi prielaidomis.

Atmetant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad būtent atlikta namo rekonstrukcija ir jos metu pastatyta 16.86 kv. m terasa, kuri yra žymiai didesnė, nei buvusi 2,89 kv. m veranda, turėjo įtakos ginčo namo užstatymo ir bendro ploto pasikeitimams, taip pat tam įtakos turėjo ir iš namo kairės pusės atsakovės įrengta pastogė, kuri yra pažymėta 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje, kaip 3,77 x 1,78 kv. m (tomas 1, b. l. 58–59) (ši pastogė 2000 m. rugpjūčio 16 d. kadastrinių matavimų byloje nepažymėta).

Apeliantė skunde pažymėjo, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje yra įvairūs prierašai ir, tai nėra niekaip aptarta. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo ieškovo pateiktu įrodymu, neįvertino ir kitų jo akivaizdžių neatitikimų kitiems bylos duomenims. Ieškovas paaiškino, kad tai jis savo ranka (pieštuku) pasižymėjo, jo manymu, pastebėtus netikslumus. Pvz., Namo pirmo aukšto plane klaustukais pažymėjo vietas, kur nurodytas netinkamas medžiagiškumas (vietoje rastinės sienos – karkasinė) (1 tomas, b. l. 59; 65) ir kt., netinkamus žymėjimus. 2018 m. sausio 12 d. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Švenčionių skyriaus rašte Nr. ŠVS(12.16.8.)-26 pripažįstama, kad ieškovo pastebėjimas buvo teisingas, o ši „techninė klaida“ registro posistemėje „Matininkas“ yra ištaisyta).

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad vien tik nurodyti prierašai nepaneigia, kad 2016 m. spalio 25 d. kadastrinių matavimų byloje pateikta informacija yra teisinga, be to, apeliantė pirmosios instancijos teisme tokių argumentų taip pat nereiškė, o ieškovo paaiškinimai dėl prierašų atsiradimo aplinkybių patvirtina, kad asmuo turimoje dokumento kopijoje atliko sau svarbias pastabas. Ranka atlikti taisymai ar komentarai dokumento asmeninėje kopijoje asmeninėms reikmėms yra įprasta praktika civilinėje apyvartoje ir savaime nereiškia dokumento turinio iškraipymo ar panašiai. Esant ginčui ir abejonėms dėl dokumento tikrumo, patikimumo, apeliantė turėjo galimybę šias abejones pareikšti dar pirmosios instancijos teisme. Pavėluotas tokių argumentų kėlimas apeliaciniame skunde vertintinas kaip nepagrįstas, pabrėžiant pareigą sąžiningai ir operatyviai elgtis procese.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Ieškovas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remiantis argumentu, kad skundą pateikė advokatas Giedrius Bučinskas, kurio atstovavimas buvo numatytas tik Vilniaus regiono apylinkės teisme Švenčionių rūmuose.

Byloje pateiktas 2024 m. spalio 7 d. išrašas iš 2024 m. spalio 4 d. teisinių paslaugų sutarties, kuriame, be kita ko, nurodytas konkretus pirmosios instancijos teismas, patvirtina paties atstovavimo fakto ir įgaliojimų atstovauti atsakovės interesams atsiradimą. Nustatyta, kad pateiktame teisinių paslaugų sutarties išraše nurodyta konkreti civilinė byla, kurioje advokatui pavedama atstovauti klientei ir ši byla buvo nagrinėjama Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmuose Švenčionyse. Kadangi nurodytam advokatui buvo suteikta teisė ginti kliento interesus šioje byloje, šie įgaliojimai galioja visose bylos nagrinėjimo stadijose, įskaitant apeliacinį procesą, tai yra suteikia ir teisę apskųsti teismo sprendimą parengiant ir pateikiant apeliacinį skundą atsakovės vardu.

CPK 59 straipsnyje numatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Atstovo teisė paduoti apeliacinį skundą kyla iš pačios atstovavimo sutarties esmės – ginti kliento interesus iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, jokių apribojimų nagrinėjamu atveju, pvz., paduoti apeliacinį skundą ar vesti bylą apeliacinėje instancijoje, advokatui nenustatyta, todėl galioja bendroji taisyklė, kad advokatas turi visišką procesinį veiksnumą ginti klientą visose susijusiose instancijose dėl to paties ginčo objekto. Šiuo atveju apeliacinio skundo padavimas yra tiesioginis pirmosios instancijos teismo proceso tęsinys, siekiant pareikštų reikalavimų patenkinimo. Be to, ieškovas negali kvestionuoti vidinių atstovo ir atstovaujamojo (atsakovės) santykių. Abejonių dėl įgaliojimų apimties nekyla ir todėl, kad atsakovė dėl jos vardu atstovo atliktų procesinių veiksmų neprieštarauja. Teisinių paslaugų sutarties šalys jos turinį supranta vienodai ir veikia išvien. Todėl atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovės apeliacinį skundą pateikė bylą apeliacinėje instancijoje vesti neįgaliotas asmuo.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nes atmetė jo ieškinio reikalavimus dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia bei dėl ¼ dalies ginčo namo atidalijimo bei priteisimo ieškovo nuosavybėn iš ATS1 arba atsakovės. Nusprendęs atmesti atsakovės priešieškinį (atsakovei nebuvo priteista ¼ dalis ginčo namo, kuri nuosavybės teise priklauso ieškovui), teismas nusprendė dėl ieškovo reikalavimo nustatyti naudojimosi namu tvarką, reikalavimo jis nebuvo nei atsisakęs (CPK 140 straipsnis), nei atsiėmęs (CPK 139 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies, todėl įvertinus, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, todėl, priešingai nei teigia atsakovė, teismas teisingai nurodė bylos rezultatą.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovas byloje nereiškė reikalavimo (alternatyvaus) dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, nes toks prašymas 2025 m. kovo 21 d. teismui buvo pateiktas (Dėl vieno dokumento, kuriame išvardyti visi ieškovo byloje reiškiami reikalavimai, pridėjimo). Aplinkybė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nustatydamas naudojimosi namu tvarką, rėmėsi ne Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o 2016 m. spalio 25 d. suformuotoje Kadastrinių matavimų byloje (pagal kuriuos sudarytas pastato pirmo aukšto planas) esančius duomenis, nors jie ir neužregistruoti dėl tam tikrų priežasčių Nekilnojamojo turto registre, vertino juos kaip aktualius, nes šiame plane užfiksuoti duomenys atitinka duomenis po namo rekonstrukcijos. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovas reiškė reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, remiantis duomenimis, esančiais 2016 m. spalio 25 d. suformuotoje Kadastrinių matavimų byloje. Vien tik tai, kad apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, nepaneigia, kad 2016 m. spalio 25 d. Kadastro duomenys yra neteisingi.

Nustatyta, kad nors ieškovas nereiškė reikalavimo dėl kambario, plane pažymėto indeksu „1-7“, izoliavimo nuo kambario, plane pažymėto indeksu „1-6“, kuris paskirtas naudotis atsakovei, o atsakovė pasiūlymų taip pat neteikė, tačiau, remiantis Kasacinio teismo praktika, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteikta teise, parinko optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestini apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė savo, o ne ieškovo prašomą parinktą naudojimosi namu tvarką. Šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl kitokio bylos rezultato.

Nors civiliniame procese galioja dispozityvumo principas (šalys pačios apibrėžia reikalavimų ribas), bylose dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bendru daiktu teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė ir galimybė kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuojant kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Tuo atveju, kai šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus, tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Kasacinis teismas pripažįsta, kad tokiais atvejais teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri ne visiškai atitinka šalių teiktus projektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

Šiuo atveju teismas, spręsdamas ginčą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, užkirsti kelią tolesniems konfliktams, turėjo teisę parinkti racionaliausią bei logiškiausią patalpų padalijimą, net jei šalys nepateikė konkrečių izoliavimo ar pertvarkymo variantų, todėl pagrįstai leido bet kuriam bendraturčiui be atskiro kito bendraturčio sutikimo atlikti paprastojo remonto darbus, reikalingus įėjimo / išėjimo į / iš patalpų, plane pažymėtų „1-6“ ir „1-7“, panaikinimui.

Siurpriziniu sprendimu laikomas toks procesinis sprendimas, kuris grindžiamas šalims visiškai nežinomais argumentais ar įrodymais, atimant galimybę dėl jų pasisakyti. Šiuo atveju ginčo objektas (namas) bei šalių nesutarimo esmė šalims buvo žinomi nuo pat bylos iškėlimo pradžios, todėl nurodytų namo dalių atskyrimas / izoliavimas buvo logiškai pagrįstas teismo sprendimas, kilęs iš būtinybės racionaliausiu būdu užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, o ne netikėta nauja ir atsakovei nežinoma naudojimosi turtu aplinkybė. Be to, atsakovė neginčija, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi naudojimosi namu tvarka, pagal kurią dviem koridoriais, terasa ir palėpe ieškovas ir atsakovė naudojosi bendrai.

Todėl nors teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi ginčo namu tvarka yra teikta ne ieškovo, tačiau tai nesudaro pagrindo šios teismo sprendimo vertinti kaip siurprizinio, kad pirmosios instancijos teismas pats formavo už ieškovą ieškinio reikalavimus arba kad ieškovo ieškinys buvo atmestas visa apimtimi.

Kadangi skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nėra pagrindo nuspręsti dėl apeliacinių skundų reikalavimų panaikinti sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas leido atlikti paprastojo remonto darbus.

Įvertinusi visus kitus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundų bei atsiliepimų į skundus argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai vertino įrodymus ir tinkamai kvalifikavo ginčą, apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmetamai, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Nustačius, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi ginčo namu tvarkos nustatymo yra jo reikalavimo tenkinimas iš dalies, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantės teigimu, ieškovo patirtų išlaidų dydis, įvertinus bylos sudėtingumą, yra akivaizdžiai per didelis, didžioji dalis papildomų procesinių dokumentų (reikalavimų tikslinimas, pildymas, rašytiniai paaiškinimai ir t.t.), kiek tai susiję su ieškovo reikalavimais atsakovei, buvo teikiami išskirtinai dėl paties ieškovo neapdairumo, taip pat nesant būtinumo. Todėl, atsakovės nuomone, šios ieškovo išlaidos turėtų būti atmestos ar bent jau žymiai sumažintos.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinęs ieškovui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pagrįstumą, bylos sudėtingumą, nusprendė sumažinti ieškovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ (toliau ir Rekomendacijos), tačiau, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų susidarymo aplinkybes, nusprendė, kad priimamu sprendimu tenkinama trečdalis (33,33 proc.) ieškovo reikalavimų, pagrįstos 2 391,76 Eur dydžio ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas šios sprendimo dalies neskundžia.

Atmestini atsakovės skundo teiginiai, kad ieškovo procesiniai dokumentai buvo teikiami dėl paties ieškovo neapdairumo, nesant būtinumo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovo teikti procesiniai dokumentai buvo priimti, teismas juos vertino ir jais rėmėsi, be to, reikalavimų tikslinimas, pildymas, rašytiniai paaiškinimai yra teisėta ieškovo gynybinė pozicija, o ne jo neapdairumas. Dokumentų apimtis ir skaičius tiesiogiai priklausė nuo poreikio atsikirsti, atsakyti į atsakovės pareikštus reikalavimus, naujus argumentus, prieštaravimus ar pateikiamus įrodymus. Tai yra ieškovo procesinių dokumentų pateikimo poreikis ir apimtis buvo sąlygota išimtinai (tiesiogiai) dėl kilusio ginčo tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio ieškovo nesąžiningo siekio padidinti bylinėjimosi išlaidas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir sumažinimo dar didesne dalimi, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmetus, jų bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.