- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-270-940/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03233-2024-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas, Loreta Miltenytė
- Ieškovas
- O. L. R.
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Miltenytės, Igno Totilo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. L. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-325-985/2025 pagal ieškovės O. L. R. ieškinį atsakovui A. K. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
I. O. L. R. 2024 m. lapkričio 28 d. pateiktu patikslintu ieškiniu prašė: (1) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės vandens ūkio paskirties, vandens telkinį, Rudaukos ežerą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovei O. L. R. nuosavybės teise priskiriant visą vandens telkinį, t. y. 135/135 vandens telkinio dalis, įpareigojant ieškovę O. L. R. išmokėti 800 Eur dydžio kompensaciją atsakovui A. K. už jam priklausančią vandens telkinio dalį; arba alternatyviai, (2) nustatyti vandens ūkio paskirties, vandens telkinio, Rudaukos ežero, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kalvarijos sav., Kalvarijos sen., Juodelių k. naudojimosi tvarką, pagal kurią: (2.1) vandens telkinyje žvejyba yra draudžiama iki ieškinio dalyko 2.5 p. nurodytos datos; (2.2) vandens telkinyje draudžiama plaukioti nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis; (2.3) kiekvienas bendraturtis pagal jo turimas nuosavybės dalis prisideda prie vandens telkinio išlaikymo išlaidų (vandens telkinio priežiūros, įžuvinimo); (2.4) kiekvienas bendraturtis, patyręs išlaidų vandens telkinio išlaikymui, pateikia kitam bendraturčiui ataskaitą apie tai, kokios išlaidos buvo patirtos ir kokie vandens telkinio priežiūros darbai buvo atlikti bei pateikia išlaidas pagrindžiančius dokumentus; (2.5) praėjus trims metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kiekvienas bendrasavininkas ir jų šeimos nariai (vyras, žmona, vaikai, anūkai), turi teisę mėgėjiškos žvejybos įrankiais žvejoti vandens telkinyje; (3) priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 112/135 dalys iš 1,3500 ha bendro ploto, vandens ūkio paskirties, vandens telkinio, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),), (toliau – ir Vandens telkinys). Likusios 23/135 Vandens telkinio dalys priklauso atsakovui.
Atkreipė dėmesį, kad Vandens telkinys iš visų pusių yra apsuptas trečiajam asmeniui priklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini),), esančiu (duomenys neskelbtini), Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-236-301/2017 trečiajam asmeniui priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas atlygintinas kelio servitutas, suteikiantis teisę atsakovui naudotis pėsčiųjų taku.
Pažymėjo, kad ieškovė patyrė dideles išlaidas įžuvindama Vandens telkinį, siekiant apsaugoti Vandens telkinį nuo užpelkėjimo ir taip išsaugoti Vandens telkinį kaip ežerą, ir kitaip jį prižiūrėdami. Be to, ieškovė planavo pakeisti Vandens telkinio naudojimo paskirtį iš „Bendrojo naudojimo vandens telkiniai“ į „Rekreaciniai vandens telkiniai. Vandens telkiniai skirti mėgėjų žūklei, vandens sportui, poilsiui, turizmui“ arba „Ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai“. Tačiau, atsakovas ne tik niekaip neprisideda prie Vandens telkinio priežiūros, tačiau kartu trukdo ieškovei juo naudotis ir kenkia Vandens telkinio būklei: nuolat žvejoja žuvis Vandens telkinyje; be ieškovės žinios ir jos sutikimo nuolat leidžia Vandens telkinyje žvejoti kitiems asmenims; nuolat kenkia Vandens telkinio būklei, jame šiukšlindamas, šlapindamasis ar žvejojant naudodamas draudžiamus įrankius; teršia tiek kraštovaizdį aplink Vandens telkinį, tiek patį Vandens telkinį statybiniais padėklais, kuriuos naudoja kaip lieptą; teršia Vandens telkinį tepalais.
Nurodė, jog nors ieškovė reiškia ir alternatyvų reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, tačiau teigė, kad naudojimosi tvarkos nustatymas šalių konflikto neišspręstų, nes atsakovas eilę metų pažeidinėja teisės aktus, susijusius su Vandens telkinio priežiūra ir naudojimu; jam nuolat yra surašomi administracinių nusižengimų protokolai; atsakovas yra labai konfliktiškas žmogus, kuris ne kartą buvo patrauktas administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn.
Teigė, jog būtina įvertinti tai, kad nėra galimybės Vandens telkinį susiskirstyti į kokias nors dalis, kadangi, užteršus vieną Vandens telkinio vietą, yra užteršiamas visas Vandens telkinys. Be to, Vandens telkinyje esančios žuvys gali plaukioti visame Vandens telkinyje ir nėra kokių nors priemonių, kurios leistų užtikrinti, kad jos neplauktų į atsakovui paskirtą dalį. Nors atsakovui priklauso itin maža Vandens telkinio nuosavybės dalis, iš esmės jis gali naudotis visu Vandens telkiniu, kas yra akivaizdžiai nesąžininga ieškovės atžvilgiu. Todėl, šiuo atveju vienintelis efektyvus ginčo išsprendimo būdas yra atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, išmokant atsakovui piniginę kompensaciją už jam priklausančią Vandens telkinio nuosavybės dalį.
Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu žuvys į Vandens telkinį yra įleistos tik tuo tikslu, kad ežeras nepelkėtų, ieškovė pageidauja, kad žvejyba būtų draudžiama, taip pat draudžiama Vandens telkinyje plaukioti nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis, juo labiau, kad pats atsakovas niekaip nėra prisidėjęs prie įžuvinimo išlaidų, kurias patyrė ieškovė. Ieškovė sutiktų, kad žvejyba būtų leidžiama po trijų metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai žuvys jau bus užaugusios, leidžiant Vandens telkinyje žvejoti bendrasavininkams ir jų šeimos nariams mėgėjiškos žvejybos įrankiais, jeigu bendrasavininkas prisideda prie Vandens telkinio išlaikymo išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės O. L. R. atsakovui A. K. 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir valstybei 11,93 Eur pašto išlaidų.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pirmasis buvo apdovanotas šiuo turtu, darė išvadą, jog ieškovė dovaną priėmė žinodama atsakovo būdą. Teismas trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, kad, ieškovei tapus Vandens telkinio bendrasavininke, atsakovas nepagrįstai siekė nuginčyti dovanojimo sandorį, vertino kaip teisiškai nereikšmingas, kadangi kiekvienas asmuo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį turi teisę į teisminę gynybą, todėl šios teisės realizavimas teisme nepatvirtina atsakovo konfliktiško būdo. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-79-399/2016 neturi prejudicinės galios ir savaime nepatvirtina ieškovės ir trečiojo asmens nurodomų aplinkybių dėl atsakovo polinkio nusikalsti. Teismas atsižvelgė į tai, jog nors atsakovas 2017 m. lapkričio 24 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalyje, tačiau 2020 m. sausio 22 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. T-30-564/2020 teistumas panaikintas, o kitų duomenų apie atsakovo atžvilgiu galiojančius teistumus teismui nepateikta. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovo konfliktiško būdo ir polinkio nusikalsti, nes teismui nėra pateikti duomenys apie atsakovo priešišką, tyčinį, nepagarbų ir sistemingą elgesį, nukreiptą prieš ieškovę, kitus asmenis ar gamtą ir viešą interesą. Teismas pateiktas žinutes, vaizdo medžiagą vertino kaip neetišką atsakovo elgesį, tačiau sprendė, jog priešiškumas šioje medžiagoje nenustatytas.
Atsižvelgęs į tai, jog teismui nepateikta duomenų, kad atsakovui būtų buvęs registruotu paštu išsiųstas kvietimas dalyvauti žemės sklypo kadastriniuose matavimuose, teismas sprendė, jog nėra pagrindo sutikti, kad atsakovas tyčia nedalyvavo atliekant kadastrinius matavimus ar būtų informuotas apie ieškovės planus dėl Vandens telkinio paskirties pakeitimo ir veikė prieš tokį ieškovės tikslą.
Nustatęs, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, pelkės dalis natūraliai sudaro Vandens telkinio plotą, atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, kad jis 2014 - 2016 metais į (duomenys neskelbtini), įžuvinimo tikslu įleido apie 400 įvairių rūšių žuvų ir šią aplinkybę pagrindė įsigijimo dokumentais, kuriuose pirkėju nurodytas atsakovas, nurodyta įžuvinimo vieta Rudaukos ežeras, taip pat įsakymu dėl veterinarinio patvirtinimo, teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog atsakovas įžuvinimo nevykdo, dėl ko Vandens telkinys pelkėja. Teismas sprendė, jog ieškovės pateiktoje įžuvinimo atmintinėje dėl įžuvinimo laiko ir temperatūros nurodyti tik rekomendacinio pobūdžio parametrai, todėl nėra imperatyvo jais vadovautis ir pagrindo vertinti ieškovės pateiktus duomenis dėl temperatūros atsakovo įžuvinimo metu ar informaciją dėl žuvų plėtros. Teismas vertino, jog ieškovė neįrodė, kad 2015 m. balandžio 18/25 d. įsigijo 42,6 kg žuvies už 373 Eur, nes nepateikti pirkimo sandorį patvirtinantys pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, o ieškovės nurodytus teiginius, kad įžuvinimas buvo atliktas pagal mokslininkų rekomendacijas teismas taip pat atmetė, nes šiam faktui rašytinių (filmuotos medžiagos) ir žodinių paaiškinimų nepakanka.
Atsižvelgęs į tai, kad nustatytas Vandens telkinio žuvų produktyvumo koeficientas yra 1,60, kas reiškia, kad ežeras yra pakankamai arba gerai žuvingas, teismas vertino, kad dar iki ieškovės teismui įrodytos 2018 m. balandžio 14 d. įžuvinimo datos, Vandens telkinio žuvų produktyvumas buvo pakankamai arba gerai žuvingas. Atsižvelgęs į tai, nesant byloje objektyvių duomenų apie (duomenys neskelbtini), žuvų išteklių būklę ir žuvų išteklių tyrimus, teismas atsakovo kaltės dėl žuvų išteklių neatkūrimo nenustatė. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių dėl (duomenys neskelbtini), įžuvinimo 2014-2016 m., kurios patvirtina atsakovo veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsnio sudėtį.
Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu nustatęs, kad privačiuose vidaus vandenų telkiniuose verslinė žvejyba leidžiama aplinkos ministro leidžiamais naudoti žvejybos įrankiais ir būdais, nedraudžiamu laiku pagal visų vandens telkinio savininkų bendrai nustatytą tvarką, kurios ginčo šalys nusistačiusios nėra, taip pat iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatęs, kad atsakovas laikotarpyje nuo Vandens telkinio įsigijimo 2014 m. yra vieną kartą žvejojęs draudžiamu būdu ir draudžiamu ne mėgėjiškos žūklės įrankiu – bučiumi, kurio dydis viršija leistinus reikalavimus, neteisėtos žvejybos metu žuvų sugavęs nebuvo, dėl ko nebuvo surašytas ir žalos aplinkai paskaičiavimo aktas, taigi žalos aplinkai nepadaryta, nutarimas įvykdytas, paskirta bauda sumokėta 2024 m. liepos 5 d., teismas ieškovės teiginius dėl verslinės žvejybos ginčo Vandens telkinyje vykdymo atmetė kaip neįrodytus.
Teismas, vadovaudamasis atsakovo Vandens telkinio įsigijimo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. D1-771 patvirtintu aprašu Dėl žvejybos privačiuose bei bendrąja daline valstybės ir fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise priklausančiuose žuvininkystės vidaus vandens telkiniuose, aplinkos ministro patvirtinu 2015 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. D1-502 „Dėl Žvejybos privačiuose bei bendrąja daline valstybei ir fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiuose vidaus vandens telkiniuose tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris pripažintas netekusiu galios aplinkos ministro 2016 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. D1-700, sprendė, jog atsakovas galėjo be ieškovės sutikimo rašytiniu sutikimu leisti jam nuosavybės teise priklausančiame Vandens telkinyje nemokamai žvejoti kitam asmeniui. Teismas sprendė, jog nors pagal pasikeitusį teisinį reguliavimą atsakovas, būdamas bendrasavininku ežero, kuris nėra atidalintas, vienasmeniškai raštiškų leidimų išduoti neturi teisės, tačiau ieškovė byloje nėra pateikusi nei vieno tokio leidimo. Atsižvelgęs į tai, nesant objektyvių duomenų dėl atsakovo rašytinių leidimų išdavimo žvejoti Rudaukos ežere fakto, teismas sprendė jog nėra pagrindo Vandens telkinį atidalinti ieškovės prašomu būdu, atsakovui tam prieštaraujant. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nėra pateikusi duomenų apie padarytą žalą dėl atsakovo veiksmų, išduodant rašytinius leidimus žvejoti, teismas sprendė, jog žalos faktas byloje nenustatytas.
Teismas vertino, jog dėl ieškovės nurodyto draudimo vykdyti mėgėjišką žvejybą ir plaukioti valtimi pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. D1-19913 Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo 13 punktą toks ieškovės teisės akto nuostatų vertinimas nėra teisingas, kadangi šio aprašo tikslas nėra skirtas mėgėjiškai žvejybai reguliuoti, tai yra drausti mėgėjišką žvejybą bendrojo naudojimo vandens telkiniuose.
Teismas, nors nustatęs, kad atsakovas Rudaukos ežere žvejoja ir be ieškovės sutikimo, tačiau, vadovaudamasis Mėgėjų žvejybos įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, numatančia, jog žvejoti nemokamai, be mėgėjų žvejybos leidimų, turi teisę fiziniai asmenys iki 18 metų, valstybinio socialinio draudimo pensininkai ir asmenys su negalia, jeigu turi tokią teisę patvirtinantį dokumentą, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.1 papunkčiu, nurodančiu atvejus kuomet draudžiama žvejoti be mėgėjų žvejybos leidimo, suteikiančio teisę žvejoti tame vandens telkinyje, išskyrus asmenis, turinčius nemokamą žvejybos teisę, konstatavo, jog, norint žvejoti privačiuose vandens telkiniuose asmenims, turintiems teisę į nemokamą žvejybos teisę, žvejybos leidimas nereikalingas, o atsakovui yra nustatytas neįgalumas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas Vandens telkinyje negali vykdyti mėgėjiškos žvejybos be bendraturčio sutikimo.
Teismas, vadovaudamasis CK 4.75 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad duomenų, jog atsakovas tiesiogiai valdė, naudojo ir disponavo ginčo turtu vienas, o ieškovė būtų nustojusi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti, byloje nėra, sprendė, jog CK 4.75 straipsnio 2 dalyje numatytos prievolės šiuo klausimu atsakovas neturi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad atsakovas neteikia ataskaitų dėl bendro daikto naudojimo. Teismas pažymėjo, jog ataskaitos teikimas trečiajam asmeniui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, jog ji nėra leidusi atsakovu plaukioti valtimi, todėl tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti. Nustatęs, kad atsakovas žvejoja nesavaeige valtimi, atsižvelgęs į tai, kad į bylą nėra pateikti duomenys, jog ši valtis darytų reikšmingą poveikį Vandens telkinio fizinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms, įvertinęs, jog pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandens taisykles nėra draudimo žvejoti nesavaeige valtimi, taip pat, kad Rudaukos ežero nėra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakyme Nr. D1-337 Dėl Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikro tipo plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo, sąraše, teismas sprendė, kad atsakovo žvejojimas be bendraturčio sutikimo yra galimas.
Nustatęs, kad administracinės teisenos dėl 2024 m. birželio 14 d. ROIK:24244961975, 2024 m. birželio 14 d. ROIK:24244961975 ir 2024 m. birželio 12 d. ROIK:24235426947 už tai, kad atsakovas, būdamas (duomenys neskelbtini), valtyje, iš jos šlapinosi į vandens telkinį, nutrauktos, įvertinęs atsakovo pateiktus medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas 2022 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į gydytoją urologą konsultacijai dėl (duomenys neskelbtini), kad atsakovui nustatyta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat pateiktą 2022 m. spalio 6 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą, patvirtinantį, kad atsakovui nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, ir 2024 m. spalio 6 d. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno IV teritorinio skyriaus išduotą sprendimą dėl dalyvumo lygio, kuriame nustatytas 50 procento nedarbingumo lygis bei diagnozuotos ligos, kurių viena yra (duomenys neskelbtini), nenustatęs, kad atsakovas yra baustas administracine tvarka už šlapinimąsi į Vandens telkinį ar nuorūkų mėtymą į Vandens telkinį, teismas sprendė, jog nėra pagrindo vertinti, kad dėl tokių atsakovo veiksmų Vandens telkiniui padaryta žala. Teismas vertino, jog ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą ir žalos dydį.
Teismas sprendė, jog ieškovės byloje pateiktas 2025 m. kovo 10 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimas; skundai dėl atsakovo atžvilgiu nutrauktos administracinės teisenos; duomenys, kad Marijampolės apylinkės prokuratūroje gautas L. R. skundas, reg. Nr. AP-0899; duomenys, kad 2018 m. vasario 2 d. trečiasis asmuo pripažintas nukentėjusiuoju, tiriant aplinkybes dėl savavaldžiavimo; 2025 m. rugpjūčio mėnesio Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento atsakymas apie atliktus veiksmus, atsakovo kaltų veiksmų neįrodo.
Teismas sprendė, jog, nesant faktų apie atsakovo kaltais veiksmais sukeltą žalą, nepagrįstais ieškovės teiginiais laikytini vertinimai dėl atsakovo kaltės. Teismas vertino, jog byloje faktinių duomenų, kad užfiksuotas Vandens telkinio teršimas naftos produktais, nepateikta.
Įvertinęs ieškovės pateiktą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2017 m. lapkričio mėnesio atsakymą dėl veiklų pakrantės apsaugos zonoje, teismas sutiko, kad medinių padėklų sunešimas ir paklojimas pakrantės apsaugos juostoje negali būti prilyginamas liepto ar tako statybai, tačiau sprendė, jog tai nesudaro pagrindo atidalinti ginčo Vandens telkinį ieškovės prašomu būdu. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje pateikti trečiojo asmens, veikiančio ieškovės vardu, kreipimaisi į įvairias institucijas dėl atsakovo veiksmų, susijusių su mediniais padėklais pakrantės zonoje ir už tai numatyta atsakomybė, sprendė, kad teismui nėra pagrindo kaip sankciją už ieškovės nurodytus atsakovo veiksmus taikyti atidalijimo būdą, kuriam prieštarauja atsakovas.
Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų ir priešiškų gamtai bei ieškovei veiksmų intensyvumo, žalos padarymo fakto ieškovei, Vandens telkiniui ar gamtai, konstatavo, kad, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepateikus teismui Vandens telkinio atidalijimo projekto, nebuvo išnaudotos visos galimybės išspręsti bendraturčių ginčą atidalijimo būdu. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas sistemingais veiksmais daro žalą ieškovei, Vandens telkiniui, gamtai ar viešajam interesui, ir kad atsakovas su jam priklausančiu turtu atlieka veiksmus, uždraustus įstatymo, todėl, atsakovui nesutikus gauti kompensaciją, teismui nėra pagrindo nesivadovauti CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Teismas vertino, jog riboti atsakovo nuosavybės teisę vien tuo pagrindu, kad jam priklauso nedidelė Vandens telkinio dalis palyginti su ieškove, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas sprendė, jog trečiojo asmens nurodyta aplinkybė, kad ieškovę su ežeru sieja istoriniai įvykiai, o atsakovas istorinės praeities (duomenys neskelbtini), neturi, nėra pagrindas prieš atsakovo valią jam išmokėti kompensaciją. Teismas vertino, jog ieškovė, varžydama atsakovo iš įstatymo kylančią teisę užsiimti mėgėjiška žvejyba, siekia savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, todėl nenustatyta, kad tik atsakovas išskirtinai būtų kaltas dėl bendraturčių ginčo, todėl tuo pagrindu ieškovės reikalavimą dėl atidalijimo atmetė.
Teismas, spręsdamas reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, sutiko su ieškove ir trečiuoju asmeniu, kad ieškovės prašoma tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas ateityje kilti konfliktams, nes yra nekonkreti, neinformatyvi, nepagrįstai ribojanti atsakovo teisę naudotis nuosavybe ir, teismui nustačius tokią tvarką teismo sprendimu, nebūtų jos įmanoma vykdyti nei šalims, nei, nevykdymo atveju, antstoliui.
Teismas sprendė, jog naudojimosi tvarkos 1 punkte nurodytas draudimas, kai atsakovui, kaip neįgaliam asmeniui, įstatymu suteikiama teisė žvejoti, prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir negali būti nustatytas. Draudimas plaukioti Vandens telkinyje nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis, kai tokio draudimo ginčo vandens telkinyje nenustato nė vienas teisės aktas, yra nepagrįstas, kadangi suteikia pirmenybę vienam iš bendraturčių, šiuo atveju ieškovei, todėl negali būti nustatytas. Prašymas nustatyti, kad kiekvienas bendraturtis pagal jo turimas nuosavybės dalis prisideda prie vandens telkinio išlaikymo, kai tokia prievolė šalims kyla iš Vandens įstatymo ir kitų teisės aktų, yra perteklinė, todėl netvirtintina. Prašymas nustatyti, kad kiekvienas bendraturtis, patyręs išlaidų vandens telkinio išlaikymui, pateikia kitam bendraturčiui ataskaitą apie tai, kokios išlaidos buvo patirtos ir kokie vandens telkinio priežiūros darbai buvo atlikti bei pateikia išlaidas pagrindžiančius dokumentus, nenurodžius principų ar kriterijų, kuriais remiantis šalys susitaria šias išlaidas patirti, priemonių šiai tvarkai įgyvendinti ir kt., vertintina kaip tvarka, objektyviai įtvirtinanti prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo ir nėra tvari, todėl netvirtintina. Prašymas nustatyti, kad, praėjus trims metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kiekvienas bendrasavininkas ir jų šeimos nariai (vyras, žmona, vaikai, anūkai) turi teisę mėgėjiškos žvejybos įrankiais žvejoti vandens telkinyje, nenustačius teismui draudimo trejus metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo žvejoti Vandens telkinyje, yra netikslingas, todėl netvirtintinas. Atsižvelgęs į tai, teismas reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė O. L. R. prašo panaikinti 2025 m. gruodžio 22 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-325-985/2025 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad byloje yra pateikta daugiau nei pakankamai akivaizdžių įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčo šalių santykiai yra itin konfliktiški, atsakovas negerbia galiojančių įstatymų, juos nuolat pažeidinėja, ko pasėkoje ieškovė neturi jokių galimybių pasiekti kokį nors kompromisą su atsakovu dėl bendro turto naudojimo. Taip pat į bylą yra pateikta eilė įrodymų, kurie patvirtina, kad tik ieškovė ir trečiasis asmuo rūpinasi Vandens telkiniu, o atsakovas prie jo išlaikymo ne tik niekaip neprisideda, tačiau kartu nuolat atlieka neteisėtus veiksmus, darydamas žalą Vandens telkiniui, ko pasėkoje jis pelkėja ir šis turtas yra naikinamas.
Pažymi, kad teismas nenurodo, kodėl jis nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kaip pagrindžiančių, kad atsakovas piktnaudžiauja savo nuosavybe, pažeidžia ieškovės, kaip bendrasavininkės, teises. Teismas nevertino ir aplinkybės, kad šiuo atveju nėra galimybės Vandens telkinį susiskirstyti į kokias nors dalis, kadangi, užteršus vieną Vandens telkinio vietą, yra užteršiamas visas Vandens telkinys, kad žuvys gali plaukioti visame Vandens telkinyje. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad nors atsakovui priklauso itin maža Vandens telkinio nuosavybės dalis, tačiau iš esmės jis gali naudotis visu Vandens telkiniu, kas yra nesąžininga ieškovės atžvilgiu.
Apeliantės manymu, byloje pateiki įrodymai patvirtina, jog vienintelis efektyvus ginčo išsprendimo būdas yra atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, išmokant atsakovui piniginę kompensaciją už jam priklausančią Vandens telkinio nuosavybės dalį. Ieškovė ėmėsi priemonių, kad atsakovui mokėtina kompensacija būtų įvertinta tinkamai ir sąžiningai, kreipdamasi į nekilnojamojo turto vertintoją. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsakovui siūlė dvigubai didesnio dydžio kompensaciją už jo Vandens telkinio dalį, tačiau su tokiu pasiūlymu atsakovas nesutiko.
Atkreipia dėmesį, kad dėl eilę metų besitęsiančių neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovė praranda galimybę Vandens telkinį naudoti ūkinei ar komercinei veiklai, todėl ji iš Vandens telkinio negauna jokių pajamų. Taip pat ieškovė nuolat patiria didelius neturtinius išgyvenimus, kadangi yra priversta nuolat pergyventi dėl to, kad jai priklausantis turtas nebūtų naikinamas.
Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai vertino jos byloje pateiktus įrodymus, iš esmės atsisakė pripažinti objektyvius duomenis, kad atsakovas piktnaudžiauja savo nuosavybe, ko pasėkoje padarė nepagrįstą išvadą, jog nuosavybės teisės atidalijimas be atsakovo sutikimo, šiam išmokant piniginę kompensaciją, šiuo atveju būtų neproporcingas.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė atsakovo konfliktiško būdo ir polinkio nusikalsti. Pažymi, kad atsakovas yra nuolat traukiamas administracinėn atsakomybėn už įvairius administracinius nusižengimus, kurių dalis net nėra susiję su Vandens telkinio naudojimu; taip pat ne kartą buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Vien dėl to, kad atsakovo teistumas šiuo metu yra išnykęs, nereiškia, kad tokios aplinkybės negali atsakovo charakterizuoti neigiamai. Tokia išvada, jog atsakovas yra linkęs nusikalsti, buvo padaryta ir civilinėje byloje Nr. 2-79- 399/2016. Apeliantės įsitikinimu, nebuvo įvertinta byloje esančių įrodymų visuma, iš kurios yra matoma, kad atsakovas yra konfliktiškas asmuo, negerbia galiojančių įstatymų, ko pasėkoje bendro turto valdymas su tokiu asmeniu tampa neįmanomas.
Pažymi, kad net jeigu aplinkybės, jog atsakovas nieko nežinojo apie atliktus kadastrinius matavimus, atitiktų tikrovę, tačiau atsakovas tokių kadastrinių matavimų nėra pasirašęs ir šiuo metu, taip pat nėra nurodęs jokių konkrečių tokio nepasirašymo priežasčių.
Apeliantės teigimu, atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis iš tiesų atliko nurodytus įžuvinimus Vandens telkinyje. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, supainiojo žuvų gabenimą pagal važtaraščius su realiai atliktu įžuvinimu. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovas realiai įleido įsigytas žuvis į Vandens telkinį. Be to, atsakovui priklauso trys tvenkiniai, kurių bendras plotas yra 25 arai, todėl teismas be pagrindo konstatavo, kad atsakovas įžuvino Vandens telkinį, o ne kitus jam priklausančius tvenkinius.
Nurodo, kad byloje pateikta moksline medžiaga dėl įžuvinimo rekomendacijų ieškovė įrodinėjo ne tik aplinkybes, kad jos įžuvinimas buvo atliktas tinkamai, tačiau ir tai, kad net jeigu atsakovas iš tiesų įžuvino Vandens telkinį, toks atliktas įžuvinimas neturėtų jokios prasmės. Apeliantės teigimu, jos pateikta mokslinė medžiaga nebuvo vertinama.
Apeliantės tvirtinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas žvejodamas šiukšlina Vandens telkinį nuorūkomis, yra įsirengęs „lieptą“ iš statybinių šiukšlių ir plastikinių butelių, teršia Vandens telkinį tepalais, žvejodamas naudoja ir draudžiamus įrankius, leidžia žvejoti svetimiems asmenims be ieškovės sutikimo, todėl ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas, žvejodamas nedaro jokios žalos Vandens telkiniui.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji privalėjo pateikti atsakovo surašytus leidimus tretiesiems asmenims žvejoti Vandens telkinyje, kadangi tokius leidimus savo žinioje turi tik pats atsakovas. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir jos pateikti įrodymai, kad Vandens telkinyje žvejoja tretieji asmenys be ieškovės sutikimo, turėjo būti pakankami konstatuoti, kad atsakovas savivaliauja naudodamas Vandens telkinį ir niekaip nesiskaito su ieškove.
Apeliantės tvirtinimu, teismas, padarydamas išvadą ar atsakovas turi teisę žvejoti Vandens telkinyje, privalėjo įvertinti ar tokia žvejyba yra suderinama su teisiniu reglamentavimu ir bendraturčių pareigomis. Teismas turėjo nustatyti ar esamoje situacijoje tokia veikla yra suderinama su žemės paskirtimi/naudojimo būdu ir CK bendraturčių režimu.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog aplinkybė, kad atsakovas turi teisę nemokamai gauti leidimą žvejoti vandens telkiniuose, reiškia, kad atsakovas turi teisę žvejoti šio ginčo Vandens telkinyje. Pažymi, kad teisė žvejoti nemokamai tam tikroms asmenų grupėms yra leidimo išdavimo mokesčio mokėjimo išimtis, tačiau tokia išimtis savaime nesukuria: (i) teisės patekti į privačią nuosavybę; (ii) teisės naudotis bendru daiktu be bendraturčių sutarimo; (iii) teisės ignoruoti žemės naudojimo būdą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, turėdamas teisę gauti nemokamą leidimą žvejoti, savaime turi teisę žvejoti šio ginčo Vandens telkinyje, neatsižvelgdamas į visų bendraturčių bendrus interesus.
Pažymi, kad ieškovės nurodytos prieštaravimo žvejybai Vandens telkinyje priežastys, t. y. kad atliktas įžuvinimas netaptų beprasmišku, ir, kad Vandens telkinys neužpelkėtų ir išliktų kaip ežeras, yra svarbios ir reikšmingos. Apeliantės vertinimu, atsakovo interesas žvejoti negali būti svarbesnis už ieškovės interesą išsaugoti turtą ir siekti, kad jis būtų pagerintas.
Apeliantės manymu, teismo išvada, kad CK 4.75 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga atsakovui nėra taikoma, yra nepagrįsta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, naudojant Vandens telkinį, jokie susitarimai nėra pasiekiami, todėl iš esmės kiekvienas bendraturtis, naudodamas bendrosios dalinės nuosavybės objektą, veikia atskirai, be kito bendraturčio žinios. Atsakovas, išduodamas leidimus žvejoti tretiesiems asmenims, veikia be ieškovės žinios ir sutikimo. Ieškovė niekaip nedalyvauja atsakovui priimant tam tikrus sprendimus dėl Vandens telkinio.
Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo objektas nėra įprastas žemės sklypas, kurį būtų galima lengvai suskirstyti į atskiras dalis, o ežeras, dėl kurio savybių toks atidalijimas praktiškai nėra įmanomas. Apeliantės įsitikinimu, teismas neįvertino, kad tokios aplinkybės kliudo realiai nustatyti tokią atidalijimo tvarką, kurios pagrindu kiekvienam bendraturčiui būtų leidžiama naudotis konkrečia Vandens telkinio dalimi.
Nurodo, kad nors teismas ir konstatavo, jog ginčo šalių santykiai yra konfliktiški ir šalys nesugeba kartu bendrai naudoti Vandens telkinio bei pasiekti susitarimą, tačiau iš esmės šio ginčo niekaip neišsprendė, ko pasėkoje šalys liko toje pačioje konfliktiškoje padėtyje ir toliau negalės bendrai naudotis jiems priklausančiu turtu. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo pats nustatyti tokią tvarką, kuri leistų užtikrinti naudojimąsi Vandens telkiniu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantės tvirtinimu, atsakovui yra suteikta teisė nemokamai gauti leidimą žvejoti, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė privalo leisti atsakovui žvejoti Vandens telkinyje vien dėl to, kad atsakovas yra neįgalus. Teismas turėjo įvertinti tai, kad Vandens telkinys turi būti naudojamas abiejų bendraturčių interesais ir įvertinti ar atsakovo interesas žvejoti Vandens telkinyje neprieštarauja ieškovės interesui išsaugoti Vandens telkinį ir šį turtą pagerinti. Teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo teisę nemokamai gauti leidimą žvejoti su jo teise žvejoti. Be to, teismas taikė mėgėjų žvejybos įstatymo nuostatas, prieštaraudamas CK 4.75 straipsnio nuostatoms dėl bendrasavininkių teisės įgyvendinimo, kuriomis teismas turėjo vadovautis.
Teigia, kad teismas, vertindamas reikalavimą dėl draudimo plaukioti Vandens telkinyje nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis, turėjo vertinti tai, ar ieškovės nurodytos priežastys yra pakankamai pagrįstos nustatant tokį ribojimą. Be to, ieškovei nesuprantama, kaip toks reikalavimas jai suteikia kokią nors pirmenybę, kadangi jai taip pat būtų taikomas toks ribojimas.
Šalies argumentai
Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad prašymas nustatyti, jog kiekvienas bendraturtis pagal jo turimas nuosavybės dalis prisidėtų prie Vandens telkinio išlaikymo išlaidų, yra perteklinis, neturi jokio pagrindo, kadangi šalys būtent dėl to ir nesutaria, kad atsakovas nevykdo įsipareigojimų prisidėti prie Vandens telkinio išlaikymo.
Apeliantės manymu, prašymas pateikti kitam bendraturčiui ataskaitą apie tai, kokios išlaidos buvo patirtos ir kokie Vandens telkinio priežiūros darbai buvo atlikti, bei pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus, yra itin paprastai įgyvendamas ir nereikalauja jokio detalesnio paaiškinimo.
Pažymi, jog ieškovės prašymas nustatyti, kad, praėjus trims metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kiekvienas bendrasavininkas ir jų šeimos nariai (vyras, žmona, vaikai, anūkai) turi teisę mėgėjiškos žvejybos įrankiais žvejoti Vandens telkinyje, yra visiškai suprantamas ir pateisinamas, kadangi ieškovė nenori, kad jos nuosavybėje būtų svetimi asmenys, juo labiau, kad atsakovo kviečiami asmenys jos ir trečiojo asmens nuosavybėje girtauja, stumdosi, mušasi, kas kelia nesaugumo jausmą. Be to, panašus reikalavimas buvo patenkintas civilinėje byloje Nr. e2- 856-1004/2022.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės O. L. R. apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. Nr. e2-325-985/2025 palikti nepakeistą.
Nurodo, kad ginčo daikto specifinės savybės lemia tai, jog atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės apskritai nėra jokių galimybių. Atsakovas iš esmės sutinka, kad naudojimosi Rudaukos ežeru tvarka būtų nustatyta, tačiau nesutinka tik su ieškovės siūlomomis, niekuo nepagrįstomis ir faktiškai tik apribojančiomis jo galimybėmis naudotis jam priklausančio daikto dalimi, sąlygomis.
Pažymi, jog atsakovui, esant jam konstatuotam neįgalumui, naudojimasis Rudaukos ežeru poilsiui bei mėgėjiškai žūklei yra tapęs itin svarbiu veiksniu užtikrinant tinkamą gyvenimo kokybę, kurią ieškovės siekiamas nusavinimas įtakotų itin neigiamai. Be to, pati ieškovė pripažino, kad Rudaukos ežeru ji nesinaudoja. Ežeras yra apžėlęs, užpelkėjusiais ir nepraeinamais krantais, o vienintelis priėjimas prie vandens yra tas, kurį yra įrengęs atsakovas. Ieškovės interesas naudotis Rudaukos ežeru nėra esminis, priešingai nei atsakovo.
Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai, neva pagrindžiantys teiginį, jog atsakovas prie bendro daikto išlaikymo neprisideda ir nuolat atlieka neteisėtus veiksmus, darydamas žalą Vandens telkiniui, šių aplinkybių visiškai neįrodo. Pažymi, jog iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad vienintelė sutvarkyta ežero bei jo apylinkių vieta yra atsakovo įsirengtas lieptas bei servituto pagrindu jo naudojamas takas. Be to, atsakovas buvo skundžiamas dėl tariamo beverčių medžių iškirtimo bei nendrių išpjovimo, taigi ieškovė ir trečiasis asmuo siekė inicijuoti atsakovui administracinį persekiojimą, taip patys užkirsdami bet kokią galimybę ir iniciatyvą prisidėti prie ežero aplinkos sutvarkymo.
Teigia, kad atsakovas neatsisako ateityje teisingai dalintis ežero įžuvinimo išlaidas, jei tokie veiksmai bus su juo derinami – bus iš anksto aptartas ir tinkamai pagrįstas būtinumas įžuvinti, įleidžiamų žuvų asortimentas ir kiekis, įsigijimo šaltinis, sudaryta galimybė atsakovui pačiam ar jo atstovui dalyvauti įžuvinimo procese, kas iki šiol nebuvo daroma, o bet kokie įžuvinimo veiksmai atliekami vienašališkai ir nebandant rasti sutarimo su bendrasavininkiu.
Nurodo, kad ieškovės teiginys, jog atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad vandens telkinyje draudžiamu laiku vykdė verslinę žvejybą; namuose neteisėtai laikė verslinės žvejybos įrankius; neturėdamas leidimo iškasė kūdrą; pažeidė privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, yra melagingas, kadangi šias aplinkybes pagrindžiančiame ieškovės pateiktame dokumente yra nurodoma, kad A. K. administracine tvarka nebaustas, o už apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus yra baustas A. A. K., kuris nėra šio proceso dalyviu.
Akcentuoja, kad atsakovui tik vienu atveju buvo pritaikyta administracinė atsakomybė – už žvejojimą verslinės žvejybos priemone – bučiumi, tačiau buvo konstatuota, kad žala gamtai nebuvo padaryta, taip pat nenustatyta, kad jis bučiumi pagavo ar ketino pagauti žuvų. Atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo, padaręs jo paties vertinimu administracinių teisės pažeidimų (šlapinimosi ir nuorūkų metimą į vandenį) vaizdo įrašus, juos beveik 2 metus saugojo niekaip nereaguodamas, o atitinkamas poveikio priemones taikyti įgaliotoms institucijoms pateikė tik besibaigiant ar jau pasibaigus senaties terminams.
Atsakovo tvirtinimu, jis buvo tvarkingai įsirengęs medinį lieptą, kurio plūdrusis elementas buvo sukonstruotas iš geriamam vandeniui ir maisto produktams skirtų talpų, kas jokiu teisės aktu nėra draudžiama. Be to, atsakovas dar praeitą vasarą senąjį lieptą pašalino ir įrengė kitą, kurio plūdrieji elementai pagaminti sertifikuoto gamintojo iš aplinkai draugiškos medžiagos.
Pažymi, jog ieškovė byloje nepateikė įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas teršia vandens telkinį tepalais, o tik nuotrauką, kurioje matyti keturkampė eketė, kokios paprastai pjaunamos siekiant apsaugoti žuvis nuo dusimo žiemą užšalus ežerams, tačiau nėra aišku kas, kada ir kokiu tikslu tą eketę išpjovė, o vandens paviršiuje matomos dėmės, panašios į tepalų, neišvengiamai galėjo atsirasti dėl ledui pjauti naudoto grandininio pjūklo grandinės tepimui skirtos alyvos. Be to, iš ieškovės pateiktos 2020 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos matyti, kad deguonies kiekis Rudaukos ežero vandenyje tuo metu iš tiesų buvo kritiškai mažas ir tokių ekečių pjovimas buvo būtinas.
Atsakovo vertinimu, vienkartinis asmens nuteisimas už nesmurtinį nusikaltimą, esant atliktai bausmei ir išnykusiam teistumui, visiškai nesudaro pagrindo jį visą likusį gyvenimą laikyti sistemingai linkusiu nusikalsti.
Nurodo, kad pati ieškovė, nederinusi savo sprendimų su bendrasavininkiu, jo neinformavusi ir kitaip nepabandžiusi pasiekti su bendrasavininkiu sutarimą, nusprendė keisti bendro daikto teisinį statusą bei vienašališkai vystyti jame ūkinę veiklą ir turėti iš to pajamų. Tariamai neteisėti ir žalingi atsakovo veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jis, nebūdamas tinkamai informuotas nei apie ieškovės planus, nei pradėtas procedūras (faktiškai nieko apie juos nežinodamas), neišreiškė jiems pritarimo.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, trečiasis asmuo, prie ieškovei priklausančio ūkinio pastato įsirengęs vaizdo stebėjimo kameras, jomis stebi ne tik savo artimo asmens sodybos teritoriją, bet ir visą Rudaukos ežerą, kurio dalis priklauso atsakovui, jo prieigas, atsakovui priklausantį žemės sklypą, teritoriją, kuria atsakovas naudojasi teismo nustatyto servituto pagrindu, galimai, kitų šalia esančių sodybų teritorijas, tokiu būdu neteisėtai renka duomenis apie paties atsakovo, jo šeimos narių ir kitų asmenų, atvykstančių prie Rudaukos ežero, privatų gyvenimą, pažeisdamas Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatas. Atsižvelgiant į tai, asmens galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimas tokiomis neteisėtomis priemonėmis negali būti laikomas kokios nors neteisėtos, žalingos ar bent smerktinos veiklos įrodymu.
Atsakovo nuomone, ieškovės nurodyti vienašališki draudimai bei sąlygos negali būti pripažinti šalies pateiktu naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektu, nes jie neatitinka jokių tokiai tvarkai keliamų kriterijų – nurodyti reikalavimai nėra nei teisiškai, nei metodologiškai, nei ekonomiškai, nei bendrasavininkių teisių bei pareigų pusiausvyros požiūriu pagrįsti, jie nesprendžia daugumos pačiame ieškinyje vardijamų problemų ir neužtikrina konfliktinių situacijų išvengimo ateityje.
Pažymi, kad atsakovas negebėjo pateikti savo naudojimosi tvarkos projekto varianto, kadangi tokiam projektui parengti reikia objektyviai ištirti dabartinę ežero būseną, jo biologinę įvairovę, žuvingumą, pelkėjimo tempus, išsiaiškinti kokie veiksmai yra būtini ir leidžiami, o kokie draudžiami ar nerekomenduojami vykdant tiek priežiūros, tiek rekreacinę, tiek ūkinę veiklą tokio pobūdžio vandens telkinyje. Be to, ieškovė deklaruoja ketinanti bendrosios nuosavybės Vandens telkinyje vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, kas suponuoja išvadą, kad net jei teismas patvirtintų ieškovės siūlomą tvarką, neužilgo neišvengiamai kiltų būtinumas ją keisti.
Atsiliepimu į ieškovės O. L. R. apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo visas trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas iš esmės neįvertino byloje pateiktos gausios medžiagos apie atsakovo ilgametį sistemingai priešišką, tyčinį ir nepagarbų elgesį, nukreiptą tiek prieš ieškovę ir jos šeimą, trečiąjį asmenį, tiek prieš viešąjį interesą ir gamtą. Trečiasis asmuo nesutinka su teismo vertinimu, kad konfliktiškas būdas ir sisteminis priešiškas elgesys su ieškove ir jos šeima gali būti prilyginamas tik galiojančiam teistumui. Teismas neįvertino, kad filmuotoje medžiagoje atsakovas vartoja žeminančius epitetus, demonstratyviai niekina trečiojo asmens, kaip savininko, teises ir garbę. Teismas taip pat nevertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina atsakovo polinkį nusikalsti ir pažeidinėti įstatymus. Atsakovo požiūris į gamtą ir įstatymų laikymąsi atsiskleidžia filmuotoje medžiagoje iš jo tėviškės. Teismas nedetalizavo, kokių konkrečių duomenų trūksta byloje, kad būtų galima pagrįsti atsakovo konfliktišką būdą ir jo polinkį nusikalsti, todėl pati išvada yra deklaratyvi ir nemotyvuota.
Pažymi, kad byloje esantys kadastrinių veiksmų dokumentai patvirtina, kad 2015 m. vasario 18 d. vykusiuose kadastrinių matavimų veiksmuose atsakovas dalyvavo bent jau tiek, kiek tai fiksuota ribų paženklinimo–parodymo aktuose. Ši aplinkybė paneigia prielaidą, kad atsakovas nežinojo ar nedalyvavo šioje procedūroje. Teismas šių konkrečių aplinkybių neįvertino, ko pasėkoje padarė nepagrįstą išvadą. Be to, viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas ir toliau nepasirašė kadastrinių matavimų dokumentų, nepaisant, kad apie šią kadastrinę bylą buvo aiškiai pasisakyta bylos nagrinėjimo metu.
Trečiojo asmens teigimu, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų realiai įžuvinęs būtent Rudaukos ežerą bent vieną kartą. Iš atsakovo pateiktų žuvų gabenimo dokumentų (važtaraščių) negalima daryti išvados, kad žuvys, taip pat kiek, kokios būklės, kokio amžiaus ir svorio žuvys, buvo įleistos į ginčo Vandens telkinį. Nėra duomenų apie įžuvinimo tęstinumą. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas vestų kokią nors Vandens telkinio žuvų apskaitą. Todėl teismas neturėjo pagrindo padaryti išvados apie įžuvinimo vykdymą. Be to, Rudaukos ežero užžėlimo ir pelkėjimo požymiai yra objektyviai matomi bei fiksuojami byloje esančioje vaizdinėje medžiagoje, kas negalėjo būti ignoruojama, deklaratyviai teigiant, kad atsakovas įžuvino Vandens telkinį.
Žemesnės instancijos teismas
Trečiojo asmens vertinimu, aplinkybę, kad atsakovas įžuvino Vandens telkinį, turėjo įrodyti būtent atsakovas, todėl teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių dėl Rudaukos ežero įžuvinimo 2014-2016 m., neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.
Pažymi, kad Vandens telkinio sklypo ir jį supančio trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo registruota paskirtis bei naudojimo būdas žvejybos veiklos nenumato, todėl žvejyba Rudaukos ežere negali būti laikoma teisėta tol, kol nėra pakeistas žemės naudojimo režimas teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, net ir darant prielaidą, kad žvejyba yra galima, tačiau tokia veikla galima tik pagal visų savininkų bendrai nustatytą tvarką, kurios ginčo šalys nėra nusistačiusios.
Nurodo, kad byloje esantys duomenys apie verslinės žvejybos įrankių naudojimą 2014 m. ir atsakovo siekį tokius įrankius įteisinti, taip pat 2017 m. Aplinkos apsaugos departamento rašte dėl galimo brakonieriavimo ne kartą fiksuotą žvejybą statomais tinklais ir bučiais, paneigia teismo išvadą apie žvejojimą neteisėtais įrankiais vieną kartą. Be to, nurodytas aplinkybes patvirtina ir filmuota medžiaga apie statomųjų tinklų naudojimą, atsakovės ir trečiojo asmens pranešimai apie brakonieriavimą, atsakovo tėvo baustumas už neteisėtą žvejybą ir nelegalių verslinės žvejybos įrankių laikymą namuose, administracinių nusižengimų registre nurodytas daugiau nei mėnesio pažeidimo laikotarpis, per kurį bučiai statyti ir traukti 7 kartus.
Tvirtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisinis režimas niekada nesuteikė vienam bendraturčiui teisės be kito bendraturčio sutikimo leisti tretiesiems asmenims naudotis bendru, neatidalytu daiktu, nepriklausomai nuo to, koks specialusis teisinis reglamentavimas galiojo konkrečiu laikotarpiu. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, ar pagal Žemės įstatymo 21 straipsnį ir nustatytą žemės naudojimo paskirtį apskritai galima žvejybos veikla ginčo Vandens telkinyje. Nors teismas konstatavo, kad ieškovė teismui nepateikė konkrečių duomenų, kiek tokių leidimų atsakovas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, yra išdavęs, tačiau pats atsakovas pripažino leidimų išdavimą. Be to, byloje esančioje filmuotoje medžiagoje atsakovas viešai teigia, kad leidžia žvejoti visiems norintiems. Atsakovo išduodamų leidimų faktą patvirtina institucijų oficialūs atsakymai ir tyrimai.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens teigimu, teismas, padarydamas išvadą, kad, norint žvejoti privačiuose vandens telkiniuose, asmenims, turintiems teisę į nemokamą žvejybos teisę, žvejybos leidimas nereikalingas, o atsakovui yra nustatytas neįgalumas, supainiojo administracinio pobūdžio privilegiją (leidimo mokesčio išimtį) su savarankiška teise naudotis privačia nuosavybe. Teisė nemokėti už mėgėjų žvejybos leidimą yra lengvata, susijusi su leidimo žvejoti išdavimo tvarka, ir negali paneigti nuosavybės teisės turinio. Vandens telkinio sklype tokia veikla negali būti vykdoma nei savininkų, nei kitų asmenų, kol nėra pakeistas žemės naudojimo režimas teisės aktų nustatyta tvarka.
Tvirtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas nuolat naudojasi Vandens telkiniu be ieškovės žinios ir jos pritarimo, todėl teismas netinkamai pritaikė CK 4.75 straipsnio 2 dalies nuostatą, konstatuodamas, kad atsakovas neturi pareigos pateikti bendro turto naudojimo ataskaitos.
Nurodo, kad teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovo žvejojimas su nesavaeige valtimi be bendraturčio sutikimo yra galimas, neįvertino, jog žvejojimas/plaukiojimas valtimi ginčo Vandens telkinyje be bendraturčių susitarimo nėra atsakovo teisė naudoti bendrą turtą tokiu būdu. Be to, jei telkinys pagal registruotą paskirtį/naudojimo būdą nėra priskirtas rekreaciniam naudojimui, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad plaukiojimas valtimi ginčo Vandens telkinyje yra galimas.
Pažymi, kad byloje yra duomenų apie atsakovo kaltus veiksmus (nuorūkos / šlapinimasis) ir taikytą administracinę atsakomybę. Net ir nutraukta administracinė teisena nepaneigia pažeidimo fakto. Be to, administracinės teisenos atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktos ne dėl to, kad pažeidimų nebuvo, o dėl to, kad suėjo nuobaudų skyrimo senaties terminas. Teismas privalo vertinti faktinį atsakovo elgesį ir tokio elgesio pasekmes (ar bent realią grėsmę) Vandens telkiniui.
Trečiojo asmens vertinimu, teismas, nurodydamas, kad ieškovė, siekdama įrodyti žalą aplinkai, privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir žalos dydį, formaliai perkelia visą įrodinėjimo naštą ieškovei, neatsižvelgdamas į tai, kad esminiai duomenys apie galimą taršą (mėginiai, laboratoriniai tyrimai, patikrinimų aktai, eksperimentas) objektyviai priklauso nuo institucijų veiksmų, o, jų neatlikus, vėliau reikalauti žalos fakto ir dydžio tampa praktiškai neįmanoma. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žala Vandens telkiniui nėra daroma.
Tvirtina, kad byloje pateikta medžiaga patvirtina, jog iš komunalinių/statybinių atliekų (įskaitant plastiko tarą) buvo įrengtas „lieptas“ be trečiojo asmens leidimo privačioje žemėje, o po juo fiksuotos plastikinės talpos, įskaitant ir tokias, kurios pagal paskirtį siejamos su potencialiai pavojingomis cheminėmis medžiagomis, kas yra akivaizdi aplinkos taršos ir žalos rizika. Pažymi, kad atsakovas institucijų reikalavimų išnešti šiukšles nevykdo, kadangi šiukšlės yra vėl sunešamos atgal, kas rodo ne atsitiktinį epizodą, o sistemingą ir piktybinį institucijų teisėtų nurodymų ignoravimą.
Teigia, kad byloje yra pakankamai duomenų apie pasikartojančius ir tęstinius neteisėtus atsakovo veiksmus, todėl teismo išvada apie nenustatytą neteisėtų veiksmų intensyvumą nėra pagrįsta įrodymais. Teismo išvada apie neišnaudotas galimybes atidalinti turtą natūra ignoruoja paties ginčo objekto – Vandens telkinio specifiką. Vandens telkinys pagal savo prigimtį išlieka vientisas, todėl net ir formaliai atidalinus Vandens telkinį, konfliktas dėl žvejybos, priežiūros ir poveikio Vandens telkinio būklei išliktų, nes telkinio ekologinė sistema yra bendra.
Trečiasis asmuo nesutinka su teismo išvada dėl Vandens telkinio naudojimosi tvarkos nustatymo, nes: (1) byloje yra daugiau negu pakankamai faktinių duomenų susidaryti išvadą, kad konfliktas kyla dėl atsakovo kaltės, o ne iš abipusio nesusikalbėjimo; (2) esminė konflikto priežastis – neteisėtas ir vienašalis bendro turto naudojimo būdas, kurį atsakovas primetė jėga ir faktu, o ne teisėtais susitarimais; (3) argumentas, kad ieškovės siūloma naudojimosi tvarka būtų neįmanoma vykdyti, yra nukreiptas ne į priežastį, o į pasekmę; neįvykdymo riziką lemia atsakovo elgesys; (4) teiginys, kad tvarka nepagrįstai ribotų atsakovo teisę naudotis nuosavybe, yra klaidingas, kadangi bendraturtis neturi teisės vienašališkai naudotis bendru daiktu taip, tarsi turėtų visas nuosavybės teises.
Trečiojo asmens vertinimu, teismas šio ginčo neišsprendė, kadangi šalys ir toliau lieka konfliktinėje padėtyje ir toliau negalės pasiekti jokio bendro sutarimo dėl Vandens telkinio naudojimo, todėl tai yra pagrindas tokį teismo sprendimą panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba naudojimosi tvarkos nustatymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Atsakovas A. K. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus – 2022 m. balandžio 20 d. Eksploatacinių savybių deklaraciją Nr. 167 ir fotonuotraukas. Trečiasis asmuo L. R. su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė papildomus įrodymus – apibendrintą pažeidimų vaizdinę medžiagą. CPK 314 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Nagrinėjamu atveju atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau, taigi neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Atsižvelgiant į tai, taip pat nenustačius išimtinių sąlygų naujiems įrodymams priimti, atsakovo ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovei L. O. R. nuosavybės teise priklauso 112/135 dalys vandens ūkio paskirties žemės sklypo (Rudaukos ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančio duomenys neskelbtini),. (toliau – ir Vandens telkinys, Ežeras), 2014 m. rugsėjo 3 d. Dovanojimo sutarties Nr. 3829 pagrindu, o atsakovui A. K. nuosavybės teise priklauso 23/135 dalys Vandens telkinio 2014 m. vasario 25 d. Dovanojimo sutarties Nr. 869 pagrindu. Vandens telkinys iš visų pusių yra apsuptas trečiajam asmeniui L. R. priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-236-301/2017 nustatytas šiame trečiajam asmeniui priklausančiame žemės sklype 1,5 m pločio, 50,11 m ilgio, 60 m² ploto atlygintinas kelio servitutas, suteikiantis teisę A. K. naudotis pėsčiųjų taku. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės Vandens telkinį, ieškovei nuosavybės teise priskiriant visą Vandens telkinį, o atsakovui išmokant 800 Eur dydžio kompensaciją už jam priklausančią Vandens telkinio dalį, arba nustatyti Vandens telkinio naudojimosi tvarką, pagal kurią: (1) vandens telkinyje žvejyba yra draudžiama iki 5 punkte nurodytos datos; (2) vandens telkinyje draudžiama plaukioti nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis; (3) kiekvienas bendraturtis pagal jo turimas nuosavybės dalis prisideda prie vandens telkinio išlaikymo išlaidų (vandens telkinio priežiūros, įžuvinimo); (4) kiekvienas bendraturtis, patyręs išlaidų vandens telkinio išlaikymui, pateikia kitam bendraturčiui ataskaitą apie tai, kokios išlaidos buvo patirtos ir kokie vandens telkinio priežiūros darbai buvo atlikti bei pateikia išlaidas pagrindžiančius dokumentus; (5) praėjus trims metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kiekvienas bendrasavininkas ir jų šeimos nariai (vyras, žmona, vaikai, anūkai), turi teisę mėgėjiškos žvejybos įrankiais žvejoti vandens telkinyje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje atsakovo pateiktus įrodymus apie atliktą Vandens telkinio įžuvinimą ir nenustatęs atsakovo kaltės dėl žuvų išteklių neatkūrimo, padaręs išvadą, jog ieškovė neįrodė atsakovo konfliktiško būdo ir polinkio nusikalsti, taip pat atsakovo priešiško, tyčinio, nepagarbaus ir sistemingo elgesio, nukreipto prieš ieškovę, kitus asmenis ar gamtą ir viešą interesą, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė neįrodė teiginių dėl verslinės žvejybos ginčo Vandens telkinyje vykdymo ir Vandens telkinio teršimo naftos produktais, taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių žalos dėl šlapinimosi į Vandens telkinį padarymo faktą ir žalos dydį, nesant objektyvių duomenų dėl atsakovo rašytinių leidimų išdavimo žvejoti Rudaukos ežere fakto, konstatavęs, jog atsakovas Vandens telkinyje gali vykdyti mėgėjišką žvejybą be bendraturčio sutikimo, nenustatęs, kad tik atsakovas išskirtinai būtų kaltas dėl bendraturčių ginčo, sprendė, jog, atsakovui nesutikus gauti kompensaciją, teismui nėra pagrindo nesivadovauti CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis, todėl ieškovės reikalavimą dėl atidalijimo atmetė. Teismas, įvertinęs, jog ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka yra nekonkreti, neinformatyvi, perteklinė, prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams ir nepagrįstai ribojanti atsakovo teisę naudotis nuosavybe, šį ieškovės reikalavimą taip pat atmetė. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas netinkamai įvertino įrodymus, pagrindžiančius konfliktišką atsakovo būdą, piktnaudžiavimą bendra nuosavybe ir daromus pažeidimus bei žalą Vandens telkiniui; (2) atsakovo byloje pateikti įrodymai nepagrindžia, kad įžuvinimas realiai atliktas Vandens telkinyje; atsakovui priklauso trys vandens telkiniai; (3) įrodymai patvirtina, jog atsakovas teršia Vandens telkinį nuorūkomis, tepalais, į jį šlapinasi; yra įrengęs „lieptą“ iš statybinių šiukšlių ir plastikinių butelių; žvejodamas naudoja draudžiamus įrankius; leidžia žvejoti svetimiems asmenims be ieškovės sutikimo; (4) teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, turėdamas teisę gauti nemokamą leidimą žvejoti, savaime turi teisę žvejoti Vandens telkinyje, neatsižvelgdamas į kitų bendraturčių interesus; (5) teismas, konstatavęs, jog ginčo šalių santykiai konfliktiški ir šalys nesugeba dėl Vandens telkinio pasiekti susitarimą, ginčo niekaip neišsprendė; teismas turėjo nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kuri leistų užtikrinti naudojimąsi Vandens telkiniu.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Nurodytu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 17 punktas).
Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 20 punktas). Visiškas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės arba atidalijimas, kai neatidalyta lieka nežymi bendro turto dalis, panaikina ar sumažina nesutarimų kilimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 29 punktas).
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Įgyvendindami atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę, bendraturčiai taip pat gali susitarti dėl atidalijimo būdo. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atsidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022, 27 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai dėl daikto turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017, 19 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024, 23 punktas).
Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021, 34 punktas). Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba kai atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1120/2023, 38 punktas).
CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios situaciją, kai nė vienas bendraturtis atidalijant turtą nesutinka gauti kompensacijos pinigais, turinys pagal kasacinio teismo praktiką aiškintinas kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024, 21 punktas).
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio Vandens telkinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, visą Vandens telkinį priskiriant ieškovei, o atsakovui išmokant kompensaciją už jam priklausančią dalį, pagrįstumo. Ieškovė nurodyto atidalijimo būdo būtinumą iš esmės grindžia aplinkybėmis apie konfliktišką, linkusį nusikalsti atsakovo būdą, piktnaudžiavimą nuosavybės teise, atsakovo Vandens telkiniui daroma žala jį teršiant nuorūkomis, tepalais, statybiniais padėklais, naudojamais kaip lieptas, į Vandens telkinį šlapinantis, žvejojant draudžiamais įrankiais, Vandens telkinyje vykdant verslinę žvejybą, leidžiant Vandens telkinyje žvejoti svetimiems asmenims be ieškovės sutikimo, neprisidedant prie Vandens telkinio priežiūros, įžuvinimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovės reikalavimą, tinkamai neįvertino jos byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visetą, su šia apeliantės pozicija neturi pagrindo sutikti.
Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).
Ieškovė savo reikalavimą dėl Vandens telkinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, be kita ko, grindė tuo, jog atsakovas žvejoja Vandens telkinyje ir leidžia žvejoti svetimiems asmenims be jos sutikimo, nors neprisideda prie Vandens telkinio įžuvinimo.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punkte nustatyta, jog privačiuose vandens telkiniuose žvejojama Taisyklių leidžiamais arba nustatytu metu leidžiamais naudoti žvejybos įrankiais, būdais ir masalais, neviršijant nustatyto leistino naudoti įrankių kiekio, nustatytu metu Taisyklėse nedraudžiamų gaudyti rūšių žuvis. Žvejyba leidžiama tik šviesiu paros metu (nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo), išskyrus atvejus, kai vandens telkinio savininkas leidžia žvejoti jam nuosavybės teise priklausančiame vandens telkinyje tamsiu paros metu, tai nurodydamas mėgėjų žvejybos leidime. Invazinių rūšių sąraše esančių rūšių žuvų žvejybai draudimo laikotarpis netaikomas, tačiau tokios žvejybos metu sugautos visos kitos žuvys turi būti nedelsiant paleistos į tą patį vandens telkinį. Draudžiama gaudyti žuvų rūšis, įrašytas į Saugomų gyvūnų sąrašą. Atsitiktinai sugavus į Saugomų gyvūnų sąrašą įrašytas žuvis, jos turi būti nedelsiant paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį. Limituota žvejyba privačiame vandens telkinyje organizuojama vadovaujantis Tvarkos aprašu (Taisyklių 18 punktas). Vandens telkiniuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir ūkio subjektams, žvejojama laikantis Taisyklėse nustatytų žvejybos valstybiniuose vandens telkiniuose reikalavimų (Taisyklių 19 punktas). Taigi, atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, į tai, jog Vandens telkinio dalis nuosavybės teise priklauso ir atsakovui, nėra pagrindo paneigti minimuose teisės aktuose nustatytų teisių, jog atsakovas pats (ar tas teises deleguojant kitiems asmenims) gali naudotis bendrąja daline nuosavybe priklausančiu Vandens telkiniu.
Tačiau, vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, iš esmės sutiktina su ieškove, jog jai ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis Vandens telkinys turi būti naudojamas bendru sutarimu, t. y. ir visi klausimai, susiję tiek su paties atsakovo, tiek kitų jo pakviestų svetimų asmenų žvejyba Vandens telkinyje, turi būti sprendžiami bendraturčių susitarimu.
Nagrinėjamu atveju, nors iš byloje pateiktų įrodymų (vaizdo įrašų), paties atsakovo paaiškinimų galima daryti išvadą, jog jis leidžia Vandens telkinyje žvejoti kitiems svetimiems asmenims be leidimo, taip pat iš bylos duomenų matyti, jog Vandens telkinio bendraturčiai tarpusavyje nesusitaria dėl žvejybos Vandens telkinyje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašomą išimtinį Vandens telkinio atidalijimo būdą. Įvertinus ir tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo ir jo pakviestų asmenų žvejojimo metu daromą žalą Vandens telkiniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio Vandens telkinio atidalijimas ieškovės prašomu būdu, vien esant aplinkybėms apie atsakovo ir kitų jo pakviestų asmenų žvejybą be ieškovės sutikimo, neatitiktų teisingumo, proporcingumo ir bendraturčių interesų pusiausvyros principų.
Apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas įžuvino Vandens telkinį, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, su šiuo apeliantės argumentu neturi pagrindo sutikti. Iš byloje atsakovo pateiktų 2014 m. liepos 16 d., 2014 m. liepos 26 d., 2014 m. lapkričio 27 d., 2015 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikoje vežamų gyvūnų važtaraščių/sąskaitų faktūrų, kuriuose žuvų paskirties vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), ir jų apmokėjimą patvirtinančių pinigų priėmimo kvitų nustatyta, kad atsakovas 2014-2015 m. ginčo Vandens telkinio įžuvinimo tikslu pirko apie 400 įvairių žuvų, iš ko galima pagrįstai spręsti, jog atsakovas prie Vandens telkinio įžuvinimo yra prisidėjęs. Nors apeliantė teigia, kad atsakovui iš viso priklauso trys vandens telkiniai, todėl neaišku, į kurį žuvys buvo įleistos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių šį apeliantės teiginį. Pažymėtina, jog vaizdo įrašuose minimi atsakovo tėviškėje esantys tvenkiniai priklauso atsakovo tėvui, o ne atsakovui. Kitų įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas nuosavybės teise turi kitų, be dalies ginčo Ežero, vandens telkinių, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog nupirktos žuvys, nesant jokių tai pagrindžiančių duomenų, buvo įleistos kituose, nei nurodyta važtaraščiuose/sąskaitose faktūrose, vandens telkiniuose.
Reikalavimą dėl Vandens telkinio atidalijimo ieškovė taip pat grindžia aplinkybėmis apie atsakovo Vandens telkinyje vykdomą verslinę žvejybą ir žvejybai naudojamus draudžiamus įrankius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašomo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo. Pažymėtina, jog iš byloje ieškovės pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas tik vieną kartą 2024 m. liepos 4 d. nubaustas administracine tvarka už žvejojimą draudžiamu būdu ir draudžiamu ne mėgėjiškos žūklės įrankiu, t. y. bučiumi, kurio dydis viršija leistinus reikalavimus, tačiau neteisėtos žvejybos metu atsakovas žuvų sugavęs nebuvo, o jam paskirtą 60 Eur baudą sumokėjo 2024 m. liepos 5 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nurodytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti apie padarytą žalą gamtai ir Vandens telkiniui. Kitų duomenų apie nustatytą atsakovo Vandens telkinyje vykdomą verslinę žvejybą ir žvejybą draudžiamais įrankiais byloje nėra.
Pažymėtina ir tai, jog iš bylos medžiagos matyti, jog trečiasis asmuo L. R. ir anksčiau yra teikęs pranešimus atsakingoms institucijoms apie atsakovo brakonieriavimą, tačiau pažeidimų atsakovo atžvilgiu nustatyta nebuvo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. sausio 11 d. rašte nurodyta, jog Vandens telkinyje verslinę žvejybą vykdė ir namuose neteisėtai laikė verslinės žvejybos įrankius ne atsakovas, o kitas asmuo A. A. K., kuriam už tai buvo taikyta administracinė atsakomybė. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 19 d. rašte taip pat pažymėta, jog atsakovas verslinės žvejybos rėžimo nepažeidė.
Apeliantė būtinybę atidalinti Vandens telkinį jos prašomu būdu taip pat grindžia tuo, jog atsakovas teršia Vandens telkinį nuorūkomis, tepalais, statybinėmis atliekomis, kurias naudoja kaip lieptą, šlapindamasis į Vandens telkinį.
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovas 2024 m. birželio 14 d. protokolu Nr. 36-ANR_P-545-2024 (ROIK 24244947107) ir 2024 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. AM-AAD-ANR_N-1720-2024 (ROIK 24247469430) buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad, būdamas viešoje vietoje, t. y. Vandens telkinyje išmetė nuorūkas, o 2024 m. birželio 14 d. protokolu Nr. 36-ANR_P-544-2024 (ROIK 24244961975) ir 2024 m. birželio 12 d. protokolu Nr. 36-ANR_P-538-2024 (ROIK 24235426947) buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad šlapinosi į Vandens telkinį, tačiau, remiantis byloje pateiktais duomenimis, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nurodytos administracinės teisenos atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktos. Administracinė teisena dėl atsakovo 2023 m. liepos 8 d. šlapinimosi į Vandens telkinį (ROIK 24261700330) Marijampolės apskrities VPK Kalvarijos PK 2025 m. vasario 14 d. Nutarimu taip pat buvo nutraukta.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, jog byloje nėra jokių kitų duomenų, kad atsakovas būtų baustas už nuorūkų mėtymą ir šlapinimąsi į Vandens telkinį, kad dėl to būtų buvusi padaryta reikšminga žala gamtai ir Vandens telkiniui, įvertinusi byloje pateiktus duomenis apie atsakovo sveikatos problemas ir diagnozuotas ligas, susijusias su šlapimo nelaikymu, sprendžia, kad apeliantės nurodomi argumentai dėl Vandens telkinio teršimo nuorūkomis ir šlapinimusi į jį, nesudaro pagrindo taikyti jos prašomo išimtinio Vandens telkinio atidalijimo būdo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nors iš dalies sutiktina su apeliante, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo įsirengtas lieptas nėra tinkamas, kadangi statybinių padėklų ar kitų pašalinių daiktų sunešimas ir jų paklojimas pakrantės apsaugos juostoje negali būti prilyginamas liepto ar tako statybai, tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančių apeliantės nurodomą aplinkybę, jog lieptas įrengtas iš kenksmingų aplinkai medžiagų ir kad juo daroma reikšminga žala Vandens telkiniui. Atsižvelgiant į tai, nurodyta aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti ieškovės prašomo Vandens telkinio atidalijimo būdo, iš atsakovo paimant jam priklausančią Vandens telkinio dalį, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų vertinama kaip esminis savininko teisių pažeidimas ir neatitiktų teisingumo bei proporcingumo principų.
Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, apeliantės argumentas dėl Vandens telkinio teršimo tepalais laikytinas nepagrįstu. Šią aplinkybę ieškovė iš esmės grindžia tik nuotraukomis, kuriose matyti išpjautos eketės su galimai tepalų dėmėmis ir asmenys, einantys užšalusiu Vandens telkiniu su benzininiu pjūklu. Pažymėtina, jog iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti nei Vandens telkinio ledu einančių asmenų, nei asmenų, išpjovusių nuotraukose matomas eketes, nei ar nuotraukose matomos eketės yra būtent ginčo Vandens telkinyje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas ieškovės minimas eketes išpjovė Vandens telkinyje, tokiu būdu užteršdamas jį tepalais. Ieškovė šios aplinkybės neįrodė.
Apeliantė savo reikalavimą dėl Vandens telkinio atidalijimo taip pat grindžia tuo, jog atsakovas nepasirašo Vandens telkinio kadastrinių matavimų dokumentų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė niekaip nepagrindžia atsakovo daromos žalos Vandens telkiniui ir tyčinio nedalyvavimo atliekant kadastrinius matavimus, įvertinus ir tai, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas būtų buvęs tinkamai, registruotu paštu informuotas apie žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo vietą ir laiką. Atsižvelgiant į tai, nurodyta aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo atidalinti Vandens telkinio ieškovės prašomu būdu.
Pažymėtina, jog kiti ieškovės byloje pateikti įrodymai (teismų nutartys, sprendimai), susiję su atsakovo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje (šmeižimas) padarytą nusikalstamą veiką; su servituto trečiajam asmeniui L. R. priklausančiame žemės sklype nustatymu; su atsakovo ginčytu ieškovės nuosavybės į Vandens telkinio dalį įgijimu; su ieškovės ginčijamais institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu), iš esmės yra susiję su šalių tarpusavio konfliktiškais santykiais, dėl ko ginčo byloje nėra, tačiau nepagrindžia atsakovo daromos žalos Vandens telkiniui ir būtinybės taikyti ieškovės prašomą išimtinį Vandens telkinio atidalijimo būdą. Pažymėtina ir tai, jog ieškovės pateikti vaizdo įrašai iš atsakovo tėviškės taip pat niekaip nepatvirtina jo daromos žalos ginčo Ežerui ar, kaip teigia apeliantė, jo polinkio daryti žalą gamtai. Nors vaizdo įrašuose filmuojamuose vandens telkiniuose pažeidimai užfiksuoti, tačiau jas padaręs asmuo nėra nustatytas, o atsakovui minėti vandens telkiniai nepriklauso.
Apibendrinant nurodytus argumentus, byloje nesant pakankamai tiesioginių įrodymų apie atsakovo daromą ir padarytą žalą Vandens telkiniui (CPK 177-185 straipsniai), t. y. ieškovei neįrodžius, jog atsakovas savo veiksmais kelia realią grėsmę bendrąja nuosavybe valdomam Rudaukos ežerui, jo ekosistemai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, atsakovui su tuo nesutinkant, taikyti ieškovės prašomo išimtinio Vandens telkinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, kadangi, nesant išimtinių pagrįstų aplinkybių, toks bendros nuosavybės atidalijimas prieštarautų nuosavybės neliečiamumo, teisingumo, proporcingumo ir protingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principams ir būtų vertintinas kaip esminis savininko teisių pažeidimas.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl Vandens telkinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, visą Vandens telkinį priskiriant ieškovei, o atsakovui išmokant kompensaciją, nėra, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo
Ieškovė ieškiniu, be kita ko, reiškė alternatyvų reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos Vandens telkiniu nustatymo, pagal kurią: (1) vandens telkinyje žvejyba yra draudžiama iki 5 punkte nurodytos datos; (2) vandens telkinyje draudžiama plaukioti nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis; (3) kiekvienas bendraturtis pagal jo turimas nuosavybės dalis prisideda prie vandens telkinio išlaikymo išlaidų (vandens telkinio priežiūros, įžuvinimo); (4) kiekvienas bendraturtis, patyręs išlaidų vandens telkinio išlaikymui, pateikia kitam bendraturčiui ataskaitą apie tai, kokios išlaidos buvo patirtos ir kokie vandens telkinio priežiūros darbai buvo atlikti bei pateikia išlaidas pagrindžiančius dokumentus; (5) praėjus trims metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kiekvienas bendrasavininkas ir jų šeimos nariai (vyras, žmona, vaikai, anūkai), turi teisę mėgėjiškos žvejybos įrankiais žvejoti vandens telkinyje.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka yra nekonkreti, neinformatyvi, perteklinė, prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams ir nepagrįstai ribojanti atsakovo teisę naudotis nuosavybe, šį ieškovės reikalavimą atmetė.
Apeliantė savo nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi iš esmės grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, kadangi nors konstatavo, jog ginčo šalių santykiai yra konfliktiški ir šalys nesugeba kartu bendrai naudoti Vandens telkinio bei pasiekti susitarimą, tačiau ginčo niekaip neišsprendė. Apeliantės teigimu, teismas turėjo nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kuri leistų užtikrinti naudojimąsi Vandens telkiniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, turi pagrindo iš dalies sutikti su šiais apeliantės argumentais.
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).
Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).
Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, šalių pateiktus variantus vertina nurodytais aspektais ir parenka visoms šalims priimtiniausią sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).
Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš ginčo situacijos, bendraturčiai nesutaria kaip naudotis, valdyti ir disponuoti bendru daiktu – Rudaukos ežeru. Tarp šalių ginčas ir konfliktai iš esmės kyla dėl žvejybos ir plaukiojimo Vandens telkinyje nesavaeigėmis ir savaeigėmis vandens transporto priemonėmis. Ieškovė prašoma nustatyti naudojimosi tvarka siekia uždrausti atsakovui tris metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo žvejoti Vandens telkinyje, o praėjus nustatytam terminui, Vandens telkinyje leisti žvejoti tik bendraturčiams ir jų artimiesiems ir tik mėgėjiškos žvejybos įrankiais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog, remiantis teisiniu reglamentavimu, atsakovui, kaip neįgaliam asmeniui, įstatymu suteikiama teisė žvejoti, sprendė, jog ieškovės prašomas nustatyti draudimas žvejoti prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir negali būti nustatytas.
Primintina, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos suvaržant kito bendraturčio teises, taip pat siekti aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo, kuris būtų proporcingas, nepažeistų bendrasavininkų teisių, atitiktų materialiosios teisės normas, nepažeistų sąžiningumo, protingumo, teisingumo bei interesų derinimo pusiausvyros principų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos (sąlygų) nustatymo, be kita ko, dėl to, jog ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka nepagrįstai riboja atsakovo teisę naudotis nuosavybe, suabsoliutino tik vienos ginčo šalies (atsakovo) interesus, netinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, neatsižvelgė į galiojantį teisinį reglamentavimą, šalių itin konfliktiškus santykius ir negebėjimą bendradarbiauti tarpusavyje bei susitarti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo (toliau – ir MŽĮ) 11 straipsnio 9 punkte numatytą teisę atsakovui, kaip neįgaliam asmeniui, žvejoti nemokamai, be mėgėjų žvejybos leidimo, susiejo su neribota teise žvejoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame Vandens telkinyje, neatsižvelgiant į kito bendraturčio interesus (CK 4.75 straipsnis).
Pagrindinės mėgėjų žvejybos reguliavimo priemonės yra šios: 1) draudimas žvejoti tam tikru laiku ir (arba) tam tikrose vietose; 2) leidžiamų naudoti žvejybos įrankių, jų kiekio ir žvejybos būdų bei masalų nustatymas; 3) didžiausio leidžiamo sugauti žuvų kiekio nustatymas; 4) leidžiamų gaudyti žuvų dydžio nustatymas; 5) draudžiamų gaudyti žuvų rūšių nustatymas; 6) ilgiausios žvejybos trukmės nustatymas; 7) žvejybos paleidžiant žuvis nustatymas; 8) žvejų skaičiaus ribojimas tam tikrose vietose ir (arba) tam tikru laiku (MŽĮ 3 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad 3, 4, 6, 7 ir 8 punktuose nurodytos mėgėjų žvejybos reguliavimo priemonės nustatomos visų vandens telkinio savininkų bendru sutarimu (MŽĮ 3 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis MŽĮ 11 straipsnio 7 punktu, privačių žuvininkystės vandens telkinių savininkai nustato mėgėjų žvejybos leidimų kainas jiems nuosavybės teise priklausančiuose žuvininkystės vandens telkiniuose. Už mėgėjų žvejybos leidimą mokama vandens telkinio savininkui, kai žvejojama jam nuosavybės teise priklausančiame žuvininkystės vandens telkinyje (MŽĮ 11 straipsnio 8 punkto 1 papunktis). Iš nurodytų nuostatų matyti, jog įstatymas privačiame žuvininkystės vandens telkinyje leidimo institutą sieja su vandens telkinio savininku, o pareiga savininkui pačiam sau išduoti leidimą žvejoti nei MŽĮ, nei Taisyklėse (nutarties 103 punktas) nenustatyta. Tačiau, kaip įtvirtinta MŽĮ 3 straipsnio 6 dalyje, CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, todėl ir žvejyba šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame Vandens telkinyje turi būti vykdoma visų bendraturčių susitarimu ir nepažeidžiant vienas kito interesų.
Asmenys, paviršiniuose vandens telkiniuose naudojantys plaukiojimo priemones, privalo užtikrinti, kad šios priemonės neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechninių statinių ir komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai. Aplinkosaugos sąlygas plaukioti paviršiniuose vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir paviršinių vandens telkinių, kuriuose tam tikro tipo plaukiojimo priemonių naudojimas draudžiamas ar ribojamas, sąrašą nustato aplinkos ministras (Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 12 straipsnis).
Aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 (nauja redakcija nuo 2014 m. balandžio 10 d., toliau – Įsakymas). Nurodytu Įsakymu patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų 2.2 punkte pateikta nesavaeigės plaukiojimo priemonės sąvoka – tai vidaus degimo variklio neturinti plaukiojimo priemonė (burinė jachta, baidarė, kanoja, vandens dviratis, irklinė valtis, guminė valtis, kajakas, katamaranas ir kt.); plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis. Savaeigė plaukiojimo priemonė – vidaus degimo variklį turinti plaukiojimo priemonė, taip pat laivas su oro pagalve, oro sraigtu varomas laivas ir kt. (2.3 papunktis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo objektu esančio Vandens telkinio (privataus ežero) plotas 1,35 ha, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo vandens telkinys. Savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis be kita ko draudžiama plaukioti mažesniuose kaip 10 ha ploto vandens telkiniuose (Aplinkosaugos sąlygų 5.1 papunktis). Aplinkosaugos sąlygų 12 punkte įtvirtintas vienintelis draudimas nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis plaukioti gamtiniuose rezervatuose ir ornitologiniuose draustiniuose esančiuose vandens telkiniuose išskyrus ornitologiniuose draustiniuose esančius vandens telkinius, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą. Taigi, nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis ginčo objektu esančiame Ežere plaukiojimas teisės aktais nėra apribotas.
Nors teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo, tačiau ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra ieškovės pareiga. Nuo ieškovės reiškiamo materialaus teisinio reikalavimo priklauso ir tai, ar teismas gali suteikti efektyvią pažeistų teisių gynybą ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teisminis ginčo nagrinėjimas nėra savitikslis, juo ginčas turi būti išsprendžiamas iš esmės ir pasiektas konkretus materialusis teisinis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas). Teismas gali suteikti efektyvią pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, jeigu ieškovas pakankamai aiškiai ir išsamiai suformuluoja ieškinio reikalavimą ir reikalavimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuriuo atmesti ieškovės reikalavimai dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, ir perduoti pirmosios instancijos teismui šią ginčo dalį nagrinėti iš naujo. Ieškovės abstraktūs patikslintame ieškinyje suformuluoti draudimai bei įpareigojimai dėl naudojimosi Vandens telkiniu tvarkos (sąlygų) nustatymo, ginčo situacijos neišsprendžia, ką iš dalies pripažįsta ir pati ieškovė (apeliantė), tai nurodė ir teismas skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgdamas į susiklosčiusią procesinę situaciją bei įgyvendindamas išaiškinimo ir bendradarbiavimo pareigą, pasiremdamas trūkumų šalinimo institutu, turėjo įpareigoti ieškovę patikslinti prašomą nustatyti naudojimosi tvarką. Be to, grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, šalims bus suteikta galimybė iš naujo apsvarstyti kiekvienai jų priimtiniausią sprendimo variantą, pateikti pasiūlymus dėl naudojimosi tvarkos (sąlygų) Vandens telkiniu nustatymo, nesuabsoliutinant tik vienos kurios iš ginčo šalių interesų.
Teismas, spręsdamas dėl naudojimosi tvarkos Vandens telkiniu nustatymo, be kita ko turėtų atsižvelgti į šalims priklausančio ir ginčo objektu esančio turto – Vandens telkinio, specifiką, bendraturčių interesų pusiausvyrą, galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, jog ieškovės prašomos Vandens telkiniu naudojimosi tvarkos (sąlygų) nustatymas yra susijęs ir su viešąja teise, todėl teismas turėtų apsvarstyti apie tikslingumą įtraukti į bylą išvadą teikiančią instituciją Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė dalies bylos esmės ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas ginčas dėl reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos Vandens telkiniu nustatymo ir šios civilinės bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas panaikinti šią Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį ir bylą dėl šios dalies grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Naujų faktinių aplinkybių ir įrodymų tyrimą ir vertinimą atlikus apeliacinės instancijos teisme, nebūtų užtikrinama šalių teisė į apeliaciją, kadangi apeliacinės instancijos teismas tik patikrina skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą (jo dalį) apeliacinio skundo argumentų ribose, tačiau nenagrinėja bylos iš naujo (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, tol kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Atsižvelgiant į tai, panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl šios dalies grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinama ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.