Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Macro Investment“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties panaikinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fiberton“ 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimą trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 22 d., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Fiberton“ (toliau – ir bendrovė, atsakovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Algsta“ (toliau – ir nemokumo administratorė). 2026 m. vasario 18 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartis likviduoti bendrovę dėl bankroto.

Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Fiberton“ 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas sprendimas nustatyti bendrovės turto pardavimo tvarką: parduoti turtą varžytynėse, pirmosioms varžytynėms nustatant likutinės turto vertės kainą – 477 938 Eur, antrosioms – 20 proc. mažesnę, t. y. 382 350 Eur; kainos kėlimo intervalas 200 Eur; nepardavus varžytynėse, parduoti laisvo pardavimo būdu, nustatant 30 proc. mažesnę kainą nei antrosiose varžytynėse, t. y. 267 645 Eur; nepardavus per tris savaites, kainą sumažinti dar 30 proc., t. y. iki 187 352 Eur; nepardavus, organizuoti pavienių staklių pardavimą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, bet ne mažesne negu metalo laužo kaina; apie pardavimą skelbti interneto portale www.skelbiu.lt.

Pareiškėja (kreditorė) UAB „Macro Investment“ 2026 m. birželio 11 d. pateikė skundą, prašydama panaikinti LUAB „Fiberton“ 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimą trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo. Nurodė, kad ginčijamo sprendimo projektą pasiūlė bendrovės nemokumo administratorė, o sprendimas iš esmės priimtas su bendrove susijusios kreditorės UAB „Farmus“ balsais (89,85 proc. nuo visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos). Ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 85 straipsnio 1 punktui, nes turto kaina nustatyta ne pagal analogiško turto rinkos kainą, o pagal likutinę turto vertę (įsigijimo vertė minus nusidėvėjimas), t. y. nustatyta turto kaina neužtikrina turto pardavimo už didžiausią kainą. Bendrovės nemokumo administratorė atsisakė atlikti turto vertinimą ir nesiekė nustatyti turto vertės pagal rinkos kainą. Parduodamą turtą sudaro 17 skirtingų įrengimų, o kai kurie įrengimai (staklės) skirtos tai pačiai funkcijai atlikti. Ginčijamu sprendimu nuspręsta visus įrengimus parduoti kaip vieną turtinį vienetą, todėl toks sprendimas pažeidžia JANĮ 85 straipsnio 2 punkte nustatytą reikalavimą parduoti turtą už didžiausią galimą kainą. Bendrovė stakles pirko už rinkos kainą, todėl jos turi būti įvertintos ir parduotos atskirai kaip savarankiški daiktai. Bendrovės nemokumo administratorė neįvertino visų staklių nei kaip turto komplekso, nei kaip atskirų daiktų. Ginčijamu sprendimu nuspręsta, kad turto nepardavus antrosiose varžytynėse, parduoti jį laisvo pardavimo būdu. Tokia pardavimo tvarka yra neaiški, nes nenustatyta kiek laiko, kokiu būdu bus renkami pasiūlymai, kaip bus nustatyta didžiausia pasiūlyta kaina, už kurią pasiūliusiam bus parduotas turtas. Pagal teisės aktų reikalavimus varžytynių skaičius iš esmės yra neribojamas, nes tik turto pradinei pardavimo kainai tapus mažesnei nei 10 minimalių mėnesinių algų (toliau – MMA) turtas galėtų būti parduodamas ne varžytynėse kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Taigi, ginčijamo sprendimo nuostata dėl turto laisvo pardavimo būdo yra neteisėta, pažeidžia kreditorių teises, nes neužtikrina, kad turtas bus parduotas už didžiausią rinkos kainą ir bus patenkinta įmanomai didžiausia kreditorių finansinių reikalavimų dalis.

Atsakovė LUAB „Fiberton“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Algsta“, prašė atmesti pareiškėjos skundą. Nurodė, kad pareiškėja nesiūlė kitokio bendrovės turto realizavimo būdo ir tvarkos. Ginčijamas sprendimas priimtas kreditorių daugumos balsais, todėl jis atitinka kreditorių daugumos interesus ir nepažeidžia pareiškėjos interesų. Bendrovės turtas buvo įsigytas ir pradėtas eksploatuoti 2021 m. balandžio mėn., jis buvo skirtas gaminti neaustines medžiagas, kurios buvo paklausios COVID-19 pandemijos metu. Kadangi įranga buvo eksploatuojama, buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas. Šiuo metu nėra paklausos neaustinėms medžiagoms ir apsaugos priemonėms bei atitinkamai tokių priemonių gamybai reikalingai įrangai. Įrangos paklausos rinkoje analizę atliko tiek nemokumo administratorė, tiek buvę bendrovės valdymo organai, bandydami gelbėti bendrovės finansinę situaciją iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, pasirinkta pradinė turto pardavimo kaina (likutinė vertė) yra pagrįsta, neprieštarauja turto pardavimo principams, nes yra realiausia. Turtą nuspręsta parduoti elektroninėse varžytynėse, taip užtikrinant JANĮ 85 straipsnio reikalavimus dėl rinkos kainos ir didžiausios kainos principų. Visos įrangos kaip vieno turtinio vieneto pardavimas suteikia didžiulį pranašumą, lyginant su pavienių staklių realizacija, nes taip sutaupomas ne tik laikas, bet ir žymiai sumažėja administravimo išlaidos. Įsigijęs visą įrangos kompleksą, pirkėjas galės tęsti gamybą be papildomų leidimų ar įrenginių derinimo, nes visa linija sukomplektuota ir veikia kaip vieninga sistema. Neaustinių medžiagų, naudotų medicininių kaukių ir respiratorių filtrams gaminti linijos susideda iš specializuotos įrangos, kurios dalį pardavus, niekas nepirks likusių staklių, kurios nėra tokios specifinės. Pagal ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą pavienės staklės būtų parduodamos tik jei jų, kaip komplekso, nepavyktų parduoti varžytynėse. Šiuo metu nėra galimybės numatyti, kiek laiko užsitęs pavienių staklių pardavimas. Bendrovės likvidavimo procedūra turi būti užbaigta iki 2027 m. vasario 18 d., todėl pareiškėjos elgesys vilkina bankroto procesą ir nėra suderinamas su šio proceso veiksmingumu.

Suinteresuotas asmuo UAB „Farmus“ prašė atmesti pareiškėjos skundą, nes ji, kaip didžiausia bendrovės kreditorė, yra labiausiai suinteresuota, kad bendrovės turtas būtų parduotas už didžiausią įmanomą kainą, o tai gali užtikrinti viešosios varžytynės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 28 d. nutartimi patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino LUAB „Fiberton“ 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimą trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo.

Teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, t. y. kad priimant ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą, būtų pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėja, kuri ginčijo kreditorių susirinkimo sprendimą tik materialiuoju aspektu.

Dėl kreditorių susirinkimo sprendimo prieštaravimo JANĮ 85 straipsnio 1 punktui (turto pardavimo ne už rinkos kainą, o už likutinę vertę) teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, jog bendrovės kreditorių susirinkime buvo sprendžiama dėl tam tikro specifinio turto (įrangos, įsigytos COVID-19 pandemijos metu neaustinei medžiagai ir apsaugos priemonėms gaminti) pardavimo. Pareiškėja akcentavo likutinės turto kainos nelygiavertiškumą rinkos kainai, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad siekiamo parduoti turto rinkos kaina, atsižvelgiant į jos dabartinę būklę, yra didesnė nei 447 938 Eur (nemokumo administratorės nustatyta likutinė vertė). Pareiškėja nepateikė analogiško turto rinkos kainą patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, duomenų apie analogiškų turto objektų pardavimo kainą, pačios kreditorės užsakytos turto vertinimo ataskaitos. Pareiškėja taip pat nepateikė duomenų, kad nustatyta turto vertė neatitinka realios rinkos kainos ar prieštarauja maksimalaus kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo tikslui.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamas bendrovės kreditorių susirinkimas buvo priimtas, ištyrus nemokumo administratorės pateiktus duomenis ir atsižvelgus į pareiškėjos pastabas. Vien abstraktaus bendro pobūdžio teiginiai ir subjektyvi pareiškėjos nuomonė dėl turto kainos nesudarė pagrindo kreditorių susirinkimui abejoti nemokumo administratorės siūloma turto verte ir neįpareigojo skirti bendrovės turto vertinimo. Bendrovei priklausantį turtą nuspręsta parduoti varžytynėse, todėl tikroji bendrovei priklausančio turto kaina bus aiški, potencialiems pirkėjams varžantis dėl parduodamo turto. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog nustatyta pradinė turto kaip komplekso pardavimo kaina neatitiko JANĮ 85 straipsnio 1 punkto reikalavimų.

Dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo atitikties JANĮ 85 straipsnio 2 punktui (didžiausios kainos principui) teismas nurodė, kad parduotinas bendrovės turtas yra kilnojamieji daiktai, kurie buvo sukomplektuoti COVID-19 pandemijos laikotarpiu gaminti produkcijai, skirtai specifiniams sveikatos apsaugos poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad minėtų įrenginių (staklių) visuma negalėtų būti realizuota kaip turto kompleksas. Taip pat nėra duomenų, kad nurodytų daiktų pardavimas kaip komplekso mažina potencialių pirkėjų skaičių, negali užtikrinti konkurencijos bei didžiausios kainos ar didina tikimybę, jog turtas iš viso nebus parduotas.

Teismas pažymėjo, kad nors gali būti parduodamos pavienės staklės (įrenginiai), tačiau nepaneigta tai, jog šie įrenginiai buvo naudojami kaip visuma, todėl tai leidžia prieiti išvadą apie jų didesnę kaip visumos vertę. Vien tai, kad yra galimybė bendrovei priklausančią įrangą realizuoti atskirai kaip savarankiškus turto vienetus, savaime nereiškia, jog šis turtas negali būti parduodamas kaip vientisas turtinis kompleksas, kad toks kreditorių susirinkimo sprendimas yra neracionalus ir ekonomiškai nepagrįstas. Pareiškėja neįrodė tokios kreditorių susirinkimo turto pardavimo tvarkos neracionalumo ir neekonomiškumo.

Teismas nurodė, kad neturi pagrindo prieiti prie išvados, jog kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių dauguma, nusprendusi pasirinkti būtent tokį turto pardavimo būdą (parduoti turtą kaip turtinį kompleksą, manant, jog daiktų visuma geriau pasieks norimą tikslą ir turės didesnę ekonominę vertę, įvertinus tai, jog įrenginiai kaip visuma buvo naudojami ir iki šiol) šiame bankroto proceso etape priėmė akivaizdžiai bendrovei ir (ar) jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingą, jų interesus pažeidžiantį sprendimą.

Teismas pareiškėjos argumentus, kad atskirai parduodant bendrovės kilnojamąjį turtą įrenginiai būtų parduoti už didesnę kainą nei turto kompleksas, įvertino kaip deklaratyvius ir objektyviai nepagrįstus, nes tokiu atveju dalis kilnojamojo turto iš viso gali būti neparduota (esant mažesnei šio turto kaip atskiro vieneto paklausai) ir iš to nebūtų gauta jokių pajamų. Atskiras įrenginių pardavimas varžytynėse, teismo vertinimu, pareikalautų didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, kurios turėtų būti dengiamos iš bendrovės administravimo lėšų, taip mažinant kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad šiame etape staklių (įrenginių) pardavimo tvarka laisvo pardavimo būdu nėra pagrįsta aiškiais ir konkrečiais motyvais, sudarančiais pagrindą išvadai, jog ginčijamame kreditorių susirinkimo sprendime numatytas laisvo pardavimo būdas sudarytų galimybę gauti didesnę sumą nei parduodant stakles varžytynėse. Bendrovės nemokumo administratorė, siūlydama turtą parduoti laisvo pardavimo būdu, nepateikė motyvuoto prašymo numatyti staklių pardavimą laisvo pardavimo būdu, atsižvelgiant į JANĮ 90 straipsnio 2 dalyje nurodytas priežastis. Kreditorių susirinkimo patvirtinta galimybė parduoti įrangą laisvo pardavimo būdu taip pat nėra pakankamai skaidri ir neatitinka vieno pagrindinių JANĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto bankroto proceso skaidrumo principo.

Teismas nurodė, kad reikšminga tai, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo sprendimu numatyta galimybė parduoti turtą kaip kompleksą laisvo pardavimo būdu, sumažinus antrosiose varžytynėse skelbtą turto komplekso pardavimo kainą 30 proc. ir taip turtą parduoti per 3 savaites. Kreditorių susirinkimas numatė, kad nepardavus turto komplekso laisvo pardavimo būdu per tris savaites už 30 proc. sumažintą kainą, turto kompleksas turi būti parduodamas už kainą, sumažintą dar 30 proc., nenurodant termino, kurį turto kompleksas turi būti parduodamas laisvo pardavimo būdu už 187 352 Eur. Be to, nepavykus per neaiškų terminą laisvo pardavimo būdu parduoti turto komplekso už 187 352 Eur, kreditoriai numatė, kad turi būti parduodamos pavienės staklės už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne žemesnę už metalo laužo kainą. Teismo vertinimu, toks sprendimas prieštarauja JANĮ 86 straipsnio 3 daliai, nes bendrovės nemokumo administratorė pateiktoje kreditorių susirinkimo informacijoje pasiūlė turto kaip komplekso pardavimo kainą, todėl kreditorių susirinkime buvo svarstoma tik turto kaip komplekso pardavimo kaina ir nebuvo sprendžiama dėl pavienių staklių pardavimo pradinės kainos tvirtinimo. Nemokumo administratorei pasiūlius kreditoriams papildomoje informacijoje parduoti pavienes stakles laisvo pardavimo būdu už didžiausią pasiūlytą kainą, nebuvo užtikrintas tokio laisvo pardavimo skaidrumas, aiškumas ir konkretumas, nukrypstant nuo bendro turto pardavimo varžytynėse principo. Taigi, tokiu kreditorių susirinkimo sprendimu (nepardavus turto komplekso varžytynių ir laisvo pardavimo būdu, parduoti pavienes stakles už didžiausią pasiūlytą kainą, nenustačius pradinės pavienių staklių pardavimo kainos) apeinamas JANĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimas dėl turto (pavienių staklių) pardavimo kainos nustatymo.

Teismas įvertino kaip neaiškų ir nekonkretų JANĮ 90 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties pagrindimą, nes bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 25 d. papildomoje informacijoje kreditoriams nenurodė aplinkybių, kad pavienės staklės yra bevertės, grindė JANĮ 90 straipsnio 2 dalies taikymo išimtį iš esmės tik bankroto proceso operatyvumu ir siekiu išvengti ginčų dėl sprendimų. Teismo vertinimu, nemokumo administratorės papildomoje informacijoje kreditoriams nurodytos aplinkybės nėra pakankamos tam, kad šiame etape būtų nukrypstama nuo JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatyto turto realizavimo būdo. Nors nemokumo administratorė nurodė atsiliepime į skundą, kad pavienės staklės yra bevertės ir gali būti realizuotos tik už metalo laužo kainą, šią aplinkybę paneigė nemokumo administratorės siūlymas parduoti pavienes stakles laisvo pardavimo būdu didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, o ne perduoti neparduotas stakles kaip metalo laužą.

Teismas priėjo išvadą, kad nemokumo administratorė tinkamai nepagrindė nukrypimo nuo bendros JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo varžytynėse, kai pateikti duomenys (apie tam tikras stakles, kurių likutinė vertė viršija 10 MMA) patvirtina JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatyto turto pardavimo būdo taikymo pagrįstumą. Be to, nenurodytas konkretus pavienių staklių pardavimo terminas, kuris sudaro pagrindą nemokumo administratorei parduoti turtą laisvo pardavimo būdu neapibrėžtą terminą už kreditorių susirinkimo sprendimu nenustatytą kainą. Taigi, toks kreditorių susirinkimo sprendimas neatitinka JANĮ 85 straipsnio 2–3 punktuose įtvirtintų turto pardavimo principų. Tai, kad šiuo metu nemokumo administratorė negali nustatyti konkretaus pavienių staklių laisvo pardavimo termino, nepaneigia to, jog toks terminas, atsižvelgiant į JANĮ 85 straipsnio 3 punkte įtvirtintą turto apyvartos greičio principą, turėtų būti nustatytas.

Teismas konstatavo, kad bendrovės 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimas trečiuoju darbotvarkės klausimu iš dalies prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 2–3 punktams, 86 straipsnio 3 daliai, 90 straipsnio 2 daliai. Teismas įvertino šiuos pažeidimus kaip esminius, nes dėl jų nėra užtikrinamas turto pardavimas už didžiausią įmanomą kainą įstatymo nustatyta tvarka, dėl to neužtikrinami kreditorių interesai gauti maksimalų jų reikalavimų patenkinimą. Dėl nurodytų priežasčių teismas nutarė panaikinti bendrovės 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimą trečiuoju darbotvarkės klausimu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja UAB „Macro Investment“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartyje esantį teismo sprendimą, kad LUAB „Fiberton“ turto pardavimo kaina 477 938 Eur atitinka JANĮ 85 straipsnio 1 punkto reikalavimus, kartu su šios nutarties 27 punkte esančiu teismo motyvu, jog UAB „Macro Investment“ „<...> neįrodė, jog bendrovės 2026 m. gegužės 26 d. susirinkime nustatyta pradinė turto kaip komplekso pardavimo kaina neatitiko JANĮ 85 straipsnio 1 punkto reikalavimų“;

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartyje esantį teismo sprendimą, kad LUAB „Fiberton“ turto pardavimo būdas – visą turtą parduoti kaip vieną turtinį kompleksą, atitinka JANĮ 85 straipsnio 2 punkto reikalavimą, kartu su šios nutarties 36 punkte esančiu teismo motyvu, jog „<...> teismas neturi pagrindo spręsti, kad kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių dauguma, nusprendusi pasirinkti būtent tokį turto pardavimo būdą <...> šiame bankroto proceso etape priėmė akivaizdžiai bendrovei ir (ar) jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingą, jų interesus pažeidžiantį nutarimą.“

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas skundžiamos nutarties 27 punkte pripažino, kad bendrovės turto pardavimo kaina turi būti nustatyta JANĮ 85 straipsnio 1 punkte nurodytomis sąlygomis, tačiau teismui pritrūko įrodymų prieiti prie išvados, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo sprendimu buvo nuspręsta bendrovės turtą parduoti nesilaikant minėtos įstatymo normos. Tokie teismo nutarties motyvai yra nepagrįsti, nes prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 1 punkto, 86 straipsnio 3 dalies bei 4 dalies normoms, todėl turi būti panaikinti. Pagal minėtas teisės normas bendrovės nemokumo administratorė privalėjo identifikuoti bendrovės turtą, surasti jau buvusius tokio ar analogiško turto sandorius ir apibendrinti juose esančias kainas ir kitas sąlygas, sugretinti ir pateikti šias sandorių kainas kreditorių susirinkimui kaip pagrindimą su savo kainos pasiūlymu, o nemokumo administratorės pateiktą rinkos kainos pagrindimą turėjo įvertinti kreditorių susirinkimas ir balsavimu nuspręsti, ar ši kaina atitinka rinkoje buvusio analogiško turto pardavimo kainą ir sąlygas. Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorė nebuvo pateikusi bendrovės kreditorių susirinkimui jokio turto rinkos kainos pagrindimo, t. y. nenurodė, koks rinkoje buvo parduotas analogiškas turtas, kokiomis sąlygomis, kokie yra šio turto skirtumai ir kokią jie turi įtaką bendrovės turto pardavimo kainai. Nemokumo administratorė pasiūlė turtą parduoti už likutinę vertę, o ne už rinkos kainą, todėl priešingi teismo nutarties motyvai dėl pasiūlytos turto kainos atitikimo JANĮ 85 straipsnio 1 punktui yra nepagrįsti.

Teismas skundžiamos nutarties 36 punkte nepagrįstai nurodė, kad visas bendrovės turtas (staklės) turi būti parduodamos kaip vienas turtinis kompleksas. Tokie teismo nutarties motyvai prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 2 punktui, pagal kurį likviduojamos dėl bankroto bendrovės turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą. Bendrovės nemokumo administratorės kreditorių susirinkimui pateikta informacija patvirtina, kad bendrovės turtą sudaro 3 vienetai kaukių pakavimo staklių, 3 vienetai pūsto lydyto polipropileno audinio gamybos staklių, 4 vienetai vienkartinių medicininių kaukių gamybos staklių. Taigi, tos pačios funkcijos staklės nesudaro vieno gamybos įrenginio (vieno turtinio komplekso), nes jos funkciniu ryšiu nėra susijusios taip, jog, nesant ar atskyrus kurį nors iš susidedančių daiktų, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų tokio komplekso vertė. Be to, bendrovė minėtas stakles pirko kaip skirtingus daiktus ir skirtingu laikotarpiu, todėl bankroto procese šie daiktai taip pat turi būti vertinami ir parduodami kaip savarankiški, atskirą rinkos vertę turintys daiktai. Akivaizdu, kad viso komplekso, susidedančio iš kelių tų pačių staklių, paklausa yra mažesnė nei pavienių tokių staklių, todėl, esant mažesnei paklausai, yra neužtikrinama, jog turtas bus parduotas už didžiausią kainą. Taigi, skundžiami pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai pažeidžia JANĮ 85 straipsnio 2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl šalintini.

Atsakovė LUAB „Fiberton“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Algsta“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Skundžiami teismo nutarties motyvai yra pagrįsti, nes apeliantė nevertina likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto specifikos, bankroto proceso tikslų, o tik pažodžiui aiškina JANĮ nuostatas. Bendrovės turtas (neaustinių medžiagų, naudotų medicininių kaukių ir respiratorių filtrams gaminti linija) yra specifinis turtas ir buvo skirtas COVID-19 apsaugos priemonių poreikiui tenkinti, o šiuo metu tokio poreikio nėra, įranga nebuvo naudojama 3 metus. Kadangi įranga buvo sukurta specifiniam poreikiui, jos vertė priklauso nuo to, kaip ją galima bus adaptuoti kitų neaustinių medžiagų gamybai. Likutinė balansinė tokio turto vertė, kaip pradinė pardavimo kaina, nepažeidžia kreditorių interesų ir yra suderinama su JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintu didžiausios kainos principu.

Aplinkybė, kad gamybos linijoje yra keletas vienodų staklių, tik patvirtina, jog turtą būtina parduoti kaip vieną kompleksą. Jei atskiros staklės bus išparduotos pavieniui, likusios specifinės gamybos linijos dalys taps visiškai bevertės ir bus parduotos už metalo laužo kainą, nes įranga praras savo funkcinį vientisumą. Keletas vienodų staklių buvo įsigytos ne kaip pavienis turtas, o tam, kad padidinti tuo metu veikiančios linijos našumą ir patenkinti rinkos poreikius. Be to, iki 2025 m. rugsėjo 3 d. bendrovės ilgalaikis turtas buvo įkeistas UAB „Farmus“, įkeisto turto vertė – 411 778 Eur, t. y. nebuvo didesnė už balansinę vertę. Apeliantė nepagrindė, kad turto rinkos vertė yra didesnė už likutinę vertę, jog turtą, išskaidžius į atskirus pardavimo objektus, galima parduoti už didesnę kainą.

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) akcinė bendrovė (toliau – AB) „Turto bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinti likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo motyvai yra pagrįsti ir teisėti. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 22 d., bendrovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Algsta“. 2025 m. lapkričio 5 d. įsitiesėjo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutartis patvirtinti bendrovės kreditorių sąrašą. 2026 m. vasario 18 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartis likviduoti bendrovę dėl bankroto. 2026 m. balandžio 14 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartis patvirtinti didžiausios bendrovės kreditorės UAB „Farmus“ finansinį reikalavimą.

Bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 12 d. elektroniniu paštu išsiuntė bendrovės kreditoriams pranešimą apie 2026 m. gegužės 26 d. organizuojamą kreditorių susirinkimą, jo darbotvarkę. Nemokumo administratorė pateikė bendrovės kreditoriams informaciją apie LUAB „Fiberton“, įskaitant turto sąrašą, į kurį buvo įtraukti: 3 vienetai kaukių pakavimo staklių, 4 vienetai respiratorių gamybos staklių, 3 vienetai pūsto lydyto propileno audinio gamybos staklių, 4 vienetai vienkartinių medicininių kaukių gamybos staklių, pakavimo mašina „Minipack“, kompresorius, suspausto oro rinktuvas, „spinaretas“, palečių apvyniojimo įrenginys, pusiau automatinis kampinio užlydymo įrenginys (bendra šių objektų pradinė vertė – 1 050 470 Eur, bendra likutinė vertė – 387 774 Eur); į turto sąrašą taip pat įtrauktos 1 300 mm ultragarsinės laminavimo staklės, perimtos iš UAB „Essmedi“ (pradinė vertė – 112 704,54 Eur, likutinė vertė – 90 163,63 Eur). Viso nurodyto turto pradinė vertė – 1 163 174,54 Eur, bendra likutinė vertė – 477 937,63 Eur. Nemokumo administratorė nurodė, kad LUAB „Fiberton“ veikla buvo susijusi su neaustinių medžiagų ir jų gaminių gamyba COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Nemokumo administratorė trečiuoju darbotvarkės klausimu pasiūlė tokį sprendimo dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo projektą: parduoti bendrovės turtą varžytynėse, pirmosioms varžytynėms nustatant likutinės turto vertės kainą – 477 938 Eur, antrosioms – 20 proc. mažesnę, t. y. 382 350 Eur; kainos kėlimo intervalas 200 Eur; nepardavus varžytynėse, parduoti laisvo pardavimo būdu, nustatant 30 proc. mažesnę kainą nei antrosiose varžytynėse, t. y. 267 645 Eur; nepardavus per tris savaites, kainą sumažinti 30 proc., t. y. iki 187 352 Eur; nepardavus, parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, bet ne mažesne negu metalo laužo kaina; apie pardavimą skelbti internetiniame portale www.skelbiu.lt.

Apeliantė UAB „Macro Investment“ 2026 m. gegužės 25 d. išsiuntė bendrovės nemokumo administratorei raštą dėl siūlomos turto pardavimo tvarkos, prašydama pakeisti kreditorių susirinkimo darbotvarkės trečiuoju klausimu siūlomo sprendimo projektą ir pasiūlyti kreditorių susirinkimui svarstyti JANĮ nustatytus reikalavimus atitinkančią bendrovės turto pardavimo tvarką, supažindinti su šiuo prašymu kitus bendrovės kreditorius. Apeliantė nurodė argumentus dėl turto įvertinimo rinkos kaina, turto pardavimo atskirais daiktais, varžytynių vykdymo laikotarpio iki kainos sumažinimo iki 10 MMA.

Bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 25 d. elektroniniu paštu išsiuntė bendrovės kreditoriams apeliantės raštą ir savo parengtą papildomą informaciją dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo. Nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovė neturi lėšų turto vertinimui, bendrovė administruojama nemokumo administratorės lėšomis, todėl turto vertintojo nesamdo ir neprašo išlaidų už šias paslaugas atlyginimo. Nemokumo administratorė pasidomėjo analogišką veiklą vykdančių įmonių poreikiu įrangai, tačiau nė vieno pasiūlymo pirkti bendrovės įrangą negavo nei iš AB „Neaustinių medžiagų fabrikas“, nei iš smulkesnių gamintojų. Nemokumo administratorė nesutiko su apeliantės pozicija, kad už pavienius įrenginius galima gauti didesnę kainą. Turto komplekso pardavimo iš varžytynių atveju, mažinant pardavimo kainą iki 10 MMA (11 530 Eur), padidėtų administravimo išlaidos, būtų užvilkintas bankroto procesas. Nemokumo administratorė pateikė kreditoriams papildytą kreditorių susirinkimo sprendimo dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo projektą, nurodydama, kad pildymas siūlomas dėl užsitęsusių bankroto procedūrų, siekiant operatyviau išspręsti ir ateityje išvengti ginčų dėl priimamų kreditorių susirinkimo sprendimų. Konkrečiai nemokumo administratorė papildė savo ankstesnį siūlomą sprendimo projektą tuo, kad, nepavykus parduoti viso turto komplekso laisvo pardavimo būdu už 187 352 Eur, bus parduodamos pavienės staklės didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, bet ne mažesne už metalo laužo kainą.

2026 m. gegužės 26 d. įvyko LUAB „Fiberton“ kreditorių susirinkimas, kuriame trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtas sprendimas dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos nustatymo. Kreditorių susirinkimas nusprendė: parduoti bendrovės turtą varžytynėse, pirmosioms varžytynėms nustatant likutinės turto vertės kainą – 477 938 Eur, antrosioms – 20 proc. mažesnę, t. y. 382 350 Eur; kainos kėlimo intervalas 200 Eur; nepardavus varžytynėse, parduoti laisvo pardavimo būdu, nustatant kainą 30 proc. mažesnę nei antrosiose varžytynėse, t. y. 267 645 Eur; nepardavus per tris savaites, kainą sumažinti dar 30 proc., t. y. iki 187 352 Eur; nepardavus, organizuoti pavienių staklių pardavimą ir pasiūlyti didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, bet ne mažesne negu metalo laužo kaina; apie pardavimą skelbti interneto portale www.skelbiu.lt. Už šį sprendimą balsavo kreditoriai, kurių bendrovės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma yra 1 641 117,17 Eur, prieš – 109 101,61 Eur.

Dėl teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus

Teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamoji dalis yra sudėtinė teismo sprendimo dalis (CPK 270, 338 straipsniai). Teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo išvados ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Taigi, teismo sprendimo (nutarties) motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas teismo procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018, 24 punktas). Tačiau teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies apskundimas yra ribojamas, o galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, dalyvaujančiam byloje asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus); aiškinimas, kad dalyvaujantis byloje asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 28 punktas; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019, 47 punktas). Taigi, tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog daro poveikį jo teisėms bei pareigoms ir yra jam nepalanki. Asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 58–60 punktai).

Taigi, teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies apskundimas yra ribojamas, todėl sprendžiant dėl atskirojo skundo pagrįstumo pirmiausia turi būti įvertinta, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pasisakyta dėl tokių faktinių aplinkybių, kurios gali daryti poveikį apeliantės teisėms ar pareigoms ir sukurti teisinius padarinius ateityje.

Apeliantė, kuri yra bendrovės kreditorė, padavusi skundą dėl bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimo nustatyti turto pardavimo tvarką, savo teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir prašyti juos pašalinti iš nutarties teksto iš esmės grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai nepripažino, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatoms dėl nustatytos turto kainos ir pardavimo būdo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patenkino apeliantės skundą ir panaikino bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo, kaip neatitinkantį JANĮ 3 straipsnio 3 punkto, 85 straipsnio 2–3 punktų, 86 straipsnio 3 dalies ir 90 straipsnio 1–2 dalių nuostatų. Tai reiškia, kad klausimas dėl bendrovei priklausančio turto pardavimo turėtų būti iš naujo sprendžiamas bendrovės kreditorių susirinkime. Vadinasi, dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, kuriais pripažinta, kad kreditorių susirinkimo sprendimas dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo neprieštarauja minėtoms JANĮ nuostatoms, ateityje (t. y. pakartotinai sprendžiant šį klausimą kreditorių susirinkime) gali kilti abejonių dėl naujo sprendimo turinio atitikties toms pačioms JANĮ nuostatoms. Taigi, apeliantė, kaip bendrovės kreditorė, inicijavusi ginčą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos nustatymo, turi teisinį suinteresuotumą apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, nepriklausomai nuo jos interesus atitinkančios teismo nutarties rezoliucinės dalies.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal JANĮ 55 straipsnio nuostatas kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio sprendimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, kad, priimant ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą, būtų buvusi pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Atskirajame skunde nėra nurodyta argumentų, susijusių su kreditorių susirinkimo procedūriniais pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, susijusių su ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimu, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualūs ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo materialieji (turinio) aspektai ir apeliantės skundžiami pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai.

Pirmosios instancijos teismas nutarties 27 punkte nurodė: „<...> pareiškėja neįrodė, jog bendrovės 2026 m. gegužės 26 d. susirinkime nustatyta pradinė turto kaip komplekso pardavimo kaina neatitiko JANĮ 85 straipsnio 1 punkto reikalavimų.“ Apeliantės teigimu, minėta teismo išvada dėl bendrovei priklausančio turto pardavimo kainos (477 938 Eur) atitikimo JANĮ 85 straipsnio 1 punkto nuostatai yra nepagrįsta, nes turto kaina nustatyta ne pagal rinkos kainą, o pagal likutinę (balansinę) turto vertę, t. y. nemokumo administratorė nepagrindė pradinės turto pardavimo kainos.

JANĮ 85 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis šiais principais: 1) rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; 2) didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; 3) turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas.

Pagal JANĮ 86 straipsnio 2 dalį juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens turtas parduodamas tik kreditorių susirinkimui pritarus turto, išskyrus parduodamą iš varžytynių turtą, pardavimui.

JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iš varžytynių turi būti parduodamas šis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas: 1) nekilnojamasis turtas; 2) kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė už 10 MMA dydį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas nemokumo administratoriaus motyvuotu prašymu gali priimti sprendimą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą leisti parduoti kitu negu iš varžytynių būdu, jeigu tokio pardavimo atveju numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių.

Taigi, likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis šiais principais: 1) rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; 2) didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; 3) turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas. Šie juridinio asmens turto realizavimo bankroto procese principai siejami su pagrindinių nemokumo proceso tikslu – sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Šie principai nėra konkuruojantys. Sprendžiant dėl turto pardavimo, jie turi būti tarpusavyje derinami (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-347-407/2025, 23 punktas).

Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas ir praktikoje pripažįstamas kreditorių autonomijos principas. Laikomasi pozicijos, kad kreditorių susirinkimas yra kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018, 20 punktas), todėl būtent kreditorių susirinkimas turi teisę (o kartu ir pareigą) spręsti dėl pradinės nekilnojamojo turto pardavimo kainos, t. y. revizuoti nemokumo administratoriaus siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą, siekiant bankrutuojančio juridinio asmens (skolininko) ir kreditorių interesų pusiausvyros (JANĮ 86 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-798/2025, 47 punktas).

Sprendžiant dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos kreditorių susirinkime, o apskundus kreditorių susirinkimo nutarimą – teisme, turi būti atsižvelgiama į pagrindinį bankroto procedūrų tikslą, t. y. maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Šis tikslas pasiekiamas, kai turto pardavimo kaina ir tvarka nustatomos įvertinus siekiamo parduoti turto specifiką, potencialius pirkėjus, rinkos svyravimus, taip pat turto pardavimo trukmės įtaką bankroto proceso eigai, administravimo išlaidų dydžiui ir kreditorių reikalavimų patenkinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017, 38 punktas; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 47 punktas).

Likvidavimo procedūrų tikslas yra operatyviai realizuoti likviduojamos dėl bankroto bendrovės turtą ir iš gautų pajamų patenkinti kreditorių reikalavimus. Tiek nemokumo administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumą prižiūrintis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus ir operatyviai bei teisingai išspręsti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-1075/2022, 35 punktas; 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-781/2025, 51 punktas).

Kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu, yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017, 25 punktas).

Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus dėl pradinės bendrovės turto pardavimo kainos, laikosi nuoseklios pozicijos, kad likutinė turto vertė neatitinka rinkos kainos, todėl pradinės turto pardavimo kainos pagal likutinę vertę nustatymas prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 1 punkto nuostatai, pagal kurią turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu pareiškėjas (kreditorius) nepritaria kreditorių susirinkimo sprendimams dėl turto kainos nustatymo, jis turėtų ne kelti abejones dėl turto vertės, o pateikti aiškius ir pagrįstus argumentus, kodėl kreditorių susirinkime nustatyta turto kaina yra neteisėta ir nepagrįsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-347-407/2025, 25 punktas). Motyvuotu kreditoriaus prieštaravimu gali būti laikomas toks nesutikimas su siūloma bendrovės turto pardavimo tvarka, kai pateikiama konkrečių argumentų, kodėl siūloma tvarka neužtikrina geriausio rezultato, be to, kai nurodoma galima alternatyva, pateikiama konkrečių duomenų, jog, parduodant kitokia galima tvarka, realu tikėtis gauti didesnę naudą. Argumentuotu prieštaravimu siūlomai pradinei turto pardavimo kainai laikytinas toks nesutikimas, kai konkrečiais argumentais pagrindžiama, kodėl siūloma kaina nėra optimali, įvardijama tam tikrų kriterijų ir (ar) pateikiama konkrečių duomenų kitokiai nei siūloma pradinei pardavimo kainai pagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-527-910/2023, 38 punktas; 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-854/2025, 71 punktas).

Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad nors paprastai turto rinkos vertę nustato kvalifikuotas turto vertintojas, vadovaudamasis turto ir verslo vertinimo metodika, tačiau rinkos vertė yra tik teorinis dydis, kuris gali būti subjektyvus ir ginčytinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1887-407/2020, 28 punktas). Teikdamas parduodamo turto kainos pagrindimą kreditorių susirinkimui, nemokumo administratorius neprivalo turto kainos visais atvejais grįsti profesionalia turto vertinimo ataskaita. Turto kaina gali būti pagrįsta įvairiais būdais, pavyzdžiui, remiantis Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta turto verte ir (ar) nekilnojamojo turto pardavimo portalų duomenimis, atlikus lyginamąją panašių objektų turto vertės analizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 70 punktas). Neįkeisto kilnojamojo turto vertės, atsižvelgiant į šio turto likutinę vertę, nustatymo būdas yra galimas, t. y. nemokumo administratorius gali remtis balansine turto verte ir neprivalo šio turto vertei nustatyti būtinai pasitelkti profesionalų turto vertintoją (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-854/2025, 74 punktas).

Taigi, apeliantė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad kreditorių susirinkimo sprendimu, remiantis likutine turto verte, nustatyta bendrovės turto pradinė pardavimo kaina yra nepagrįsta, t. y. neatitinka rinkos kainos.

Nustatyta, kad bendrovės vykdoma veikla iki bankroto bylos iškėlimo buvo specifinio pobūdžio, susijusi su neaustinių medžiagų ir jų gaminių gamyba, ir buvo aktuali COVID-19 pandemijos laikotarpiu 2020–2023 m. Minėtos veiklos vykdymui bendrovė 2021–2023 m. įsigijo įrenginius (stakles), kurių įsigijimo vertė sudarė 1 163 174,54 Eur, o bendrovės nemokumo administratorės nustatyta likutinė vertė (įvertinus nusidėvėjimą, veiklos nutraukimą 2024 m.) – 477 937,63 Eur. Bendrovės nemokumo administratorė kreditorių susirinkimui pasiūlė ir absoliuti kreditorių dauguma (93,77 proc.) pritarė nemokumo administratorės siūlymui nustatyti pradinę turto pardavimo 477 938 Eur kainą, atsižvelgdama į likutinę turto vertę. Prieš kreditorių susirinkimą bendrovės nemokumo administratorė informavo kreditorius, kad pasidomėjo analogišką veiklą vykdančių įmonių poreikiu įrangai, tačiau nė vieno pasiūlymo pirkti bendrovės įrangą negavo nei iš AB „Neaustinių medžiagų fabrikas“ (viena didžiausių tekstilės, čiužinių ir baldų gamybos įmonė Lietuvoje), nei iš smulkesnių gamintojų. Taigi, bendrovės nemokumo administratorė, teikdama sprendimo dėl bendrovės turto realizavimo tvarkos ir kainos nustatymo projektą kreditorių susirinkimui, paaiškino, kaip (ir kodėl) buvo apskaičiuota pradinė turto pardavimo kaina. Nemokumo administratorė kreditoriams taip pat nurodė, kad bendrovė neturi lėšų turto vertinimui atlikti, o bendrovės nemokumo procedūros administruojamos nemokumo administratorės lėšomis, todėl turto vertintojo ji nesamdo ir neprašo atlyginti šių paslaugų išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kad bendrovės nemokumo administratorės nustatyta ir kreditorių daugumos patvirtinta bendrovės turto pradinė pardavimo kaina yra nepagrįsta ir neadekvati bei neatitinka rinkos kainos. Kaip minėta, kilnojamojo turto vertės pagal šio turto likutinę vertę nustatymo būdas yra galimas, t. y. nemokumo administratorė galėjo remtis balansine turto verte ir neprivalėjo šio turto vertei nustatyti pasitelkti profesionalų turto vertintoją. Nors apeliantė teikė pastabas dėl turto vertės nustatymo būdo, tačiau patikimų duomenų dėl galimai kitokios bendrovei priklausančio turto rinkos kainos nepateikė nei kreditorių susirinkimui, nei teismui (pavyzdžiui, duomenų apie analogiško turto rinkos vertę, pardavimo kainą). Apeliantė, teigdama, kad turtas buvo įvertintas likutine verte, o ne rinkos kaina, nepagrindė, kokią įtaką ši aplinkybė turėtų nustatytai pradinei turto kainai, t. y. jog turtą įvertinus kitokiu būdu, ši kaina neabejotinai pasikeistų (būtų didesnė).

Kaip minėta, juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis rinkos kainos principu, reiškiančiu, jog turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas. Apeliantės deklaratyvaus pobūdžio argumentai apie tikėtiną kitokią bendrovės turto rinkos vertę, nepateikus išsamių duomenų, kurie patvirtintų kitokią analogiško turto vertę, nelaikytini pagrįstais. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą nuspręsti, kad nemokumo administratorės kreditorių susirinkimui pasiūlyta bendrovės turto vertė yra akivaizdžiai neprotinga, prieštaraujanti ekonomiškumo principui. Tokių duomenų, t. y. kad bendrovės turto rinkos kaina yra kitokia, apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors jai buvo žinomi skundžiami pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, kurių pagrindu apeliantės argumentai, susiję su turto kaina (jos nustatymo būdu ir pasiūlyta pradinė kaina), buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Taigi, apeliantė nepateikė pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad bendrovės nemokumo administratorės nustatyta ir kreditorių susirinkime patvirtinta turto vertė neatitinka realios rinkos kainos, prieštarauja maksimalaus kreditorių reikalavimų patenkinimo tikslui, kuris gali būti pasiekiamas tik tada, kai turto pardavimo kaina nustatoma, įvertinus turto specifiką, potencialius pirkėjus, turto pardavimo trukmės įtaką bankroto proceso eigai, administravimo išlaidų dydžiui ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Taigi, vien deklaratyvaus pobūdžio argumentai ir subjektyvi apeliantės nuomonė dėl bendrovės turto kainos (jos nustatymo būdo) nesudarė pagrindo nemokumo administratorei atlikti papildomus veiksmus dėl turto vertinimo, t. y. papildomai pagrįsti turto vertę.

Pažymėtina, kad pagal JANĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bendrovės turtas privalo būti parduodamas varžytynėse, nes turto pradinė pardavimo kaina yra ne mažesnė už 10 MMA. Teismų praktikoje nurodoma, kad vykstant varžytynėms, varžytynių laimėtoją, o kartu ir turto pardavimo kainą lemia didžiausia varžytynių dalyvio pasiūlyta kaina. Varžytynių metu parduodamo turto pardavimo kainai tiesioginę reikšmę turi to turto rinkos vertė, o varžytynių dalyvio siūloma kaina už konkretų turtą yra reliatyvus to turto rinkos vertės patvirtinimas. Vadinasi, įvykusių varžytynių metu nustatyta turto pardavimo kaina atspindi realią to turto pardavimo rinkoje kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-685/2020, 24 punktas). Tikroji turto kaina bus aiški potencialiems pirkėjams varžantis dėl parduodamo turto: paklausaus ir vertingo turto kaina bus didinama (didės), o jeigu potencialūs pirkėjai varžytynėse nedalyvaus, tai indikuos apie nustatytą per didelę turto kainą, kuri turės būti mažinama (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-347-407/2025, 27 punktas). Turto pardavimo iš varžytynių rezultatas, t. y. turto pardavimas už didžiausią galimą kainą, tiesiogiai koreliuoja su bankroto proceso tikslais – turto pardavimo kuo didesne kaina taip užtikrinant didesnį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-507-881/2025, 59 punktas).

Taigi, varžytynės paprastai laikomos vienu veiksmingiausių turto pardavimo būdų, nes viešai varžantis galima tikėtis, kad likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas bus parduotas už kainą, labiausiai atitinkančią rinkos vertę. Tai reiškia, kad varžytynių dalyviams konkuruojant, pradinė turto kaina gali pakilti, todėl nustatyta bendrovės turto vertė ir pradinė pardavimo kaina nebūtinai yra galutinė. Vadinasi, tikroji bendrovei priklausančio turto kaina bus aiški potencialiems pirkėjams varžantis dėl parduodamo turto. Akivaizdu, kad jei bendrovės turtas yra paklausus ir vertingas, tai varžytynių metu turto kaina bus didinama, o priešingu atveju, t. y. neatsiradus potencialiems pirkėjams, nustatyta pradinė turto kaina turės būti mažinama.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarties 27 punkto motyvų, jog apeliantė neįrodė, jog bendrovės 2026 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkime nustatyta pradinė turto pardavimo kaina neatitinka JANĮ 85 straipsnio 1 punkto reikalavimų. Apeliantės argumentai dėl kitokios ir įrodymais nepagrįstos turto pardavimo kainos paremti prielaidomis, prieštaraujančiomis bankroto proceso operatyvumo ir efektyvumo principams bei vienam iš esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, nurodyti skundžiamos nutarties 36 punkte dėl turto kaip komplekso pardavimo, yra nepagrįsti ir neteisėti. Apeliantės teigimu, šie motyvai prieštarauja JANĮ 85 straipsnio 2 punkte nustatytam likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo didžiausios kainos principui, pagal kurį turtą privaloma siekti parduoti už didžiausią įmanomą kainą.

Pirmosios instancijos teismas nutarties 36 punkte nurodė: „Nagrinėjamu atveju vien tai, kad yra galimybė bendrovei priklausančią įrangą realizuoti atskirai kaip savarankiškus turto vienetus, savaime nereiškia, jog šis turtas, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, negali būti parduodamas kaip vientisas turtinis kompleksas, o toks kreditorių susirinkimo sprendimas yra neracionalus ir ekonomiškai nepagrįstas. Apeliantė neįrodė tokios kreditorių susirinkimo turto pardavimo tvarkos neracionalumo ir neekonomiškumo, o teismas neturi pagrindo spręsti, kad kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių dauguma, nusprendusi pasirinkti būtent tokį turto pardavimo būdą (parduoti turtą kaip vieną turtinį kompleksą, manant, jog daiktų visuma geriau pasieks norimą tikslą ir turės didesnę ekonominę vertę, be to, įvertinus tai, kad įrenginiai kaip visuma buvo naudojami ir iki šiol) šiame bankroto proceso etape priėmė akivaizdžiai bendrovei ir (ar) jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingą, jų interesus pažeidžiantį nutarimą.“

JANĮ neįtvirtinta likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtinio komplekso samprata, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CK 1.110 straipsnio 2 dalyje pateiktu apibrėžimu ir teismų praktikos išaiškinimais dėl turtinio komplekso, kaip savarankiško civilinių teisių objekto, turinio.

Pagal CK 1.110 straipsnio 2 dalį turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma. Kasacinis teismas išaiškino, kad turtinis kompleksas suprantamas kaip visuma bendra paskirtimi pasižyminčių civilinių teisių objektų, kurie laikomi vientisu objektu ir turi turtinę vertę. Turtinio komplekso, kaip daugialypio civilinių teisių objekto, sudaryto iš įvairių turto (tiek materialiųjų, tiek nematerialiųjų) vienetų, instituto įtvirtinimas teisėje suteikia daugiau galimybių išnaudoti turto ekonominį potencialą, nes įprastai turtiniai kompleksai suformuojami siekiant pridėtinės vertės. Ne kiekviena civilinių teisių objektų visuma gali būti vertinama kaip turtinis kompleksas. Turto vienetų visuma gali būti laikoma turtiniu kompleksu tik tada, kai kompleksą sudarantys elementai parenkami ir sujungiami ne atsitiktinai, o toks sujungimas yra nustatytas įstatyme (pavyzdžiui, paveldimo turto masė (palikimas) (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1 dalis); įmonė (CK 1.110 straipsnio 1 dalis)) arba jį lemia konkretus faktinis ar teisinis tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2022, 43 punktas).

Tais atvejais, kai turtinį kompleksą sudarantys daiktai funkciniu ryšiu susiję taip, jog, nesant ar atskyrus kurį nors iš susidedančių daiktų, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų tokio komplekso vertė, tai tokiu atveju nuosavybės perleidimo objektas tiek pagal sutartį, tiek kitais įstatyme nustatytais pagrindais gali būti tik turtinis kompleksas kaip savarankiškas civilinių teisių objektas, bet ne tokio komplekso sudėtinės dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2009). Sprendžiant dėl turtinio komplekso požymių yra reikšmingas tiek neatsiejamas funkcinis jį sudarančių daiktų ryšys, tiek ir kiti požymiai, tokie, kaip, pavyzdžiui, turtinio komplekso kaip visumos vertė, didesnė nei atskirų objektų verčių suma, kompleksą sudarančių turto objektų pobūdis (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai), geografinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477-686/2016, 25 punktas; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 54, 58 punktai). Turtinio komplekso pripažinimą sudarančių aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018, 31 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bankroto procedūrų metu, siekiant maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, turi būti parduodamas visas bankrutuojančios įmonės turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 52 punktas). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 30 punktas).

Taigi, turtinio komplekso samprata iš esmės reiškia atskirų turto objektų (daiktų) suvienijimą, pateisinamą teisiniu ir (ar) faktiniu tikslu, kai tokia turto objektų visuma yra ekonomiškai vertingesnė už atskirus daiktus. Vadinasi, turto pardavimo atveju net ir atskiri savarankiški daiktai gali būti pripažįstami turtiniu kompleksu, jei tokių daiktų, juos parduodant, visuma turės didesnę ekonominę vertę. Kita vertus, pagal minėtą kasacinio teismo praktiką turtinio komplekso pripažinimą sudarančių aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į JANĮ 85 straipsnio 2 punkte nustatytą likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo didžiausios kainos principą, savaime joks turto pardavimo būdas (kompleksu ar pavieniui) negali būti laikomas prioritetiniu, jei jis neužtikrina vieno iš esminių bankroto instituto taikymo tikslų, t. y. iš likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto kuo operatyviau (JANĮ 85 straipsnio 3 punktas) ir kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo vykdyta veikla buvo specifinio pobūdžio, t. y. susijusi su neaustinių medžiagų ir jų gaminių gamyba, kuri buvo paklausi 2020–2023 m. per COVID-19 pandemiją. Šiai veiklai vykdyti bendrovė 2021–2023 m. įsigijo 17 įvairių įrenginių. Dalis jų skirti tai pačiai funkcijai atlikti: 3 vienetai kaukių pakavimo staklių, 3 vienetai pūsto lydyto polipropileno audinio gamybos staklių ir 4 vienetai vienkartinių medicininių kaukių gamybos staklių. Tai reiškia, kad 10 iš 17 įsigytų daiktų yra tos pačios funkcinės paskirties.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors dalis bendrovės turto yra tos pačios funkcinės paskirties, tačiau šis turtas (staklės) faktiškai buvo naudojamas tai pačiai bendrovės gamybinei veiklai, t. y. visus įrenginius vienija bendra paskirtis – gamybos, pramonės. Vien tai, kad atskiri daiktai buvo įsigyti skirtingais laikotarpiais, savaime nepanaikina galimybės juos parduoti kaip kompleksą, jeigu gauta nauda, įvertinus pardavimo sąnaudas, viršytų bendrą pavienių daiktų pardavimo kainą. Apeliantė neįrodė, kad bendrovės turtas (tos pačios funkcijos staklės) buvo perteklinis ir nebūtinas gamybinei veiklai vykdyti. Be to, ji nepateikė pagrįstų duomenų, kad atskirų daiktų pardavimo pavieniui vertė ir gauta nauda būtų ekonomiškai didesnė nei šį turtą realizuojant kaip kompleksą. Taigi, apeliantė neįrodė, kad bendrovei priklausančių daiktų (savarankiškų civilinių teisių objektų) sujungimas į vieną turtinį kompleksą yra nepateisinamas, atsižvelgiant tiek į bendrą viso turto funkcinę paskirtį, tiek į faktinį tikslą – vykdyti komercinę veiklą ir išnaudoti šio turto, kaip visumos, ekonominį potencialą. Kitaip tariant, apeliantė nepaneigė, kad bendrovei priklausančios staklės ir kiti įrenginiai, veikdami kaip visuma, gali būti laikomi vientisu turtiniu kompleksu, turinčiu didesnę ekonominę vertę nei kiekvienas objektas atskirai.

Kita vertus, apeliantės ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl turto pardavimo kaip komplekso nėra kategoriška. Teismas pažymėjo, kad nors pavieniai įrenginiai gali būti parduodami atskirai, apeliantė neįrodė, jog kreditorių susirinkimo sprendimas pritarti nemokumo administratorės siūlymui parduoti turtą kaip kompleksą yra ekonomiškai nenaudingas. Svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą panaikino. Tai reiškia, kad skundžiami teismo nutarties motyvai neužkerta kelio apeliantei, pakartotinai svarstant bendrovės turto pardavimo tvarką ir kainą, įrodinėti, jog turtą tikslingiau parduoti atskirais daiktais.

Skundžiami pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai negali būti atsietai vertinami nuo kitų, apeliantės neskundžiamų teismo nutarties motyvų. Pirmosios instancijos teismas sutiko su apeliantės argumentais, kad staklių pardavimo tvarka laisvo pardavimo būdu nėra pagrįsta aiškiais ir konkrečiais argumentais, leidžiančiais daryti išvadą, jog toks būdas padidintų galimybes gauti didesnę sumą nei parduodant turtą varžytynėse. Ši teismo išvada padaryta įvertinus tai, kad bendrovės nemokumo administratorė nepateikė kreditorių susirinkimui motyvuoto prašymo dėl turto pardavimo laisvo pardavimo būdu, taip pat nepasiūlė ir nepagrindė pavienių daiktų kainos bei jų realizavimo būdo. Savo ruožtu kreditoriai, ginčijamu sprendimu pritardami turto kaip komplekso pardavimui antrą kartą už 30 proc. sumažintą kainą (iki 187 352 Eur), nenustatė nei pardavimo termino, nei pavienių daiktų kainos. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis JANĮ 3 straipsnio 3 punktu (skaidrumo principas), 85 straipsnio 2–3 punktais, 86 straipsnio 3 dalimi bei 90 straipsnio 1–2 dalimis, pagrįstai panaikino ginčijamą bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo. Vadinasi, kreditorių susirinkime pakartotinai sprendžiant šį klausimą, nemokumo administratorė turi pasiūlyti bei pagrįsti pavienių daiktų pardavimo kainas, jų realizavimo konkrečiu būdu tikslingumą ir nurodyti aiškius pardavimo terminus. Tik tuomet bendrovės kreditoriai turės galimybę objektyviai apsispręsti tiek dėl turto pardavimo kainos, tiek dėl jo realizavimo būdo (kaip komplekso ar pavieniui, varžytynėse ar laisvo pardavimo būdu), užtikrindami JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintus turto pardavimo principus, 86 straipsnio 3 dalyje nustatytą kainos pagrindimą bei 90 straipsnio 1–2 dalyse apibrėžtas turto pardavimo iš varžytynių sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai dėl skundžiamos nutarties motyvų yra nepagrįsti. Apeliantė iš esmės skundžia jai palankų procesinį rezultatą lėmusią pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria kreditorių susirinkimo sprendimo neteisėtumo klausimas išspręstas teisingai. Vien skundžiamų teismo nutarties motyvų pakeitimas ar pašalinimas nepakeis šia nutartimi pasiekto teisinio rezultato bei neapribos apeliantės (kaip ir kitų kreditorių) teisės pakartotinai, svarstant bendrovės turto pardavimo tvarką ir kainą, teikti įrodymais pagrįstus pasiūlymus dėl turto realizavimo kreditoriams naudingiausiu būdu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus bei atsižvelgė į bankroto proceso tikslus ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Teismo padarytos išvados atitinka byloje esančių įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai skundžiamų teismo nutarties motyvų pagrįstumo nepaneigia, o pagrindo juos šalinti iš nutarties nėra, todėl ši nutartis paliktina nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Atmetus atskirąjį skundą, apeliantei nėra atlyginamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė prašymų ir įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.