Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dainos Lisaitės ir Rasos Urbanavičiūtės, ir Rasos Urbanavičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Fire Experts“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Fire Experts“ ieškinį atsakovei UAB „Alfestus“ dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismui konstatavus, kad aktas apima nesumontuotus gaminius, bet kartu pritaikius Sutarties 7.5 punktą (darbų režimą), padaryta materialinės teisės taikymo klaida – pritaikyta sutartinė nuostata, kurios reguliavimo dalyko faktinės aplinkybės nepatenka į jos taikymo ribas.

Ginčo atveju turėjo būti taikytas ne 7.2 sutarties punktas, o 8.3 punktas, skirtas gaminių ir medžiagų pristatymui į objektą. 7.5 p. kalba apie „darbus“; 8.3 p. kalba apie „gaminius“; 7.5 p. nustato 5 darbo dienų pretenzijų pareiškimo terminą; 8.3 p. jo visai nemini; 7.5 p. suteikia rangovui teisę vienašališkai pasirašyti aktą; 8.3 p. tokios teisės nenumato apskritai; 8.3 p. numato specialią sąlygą – aktas priimamas „tik nustačius konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą Nr. 4“; 7.5 p. tokios sąlygos nenumato. Pati Sutartis apibrėžia, kad nesumontuoti gaminiai nepatenka į „atliktų darbų“ kategoriją (Sutarties bendroji dalis).

Ginčo aktas fiksavo ne atliktus darbus, o atvežtus (nesumontuotus) gaminius, nes: 1) liudytojas A. S. parodė, kad „Visi gaminiai darbams užbaigti buvo suvežti į objektą, tačiau ne visi sumontuoti“, o paskutiniame 2023 m. kovo 1 d. akte „nurodyti nesumontuoti gaminiai“. Tuos pačius teiginius teismas konstatavo ir skundžiamo sprendimo motyvuose (Sprendimo 7 punktas); 2) atsakovė 2023 m. kovo 14 d. elektroniniame laiške remiasi Sutarties 8.3 punkte numatytu 10 darbo dienų apmokėjimo terminu, taip atsakovė akivaizdžiai laiko save pateikusi gaminių perdavimo aktą, o ne atliktų darbų aktą; 3) atsakovės 2023 m. kovo 2 d. el. laiške, pavadintame „SF F-2 F-3 formas“, nurodyta, kad siunčiamos formos skirtos „akmens vatai ir stiklams objekte“, t. y. medžiagoms (gaminiams), o ne atliktiems darbams.

Gaminių perdavimas yra tarpinis, laikinas veiksmas (medžiagos objekte dar turi būti sumontuotos), todėl jis nepriduodamas taip pat, kaip galutinis darbų rezultatas. Tai numatyta ir Sutarties 10.4 punkte: nuosavybės teise gaminiai iki visiško atsiskaitymo priklauso rangovui.

Sutarties 8.3 punktas, kuris turėjo būti taikomas, nenumato rangovo teisės vienašališkai pasirašyti gaminių perdavimo aktą. Šalys tokios teisės gaminių perdavimo kontekste sutartyje nesusitarė. Todėl atsakovės vienašališkai pasirašytas aktas už nesumontuotus gaminius yra be sutartinio pagrindo ir teisinių padarinių užsakovui nesukelia.

Kol užsakovas teisiškai nepriėmė gaminių (t. y. kol nesutarti konkretūs kiekiai pagal Sutarties 8.3 punktą ir Priedą 4), rizika – ir teisinė atsakomybė už gaminių būklę –tenka atsakovei, o ne apeliantei.

Teismas neatsižvelgė į Sutarties 4.4 punkto, 10.4 punkto ir 8.3 punkto reikalavimus nustatyti konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą 4. Teismas to neaptarė, todėl yra savarankiškas apeliacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktas neatitiko reikalavimų, nes akte gaminių kiekiai nurodyti procentais, o ne konkrečiais matavimo vienetais, tai neatitinka Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Be šių rekvizitų sąskaita-faktūra negali būti įtraukta į buhalterinę apskaitą – ką apeliantė ir nurodė 2023 m. birželio 4 d. elektroniniame laiške atsakovei. Kiekių neapibrėžtumą patvirtina ir atsakovės direktoriaus E. G. elgesys – 2023 m. kovo 15 d. elektroniniu laišku jis sutiko su 18 proc. mažesniais gaminių kiekiais.

Sutarties 10.4 punktas nurodo, kad daiktinės teisės į gaminius (darbų rezultatą) yra suvaržomos iki pilno apmokėjimo už juos. Nuosavybės teise gaminiai iki visiško atsiskaitymo priklauso rangovui. Vadinasi, atsakovė negali tuo pat metu teigti, kad (a) gaminiai priklauso jai iki apmokėjimo, ir (b) gaminiai yra teisėtai perduoti apeliantei – šie teiginiai tarpusavyje prieštarauja.

Atsakovė nesilaikė gaminių priėmimo procedūros, kurią šalys nuosekliai vykdė iki 2023 m. kovo 1 d. Tokiu būdu atsakovė pažeidė Sutarties 7.4 punktą, todėl ginčo aktas įformintas, pažeidžiant sutarties nuostatas ir tarp šalių susiformavusią praktiką, ir teisinių padarinių apeliantei nesukelia.

Savavališkos statybos aktas yra administracinės teisės santykių dalykas tarp apeliantės (kaip statytojos) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Šie santykiai nesukuria jokių teisinių padarinių privatinės teisės santykiams tarp šalių pagal 2021 m. spalio 29 d. Sutartį. Minėtas ginčas yra išspręstas taikiai.

Teismas neteisingai taikė CK 6.237 straipsnį, kasacinio teismo praktiką. Teismas pacitavo kasacinio teismo praktiką (LAT 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-310/2013), bet jos netaikė. Apeliantė sumokėjo atsakovei 146 490,81 Eur. Pagal neginčijamas atsakovės išrašytas sąskaitas-faktūras buvo numatyta mokėti tik 140 701,15 Eur. Susidariusi 5 789,66 Eur permoka – tai mokėjimas, kuris pagal Sutartį ir jos vykdymo tvarką neturėjo būti atliktas, todėl kasacinio teismo praktikos terminais – jis buvo atliktas „už sutarties ribų“ ir be pagrindo. Teismo teiginys, kad „visos sumos, kurias ieškovė sumokėjo atsakovei, yra gautos, vykdant rangos darbų sutartį, todėl dalis jų, 5 789,66 Eur, <...> negali būti išreikalauta“, – yra prieštaraujantis kasacinio teismo išaiškintai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo subsidiarumo sampratai, pagal kurią sutartinių santykių buvimas savaime neužkerta nepagrįsto praturtėjimo institutui.

Skundžiamu sprendimu teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą, netinkamai juos įvertino, nepašalino esminių prieštaravimų, nemotyvavo esminiais bylai klausimais.

Skundžiamame sprendime visiškai neaptarti apeliantės argumentai ir bylos duomenys: Sutarties 8.3 punkto specialioji tvarka gaminių perdavimui ir skirtumas nuo 7.5 punkto darbų perdavimo; atsakovė pati rėmėsi 10 darbo dienų terminu (8.3 punkto režimu), taigi pati laikė pateiktą aktą gaminių aktu, o ne darbų aktu; akto kiekių nurodymas procentais, o ne konkrečiais matavimo vienetais; liudytojas A. S. 2023 m. kovo 29 d. negalėjo pagrįsti gaminių kiekių bei verčių; atsakovės direktorius pats sutiko mažinti kiekius 18%; nepateikti važtaraščiai (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 30, 35 straipsniai); sutartis nenumato vienašalio perdavimo gaminiams. Sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, o tai yra savarankiškas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas liudytojo A. S. parodymus įvertino formaliai, neatsižvelgė į tai, kad: liudytojas yra buvęs atsakovės darbuotojas; aplinkybę, kad būtent jis pats surašė 2023 m. kovo 1 d. aktą – taigi liudija dėl savo paties veiksmų teisėtumo; tiesioginį jo parodymų prieštaravimą byloje esančiam susirašinėjimui el. paštu – apeliantės 2023 m. balandžio 3 d. elektroniniame laiške atsakovei pasakyta: „Jūsų atstovas A. S. 2023 m. kovo 29 d. susitikimo metu negalėjo pagrįsti aktuose pateiktų gaminių kiekių bei jų verčių. Aktuose pateiktas gaminių kiekis yra procentais“. parodymus įvertino formaliai, neatsižvelgė į tai, kad: liudytojas yra buvęs atsakovės darbuotojas; aplinkybę, kad būtent jis pats surašė 2023 m. kovo 1 d. aktą – taigi liudija dėl savo paties veiksmų teisėtumo; tiesioginį jo parodymų prieštaravimą byloje esančiam susirašinėjimui el. paštu – apeliantės 2023 m. balandžio 3 d. elektroniniame laiške atsakovei pasakyta: „Jūsų atstovas A. S. 2023 m. kovo 29 d. susitikimo metu negalėjo pagrįsti aktuose pateiktų gaminių kiekių bei jų verčių. Aktuose pateiktas gaminių kiekis yra procentais“. (duomenys neskelbtini)Liudytojas tiesiogiai pripažino, kad skardos gaminiai nebuvo pristatyti. Atsakydamas į klausimą dėl elektros pavaros, kuri taip pat sudaro Sutarties dalyką, liudytojas konkretaus atsakymo nepateikė, nurodydamas tik tai, kad nuotraukose jos nematyti. Liudytojo teiginys, kad jis 2023 m. kovo 29 d. asmeniškai parodė ir suskaičiavo gaminius su ieškovės direktoriumi A. L., prieštarauja byloje esančiam 2023 m. balandžio 3 d. ieškovės el. laiškui, kuriame užfiksuota: „Jūsų atstovas A. S. 2023 m. kovo 29 d. susitikimo metu negalėjo pagrįsti aktuose pateiktų gaminių kiekių bei jų verčių“., prieštarauja byloje esančiam 2023 m. balandžio 3 d. ieškovės el. laiškui, kuriame užfiksuota: „Jūsų atstovas A. S. 2023 m. kovo 29 d. susitikimo metu negalėjo pagrįsti aktuose pateiktų gaminių kiekių bei jų verčių“. Liudytojo parodymai, kuriais remdamasis teismas konstatavo gaminių pristatymo faktą, negalėjo būti pripažinti pakankamu pagrindu skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadoms.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.

Atsakovė į bylą pateikė važtaraščius tik už 2022 m. pristatymus (paskutinis 2022-11-23 elektroninis važtaraštis Nr. JDZ75C). Nei vienas šių važtaraščių neatitinka ginčo sąskaitoje nurodytų medžiagų. Be to, 2022 m. lapkričio 23 d. pristatyme buvusios medžiagos buvo jau įtrauktos į anksčiau šalių abipusiai pasirašytą 2022 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. 3 ir 2022 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AL 220341 (34 370,89 Eur sumai), kurios ir buvo apeliantės tinkamai apmokėtos. Todėl atsakovės teiginiai, kad būtent šie važtaraščiai „padengia“ ginčo akto turinį, yra nepagrįsti.

Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes, susijusias su statybos baigtumu. Todėl ieškovė kreipėsi į specialistą, kuris pateikė 2026 m. gegužės 4 d. ekspertinę išvadą, kuri patvirtina, kad atsakovė neatliko visų darbų ir nepateikė medžiagų, kurios yra reikalingos užbaigti darbus. Šio įrodymo ieškovė negalėjo pateikti anksčiau, nes jis buvo gautas po sprendimo priėmimo.

Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Sutarties 7.5 punktu, yra nepagrįsti.

Sisteminis Sutarties nuostatų aiškinimas patvirtina, kad pagal Sutartį pagamintų gaminių perdavimui ir aktavimui yra taikytinos tiek Sutarties 7 dalies, tiek Sutarties 8.3 punkto nuostatos. Tam pritaria ir ieškovė, kuri apeliaciniame skunde ginčydama atsakovės parengtą 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą Nr. 4, kuriuo ieškovei buvo perduodami tik pagal Sutartį pagaminti gaminiai, nurodė, jog šis aktas buvo įformintas pažeidžiant Sutarties 7.4 punkto reikalavimus. Tokiu būdu ieškovė patvirtino ir pripažino, kad 2023 m. kovo 1 d. perdavimo akto Nr. 4 surašymui buvo aktualus ne tik Sutarties 8.3 punktas, bet ir Sutarties 7.4 punktas.

Tai, kad pagal Sutartį pagamintų gaminių perdavimui ir aktavimui yra taikytinos ne tik Sutarties 8.3 punkto, bet ir Sutarties 7 dalies nuostatos, patvirtina ir šalių elgesys Sutarties vykdymo metu. Pavyzdžiui, atsakovės parengtas 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų aktas Nr. 3, pagal kurį ieškovei taipogi buvo perduodami tik pagal Sutartį pagaminti gaminiai, buvo įformintas ta pačia forma, kaip ir 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktas Nr. 4, o pats 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų aktas Nr. 3 buvo patvirtintas ieškovės pasitelkto techninio prižiūrėtojo M. B. žyma „Pritariu“.

Vertinant tai, kad Sutartyje numatytų gaminių gamyba sudarė sudėtinę pagal Sutartį atliekamų rangos darbų dalį, ieškovės argumentai, jog gaminių perdavimui nėra aktualus Sutarties 7.5 punkto nuostata, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių.

Ieškovei Sutartyje nustatyta tvarka nepriėmus atsakovės darbų rezultato, kurį sudaro tiek gaminiai, tiek jų montavimo darbai, ir nepareiškus atsakovei dėl jų pagrįstų pretenzijų per 5 (penkias) dienas, atsiranda Sutarties 7.5 punkte numatytos pasekmės. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gaminių ieškovei perdavimo pagal 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą Nr. 4, neturėjo atsižvelgti į Sutarties 7.5 punktą ir juo nesivadovauti.

Apeliacinio skundo argumentai, jog gaminiai pagal 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą nesant nustatytiems konkretiems kiekiams negalėjo būti priimti, yra nepagrįsti.

Kaip matyti iš 2023 m. kovo 1 d. perdavimo akto Nr. 4, konkretūs perduodami gaminių kiekiai buvo nurodyti akto eilutėje „Atlikta darbų (paslaugų) per ataskaitinį laikotarpį“. Procentine išraiška, konkretūs pagal Sutartį perduodami gaminių kiekiai buvo nustatomi ir nurodomi visuose tarp ieškovės ir atsakovės iki 2023 m. kovo 1 d. pasirašytuose aktuose, t. y. tiek 2022 m. kovo 9 d. atliktų darbų akte Nr. 1, tiek 2022 m. gegužės 12 d. atliktų darbų akte Nr. 2, tiek 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų akte Nr. 3. Ieškovė niekada nereikalavo atsakovės detalizuoti per atitinkamus aktus jai perduodamų gaminių. Tarp ieškovės ir atsakovės taip pat niekada nebuvo sudaromi jokie detalizuoti perduodamų gaminių sąrašai ar aktai. Šalių ankstesnė praktika patvirtina, kad procentinė išraiška buvo šalių priimtas ir taikytas gaminių/darbų kiekio fiksavimo būdas.

Jeigu ieškovei kilo neaiškumų arba jis nesutiko su perduodamų gaminių kiekiu, t. y. manė, kad perduodamų gaminių kiekis neatitinka atitinkamame akte procentine išraiška nurodyto kiekio, Ieškovas, vadovaudamasis Sutarties 7.5 punktu, turėjo galimybę per 5 (penkių) darbo dienų terminą pareikšti Atsakovui pagrįstas pretenzijas. Ieškovė savo nesutikimą, nenurodydama jokių aiškių ir pagrįstų argumentų, atsakovei pradėjo reikšti tik po 2023 m. kovo 14 d., kai atsakovė pareikalavo ieškovės atsiskaityti už gaminius pagal 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą Nr. 4. Net ir po 2023 m. kovo 29 d. ieškovė nereiškė atsakovei jokių konkrečių pretenzijų dėl kokių nors gaminių trūkumo, o 2023 m. balandžio 3 d. jos elektroniniame laiške padarytas pareiškimas, kad atsakovės darbuotojas A. S. susitikimo metu esą negalėjo pagrįsti akte pateikto gaminių kiekio ir verčių, buvo tik deklaratyvi pozicija, su kuria atsakovė niekada nesutiko.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių.

Ieškovė, vykdydama Sutartį, atsakovei iš viso sumokėjo 146 490,81 Eur. Atsakovė atitinkamų Sutarties pagrindu pasirašytų aktų pagrindu, išrašė ieškovei PVM sąskaitų-faktūrų bendrai 147 200,18 Eur sumai (be PVM). Šiuo atveju nėra jokios ieškovės permokos.

Apeliaciniame skunde ieškovė pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą iš esmės ginčija per liudytojo A. S. parodymų kritiką. Tačiau tokia kritika yra nukreipta tik į atskiras liudytojo parodymų dalis ir nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų bei jų visumos. Pirmosios instancijos teismas gaminių perdavimo ir 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. AL 230051 pagrįstumo klausimą sprendė ne remdamasis vien liudytojo parodymais, bet vertindamas byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą. Atsakovė neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog liudytojo A. S. parodymai yra vertintini kritiškai ar turėtų būti laikomi nepatikimais.

Byloje būtent ieškovei kilo pareiga ne tik įrodyti, kad ji atitinkamų gaminių pagal 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą Nr. 4 negavo, bet ir nuginčyti atsakovės 2023 m. birželio 1 d. vienašališkai pasirašyto 2023 m. kovo 1 d. perdavimo akto Nr. 4 galiojimą.

Ieškovė nepagrįstai sureikšmina ir iškreipia atsakovės direktoriaus E. G. 2023 m. kovo 15 d. elektroninio laiško turinį, kuriuo jis, siekdamas išspręsti tuo metu kilusį ginčą dėl 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. AL 230051 pagrįstumo, geranoriškai pasiūlė ginčą išspręsti sumažinant šios sąskaitos-faktūros 19 eilutėje nurodytą prekių kiekį per pusę, taip sumažinant reikalavimo sumą 1 120 Eur, atitinkamai – 18 % nuo visos 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. AL 230051 sumos. Toks pasiūlymas buvo pateiktas siekiant komerciniu būdu išspręsti tarp šalių kilusį nesutarimą ir negali būti kvalifikuojamas kaip faktinis ar teisinis atsakovės pripažinimas dėl ginčo akte nurodytų gaminių neperdavimo.

Sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės reikalavimo pobūdį, atsakė į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus.

Apeliacinio skundo argumentai dėl savavališkos statybos nepaneigia sprendimo pagrįstumo. Atsakovė šiomis aplinkybėmis neįrodinėjo savarankiško reikalavimo ieškovei ir nesiekė pakeisti Sutarties sąlygų. Šios aplinkybės buvo reikšmingos vertinant faktinį Sutarties vykdymo kontekstą.

Byloje nėra pagrindo taikyti nepagrįsto turto gavimo instituto. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas taikant nepagrįsto turto gavimo institutą, kadangi ieškovės atsakovei sumokėtos lėšos buvo gautos ne be teisinio pagrindo, o vykdant tarp šalių sudarytą Sutartį. Kadangi ginčo lėšų gavimą pateisina Sutartis ir jos pagrindu atsakovės atliktas bei ieškovei perduotas darbų rezultatas, nėra vienos iš esminių CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų – turto gavimo be teisinio pagrindo. Ieškovė neįrodė ir vienos iš būtinų nepagrįsto turto gavimo instituto taikymo sąlygos – negalėjimo savo tariamai pažeistų teisių apginti kitais teisių gynimo būdais. Jeigu ieškovė manė, kad atsakovė netinkamai įvykdė Sutartį, ji turėjo naudotis sutartinėmis teisių gynimo priemonėmis – ginčyti vienašališkai pasirašytą aktą, reikšti reikalavimus dėl darbų rezultatų trūkumų, kainos sumažinimo, nuostolių atlyginimo ar kitų iš Sutarties ir rangos teisinių santykių kylančių reikalavimų.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė nurodo, kad kreipėsi į specialistą, kuris pateikė 2026 m. gegužės 4 d. ekspertinę išvadą, kuri patvirtina, kad atsakovė neatliko visų darbų ir nepateikė medžiagų, kurios yra reikalingos užbaigti darbus. Šio įrodymo ieškovė negalėjo pateikti anksčiau, nes jis buvo gautas po sprendimo priėmimo, todėl jį prašo prijungti apeliacinės instancijos teisme. Taip pat apeliantė pateikė Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI3-332-386/2026 ir taikos sutartį.

Atsakovė su šiuo ieškovės prašymu nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismo atsisakyti priimti ieškovės su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, kadangi jie neatitinka CPK 314 straipsnyje nustatytų naujų įrodymų priėmimo sąlygų. Nėra pagrindo konstatuoti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik vėliau. Ieškovės su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai yra skirti įrodinėti tas pačias aplinkybes, kurios sudarė ginčo dalyką nuo pat bylos pradžios. Jeigu ieškovė laikė, kad šioms aplinkybėms pagrįsti būtini papildomi dokumentai, specialisto išvada, ekspertizė ar kiti įrodymai, ji privalėjo dėl jų apsispręsti ir juos pateikti pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad tam tikras dokumentas buvo parengtas jau po sprendimo priėmimo, savaime nereiškia, kad jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau CPK 314 straipsnio prasme. Naujų įrodymų, ypač 2026 m. gegužės 4 d. ekspertinės išvados, priėmimas galėtų lemti būtinybę atsakovei teikti papildomus atsikirtimus, priešinius įrodymus ar prašyti papildomų procesinių veiksmų, priėmimas šioje proceso stadijoje galėtų nepagrįstai išplėsti apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas ir užvilkinti bylos nagrinėjimą. Taip pat ieškovės teikiama 2026 m. kovo 25 d. Regionų administracinio teismo nutartis ir taikos sutartis yra susijusios su administracinės teisės santykiais tarp ieškovės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, o ne su šalių tarpusavio sutartinėmis prievolėmis pagal Sutartį. Šie dokumentai savaime nepatvirtina nei 2023 m. kovo 1 d. perdavimo akte Nr. 4 nurodytų gaminių neperdavimo fakto, nei atsakovės reikalavimo pagal 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AL 230051 nepagrįstumo. Todėl net ir jų priėmimo atveju jų įrodomoji reikšmė šio ginčo dalykui būtų ribota.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tai yra ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas ribojimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis ribojimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Naujesnėje kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 43 punktas). Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 43 punktas).

Remiantis šiais argumentais, apeliantės rašytinius įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinio reikalavimas dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Šalys 2021 m. spalio 29 d. sudarė rangos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo pagal Techninio projekto technines specifikacijas, Darbo projekto specifikacijas, orlaidžių užduotį įrengimui languose, komercinį pasiūlymą savo rizika, priemonėmis ir savomis medžiagomis pagaminti ir sumontuoti aliuminio gaminius ieškovės nurodytame objekte – (duomenys neskelbtini). Ieškovė įsipareigojo už pagamintus ir sumontuotus aliuminio gaminius sumokėti 160 000 Eur be PVM (arba 193 600 Eur su PVM). Ieškovė 2021 m. spalio 29 d. sumokėjo atsakovei 48 000 Eur avansą pagal sutarties 8.2 punktą. Ieškovė už atliktus darbus sumokėjo atsakovei 140 701,15 Eur pagal atsakovės išrašytas septynias sąskaitas faktūras (dėl jų ginčo nėra).

Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės išrašytos 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AL 230051, 6 499,03 Eur sumai, apmokėjimo terminas – iki 2023 m. kovo 15 d. Ieškovė šią sąskaitą apmokėjimui gavo 2023 m. kovo 2 d. kartu su 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktu Nr. 4 (F-2) ir 2023 m. kovo 1 d. pažyma Nr. 4 (forma F-3), kuriose nurodyta, kad atlikta rangos darbų už 6 499,03 Eur be PVM. Ieškovė 2023 m. kovo 1 d. atliktų darbų akto nepasirašė, 2023 m. kovo 1 d. sąskaitos neapmokėjo.

Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovė 2023 m. kovo 14 d. kreipėsi į ieškovę dėl neapmokėtos sąskaitos; ieškovė nurodė, kad objekte esantis medžiagų kiekis neatitinka aktuose pateiktų kiekių; prašė susisiekti ir suderinti faktinius kiekius, pakoreguoti aktus ir sąskaitą; prašė atvykti atsakovės atstovą tolesnių darbų aptarimui. Apeliantė (ieškovė) 2023 m. balandžio 3 d. elektroniniame laiške be kita ko nurodė, kad „Aktuose pateiktas gaminių kiekis yra procentais“; 2023 m. birželio 4 d. elektroniniame laiške atsakovei nurodė, kad „Gaminių kiekis išreikštas procentais negali būti įtrauktas į buhalterinę apskaitą“.

Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu nusprendė vienašališkai nutraukti sutartį. Pranešime nurodė, kad užsakovas nepareiškė pretenzijų dėl 2023 m. kovo 1 d. atliktų darbų akto, bet akto nepasirašė per sutartyje numatytą terminą, todėl užsakovui nepagrįstai nepriimant atliktų darbų ir nepasirašius akto, rangovas pasinaudojo sutartimi ir teisės aktuose įtvirtinta rangovo teise perduoti darbus vienašališkai pasirašytu atliktų darbų aktu; 2023 m. birželio 1 d. pateikė užsakovui pasirašytą atliktų darbų aktą ir PVM sąskaitą-faktūrą AL Nr. 230051 7 863,83 Eur sumai (su PVM) apmokėti; rangovas prašo užsakovo skubiai pašalinti sutarties pažeidimus ir šią sąskaitą apmokėti ne vėliau, kaip iki 2023 m. rugpjūčio 15 d.; pažeidimų nepašalinus, sutartis bus nutraukta 2023 m. rugpjūčio 17 d.

Ieškovės teigimu, darbų atlikta už 140 701,15 Eur, tačiau kartu su jos sumokėtu 48 000 Eur avansu ir apmokėtomis sąskaitomis 140 701,15 Eur sumai (kurių neginčija) ieškovė iš viso sumokėjo atsakovei 146 490,81 Eur, todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovės susidariusį skirtumą (5789,66 Eur), kaip be pagrindo įgytas lėšas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimų netenkino.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad aktas apima nesumontuotus gaminius, bet kartu pritaikius Sutarties 7.5 punktą (darbų režimą), buvo padaryta fundamentali materialinės teisės taikymo klaida – pritaikyta sutartinė nuostata, kurios reguliavimo dalyko faktinės aplinkybės nepatenka į jos taikymo ribas. T. y. ginčo atveju turėjo būti taikytas ne 7.5 sutarties punktas, o 8.3 punktas, kuris skirtas gaminių ir medžiagų pristatymui į objektą. 7.5 p. kalba apie „darbus“; 8.3 p. kalba apie „gaminius“; 7.5 p. nustato 5 darbo dienų pretenzijų pareiškimo terminą; 8.3 p. jo visai nemini; 7.5 p. suteikia rangovui teisę vienašališkai pasirašyti aktą; 8.3 p. tokios teisės nenumato apskritai; 8.3 p. numato specialią sąlygą – aktas priimamas „tik nustačius konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą Nr. 4“; 7.5 p. tokios sąlygos nenumato. Pati Sutartis apibrėžia, kad nesumontuoti gaminiai nepatenka į „atliktų darbų“ kategoriją (Sutarties bendroji dalis). Ginčo aktas fiksavo ne atliktus darbus, o atvežtus (nesumontuotus) gaminius. Gaminių perdavimas yra tarpinis, laikinas veiksmas (medžiagos objekte dar turi būti sumontuotos), todėl jis nepriduodamas taip pat, kaip galutinis darbų rezultatas. Tą pat atspindi ir Sutarties 10.4 punktas, kuris numato, kad nuosavybės teise gaminiai iki visiško atsiskaitymo priklauso rangovui. Taip pat nurodo, kad Sutarties 8.3 punktas (kuris turėjo būti taikomas) nenumato rangovo teisės vienašališkai pasirašyti gaminių perdavimo aktą. Šalys sutartyje nesitarė dėl gaminių perdavimo. Todėl atsakovės vienašališkai pasirašytas aktas už nesumontuotus gaminius yra be sutartinio pagrindo ir teisinių padarinių užsakovui nesukelia. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

Sutarties 7 dalyje „Darbų atlikimas ir pridavimas“ aptartos darbų atlikimo ir pridavimo sąlygos (7.1–7.7 punktai). Sutarties 7.5 punktas numato, kad užsakovui nepriėmus rangovo darbų ir nepareiškus jam pagrįstų pretenzijų dėl defektų pašalinimo per penkias darbo dienas, vykdytojo atlikti darbai laikomi tinkamai atliktais ir priduotais, o vykdytojas turi teisę vienašališkai pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktą.

Sutarties 8 dalyje „Apmokėjimo sąlygos“ aptarta užsakovo atsiskaitymo tvarka (8.1–8.5 punktai). Sutarties 8.3 punktas numato, kad atvežus gaminius į objektą, teikiamas aktas už atvežtus gaminius. Už atvežtus gaminius apmokama per 10 darbo dienų po akto pasirašymo. Aktas priimamas tik nustačius konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą Nr. 4, kokybė priimama, kai Rangovas pabaigia visus darbus pagal sutartį. Mokėjimui už atvežtus gaminius taikoma 8.5 punkto nuostata (30 proc. sumokėto avanso suma įskaitoma proporcingai iš kiekvieno akto sumos.

Sutarties bendrojoje dalyje numatyta, kad atlikti darbai yra aliuminio gaminiai, orlaidės, lamelės su montavimu bei kiti darbai, reikalingi sutarčiai įvykdyti. Sutarties 3 dalies „Darbų sudėtis“ 3.1 punkte numatyta, kad Sutartis apima aliuminio-stiklo, orlaidžių bei lamelių gaminių gamybos ir montavimo darbus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje numatytų gaminių gamyba sudarė sudėtinę pagal Sutartį atliekamų rangos darbų dalį, todėl apeliantės argumentai, jog gaminių perdavimui nėra aktuali Sutarties 7.5 punkto nuostata, yra nepagrįsti.

Be to, atsakovės 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų aktas Nr. 3, pagal kurį ieškovei taip pat buvo perduodami tik pagal Sutartį pagaminti gaminiai, buvo įformintas tokia pat forma, kaip ir 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktas Nr. 4, o pats 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų aktas Nr. 3 buvo patvirtintas ieškovės pasitelkto techninio prižiūrėtojo M. B. žyma „Pritariu“. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pagal Sutartį pagamintų gaminių perdavimui ir aktavimui buvo/yra taikytinos ne tik Sutarties 8.3 punkto, bet ir Sutarties 7 dalies nuostatos.

Taigi, apeliantei Sutartyje nustatyta tvarka nepriėmus atsakovės darbų rezultato, kurį sudaro tiek gaminiai, tiek jų montavimo darbai, ir per 5 dienas nepareiškus atsakovei dėl jų pretenzijų, atsiranda Sutarties 7.5 punkte numatytos pasekmės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, su patikslintu ieškiniu ieškovės pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, kad būtent atsakovės atstovas 2023 m. kovo 14 d. kreipėsi į ieškovę dėl neapmokėtos sąskaitos ir tik po to, tos pačios dienos laišku ieškovė ėmė reikšti pretenzijas. Todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gaminių ieškovei perdavimo pagal 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktą Nr. 4, turėjo neatsižvelgti į Sutarties 7.5 punktą ir juo nesivadovauti.

Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į Sutarties 4.4 punkto, 10.4 punkto ir 8.3 punkto reikalavimus nustatyti konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą Nr. 4. 2023 m. kovo 1 d. perdavimo aktas neatitiko reikalavimų, nes akte gaminių kiekiai nurodyti procentais, o ne konkrečiais matavimo vienetais. Be šių rekvizitų sąskaita-faktūra negali būti įtraukta į buhalterinę apskaitą, tą apeliantė nurodė atsakovei 2023 m. birželio 4 d. elektroniniame laiške. Kiekių neapibrėžtumą patvirtina ir atsakovės direktoriaus E. G. elgesys – 2023 m. kovo 15 d. elektroniniu laišku jis sutiko su 18 proc. mažesniais gaminių kiekiais. Be to, Sutarties 10.4 punktas nurodo, kad daiktinės teisės į gaminius (darbų rezultatą) yra suvaržomos iki pilno apmokėjimo už juos, taigi, nuosavybės teise gaminiai iki visiško atsiskaitymo priklauso rangovui. Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė nesilaikė gaminių priėmimo procedūros, kurią šalys nuosekliai vykdė iki 2023 m. kovo 1 d. Tokiu būdu atsakovė pažeidė Sutarties 7.4 punktą, todėl ginčo aktas įformintas, pažeidžiant sutartį bei tarp šalių susiformavusią praktiką, ir teisinių padarinių apeliantei nesukelia. Todėl apeliantei negalėjo atsirasti pareiga apmokėti 2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AL 230051. Teisėjų kolegija su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

Sutarties 4.4 punktas numato, kad atsiskaitoma pagal faktiškai atliktų ir Priede Nr. 4 nurodytų darbų įkainius bei šioje sutartyje nustatyta tvarka perduotų darbų apimtis. Sutarties 10.4 punktas numato, kad daiktinės teisės į gaminius (darbų rezultatą) yra suvaržomos iki pilno apmokėjimo už juos. Nuosavybės teise gaminiai iki visiško atsiskaitymo priklauso Rangovui. Sutarties 8.3 punkte numatyta, kad atvežus gaminius į objektą, teikiamas aktas už atvežtus gaminius. Už atvežtus gaminius apmokama per 10 darbo dienų po akto pasirašymo. Aktas priimamas tik nustačius konkrečius kiekius pagal Sutarties priedą Nr. 4, kokybė priimama, kai Rangovas pabaigia visus darbus pagal sutartį. Mokėjimui už atvežtus gaminius taikoma 8.5 punkto nuostata.

2023 m. kovo 1 d. perdavimo akte Nr. 4 konkretūs perduodami gaminių kiekiai buvo nurodyti akto eilutėje „Atlikta darbų (paslaugų) per ataskaitinį laikotarpį“. Nagrinėjamu atveju procentine išraiška konkretūs pagal Sutartį perduodami gaminių/darbų kiekiai buvo nustatomi ir nurodomi visuose ieškovės ir atsakovės iki 2023 m. kovo 1 d. pasirašytuose aktuose, t. y. 2022 m. kovo 9 d. atliktų darbų akte Nr. 1, 2022 m. gegužės 12 d. atliktų darbų akte Nr. 2, 2022 m. lapkričio 24 d. atliktų darbų akte Nr. 3. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad dėl minėtų aktų Nr. 1, 2 ir 3 buvo reiškusi pretenzijas būtent dėl juose nurodomos procentinės išraiškos, taip pat nepateikė įrodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaromi detalizuoti perduodamų gaminių sąrašai ar aktai ar pan. Be to, ir šalių sudarytoje sutartyje nėra detalizuota akto duomenų forma. Kaip matyti, byloje esantys duomenys (aktai Nr. 1, 2 ir 3), t. y. šalių ankstesnė praktika patvirtina, kad procentinė išraiška buvo šalių priimtas ir taikytas gaminių/darbų kiekio fiksavimo būdas ir nesklandumų dėl tokios formos nekilo.

Apeliantė teigia, kad Savavališkos statybos aktas yra administracinės teisės santykių dalykas tarp apeliantės (kaip statytojos) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos; šie santykiai nesukuria jokių teisinių padarinių privatinės teisės santykiams tarp šalių pagal 2021 m. spalio 29 d. Sutartį. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako ir jų nevertina, nes tai nėra šios bylos apeliacijos dalykas.

Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai taikė CK 6.237 straipsnį, kasacinio teismo praktiką. Teismas pacitavo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013), bet jos netaikė. Apeliantė sumokėjo atsakovei 146 490,81 Eur. Pagal neginčijamas atsakovės išrašytas sąskaitas-faktūras buvo numatyta mokėti tik 140 701,15 Eur. Susidariusi 5 789,66 Eur permoka – tai mokėjimas, kuris pagal Sutartį ir jos vykdymo tvarką neturėjo būti atliktas, todėl kasacinio teismo praktikos terminais – jis buvo atliktas „už sutarties ribų“ ir be pagrindo. Teismo teiginys, kad „visos sumos, kurias ieškovė sumokėjo atsakovei, yra gautos, vykdant rangos darbų sutartį, todėl dalis jų, 5 789,66 Eur, <...> negali būti išreikalauta“, – prieštarauja kasacinio teismo išaiškintai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo subsidiarumo sampratai, pagal kurią sutartinių santykių buvimas savaime neužkerta nepagrįsto praturtėjimo institutui. Teisėjų kolegija nurodomus argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013 nurodoma, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013 nurodoma, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Jei asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Nagrinėjamu atveju ieškovės mokėjimai atlikti pagal sutartį, taip pat pagal sutartį turėjo būti perduoti gaminiai/paslaugos.

Ginčo lėšų gavimą pagrindžia Sutartis ir jos pagrindu atsakovės atliktas bei ieškovei perduotas darbų rezultatas, todėl nėra vienos iš esminių CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų – turto gavimo be teisinio pagrindo. Taip pat apeliantė neįrodė ir vienos iš būtinų nepagrįsto turto gavimo instituto taikymo sąlygos – negalėjimo savo tariamai pažeistų teisių apginti kitais teisių gynimo būdais. Jei ieškovė manė, kad atsakovė netinkamai įvykdė Sutartį, ji galėjo naudotis sutartinėmis teisių gynimo priemonėmis – ginčyti vienašališkai pasirašytą aktą, reikšti reikalavimus dėl darbų rezultatų trūkumų, kainos sumažinimo, nuostolių atlyginimo ar kitų iš Sutarties ir rangos teisinių santykių kylančių reikalavimų.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visos sumos, kurias ieškovė sumokėjo atsakovei, yra gautos, vykdant rangos darbų sutartį, todėl dalis jų, 5 789,66 Eur, kaip to prašo ieškovė, negali būti išreikalauta iš atsakovės kaip gauta be pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą bei netinkamai juos įvertino, priimdamas skundžiamą sprendimą nepašalino esminių prieštaravimų, nemotyvavo esminiais bylai klausimais. Nurodo, kad sprendime visiškai neaptarti apeliantės argumentai ir bylos duomenys: Sutarties 8.3 punkto specialioji tvarka gaminių perdavimui ir skirtumas nuo 7.5 punkto darbų perdavimo; atsakovė pati rėmėsi 10 darbo dienų terminu (8.3 punkto režimu), taigi pati laikė pateiktą aktą gaminių aktu, o ne darbų aktu; akto kiekių nurodymas procentais, o ne konkrečiais matavimo vienetais; liudytojas A. S. 2023 m. kovo 29 d. negalėjo pagrįsti gaminių kiekių bei verčių; atsakovės direktorius pats sutiko mažinti kiekius 18%; nepateikti važtaraščiai (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 30, 35 straipsniai); sutartis nenumato vienašalio perdavimo gaminiams; skundžiamas sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje keliamų reikalavimų, teismas liudytojo A. S. parodymus įvertino formaliai.

Proceso normų nereikalaujama sprendime perteikti įrodymų turinio, o tik juos įvertinti, jų pagrindu nustatant tam tikras aplinkybes, t. y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai).

Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darydamas iš įrodymų viseto, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2011). Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darydamas iš įrodymų viseto, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2011). Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darydamas iš įrodymų viseto, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Apeliantės argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Apeliantė, kvestionuodama teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde iš esmės pasisako dėl tų aplinkybių, kurios neatitinka jos procesinės pozicijos. Vien tai, kad teismas priėmė šaliai nepalankų teismo sprendimą ar tai, kad šalis turėjo asmeninį lūkestį dėl išsamesnių paaiškinimų dėl tam tikrų aplinkybių, ar kitokio įrodymo vertinimo, kuris sutaptų su apeliantės įrodymų vertinimu, kad teismo motyvai yra netinkami, neargumentuoti ir neišsamūs, atitinkamai nereiškia, kad būtini įrodymai byloje nėra ištirti ar netinkamai ištirti, o sprendimas netinkamai motyvuotas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Atsakovė į bylą nepateikė važtaraščio ar kito dokumento, patvirtinančio ginčo sąskaitoje nurodytų medžiagų pristatymą į objektą 2023 m.; i.VAZ sistemos elektroninio „Priėmimo patvirtinimo“ pranešimo (reikalaujamo pagal VMI viršininko 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Taisyklių 34 p.); konkrečių kiekių pagal Sutarties priedą Nr. 4 (kaip reikalauja Sutarties 8.3 p.). Nepateikus šių dokumentų, atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo naštos (įrodyti konkretų 6 499,03 Eur sumos gavimo pagrindą), todėl tai sudaro savarankišką ieškinio tenkinimo pagrindą. Be to, atsakovė į bylą pateikė važtaraščius tik už 2022 m. pristatymus (paskutinis 2022-11-23 elektroninis važtaraštis Nr. JDZ75C), ir nei vienas šių važtaraščių neatitinka ginčo sąskaitoje nurodytų medžiagų; o 2022 m. lapkričio 23 d. pristatyme buvusios medžiagos buvo jau įtrauktos į anksčiau šalių abipusiai pasirašytą 2022 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. 3 ir 2022 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AL 220341 (34 370,89 Eur sumai), kurios ir buvo apeliantės tinkamai apmokėtos. Todėl nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad būtent šie važtaraščiai „padengia“ ginčo akto turinį.

Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pripažino, kad 2023 m. kovo 1 d. atliktų darbų aktą gavo 2023 m. kovo 2 d. ir jo nepasirašė; įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė pagal šalių sudarytos rangos sutarties 7.5 punktą būtų pareiškusi pretenzijas atsakovei dėl nekokybiškai atliktų darbų, defektų, sutartimi sutartu terminu (per penkias dienas nuo akto gavimo), reikalavusi trūkumus ar defektus pašalinti, nepateikė; ieškovė, įrodinėdama, kad jai nekyla pareiga atsiskaityti su atsakove pagal 2023 m. kovo 1 d. sąskaitą už atliktus darbus, teikia tik savo deklaratyvius paaiškinimus, kad dalis darbų pagal rangos sutartį, kuriuos turėjo atlikti atsakovė, buvo atlikta netinkami, tačiau šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais jiems pagrįsti; atsakovė, vadovaudamasi šalių sudarytos rangos sutarties 7.5 punktu atliktų darbų aktą pasirašė vienašališkai; visos sumos, kurias ieškovė sumokėjo atsakovei, yra gautos vykdant rangos darbų sutartį; įrodymų, patvirtinančių 2023 m. kovo 1 d. atsakovės išrašytos sąskaitos faktūros neteisėtumą, ieškovė nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šiuo klausimu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Atsakovė prašo priteisti 3103,65 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (duomenys neskelbtini) (DOK 2026-06-08). Prašymas grindžiamas išrašu iš teisinių paslaugų sutarties, sudarytos su advokatų profesine bendrija „Adlex“, 2026 m. gegužės 29 d. sąskaita, kurią atsakovė įsipareigojo apmokėti iki 2026 m. birželio 14 d., suteiktų teisinių paslaugų ataskaita.

Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, CPK 98 straipsnio 1 dalis yra aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

Atsakovė pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (duomenys neskelbtini) turi būti sumokėtos iki 2026 m. birželio 14 d., t. y. 2026 metų II ketvirtį, todėl šiuo atveju taikomas užpraėjusio ketvirčio (2025 m. IV ketvirčio), vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris yra 2 526,80 Eur. Taikant Rekomendacijų 8.11 punkte numatytą koeficientą (1,3), maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 284,84 Eur. Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (duomenys neskelbtini) 8.11 punkte numatytą koeficientą (1,3), maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 284,84 Eur. Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (3103,65 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos (3 284,84 Eur), todėl atsakovei iš ieškovės priteisiama 3103,65 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fire Experts“ apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alfestus“, juridinio asmens kodas 304943396, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fire Experts“, juridinio asmens kodas 300622635, (duomenys neskelbtini) tris eurus 65 ct) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.