Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens N. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutarties pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Enorta“ bankrotą tyčiniu,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Enorta“ (toliau – ir bendrovė) nemokumo administratorius Aivaras Aleksiejevas (toliau – ir nemokumo administratorius) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti LUAB „Enorta“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad suinteresuoto asmens N. B. veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą; 2) apriboti suinteresuoto asmens N. B. teisę 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Nemokumo administratorius nurodė, kad LUAB „Enorta“ nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo suinteresuoto asmens N. B. valdymo. Bendrovei tapus nemokiai, suinteresuotas asmuo N. B. tyčiniais veiksmais dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį. LUAB „Enorta“ tapo nemokia 2024 m. gruodžio 27 d., kai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atliko patikrinimą ir buvo surašytas 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo aktas. VMI buvo nustatytas nepagrįstas LUAB „Enorta“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitymas, fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų apskaitymas ir papildomai apskaičiuota 140 408 Eur PVM. LUAB „Enorta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. VMI 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte bei 2025 m. kovo 27 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad LUAB „Enorta“ nepagrįstai atskaitė 1 165 664 Eur pirkimo PVM pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plastikana“ ir bendrovės vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko. LUAB „Enorta“ nepagrįstai apskaitė pirkimo PVM sąskaitų faktūrų už 6 716 446,47 Eur

(4 648 338,42 Eur + 2 068 108,05 Eur). Taip pat bendrovė dėl neįvykusių ūkinių operacijų nepagrįstai padidino pardavimo PVM 1 025 256 Eur suma pagal UAB „Kalniečių valda“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. LUAB „Enorta“ nepagrįstai apskaitė pardavimo PVM sąskaitų faktūrų už 5 907 426,74 Eur.

Nemokumo administratorius konstatavo, kad LUAB „Enorta“ 2023 m. balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyti neteisingi duomenys, todėl bendrovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė neteisingą 2023 m. finansinių ataskaitų rinkinį. Finansinių ataskaitų rinkinys už 2024 m. nėra pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas LUAB „Enorta“ mokesčių mokėjimo vengimas. Į buhalterinę apskaitą įtraukti juridinės galios neturintys apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko. Dėl bendrovės veiksmų padaryta didelė žala valstybės biudžetui, kai nesumokėtų mokesčių dydis viršija 500 bazinių socialinių išmokų. LUAB „Enorta“ perėmus UAB „Redama“ 150 576,30 Eur PVM nepriemoką, šios sumos bendrovė nesumokėjo VMI, o pateikusi fiktyvias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai apskaitė PVM sumą. Nemokumo administratoriaus nuomone, ši prievolė VMI Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio prasme yra trečiosios eilės. Pagal UAB „Redama“ ir LUAB „Enorta“ 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį bendrovė turėjo sumokėti UAB „Redama“ ir UAB „PayRay Bank“ (dabar UAB „PayRay“) per 30 d., t. y. iki 2023 m. lapkričio 23 d. Ši prievolė – penktosios eilės. UAB „Redama“ ir LUAB „Enorta“ 2025 m. kovo 19 d. sudarė susitarimą, kuriuo LUAB „Enorta“ iš dalies atsiskaitė su UAB „Redama“, 358 679,33 Eur įsiskolinimą UAB „Redama“ ir UAB „PayRay Bank“ sumažindama iki 110 000 Eur, kadangi LUAB „Enorta“ grąžino jos nuosavybėje buvusį ir neareštuotą turtą UAB „Redama“. Taip LUAB „Enorta“ atsiskaitymas su UAB „Redama“, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, apribojo kreditorės VMI galimybę nukreipti išieškojimą į LUAB „Enorta“ turtą, kadangi iš buvusio bendrovės turto liko turto už 110 000 Eur (1/2 dalis pastato, (duomenys neskelbtini)). Taigi, egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 4 punkte nurodyti požymiai, kurie, vertinant aplinkybių visumą, yra reikšmingi bankroto pripažinimui tyčiniu. LUAB „Enorta“ buvo sąmoningai blogai valdoma, todėl 2024 m. gruodžio 27 d. kilo bendrovės nemokumas.

Nemokumo administratorius pažymėjo, kad nuo 2022 m. gruodžio 28 d. iki 2025 m. liepos 1 d. LUAB „Enorta“ vadovu buvo N. B., kuris nuo 2022 m. gruodžio 28 d. iki 2025 m. birželio 11 d. buvo ir bendrovės vienintelis akcininkas. Visus nurodytus sąmoningai blogo LUAB „Enorta“ valdymo ir tyčinius turtinės padėties pabloginimo veiksmus atliko išimtinai suinteresuotas asmuo N. B. Taigi, egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys – jeigu buvęs vadovas N. B. nebūtų sąmoningai blogai valdęs LUAB „Enorta“, nebūtų kilęs bendrovės nemokumas. Todėl yra pagrindas pripažinti LUAB „Enorta“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad suinteresuoto asmens N. B. veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą. N. B. fiktyviai perleido LUAB „Enorta“ akcijas ir taip buvo pakeistas LUAB „Enorta“ vadovas iš N. B. į Tadžikistano Respublikos pilietį S. J., o bendrovės dokumentai neperduoti nemokumo administratoriui. Tai sudaro pagrindą taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010), kuri teigia, kad jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nustačius JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 2 punkte nurodytus požymius, suinteresuotam asmeniui N. B. turi būti apribota teisė 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi pripažino LUAB „Enorta“ bankrotą tyčiniu; nustatė, kad dėl tyčinio LUAB „Enorta“ bankroto atsakingas asmuo yra N. B.; apribojo buvusio LUAB „Enorta“ vadovo N. B. teisę 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs VMI pareiškimą dėl bankroto bylos LUAB „Enorta“ iškėlimo, 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi iškėlė LUAB „Enorta“ bankroto bylą, paskyrė nemokumo administratoriumi A. Aleksiejevą. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi patvirtino LUAB „Enorta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 24 d. nutartimi nutarė bendrovę likviduoti dėl bankroto ir patvirtino kreditorių 389 271,77 Eur finansinius reikalavimus.

Teismas pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenis nustatė, kad LUAB „Enorta“ įsteigta 2019 m. lapkričio 15 d. Vadovo pareigas nuo 2022 m. gruodžio 28 d. iki 2025 m. liepos 3 d. ėjo N. B.; nuo 2025 m. liepos 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – S. J. Bendrovės akcininku nuo 2022 m. gruodžio 28 d. iki 2025 m. birželio 11 d. buvo N. B., nuo 2025 m. birželio 11 d. – S. J.

Teismas netenkino suinteresuoto asmens N. B. prašymo dėl bylos sustabdymo.

Teismas, įvertinęs Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktus 2023 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad bendrovė turėjo 5 101 555 Eur trumpalaikio turto. Bendrovės įsipareigojimų dydis sudarė 5 415 264 Eur. Bendrovė deklaravo 247 229 Eur nuostolį. Taigi, 2023 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turto vertę. Be kita ko, Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentai už 2024 m. nebuvo pateikti.

UAB „Redama“ ir LUAB „Enorta“ 2023 m. spalio 24 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria LUAB „Enorta“ iš UAB „Redama“ įsigijo: 1) 155/326 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 2) pastatą, (duomenys neskelbtini); 3) 61/86 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 4) pastatą, (duomenys neskelbtini); 5) pastatą, (duomenys neskelbtini); 6) 287/828 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 7) pastatą, (duomenys neskelbtini); 8) 1/3 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.3 papunktyje numatytas PVM perėmimas, t. y. LUAB „Enorta“ perima iš UAB „Redama“ pareigą į valstybės biudžetą sumokėti turto kainos dalį, sudarančią PVM sumą.

VMI 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl mokestinės nepriemokos perėmimo nusprendė, kad UAB „Redama“ 150 576,30 Eur PVM nepriemoką leidžia perimti LUAB „Enorta“.

Panevėžio apskrities VMI 2024 m. liepos 15 d. atliko LUAB „Enorta“ mokestinį tyrimą, kurio metu buvo vertintas PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Plastikana“ ir UAB „Euroksa“ realiai statybinių medžiagų LUAB „Enorta“ nepardavė, PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu UAB „Plastikana“ ir UAB „Euroksa“ sudarė sąlygas LUAB „Enorta“ atskaityti PVM už statybines medžiagas. LUAB „Enorta“ nepardavė UAB „Kalniečių valda“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytų statybinių medžiagų (kabelio). Bendrovės išrašytų UAB „Kalniečių valda“ PVM sąskaitų faktūrų duomenys apie prekių pardavimą neatitinka tikrovės, t. y. jose surašytos neįvykusios ūkinės operacijos. Formaliai įformindama pardavimus, bendrovė sudarė sąlygas UAB „Kalniečių valda“ atskaityti PVM už statybines medžiagas. LUAB „Enorta“ mokesčių administratoriui teikė klaidinančią informaciją.

Panevėžio apskrities VMI 2025 m. kovo 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus 140 408 Eur PVM, 36 105,09 Eur PVM delspinigių, paskyrė 112 326 Eur PVM baudą.

LUAB „Enorta“, perėmusi UAB „Redama“ 150 576,30 Eur PVM nepriemoką, kuri susidarė

2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nevykdė mokėjimų VMI, nes atliko PVM atskaitymą už statybines medžiagas.

Teismas priėjo išvadą, kad LUAB „Enorta“ 2024 m. gruodžio 27 d. buvo faktiškai nemoki.

UAB „Redama“ ir LUAB „Enorta“ 2025 m. kovo 19 d. sudarė susitarimą, kuriuo LUAB „Enorta“ iš dalies atsiskaitė su UAB „Redama“, sumažindama 358 679,33 Eur įsiskolinimą UAB „Redama ir UAB „PayRay Bank“ iki 110 000 Eur, kadangi LUAB „Enorta“ grąžino jos nuosavybėje buvusį ir neareštuotą turtą UAB „Redama“.

Teismas įvertino suinteresuoto asmens N. B. argumentus, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. eA6.-143-1078/2025 konstatavo, jog bendrovė, vadovaujama suinteresuoto asmens, iki 2025 m. kovo 27 d. sudarytais sandoriais nepažeidė bendrovės kreditorių interesų ir CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje byloje buvo vertinamas kitas laikotarpis ir kitos faktinės aplinkybės, todėl administracinėje byloje padarytos išvados nėra lemiamos nagrinėjamai bylai. Vien aplinkybė, kad galutinis sprendimas dėl mokestinės nepriemokos buvo priimtas vėliau, savaime nepaneigia bendrovės vadovo pareigos, žinant apie mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei bendrovės finansinius sunkumus, vertinti, ar vykdomi atsiskaitymai nepažeis kitų kreditorių, įskaitant valstybės, kaip galimos kreditorės, interesų.

VMI 2025 m. birželio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažymos (tikrintas laikotarpis nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. balandžio 30 d.) duomenimis bendrovė, vykdydama atsiskaitymus, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Bendrovės įsiskolinimas tiekėjams 2024 m. gegužės 1 d. buvo 7 151 789,53 Eur, iš jų: UAB „Plastikana“ – 4 717 466 Eur, UAB „Euroksa“ – 2 068 108 Eur, UAB „Redama“ – 361 120 Eur; pagal bendrovės pateiktus duomenis apie kreditorius, įsiskolinimas tiekėjams 2025 m. balandžio 30 d. buvo 6 699 974 Eur, iš jų: mažajai bendrijai (toliau – MB) „Tomorrowland LT“ – 4 521 866 Eur, UAB „Euroksa“ – 2 068 108 Eur, UAB „Redama“ – 110 000 Eur. Bendrovė vykdė reikšmingus mokėjimus atskiriems kreditoriams, t. y. 2024 m. rugpjūčio 29 d. pervesta 50 000 Eur A. (A.) L. pagal paskolos sutartį, nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 6 d. pervesta 189 200 Eur MB „Tomorrowland LT“. Nors šie mokėjimai buvo atlikti iki sprendimo dėl mokestinės nepriemokos tvirtinimo, tačiau jie buvo vykdomi bendrovės vadovui žinant apie atliekamą mokestinį tyrimą ir nustatytą galimai apgaulingai tvarkomą bendrovės buhalterinę apskaitą bei galimai neteisingai apskaičiuotą ir nesumokėtą PVM. Tai patvirtina aplinkybę, kad bendrovė vykdė atsiskaitymus pasirinktinai, turėdama ribotas galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais. Teismo vertinimu, susitarimo sudarymo metu bendrovės finansinė padėtis neleido visiškai atsiskaityti su kreditoriais, todėl bendrovės vadovas turėjo pareigą užtikrinti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo laikymąsi. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas.

Teismas konstatavo, kad VMI mokestinio tyrimo duomenys patvirtina, jog LUAB „Enorta“ į apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų. VMI 2025 m. kovo 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus 140 408 Eur PVM, 36 105,09 Eur PVM delspinigių, paskyrė 112 326 Eur PVM baudą. Bendrovės apskaitoje buvo registruojami tikrovės neatitinkantys duomenys ir neegzistuojančios ūkinės operacijos, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Teismas priėjo išvadą, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir neatspindėjo jos realios finansinės padėties bei vykdytų ūkinių operacijų. Taigi, tokie veiksmai iš esmės atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius. Teismas nustatė, kad LUAB „Enorta“ vadovas N. B. sąmoningai blogai valdė bendrovę, blogino jos turtinę padėtį, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, taip savo veiksmais bendrovę privedė prie bankroto. Teismas priėjo išvadą, kad buvęs vadovas N. B. laikytinas atsakingu dėl bendrovės tyčinio bankroto, ir nutarė apriboti šiam asmeniui teisę 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo N. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė suinteresuoto asmens prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1033-967/2026, kurioje ginčijamas tas pats UAB „Redama“ ir LUAB „Enorta“ 2025 m. kovo 19 d. sudarytas susitarimas. Abiejose bylose nustatinėjamos tos pačios esminės faktinės aplinkybės: bendrovės nemokumo momentas, 2025 m. kovo 19 d. susitarimo sudarymo faktinis ir ekonominis pagrindas, šio susitarimo poveikis bendrovės turtinei padėčiai, kreditorės VMI teisių egzistavimas ir jų galimas pažeidimas, bendrovės bei jos vadovo sąžiningumas, sudarant šį susitarimą. Nesustabdžius bylos, susidarė reali prieštaringų teismo sprendimų rizika.

Suinteresuotas asmuo 2026 m. gegužės 13 d. pateiktame triplike suformulavo prašymą pirmosios instancijos teismui įtraukti į šią civilinę bylą trečiuoju asmeniu paskutinįjį bendrovės vadovą – S. J. Nuo 2025 m. liepos 3 d. iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovo pareigas užėmė S. J., kuriam atsirado pareiga perduoti bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui. Teismo sprendimas šioje byloje gali tiesiogiai paveikti paskutinio bendrovės vadovo S. J. teises ir pareigas, kadangi teismui pripažinus bankrotą tyčiniu, tokios išvados gali sudaryti prielaidas jo civilinei atsakomybei kilti, taip pat gali turėti reikšmės sprendžiant dėl žalos atlyginimo, vadovavimo juridiniams asmenims ribojimų ar kitų teisinių pasekmių taikymo. Šį byloje pareikštą prašymą teismas ignoravo, jo nesprendė ir dėl jo nepasisakė.

Skundžiamoje nutartyje teismas nenustatė nė vienos iš JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų privalomų sąlygų bankroto pripažinimui tyčiniu. Nemokumo administratorius prašyme nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų prieiti išvadą, kad bendrovės valdymo organai nuosekliais ir kryptingais veiksmais siekė bendrovės nemokumo, sąmoningai blogino jos finansinę padėtį ar siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Teismo išvada, kad bendrovė buvo faktiškai nemoki 2024 m. gruodžio 27 d., yra nepagrįsta. Teismas apsiribojo formaliu tam tikrų finansinių rodiklių ir VMI patikrinimo rezultatų konstatavimu, tačiau neatliko visapusiško bendrovės mokumo įvertinimo, kurio reikalauja tiek JANĮ nuostatos, tiek nuosekli kasacinio teismo praktika. Teismas bendrovės nemokumo momentą susiejo su VMI 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akto surašymu, nors toks aktas savaime nesukuria mokestinės prievolės ir nereiškia, kad juridinis asmuo nuo jo surašymo momento tampa nemokus. Šią aplinkybę patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. eA6.-143-1078/2025, kuriame konstatuota, kad mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui buvo apskaičiuota ir galutinai atsirado tik po 2025 m. kovo 27 d. sprendimo priėmimo. Iki tol VMI nebuvo bendrovės kreditore, todėl bendrovė nepažeidė atsiskaitymų su šia kreditore tvarkos ar veikusi jau esant nemokumo būsenai.

Bendrovė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su VMI, padengiant papildomai apskaičiuotą PVM. Nepaisant to, VMI, taikiusi bendrovės atžvilgiu neproporcingai ir neprotingai didelio 112 326 Eur dydžio baudą bei 36 105,09 Eur delspinigius, kurie kartu viršijo visą papildomai apskaičiuotą bendrovės mokėtiną PVM sumą (140 408 Eur), iš esmės lėmė bendrovės nemokumą. Taigi, VMI, priėmusi tokį sprendimą, sąmoningai prisidėjo prie bendrovės bankroto bylos iškėlimo.

Teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas požymis, jog bendrovė, sudarydama 2025 m. kovo 19 d. susitarimą su UAB „Redama“, kuriuo grąžino dalį pagal 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigyto 248 679,33 Eur vertės turto, už kurį nebuvo atsiskaityta, pažeidė bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, jog, būdama nemoki, suteikė prioritetą žemesnės eilės kreditoriui ir sumažino savo turimą turtą. Bendrovės aktyvų sumažėjimą visiškai kompensavo analogiškas jos įsipareigojimų sumažėjimas. Bendrovės grynoji turto vertė dėl šio susitarimo nepasikeitė, o kreditorių galimybės patenkinti reikalavimus nebuvo pablogintos. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad suinteresuotas asmuo, sudarydamas 2025 m. kovo 19 d. susitarimą, siekė nuslėpti bendrovės turtą, apriboti VMI galimybes ateityje nukreipti išieškojimą į šį turtą ar suteikti UAB „Redama“ nepagrįstą prioritetą kitų kreditorių sąskaita.

Teismo išvados dėl 2024 m. finansinių ataskaitų nepateikimo ir dokumentų nemokumo administratoriui neperdavimo yra susijusios išimtinai su paskutiniojo bendrovės vadovo S. J. veiksmais, kuriam nuo 2025 m. liepos 3 d. kilo pareiga organizuoti bendrovės apskaitos dokumentų saugojimą, užtikrinti finansinės atskaitomybės pateikimą Juridinių asmenų registrui bei po bankroto bylos iškėlimo perduoti visus bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui.

Net ir nusprendus, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, teismas nenustatė esminio elemento – priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo. Teismas netinkamai nustatė už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį ir nepagrįstai apribojo jam teisę 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas bei būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Pareiškėja LUAB „Enorta“, atstovaujama nemokumo administratoriaus A. Aleksiejevo, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto argumentai dėl bylos sustabdymo yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas atvejis nėra tinkamas šiuo atveju, kadangi šią bylą nagrinėti galima jos nestabdant, joje yra pateikti visi įrodymai ir atskleistos visos aplinkybės. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1033-967/2026 atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, motyvuodamas tuo, kad būtina įvertinti civilinėje byloje Nr. eB2-1494-392/2026 įsiteisėjusiu galutiniu procesiniu sprendimu sukurtą prejudiciją. Taigi, teismas civilinėje byloje Nr. e2-1033-967/2026 laukia įsiteisėjusio galutinio procesinio sprendimo šioje byloje Nr. eB2-1494-392/2026, todėl nagrinėjamos bylos sustabdymas reikštų abiejų bylų sustabdymą.

Nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl S. J. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. S. J. formaliai paskirtas LUAB „Enorta“ vadovu 2025 m. liepos

1 d., kai visi suinteresuoto asmens N. B. neteisėti veiksmai jau buvo atlikti. Atsakingu už tyčinį bankrotą prašoma pripažinti suinteresuotą asmenį N. B., bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu neturės įtakos S. J. teisėms ir pareigoms. Pareigą Juridinių asmenų registrui pateikti LUAB „Enorta“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 m. turėjo suinteresuotas asmuo N. B., o ne S. J. Nei šioje byloje, nei bankroto byloje, nei tarp nemokumo administratoriaus turimų dokumentų nėra nė vieno S. J. atlikto veiksmo LUAB „Enorta“ vardu, t. y. vadovo pakeitimas buvo fiktyvus.

Tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio juridinio asmens bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. N. B. sąmoningai blogai valdė LUAB „Enorta“. VMI 2024 m. liepos 15 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą, 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte bei 2025 m. kovo 27 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo konstatuoti šie suinteresuoto asmens N. B. veiksmai: PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu buvo sudarytos sąlygos LUAB „Enorta“ atskaityti PVM už statybines medžiagas; LUAB „Enorta“ nepardavė PVM sąskaitose faktūrose nurodytų statybinių medžiagų (kabelio), išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenys apie prekių pardavimą neatitinka tikrovės, t. y. jose surašytos neįvykusios ūkinės operacijos; formaliai įformindama pardavimus, LUAB „Enorta“ sudarė sąlygas atskaityti PVM už statybines medžiagas. VMI 2025 m. kovo 27 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio, pakankamas) įrodymas ir nesivadovauti šiame administraciniame teisės akte nustatytomis aplinkybėmis būtų konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

Apelianto argumentai dėl nemokumo momento yra nepagrįsti. LUAB „Enorta“ 2024 m. kovo 27 d. turėjo turto už 434 000 Eur, o įsipareigojimai sudarė 533 430,73 Eur, taigi 2024 m. gruodžio 27 d. įsipareigojimai viršijo turto vertę. LUAB „Enorta“ negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių: 1) sumokėti PVM jau nuo 2023 m. lapkričio 13 d., kadangi ne VMI sprendimas sukūrė pareigą mokėti PVM, o PVM reikėjo mokėti jau nuo pirmosios fiktyvios PVM sąskaitos faktūros deklaravimo; 2) atsiskaityti su UAB „Redama“ ir UAB „PayRay Bank“ pagal 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 ir 4.1.2 papunkčius per 30 d., t. y. iki 2023 m. lapkričio 23 d.

Suinteresuotas asmuo VMI pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei jų visumą, todėl priėjo pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl LUAB „Enorta“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei atsakingo asmens nustatymo.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus ir nusprendė apie sąmoningai blogą bendrovės valdymą bei jo ryšį su bendrovės nemokumu.

VMI sutiko su LUAB „Enorta“ nemokumo administratoriaus pateiktais argumentais ir motyvais bei juos palaikė.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl bylos (ne)sustabdymo

Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis). Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus CPK išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: 1) privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Teismas, nustatęs, kad yra CPK 163 straipsnyje įtvirtintas pagrindas, privalo stabdyti bylą.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol bus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Taigi, šis privalomasis bylos sustabdymo pagrindas taikytinas tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokie svarbūs ir reikšmingi nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 53 punktas; 2024 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-403/2024, 40 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl civilinės bylos, kurioje nagrinėjamas bendrovės pripažinimo tyčiniu klausimas sustabdymo, kai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu vertinami sandoriai, kurie ginčijami savarankiškose bylose, laikomasi pozicijos, kad tokios aplinkybės nesudaro nei CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto privalomo, nei CPK 164 straipsnio 4 punkte nustatyto neprivalomo bylos sustabdymo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-643-790/2024, 36–39, 43–47 punktai).

Taigi, jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos. Nagrinėjant bylą dėl tyčinio bankroto, būtina nustatyti tokius elementus kaip: nemokumo momentas, sąmoningai blogas juridinio asmens valdymas, nuostolingi sandoriai, pareigos kreiptis dėl bankroto nevykdymas, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir nemokumo.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1033-967/2026 pareikštas UAB „Redama“ ieškinys atsakovei LUAB „Enorta“ dėl 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties (1/2 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) nutraukimo ir restitucijos taikymo bei atsakovės priešieškinis dėl 2025 m. kovo 19 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1033-967/2026 atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir paskyrė teismo posėdį žodinio proceso tvarka 2026 m. rugsėjo 29 d. Teismas nurodė, kad teisingam ir objektyviam išnagrinėjimui, siekiant nesudaryti galimybės atsirasti situacijai, kai tos pačios aplinkybės dviejose civilinėse bylose traktuojamos skirtingai, būtina įvertinti prejudiciją, kurią sukuria įsiteisėjęs galutinis procesinis sprendimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti šią civilinę bylą, nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, ar kitų atvejų, kliudančių teismui išnagrinėti bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Visos reikšmingos aplinkybės gali būti nustatytos nagrinėjant bylą iš esmės, jos nestabdant. Nėra pagrindo prieiti išvadą, kad tam, jog galėtų būti tinkamai įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės šioje byloje, būtina stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1033-967/2026. Nenustatęs CPK 163 straipsnyje įtvirtintų pagrindų civilinei bylai sustabdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl bylos sustabdymo.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų

Apeliantas N. B. 2026 m. rugpjūčio 24 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai paaiškino apie Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-1033-967/2026 ryšį su nagrinėjama byla.

Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.

Taigi, CPK 323, 338 straipsnių nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (nutartimi) argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Įvertinus tai, kad apeliantas rašytinius paaiškinimus pateikė, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, jie nepriimami, kaip atskirojo skundo papildymas.

Pareiškėja LUAB „Enorta“, atstovaujama nemokumo administratoriaus A. Aleksiejevo, prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje eB2-1033-967/2026.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš LITEKO ir iš kitų informacinių sistemų bei registrų. Pateikta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1033-967/2026 nepriimama, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę naudotis LITEKO, informacinėmis sistemomis bei registrais.

Dėl trečiojo asmens (ne)įtraukimo

Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 338 straipsnis).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas). Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (nutartį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialiųjų teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslus, pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71–72 straipsniuose nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Taigi, pagal JANĮ, bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020, 19 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, jog šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 28 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai, jog į bylos nagrinėjimą neįtraukus suinteresuotu asmeniu paskutinio bendrovės vadovo (ir akcininko) egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, yra visiškai nepagrįsti. Bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžia šalių procesiniuose dokumentuose pareikšti reikalavimai. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiama, ar yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl apelianto veiksmų (neveikimo), siejamų su laikotarpiu, kai bendrovės vadovu (ir akcininku) buvo apeliantas. Bendrovės vadovu S. J. buvo paskirtas 2025 m. liepos 1 d., t. y. tuomet, kai bendrovės nemokumo administratoriaus įrodinėti apelianto neteisėti veiksmai jau buvo atlikti. Byloje nėra duomenų, kad S. J., kuriam apeliantas perleido bendrovės akcijas, būtų atlikęs kokius nors veiksmus kaip bendrovės vadovas ir (ar) akcininkas, išskyrus 2025 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo pakeitimo priėmimą. Byloje nėra duomenų, kad po bendrovės vadovo ir savininko pasikeitimo S. J. faktiškai valdė bendrovę, t. y. priėmė dirbti darbuotojus, bendrovė vykdė veiklą, gavo pajamas, vykdė mokestines prievoles ir prievoles kreditoriams. Taigi, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro išimtinai apelianto veiksmų tyrimas ir teisinis įvertinimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad LUAB „Enorta“ bankroto pripažinimas tyčiniu S. J. teisėms ir pareigoms įtakos neturės, nes bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai buvo įrodinėjami išimtinai tik apelianto neteisėtais veiksmais (neveikimu). Taigi, apelianto argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis šioje byloje gali tiesiogiai paveikti paskutinio bendrovės vadovo S. J. teises ir pareigas stokoja teisinio pagrįstumo. Apeliantas nepagrindė, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos nedalyvaujančio byloje S. J. teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė S. J. į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Jau nemoki bendrovė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).

Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Taigi, įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, neturi būti suabsoliutintas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18 punktas).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: i) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; ii) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams; iii) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė jau 2023 m., nes bendrovės 2023 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo tik 5 101 555 Eur vertės trumpalaikio turto, 5 415 264 Eur skolų, patyrė 247 229 Eur nuostolių. Taigi, jau 2023 m. bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo balanse deklaruoto turto vertę. Nepaisant 2023 m. susidariusių reikšmingų finansinių sunkumų, bendrovė 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš UAB „Redama“ kelis nekilnojamojo turto objektus (pastatus, žemės sklypų dalis), įsipareigodama dalį turto kainos sumokėti, perimant iš UAB „Redama“ pareigą į valstybės biudžetą sumokėti PVM nepriemoką (150 576,30 Eur), kurios nesumokėjo, nes atliko PVM atskaitymą. VMI 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo aktas ir 2025 m. kovo 27 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo (dėl bendrovės PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo) patvirtina, kad bendrovė neturėjo teisės į PVM atskaitymą (įformindavo fiktyvius pirkimo–pardavimo sandorius), pateikė VMI klaidinančią informaciją, dėl to bendrovei papildomai apskaičiuotas 140 408 Eur PVM, 36 105,09 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 112 326 Eur bauda. VMI 2025 m. balandžio 16 pranešimas apie LUAB „Enorta“ apie nesumokėtus mokesčius patvirtina, kad bendrovė iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. nebuvo sumokėjusi 48 061 Eur PVM, o iki 2024 m. kovo 25 d. – 90 585,31 Eur PVM, t. y. bendrovė negalėjo vykdyti savo prievolių (mokėti mokesčių). Be to, LUAB „Enorta“ 2024 m. gruodžio 27 d. turėjo turto už 434 000 Eur (įsigyto nekilnojamojo turto vertė), o įsipareigojimai (UAB „Redama“, VMI, UAB „PayRay Bank“) sudarė 533 430,73 Eur, t. y. 2024 m. gruodžio 27 d. bendrovės įsipareigojimai ženkliai viršijo turimo turto vertę. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado 2024 m. gruodžio 27 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas nemokumo momentą nustatė tinkamai, o atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo prieiti priešingos išvados. Apeliantas iš esmės neįrodinėjo, kad bendrovė 2024 m. gruodžio 27 d. buvo moki, bet siekia atsakomybę dėl bendrovės bankroto perkelti mokesčių administratoriui dėl apskaičiuoto neapmokėto PVM, PVM delspinigių ir PVM baudos.

Apelianto argumentai, kad bendrovė buvo moki 2024 m. gruodžio 27 d.ir tai patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. eA6.-143-1078/2025, yra nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LUAB „Enorta“ perėmė UAB „Redama“ 150 576,30 Eur PVM nepriemoką, kuri susidarė 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Tačiau LUAB „Enorta“ nevykdė mokėjimų VMI, nes atliko PVM atskaitymą. VMI nustatė, kad LUAB „Enorta“ pateikusi fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, nepagrįstai atskaitė PVM sumą. Pagal VMI 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo LUAB „Enorta“ turėjo sumokėti PVM. Pagal 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį LUAB „Enorta“ turėjo sumokėti UAB „Redama“ ir UAB „PayRay Bank“ turto kainą iki 2023 m. lapkričio 23 d. (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 ir 4.1.2 papunkčiai).

Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių apeliantas nepaneigė, o jos patvirtina, kad VMI buvo LUAB „Enorta“ kreditore 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. eA6.-143-1078/2025 nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės reikšmės. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar apeliantui N. B. turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Apeliantas, kaip bendrovės vadovas, apie prievolę sumokėti PVM žinojo jau 2023 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, todėl negalėjo tikėtis išvengti prievolės vykdymo. Faktas, kad konkretus nepriemokos dydis buvo nustatytas 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo aktu, kuris buvo vėliau patvirtintas 2025 m. kovo 27 d. sprendimu, nepašalina apelianto pareigos įvertinti, ar vykdomi atsiskaitymai nepažeis kitų kreditorių, įskaitant valstybės, kaip kreditorės, interesų.

VMI 2024 m. liepos 15 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą, 2024 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte bei 2025 m. kovo 27 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra nustatyti apelianto neteisėti veiksmai: PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, šių operacijų pagrindu fiktyviai įforminti dokumentai, jų pagrindu buvo sudarytos sąlygos LUAB „Enorta“ atskaityti PVM už statybines medžiagas. LUAB „Enorta“ nepardavė PVM sąskaitose faktūrose nurodytų statybinių medžiagų (kabelio), išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenys apie prekių pardavimą neatitinka tikrovės, t. y. jose surašytos neįvykusios ūkinės operacijos. Taip apskaitydama pardavimus, LUAB „Enorta“ sudarė sąlygas atskaityti PVM už statybines medžiagas. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais apeliantas siekė sudaryti galimybę bendrovei išvengti pareigos sumokėti PVM. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina apelianto siekį grąžinti UAB „Redama“ turtą tam, kad būtų užkirstas kelias nukreipti išieškojimą į šį turtą.

Šiuo atveju yra nagrinėjamas apelianto N. B. atsakomybės dėl tyčinio bankroto klausimas, o ne S. J. Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktas nė vienas įrodymas, kad buvęs bendrovės vadovas N. B. tinkamai perdavė visus dokumentus ir bendrovės turtą naujajam vadovui S. J. Byloje nėra pateiktas turto apyrašas, dokumentų ir turto priėmimo– perdavimo aktas, ar bet koks kitas dokumentas, patvirtinantis, jog S. J. bendrovės turtas ir dokumentai buvo perduoti. Taigi, pareiga perduoti nemokumo administratoriui turtą ir dokumentus kilo būtent apeliantui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad LUAB „Enorta“ nemokumas kilo dėl apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, sąmoningo blogo valdymo ir bendrovės nenaudai sudarytų sandorių. Nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti LUAB „Enorta“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl apelianto pripažinimo atsakingu už tyčinį bankrotą ir jo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo

JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas buvo vienintelis bendrovės faktinis vadovas nuo jos įsteigimo iki akcijų perleidimo S. J.. Būtent apeliantas netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Todėl atmestini jo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas yra asmuo, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios sąlygos, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti pareigas, esant bent vienai iš nurodytų sąlygų.

Apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022, 21 punktas).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2022 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-795-910/2022, 29 punktas).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl teisių apribojimo juridinio asmens vadovui taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 21 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo apelianto teisę 1 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pirmosios instancijos teismas apribojo buvusio LUAB „Enorta“ vadovo teisę 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. juridinio asmens vadovas veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą. Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3–4 punktų pagrindais, t. y. konstatavus, kad LUAB „Enorta“, būdama faktiškai nemoki, turėdama įsipareigojimų kitiems kreditoriams bei žinodama apie mokestinio patikrinimo metu nustatytą galimą reikšmingą mokestinę prievolę valstybei, 2025 m. kovo 19 d. sudarė susitarimą dėl atsiskaitymo su atskiru kreditoriumi (t. y. po faktinio nemokumo atsiradimo momento), taip pat, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai (apskaitoje registruotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, deklaruoti tikrovės neatitinkantys duomenys, finansinės atskaitomybės neatspindėjo realios bendrovės veiklos ir finansinės būklės). Byloje nėra ginčo, kad nurodytų veiksmų atlikimo metu bendrovės vadovu buvo apeliantas, todėl jis negalėjo nežinoti, jog toks sąmoningai blogas bendrovės valdymas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas prives jo valdomą bendrovę prie bankroto.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytas buvusio bendrovės vadovo elgesys akivaizdžiai neatitinka sąžiningo verslo standarto, todėl siekiant apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningo vadovo, nevykdančio imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, veiksmų (neveikimo) padarinių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Apeliantui buvo paskirta proporcinga ir minimali sankcija, atsižvelgiant į byloje nustatytų pareiškėjo veiksmų pobūdį, mastą ir sukeltas pasekmes. Paskirtos sankcijos terminas neviršija sankcijos vidurkio, atitinka jos paskirtį, t. y. pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, prieina išvadą, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvusiam bendrovės vadovui apribota teisė 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, kuriose reglamentuotas juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.