Kauno apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 8 d. Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Anitos Sereikienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. S. ir L. S., atsakovų E. V. ir Ž. V. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-170-1264/2026 pagal ieškovų E. S. ir L. S. patikslintą ieškinį atsakovams E. V. ir Ž. V. dėl skolos priteisimo ir atsakovų E. V. ir Ž. V. priešieškinį ieškovams E. S. ir L. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Atsakovas 2016 m. lapkričio 23 d. paskolino ieškovui 12 000 Eur, kuriuos ieškovas įsipareigojo grąžinti atsakovui iki 2017 m. birželio 1 d. Dėl to ieškovas 2016 m. lapkričio 23 d. išdavė atsakovui paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti atsakovui 12 000 Eur. Suėjus vekselio mokėjimo terminui, ieškovas skolos atsakovui negrąžino, todėl yra skolingas atsakovui 12 000 Eur. Ši suma turi būti priteista atsakovui iš ieškovo. Taip pat ieškovas turi mokėti atsakovui 2 991,71 Eur už pradelstą atsiskaityti laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka 2025 m. spalio 7 d. (civilinė byla Nr. e2A-2218-803/2025) išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, labai aiškiai nurodė, jog nepagrįsto praturtėjimo teisės normos negali būti taikomos, kadangi ieškovai pavedimus atsakovui atliko periodiškai ir ilgą laiką ir visa tai truko apie keturis metus bei pakankamai didelėmis sumomis. Teismas aiškiai nurodė, jog jei šie pavedimai būtų atlikti be paties ieškovams aiškaus, sutartinio pagrindo, o dėl tam tikros klaidos, bet koks vidutiniškai apdairus asmuo, tokią klaidą būtų turėjęs pastebėti jau po kelių pirmųjų pavedimų dar 2016–2017 metais. Teismas akcentavo, jog ieškovai nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių tokį ilgą laiką be pagrindo vykdė mokėjimus atsakovams, taigi šias aplinkybes nustatė aukštesnės instancijos teismas, tačiau grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei aukštesnės instancijos teismas, taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą dalyje ieškovų ieškinio reikalavimų.

Patys ieškovai buvo nenuoseklūs, bandė įrodinėti paskolinius santykius, tačiau teigė, jei teismas nekvalifikuotų veiksmų kaip paskolos suteikimo, tai tokiu atveju šalių santykiai turėtų būti kvalifikuoti kaip nepagrįstas praturtėjimas, tai rodo, jog patys ieškovai suvokia, jog negali įrodyti savo reikalavimų pagrįstumo, o tai reiškia, kad aplamai ieškovai „dirbtinai“ bando išsireikalauti pinigines lėšas, kurios nepriklauso ieškovams.

Proceso metu E. V. teismui paaiškino, jog ieškovai pravesdavo jam pinigines lėšas tam, kad jas perduotų partneriams, veikiantiems Rusijoje, šio fakto neginčijo ir ieškovai. Be to atsakovas nurodė, kad tuo metu buvo išsivežęs žmonos kortelę į Rusiją ir šias lėšas taip pat perdavė ieškovo verslo partneriams Rusijoje, tačiau teismas laikė ir visiškai nepagrįstai pažymėjo, jog atsakovai jokių kortelės išsivežimą patvirtinančių įrodymų, neskaitant atsakovės paaiškinimų, kuri suinteresuota šios bylos baigtimi, nepateikė. Atsakovė 2020 m. liepos 3 d. į ieškovo sąskaitą pervedė 220 Eur. Duomenų, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė (-ai) liko disponuoti likusia 4430 Eur suma, byloje nėra. Visiškai nesuprantama, kodėl teismas iš visų ieškovų darytų pavedimų išskyrė 4430 Eur sumą ir ją pripažino kaip gautą nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, nors pripažino ir nustatė aplinkybes, jog tarp šalių piniginiai santykiai buvo persipynę, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas artimai bendravo bei vykdė verslą Rusijoje, buvo verslo partneriai. Be to, teismų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog mokėjimo pavedimai buvo daromi ilgą laiką, tam tikrais periodais ir įvairių dydžių sumomis, todėl 4430 Eur sumos vertinimas ir pripažinimas kaip atsakovų gautos be teisino pagrindo yra ydingas ir neteisingas.

Ieškovai netgi neįrodinėjo, jog ši suma gali būti atsakovų gauta be teisinio pagrindo, iš esmės visus piniginius pavedimus šalys laikė kaip turinčius tikslinę paskirtį, o 4430 Eur suma teismo visiškai nepagrįstai pripažinta kaip atsakovų gauta be teisinio pagrindo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kadangi tokia išvada pagrįsta išimtinai dviejų giminystės ryšiais su atsakovu susijusių (subjektyvių) liudytojų parodymais, nors byloje surinktų duomenų visuma patvirtina priešingas aplinkybes, tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, teismo pareigą motyvuoti, neteisingai pritaikė nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.237 straipsnis) ir priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas. Ieškovai dėjo maksimalias pastangas, siekdami paneigti liudytojų parodymus ir įrodyti, kad atsakovas manipuliuoja (daro įtaką) giminystės/svainystės ryšiais susijusiais liudytojais, kurie iš tiesų 2015 m. pabaigoje vykdė ieškovams sienų mūrijimo ir stogo įrengimo darbus, tačiau be atsakovo įsitraukimo. Teismas sprendime šių įrodymų ir argumentų nevertino. Ieškovų atstovas baigiamųjų kalbų metu (2026 m. kovo 30 d. posėdis) akcentavo liudytojų parodymų trūkumus, kurie atskleidžia liudytojų galimą subjektyvumą. Liudytoją V. P. ir atsakovą sieja svainystės ryšys (per santuoką), kadangi liudytojo žmona yra atsakovės teta. V. P. parodymų patikimumas kelia abejonių ir dėl to, kad po to, kai liudytojas atskleidė egzistuojant faktiniam svainystės ryšiui tarp jo ir atsakovės Ž. V., liudytojas atsakęs į bet kurį paskesnį klausimą vis prisimindavo atsakovę Ž. V. ir bandė įtikinti teismą, kad jo nesieja joks ryšys su atsakove. Nešališkas liudytojas taip tiesiog nesielgtų, kadangi nešališkas liudytojas tik nurodo jam žinomas aplinkybes ir jam nėra svarbu ar jo parodymai bus teismo pripažinti subjektyviais/mažiau patikimais. Teismas šios aplinkybės taip pat nevertino, nors ieškovų atstovas ją akcentavo baigiamųjų kalbų metu. Sprendime dėl to motyvų nėra. V. P. nurodė, kad dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir darbus vykdė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, tačiau negalėjo įvardinti kokį darbo užmokestį gaudavo iš šios įmonės. Priešingai, kalbėjo apie užmokestį už darbo rezultatą, kuris skaičiuojamas už atlikto darbo kiekį, kas labiau atitinka ieškovo nurodytą aplinkybę, kad ieškovas pats samdė V. P. ir V. A., su kuriais buvo sutarta darbų kaina už mūrijimą 1000 Eur ir 2100 Eur už stogo įrengimą, ir, kad šią sumą ieškovas tiesiogiai sumokėjo šiems asmenims. Šios aplinkybės apylinkės teismas taip pat nevertino. Liudytojas K. M. nurodė, kad atlyginimą už darbą jam mokėjo E. V. pagal atliktą darbą. Paaiškinti kaip buvo apskaičiuojamas jo atlyginimas pagal atliktą darbą, kai kartu su juo dirbo dar 3 statybininkai ir kaip buvo atsiskaitoma su likusiais statybininkais, liudytojas negalėjo. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad liudytojas nebuvo linkęs atskleisti kaip buvo apskaičiuojamas ir mokamas jam atlygis už darbą, kad nepakenkti dėdės – atsakovo gynybinei pozicijai teisme. Teismas, konstatavęs, kad ieškovai nesiėmė jokių veiksmų, siekdami paneigti liudytojų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), kadangi konstatavo aplinkybę, neatitinkančią byloje esančių duomenų ir vykusio teismo proceso eigos, o byloje esantys duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, t. y., kad ieškovai aktyviai teikė rašytinius įrodymus į bylą bei teikė išsamius paaiškinimus, per baigiamąsias kalbas pateikė ypatingai išsamią bylos duomenų, įskaitant ir liudytojų parodymų analizę, tačiau teismas skundžiamame sprendime jų nepaminėjo ir dėl jų nepasisakė.

Teismas konstatavęs, kad šalis siejo rangos santykiai, visiškai nepagrįstai nustatė, kad jų vertė galėjo būti 8000 Eur, nors šią sumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o ieškovų pateikti į bylą duomenys patvirtino, kad analogiškų darbų rinkos vertė ginčo laikotarpiu siekė nuo 2646,14 Eur iki 3559,76 Eur. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (atsakovas neįrodinėjo tariamai atliktų darbų vertės), įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikė nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.237 straipsnis) ir priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas. Atsakovai poziciją apie ūkinio pastato statybas pateikė teismui tik praėjus 7 mėnesiams nuo atsiliepimo į ieškinį pateikimo, atsakovui teikiant paaiškinimus žodžiu 2025 m. vasario 28 d. teismo posėdyje. Atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinti jų deklaratyviai nurodomas aplinkybes dėl tariamai vykdytų ūkinio pastato statybos darbų (sutartys su ieškovais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar statybininkais, susirašinėjimai nepateikti, ūkinio pastato rekonstrukcijos projekto atsakovai taip pat neturėjo). Atsakovas nors teigė, kad rangos darbus vykdė „neoficialiai“, vengdamas mokesčių, tačiau mokėjimą už rangos darbus nurodė gavęs būtent bankiniais pavedimais. Akivaizdu, kad tokie veiksmai neatitinka asmens vengiančių mokestinės naštos elgesio ir logikos (slepiant pajamas, mokėjimai vykdomi grynaisiais). Atsakovas nurodyti kokio ploto yra ūkinis pastatas negalėjo (tikėtina jei būtų organizavęs sienų mūrijimo darbus ir/ar stogo įrengimą, būtų šias aplinkybes žinojęs). Atsakovas klaidingai nurodė ir ūkinio pastato sienų mūrijimo ir stogo įrengimo darbų vykdymo laiką – nurodė, kad vasarą, buvo šilta, metus apklausiamas vengė tiksliai įvardinti – atsakymuose nuolat minėdavo kelis atsakymo variantus, t. y. 2014, 2015 ir 2016 metus, nors ieškovai į bylą pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad ginčo darbai buvo vykdomi 2015 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Atsakovas nors žodžiu ir nurodė kokius darbus tariamai atliko, bei žodžiu įvardijo jų kainą – 12 000–13 000 Eur, šios darbų vertės jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė. Ieškovai į bylą pateikė dviejų skirtingų statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo srityje atestuotų specialistų parengtas lokalines sąmatas pagal 2015 m. spalio mėnesio vidutines rinkos kainas, kurios patvirtina, kad ieškovų ūkinio pastato sienų mūrijimo ir stogo įrengimo darbų kaina pagal to meto kainas galėjo svyruoti nuo 2646,14 Eur iki 3559,76 Eur, todėl visiškai neatitinka atsakovo deklaratyviai nurodytos 12 000 – 13 000 Eur vertės. Ieškovai į bylą pateikė ieškovo ranka nuo 2010 metų vestą užrašų knygutę, kurioje ieškovas E. S. ranka vedė išlaidų žurnalą ir kuris patvirtina, kad už sienų mūrijimo darbus ieškovai sumokėjo 1000 Eur, o už stogo įrengimo darbus – 2100 Eur. Ši suma, be kita ko, visiškai atitinka ir specialistų parengtose sąmatose nurodytas kainas. Atsakovai nors ir teigė, kad ieškovo pateikti duomenys „sumodeliuoti“ ar „pritaikyti pagal liudytojų parodymus“, kas iš esmės reiškia klastojimą, tačiau teismui prašymo dėl rašysenos ekspertizės ir užrašų knygutėje padarytų įrašų laiko nustatymo neprašė, nors ieškovų atstovas 2026 m. kovo 23 d. posėdžio metu buvo atkreipęs dėmesį į tokią galimybę, jei atsakovai abejotų užrašų knygutės autentiškumu. Atsakovų poziciją patvirtinę liudytojai yra susiję su atsakovais giminystės/svainystės ryšiais, atsakovų aplinkos asmenys, kurių parodymai neatitiko byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės visiškai sutapo su atsakovo teiktais paaiškinimais, net dėl tų aplinkybių, kuriose atsakovas nurodė neteisingas aplinkybes (pvz. dėl statybų laiko). Ieškovai 5000 Eur bankinį pervedimą atliko 2016 m. rugsėjo 23 d., o 15 000 Eur pervedimą atliko 2017 m. sausio 24 d. (atsakovai teigia, kad būtent šiais pervedimais atlikti ūkinio pastato rangos darbų apmokėjimai), tačiau ūkinio pastato sienų mūrijimo darbai ir stogo įrengimo darbai atlikti dar 2015 m. spalio–gruodžio mėn., todėl akivaizdu, kad mokėjimai yra pernelyg nutolę nuo darbų atlikimo momento (10 – 15 mėnesių skirtumas). Mokėjimų paskirtyse nurodyta „papildymas“ arba „sąskaitos papildymas“, kas taip pat nerodo, kad buvo atsiskaitoma už rangos darbus. Atsakovas pats neteikė jokių įrodymų, leidžiančių suprasti kaip susidaro 12 000–13 000 Eur suma už atsakovo nurodytus 60 kv. m. ūkinio pastato sienų mūrijimo ir stogo statymo darbus, todėl teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė ieškovų pateiktomis sąmatomis vien atsižvelgęs į atsakovo žodinį nesutikimą su jomis. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovai neįrodinėjo rangos darbų vertės ir tokiu būdu pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai sprendė, kad 8000 Eur suma atsakovams buvo pervesta būtent už rangos darbus.

Teismas, spręsdamas ar atsakovo pateiktas į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. vekselis patvirtina 12 000 Eur lėšų gavimo iš ieškovų pagrįstumą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi atsakovai nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų (įrodinėja tas kas teigia, ne tas kuris neigia), o byloje nėra duomenų sudarančių pagrindą konstatuoti, kad vekselyje nurodytos lėšos buvo perduotos ieškovams, ar, kad 2017 m. sausio 24 d. ieškovų atliktas 15 000 Eur mokėjimas būtų kaip nors susijęs su į bylą pateiktu vekseliu. Atsakovai neįrodė, kad prievolė pagal vekselį apskritai egzistavo (pinigų perdavimo faktas neįrodytas). Atsakovai neįrodė, kad 2017 m. sausio 24 d. mokėjimas yra kaip nors susijęs su 2016 m. lapkričio 23 d. vekseliu (mokėjimo paskirtyje nurodyta „papildymas“). Atsakovų į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 23 d. vekselis neatitiko paprastiesiems vekseliams keliamų notarinės formos reikalavimų (vekselis virš 3000 Eur sudaromas notarine forma), taip pat, kad jo apmokėjimo terminas buvo pasibaigęs, todėl toks dokumentas iš esmės galėtų būti laikomas tik paskolos rašteliu, o reikalavimo pagrįstumas pagal tokį dokumentą turi būti vertinamas atsižvelgus į atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovams teigiant, kad 2016 m. lapkričio 23 d. vekselis patvirtina ieškovams suteiktos 12 000 Eur paskolos suteikimo faktą, atsakovams ir kilo pareigą įrodyti tokias aplinkybes, t. y. pagrįsti tiek paskolos dalyko (12 000 Eur sumos) perdavimo faktą, tiek ieškovų įsipareigojimą šią sumą grąžinti. Šių aplinkybių atsakovai neįrodinėjo, o teismas nenustatė, todėl 12 000 Eur prievolės realumas pagal atsakovų pateiktą 2016 m. lapkričio 23 d. vekselį nebuvo nustatytas. Teismui nenustačius, kad atsakovai turėjo reikalavimo teisę pagal 2016 m. lapkričio 23 d. vekselį, teismo išvada, kad 2017 m. sausio 24 d. mokėjimas buvo atliktas būtent minėto vekselio apmokėjimui yra nepagrįsta ir naikintina. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu teikė paaiškinimus ir raštinius įrodymus, kurie nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina, kad atsakovai negalėjo skolinti ieškovams 12 000 Eur, ir dėl šių įrodymų ir ieškovų argumentų teismas sprendime visiškai nepasisakė.

Teismas nepagrįstai tikėtinomis laikė atsakovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovas jam pinigines lėšas siuntė, kad pastarasis jas perduotų ieškovo verslo partneriams Rusijoje, kadangi byloje nėra jokių atsakovo teiginius patvirtinančių duomenų, kuriuos ieškovai galėtų paneigti, tokiu būdu sprendimą pagrindė prielaidomis. Faktinė aplinkybė, kad ieškovas yra vykęs į Rusijos Federaciją, nėra pakankama ir neįrodo, kad atsakovas ieškovui teikė piniginių lėšų perdavimo paslaugą. Atsakovas net negalėjo įvardinti, kodėl ieškovui apskritai reikėtų tokios paslaugos, kai bankiniais pavedimais lėšas galima pervesti asmeniui esančiam bet kokiame pasaulio krašte. Teismo išvada dėl atsakovo nurodytų aplinkybių tikėtinumo iš esmės grindžiama prielaidomis apie tariamus ieškovo verslo partnerius, kurių nėra. Akivaizdu, kad ieškovas, neturėdamas verslo partnerių ar bet kokių verslo interesų Rusijoje, neturi net galimybės pateikti jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių neegzistuojančias aplinkybes ir paneigti teismo padarytas prielaidas. Atsakovas, teigdamas apie ieškovo verslo partnerius Rusijoje, turėjo juos aiškiai įvardinti, kad byloje būtų galima vertinti konkrečią informaciją, esant poreikiui apklausti tokius asmenis, t. y. patikrinti atsakovo teiginių pagrįstumą. Nors atsakovas buvo įvardijęs vieną asmenį kaip A. S., ieškovui toks asmuo nėra žinomas, atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tokį asmenį, todėl tokio išgalvoto asmens įvardijimas taip pat nepatvirtina atsakovo teiginių.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog piniginės lėšos atsakovams buvo perduotos kaip paskolos dalykas ir, kad atsakovai buvo įsipareigoję pervestas lėšas grąžinti, kadangi byloje esančių duomenų visuma, ypač vertinant tai, kad atsakovai neįrodė jokio kito teisėto lėšų gavimo pagrindo, patvirtina, jog atsakovams piniginės lėšos buvo perduotos kaip paskola, t. y., kad jie buvo įsipareigoję jas grąžinti. Paskolų suteikimo faktą, įskaitant ir atsakovų įsipareigojimą grąžinti gautas lėšas, patvirtina ir byloje esančios bei teismo aptartos susirašinėjimo SMS žinutės tarp šalių, kadangi jose atsakovas E. V. netiesiogiai patvirtina lėšų gavimą („Ar aš kada neigiau, kad iš tavęs pasiėmiau, aptarsim, juk sakau ir grąžinsiu“. Nors teismas nurodė, kad nėra aišku ar atsakovas kalba apie savo prievoles, ar apie įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau vertinant žinutės turinį lingvistiškai akivaizdu, kad atsakovas kalba apie save, ne apie įmonę. Tai, kad ieškovai skolindavo lėšas, todėl galėjo skolinti ir atsakovams, netiesiogiai patvirtina ieškinio priedai Nr. 11–14, kurie patvirtina, kad ieškovai skolino net 110 000 Eur lėšas ir įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šių aplinkybių teismas nevertino. Galimą lėšų skolinimą netiesiogiai liudijo ir kartu su ieškiniu į bylą pateikta 2017 m. vasario 15 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įgijo 49 % UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų iš atsakovo. Ieškovas 2025 m. vasario 28 d. ir 2026 m. sausio 14 d. posėdžių metu nurodė, kad akcijos ieškovui buvo pasiūlytos įsigyti siekiant sustiprinti pasitikėjimą, kaip užtikrinimas, jog atsakovai paskolas grąžins.

Ieškovai proceso metu nenurodė ir neprašė kviesti liudytojais šiuos ar kitus liudytojus savo faktinėms aplinkybėms pagrįsti ir tai akivaizdu, jog būtent atsakovas ir jo darbuotojai vykdė statybas ieškovo interesais. Būtent atsakovo kviesti liudytojai patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo statybos įmonė 2015 m. vėlyvą rudenį ieškovo sklype atliko gyvenamojo namo statybos darbus. Su dirbusiais žmonėmis atsiskaitinėjo atsakovas, o su atsakovu – ieškovas. Į bylą pateikta ieškovo užrašų knygutė, statybos darbų sąmatos jau po liudytojų apklausos bei ištyrus kitus įrodymus, todėl šie įrodymai negali būti laikomi patikimais įrodymais, kadangi pateikti faktiškai pasibaigus įrodymų tyrimo stadijai. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 7 d. sprendime aiškiai nurodė, kad būtent ieškovams nagrinėjamoje byloje tenka įrodinėjimo pareiga paneigti atsakovo argumentus apie tai, kad mokėjimo pavedimai buvo atlikti už statybos darbus, tačiau ieškovas tokios pareigos neįvykdė, todėl jam turi tekti visos neigiamos pasekmės – ieškinio reikalavimai laikytini neįrodytais.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2218-803/2025 nepagrįsto praturtėjimo institutą taikė ir galiausiai nutarties 41–42 punktuose konstatavo, kad byloje turi būti atskleistos visiškai naujos bylos aplinkybės, susijusios su ieškovų atliktų mokėjimo pavedimų atsakovams pagrindu, todėl bylą grąžino iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Atsakovų teiginys, kad nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas negalėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas tariamai pateikė tokį išaiškinimą, yra klaidingas.

Nesutiktina su atsakovų argumentais, kad ieškovų pozicija buvo nenuosekli, ar, kad ieškovai tariamai negalėjo paaiškinti kokiu pagrindu pervedė lėšas atsakovams. Viso bylos nagrinėjimo metu tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikiant paaiškinimus žodžiu, ieškovai akcentavo, kad piniginės lėšos buvo pervedamos atsakovams kaip paskolos. Tik dėl susiklosčiusių aplinkybių, t. y. kad rašytinės paskolos sutartys nebuvo sudarytos, mokėjimo pervedimo paskirtyse nebuvo aiškiai nurodyta, kad mokėjimai yra paskolos, ir ieškovai neturėdami kitų realių galimybių susigrąžinti pervestas lėšas, savo ieškinio reikalavimą papildomai grindė ir nepagrįsto praturtėjimo institutu, kadangi atsakovai neturi jokio kito teisėto pagrindo ginčo lėšoms gauti ir pasilikti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės ir bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė priteisti iš atsakovų 31 380,24 Eur paskolą, 60,18 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, arba, jei atsakovai neigtų paskolos teisinius santykius, 31 380,24 Eur sumą priteisti kaip nepagrįstą praturtėjimą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė paskolos teisinių santykių, tačiau, nagrinėdamas ieškovų alternatyvų reikalavimą, kartu teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė 4430 Eur gavimo teisinio pagrindo, todėl patenkino ieškinio dalį ir šią sumą ieškovams iš atsakovų priteisė kaip nepagrįstą praturtėjimą.

Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, aplinkybė, kad ieškinys grindžiamas keliais skirtingais ir vienas kitą galbūt paneigiančiais pagrindais, savaime neužkerta kelio ieškinio reikalavimą spręsti pagal kurį nors vieną iš nurodytų ieškinio pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2010).

Kartu pažymėtina, kad šalys civiliniame procese, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus bei atsikirtimus, turi pareigą tam tikras aplinkybes įrodinėti.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad paskolos sutarties sudarymas ir kito asmens nepagrįstas praturtėjimas įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo paskolą grąžinti, tačiau atsakovui nekyla pareiga įrodyti pinigų gavimo teisinį pagrindą. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, ieškovams neįrodžius paskolos teisinių santykių, atsakovai turėjo būti pajėgūs įrodyti kito konkretaus teisinio pagrindo, pagal kurį gavo lėšas, buvimą.

Kadangi ieškovai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas jų reikalavimas dėl paskolos priteisimo, o atsakovai apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jų priteista 4430 Eur kaip nepagrįstas praturtėjimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys ir priteista solidariai iš atsakovų be pagrindo įgyta 4430 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo, vertinant paskolos ir nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius, patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

E. S. ir L. S. nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. birželio 18 d. atsakovams E. V. ir Ž. V. 27 mokėjimo pavedimais iš viso pervedė 40 720,24 Eur sumą.

2016 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį ieškovas E. S. įsipareigojo atsakovui E. V. 2017 m. birželio 1 d. sumokėti 12 000 Eur, mokėjimo vieta (duomenys neskelbtini).

Atsakovas E. V. nuo 2010 m. buvo įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir iki 2017 m. vasario 15 d. buvo įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas. Ieškovas E. S. 2017 m. vasario 15 d. įsigijo iš atsakovo 49 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų.

Dėl paskolos teisinių santykių

Ieškovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog piniginės lėšos atsakovams buvo perduotos kaip paskolos dalykas ir, kad atsakovai buvo įsipareigoję pervestas lėšas grąžinti.

Kaip jau minėta, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovams, reiškiantiems reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, kyla pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp šalių nekyla ginčas, jog ieškovai nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. birželio 18 d. atsakovams 27 mokėjimo pavedimais iš viso pervedė 40 720,24 Eur sumą.

Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovams pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovų buvo perduoti atsakovams kaip paskola ir ar atsakovai įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė paskolos teisinių santykių, o tokią išvadą daro iš byloje esančių įrodymų visumos ir jų tarpusavio ryšio:

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovų nurodomi paskolos/-ų teisiniai santykiai vyko nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. birželio 18 d. Taigi, anot ieškovų, atsakovams paprašius pinigų kaip paskolos, ieškovai paprasčiausiai atsakovų prašomą sumą pervesdavo. Be to, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad iš pradžių atsakovams skolino grynais pinigais, vėliau vedė per banką. Kai kurias sumas skolino metams, kai kurias tarėsi, kad atsakovas grąžins – kai turės. Kurios sumos buvo skolinamos metams, kurios be konkretaus termino – patikslinti negali. Susitarimai paprastai vykdavo telefonu. Pažymėtina, kad tarp šalių formuojantis paskolų teisiniams santykiams, nepriklausomai nuo to, kad tarp šalių yra draugiški santykiai, bent viena iš šalių, paprastai paskolos davėjas, kuris yra suinteresuotas paskolintų pinigų grąžinimu, veda tam tikrą paskolintų pinigų apskaitą ir tiksliai žino kiek ir kokiam laikotarpiui pinigų paskolina. Nagrinėjamu atveju ieškovai neteikė į bylą jokių tokį paskolų apskaitą patvirtinančių užrašų ar pan.;

Ieškovai nurodomą paskolą atsakovams suteikė ne vienu, o 27 mokėjimo pavedimais. Nė viename iš mokėjimo pavedimų ieškovai nenurodė, kad tai yra paskola. Septyniuose ieškovų bankinių pavedimų mokėjimo paskirtyse buvo nurodyta: „papildymas“ arba „sąskaitos papildymas, tuo tarpu likusių dvidešimties pavedimų, mokėtų per UAB „Urbo bankas“ į Rusijos Federacijoje veikiantį banką, mokėjimo paskirtyse nėra jokios nuorodos. Tuo tarpu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, suteikiant paskolas įmonei, atliekamuose pavedimuose buvo aiškiai įvardijama mokėjimo paskirtis „Akcininko paskola įmonei“;

Ieškovai paskolos nedeklaravo;

Ieškovas nurodo, kad paskolą teikė, nes atsakovo turtinė padėtis buvo bloga, nes įmonė turėjo skolų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju iš atsakovo banko sąskaitų būtų matyti, kad iš ieškovo gautus pinigus jis perveda į įmonės sąskaitą arba į kreditoriaus sąskaitą. Tuo tarpu iš atsakovo sąskaitos išrašų matyti, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš per 2016 m. atsakovui į sąskaitą iš viso buvo pervestų daugiau kaip 156 000 Eur, dalis lėšų buvo skirta kreditams dengti, nemaža dalis buvo išimta iš sąskaitos grynaisiais pinigais. Be to, iš teismui pateikto 2016 m. gruodžio 16 d. dovanojimo akto matyti, kad atsakovas buvo laimėjęs automobilį, kurį 2016 m. gruodžio 23 d. pardavė už 45 000 Eur sumą. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas gautus pinigus pervedinėjo įmonės finansinei padėčiai gerinti. Tuo pačiu darytina išvada, jog ieškovai neįrodė savo nurodomo atsakovo skolinimosi tikslo.

Ieškovas tuo pačiu metu pats buvo skolingas atsakovui. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį ieškovas E. S. įsipareigojo atsakovui E. V. 2017 m. birželio 1 d. sumokėti 12 000 Eur, mokėjimo vieta (duomenys neskelbtini) yra nenuginčytas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021). Todėl ne atsakovams, o ieškovams tenka pareiga įrodyti prievolės pagal šį paskolos teisinius santykius įrodantį dokumentą, negaliojimą. Ieškovai tokių aplinkybių neįrodė.

Nors ieškovai ir teigia, kad iš 40 720,24 Eur paskolos sumos dalis – 9340 Eur - buvo grąžinta, kaip paskola, nė viename atsakovo pavedime ieškovui nėra nurodyta, kad tai paskolos grąžinimas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo ir atsakovo tarpusavio susirašinėjimo turinio. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog minėtos žinutės, nors jose ir kalbama apie tarpusavio skolas, neįrodo būtent minėtų pavedimų, kaip paskolos, paskirties. Be to, iš minėtų žinučių nėra galimybės spręsti, kurie jose minimi įsiskolinimai yra tarp fizinių asmenų, o kurie – tarp įmonės akcininkų, kuriais ieškovas ir atsakovas ir buvo, ir įmonės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma ir jų tarpusavio ryšys nėra pakankami daryti net ir labiau tikėtinos išvados, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. birželio 18 d. atsakovams 27 mokėjimo pavedimais iš viso pervesta 40 720,24 Eur suma buvo paskola/-os, t. y., kad ieškovai šias sumas atsakovams pervedinėjo kaip paskolos sutarties dalyką, o atsakovai buvo įsipareigoję šias sumas grąžinti ieškovams. Todėl spręstina, kad ieškovai ieškinio dėl paskolos priteisimo neįrodė.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis ir tokios turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Taigi visais atvejais, kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad atsakovai praturtėjo ieškovų sąskaita, nėra, ir tą įrodo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. birželio 18 d. atsakovams 27 mokėjimo pavedimais iš viso pervesta 40 720,24 Eur suma. Akivaizdu, kad ieškovams atlikus pavedimus, įvyko atsakovų praturtėjimą atitinkantis ieškovų turto sumažėjimas. Be to, yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp ieškovų turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo. Taigi, pirmosios trys būtinosios nepagrįsto praturtėjimo prielaidos nustatytos ir dėl jų tarp šalių ginčo nėra.

Tarp šalių iš esmės kilo ginčas, ar atsakovų praturtėjimui buvo teisinis pagrindas (įstatymas, sutartis ir kt.). Kaip jau minėta, bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, atsakovams tenka visa įrodinėjimo našta įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą.

Atsakovai nagrinėjamu atveju teigia, kad 12 000 Eur dalis ieškovo pavedimais pervestų lėšų buvo skirti ieškovo paskolos atsakovui grąžinimui, kitą 8000 Eur lėšų dalį siejo su tarp ieškovų ir atsakovų buvusiais rangos teisiniais santykiais, nes atsakovas statė ieškovams ūkinį pastatą, už kurio statybos darbus pastarasis ginčo pavedimais ir atsiskaitė. Be to, teigė, kad ieškovas 6950,24 Eur lėšas pervedė į atsakovo sąskaitą Rusijoje, kad pastarasis jas perduotų ieškovo verslo partneriams.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo rangos teisiniai santykiai, o dalis ginčo pavedimais pervestų lėšų buvo susiję su minėtais rangos teisiniais santykiais.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovui E. V. iš ieškovės L. S. sąskaitos 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo pervesta 5000 Eur suma, o 2017 m. sausio 24 d. iš ieškovo E. S. sąskaitos buvo pervesta 15 000 Eur suma, mokėjimo paskirtyse nurodant „sąskaitos papildymas“ ir „papildymas“.

Atsakovas teigė, kad iš minėtų pavedimų 8000 Eur suma buvo pervesta už ieškovams atliktus ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus, o 12 000 Eur suma, sumokėta 2017 m. sausio 24 d. pavedimu, yra ieškovo įsipareigojimo pagal 2016 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) sudarytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį įvykdymas.

Spręsdama dėl 12 000 Eur paskirties, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ir atsakovas ilgą laiką buvo geri pažįstami bei verslo partneriai. Jų santykiai buvo geri. Taigi, tarp jų buvo ne tik verslo, bet ir asmeniniai santykiai, pasitikėjimas vienas kitu. 2016 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį ieškovas E. S. įsipareigojo atsakovui E. V. 2017 m. birželio 1 d. sumokėti 12 000 Eur, mokėjimo vieta (duomenys neskelbtini). Tarp ieškovų ir atsakovų buvo daug finansinių operacijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 15 000 Eur pavedimas, iš kurių, kaip teigia atsakovas, 12 000 Eur buvo paskolos, kurią ieškovas grąžino atsakovui, grąžinimas, buvo atliktas laikotarpyje tarp 2016 m. lapkričio 23 d. (vekselio sudarymas) ir 2017 m. birželio 1 d. (prievolės įvykdymo terminas). Taigi, toks pavedimas laiko atžvilgiu neprasilenkia su prievolės įvykdymu ir yra logiškas. Pažymėtina ir tai, kad tokia atsakovo pozicija yra nuosekli, ji neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad 12 000 Eur suma, sumokėta 2017 m. sausio 24 d. pavedimu, yra ieškovo įsipareigojimo pagal 2016 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) sudarytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį įvykdymas.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstant 12 000 Eur sumą iš 2017 m. sausio 24 d. 15 000 Eur pavedimo, kaip paskolos pagal 2016 m. lapkričio 23 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, grąžinimą, atitinka socialinės taikos, teisingumo ir protingumo principus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas atsisakė priešieškinio, o pirmosios instancijos teismas šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Todėl, nepripažinus 2017 m. sausio 24 d. 15 000 Eur pavedimo, kaip paskolos pagal 2016 m. lapkričio 23 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, grąžinimo, būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti visa apimtimi ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Priešingu atveju atsakovas netektų teisės ginti savo interesus pagal 2016 m. lapkričio 23 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovai įrodė, jog 12 000 Eur suma iš 2017 m. sausio 24 d. 15 000 Eur pavedimo yra susijusi su tarp ieškovo ir atsakovo buvusiais paskolos teisiniais santykiais, todėl šią sumą nėra pagrindo pripažinti atsakovų nepagrįstu praturtėjimu ieškovų sąskaita.

Spręsdama dėl 8000 Eur (3000 Eur sumos iš 2017 m. sausio 24 d. 15 000 Eur pavedimo ir 5000 Eur, pervestų 2016 m. rugsėjo 23 d.) teisėjų kolegija įvertina byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovų teiginiais apie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus.

Ieškovai apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovų pozicija dėl į jo ir sutuoktinės sąskaitas pervestų lėšų teismo proceso metu buvo nenuosekli.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų argumentu dėl atsakovų pozicijos nenuoseklumo, nes atsakovai, gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, iš pradžių nurodė, kad teikė paslaugas ieškovo klientams bei pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. vekselį 12 000 Eur sumai, kurį atsakovų teigimu ieškovai apmokėjo 2017 m. sausio 24 d. bankiniu pavedimu. Tuo tarpu teismo posėdžio, vykusio 2025 m. vasario 28 d., metu atsakovai poziciją dėl 8000 Eur pakeitė ir nurodė, kad ieškovai statėsi namą, o atsakovas jiems vykdė statybos rangos darbus ir ieškovo pavedimai į atsakovo sąskaitą buvo skirti statybos darbams apmokėti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks pozicijos nenuoseklumas kelia abejonių atsakovų versija dėl gautų lėšų paskirties, nes atsiliepime į ieškovų pirminį ieškinį atsakovai jokiu būdu neužsimena apie tokią į savo sąskaitas gautų lėšų paskirtį ir neįtikėtina, kad tokias aplinkybes atsakovai būtų atsiminę tik vėliau. Labiau tikėtina, jog ieškovams patikslinus ieškinį ir pareiškus alternatyvų reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsakovai pabandė surasti įrodomą teisinį santykį, su kuriuo galėtų susieti gautų lėšų paskirtį.

Nagrinėjamos civilinės bylos proceso kontekste svarbu pažymėti, kad Telšių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu patenkinus ieškinį iš dalies, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartimi panaikinus minėtą sprendimą ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą, neišaiškino šalims jų įrodinėjimo pareigos ir nepasiūlė šalims, o ypač ieškovams pateikti papildomus rašytinius įrodymus ar nurodyti liudytojus, galinčius paneigti atsakovų atsikirtimus apie vykdytus statybos darbus ieškovų name, ieškovo turėtą verslą ir sutartis su kontrahentais Rusijos Federacijoje, dėl kurių, atsakovų teigimu, jiems buvo pervedamos sumos į Rusijos Federacijoje esančios mokėjimo įstaigos sąskaitą. Taigi byloje turi būti atskleistos visiškai naujos bylos aplinkybės, susijusios su ieškovų atliktų mokėjimo pavedimų atsakovams pagrindu“.

Pagal teismų praktiką aukštesnės instancijos teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, t. y. bylą iš naujo nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo nutartyje išdėstytus ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą.

Tačiau pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismo nutartyje išdėstyti ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimai, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimas nereiškia, kad aukštesnės instancijos teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą.

CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos formuluotė – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, reiškia, jog pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėja iš naujo, todėl bylą pakartotinai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi laisvę ir pareigą spręsti dėl įrodymų pakankamumo, šalių gynybinių versijų patikimumo bei vertinti byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartyje pateikti akcentai dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ar įrodymų, kuriuos papildomai reikia ištirti, jokiu būdu nereiškia prejudicinio fakto dėl atsakovų pateiktos versijos apie pervestų lėšų paskirtį.

Iš teismui pateiktų 2015 m. UAB „Vakarų regiono projektai“ parengto ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekto, statybinių medžiagų pirkimą patvirtinančių PVM sąskaitų faktūrų bei šalių paaiškinimų matyti, kad statybos darbai ieškovų sklype buvo pradėti 2015 m. rudenį. 2015 m. rugsėjo 28 d. krovinių gabenimo važtaraščiai Nr. B 10867, Nr. B 10869 bei Nr. B 10871 patvirtina, kad į ieškovų sklypą buvo pristatytas betono mišinys, iš kurio, kaip teigė ieškovas, buvo liejami ūkinio pastato pamatai. Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. buvo įsigyjami silikatiniai blokeliai, stogo danga bei kitos medžiagos, reikalingos mūro, stogo ir kitiems darbams. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo, kad ūkinio pastato statybos darbai buvo atliekami iš ieškovo medžiagų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys apie statybinių medžiagų, skirtų ginčo ūkiniam pastatui pastatyti, įsigijimo laikotarpius yra aktualūs sprendžiant dėl atsakovo pateiktos pozicijos, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. ir 2017 m. sausio 24 d. pavedimais gautos lėšos buvo skirtos atsiskaityti su darbuotojais, kurie statė ieškovui ūkinį pastatą. Kaip matyti, tarp statybinių medžiagų įsigijimo (paskutiniai duomenys – 2015 m. gruodžio 4 d.) ir pirmojo pavedimo 2016 m. rugsėjo 23 d. praėjo 9 mėnesiai ir 19 dienų. Pažymėtina, kad statybinės medžiagos buvo įsigytos rudens antroje pusėje – žiemos pradžioje, t. y. drėgnuoju ir šaltuoju sezonu. Duomenų apie tai, kad jos buvo ilgą laiką sandėliuojamos, nėra. Taigi, labiau tikėtina, kad ūkinis pastatas buvo statomas ieškovo nurodomu laikotarpiu – 2015 m. rudenį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jei ūkinio pastato statybos darbai užtruko, neįtikėtina, jog ieškovas atsakovui lėšas atsiskaityti su darbuotojais pervedė po visų darbų pabaigimo. Tai prieštarauja ir liudytojų K. M. bei V. P. paaiškinimams apie atsiskaitymus už darbus. Nors liudytojas V. P. teigė, kad tame objekte jis dirbo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir atlygį už darbus jam sumokėjo E. V. įmonė, atsakovas, būdamas šios įmonės vadovu ir turėdamas galimybę disponuoti įmonės dokumentacija, nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo sutartį su ieškovu ir vykdė darbus pagal sutartį, kurios objektas buvo ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad tarp šalių nekilo ginčas, jog K. M., V. P., M. S., ir V. A. dirbo statant ieškovų ūkinį pastatą. Tačiau šalys pateikė skirtingus paaiškinimus, kas šiems darbuotojams mokėjo už atliktus darbus. Ieškovas nurodė, kad pats atsiskaitinėjo su darbuotojais, o atsakovas teigė, kad su darbuotojais atsiskaitinėjo būtent jis, o iš ieškovo pavedimais gautos lėšos buvo skirtos su darbuotojais atsiskaityti. Kadangi teismo pareiga yra pašalinti prieštaravimus, tarp byloje esančių įrodymų, teismas šiuos paaiškinimus vertina kitų byloje esančių įrodymų ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Liudytojai K. M. ir V. P. nurodė, kad su jais atsiskaitė atsakovas E. V.. Pastarasis teigė, kad organizavo darbus ūkiniame pastate ir atsiskaitinėjo su darbuotojais.

Teisėjų kolegija, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad pats atsakovas yra statybininkas, statybų įmonės vadovas, todėl tikėtina, kad jis, kaip turintis specialiųjų žinių statybos srityje, taip pagelbėdamas geram pažįstamam E. S., vadovavo ūkinį pastatą statantiems darbuotojams. Tokias išvadas patvirtina ir paties atsakovo paaiškinimai apie vykdytus statybos darbus, pvz.: sienos mūrytos iš blokelių, o ne iš plytų ar kitų statybinių elementų. Jeigu atsakovas nestatė ūkinio pastato, tai jis tokių aplinkybių negalėjo žinoti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai gyvena (duomenys neskelbtini), o atsakovas (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad atsakovas negalėjo šiame objekte lankytis nuolat ir atsiskaitinėti su darbuotojais.

Be to, kaip jau minėta, neįtikinama, kad su darbuotojais buvo atsiskaitoma jau po visų darbų atlikimo. Tuo pačiu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas savo sąskaita atsiskaitinėjo su darbuotojais statybų metu, o vėliau visas šias jo išlaidas pavedimais padengė ieškovas. Taip neteigė ir pats atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad nėra jokių rašytinių įrodymų, atsiskaitymo raštelių, kvitų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymo žiniaraščių, įrodančių, kad su darbuotojais atsiskaitė E. V. ar UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl spręstina, kad nėra galimybės nustatyti, ar su darbuotojais atsiskaitinėjo pats atsakovas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodinėdamas, jog su darbuotojais atsiskaitinėjo pats ieškovas, pastarasis be savo paaiškinimų į bylą pateikė (2026 m. kovo 23 d. priedas Nr. 1) savo ranka pildytą užrašų knygutę, kurioje, kaip pats nurodė, ranka užrašydavo visas faktiškai patirtas išlaidas, susijusias su ūkinio pastato rekonstrukcija, pradedant projektavimo darbais, užbaigiant vidaus įrengimo išlaidomis. Užrašuose yra įrašai „1000 EUR mūrijimas“ ir „2100 EUR už darbą (stogo dengimas)“. Nors toks ieškovo pateiktas įrodymas ir tiesiogiai nepatvirtina, kad pats ieškovas atsiskaitinėjo su darbuotojais, tačiau jis įrodo, kad ieškovas vykdė apskaitą. Tuo tarpu atsakovas tokios apskaitos nevykdė, todėl nėra aišku, kaip apskaičiavo sumas už ūkinio pastato statybos darbus, kurias, jo teigimu, vėliau pavedimais apmokėjo ieškovas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad galėjo būti ir tokia įvykių eiga, kai už darbų eigoje už darbus su atsakovu atsiskaitinėjo ieškovas, o vėliau lėšas paskirstydavo ir su darbuotojais atsiskaitė pats atsakovas.

Vis tik, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamas klausimas dėl nepagrįsto praturtėjimo. Todėl, vadovaujantis įrodinėjimo paskirstymo taisyklėmis, pareigą įrodyti, kad buvo teisinis santykis, o kartu ir pareigą įrodyti, kad atsiskaitinėjo su darbuotojais, turėjo ne ieškovas, o atsakovas. Be to, kas šiame kontekste yra svarbiausia, atsakovas turėjo įrodyti ne tik tai, kad jis atsiskaitinėjo su darbuotojais, bet ir tai, kad jam atsiskaičius su darbuotojais, 8000 Eur, pervestų į jo ir sutuoktinės sąskaitą, buvo būtent ieškovo atsiskaitymas už atliktus darbus.

Be to, ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dalyje dėl 8000 Eur, nevertino atsakovų pakviestų liudytojų patikimumo. Ieškovai nurodo, kad liudytojų parodymais negalima vadovautis, nes liudytojai giminystės ir svainystės ryšiais susiję su atsakovu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas). Vertinant liudytojų parodymus, pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip, pvz., liudytojo santykiai su asmenimis, apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024 60 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 63 punktą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant ieškovo ir atsakovo paaiškinimų prieštaravimams, kitų byloje esančių įrodymų visuma – ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai – ūkinio pastato projektas, duomenys apie statybinių medžiagų įsigijimo laikotarpius, ieškovo pildyta užrašų knygutė, kurioje užrašytos faktiškai patirtos išlaidos, susijusios su ūkinio pastato rekonstrukcija, nusveria liudytojų parodymų (net vertinant liudytojų parodymus kaip patikimus) dėl su jais atsiskaičiusio asmens svarbą, nes nagrinėjamame ginče svarbiau yra nustatyti sąsajas tarp atsiskaitymo už darbus ir atliktų pavedimų, o ne kuris asmuo už darbus atsiskaitė. Kitaip tariant, ta aplinkybė, kad atsakovas organizavo darbus ieškovo ūkiniame pastate ir galimai pats atsiskaitė su darbus vykdžiusiais darbuotojais, neįrodo, jog 2016 m. rugsėjo 23 d. ir 2017 m. sausio 24 d. pavedimais iš ieškovo gautos lėšos buvo skirtos atsiskaityti už rangos darbus.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog 8000 Eur (3000 Eur suma iš 2017 m. sausio 24 d. 15000 Eur pavedimo ir 5000 Eur, pervestų 2016 m. rugsėjo 23 d.) yra atsiskaitymas pagal rangos sutartį. Taigi, atsakovas neįrodė būtinosios nepagrįsto praturtėjimo prielaidos – teisinio pagrindo gauti šias lėšas.

Spręsdama dėl 6950,24 Eur lėšų, pervestų į atsakovo banko sąskaitą Rusijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi paties atsakovo žodiniais paaiškinimais, šiuos paaiškinimus susiejo su teismui pateiktuose ieškovo ir atsakovo sąskaitų išrašuose užtušuotais duomenimis, taip pat su ieškovo 2019 m. liepos 1 d. iš savo, kaip fizinio asmens sąskaitos, atliktos pinigų perlaidos į Baltarusiją I. H.. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo linkę sudarinėti įvairius sandorius ir atlikti finansines operacijas nesilaikant nustatytos verslo tvarkos. Todėl, remdamasis šių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė labiau tikėtina išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės buvo, o lėšos buvo skirtos atsiskaityti su ieškovo verslo partneriais Rusijoje.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas E. S. per UAB „Urbo bankas“ į Rusijos Federacijoje veikiantį banką atsakovui E. V. laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2020 m. birželio 18 d. atlikto pinigų perlaidų bendrai 16 070,24 Eur sumai, bei į atsakovės Ž. V. sąskaitą laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2020 m. gegužės 30 d. pervedė bendrai 4650 Eur sumą, iš kurių, kaip teigia pats ieškovas, 9340 Eur yra grąžinta.

Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

Ieškovai, teikdami argumentus dėl 6950,24 Eur ieškinio dalies, kuri buvo atmesta, nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas nuosekliai viso proceso metu teigė, jog dalis į jo sąskaitas gautų ieškovo lėšų buvo skirta atsiskaityti su ieškovo verslo partneriais Rusijoje. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors ieškovas ir neigė verslo ryšius Rusijoje, iš jo paties pavedimo matyti, kad rytų rinkose jis verslo ryšių turėjo. Atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad jis tokiu būdu atsiskaitė už UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą ir tai atitiko ieškovo, kaip akcininko, paskolą įmonei. Ieškovas tokių savo apeliacinio skundo argumentų nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo galimybę pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius duomenis apie jo, kaip akcininko, suteiktą paskolą įmonei. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo linkę sudarinėti įvairius sandorius ir atlikti finansines operacijas nesilaikant nustatytos verslo tvarkos, todėl tokios nustatytos aplinkybės daro labiau tikėtinus atsakovo paaiškinimus, kad tokiu būdu per atsakovą atsiskaitant su savo verslo partneriais buvo siekiama išvengti mokestinių prievolių. Kartu tai paneigia ieškovų apeliacinio skundo argumentą, kad nebuvo tikslo tarpininkauti perduodant pinigus, nes bankiniais pavedimais lėšas galima pervesti asmeniui esančiam bet kokiame pasaulio krašte.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo labiau tikėtina išvada, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl perlaidų tikslo buvo atsiskaityti su ieškovo verslo partneriais Rusijoje, sprendžia, kad tokios atsakovo nurodytos aplinkybės įtikinamos, todėl pripažįsta jas nustatytomis. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje dalyje atsakovas įrodė lėšų gavimo teisinį pagrindą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai praturtėjo ieškovų sąskaita 6950,24 Eur suma.

Atsakovai E. V. ir Ž. V., teikdami apeliacinį skundą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, nes Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka 2025 m. spalio 7 d. (civilinė byla Nr. e2A-2218-803/2025) išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, labai aiškiai nurodė, jog nepagrįsto praturtėjimo teisės normos negali būti taikomos, kadangi ieškovai pavedimus atsakovui atliko periodiškai ir ilgą laiką ir visa tai truko apie keturis metus bei pakankamai didelėmis sumomis.

Kaip jau minėta šios nutarties 63-66 punktuose, aukštesnės instancijos teismo nutartyje išdėstyti ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimai, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimas nereiškia, kad aukštesnės instancijos teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą. Todėl atsakovų argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų, atmestini.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors atsakovai apeliaciniame skunde ir nurodo, jog ieškovai nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių tokį ilgą laiką be pagrindo vykdė mokėjimus atsakovams, tačiau įrodinėjimo našta ginče dėl nepagrįsto praturtėjimo tenka ne ieškovams, o atsakovams. Kaip jau minėta, šios nutarties 51 punkte, būtent atsakovai, apsigynę nuo ieškovų reikalavimo priteisti paskolą, turėjo įrodyti teisinį santykį, kurio pagrindu įgijo ieškovų lėšas. Atsakovai tokių aplinkybių neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 4430 Eur atsakovai ieškovų sąskaita praturtėjo be teisėto pagrindo.

Atsakovų argumentus, kad lėšos buvo pervedamos į Ž. V. sąskaitą, o E. V. jas išsigrynindavo ir perduodavo ieškovo verslo partneriams, teisėjų kolegija atmeta kai nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia įvykių eiga nelogiška. Jeigu pinigus iš Lietuvoje veikiančio banko kortelės išgrynintų Rusijoje, būtų dideli išgryninimo mokesčiai. Jeigu pinigus išgrynindavo Lietuvoje ir tuomet veždavo į Rusiją, atsirasdavo grynų pinigų pervežimo ir saugumo klausimai. Atsakovui nebuvo tikslo taip daryti, nes ieškovas visada galėjo tiesiogiai, taip kaip ir darė, pervesti pinigus į atsakovo Rusijos sąskaitą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 4430 Eur dalyje atsakovai neįrodė teisinio pagrindo dėl lėšų gavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo būtinąją nepagrįsto praturtėjimo sąlygą – teisinio pagrindo nebuvimą.

Dėl likusių kitų būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo prielaidų - nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo - šalys apeliaciniuose skunduose argumentų neteikė, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovų ir atsakovų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, kad ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas ir ieškovams solidariai iš atsakovų priteistina 12 430 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų.

Be to, atitinkami pakeistina sprendimo dalis dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo ir ieškovams iš atsakovų priteistina 23,84 Eur kompensuojamųjų palūkanų ((12 430 Eur x 5 proc./365 d.) x 14 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys).

Ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš viso patyrė 4140 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (752 Eur žyminis mokestis ir 3388 Eur teisinės pagalbos išlaidos).

Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš viso patyrė 6728 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (1428 Eur žyminis mokestis ir 5300 Eur teisinės pagalbos išlaidos).

Netenkinus ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo už šį prašymą sumokėtas 55 Eur žyminis mokestis ieškovams neatlygintinas.

Tenkinus atsakovų atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, už jį sumokėtas 55 Eur žyminis mokestis priteistinas lygiomis dalimis iš ieškovų atsakovų naudai.

Teismo sprendimu patenkinta 39,5 proc. ieškinio reikalavimų 12 430x100/(31 380,24 Eur + 60,18 Eur) = 39,5.

Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovų priteistina 1635,30 Eur (4140 Eur x 39,5 proc.) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovams lygiomis dalimis iš ieškovų priteistina 60,5 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 4120,60 Eur ((6728 Eur x 60,5 proc.)+55 Eur).

Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovams lygiomis dalimis iš ieškovų priteistina 2485,30 Eur (4120,60 Eur – 1635,30 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Apeliaciniuose skunduose sprendimo dalis dėl valstybės patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo, argumentų neskundžiama, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintai ir atmestai apeliacinio skundo daliai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovų ginčijama apeliacinio skundo suma buvo 26 950,40 Eur, patenkinta dalis 8000 Eur, todėl darytina išvada, kad ieškovų patenkinta apeliacinio skundo dalis yra 29,7 proc.

Ieškovai apeliaciniame procese patyrė 647 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui, todėl proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai ieškovams priteistina 192,16 Eur bylinėjimosi išlaidų dalis.

Atsakovų apeliacinis skundas atmestas, todėl atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo pateikimu, atmestinos.

Atsakovai apeliaciniame procese patyrė 2200 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti gindamiesi nuo ieškovų apeliacinio skundo, todėl proporcingai atmestai ieškovų apeliacinio skundo daliai atsakovams priteistina 1546,60 Eur bylinėjimosi išlaidų dalis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovų E. S. ir L. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovų E. V. ir Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, pakeisti ir išdėstyti taip:

„Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovams E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 12 430 Eur (dvylika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt eurų) be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 23,84 Eur (dvidešimt tris eurus 84 ct) vėlavimo (kompensuojamųjų) palūkanų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovams E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš ieškovų E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2485,30 Eur (du tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidas (iš kiekvieno po 1242,65 Eur).“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš ieškovų E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1546 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidas (iš kiekvieno po 773 Eur).“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.